Administracinė byla Nr. AS-43-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05603-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. V., A. V. ir B. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. V., A. V. ir B. V. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjų S. V., A. V. ir B. V. (toliau – ir pareiškėjai) skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos banko 2015 m. spalio 1 d. raštą Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-4233; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 3R-458(AG-337/04-2015); 3) įpareigoti Lietuvos banką tinkamai atlikti priskirtas funkcijas, pareigas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Lietuvos banko įstatymas) 42 straipsnio ir 47 straipsnio nuostatomis, kad būtų apgintos vartotojų teisės, kylančios iš sutartinių santykių, kurios yra pažeistos finansų rinkos dalyvio – Palangos kredito unijos; 4) atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą ir išaiškino pareiškėjams, kad dėl savo reikalavimų patenkinimo jie turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, bei grąžino jų sumokėtą 28 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, jog pareiškėjai skundžia Lietuvos banko priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. spalio 1 d. raštą Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-4233 (toliau – ir Raštas), kuriuo išnagrinėtas pareiškėjų 2015 m. rugpjūčio 25 d. skundas, kuriame pareiškėjai prašė įvertinti Palangos kredito unijos veiksmus. Rašte buvo pažymėta, kad Tarnyba nėra įgaliota nagrinėti pareiškėjų kreipimąsi dėl prašymo įpareigoti uniją įskaityti papildomą pajinį įnašą paskutinei paskolos įmokai apmokėti. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartotojas, manantis, jog finansų rinkos dalyvis pažeidė jo sutartinių ar susijusių santykių teises ar teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką. Vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką neatima iš vartotojo teisės kreiptis į teismą. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas. Lietuvos banko sprendimai, priimti išnagrinėjus vartotojo skundą dėl finansų rinkos dalyvio veiksmų, teismui neskundžiami, nes rekomendacinio pobūdžio sprendimu nėra pažeidžiamos kokios nors pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Iš skundžiamo Tarnybos Rašto matyti, kad jame yra pateikiamas tarp pareiškėjų ir Palangos kredito unijos susiklosčiusių teisinių santykių vertinimas, išreikšta šios institucijos nuomonė, suformuluotos atitinkamos išvados, kurios iš esmės pareiškėjams nesukuria jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti skundžiamos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Tokia teismo išvada atitinka ir teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-612/2014, 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-215/2013).

Iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 3R-458(AG-337/04-2015) turinio matyti, kad pareiškėjai reikalavo įvertinti Lietuvos banko 2015 m. spalio 1 d. rašto Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-4233 teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje yra skundžiamas ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus minėtą pareiškėjų skundą dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, padaryta išvada, jog reikalavimas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 3R-458(AG-337/04-2015) yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Raštą ir jis negali būti nagrinėjamas atskirai, todėl, atsisakius priimti pirmąjį pareiškėjų reikalavimą, antrojo skundo reikalavimo priimtinumo klausimas negali būti sprendžiamas atskirai.

Trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjai teismo prašo įpareigoti atsakovą tinkamai atlikti priskirtas funkcijas, pareigas, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 42 ir 47 straipsnių nuostatomis, kad būtų apgintos vartotojų teisės, kylančios iš sutartinių santykių, kurios yra pažeistos finansų rinkos dalyvio – Palangos kredito unijos. Tik panaikinęs Raštą teismas galėtų įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus, todėl, atsisakius priimti pirmąjį pareiškėjų reikalavimą, trečiojo skundo reikalavimo priimtinumo klausimas negali būti sprendžiamas atskirai.

Ketvirtuoju reikalavimu pareiškėjai prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą atsisakius priimti ir nepriėmus sprendimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Pareiškėjų skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu išaiškintina, kad pagal Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatas jie gali pateikti ieškinį bendrosios kompetencijos teismui.

II.

Pareiškėjai S. V., A. V. ir B. V. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį ir išspręsti skundą iš esmės arba perduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo ir tenkinti jų skundą.

Pareiškėjai išdėsto, jog Lietuvos banko kaip finansų įstaigų priežiūros institucijos pareiga – tinkamai prižiūrėti finansų rinkos dalyvių veiklą ir ginti vartotojų teises. Lietuvos bankas savo sprendime patvirtino, kad teisės aktų yra įgaliotas nagrinėti tarp vartotojų ir finansų rinkos dalyvių kylančius ginčus dėl finansinių paslaugų (netinkamo) suteikimo. Pareiškėjai Lietuvos banką informavo, kad pareiškėjus apgavo išduodant kreditą ir nepagrįstai, neteisėtai bandoma užvaldyti jų asmeninius pinigus (2 027,34 Eur), nes reikalaujama juos atnešti į uniją, kuriuos galbūt vėliau grąžins. Tai ir yra netinkamas finansinių paslaugų suteikimas, kylantis iš sutartinių santykių. Pareiškėjai išdėsto argumentus, kuriais nesutinka su Tarnybos Rašte išdėstytomis aplinkybėmis, ir paaiškina faktinę situaciją.

Pareiškėjų teigimu, Lietuvos bankui yra pavesta funkcija nagrinėti ginčus, kylančius tarp vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ne tik dėl sutartinių santykių, tačiau ir dėl su jais susijusių santykių. Ginčas yra kilęs dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo ir vykdymo, todėl Lietuvos banko pareiga vykdyti priskirtą atitinkamą ginčų nagrinėjimo neteismine tvarka funkciją. Akivaizdu, kad Lietuvos bankas nenori vykdyti priskirtų pareigų ir neatlieka priskirtų funkcijų. Lietuvos bankas neteisėtai atsisakė imtis įstatyme numatytų priemonių ir įpareigoti Palangos kredito uniją pašalinti teisės aktų pažeidimus. Tarnybos Raštas yra naikintinas.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija vengia atlikti savo pareigą – tinkamai reaguoti į pareiškėjų skundą. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir Lietuvos banko sprendimuose parašyta, kad pareiškėjai turi teisę sprendimus skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl teismo priimta nutartis atsisakyti priimti skundą yra nesuprantama ir akivaizdžiai neteisėta. Teismų praktika, kuria vadovaujasi pirmosios instancijos teismas, nėra analogiška pareiškėjų situacijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti dėl to, jog jis nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Iš pareiškėjų teismui paduoto skundo matyti, kad jame yra pareikšti reikalavimai panaikinti Lietuvos banko 2015 m. spalio 1 d. raštą Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-4233 ir įpareigoti Lietuvos banką tinkamai atlikti priskirtas funkcijas, pareigas, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 42 ir 47 straipsnių nuostatomis, kad būtų apgintos vartotojų teisės, kylančios iš sutartinių santykių, kurios yra pažeistos finansų rinkos dalyvio – Palangos kredito unijos, taip pat panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 3R-458(AG-337/04-2015).

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas ABTĮ 15 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Priešingu atveju, t. y. nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).

Kaip minėta, pareiškėjai skundžia Tarnybos Raštą (sprendimą), priimtą dėl pareiškėjų 2015 m rugpjūčio 25 d. skundo, kuriame pareiškėjai prašė įvertinti Palangos kredito unijos veiksmus. Sprendime buvo pažymėta, kad Lietuvos bankas nėra įgaliotas nagrinėti ginčo, kilusio dėl pajinio įnašo grąžinimo. Taip pat konstatuota, jog nėra pagrindo pradėti tyrimą dėl unijos veiksmų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos bankas nagrinėja įvairaus pobūdžio ginčus. Vienu atveju jis veikia kaip vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Lietuvos banko sprendimas tokiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d.; 2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1666 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjų kreipimosi į Lietuvos banką metu).

Kitu atveju Lietuvos bankas veikia kaip priežiūros institucija ir nagrinėja jo kompetencijai priskirtų įstatymų pažeidimus, skiria sankcijas už tokius pažeidimus. Vienas iš tokių įstatymų, kurių laikymosi priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, yra nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – ir VKĮ). VKĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija (nagrinėjamu atveju – Lietuvos bankas). VKĮ 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva.

VKĮ 31 straipsnio 1 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1684 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad priežiūros institucija, pradėjusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į asmenį, dėl kurio veiksmų ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Pagal VKĮ 33 straipsnio 2 dalį priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 3) netaikyti sankcijų, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas.

VKĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, nesutinkantis su priežiūros institucijos nutarimu, turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apskųsti jį teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi, jei po pažeidimo nagrinėjimo procedūros yra priimamas vienas iš VKĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimų, toks priežiūros institucijos nutarimas, kuriame yra išdėstytas vienas iš sprendimų, gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-13/2014).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad VKĮ pažeidimo nagrinėjimo procedūra nebuvo pradėta, t. y. nebuvo priimtas vienas iš VKĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimų, kuris gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Kaip minėta, skundžiamu sprendimu Lietuvos bankas taip pat atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymą įpareigoti uniją įskaityti papildomą pajinį įnašą paskutinei paskolos įmokai apmokėti Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – kaip neįgaliotas priimti sprendimo dėl vartotojų kreipimesi nurodyto reikalavimo. Pareiškėjams nurodyta, kad jų individualus ginčas su unija nagrinėtinas civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog skundžiamas Tarnybos Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu dėl nutartyje nurodytų priežasčių. Reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus (priskirtas funkcijas) ir skundą nagrinėti (apginti pareiškėjų interesus) pagrįstai pripažintas išvestiniu, jį taip pat atsisakytina priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas pagrįstai nurodė, kad su savo reikalavimais pareiškėjai turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 3 d.). Pažymėtina, jog tokią pačią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė ir kitoje administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas (2016 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-31-822/2016).

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pareiškėjų reikalavimą panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 3R-458(AG-337/04-2015) atsisakyta priimti kaip išvestinį iš reikalavimo panaikinti Raštą. Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 3R-458(AG-337/04-2015) šiuo atveju gali būti nagrinėjamas teisme kaip savarankiškas (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.), todėl teismas nepagrįstai atsisakė jį priimti. Vyriausioji administracinių ginčų komisija šį sprendimą priėmė išnagrinėjusi pareiškėjų skundą kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir tokio sprendimo patikrinimas teismine tvarka numatytas įstatymų (ABTĮ 18 str. 2 d., 32 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti šį reikalavimą, naikintina ir šios skundo dalies priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. V., A. V. ir B. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų reikalavimą panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 3R-458(AG-337/04-2015), panaikinti ir šios skundo dalies priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan