Administracinė byla Nr. A662-1010/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00773-2013-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija 2.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Ateities ekologija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Ateities ekologija“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Ateities ekologija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija, Ministerija) 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (17-2)-D8-1081 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Ministeriją išduoti pareiškėjui pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją (toliau – ir licencija);

3) priteisti pareiškėjui iš Ministerijos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas naikintinas kaip visiškai neteisėtas ir nepagrįstas, Ministerija, priimdama skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai vertino pateiktą medžiagą, neatliko įstatymuose įtvirtintų pareigų per nustatytą terminą, tai lėmė neteisėtą atsisakymą išduoti pareiškėjui licenciją. Paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu išduoti licenciją. Ministerija 2013 m. sausio 2 d. rašte Nr. (17-2)-D8-7 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“ (toliau – ir Raštas Nr. (17-2)-D8-7) informavo pareiškėją, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pakeitimams, įsigaliojo nauji reikalavimai gamintojų ir importuotojų organizacijoms, siekiančioms gauti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją, ir paprašė pateikti organizacijos narių, kurie Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų pareigų vykdymą yra pavedę organizacijai, sąrašą. Pareiškėjas pateikė Ministerijai 2013 m. sausio 4 d. raštą Nr. 13/01/04 bei 2013 m. sausio 23 d. raštą Nr. 13/01/23 su reikiamais sąrašais. Sprendimu Ministerija atsisakė išduoti pareiškėjui licenciją.

Dėl Sprendimo motyvų nepagrįstumo pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas grindžiamas vieninteliu motyvu, t. y. licenciją atsisakyta išduoti dėl to, jog pagal pareiškėjo pateiktą ūkio subjektų sąrašą negalima nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarime Nr. 18 patvirtintose Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) ir Įstatyme. Taigi šiais teisės aktais privalu vadovautis, nagrinėjant prašymus dėl licencijos išdavimo. Pareiškėjas, vadovaudamasis Taisyklių 18, 19 ir 20 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 6 dalimi, 2012 m. lapkričio 28 d. prašymu, 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. 13/01/04 ir 2013 m. sausio 23 d. raštu Nr. 13/01/23 pateikė Ministerijai visus reikiamus dokumentus, įvardytus minėtose teisės aktų nuostatose. Vadovaudamasis Ministerijos Rašte Nr. (17-2)-D8-7 akcentuota Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas taip pat pateikė Ministerijai Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų, kurie sutartiniais pagrindais yra pavedę pareiškėjui organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, sąrašą. Taigi pareiškėjas pateikė Ministerijai visus privalomus dokumentus.

Pagal Taisyklių 25 punktą, licenciją atsisakoma išduoti tik tokiu atveju, jeigu paaiškėja nors vienas iš Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 12 dalyje nurodytų atvejų, tačiau šioje situacijoje nė vienas iš minėtoje normoje įvardytų atvejų neegzistavo/neegzistuoja. Atliekų tvarkymą ir licencijų išdavimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato pareiškėjui prievolės pateikti įgaliotai institucijai dokumentus/papildomus įrodymus, padėsiančius institucijai nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Ministerijos motyvas, jog pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, sudėtinga įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nesudaro pagrindo atsisakyti išduoti pareiškėjui licenciją, o tai reiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Prieš pateikdamas prašymą dėl licencijos išdavimo, pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. sausio 30 d. įsakyme Nr. D1-57 patvirtinto Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktu, 2012 m. rugpjūčio 3 d. pateikė Ministerijai derinti pakuočių atliekų tvarkymo veiklos organizavimo planą, pakuočių atliekų tvarkymo finansavimo schemą bei visuomenės švietimo bei informavimo pakuočių atliekų tvarkymo klausimais programą. Ministerija, vadovaudamasi Aprašo 14 punktu, 2012 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. (17-2)-D8-7790 „Dėl VšĮ „Ateities ekologija“ veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos derinimo“ (toliau – ir Raštas Nr. (17-2)-D8-7790) atsisakė derinti atitinkamus dokumentus, nurodė dokumentų trūkumus. Pareiškėjas, ištaisęs nurodytus trūkumus, su 2012 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. 12/09-19 pakartotinai kreipėsi į Ministeriją dėl minėtų dokumentų suderinimo. Ministerija 2012 m. spalio 12 d. rašte Nr. (17-2)-D8-8796 patvirtino, kad pareiškėjo pateiktus dokumentus derina. Pareiškėjas, siekdamas, kad jo atitiktis teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams, kuriuos būtina atitikti, siekiant gauti licenciją, būtų įvertinta iki prašymo dėl licencijos išdavimo pateikimo, 2011 m. spalio mėn. kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau – ir Agentūra), prašydamas pateikti preliminarius 2011 m. į vidaus rinką išleistų pakuočių duomenis, o 2013 m. sausio 23 d. pateikė Agentūrai patikslintą gamintojų bei importuotojų, kurie sutartiniais pagrindais yra pavedę pareiškėjui organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, sąrašą. Agentūros specialistė, įvertinusi atitinkamų gamintojų/importuotojų užimamą aptariamos rinkos dalį, nurodė, jog šie gamintojai/importuotojai užima daugiau negu 25 proc. vidaus rinkos, t. y. pareiškėjui patvirtinta, kad jis atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taigi iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas ėmėsi reikiamų veiksmų ir suderino visus reikiamus dokumentus/duomenis su įgaliotomis institucijomis, patvirtinusiomis, jog kliūčių išduoti licenciją nėra ir nėra teisinio pagrindo neišduoti licencijos.

Dėl procedūrinių pažeidimų, sąlygojusių Sprendimo neteisėtumą, pareiškėjas nurodė, jog jis kreipėsi į Ministeriją su prašymu išduoti licenciją 2012 m. lapkričio 28 d. Remiantis Taisyklių 23 punktu, Ministerija privalėjo priimti sprendimą išduoti pareiškėjui licenciją arba atsisakyti ją išduoti ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 28 d., tačiau šios prievolės neįvykdė: sprendimas dėl licencijos išdavimo nepriimtas, o Rašte Nr. (17-2)-D8-7 Ministerija pareikalavo iš pareiškėjo papildomos informacijos. Ministerijos veiksmai/neveikimas vertintini kaip Taisyklių 23 punkte įtvirtintos pareigos neįvykdymas, t. y. kaip neteisėti veiksmai, todėl ir Sprendimas taip pat yra neteisėtas.

Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. iki termino, per kurį Ministerija privalėjo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti sprendimą dėl licencijos išdavimo, nebuvo nustatyta sąlyga, įtvirtinta 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Įstatymo redakcijoje, kuria Ministerija vadovavosi priimdama skundžiamą sprendimą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalimi, įstatymai negalioja ir netaikomi, kol jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas, laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos, yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks jų turinys, ir juos vykdytų. Be to, paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai netaikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda arba turi atsirasti iki šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Taigi pareiškėjo prašymas privalėjo būti išnagrinėtas ir sprendimas privalėjo būti priimtas vadovaujantis teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis iki 2012 m. gruodžio 28 d., t. y. Ministerija negalėjo atsisakyti išduoti licenciją, vadovaudamasi įstatymu, negaliojusiu tuomet, kai turėjo atsirasti teisės aktuose nustatytos pasekmės, t. y. kai turėjo būti priimtas sprendimas dėl licencijos išdavimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44–49) nurodė, kad, įvertinus galiojantį ginčo teisinį reglamentavimą, įstatymų leidėjo keltus tokio reglamentavimo tikslus, skundžiamame Ministerijos rašte nurodžius, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina atitikimo Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytam reikalavimui, tik kurį įvykdžius gali būti išduodama licencija, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas neišduoti licencijos, taip pat nurodė, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo išduoti licenciją nėra jokio pagrindo, nes organizacija, neatitinkanti teisės aktuose licencijuojamai veiklai keliamų reikalavimų, tokios veiklos vykdyti negali, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl 2013 m. sausio 1 d. Įstatymo redakcijos taikymo nurodė, jog Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinti bendri reikalavimai, keliami gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimui, o Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintos nuostatos (10 str.) reguliuoja išimtinai pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą, todėl tiek vykdant pakuočių tvarkymo organizavimo veiklą, tiek išduodant, sustabdant ar panaikinant pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją, šiuos abu teisės aktus reikia taikyti sistemiškai, t. y. atsižvelgti tiek į Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintus bendruosius reikalavimus, tiek užtikrinti, kad būtų laikomasi Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo veiklą. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog įgaliota institucija licenciją gali išduoti tik organizacijai, kuriai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau kaip 25 proc. visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų. Įstatymas, įtvirtinantis tokį reikalavimą, keliamą licencijos išdavimui, oficialiai paskelbtas 2012 m. sausio 10 d. (Įstatymo 2, 6, 7, 8, 9, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 71 straipsniu įstatymas). Tądien paskelbtas ir Atliekų tvarkymo įstatymo 2, 12, 30, 34, 343 straipsnių, aštuntojo1 skirsnio pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo aštuntuoju2, aštuntuoju3, aštuntuoju4, aštuntuoju5, aštuntuoju6, aštuntuoju7, aštuntuoju8, aštuntuoju9, aštuntuoju10 skirsniais ir 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurioms licencijos išduotos iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi iki 2013 m. sausio 1 d. pertvarkyti savo veiklą taip, kad atitiktų šio įstatymo 7 straipsnyje išdėstyto Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntojo1 skirsnio 342 straipsnio 2 dalyje, šio įstatymo 13 straipsnyje išdėstyto Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntojo7 skirsnio 3422 straipsnyje ir 14 straipsnyje išdėstyto Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntojo8 skirsnio 3423 straipsnyje, taip pat Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Kitaip tariant, 2012 m. sausio 10 d. paskelbtame Pakeitimo įstatyme nurodyta, kad organizacija, ketinanti ir nuo 2013 m. sausio 1 d. vykdyti licencijuojamą pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo veiklą, turi atitikti Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. licencijuojamą veiklą nuo minėtos datos gali vykdyti tik organizacija, kuriai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau kaip 25 proc. visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų. Taigi net jeigu pareiškėjas licenciją būtų turėjęs ankščiau, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d., iki šios datos pareiškėjas būtų privalėjęs pertvarkyti savo veiklą taip, kad atitiktų Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimą. Apie įsigaliosiantį reikalavimą pareiškėjas žinojo ne tik nuo oficialaus Pakeitimo įstatymo paskelbimo, bet buvo informuotas ir Ministerijos 2012 m. spalio 12 d. raštu Nr. (17-2)-D8-8796, derinant pareiškėjo pateiktus veiklos organizavimo planą, finansavimo schemą ir švietimo programą.

Licencija yra neterminuota, ji išduodama organizacijos planuojamai vykdyti veiklai po jos išdavimo, t. y. ateityje vykdytinai veiklai, kuri turės atitikti licencijuojamai veiklai teisės aktuose keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjo prašymo išduoti licenciją nagrinėjimo metu įsigaliojus dar 2012 m. sausio 10 d. paskelbtam Įstatymo reikalavimui, be kurio licencijuojama veikla negali būti vykdoma, Ministerija neturėjo jokio pagrindo neatsižvelgti į sprendimo dėl licencijos išdavimo priėmimo metu įsigaliojusį teisės aktą ir išduoti licenciją organizacijai, kuri nepateikė dokumentų, reikalingų vykdyti licencijuojamai pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo veiklai.

Dėl Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo tikslo nurodo, jog remiantis aiškinamuoju raštu „Dėl Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 30, 34 straipsnių, aštuntojo1 skirsnio pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 3419 straipsniu, aštuntuoju2, aštuntuoju3, aštuntuoju4, aštuntuoju5, aštuntuoju6, aštuntuoju7, aštuntuoju8 skirsniais ir 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo, Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2, 7, 8, 9, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo 61, 71 straipsniais įstatymo ir Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2, 5, 8 straipsnių ir 3 priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektų“ šiuo įstatymo pakeitimu siekta užtikrinti, kad komunalinių atliekų sraute susidarančių gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo paslauga gyventojams būtų teikiama nuolat, kokybiškai, patiriant mažiausias išlaidas, gamintojai, importuotojai turėtų galimybę rinktis, kurios organizacijos nariu tapti, ir nebūtų eikvojamos lėšos daugybės organizacijų administravimui. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, įstatymo pakeitime nustatyta, kad elektros ir elektroninės įrangos ar pakuočių atliekų tvarkymą gali organizuoti ne daugiau kaip 4 organizacijos, t. y. atitinkamų atliekų tvarkymo organizavimo licencija būtų išduodama organizacijai, kurios nariai Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekia ne mažiau kaip 25 proc. visos rinkai tiekiamos elektros ir elektroninės įrangos ar pakuočių (Pakeitimo įstatymo projekto 4 str., Įstatymo pakeitimo įstatymo projekto 7 str.). Vienas iš pagrindinių organizacijų skaičiaus reguliavimo tikslų – kooperuoti gamintojus, importuotojus, organizuojant gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymą, taip pat nukreipti jų skiriamas lėšas komunalinių atliekų sraute susidarančių gaminių ir pakuočių atliekų surinkimui ir paruošimui naudoti, taip užtikrinant pakankamą šios veiklos finansavimą (išlaidų apmokėjimą). Minėtame aiškinamajame rašte nurodoma, kad gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje leidžiant veikti neribotam organizacijų skaičiui, ypač sudėtingas taptų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo išlaidų savivaldybėse apmokėjimo pasidalijimas, investicijų į sistemą planavimas (norėdamos išlikti konkurencingos organizacijos sieks mažinti išlaidas, atsisakydamos investavimo į sistemos plėtrą), sudėtingesnė ir daugiau valstybės išteklių reikalaujanti daugybės organizacijų kontrolė (didesnė administracinė našta jų priežiūrą ir kontrolę vykdančioms institucijoms). Sumažinus narystės mokestį, bus mažiau gaunama pajamų, vadinasi, mažiau lėšų bus skiriama gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimui, kas sąlygos prastesnę šios veiklos (gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo) kokybę, taip pat surenkamų ir perdirbamų atliekų kiekio mažėjimą. Be to, organizacijoms stengiantis konkuruoti tarpusavyje, gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimas gali tapti pelno siekiančia veikla. Investicijų į komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, paprastesnio atliekų, kurioms taikomas gamintojo atsakomybės principas, tvarkymo išlaidų savivaldybėse pasidalijimo atžvilgiu optimaliausias būtų vienos organizacijos atliekų tvarkymo sistemos modelis, tačiau siekiant gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavime užtikrinti konkurencinę aplinką, taip pat nesuteikti išimtinių teisių vienam subjektui, įstatymo leidėjas pasirinko modelį, kai gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje veikia kelios organizacijos.

Dėl Taisyklėse nustatyto 30 dienų termino prašymui ir dokumentams nagrinėti nurodė, jog pagal aktualios redakcijos Taisyklių 23 punktą (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Taisyklių 20 punktas), organizacijai pateikus prašymą ir visus reikiamus dokumentus licencijai gauti, licencijas išduodanti institucija per 30 dienų nuo jų gavimo juos išnagrinėja ir priima sprendimą išduoti ar atsisakyti išduoti licenciją. Dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda kitą dieną po to įvykio, kuriuo nurodyta jo pradžia (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 66 str. 2 d.). Taigi Taisyklėse nurodytas 30 dienų terminas pradedamas skaičiuoti kitą dieną nuo prašymo ir visų reikiamų dokumentų licencijai gauti gavimo licencijas išduodančioje institucijoje dienos. Ministerija pareiškėjo 2012 m. lapkričio 28 d. prašymą išduoti licenciją gavo 2012 m. gruodžio 3 d. (prašymo kopija su gavimo Ministerijoje žyma (b. l. 57)), taigi turėjo teisę nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl licencijos išdavimo iki 2013 m. sausio 2 d. Taigi pareiškėjo argumentai, kad sprendimas dėl licencijos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti turėjo būti priimtas iki 2012 m. gruodžio 28 d., yra nepagrįstas, taip pat nepagrįsti argumentai dėl procedūrinių pažeidimų, neva sąlygojusių skundžiamo rašto neteisėtumą. Nepagrįstas ir faktinių aplinkybių neatitinkantis yra pareiškėjo argumentas, kad Ministerija negalėjo atsisakyti išduoti licenciją, vadovaudamasi įstatymu, negaliojusiu tuomet, kai turėjo atsirasti teisės aktuose nustatytos pasekmės, t. y. kai turėjo būti priimtas sprendimas dėl licencijos išdavimo, nes aptariamas teisės aktas įsigaliojo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu, t. y. Taisyklėse nustatyto 30 dienų termino laikotarpiu, jam dar nepasibaigus.

Ministerijoje nagrinėjant pareiškėjo prašymą, įsigaliojus Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies aktualiai redakcijai, pareiškėjas Raštu Nr. (17-2)-D8-7 (nepraleidus akcentuojamo Taisyklėse nustatyto 30 dienų termino prašymui ir dokumentams nagrinėti) buvo pakartotinai informuotas (pirmą kartą apie tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. bus reikalingi papildomi duomenys licencijai gauti, pareiškėjui priminta Ministerijos Raštu Nr. (17-2)-D8-8796), kad licencijai išduoti reikalinga papildoma informacija, susijusi su licencijuojamai veiklai keliamais reikalavimais. Šio Ministerijos rašto pareiškėjas neskundė, vadinasi, sutiko, kad įsigaliojus naujam įstatymo reikalavimui licencijuojamą veiklą galės vykdyti, t. y. licencija galės būti išduodama tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas pateiks duomenis apie tai, kad jam organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jo dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau kaip 25 proc. visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų. Be to, atsižvelgdamas į aptariamą 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo nuostatos reikalavimą, pareiškėjas 2013 m. sausio 4 d. rašte Nr. 13/01/04 pateikė, o 2013 m. sausio 23 d. rašte Nr. 13/01/23 patikslino prieš tai pateiktą pareiškėjo narių, kurie Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų pareigų vykdymą yra pavedę pareiškėjui, sąrašą tam, kad Ministerija, įvertinusi šiuos duomenis, galėtų pakartotinai spręsti dėl licencijos išdavimo galimybės.

Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, Ministerija Sprendime 2013 m. vasario 7 d., t. y. nepraėjus 30 dienų terminui po to, kai pareiškėjas pateikė patikslintus dokumentus, nurodė, kad pagal pateiktą ūkio subjektų sąrašą negalima nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktuose ūkio subjektų sąrašuose ir Ministerijai kitų organizacijų pateiktuose narių sąrašuose yra pasikartojančių įmonių. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 3422 straipsnio 8 dalimi, gamintojas ir (ar) importuotojas tuo pačiu metu negali tų pačių gaminių, taip pat ir pakuočių, atliekų tvarkymo organizavimo pavesti daugiau negu vienai organizacijai, todėl pareiškėjo pateiktame sąraše nurodytų narių dubliavimasis su kitų organizacijų nariais ne tik neatitinka minėtos Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos, bet ir nesuteikia galimybės įvertinti nurodytų narių teikiamų pakuočių rinkos dalies, t. y. dėl pateikto sąrašo netikslumo Ministerija negalėjo patvirtinti, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą. Nebuvo galima konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kad jam organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau kaip 25 proc. visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų, todėl Ministerija neturėjo pagrindo, neatsižvelgdama į minėtą imperatyvų įstatymo reikalavimą, tenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti jam licenciją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakyme Nr. D1-589 patvirtintu Gamintojų ir importuotojų, kurie Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekia elektros ir elektroninę įrangą, pakuotes, užimamos rinkos dalies nustatymo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), einamųjų metų rinkos dalis pagal praėjusių metų pakuočių tiekimo Lietuvos Respublikos vidaus rinkai duomenis apskaičiuoja Agentūra. Einamaisiais metais galioja praėjusiais metais galiojusios rinkos dalys, kol, atsižvelgiant į praėjusių metų elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių tiekimo Lietuvos Respublikos vidaus rinkai duomenis, paskelbiamos patikslintos einamųjų metų rinkos dalys. Rengiant Sprendimą buvo įvertinta ir Agentūros pateikta informacija apie su pareiškėju sutartis pasirašiusių jo narių tiekiamų pakuočių rinkos dalį. Agentūros duomenimis, pareiškėjo narių tiekiamų pakuočių užimama rinkos dalis buvo 16,8 proc. Pareiškėjas su skundu pats pateikia susirašinėjimo su Agentūros specialistais kopiją, kurioje taip pat nurodoma, kad su pareiškėju sutartis pasirašiusių jo narių teikiamų pakuočių rinkos dalis nesiekia reikiamų 25 proc.

Sprendime pareiškėjui taip pat pasiūlyta iki 2013 m. kovo 4 d. pateikti atnaujintus organizacijos narių sąrašus, pažymėta, kad, vadovaujantis Taisyklių 24 punktu, organizacija, pašalinusi nurodytus trūkumus, gali bet kada pakartotinai pateikti prašymą gauti licenciją šių Taisyklių 18–20 punktuose nustatyta tvarka. Siekdama užtikrinti, kad pakuočių atliekų tvarkymo organizavimas valstybėje vyktų kuo sklandžiau, siekdama užtikrinti kuo efektyvesnį pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą, Ministerija 2013 m. kovo 13 d. raštu Nr. (17-2)-D8-2097 pakartotinai paragino pareiškėją pateikti atnaujintus narių, kurie jam sutartyse yra pavedę įstatymuose nustatytų pareigų vykdymą 2013 metams, sąrašą. Užtikrinti, kad organizacijos vykdoma licencijuojama veikla atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus, turi pareigą tiek licenciją išduodanti ir veiklą kontroliuojanti institucija (šiuo atveju – Ministerija), tiek ir pati organizacija. Pareiškėjas į minėtus Ministerijos raginimus nereagavo.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 129–130) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. D1-276 „Dėl įgaliojimų suteikimo Aplinkos apsaugos agentūrai“, Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 2 dalyje nurodytas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo veiklos organizavimo licencijas išduodančios institucijos funkcijas nuo 2013 m. gegužės 15 d. vykdo Agentūra, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, ji bus atsakinga tik už teismo sprendimo vykdymą. Pagal Pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą, gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurioms gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išduotos iki šio įstatymo įsigaliojimo, turi iki 2013 m. sausio 1 d. pertvarkyti savo veiklą taip, kad atitiktų šio įstatymo 7 straipsnyje išdėstyto Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntojo1 skirsnio 342 straipsnio 2 dalyje, šio įstatymo 13 straipsnyje išdėstyto Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntojo7 skirsnio 3422 straipsnyje ir 14 straipsnyje išdėstyto Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntojo8 skirsnio 3423 straipsnyje, taip pat Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Pakeitimo įstatymas paskelbtas 2012 m. sausio 10 d., o to paties įstatymo 4 straipsnio 5 ir 7 dalys, 5, 7 straipsniai, 8 straipsnio 2 dalis, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15 ir 16 straipsniai įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d. Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinti bendrieji reikalavimai gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimui, o Įstatyme (t. y. specialiajame įstatyme) įtvirtintos nuostatos (10 str.) reguliuoja išimtinai pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą, todėl tiek vykdant pakuočių tvarkymo organizavimo veiklą, tiek išduodant, sustabdant ar panaikinant licenciją, abu šie teisės aktai taikytini sistemiškai, t. y. atsižvelgtina tiek į Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintus bendruosius reikalavimus, tiek užtikrintina, kad būtų laikomasi Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo veiklą. Pakeitimo įstatyme neįtvirtinta išlyga netaikyti naujai įsigaliojusių Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų prašymams išduoti licenciją, pateiktiems įgaliotai institucijai iki 2013 m. sausio 1 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertino pareiškėjo argumentus, pagal kuriuos Ministerija pavėlavo atsakyti į pareiškėjo 2012 m. lapkričio 28 d. prašymą Nr. 12/11/28 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“ (b. l. 12, 57), kurį pareiškėjas, anot jo, įteikė Ministerijai 2012 m. lapkričio 28 d. Pabrėžta, kad šie pareiškėjo motyvai buvo paremti teismo posėdyje apklausto liudytojo R. M. parodymais. Tačiau teismas, įvertinęs liudytojo parodymus, ypač tai, kad pats liudytojas nurodė, jog jis iš pradžių supainiojo Aplinkos ministerijos adresus, jog paliko 2012 m. lapkričio 28 d. prašymą Nr. 12/11/28 budinčiajam, jog ant 2012 m. lapkričio 28 d. prašymo Nr. 12/11/28 (b. l. 12) nurodyta, kad prašymas nuvežtas ne 2012 m. lapkričio 28 d., o 2012 m. lapkričio 29 d., kad prašymas Ministerijoje gautas 2012 m. gruodžio 3 d., reg. Nr. D7-11025 (b. l. 57), konstatavo, kad liudytojo parodymai yra abejotini, nenuoseklūs, todėl nepatikimi, jais vadovautis negalima. Atitinkamai konstatuota, jog 2012 m. lapkričio 28 d. prašymas Nr. 12/11/28 Ministerijoje gautas 2012 m. gruodžio 3 d., todėl Ministerija į šį prašymą atsakė laiku. Padaryta išvada, jog pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti, į pareiškėjo 2012 m. lapkričio 28 d. prašymą Nr. 12/11/28 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“ atsakyta laikantis teisinių procedūrų teisės aktuose nustatyta tvarka. Vadinasi, pareiškėjo argumentai, kad Ministerija negalėjo taikyti Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d., nėra pagrįsti, o Ministerija nepažeidė lex retro non agit principo. Teismas akcentavo, kad Ministerijos sprendimas, kuriame suteikiama licencija, yra materialinio pobūdžio, todėl jis turi būti grindžiamas atitinkamomis materialinės teisės nuostatomis, galiojančiomis sprendimo priėmimo metu: Aplinkos ministerijos Raštas Nr. (17-2)-D8-7 (b. l. 25) jau turėjo būti grindžiamas, be kita ko, Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.).

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas nėra teisėtas, nes Ministerija atsisakyti išduoti licenciją gali tik tada, kai yra bent vienas iš Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 12 dalyje nurodytų atvejų. Teismas nesutiko su tokiu pareiškėjo vertinimu, nes Atliekų tvarkymo įstatymas yra bendrasis įstatymas, o Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas yra specialusis, nustatantis dar tam tikrus reikalavimus, kurių neatitinkantis subjektas negali gauti pakuočių atliekų tvarkymo licencijos. Būtent toks reikalavimas įtvirtintas Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencija gali būti išduodama tik tai organizacijai, kuriai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau kaip 25 procentai visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų. Vadinasi, Ministerija galėjo ir turėjo vadovautis ir Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi.

Aplinkos ministerijos Sprendime nenurodoma, kodėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Ši įstatymo norma, atsižvelgiant į tai, kad tie patys gamintojai ir importuotojai gali tiekti įvairių rūšių atliekas, į tai, kad gamintojai ir importuotojai gali sudaryti kelias sutartis su atliekų tvarkytojais (pavyzdžiui, dėl skirtingų rūšių atliekų tvarkymo), reiškia, jog pareiškėjas turi tvarkyti ne mažiau kaip 25 procentus visų Lietuvos pakuočių atliekų. Remiantis bylos medžiaga, pareiškėjas tikrai tvarkė 16,77 proc. atliekų (b. l. 33, taip pat b. l. 110, kuriame nurodoma 16,8 proc.), pagal kitus duomenis – 25,48 proc. (b. l. 33, taip pat b. l. 110, kuriame nurodoma 25,5 proc.), tačiau pastarieji duomenys nėra patikimi, nes pareiškėjas nepateikė Ministerijai savo dalininkų tvarkomų atliekų apimčių (b. l. 59–107). Vadinasi, Ministerija negalėjo tinkamai įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ar ne, todėl paprašė pateikti ne tik narių sąrašą, bet ir jų pakuočių atliekų rinkos dalį. Tai tiksliau nurodyta Ministerijos 2013 m. kovo 13 d. rašte Nr. (17-2)-D8-2097 (b. l. 109). Vadinasi, pats pareiškėjas, nenurodydamas visų duomenų, nepateikdamas pakuočių atliekų rinkos dalių, sudarė Ministerijai galimybę prašyti dar kartą tikslinti pateikiamus duomenis, tai ir buvo padaryta skundžiamu Sprendimu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. (17-2)-D8-1081 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“ yra teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Ministeriją išduoti pareiškėjui pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją tėra išvestinis reikalavimas, todėl pareiškėjui nepateikus duomenų apie pakuočių atliekų rinkos dalis nėra teisinio pagrindo tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą. Pareiškėjas prašė priteisti iš Ministerijos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl jo prašymas priteisti iš Ministerijos turėtas bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas VšĮ „Ateisties ekologija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 162-170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo Aplinkos ministerijos priteisti visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde išdėstė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje liudijusio R. M. parodymai nepatikimi. Pažymi, kad šioje administracinėje byloje parodymus davęs liudytojas R. M. aiškiai ir nuosekliai paaiškino faktines aplinkybes, susijusias su aptariamo VšĮ „Ateities ekologija“ prašymo pateikimu. Jokių prieštaravimų liudytojo R. M. parodymuose nebuvo užfiksuota, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai šiuos parodymus vertino kaip nepatikimus. Tai, jog vėliau gavus pareiškėjo prašymą Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamente prašyme atsirado tam tikrų Ministerijos specialistų žymos (apie prašymo pateikimą Ministerijai 2012 m. lapkričio 29 d. dieną arba apie prašymo gavimą Ministerijoje 2012 m. gruodžio 3 d.), jokiu būdu neleidžia daryti išvados apie byloje liudytoju apklausto asmens parodymų patikimumą ir logiškų bei nuoseklių parodymų/paaiškinimų nepaneigia. Analizuojant R. M. parodymus, gautus šioje administracinėje byloje, jie turėtų būti vertinami sistemiškai su kitais byloje esančiais įrodymais. Visų pareiškėjo dokumentų, kurie buvo teikti atsakovui kartu su 2012 m. lapkričio 28 d. prašymu, parengimo datos yra ankstesnės nei 2012 m. lapkričio 28 d., o paties prašymo data bei numeris liudija, jog jis parengtas 2012 m. lapkričio 28 d. Atitinkamos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą apie tai, jog labiau tikėtina yra faktinė aplinkybė, kad prašymas buvo pateiktas adresatui 2012 m. lapkričio 28 d., o ne 2012 m. gruodžio 3 d., t. y. jog parengus visus reikalingus dokumentus VšĮ „Ateities ekologija“ nelaukė 5 dienas tam, kad juos pateiktų atsakovui. Jokių racionalių tokio laukimo priežasčių nebuvo, jų nebuvo nustatyta ir bylos nagrinėjimo teisme metu, taigi įrodymų tikėtinumo taisyklė šiuo atveju leidžia daryti išvadą apie tai, kad labiau tikėtinas yra pareiškėjo dokumentų pateikimo atsakovui 2012 m. lapkričio 28 d. faktas, o ne jų pateikimo 2012 m. gruodžio 3 d. faktas.

Nurodo Taisyklių 23 punktą ir teigia, jog VšĮ „Ateities ekologija“ prašymas privalėjo būti išnagrinėtas ir sprendimas privalėjo būti priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis iki 2012 m. gruodžio 28 d. Kadangi vieninteliu atsisakymo išduoti pareiškėjui licenciją motyvu aptariamu atveju buvo įstatymo nuostata, negaliojusi iki 2013 m. sausio 1 d., esant aptariamai situacijai toks atsisakymas turi būti laikomas neteisėtu.

Dėl pirmosios instancijos teismo pozicijos, jog iš VšĮ „Ateities ekologija“ atsakovui pateiktų dokumentų Ministerija negalėjo tinkamai įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ar ne, ir nurodoma, jog pats pareiškėjas, nenurodydamas visų duomenų, nepateikdamas pakuočių atliekų rinkos dalių, sudarė Ministerijai galimybę prašyti dar kartą tikslinti pateikiamus duomenis, nurodo, jog teismas nepagrįstai įvertino, kad pagal pareiškėjo pateiktus duomenis Ministerija negalėjo įvertinti pareiškėjo atitikties Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimams. Pareiškėjas pateikė atsakovui visus dokumentus, kurie, vadovaujantis taikytinomis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, privalo būti pateikti prašant išduoti pakuočių atliekų tvarkymo licenciją. Nė viena iš Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 12 dalyje nurodytų atsisakymo išduoti licenciją prielaidų šiuo atveju neegzistavo. Atliekų tvarkymą ir licencijų išdavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareiškėjui prievolės pateikti įgaliotai institucijai dokumentus/papildomus įrodymus, pastarajai padėsiančius nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pakuotes vidaus rinkai tiekiančių gamintojų ir importuotojų užimamą rinkos dalį skaičiuoja/vertina ne patys gamintojai ir importuotojai, juolab ne jų kontrahentai, o Aplinkos apsaugos agentūra. Priešingai nei vertinama teismo sprendime, pareiškėjas ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo pateikti atsakovui pakuočių atliekų rinkos dalių. Priežastis, jog atsakovui buvo sudėtinga įvertinti pareiškėjo atitiktį Įstatymo 10 straipsnio 3 daliai, negalėjo būti laikoma pagrįsta atsisakymo išduoti pareiškėjui licenciją priežastimi. Mano, kad skundžiamas Sprendimas privalėjo būti panaikintas kaip prieštaraujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai.

Pažymi, jog Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės vertinimo departamento Taršos ir atliekų tvarkymo apskaitos skyriaus specialistė, įvertinusi atitinkamų gamintojų/importuotojų užimamą aptariamos rinkos dalį, nurodė, jog šie gamintojai/importuotojai užima daugiau nei 25 procentus vidaus rinkos procentus, t. y. pareiškėjui buvo patvirtinta, jog jis atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Aplinkybės liudija, jog iki atsakovo Sprendimo priėmimo pareiškėjas ėmėsi reikiamų veiksmų ir suderino visus reikiamus dokumentus/duomenis su įgaliotomis institucijomis, patvirtinusiomis, jog kliūčių/teisinio pagrindo licencijos išdavimui nėra.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 176-177) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Nesutinka su apelianto argumentais, jog Agentūra įvertino ir nurodė, kad gamintojai ir importuotojai, pavedę VšĮ „Ateities ekologija“ organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais tiekiantys pakuotes vidaus rinkai, užima daugiau nei 25 procentus vidaus rinkos dalies. Nurodo Tvarkos aprašo 2.1, 8, 7 punktų nuostatas, išdėsto apeliantui pagal pateiktą prašymą 2013 m. sausio 30 d. Agentūros Taršos ir atliekų tvarkymo skyriaus vedėjos el. paštu VšĮ „Ateities ekologija“ direktorei D. G. pateiktą informaciją apie VšĮ ,Ateities ekologija“ narių užimamą pakuočių rinkos dalį. Nurodo Atliekų tvarkymo įstatymo 3422 straipsnio 8 dalies, Tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad teismui priėmus apeliantui palankų sprendimą, Aplinkos ministerija teismo sprendimo įvykdyti negalės, kadangi nuo 2013 m. gegužės 15 d. neturi įgaliojimų organizacijai išduoti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją. Agentūra nuo 2013 m. gegužės 15 d. vykdo Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 2 dalyje nurodytas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo veiklos organizavimo licencijas išduodančios institucijos funkcijas. Pažymi, kad apeliantas siekiantis gauti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją, turi atitikti Pakeitimo įstatymo ir Įstatymo reikalavimus.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 179-184) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme vykusio ginčo nagrinėjimo metu Aplinkos ministerija teismui pateikė prašymą dėl dalies reikalavimo pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu. Tokį prašymą motyvavo tuo, kad aplinkos ministras 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. D1-276 vykdyti Atliekų tvarkymo įstatymo 3423 straipsnio 2 dalyje nurodytas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo veiklos organizavimo licencijas išduodančios institucijos funkcijas įgaliojo Agentūrą, todėl Všį „Ateities ekologija“ reikalavimas įpareigoti Aplinkos ministeriją išduoti VšĮ „Ateities ekologija“ pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją pareikštas netinkamam atsakovui. Pirmosios instancijos teismas Aplinkos ministerijos prašymą išsprendęs rašytinio proceso tvarka, į bylą atsakovu įtraukė ir Aplinkos apsaugos agentūrą. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kodėl apeliaciniame skunde VšĮ „Ateities ekologija“ atsakovu nurodo tik Aplinkos misteriją ir reikalavimą įpareigoti išduoti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją kelia taip pat Aplinkos ministerijai.

Dėl Taisyklėse nustatyto 30 dienų termino prašymui ir dokumentams nagrinėti nurodo, jog kritiškai įvertinęs liudytojo parodymus, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad 2012 m. lapkričio 28 d. VšĮ „Ateities ekologija“ prašymas Aplinkos ministerijoje gautas 2012 m. gruodžio 3 d., todėl Aplinkos ministerija į šį prašymą atsakė laiku, laikantis teisinių procedūrų teisės aktuose nustatyta tvarka. Prašymas Aplinkos ministerijoje buvo gautas 2012 m. gruodžio 3 d., taigi Aplinkos ministerija turėjo teisę nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl licencijos išdavimo iki 2013 m. sausio 2 d.

Dėl 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos taikymo nurodo, jog šis teisės aktas įsigaliojo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu, t. y. per Taisyklėse numatytą 30 dienų terminą. Aplinkos ministerijoje nagrinėjant pareiškėjo prašymą, įsigaliojus Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies aktualiai redakcijai, pareiškėjas 2013 m. sausio 2 d. raštu Nr. (17-2)-D8-7 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“ buvo pakartotinai informuotas, kad licencijai išduoti reikalinga papildoma informacija, susijusi su licencijuojamai veiklai keliamais reikalavimais. Šio Aplinkos ministerijos rašto pareiškėjas neskundė. Be to, atsižvelgdamas į aptariamą 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo nuostatos reikalavimą, pareiškėjas 2013 m. sausio 4 d. raštu Nr. 13/01/04 pateikė, o 2013 m. sausio 23 d. raštu Nr. 13/01/23 patikslino prieš tai buvusiu raštu pateiktą organizacijos narių, kurie Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų pareigų vykdymą yra pavedę organizacijai, sąrašą tam, kad Aplinkos ministerija galėtų šiuos duomenis įvertinusi pakartotinai spręsti dėl licencijos išdavimo galimybės.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių argumentus, sprendime pagrįstai pažymėjo, kad Atliekų įstatymas yra bendrasis įstatymas, o Įstatymas yra specialusis, nustatantis papildomus reikalavimus, kurių neatitinkantis subjektas negali gauti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos. Teismas sprendime teisingai akcentavo, kad Aplinkos ministerijos sprendimas, kuriuo suteikiama licencija, yra materialinio pobūdžio, todėl jis turi būti grindžiamas atitinkamomis materialinės teisės nuostatomis, galiojančiomis sprendimo priėmimo metu. Net ir tuo atveju, jei pareiškėjas pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją būtų turėjęs ankščiau, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d., iki šios datos pareiškėjas būtų privalėjęs pertvarkyti savo veiklą taip, kad atitiktų Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies reikalavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013-02-07 sprendimo Nr. (17-2)-D8-1081, kuriuo atsisakyta VšĮ „Ateities ekologija“ išduoti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir nurodyti trūkumai, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas ginčijamą sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymo (2001 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. IX-517 redakcija) 10 straipsnio 3 dalimi (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje nustatyta, kad pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencija gali būti išduodama tik tai organizacijai, kuriai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau kaip 25 procentai visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų.

Aiškinant šią teisės normą pažymėtina, kad joje nustatyta sąlyga (organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą kaip jos dalyviai ar sutartiniais pagrindais pavedė ne mažiau kaip 25 procentai visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų), išreikšta konkrečiu procentiniu dydžiu, kuri suponuoja normoje nustatytos elgesio taisyklės taikymą. Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus šiai nuostatai normos taikymo subjektas, priimdamas sprendimą dėl licencijos išdavimo, turi pareigą patikrinti, ar asmuo, kuris prašo išduoti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją atitinka anksčiau minėtoje normoje nustatytus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2013 m. sausio 2 d. rašte Nr. (17-2)-D8-7 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“, adresuotame VšĮ „Ateities ekologija“, prašė pateikti organizacijos narių, kurie Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų pareigų vykdymą yra pavedę organizacijai, sąrašą (nurodyti nario pavadinimą, juridinio asmens registravimo kodą, sutarties su organizacija sudarymo datą ir numerį, kokių atliekų tvarkymo organizavimą narys yra pavedęs organizacijai, papildomai nurodant, ar narys tuo pačiu metu yra ir gamintojas ir (ar) importuotojas, ir atliekų tvarkytojas). Analogiška atsakovo pozicija išdėstyta ir ginčijamame sprendime.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuos trūkumus pareiškėjas pašalino ir 2013-01-04 raštu Nr. 13/01/04 (kuri dar 2013-01-23 raštu Nr. 13/01/23 papildė) pateikė VšĮ „Ateities ekologija“ narių, kurie Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų pareigų vykdymą yra pavedę šiai organizacijai, sąrašą bei narių, kurie Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų pareigų vykdymą yra pavedę šiai organizacijai, sąrašą, nurodant tvarkyti pavestų pakuočių rūšis. Atsakovo 2013 m. vasario 7 d. sprendime atkartojus tuos pačius trūkumus, neaišku, kodėl atsakovas juos prašo vėl pašalinti.

Jeigu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsisako išduoti licencija vadovaudamasi minėta Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, tokiu atveju turi būti konstatuota, kad nenustatyta sąlyga (25 procentai) suponuojanti elgesio taisyklės taikymą. Pagal bylos medžiagą nėra aišku, kokia visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų dalis (procentine išraiška) pavedė šių atliekų tvarkymą organizuoti VšĮ „Ateities ekologija“. Byloje pateikti duomenys, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nelaikytini patikimais ir pakankamais, kad jų pagrindu būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje keliamų reikalavimų ir jam teisėtai bei pagrįstai atsisakyta išduoti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją.  

Be to, ginčijamame sprendime pažymėta, kad organizacijos pateiktuose ūkio subjektų sąrašuose ir Aplinkos ministerijai kitų organizacijų pateiktuose sąrašuose yra pasikartojančių įmonių, taip pat dešimtys organizacijos sąraše nurodytų įmonių Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikusios mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijų už 2011 metus, todėl nėra duomenų apie tų įmonių vidaus rinkai tiektą pakuočių kiekį. Tai abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuotas argumentas, kurį patikrinti objektyvumo prasme yra neįmanoma. Vadinasi, iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimo turinio negalima aiškiai suprasti, kodėl prašymas išduoti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją netenkinamas (koks procentas visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų pavedė organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas turi būti nešališkas ir objektyvus, t. y. turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės ginčui teisingai išspręsti, ir kritiškai, nešališkai įvertinus visus reikšmingus įrodymus. Todėl nagrinėjamu atveju tiksliai ir aiškiai nenustačius procentine išraiška pareiškėjui priklausančių pakuotes vidaus rinkai tiekiančių gamintojų ir importuotojų užimamos rinkos dalies laikytina, kad prašymas išduoti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją nebuvo pilnutinai ir visapusiškai išnagrinėtas.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo R. M. parodymų vertinimu. Pareiškėjas nurodo, kad prašymą dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo pateikė 2012 m. lapkričio 28 d., o ne 2012 m. gruodžio 3 d. Iš spaudo ant pateikto prašymo matyti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje VšĮ „Ateities ekologija“ prašymas gautas 2012 m. gruodžio 3 d. Tą pačią dieną minėtas dokumentas nukreiptas vykdytojui. Ant prašymo aiškiai nurodyta jo gavimo data, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo parodymus vertino kritiškai. Taip pat kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija jų pateiktą prašymą turėjo išnagrinėti ir sprendimą dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo priimti iki 2012 m. gruodžio 28 d. (sprendimo priėmimo metu 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija galiojo, todėl lex retro non agit principas nepažeistas).

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant visų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių tiekiančių gamintojų ir importuotojų dalies (procentine išraiška) nustatymo klausimą, yra būtina išaiškinti ir įvertinti visas šiam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes. Toks tyrimas pirmosios instancijos teismo buvo atliktas neišsamiai. Tačiau toks tyrimas (dėl aukščiau nurodytų priežasčių) nebuvo atliktas ir atsakovo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos. Esant tokiai situacijai, kolegija, pripažindama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nepagrįstu ir jį naikindama bei atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatytą kompetenciją išduodant pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijas, pripažįsta būtina panaikinti šioje byloje skundžiamą atsakovo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (17-2)-D8-1081 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“ bei kadangi šiuo metu gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo veiklos organizavimo licencijas išduodančios institucijos funkcijas nuo 2013 m. gegužės 15 d. įgaliota vykdyti Aplinkos apsaugos agentūra (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-04-24 įsakymas Nr. D1-276), todėl ji įpareigotina pareiškėjo 2012 m. gruodžio 3 d. prašymą nagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atsižvelgiant į šiame sprendime padarytas išvadas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo VšĮ „Ateities ekologija“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013-02-07 sprendimą Nr. (17-2)-D8-1081 „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo“. Pareiškėjo VšĮ „Ateities ekologija“ 2012 m. gruodžio 3 d. prašymą dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos išdavimo perduoti Aplinkos apsaugos agentūrai nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.