Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-09-29][nuasmeninta nutartis byloje][e2-1282-178-2016].docx
Bylos nr.: e2-1282-178/2016
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
JML group 126295982 Ieškovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Kitos su prievolių teise susijusios bylos
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Laikinosios apsaugos priemonės:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. e2-1282-178/2016

Civilinė byla Nr. e2-1401-178/2016

Teisminio proceso Nr.  2-55-3-00754-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „JML group“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. nutarčių, kuriomis atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „JML group“ ieškinį atsakovui V. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. P..

 

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

  1. Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.
  2. Ieškovė UAB „JML group“ pareikštu ieškiniu atsakovui V. P. prašo priteisti iš atsakovo 48 250,97 Eur žalą, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 48 250,97 Eur sumai atsakovui priklausančias pinigines lėšas, turimas finansų ir kredito įstaigose, pas atsakovą grynaisiais pinigais ir esančias pas trečiuosius asmenis, nuosavybės teise jam priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises. Nurodė, kad prašoma priteisti 48 250,97 Eur suma atsakovui yra didelė, todėl tai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Visas turtas priklauso atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dalis atsakovo turto yra įkeista hipotekos kreditoriams, dalis nelikvidi. Byloje pateikti įrodymai, kad (sutuoktiniai) atsakovas ir trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai – pasirašinėjo su ieškove šiai nenaudingas jiems priklausančių transporto priemonių nuomos sutartis, kas įrodo atsakovo ir jo sutuoktinės nesąžiningumą, kuris kelia grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybei. Paaiškėjo, kad atsakovas parduoda dalį savo likvidžiausiu esančio turto.
  4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
  5. Ieškovė pareiškė patikslintą ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 127 137,01 Eur žalą, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  6. Patikslinto ieškinio užtikrinimui prašė taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumai atsakovui priklausančias pinigines lėšas, turimas finansų ir kredito įstaigose, pas atsakovą grynaisiais pinigais ir esančias pas trečiuosius asmenis, nuosavybės teise jam priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises. Nurodė, kad prašoma atlyginti žala yra didelė, atsakovas neturi pakankamai turto užtikrinti ieškinio reikalavimams, jo turtui taikomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas, dalis turto įkeista hipotekiniams kreditoriams. Didžiausios vertės ir vienintelis likvidus atsakovo turtas (žemės sklypas) yra parduodamas, kurio vidutinė rinkos vertė 42 864 Eur (atsakovui priklauso ½ dalis sklypo, t. y. 21 432 Eur). Didžioji dalis sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, praktiškai beverčiai, nes skirti aptarnauti inžineriniams tinklams. Dėl atsakovo galimų nesąžiningų veiksmų, didelės ieškinio sumos, turto nepakankamumo ir turimo turto realizavimo aplinkybių visumos kyla ne tik tikėtina, bet ir reali rizika, kad teismo sprendimas nebus įvykdytas ar toks įvykdymas bus apsunkintas.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
    1. Teismas nurodė, kad dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo yra pasisakyta 2016 m. balandžio 22 d. nutartyje, todėl šis klausimas nepasikeitus aplinkybėms neanalizuojamas.
    2. Nors ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, šis faktas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia aplinkybe, jog ieškinio suma siekia 48 250,97 Eur. Iš pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, jog žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), vertė nustatyta 2002 metais. Lyginant ieškovės nurodytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę (42 864 Eur) su verte, už kurią minėtas žemės sklypas parduodamas (126 500 Eur), matyti, kad turto vertė yra gerokai padidėjusi. Atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius per 14 metų, matyti, kad atsakovo turimas turtas yra gerokai didesnės vertės nei nurodo ieškovė. Dėl to, atsakovas turi pakankamai turto, kad galėtų atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį.
    3. Atsakovo sutuoktinės nesąžiningumas, kuris gali būti reikšmingas faktorius parduodant bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą, nėra patvirtintas jokiais byloje esančiais dokumentais, kadangi nėra patvirtinta, jog 2013 m. lapkričio 13 d. automobilio nuomos sutartimi išnuomotas automobilis buvo naudojamas asmeniniais, o ne įmonės tikslais.
    4. Žemės sklypo viešas pardavimas nereiškia, kad atsakovas prarastų ir paslėptų pinigus. Iš piniginių lėšų galimas išieškojimo procesas būtų paprastesnis nei iš nekilnojamojo turto. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti tikėtiną išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
    1. Patikslintas ieškinys susideda iš dviejų faktinių pagrindų. Vienas jų transporto priemonės nuomos sutarties sudarymas, buvo aptartas anksčiau priimtose nutartyse dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl papildomai dėl preliminaraus pagrįstumo teismas neaptarė. Kitas – atsakovo neteisėtai gautas 78 886,04 Eur darbo užmokestis. Ieškovės teigimu, atsakovas galimai suklastojo 2011 m. gruodžio 30 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo jam buvo patvirtintas 12 085 Lt (3 500,06 Eur) darbo užmokestis; 2012 m. gruodžio 27 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuriuo atsakovo darbo užmokestis padidintas iki 18 391,45 Lt (5 326,53 Eur) ir 2014 m. lapkričio 17 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuriuo atsakovui paskirta 23 018,67 Lt premija.
    2. Ieškovė šioje proceso stadijoje nepateikė pakankamai tikėtinų įrodymų dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, nepateikė konkrečių duomenų, kokia N. F. pozicija dėl galimo parašų klastojimo. Ieškovės pateikti dokumentai su parašais yra pakankamai sunkiai išskaitomi, ieškinyje nėra nurodyta, kokiu būdu ieškovė ketina įrodyti parašų suklastojimo faktą. Išvada nesikreipti į teisėsaugos institucijas grindžiama abejone, jog atsakovas gali prisipažinti, logiškai sunkiai paaiškinama. Kadangi ieškovė nenurodo teisinės gynybos kelio įrodant ieškinio pagrindą, jei atsakovas neprisipažins, tai atsižvelgiant į ankstesnius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje, kyla abejonių dėl ieškovės turimo pagrindinio procesinio siekio.
    3. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti tikėtiną išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.

 

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų argumentai

 

  1. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties prašo  ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai vertino faktą, kad atsakovas šiuo metu pardavinėja vienintelę dalį savo likvidaus turto, t. y. žemės sklypą, kuris nėra įkeistas ir kurio vertė sudaro beveik pusę ieškinio sumos. Sklypo pardavimas sutapo su ieškinio padavimu, kas rodo galimą atsakovo norą kuo greičiau parduoti turtą, jog išvengtų teismo sprendimo vykdymo.
    2. Teismas neatsižvelgė, kad skelbime parduodamo žemės sklypo nurodyta suma nebūtinai atitinka tikrąją šio sklypo rinkos vertę. Teismas nesant objektyvių duomenų padarė nepagrįstą prielaidą, kad turto vertė yra tris kartus didesnė nei yra įvertinta Nekilnojamojo turto registro išraše. Skelbime nurodyta kaina yra atsakovo vienašališkai nustatyta ir nebūtinai yra reali rinkos vertė. Nekilnojamojo turto registro išrašas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kuriame nurodyta sklypo vertė yra įrodyta, priešingai nei atsakovo vienašališkai nustatyta suma skelbime.
    3. Didžioji dalis sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, buvo įvertinti 2015 m. liepos 24 d., o sklypas (duomenys neskelbtini) įvertintas 2010 m. rugsėjo 16 d. Be to, kiti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) gatvėje, praktiškai beverčiai, nes yra mažo ploto, priklauso daugiau nei trisdešimčiai savininkų bendrąja daline nuosavybe ir skirti aptarnauti inžineriniams tinklams, t. y. visi jie skirti antraeiliams daiktams funkcionuoti, bet ne savarankiškiems objektams statyti. Todėl teismo išvada, kad minėtų sklypų kainos yra gerokai pasikeitusios lyginant su vertinimo metu buvusiomis kainomis, pagrįsta klaidingu bylos duomenų vertinimu.
    4. Teismas neatsižvelgė, kad realizavus žemės sklypą piniginėmis lėšomis ne tik lengviau patenkinti ieškinio reikalavimus, tačiau paprasčiau jas ir nuslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ir pan., o tai kelia papildomą riziką ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Net teismui pripažinus, kad atsakovas šiuo metu turi pakankamai turto, atsakovo veiksmai siekiant parduoti žemės sklypą, kuris sudaro beveik pusę ieškinio vertės, reiškia, kad atsakovas gali bandyti vengti apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
    5. Teismas neatsižvelgė į esminę įtaką laikinųjų apsaugos priemonių taikymui turinčias aplinkybes – į apeliantės argumentus dėl atsakovo ir jo sutuoktinės galimo nesąžiningumo, nes minėta aplinkybė įrodo, jog tikėtina, kad teismo sprendimo įvykdymas ateityje taps negalimas ar apsunkintas.
    6. Atsakovas neturi pakankamai turto įvykdyti apeliantei palankų teismo sprendimą, nes visas turtas atsakovui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise; didžioji dalis turto yra nelikvidi, nes skirta inžineriniams tinklams aptarnauti; gyvenamajam namui ir žemės sklypui nustatyta hipoteka ir pan. Atsakovui ieškinio suma yra didelė, jo turimo turto vertė sudaro mažiau nei pusę apeliantės reikalavimo sumos – 22 750,60 Eur, todėl turimo turto nepakaktų apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Be to, vien didelė ieškinio suma didina teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir gali būti savarankiškas laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas.
  2. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantė 2016 m. gegužės 12 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame reikalavimai yra padidinti nuo pradiniu ieškiniu prašytos priteisti sumos 48 250,97 Eur iki 127 137,01 Eur. Patikslintu ieškiniu taip pat prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti 127 137,01 Eur vertės atsakovui priklausantį turtą. Apeliantė teismui padavė naują procesinį dokumentą (patikslintą ieškinį), kuris teismo yra priimtas, todėl pradinis ieškinys nebus nagrinėjamas, atitinkamai teisinės prasmės nebetenka ir jame suformuluoti prašymai, tarp jų ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    2. Laikinosios apsaugos priemonės du kartus tam pačiam reikalavimui užtikrinti negali būti taikomos, todėl atskirojo skundo reikalavimai ir teiginiai nebeturi teisinės reikšmės.
  3. Apeliantė atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir dėl to nepagrįstai nustatė, kad apeliantė pakankamai nepagrindė ieškinio reikalavimus. Teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumą, atliko bylos nagrinėjimą iš esmės, kuris šioje bylos stadijoje nėra galimas.
    2. Teismo vertinimas dėl apeliantės nesikreipimo į teisėsaugos institucijas nesudaro pagrindo netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kreipimasis į teisėsaugos institucijas laikytina ultima ratio priemone. Apeliantės kreipimasis ar nesikreipimas į teisėsaugos institucijas yra jos teisė, bet ne pareiga. Be to, apeliantė tikisi su atsakovu susitarti taikiai.
    3. Byloje yra visos galimybės nustatyti parašo suklastojimo faktą, pasitelkiant ekspertų specialiąsias žinias. Šios civilinės bylos dalykas nėra suklastojimo fakto nustatymas, apeliantės pagrindinis tikslas gauti kuo greitesnį žalos, padarytos atsakovo neteisėtais veiksmais, atlyginimą, o ne nustatyti, ar atsakovas padarė nusikalstamą veiką. Apeliantė ieškinyje neprivalo atskleisti savo bylos vedimo taktikos. Atsižvelgiant į įrodymų pobūdį, jų surinkimo/gavimo kaštus, įrodomąją galią, įtaką bylos išnagrinėjimo spartai bei atsakovo gynybinę poziciją priklausys apeliantės pasirinkta taktika.
    4. Teismo pozicija, jog apeliantė nenurodė, kaip bus įrodinėjimas akcininkų susirinkimų protokolų suklastojimo faktas, nesudaro pagrindo išvadai, kad preliminariai ieškinio reikalavimai nepagrįsti. Preliminariai įvertinus apeliantės pateiktus įrodymus akivaizdu, kad suklastojimo fakto paaiškėjimas taps aiškus tik vėliau nagrinėjant bylą, pasitelkus ekspertinį rašysenos vertinimą, nes teismas nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių galėtų būti daroma išvada, kad dokumentų atsakovas neklastojo, o tai reiškia, kad iš pateiktų įrodymų preliminaraus vertinimo yra tikimybė, kad atsakovas galimai suklastojo apeliantės pateiktus dokumentus.
    5. Nepagrįstas teismo argumentas, jog nėra N. F. nuomonės dėl akcininkų protokolų suklastojimo. Apeliantė informaciją apie N. F. parašų galimą suklastojimą gavo iš minėto akcininko, kitaip nebūtų sužinojusi apie parašų galimą suklastojimą.
    6. Teismas neatkreipė dėmesio dėl atsakovo ir jo sutuoktinės galimo nesąžiningumo, kuris, atlikus preliminarų įrodymų vertinimą, yra akivaizdus. 
  4. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliantės argumentai, kad atsakovas yra nesąžiningas, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Apeliantė, teikdama nepagrįstus reikalavimus, daro spaudimą atsakovui, kas gali būti vertinama kaip nesąžiningas apeliantės elgesys. Atsakovas su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2015 m. rugsėjo 21 d. vienintelio bendrovės akcininko N. F. sprendimą sudaryti susitarimą su atsakovu dėl taikaus ginčo sprendimo, kuriuo bendrovė ir atsakovas vienas kito atžvilgiu atsisakytų visų pretenzijų ir 2015 m. rugsėjo 21 d. sudarytą susitarimą dėl taikaus ginčo sprendimo, iš kurio matyti, kad UAB „JML group“ pareiškė ir patvirtino, jog neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų atsakovui dėl jam einant bendrovės vadovo pareigas jo priimtų sprendimų ir/ar sudarytų sandorių.
    2. Atsakovas turi pakankamai turto, kad būsimas teismo sprendimas, jei jis ir būtų palankus apeliantei, būtų įvykdomas. Atsakovas turi stabilias ir nuolatines su darbo santykiais sietinas pajamas, o ne vien tik jo vardu (kartu su sutuoktine) registruotą nekilnojamąjį turtą.
    3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl 2011 gruodžio 30 d., 2012 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 17 d. visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų turinio ir neatliko jų teisinio vertinimo. Teismui, atlikus preliminarų pateiktų įrodymų vertinimą, nepakako duomenų tikėtinai išvadai dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Neaiški apeliantės pozicija apsunkino ir atsakovo galimybes pateikti atsikirtimus. Apeliantės teiginiai, jog nuo atsakovo priklausys, kokius veiksmus toliau atliks apeliantė, reiškia ketinimą daryti nepagrįstą spaudimą atsakovui, kas vertinama kaip nesąžiningas proceso dalyvio elgesys.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

 

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. nutarčių, kuriomis atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  3. Laikinąsias apsaugos priemones atsisakyta taikyti toje pačioje byloje (vienu atveju pagal pirminį ieškinį, kitu – pagal patikslintą ieškinį padidinus reikalavimus) abiem skundžiamomis nutartimis, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl abiejų skundžiamų nutarčių pagrįstumo pasisako vienoje nutartyje.
  4. Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu (1) šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir (2) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
  5. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių ėmimosi būtinumas, ir turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar jų pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šių priemonių taikymo pagrindu turėtų būti pagrįstos prielaidos, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas, jų nesiėmus, gali komplikuotis dėl įvairių priežasčių, be kita ko, ir dėl nesąžiningų kitos šalies veiksmų.
  6. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmuoju atveju (2016 m. gegužės 2 d.), nepaneigdamas 2016 m. balandžio 22 d. nutartyje padarytos išvados apie tikėtiną ieškinio pagrįstumą, grindė tuo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti tikėtiną išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu, nes vien turtinio pobūdžio reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be to, atsakovas turi pakankamai turto. Antruoju atveju (2016 m. gegužės 16 d.) atsisakymą iš esmės grindė tuo, kad apeliantė nepateikė pakankamai įrodymų dėl preliminaraus ieškinio patikslintoje (padidintoje) dalyje pagrįstumo.
  7. Kadangi patikslintas ieškinys apima ir pirminio ieškinio reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl abiejų laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų vertinimo iš esmės.   
  8. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, t. y. šioje proceso stadijoje pareikšto ieškinio pagrįstumas vertintinas tik preliminariai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad prima facie (preliminariai) ieškinys nelaikytinas tikėtinai pagrįstu.
  9. Kaip minėta, pats pirmosios instancijos teismas jau buvo konstatavęs pirminio ieškinio pagrįstumą. Taigi, bet kuriuo atveju galima spręsti esant konstatuotą pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą bent dalyje dėl pirminio ieškinio.
  10. Antruoju atveju teismas nemažai dėmesio skyrė naujai pareikšto reikalavimo dėl neteisėtai gauto darbo užmokesčio pagrįstumo įvertinimui.  Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo nurodomi argumentai dėl to, kad apeliantė nepateikia konkrečių duomenų dėl N. F. parašo galimo suklastojimo, dokumentai sunkiai išskaitomi, nesikreipiama į kitas teisėsaugos institucijas ir pan., savaime nepaneigia tikėtino reikalavimo pagrįstumo ir padidintoje jo dalyje. Apeliantė patikslintame ieškinyje pagrindžia manymą apie dokumentų klastojimą – nurodo vizualiai įvertinusi minėto asmens parašo skirtingumus. Teismo motyvais skundžiamoje nutartyje toks pagrindimas nepaneigiamas. Todėl negalima atmesti apeliantės argumentų, kad asmens parašo (ne)klastojimo faktas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, beje, tikėtina, reikalaujantis ir specialių žinių. Įstatymo reikalavimas ieškinio pagrįstumą, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinti (tik) tikėtinumo aspektu reiškia, kad šioje proceso stadijoje  iš asmens nereikalaujama jau ir įrodyti savo reikalavimą. Šiuo atveju ieškinyje (patikslintame ieškinyje) apeliantė nurodė savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai akivaizdžių duomenų, kad apeliantės patikslintas ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus apeliantei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas.
  11. Vertinant realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, atsižvelgtina į tai, kad apeliantė pareiškė ieškinį atsakovui dėl 127 137,01 Eur žalos atlyginimo.
  12. Tokia suma, juo labiau fiziniam asmeniui, laikytina pakankamai didele. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien faktas, jog reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau pagal vyraujančią teisminę praktiką reikalavimas dėl  didelės pinigų sumos vertinamas kaip objektyviai galintis padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tai, kad ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, nusprendžiant dėl jų masto, yra pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktoje Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje (žr. Teismų praktika Nr. 34). Be to, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra ta, kad būtų išlaikytas esamas atsakovo finansinis pajėgumas, užkertant kelią jo dirbtiniam sumažinimui. Akivaizdu, kad kuo didesnė reikalavimo suma, t. y. kuo ženklesnės neigiamos pasekmės gali kilti atsakovui, tuo labiau didėja bandymo jų išvengti tikimybė. Todėl didelė ieškinio suma vertintina kaip viena iš pakankamai reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
  13. Kita vertus, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tiek reikšminga (didelė), kad gali suponuoti nesąžiningus ketinimus vengti galimai neigiamų turtinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo išvadai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.
  14. Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik Nekilnojamojo turto registro išrašais, kurie patvirtina apie atsakovui bei jo sutuoktinei (trečiasis asmuo) priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtas išrašas patvirtina apeliantės argumentus, kad visas turtas atsakovui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, didžioji jo dalis apskritai yra faktiškai nelikvidi, nes skirta išimtinai inžineriniams tinklams aptarnauti, o gyvenamajam namui ir žemės sklypui yra nustatyta hipoteka. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovui priklausančio turto vidutinė rinkos vertė nesiekia jam reiškiamo reikalavimo sumos. Kitų duomenų apie atsakovui priklausančio turto vertę byloje nėra.
  15. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas siekia parduoti likvidų turtą – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris nėra įkeistas, todėl būtent į šį turtą, esant palankiam apeliantei teismo sprendimui, galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Iš esmės galima būtų sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pradėtas žemės sklypo pardavimas savaime nereiškia, jog atsakovas prarastų ir paslėptų pinigus, o, anot teismo, iš piniginių lėšų išieškojimo procesas būtų netgi paprastesnis. Tačiau tokia pozicija būtų priimtina tik nesant jokių abejonių dėl atsakovo nusiteikimo įvykdyti jam nepalankų teismo sprendimą geranoriškai. Priešingu atveju nėra jokio pagrindo nesutikti su apeliante, kad būtent pinigines lėšas nuslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, taip sumažinant teismo sprendimo įvykdymo galimybę, yra žymiai paprasčiau ir tokia galimybė faktiškai yra nekontroliuojama. Tokiu atveju - atsakovui perleidus turtą (į bylą pateiktas skelbimas faktiškai jau patvirtina būtent tokį atsakovo siekį), kuris šiuo metu turimais duomenimis yra likvidžiausias, – yra didelė tikimybė, kad teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, o gal ir taptų neįmanomu. Todėl šiuo atveju būtinybę areštuoti atsakovui priklausantį turtą pagrindžia ne tik tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, jam nebūtų teisinių kliūčių perleisti turtą, bet iš esmės šia linkme veiksmai yra ir atliekami.
  16. Nors atsakovas nurodo, kad turi pakankamai turto būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes turi stabilias ir nuolatines su darbo santykiais sietinas pajamas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (CPK 12 str., 178 str.). Atsakovas nepateikė duomenų apie jam kitą priklausantį turtą, gaunamas pajamas ar turimas pinigines lėšas. Neturint tokių duomenų, negalima spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis yra stabili ir gera, o pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė. Juolab, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių minimaliomis sąnaudomis paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes (CPK 3 str. 1 d.). Todėl atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai apeliantei, nes būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
  17. Pirmiau išdėstyti argumentai neleidžia daryti išvados, kad atsakovo finansinė padėtis nesudaro jokios rizikos, jog galimo apeliantei palankaus teismo sprendimo atveju sprendimo vykdymas nebus apsunkintas (CPK 144 str. 1 d.).
  18. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus bei yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. nutartys naikintinos ir klausimas išspręstinas iš esmės – apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, areštuojant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises bei pinigines lėšas bendrai 127 137,01 Eur sumai (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p., 337 str. 1 d. 2 p.).
  19. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones visų pirma areštuotinas nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o tik šio turto nesant pakankamai gali būti areštuojamos piniginės lėšos. Todėl būtent toks, o ne apeliantės prašomas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas atsakovo atžvilgiu ir taikytinas. Be to, minėtas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į pinigines lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, kas leidžia atsakovui patirti mažiau neigiamų padarinių.
  20. Jei atsakovo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jam nėra tiek reikšminga, jis gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tuo atveju jei konkretus areštuotas turtas neproporcingai apribotų atsakovo poreikius, yra galimybė prašyti jį pakeisti kitu turtu (CPK 148 str. 1 d.).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. nutartis panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „JML group“ (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovui V. P. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, neviršijant 127 137,01 Eur sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.

Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai turtines teises ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovui V. P. ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškove.

Išaiškinti ieškovei, kad dėl turto suradimo ir aprašymo ji turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

 

 

Teisėjas                                                                                                                                            Alvydas Poškus

 


Paminėta tekste:
  • e2-1401-178/2016
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK
  • CPK 338 str. Apeliacinio proceso normų galiojimas
  • CPK 144 str. Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga
  • CPK 145 str. Laikinosios apsaugos priemonės
  • CPK 148 str. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimas