Baudžiamoji byla Nr. 1A-147-167/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11680-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.6.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.8.; 1.1.8.10.3.; 1.2.4.8.; 2.1.7.; 2.1.15.3.3.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 6 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininko Alfredo Vilbiko,

teisėjų Ernestos Montvidienės, Broniaus Zalagos,

sekretoriaujant Audronei Peleckienei,

dalyvaujant prokurorei Irenai Zgierskytei-Strumilaitei,

gynėjams advokatams Algirdui Zakrasui, Daliui Vaičiuliui,

nuteistiesiems M. B., R. N.,

nukentėjusiųjų L. Č., E. Č. atstovei pagal įstatymą V. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. N. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

• pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. pavasarį sukelto fizinio skausmo L. Č. suduodant diržu ne daugiau 8 kartų) laisvės atėmimu 3 mėnesiams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. pavasarį sukelto fizinio skausmo L. Č. suduodant diržu ne daugiau 3 kartų) laisvės atėmimu 5 mėnesiams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. vasarą sukelto fizinio skausmo E. Č.) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. rudenį sukelto fizinio skausmo E. Č.) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. rudenį sukelto fizinio skausmo L. Č.) laisvės atėmimu 9 mėnesiams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. rudenį sukelto fizinio skausmo E. Č. pastūmus ir prakirtus jai antakį) laisvės atėmimu 1 metams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. rudenį sukelto fizinio skausmo L. Č. mušant kavos šaukšteliu per galvą, jį spardant bei jam netekus sąmonės) laisvės atėmimu 1 metams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo mėn. sukelto fizinio skausmo E. Č. suduodant mėsos muštuku) laisvės atėmimu 1 metams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. spalio mėn. sukelto fizinio skausmo E. Č. suduodant kumščiu) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. lapkričio mėn. sukelto fizinio skausmo L. Č.) laisvės atėmimu 1 metams 1 mėnesiui;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2014 m. gruodžio mėn. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo L. Č.) laisvės atėmimu 1 metams 1 mėnesiui;
• pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2015 m. vasario 22 d. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo E. Č.) laisvės atėmimu 1 metams 1 mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinus iš dalies sudedant, M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas M. B. laikiname sulaikyme nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 26 d. išbūtas laikas – 2 paros, ir laikoma, kad M. B. yra atlikęs 2 laisvės atėmimo dienas.

R. N. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 163 straipsnį laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 1 punktu, R. N. įpareigota per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 722 straipsniu, R. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją 4 mėnesius  dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiųjų L. Č. ir E. Č. ir jų atstovo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies:

• mažamečio nukentėjusiojo L. Č. naudai patirtai neturtinei žalai dėl M. B. veiksmų 2 000 Eur sumai ir iš M. B. mažamečio nukentėjusiojo L. Č. naudai priteista likusi neatlyginta 1 950 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui;
• mažametės nukentėjusiosios E. Č. naudai patirtai neturtinei žalai dėl M. B. veiksmų 2 000 Eur sumai ir iš M. B. mažametės nukentėjusiosios E. Č. naudai priteista likusi neatlyginta 1 950 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui;
• mažamečio nukentėjusiojo L. Č. naudai patirtai neturtinei žalai dėl E. N. veiksmų 1 500 Eur sumai ir iš E. N. mažamečio nukentėjusiojo L. Č. naudai priteista likusi neatlyginta 1 400 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui;
• mažametės nukentėjusiosios E. Č. naudai patirtai neturtinei žalai dėl E. N. veiksmų 1 500 Eur sumai ir iš E. N. mažametės nukentėjusiosios E. Č. naudai priteista likusi neatlyginta 1 400 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimą į M. B. priklausantį turtą – pinigines lėšas, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir „(duomenys neskelbtini)“ A/S Lietuvos filialo sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 3 900 Eur sumai paliktas galioti iki visiško nukentėjusiųjų L. Č. ir E. Č. ir jų atstovo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų priteistos civilinio ieškinio atlyginimo.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimą į R. N. priklausantį turtą – pinigines lėšas, esančias AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir „(duomenys neskelbtini)“ A/S Lietuvos filialo sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2 800 Eur sumai palikti galioti iki visiško nukentėjusiųjų L. Č. ir E. Č. ir jų atstovo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų priteistos civilinio ieškinio atlyginimo suteikiant teisę kas mėnesį leisti R. N. disponuoti 100 Eur suma, esančia AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pervedama mažamečio J. B. išlaikymui.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos už mažamečiams L. Č. ir E. Č. suteiktas teisines paslaugas iš M. B. ir R. N. nepriteistos.

Kolegija

n u s t a t ė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. pavasarį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, „(duomenys neskelbtini)“ viešbučio kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė diržu per sėdmenis mažamečiui nukentėjusiajam L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ne daugiau kaip aštuonis kartus, tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiui L. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. pavasarį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, „(duomenys neskelbtini)“ viešbučio kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė diržu per sėdmenis mažamečiui nukentėjusiajam L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ne daugiau kaip tris kartus, tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiui L. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. vasarą, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių diržu per sėdmenis mažametei nukentėjusiajai E. Č., gim. (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais sukeldamas mažametei E. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. rudenį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną kartą mediniu šluotos kotu per sėdmenis mažametei nukentėjusiajai E. Č., gim. (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais sukeldamas mažametei E. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. rudenį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), paėmęs už kojos mažametį nukentėjusįjį L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir laikydamas jį aukštyn galva, sudavė ne mažiau kaip aštuonis kartus mediniu šluotos kotu per koją ir sėdmenis mažamečiui nukentėjusiajam L. Č., tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiui L. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. rudenį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia pastūmė mažametę nukentėjusiąją E. Č., gim. (duomenys neskelbtini), dėlto ji trenkėsi galva į spintelės kampą ir prasikirto kairės pusės antakį, tokiais savo veiksmais sukeldamas mažametei E. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. rudenį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia trenkė kavos šaukšteliu ne daugiau kaip keturis kartus mažamečiui nukentėjusiajam L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), per pakaušį, dėl to mažametis nugriuvo ant grindų, bei šaukdamas „užmušiu tave, jei kas nors bus blogai su J.“ ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ant grindų pargriuvusiam mažamečiui, tyčia spyrė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį ir šonus, kol vaikas neteko sąmonės, po to nunešęs nukentėjusįjį L. Č. į vonios kambarį, trankydamas vaikui per veidą jį gaivino, tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiui L. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. rugsėjo mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė mėsos muštuku mažametei nukentėjusiajai E. Č., gim. (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip 20 kartų į rankų, pečių, nugaros sritis, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką liepė mažametei E. Č. palįsti po lova ir iškišti ranką bei tyčia sudavė mėsos muštuku ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į kairę ranką, tokiais savo veiksniais sukeldamas mažametei E. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. spalio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kumščiu vieną kartą į veido sritį mažametei nukentėjusiajai E. Č., gim. (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais sukeldamas mažametei E. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. lapkričio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė kumščiu ne mažiau kaip penkis kartus į veido sritį: nosį ir akį mažamečiui nukentėjusiajam L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką užlipo koja mažamečiui L. Č. ant galvos ir liepė gulėti, tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiui L. Č. fizinį skausmą.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui, o būtent: 2014 m. gruodžio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė mėsos muštuku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas: rankų, pečių ir nugaros sritis, mažamečiui nukentėjusiajam L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiui L. Č. fizinį skausmą, bei tokiais savo bendrais veiksmais padarydamas mažamečiui nukentėjusiajam L. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl patirtos fizinės ir emocinės prievartos.

Be to, M. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažametei, o būtent: 2015 m. vasario 22 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas delnu vieną kartą į veido sritį mažametei nukentėjusiajai E. Č., gim. (duomenys neskelbtini), padarė kraujosruvą dešinės akies vokuose ir dešiniame skruoste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tokiais savo bendrais veiksmais padarė mažametei nukentėjusiajai E. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą ir dėl patirtos fizinės ir emocinės prievartos.

R. N. nuteista už tai, kad ji piktnaudžiavo savo, kaip motinos pareigomis, o būtent: nuo 2014 m. pavasario, tikslus laikas nenustatytas, iki 2015 m. vasario 17 d. psichologiškai gniuždė mažamečius savo vaikus L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. Č., gim. (duomenys neskelbtini), nesiimdama priemonių dėl M. B. smurtinių veiksmų jos vaikų atžvilgiu, o 2014 m. gruodžio mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini), nuvedė mažametį L. Č., gim. (duomenys neskelbtini), į name esantį rūsį ir ten vaiką laikė ne ilgiau kaip 48 valandas, tokiais savo veiksmais sukėlė pavojų mažamečio nukentėjusiojo L. Č. sveikatai, ir nesilaikė kaip motinos pareigų dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, sudaryti sąlygas visapusiškai ir harmoningai jam vystytis, rūpintis jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo pakeisti Šiaulių  apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendį ir sumažinti jam paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę bei pritaikius BK 75 straipsnį, atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Teigia, kad kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje preciziškai nurodyta, jog jis prieš mažamečius vaikus smurtavo iš viso 12 kartų – 6 kartus prieš mažametį L. Č. ir 6 kartus prieš mažametę E. Č.. Sutinka, kad dėl jo tyčinių veiksmų vaikai patyrė fizinį skausmą ir buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pripažįsta, kad prieš vaikus, auklėjimo tikslais, vartojo fizinį smurtą ir taip jiems sukėlė fizinį skausmą. Nurodo, kad jis neprisimena, kiek kartų jis taip elgėsi. Taip pat nurodo, kad nukentėjusysis L. Č. parodė, jog pirmą kartą jis buvo sumuštas, kai gyveno (duomenys neskelbtini), kad tuo metu buvo praėjusios vasaros atostogos ir jau ėjo į antrą klasę, bet apeliantas nurodo, kad jam inkriminuotas smurto naudojimas prieš L. Č. du kartus 2014 m. pavasarį. Be to, nuosprendyje nurodytas tikslus suduotų smūgių skaičius ir nurodyta į kurias kūno vietas buvo suduota iki 2014 m. lapkričio mėnesio, tačiau vėlesnis smurtas, kuris apelianto nuomone turėjo labiau išlikti vaikams atmintyje, nebekonkretinamas, nes vaikai jau šių aplinkybių nebepamena. Taip pat L. Č. nurodė, kad „žiemą, kai jis mokėsi trečioje klasėje, patėvis jam per pakaušį yra sudavęs kavos šaukšteliu“. Apeliantas teigia, kad jis su R. N. kartu pradėjo gyventi nuo 2014 m. pavasario ir, kiek jam žinoma, L. Č. per vienus mokslo metus dviejų klasių nebaigė. Teigia, kad šios jo nurodytos aplinkybės kelią pagrįstų abejonių dėl vaikų duotų parodymų patikimumo. Pažymi, kad vaikai nurodė, jog jie pyksta ant jo, todėl apeliantas mano, kad vaikai galbūt davė ne visiškai teisingus parodymus.

Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad paskirta per griežta bausmė, nes realiai atlikdamas bausmę, jis praras darbą, kvalifikaciją, vargu, ar galės įsidarbinti grįžęs iš įkalinimo įstaigos, jo sugyventinė R. N. ir jo mažametis sūnus praras pragyvenimo šaltinį, jis negalės mokėti priteistą civilinį ieškinį nukentėjusiesiems. Teigia, kad jam paskirta bausme nebus užtikrintas teisingumo principas, jo šeima bus nubausta, todėl mano, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. N. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendį ir ją pagal BK 163 straipsnį išteisinti. Teigia, kad teismas neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai ją pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką. Nurodo, kad teismas nepakankamai analizavo byloje surinktus įrodymus, liečiančius jos kaltumo įrodymą ir pagrįstumą, nes iš pateiktų teismui įrodymų, matyti, jog rašytiniai įrodymai jokios įrodomosios vertės neturi, o tik fakto konstatavimą. Taip pat teigia, kad teismas išsamiai nepatikrino visų reikšmingų bylos duomenų, nepalygino jų tarpusavyje, o įrodymus vertino formaliai, atskirai ir fragmentiškai. Nurodo, kad iš liudytojų R. B. ir M. G. parodymų matyti, jog vaikai apie ją kalbėjo šiltai, liudytojos suprato, kad jų tarpusavio santykiai geranoriški. Šių liudytojų parodymų teismas nevertino visumoje su kitais įrodymais. Nurodo, kad mažametį L. Č. į rūsį ji nuvedė verčiama M. B., bet ne pati bausdama vaiką dėl neteisingai atliktų namų darbų. Tokius jos parodymus patvirtina nukentėjusiųjų parodymai. Teigia, kad taip pasielgė siekdama apsaugoti vaiką nuo tolesnio M. B. smurto L. Č. atžvilgiu, be to, nešė jam maistą, ateidavo pažiūrėti, paliko įjungtą šviesą, neužrakino durų. Nurodo, kad vaikai prie jos yra prisirišę, ją myli, kad ji juos nuo M. B. gynė kaip mokėjo ir suvokė, jais rūpinosi ir domėjosi jų mokslais, bendravo su auklėtojomis, bendrai sprendė visus su mokslu susijusius klausimus. Pastebi, kad net būdama ligoninėje, ji skambino auklėtojai, jog pastaroji pasirūpintų L. Č..

Taip pat skunde apeliantė nurodo, kad fizinis ar psichinis gniuždymas reiškia ilgalaikę, sistemingai vartojamą fizinę ir psichinę prievartą, kuri yra savitikslė arba nukreipta kaltininko ar trečiųjų interesams patenkinti. Teigia, kad jos veiksmai nebuvo nukreipti M. B. interesams tenkinti, o siekis apsaugoti vaikus. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad ji tyčia piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis, nes nuo M. B. veiksmų ji vaikus gindavo prašymais, maldavimais, paklusimu, imtis drastiškesnių veiksmų, pasipriešinti M. B. ji negalėjo ir nesugebėjo, nes, jei ji pati nepaklusdavo, ji pati nukentėdavo, prieš ją būdavo naudojamas smurtas. Dėl to teigia, kad jos veiksmuose nėra subjektyvių jai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių.

Nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jos sąskaita banke dar ikiteisminio tyrimo metu buvo areštuota ir buvo pradėti atskaitymai iš sąskaitos AB (duomenys neskelbtini) – iš viso nurašyta žalos atlyginimui 412 Eur, jų teismas neišminusavo ir tokia suma nesumažino priteistinos žalos dydžio. Dėl to mano, kad priteista žala vaikams turi būti mažintina kiekvienam 206 eurais.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiųjų bei civilinio ieškovo atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, apeliantus pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nors nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu ir teismo posėdyje prašo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau jo skunde nurodyti teiginiai rodo, jog jis abejoja mažamečių nukentėjusiųjų E. Č. ir L. Č. parodymų patikimumu.

Mažamečiai nukentėjusieji E. Č. ir L. Č. apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad patėvis M. B. juos dažnai mušė, jei padarydavo klaidų ruošiant pamokas, kai jo neklausydavo, kad M. B. juos mušdavo delnu, diržu, šluotos kotu, mėsos muštuku, jiems dėl to labai skaudėjo, buvo mėlynės, apie mušimus papasakojo mokytojai ir logopedei. Nukentėjusieji taip pat parodė, kad mama L. Č. nuvedė į rūsį, ten jis prabuvo visą savaitgalį, nes taip  liepė M. B.. Nukentėjusieji nurodė, kad jie M. B. bijojo dėl to, kad muša, kad jų motina R. N. matydavo, kaip M. B. juos mušdavo, taip pat apie mušimus papasakodavo motinai, pastaroji prašydavo M. B. nebemušti vaikų, tačiau patėvis jos neklausė. Tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina liudytojų V. M., M. G., R. B. parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai: tyrėjų G. Š. ir M. V. tarnybiniuose pranešimuose, apžiūros protokole, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų rašte, specialistų išvadose, ekspertizės aktuose užfiksuoti įrodymai apie mažamečių nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybes. Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir nuteistųjų parodymai. Nuteistasis M. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino smurtavęs mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu, parodė juos mušęs diržu, mediniu šluotos kotu, šaukštais, kumščiais ir, nors nurodė nepamenąs, kad veikos padarymo įrankiu būtų pasirinkęs mėsos muštuką ir būtų liepęs E. Č. lįsti po lova ir iškišti rankas, tačiau teisme visgi patvirtino, kad galėjo E. Č. mušti su mėsos muštuku, kai buvo apsvaigęs. Nuteistasis taip pat pripažino, kad liepė sugyventinei R. N. L. Č. išvesti į rūsį, ten vaikas išbuvo visą savaitgalį. Ikiteisminio tyrimo metu M. B. nurodė, kad pirmą kartą vaikų atžvilgiu smurtavo dar tada, kai vaikai gyveno su močiute, (duomenys neskelbtini) viešbutyje, tada jis L. Č. sudavė diržu, nes vaikas tingėjo ruošti pamokas. Nuteistasis M. B. taip pat nurodė, kad R. N. matydavo, kaip jis smurtavo prieš vaikus, bet stresuodama tik išeidavo iš kambario, liepdama baigti. Nuteistoji R. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino, jog kaltinime nurodyti įvykiai iš tikrųjų buvo, kad ji niekur dėl to nesikreipė, nes bijojo M. B., kuris pavartojęs narkotikų ir išgėręs alkoholio mušdavo vaikus, kad ji išeidavo iš kambario, kai M. B. pradėdavo mušti vaikus, nes jai pasidarydavo silpna, nors mušami vaikai šaukdavo, verkdavo, ji matydavo vaikų mėlynes. Nuteistoji taip pat pripažino, kad liepiama M. B. ji į rūsį nuvedė ir ten paliko L. Č., kad jam atnešdavo pavalgyti, uždegė lempą, davė paltą. Parodymus R. N. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, akivaizdu, kad mažamečių nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Nuteistojo M. B. skundo argumentas, kad nukentėjusiųjų parodymai kelia abejonių jų patikimumu dėl to, kad vaikai nebeprisimena po 2014 m. lapkričio mėnesio jų atžvilgiu naudoto smurto aplinkybių, yra nepagrįstas, nes, atsižvelgus į nukentėjusių amžių – 8 ir 9 metai, į naudoto smurto pobūdį, daroma išvada, kad mažamečiai nukentėjusieji panašaus pobūdžio smurto, jų atžvilgiu naudoto smurto konkrečių aplinkybių, galėjo ir neprisiminti, tačiau tai neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, nes esmines įvykių aplinkybes mažamečiai nukentėjusieji vienodai nurodė bei jų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kadangi nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, pats nuteistasis M. B. prisipažino smurtavęs nukentėjusiųjų atžvilgiu daugiau nei dešimt kartų per vienerius metus, daroma išvada, kad M. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Nuteistoji R. N. skunde teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 163 straipsnį, nes ji savo vaikus nuo M. B. gynė kaip mokėjo, jais rūpinosi.

BK 163 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui – šiuo atveju motinai, kuri piktnaudžiavo motinos teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydama vaiką, palikdama jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasi su vaiku. Pagal teismų praktiką piktnaudžiavimas motinos teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką reiškia, jog motina, turėdama tam tikras teises ir pareigas vaikams, jomis naudojasi netinkamai, priešingai vaiko interesams, jomis prisidengdama pažeidžia vaiko asmens neliečiamybę ir laisvę, daro žalą vaiko psichiniam ir socialiniam vystymuisi. Taip pat pagal teismų praktiką fizinis ar psichinis gniuždymas reiškia ilgalaikę, sistemingai vartojamą fizinę ar psichinę prievartą (smurtą), kuri yra savitikslė arba nukreipta kaltininko ar trečiųjų asmenų interesams patenkinti.

Byloje surinkti įrodymai – mažamečių nukentėjusiųjų, liudytojų, pačių nuteistųjų parodymai, dokumente esantys rašytiniai duomenys – patvirtina, kad nuteistoji R. N., nesiimdama aktyvių veiksmų (priemonių) nutraukti smurtinius M. B. veiksmus, atliktus jos vaikų atžvilgiu, o išeidama į kitą kambarį ar į lauką ir tik žodžiu prašydama nebemušti vaikų, bei nuvesdama mažametį sūnų L. Č. į name esantį rūsį ir ten palikdama vaiką visą savaitgalį, t. y. ne ilgiau kaip 48 valandas, taip sukeldama pavojų sūnaus sveikatai, piktnaudžiavo savo, kaip motinos teisėmis ir pareigomis psichologiškai gniuždė mažamečius savo vaikus, bei paliko vaiką ilgą laiką be priežiūros. Nors apeliantė teigia, kad taip ji pasielgė pati bijodama M. B., tačiau tokie jos veiksmai nepateisinami, nes R. N. M. B. smurtinius veiksmus jos vaikų atžvilgiu toleravo beveik metus laiko, nesikreipė nei į medikus, nei į teisėsaugos institucijas dėl smurto jos vaikų atžvilgiu naudojimo. Toks nuteistosios elgesys (neveikimas) rodo, kad ji psichologiškai gniuždė savo vaikus. Nors nukentėjusieji ir liudytojai apie nuteistąją teigiamai atsiliepia, kad ji rūpinosi savo vaikais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad M. B. smurtavimas mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu tęsėsi gana ilgai, per tą laiką R. N. pripažino nieko nedariusi, kad nutraukti neteisėtus M. B. veiksmus, daroma išvada, kad R. N., turėdama pareigą apginti ir rūpintis savo vaikais, to nepadarė, todėl ji pagrįstai nuteista pagal BK 163 straipsnį. Apeliacinės instancijos teisme nuteistosios gynėjas teigė, kad R. N. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymiai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad smurtavimas mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo ne vienkartinis, o tęsėsi ilgą laiką, M. B. vaikų atžvilgiu smurtavo net dvylika kartų, o R. N. nė kartą matydama smurtavimą savo vaikų atžvilgiu, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad nutrauktų smurtinius M. B. veiksmus jos vaikų atžvilgiu, konstatuojama, kad šiuo atveju veikos pavojingumas yra didesnis nei administracinio teisės pažeidimo, todėl R. N. veiksmus vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą nėra pagrindo.  Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstą ir pakankamai motyvuotas išvadas dėl M. B. ir R. N. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Teismo posėdyje nuteistosios R. N. gynėjas pateikė dokumentus, kuriais prašoma R. N. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prašymas atleisti nuteistąją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo pareikštas ir pirmosios instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas motyvuotai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir R. N. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo.

Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą imperatyvą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai baudžiamojoje byloje teismui įgyvendinant įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti dėl įstatymo nuostatos taikymo, turi būti atsižvelgiama ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-453/2013).

Iš bylos matyti, jog R. N. pirmą kartą padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, tačiau ji veikos padarymu prisipažino ne iš karto – ikiteisminio tyrimo metu gynė savo sugyventinį, smurtavusį prieš jos mažamečius vaikus, vėliau pripažino savo kaltę, nors ir teigė pati buvusi M. B. auka. Be to, R. N. nusikalstamas neveikimas truko beveik metus laiko, t. y. beveik metus laiko ji toleravo savo sugyventinio M. B. smurtinius veiksmus prieš jos vaikus, ir tai paaiškėjo ne jai pačiai kreipusis pagalbos, o po eilinio mažametės E. Č. sumušimo. Nors apeliantė šiuo metu pagal savo galimybes yra atlyginusi dalį savo mažamečiams vaikams padarytos žalos, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka konstatuoti, jog yra pagrindas R. N. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Dėl to, teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, konstatuoja, kad nėra visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų, kurios sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl apylinkės teismas pagrįstai neatleido R. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Nuteistasis M. B. prašo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam M. B. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

M. B. padarė dvylika nesunkių tyčinių nusikaltimų, veikdamas tyčia, nusikalstamos veikos yra baigtos. Iš bylos matyti, jog apylinkės teismas M. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Nors M. B. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau teigė, jog prieš mažamečius smurtą naudojo auklėjimo tikslais, kadangi pats taip buvo auklėjamas, t. y. neigė taip elgęsis tyčia. Be to, M. B. prieš mažamečius smurtavo ne vieną, o net dvylika kartų, o tai rodo, kad nuteistasis neigiamai nevertina savo veiksmų, nuoširdžiai nesigaili. Dėl to nėra pagrindo M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Nuteistasis nevedęs, dirba, anksčiau nebuvo teistas, tačiau buvo baustas administracine tvarka, jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl M. B. tvirkinamųjų veiksmų E. Č. atžvilgiu. Įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Nesant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už kiekvieną iš dvylikos jo padarytų tyčinių nesunkių nusikaltimų  paskirtos bausmės yra artimos minimaliai laisvės atėmimo bausmei ar BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, daroma išvada, kad M. B. paskirtos bausmės už atskiras jo padarytas nusikalstamas veikas savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos. Subendrindamas M. B. paskirtas bausmes iš dalies jas sudėdamas, apylinkės teismas BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė. Dėl to konstatuojama, kad nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė, mažinti jos nėra pagrindo.

Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nėra pagrindo, nes BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje be laisvės atėmimo bausmės yra numatytos kitos dvi alternatyvios bausmės – bauda ir areštas, kurių taikyti nuteistajam nėra pagrindo. Nors nuteistasis dirba, tačiau jis teigia, kad jo pajamos yra mažos, be to, iš jo priteisti civiliniai ieškiniai yra pakankamai dideli, todėl sumokėti baudą, kuri pagal BK 47 straipsnio 3 dalį už nesunkų nusikaltimą skiriama iki 500 MGL (iki 18 830 Eur), nuteistasis neturės realios galimybės. Sankcijoje numatytas areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, tačiau atsižvelgiant į M. B. padarytų nusikaltimų skaičių – 12 nesunkių tyčinių nusikaltimų, susijusių su smurtavimu mažamečių asmenų atžvilgiu, neduoda pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus arešto bausmę. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nuteistojo M. B. atžvilgiu nėra pagrindo. Taip pat nenustatytos sąlygos nuteistajam taikyti ir BK 62 straipsnio nuostatas, nes nenustatyta M. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas vienintelis materialiai išlaiko savo vaiką ar neįgalų asmenį, kurių dėl jam paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors M. B. nuteistas už nesunkius nusikaltimus, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis padarė dvylika nusikalstamų veikų smurtaudamas prieš mažamečius vaikus ir kad smurtavimas prieš vaikus tęsėsi pakankamai ilgai, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to atidėti apeliantui paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Nuteistoji R. N. skunde teigia, kad dar ikiteisminio tyrimo metu areštavus jos sąskaitą banke, buvo pradėti atskaitymai nukentėjusiesiems ir iš viso buvo nurašyta 412 Eur žalos atlyginimui, todėl mano, kad tokia suma turi būti mažinamas ir iš jos priteistas civilinis ieškinys. Tokie nuteistosios teiginiai yra nepagrįsti. Iš bylos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2015-08-04 nutarimu buvo apribotos R. N. nuosavybės teisės į 3000 Eur lėšas, esančias bankuose (2 t. 98–99 b. l.), leidžiant disponuoti 100 Eur suma, kuri pervedama mažamečio J. B. išlaikymui (2 t. 165–166 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje mažamečių nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą V. S. pateikė banko sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, kad nuo 2015-10-23 iki dabar nuteistoji R. N. į savo vaikų sąskaitas savanoriškai atlygino iš viso po 175 Eur, t. y. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo apeliantė savo vaikams atlygino dar po 75 Eur neturtinei žalai atlyginti ir pervedė po 25 Eur alimentų (3 t. 139–140, 141–142 b. l.). Duomenų, kad iš R. N. banko sąskaitos nukentėjusiesiems buvo išmokėta apeliantės nurodyta suma – 412 Eur, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pati nuteistoji bei jos gynėjas. Dėl to nesant duomenų, kad nuteistoji iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nukentėjusiesiems buvo atlyginusi didesnę dalį padarytos žalos atlyginimui, nėra pagrindo mažinti ir iš jos nuosprendžiu priteistą žalos atlyginimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

n u t a r ė :

atmesti nuteistųjų R. N. ir M. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nuosprendžio.

Kolegijos pirmininkas                                                                      Alfredas Vilbikas

Teisėjai                                                                                    Ernesta Montvidienė

                                                                                    Bronius Zalaga