Civilinė byla Nr. 2-1525/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01227-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4785-431/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl skolos priteisimo.

Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą,

n u s t a t y t a :

1. Ginčo esmė

Ieškovas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ 8 275 531,91 Lt skolos, 268 197,08 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o šio turto ir / ar turtinių teisių nepakakus, – areštuoti atsakovo lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, leidžiant jomis atlikti atsiskaitymus tik su ieškovu, taip pat mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei darbo užmokestį. Laikinąsias apsaugos priemones prašė taikyti ieškinio sumos dydžiui – 8 543 728,99 Lt. Ieškovas nurodė, kad ieškiniu pareikšti reikalavimai atsakovui yra prima facie pagrįsti, o ieškovo prašoma priteisti skolos suma yra labai didelė, todėl ieškovo reikalavimams užtikrinti turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar netaptų neįmanomas. Per paskutinius kelis mėnesius atsakovas ar su juo susijusios bendrovės spaudoje ne kartą nurodė, kad įmonės finansinė padėtis yra labai bloga, atsakovas taip pat nurodė galintis stabdyti veiklą ir netgi jaučiantis bankroto grėsmę. Apie sudėtingą atsakovo padėtį viešai ne kartą pasisakė ir Lietuvos Respublikos vadovai. Atsakovas savo tinklalapyje yra viešai paskelbęs apie šiuo metu parduodamą jam priklausantį turtą.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 6 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui AB „ORLEN Lietuva“ nuosavybės teise priklausantį 8 543 728,99 Lt vertės nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu bei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus.

Teismas ieškinio sumą pripažino didele, taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovo Pelno (nuostolių) ataskaitoje užfiksuota, jog per 2013 metus atsakovas patyrė 252 755 000 Lt nuostolių. Atsakovas viešai yra paskelbęs apie jam nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad nagrinėjamoje byloje nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnis).

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) AB „ORLEN Lietuva“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui AB „ORLEN Lietuva“.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškinys dėl susidariusio įsiskolinimo negali būti laikomas prima facie pagrįstu. Tik išsprendus šalių ginčą dėl to, kokie paslaugų tarifai turėjo būti taikomi nuo 2014 metų pradžios, būtų galima atsakyti į klausimą, ar ieškovo teisinių ir faktinių argumentų pakaktų tam, kad ieškinys būtų patenkintas.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio suma, kuri sudaro tik apie 3 procentus mokėjimų už vienerius metus pagal ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį sumos, yra didelė. Atsakovo 2013 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta atsakovo valdomo turto vertė viršija 4,7 milijardus litų. Atsakovas yra didžiausias mokesčių mokėtojas ir eksportuotojas Lietuvoje. Tai, kad atsakovas paskelbė apie parduodamą turtą, neturėtų būti vertinama nei kaip ypatinga, nei kaip daranti įtaką atsakovo veiklai bei įsipareigojimams aplinkybė. Atsakovas nuolat vykdo turto, nereikalingo atsakovo veikloje, pardavimus ir tai nėra niekaip susiję nei su ieškovo pareikštu reikalavimu, nei su grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto AB „ORLEN Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos, būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinys prima facie pagrįstas.
2. Atsakovo finansinė padėtis nėra gera, atsakovo vykdomoje veikloje šiuo metu taip pat yra nesklandumų. Atsakovas ignoruoja tokias aplinkybes: vien per 2013 metus atsakovo nuostoliai siekė net 252 755 000 Lt; vien trumpalaikiai įsipareigojimai siekia 1 975 263 000 Lt; per pastaruosius kelis mėnesius tiek atsakovas, tiek su juo susijusios bendrovės bei valstybės vadovai spaudoje ne kartą nurodė, jog įmonės finansinė padėtis yra labai bloga. Be to, atsakovas savo tinklalapyje yra viešai paskelbęs apie šiuo metu parduodamą jam priklausantį turtą.
3. Ieškinio suma nėra galutinė ir nuolat didėja – atsakovo įsiskolinimas kas mėnesį padidėja maždaug 1 600 000 Lt. Atsakovas pradėjus nagrinėti bylą informavo, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. už teikiamas paslaugas apmokės taikydamas dar mažesnį tarifą, nei ieškovo taikytas tarifas 2013 metais, todėl atsakovo įsiskolinimai ieškovui augs dar labiau. Tai paneigia apelianto argumentus, kad ieškinio suma nėra didelė.
4. Atsakovas turi ir veiklos vykdymo problemų, nes atsakovas ir jo darbuotojai nesutaria dėl darbo sąlygų ir kolektyvinės sutarties, atsakovo darbuotojų profesinė sąjunga rengia piketus bei neatmeta galimybės skelbti streiką.

4. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui AB „ORLEN Lietuva“, t. y. ieškinio sumos ribose areštuotas atsakovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuotos lėšos ir turtinės teisės, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu bei atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, jog laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Tokios priemonės taikomos turint prevencinį tikslą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013). Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, jog teismas, taikydamas tokias priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar egzistuoja ieškovui palankaus sprendimo priėmimo tikimybė. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.

Apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje atskirai nėra išdėstyti motyvai dėl to, ar ieškovo ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ar ne, tačiau teismas analizavo antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms byloje taikyti egzistavimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Savo teiginį apeliantas argumentuoja tuo, jog tik išsprendus šalių ginčą dėl to, kokie paslaugų tarifai turėjo būti taikomi nuo 2014 metų pradžios, būtų galima atsakyti į klausimą, ar ieškovo argumentai yra pakankami ieškiniui tenkinti. Su tokia apelianto pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti jam iš atsakovo 8 275 531,91 Lt skolos ir 268 197,08 Lt delspinigių. Skolos pagrindas – ieškovo atsakovui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimas tik iš dalies. Apeliantas nesutinka su ieškovo išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis mokėjimo sumomis. Jis atskirajame skunde nurodė priežastis, dėl kurių tik iš dalies yra apmokėtos ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, nes, atsakovo manymu, taikytinas kitoks nei ieškovo taikomas tarifo dydis, apskaičiuojant už suteiktas paslaugas mokėtiną sumą. Aplinkybė dėl teisingai ar neteisingai taikyto mokesčio už paslaugas apskaičiavimo yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o šiuo atveju (ieškovui pateikus PVM sąskaitas faktūras, kurios yra apmokėtos tik iš dalies ir atsakovui šios aplinkybės neneigiant) preliminariai spręsti, kad išnagrinėjus bylą iš esmės negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė konstatavęs, kad pareikšto ieškinio suma atsakovui yra didelė ir kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Iš nutarties turinio matyti, jog tokia teismo išvada susiformavo dėl šių aplinkybių: atsakovas 2013 metais patyrė 252 755 000 Lt nuostolių; atsakovas yra viešai paskelbęs apie jam nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad vien šios aplinkybės neleidžia spręsti apie grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymi, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; ir kt.). Ieškovo nurodoma ieškinio suma iš tikrųjų galėtų būti vertinama kaip didelė ieškinio suma, tačiau pažymėtina, kad nėra absoliučios prezumpcijos, jog didelė ieškinio suma bet kuriuo atveju gali objektyviai padidinti ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne, todėl ieškovas turi pareigą argumentuotai pagrįsti, kad ieškinio suma yra didelė būtent šiam atsakovui. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus. Balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti reikšmingas išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį (objektyvų finansinį pajėgumą) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-37/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius atsakovo finansinę padėtį fiksuojančius duomenis (ieškovas kartu su ieškiniu pateikė AB „ORLEN Lietuva“ 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, atsakovas su atskiruoju skundu pateikė atskirų finansinių ataskaitų rinkinį už 2013 m. gruodžio 31 d. pasibaigusius finansinius metus) ir kitas aplinkybes, sprendžia, jog negalima daryti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš atsakovo 2013 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad atsakovo 2013 m. finansinėje atskaitomybėje apskaitomo turto vertė sudarė 4 640 257 000 Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 975 263 000 Lt, ilgalaikiai – 863 066 000 Lt, iš viso įsipareigojimų – 2 838 329 000 Lt. Atsižvelgiant į šiuos atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikiamus duomenis, atsakovo turimo turto vertė žymiai viršija jam pareikštų reikalavimų sumą, o duomenų, kad atsakovo pradelsti įsiskolinimai viršytų pusę jo turimo turto vertės, nepateikta. Kaip matyti iš pateikto 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų, visa atsakovo trumpalaikių įsipareigojimų suma neviršijo pusės balanse apskaityto turto vertės. Taigi šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad pareikštas ieškinio reikalavimas, lyginant jį su atsakovo turimu turtu, yra didelis, kad vien tokio reikalavimo dydis keltų realią grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymui. Nepaisant to, kad atsakovas 2013 m. patyrė 252 755 000 Lt nuostolių, kad viešojoje erdvėje pateikiama informacijos apie atsakovo sudėtingą finansinę situaciją, pagal į bylą pateiktus duomenis negalima spręsti, jog atsakovo finansinė padėtis šiuo metu yra tokia, dėl kurios reikėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be kita ko, visuotinai žinoma, kad atsakovas yra stambus ir aktyvus rinkos dalyvis, vykdantis ir plėtojantis reikšmingą Lietuvos ekonomikai ūkinę - komercinę veiklą.

Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad apelianto sunkumai šiuo metu yra susiję ne tik su finansais, bet ir su veikla, iš kurios apeliantas gauna pajamas, nes atsakovas ir jo darbuotojų profesinė sąjunga jau kurį laiką nesutaria dėl darbo sąlygų bei kolektyvinės sutarties, atsakovo darbuotojų profesinė sąjunga rengia piketus bei neatmeta galimybės skelbti streiko. Šiuo atveju pažymėtina, kad iš atsakovo interneto svetainėje pateikiamų 2014 m. rugpjūčio 1 d. ir 2014 m. rugpjūčio 20 d. pranešimų matyti, jog apeliantas ir jo įmonės darbuotojai pasiekė kompromisą ir pasirašė iki 2015 m. pabaigos galiosiančią naują kolektyvinę sutartį, kuria abi pusės įsipareigojo siekti geresnių veiklos rezultatų ir darbo sąlygų (CPK 179 straipsnio 3 dalis, http://www.orlenlietuva.lt/lt/Puslapiai/default.aspx).

Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad atsakovas savo tinklalapyje yra viešai paskelbęs apie šiuo metu parduodamą jam priklausantį turtą. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl grėsmės būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, šią aplinkybę pripažino reikšminga. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nuolat vykdo turto, nebereikalingo atsakovo veikloje, pardavimus ir šiai aplinkybei patvirtinti pateikė 2014 m. birželio 17 d. pažymą apie AB „ORLEN Lietuva“ veiklai nebereikalingo turto pardavimus per 2011–2013 metų laikotarpį. Šia atsakovo nurodyta aplinkybe apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti. Atsižvelgiant į tai, kad turto pardavimas yra nuolat vykstantis procesas atsakovo veikloje, ir nesant kitų duomenų, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas mėgina savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bando sumenkinti savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti būsimo galbūt ieškovui palankaus sprendimo įvykdymo.

Esant pirmiau nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikina ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia iš esmės – ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmeta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ atmesti.

Teisėjas                                                                                    Gintaras Pečiulis