Civilinė byla Nr. 2YT-612-323/2024

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06225-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.5; 3.1.7.8; 3.2.3.1; 3.2.6.1; 3.4.5.2

 (S)

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. M. W. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė pareiškimu prašo nustatyti, kad ji yra butų, adresu (duomenys neskelbtini), paveldėtoja.

Nurodė, kad 2000 m. gruodžio 8 d. su sutuoktiniu K. J. H. lygiomis dalimis po 1/2 įgijo 3 butus Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mirė jos sutuoktinis. Vokietijoje kreipėsi į teismą dėl paveldėjimo dokumento išdavimo. Teismas pripažino, kad ji yra vienintelė mirusio K. J. H. turto paveldėtoja. Tačiau Lietuvos Respublikos Registrų centras ir notarai negali įregistruoti jos nuosavybės teisių į paveldėtą turtą, nes išduotame paveldėjimo teisės liudijime nėra konkrečiai nurodytas paveldėtas turtas. Vokietijos Miuncheno pirmosios instancijos teismas atmetė jos prašymą konkrečiai išvardyti jos vyro paveldėtą turtą Europos sąjungos paveldėjimo pažymėjime.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje rašytiniais duomenimis nustatyta, kad K. J. H. ir A. M. W. (buvusi pavardė – S.-H.) (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. K. J. H. ir A. M. W. iki santuokos sudarymo, 2001 m. sausio 5 d., pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis po ½ įgijo: butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mirė K. J. H.. 2023 m. balandžio 13 d. Miuncheno apylinkės teismas išdavė Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuriuo pareiškėja pripažinta vienintele sutuoktinio K. J. H. turto paveldėtoja. 2023 m. rugsėjo 19 d. Vokietijos Miuncheno teismas netenkino pareiškėjos prašymo bei atsisakė išduoti apostilę prie Europos paveldėjimo pažymėjimo.

Dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turinčius  faktus

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnis).

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023).

Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 22 straipsnis (suvestinė redakcija nuo 2023-01-01 iki 2023-12-31)).

Prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, padavimo tvarką nustato NTRĮ 23 straipsnis (suvestinė redakcija nuo 2023-01-01 iki 2023-12-31). Prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Prašymą asmuo paduoda pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą (1 dalis). Dokumentai, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindu negali būti dokumentai, kuriuose yra ištaisytų, prirašytų, užbrauktų žodžių ir kitų dokumente neaptartų taisymų, bei pieštuku surašyti dokumentai, taip pat fiziškai sugadinti dokumentai, jei dėl to negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl jų turinio (4 dalis).

Europos paveldėjimo pažymėjimas yra savarankiška Sąjungos teisės priemonė, kurios naudojimas ir poveikis išsamiai reglamentuojamas Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatomis. Reglamento (ES) Nr. 650/2012 preambulės 68 pastraipoje nurodoma, kad Pažymėjimą išduodanti institucija turėtų atsižvelgti į formalumus, kurių reikalaujama laikytis registruojant nekilnojamąjį turtą valstybėje narėje, kurioje tvarkomas registre ir kad tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatyta, kad valstybės narės keistųsi informacija apie tokius formalumus. Reglamento (ES) Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkte numatyta, kad šis reglamentas netaikomas visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms. Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduodančioji institucija nedelsdama išduoda pažymėjimą šiame skyriuje nustatyta tvarka, kai patvirtintini faktai yra nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba kitą konkretiems faktams taikomą teisę. Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnyje, reglamentuojančiame pažymėjimo turinį, nurodyta, kad Europos paveldėjimo pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduotas pažymėjimas. Šio straipsnio l punkte nurodoma, kad pažymėjime pateikiama kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas). Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 1 straipsnio 5 punktu patvirtinta Reglamento (ES) Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalyje nurodyto Pažymėjimo forma. Ši forma nustatyta Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priede (V forma). Šios V formos IV priedo „Įpėdinio (ių) statusas ir teisės“ (išnaša Nr. 11 detalizuojama, kad jei įpėdinis yra ne vienas pridedamas papildomas lapas) 9 punkte nurodomas įpėdiniui paskirtas turtas, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą, nurodant, koks tai turtas, bei pateikiant visus reikiamus jo identifikavimo duomenis. Šis punktas papildomai detalizuojamas išnaša Nr. 13, nurodant, kad, registruoto turto atveju, Pažymėjimą išdavęs asmuo privalo pateikti informaciją, reikalingą turtui identifikuoti (pvz., tikslų nekilnojamojo turto objekto adresą, žemės registro, sklypo ar kadastro numerį, turto aprašą), pagal registrą tvarkančios valstybės narės teisę.

  2023 m. kovo 9 d. Europos sąjungos teisingumo teismas priėmė sprendimą R. J. R, C‑354/21 kuriame konstatavo, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio, be kita ko, Reglamento (ES) Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkto taikymui, nes, toje nuostatoje numatyta, kad šis reglamentas netaikomas visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms. Tai, kad tokie teisiniai reikalavimai reglamentuojami nacionalinėje teisėje, matyti ir iš Reglamento (ES) Nr. 650/2012 18 konstatuojamosios dalies. Taigi, Reglamento (ES) Nr. 650/2012, kuriuo sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas, 69 straipsnio 5 dalimi, kartu su jo 1 straipsnio 2 dalies l punktu, Teisingumo Teismo vertinimu, nedraudžiama valstybei narei nustatyti ar taikyti reikalavimus, kurių reikia laikytis, registruojant daiktines teises į nekilnojamąjį turtą. Kiekviena valstybė narė, kurioje numatytas toks daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimas, pasak Teisingumo Teismo, gali laisvai nustatyti tokio registravimo sąlygas ir tvarką, įskaitant reikalavimą, kad paraiškoje arba prie jos pridedamuose dokumentuose būtų nurodyti visi nekilnojamojo turto, dėl kurio pateikiamas prašymas registruoti, identifikavimo duomenys. Atitinkamai, Teisingumo Teismas darė išvadą, kad, kai už daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimą atsakinga institucija gauna prašymą įregistruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau šis turtas nėra nurodytas dokumente, kuriuo remiantis prašoma jį įregistruoti, įskaitant pateiktą Europos paveldėjimo pažymėjimą, ši institucija gali atmesti tokį prašymą (minėto Teisingumo Teismo sprendimo R. J. R, C‑354/21 47–51 p.) (žr. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1195-662/2023).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškimu prašo nustatyti, kad ji yra paveldėjusi sutuoktinio K. J. H. Lietuvoje esantį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos nurodoma, kad Vokietijos Miuncheno teismas išduotame pareiškėjai Europos paveldėjimo pažymėjime nenurodė paveldėto turto identifikacinių duomenų, dėl ko VĮ „Registrų centras“ atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į priimtą palikimą. Po to pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Vokietijos Miuncheno teismą su prašymu išduoti apostilę, kurioje būtų nurodomi pareiškėjos paveldėto turto identifikaciniai duomenys. Tačiau Vokietijos Miuncheno teismas tą daryti atsisakė, motyvuodamas tuo pagrindu, jog Vokietijos nacionalinė teisė esant vienam įpėdiniui neįpareigoja paveldėjimo liudijime konkretizuoti paveldimo turto. Taigi šiuo atveju susiklosčiusi tokia situacija, kai pareiškėja nors ir yra teisėta K.J. H. turto paveldėtoja, tačiau išduoto Europos paveldėjimo pažymėjimo turiniui neatitinkant Lietuvos nacionalinės teisės reikalavimų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 5 dalies) ir Vokietijos teismui atsisakant patikslinti Europos paveldėjimo pažymėjimą remiantis Vokietijos nacionaline teise, ji negali įregistruoti savo nuosavybės teisių į po sutuoktinio mirties Lietuvoje paveldėtą turtą. 

Įvertinus paminėtas teisės nuostatas formuojamą teisminę praktiką, akivaizdu, jog Vokietijos Miuncheno teismas nepagrįstai atsisakė patikslinti pareiškėjai išduotą Europos paveldėjimo pažymėjimą. Sprendžiant dėl paveldėto nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, registravimui keliamų teisinių reikalavimų, nėra reikšminga tai, kad pagal paveldėjimo santykiams taikytiną kitos ES valstybės narės teisę Europos paveldėjimo pažymėjimo adresatas yra vienintelis universalus įpėdinis. Ši teisinė aplinkybė nepaneigia Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodančiosios kitos ES valstybės narės institucijos pareigos taikyti Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnio nuostatas bei laikytis Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 nustatytų reikalavimų dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo formos, inter alia reikalavimo pateikti informaciją, kuri pagal turto buvimo vietos valstybės narės (Lietuvos Respublikos) teisės aktus yra būtina paveldėtam nekilnojamam turtui identifikuoti (žr. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1195-662/2023). Kadangi šiuo atveju vienintelė įstaiga (Vokietijos Miuncheno teismas), galinti ir privalanti nurodyti reikiamus duomenis Europos paveldėjimo pažymėjime, atsisako tą daryti, pareiškėja negali gauti šių duomenų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos, juridiniam faktui nustatyti, todėl pareiškėjos prašymas dėl juridinio fakto nustatyto tenkintinas visiškai. Nustatytini juridiniai reikšmę turintys faktai, kad pareiškėjai 2023 m. balandžio 13 d. Europos paveldėjimo pažymėjimo pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso K. J. H. vardu registruotas nekilnojamasis turtas: ½ dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini).

  Juridinę reikšmę turintys faktai nustatytini tikslu įregistruoti nuosavybės teises.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 444 - 448 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjai A. M. W., gimusiai (duomenys neskelbtini), 2023 m. balandžio 13 d. Europos paveldėjimo pažymėjimo pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso K. J. H., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), vardu registruotas nekilnojamasis turtas: ½ dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); ½ dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini).

Juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti dėl nuosavybės teisių įregistravimo į paveldėtą turtą.

        Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja                                                       Genovaitė Vaizgėlienė