Baudžiamoji byla Nr. 2K–300/2013 Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00132-2011-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4; 2.1.7.4. (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 4 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

            sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

            dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

            gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

            teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiojo A. K. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

            Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimo, prokurorės ir išteisintojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

            A. J. buvo kaltinamas tuo, kad  2011 m. kovo 7 d., apie 9.00 val., atvykęs į jam priklausantį mišką, esantį Panevėžio rajone, Smilgių seniūnijoje, Samališkių k., Gustonių girininkijoje, ir pastebėjęs, kad be leidimo pjaunami medžiai, A. K. pareikalavo atlyginti žalą, o negavęs pinigų, pagrasino jį nužudyti, t. y. iškviesti Šiaulių ,,berniukų“ grupuotę, kurie jį primuš, užmuš čia pat vietoje arba ,,berniukus“ nuvežti į A. K. namus, kur su juo bus susidorota; taip sudarė pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas.

            Panevėžio miesto apylinkės teismas A. J. dėl šio kaltinimo išteisino, konstatavęs, kad tarp A. J. ir kitų įvykio vietoje buvusių asmenų buvo kilusi konfliktinė situacija dėl A. J. priklausančių medžių vagystės, tačiau grasinimai nužudyti, dėl kurių jis yra kaltinamas, įvertinus teismo ištirtas įvykio aplinkybes, nelaikytini realiais. Remdamasis nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad A. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

            Išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo A. K. skundą, apeliacinės instancijos teismas dėl A. J. priimtą išteisinamąjį nuosprendį paliko galioti nepakeistą.

            Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį – A. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, už tai jį nubausti bei visiškai patenkinti nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

            Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 145 straipsnio 1 dalį) bei priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus.

            Nukentėjusysis nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka į jo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus visiškai nebuvo atsižvelgta, jie nebuvo BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka patikrinti, ištirti ir įvertinti. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl nepagrįsto A. K. ir liudytojų J. B., O. K., B. P. parodymų ištyrimo ir įvertinimo buvo atmesti vadovaujantis prielaidomis.

            Kasatorius nurodo viso proceso metu davęs nuoseklius parodymus, kad 2011 m. kovo 7 d., apie 9.00 val., jam esant Panevėžio rajone, Samališkių kaime, Gustonių girininkijos miške, atvyko A. J., kurio asmeninės nuosavybės teise valdomas miškas irgi yra šioje girininkijoje, ir pastebėjęs, kad nukentėjusysis su Gustonių girininkijos išduotu leidimu atlikdamas sanitarinį valymą valstybiniame miške per neapsižiūrėjimą (be leidimo) jo miške nupjovė keletą išvirtusių medžių (virtuolių), pareikalavo atlyginti jam tariamai padarytą žalą – 1200 Lt. Nukentėjusiajam nesutikus dėl padarytos žalos atlyginimo dydžio ir pasiūlius ją apskaičiuoti realiomis kainomis, kitų asmenų – J. B., K. J., B. P. – akivaizdoje A. J. atvirai pradėjo grasinti nužudyti A. K., t. y. girdint šiems asmenims pasakė, kad iškvies grupuotę, A. J. žodžiais – „Šiaulių berniukus“, kurie nukentėjusįjį primuš, užmuš čia pat vietoje, arba „berniukai“ bus nuvežti į jo namus, kur su juo bus susidorota fiziškai, taip pat išreiškė pažadą šiuos grasinimus įvykdyti ir pats. Kasatorius nurodo, kad šiuos jo parodymus patvirtino J. B., netiesiogiai – K. J. motina O. K. bei B. P.. Teigti, kad nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymai nepatikimi, nėra jokio pagrindo, jų nepaneigia ir įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų parodymai. Pareigūnai nurodė, kad matė įvykio vietoje tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo bei kitų asmenų kilusią konfliktinę situaciją (ginčą), A. J. išsakomų grasinimų nužudyti negirdėjo, įvykio vietoje buvę asmenys dėl A. J. netinkamo elgesio tuo metu nesiskundė. Kasatorius nurodo, kad įvykio vietoje policijos pareigūnai surašė procesinius dokumentus dėl vagystės, todėl natūralu, kad grasinimų negirdėjo. Analogiška situacija yra ir dėl nukentėjusiojo A. K. bei liudytojo J. B. parodymų, duotų medienos vagystės byloje, kurie yra susiję tik su tiriamu įvykiu – ko buvo klausiama į tai ir atsakoma. Dėl grasinimo nužudyti buvo atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, todėl daryti išvadą, jog šie parodymai yra prieštaringi, neobjektyvu ir nelogiška. Atsižvelgus į atliktų ikiteisminių tyrimų faktines aplinkybes, jokių prieštaravimų minėtuose parodymuose nėra.

            Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių vertinimas visiškai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010).

            Kasatorius teigia, kad A. J. grasinimai jį nužudyti buvo išreikšti realiai su akivaizdžiu įžūlumu – kitų asmenų akivaizdoje. Nukentėjusysis teigia supratęs ir yra įsitikinęs, kad šiuos grasinimus A. J. gali realiai įvykdyti, dėl to patyrė ir patiria stresą, baimę ir išgyvena, nes mano, kad išteisintasis gali savo grasinimus įgyvendinti. Šį įtarimą patvirtina ir tai, kad 2011 m. gruodžio 9 d. tyčia padegtas A. K. ūkinis pastatas, kuriame buvo automobilis „Audi“, ir šalia pastato buvę du traktoriai (priklausę kitam savininkui), tačiau nėra nustatyta, kas tai padarė. Nukentėjusysis pažymi, kad grasinimų jis yra sulaukęs tik iš A. J..

            Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, A. J. veika visiškai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalies požymius, yra įrodyta minėtais faktiniais duomenimis, todėl A. J. turėtų būti pripažintas kaltu ir nubaustas, o nukentėjusiojo civilinis ieškinys – visiškai patenkintas.  

 

Kasacinis skundas atmestinas.

 

Nukentėjusysis A. K. nesutinka su A. J. išteisinimu dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, taip pat kad svarbu tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–639/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 7 d. miške, esančiame Gustonių girininkijoje, tarp išteisintojo A. J. ir nukentėjusiojo A. K. kilo konfliktas dėl to, jog A. K. kartu su J. B. ir K. J., kirsdami medžius valstybiniame miške, neteisėtai nukirto medžius miške, priklausančiame A. J. ir UAB „K“. Nepavykus susitarti dėl žalos atlyginimo, A. J. iškvietė policijos pareigūnus. Liudytojų J. B., B. P., taip pat policijos pareigūno A. S. parodymai patvirtina, kad A. J. šių įvykių metu buvo susierzinęs, jį reikėjo raminti. A. J. reiškė nepasitenkinimą dėl iškirstų medžių, plūdo miške dirbusius žmones, sakė, jog iškvies grupuotę („berniukus“) iš Šiaulių. Ištyrę ir įvertinę įrodymus, teismai padarė išvadą, kad šios byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo konflikto metu A. J. išsakytas frazes laikyti realiais grasinimais BK 145 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jį išteisino.

Kasatorius su tuo nesutinka, mano, kad A. J. veiksmuose yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, o bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, teiginiai apie teismų padarytus baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus grindžiami nesutikimu su teismų išvadomis, padarytomis įvertinus įrodymus, t. y. ar byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, jog išteisintojo išsakyti grasinimai galėtų būti įvykdyti. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas nenagrinėja fakto klausimų, t. y. iš naujo netiria ir nevertina įrodymų, nenustato faktinių bylos aplinkybių. Be to, BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Nesutinkant su įrodymų vertinimu ir teismų išvadomis, kasaciniame skunde turi būti pateikti įtikinami teisiniai argumentai, patvirtinantys, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis, buvo gauti neteisėtais būdais ar, tiriant ir vertinant įrodymus, buvo pažeistos kitos BPK nuostatos. Šiuo atveju kasatorius tokių argumentų nepateikė, kasaciniame skunde atkartojo savo parodymus, nurodė, kad juos patvirtina liudytojų parodymai, ir konstatavo, jog buvo pagrindas manyti, kad A. J. gali savo grasinimus įvykdyti. Kolegija pažymi, kad kitokia proceso dalyvių nuomonė dėl išvadų, darytinų įvertinus įrodymus, ir byloje nustatytų aplinkybių, savaime nerodo, kad teismai padarė procesinių pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė jokių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų. Iš nuosprendžio ir nutarties turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino įrodymus, apeliacinės instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą pagal apeliacinį skundą, kurio esminiai argumentai taip pat buvo susiję su įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl A. J. išsakytų grasinimų realumo.

Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–639/2010). Pažymėtina, kad vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–341/2010).

Kasaciniame skunde A. K. nurodo, kad yra įsitikinęs, jog išteisintasis savo grasinimus gali įvykdyti, šį įtarimą patvirtina tai, jog 2011 m. gruodžio 9 d. buvo tyčia padegtas A. K. ūkinis pastatas, kaltininkas nenustatytas. Kolegija pažymi, kad išvados dėl A. J. grasinimų realumo negali būti grindžiamos nurodyta aplinkybe, nes nėra nustatyta, jog dėl gaisro A. K. ūkiniame pastate kaltas būtent A. J., ir tokia prielaida negali būti remiamasi kaip įrodymu. Jokių kitų aplinkybių, rodančių, kad A. J. išsakyti grasinimai realūs ir buvo pagrindas jų bijoti, kasatorius nenurodo. Tokių aplinkybių nenustatė ir bylą nagrinėję teismai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. J., nors ir plūdo miške dirbusius žmones, sakė iškviesiąs grupuotę (Šiaulių „berniukus“), kurie neva susidoros su kaltininkais, tačiau jokių veiksmų, pažeidžiančių šių asmenų teises, jis neatliko, nenaudojo fizinio smurto, pats iškvietė policijos pareigūnus. Tai rodo jo ketinimą konfliktą spręsti teisėtomis, įstatymų nustatytomis priemonėmis. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. J. įvykio metu buvo 66 metų amžiaus ir minėtus grasinimus išsakė girdint ne mažiau kaip trims vyrams, kurie visi už jį jaunesni. A. J. nenurimo ir atvykus policijos pareigūnams, tačiau nei nukentėjusysis, nei kiti įvykio vietoje buvę asmenys pareigūnams dėl jo veiksmų ar žodžių nesiskundė. Šios aplinkybės rodo, kad A. J. elgesys negali būti vertinamas kaip siekimas įbauginti nukentėjusįjį, priversti jį manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas.  Išteisintojo reakcija į neteisėtą jo miško kirtimą, nors ir itin emocionali, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali ir aiškinant nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nepritaria praktikai, kai bet kokie tarp asmenų kilę konfliktai kvalifikuojami kaip nusikaltimai, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Taip pat teismų išvada, kad A. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, atitinka baudžiamąjį įstatymą bei teismų praktiką. Todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra pagrindo.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Atmesti nukentėjusiojo A. K. kasacinį skundą.

 

Teisėjai

Vytautas Piesliakas     Vladislovas Ranonis     Rimantas Baumilas