Civilinė byla Nr. 3K-3-314/2011
Proceso Nr. 2-56-3-00187-2009-3
Procesinio sprendimo kategorija 127.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Danske Bank A/S kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šeba“ administracijos vadovo P. Š. ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo uždarosios akcinės bendrovės „Šeba“; atsakovas – restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Šeba“, trečiasis asmuo – Danske Bank A/S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo iškelta UAB „Šeba“ restruktūrizavimo byla. 2010 m. gegužės 14 d. teismui pateiktas prašymas patvirtinti papildytą ir patikslintą UAB „Šeba“ restruktūrizavimo planą.
Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl asmens, pareiškusio finansinį reikalavimą restruktūrizavimo byloje, teisės balsuoti kreditorių susirinkime, priimant sprendimą dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo, kai teismo nutartis dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo dar neįsiteisėjusi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi patvirtino UAB „Šeba“ restruktūrizavimo planą laikotarpiu iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas nurodė, kad pateikto restruktūrizavimo plano turinys iš esmės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 13 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, šiam planui 2010 m. balandžio 30 d. įvykusiame RUAB „Šeba“ kreditorių susirinkime vienbalsiai pritarė kreditorių komiteto nariai, kurių balsai sudaro 87,85 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką sprendžiant klausimą dėl momento, nuo kurio asmuo įgyja kreditoriaus teisinį statusą restruktūrizavimo byloje, ir nurodė, kad asmuo tikrojo kreditoriaus teisinį statusą ir teisę spręsti įmonės restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą įgyja tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtintas jo pareikštas turtinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal RUAB „Šeba“ prašymą dėl kreditorių sąrašo patvirtinimo, bylos Nr. 2-202/2010). Pagal ĮRĮ (redakcija, galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.) 15 straipsnio 4 dalį įmonės restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą gali spręsti tik kreditoriai, kurių reikalavimus teismas yra patvirtinęs. Dėl to teismas dar iki įmonės restruktūrizavimo plano tvirtinimo turėtų išnaudoti visas galimybes patvirtinti kreditorių turtinius reikalavimus įmonei. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir iki 2010 m. balandžio 30 d. vykusio atsakovo kreditorių susirinkimo nebuvo išsprendęs visų kreditorių turtinių reikalavimų patvirtinimo klausimo. Dėl to Danske Bank A/S 2010 m. balandžio 30 d. vykusiame atsakovo kreditorių susirinkime neturėjo teisės balsuoti. Teisėjų kolegija nelaikė, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas atsakovo restruktūrizavimo planą, pažeidė kreditorių teises, pažymėjusi, kad Danske Bank A/S neginčija 2010 m. balandžio 30 d. vykusio atsakovo kreditorių susirinkimo metu priimto nutarimo pritarti atsakovo restruktūrizavimo planui, nenurodo konkrečių restruktūrizavimo plano nuostatų, kurios pažeidžia jo ir kitų kreditorių teises bei teisėtus interesus arba Įmonių restruktūrizavimo įstatymo reikalavimus. Restruktūrizavimo plane atsižvelgta į Danske Bank A/S turtinius reikalavimus atsakovui, nustatyta šio kreditoriaus atsakovui suteiktų kreditų grąžinimo tvarka. Be to, teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane nurodoma, kad pateiktas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas nėra galutinis ir tikslus, jis bus pildomas ir tikslinamas, atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo nutartis dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Danske Bank A/S prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalį įmonės restruktūrizavimo planą gali patvirtinti kreditoriai, turintys ne mažiau kaip 3/4 visų patvirtintų kreditorių bendros reikalavimų sumos. Nors Danske Bank A/S yra pagrindinis kreditorius, kurio pozicija gali lemti restruktūrizavimo plano patvirtinimą arba nepatvirtinimą, jam nebuvo suteikta galimybės dalyvauti RUAB „Šeba“ 2010 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkime dėl to, kad, vykstant ginčui dėl kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimo dydžio, jo reikalavimas dar nepatvirtintas teismo. Kasatoriaus nuomone, jam turėjo būti suteikta teisė balsuoti šiame susirinkime. Kasatorius pažymi, kad ginčijama tik apie 6,4 proc. dydžio dalis Danske Bank A/S reikalavimo. Teismas, patvirtinęs restruktūrizavimo planą, kuriam pritarė tik vienas panašaus dydžio reikalavimą turintis pagrindinis kreditorius AB DnB Nord bankas, išskyrė šį kreditorių iš kitų, pažeisdamas jų teises. Patvirtinus restruktūrizavimo planą, esant nepatvirtintiems kreditorių reikalavimams, neatsižvelgus į jų reikalavimų dydį, ribojamos Įmonių restruktūrizavimo įstatyme kreditoriams suteiktos teisės, egzistuoja galimybė, kad kreditorių priimtas sprendimas dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo yra neteisėtas. Šioje restruktūrizavimo proceso stadijoje teismas turėjo atsižvelgti į viešąjį interesą, todėl negalėjo būti pasyvus, t. y. turėjo dėti visas pastangas, kad išsiaiškintų tikrąją restruktūrizuojamos įmonės padėtį, kreditorių reikalavimų bendrą sumą, kreditorių skaičių ir pan. CK 1.5 straipsnio 1 dalis ir 1.137 straipsnio 2 bei 3 dalys įpareigoja civilinių santykių subjektus savo teises įgyvendinti sąžiningai, t.y. draudžia jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo varžytų kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.
2. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintas atsakovo restruktūrizavimo planas, yra pagrįsta ir teisėta, nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad Danske Bank A/S neginčijo 2010 m. balandžio 30 d. vykusio atsakovo kreditorių susirinkimo metu priimto nutarimo pritarti atsakovo restruktūrizavimo planui. Kadangi Danske Bank A/S nebuvo leista dalyvauti kreditorių susirinkime, jo galimybė reikalauti susirinkimo sprendimus pripažinti negaliojančiais buvo suvaržyta.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir nurodo šiuos argumentus:
1. Pagal ĮRĮ 21 straipsnio 2 dalies ir 15 straipsnio 4 dalies nuostatas restruktūrizavimo planui turi teisę pritarti tik tie kreditoriai, kurie turi teismo patvirtintus kreditorių reikalavimus. 2010 m. balandžio 30 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu kasatorius neturėjo tikrojo kreditoriaus statuso, taigi ir teisės balsuoti susirinkime. Priešingas aiškinimas nepagrįstai suteiktų tikrųjų kreditorių teises potencialiems kreditoriams. Jei restruktūrizavimo proceso veiksmai nebūtų atliekami tol, kol galutinai neišspręsti visų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimai, restruktūrizavimo procesas būtų nepagrįstai užtęsiamas, tai prieštarautų šio proceso esmei. Kasatorius neginčijo 2010 m. balandžio 30 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu priimto nutarimo, kuriuo buvo pritarta restruktūrizavimo planui, nenurodo jokios Įmonių restruktūrizavimo įstatymo teisės normos, pažeistos priimant nutartį dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorius turėjo galimybę išreikšti nuomonę svarstant klausimą dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimo, tačiau, trukdydamas tinkamą restruktūrizavimo proceso eigą, nemotyvuotai nepritarė pagal jo pastabas patikslintam planui. Nei tokie veiksmai, nei kasatoriaus siekiamas sprendimų, kuriais patvirtintas restruktūrizavimo planas, panaikinimas neatitinka CK 1.5 straipsnio 1 dalyje ir 1.137 straipsnio 2 bei 3 dalyse įtvirtintų nuostatų.
2. Kasatorius buvo pakviestas dalyvauti ir dalyvavo 2010 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkime, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl šio susirinkimo sprendimų panaikinimo, tačiau šia teise nepasinaudojo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (2001 m. kovo 20 d. redakcija Nr. IX-218, galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.) nuostatų, susijusių su restruktūrizavimo plano tvirtinimu, aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasatorius nurodo, kad teismas neturėjo teisės tvirtinti atsakovo restruktūrizavimo plano, kol nėra įsiteisėjusi teismo nutartis patvirtinti kasatoriaus reikalavimus, pareikštus atsakovo restruktūrizavimo byloje. Tai teisės klausimas, dėl kurio kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako.
Dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimą reglamentuojančių Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (2001 m. kovo 20 d. redakcija Nr. IX-218) nuostatų aiškinimo ir taikymo
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad restruktūrizavimo procesu įmonės kreditoriai, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus, tikisi atkurti įmonės mokumą ir susigrąžinti skolas, kai tokių tikslų pasiekti įmonės bankroto atveju būtų sunku arba neįmanoma. Dėl konkrečios įmonės verslo perspektyvų restruktūrizavimo procese turi susitarti šio proceso dalyviai: įmonės savininkai, vadovai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „RANGA“ v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-270/2010). Restruktūrizavimas grindžiamas idėja, kad tiek iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ir restruktūrizavimo proceso metu būtų visų suinteresuotų asmenų – įmonės dalyvių ir kreditorių – sutarimas dėl įmonės veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti restruktūrizavimui keliamų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. F. v. UAB „Vilbaiva“, bylos Nr. 3K-3-56/2011).
Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimo plano projektą kartu su įmonės administratoriaus parengta išvada, jog įmonės restruktūrizavimo plane numatytų priemonių įgyvendinimas atkurs įmonės mokumą, ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimu, o valstybės ar savivaldybės įmonės restruktūrizavimo planą – su išvada ir savininko teises bei pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu restruktūrizuoti įmonę jos vadovas pateikia kreditorių komiteto nariams ir pagrindiniams kreditoriams ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų iki kreditorių susirinkimo, kuriame bus svarstomas restruktūrizavimo planas. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalį kreditorių susirinkimas pritaria įmonės restruktūrizavimo planui, jeigu pripažįsta, kad įgyvendinus pateiktą planą bus atkurtas įmonės mokumas. Pritarimui gauti reikia, kad už restruktūrizavimo planą balsuotų kreditoriai, turintys ne mažiau kaip 3/4 visų patvirtintų kreditorių bendros reikalavimų sumos.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad restruktūrizavimo planui patvirtinti būtinas tiek įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas, tiek administratoriaus išvada, kad restruktūrizavimo plane numatytų priemonių įgyvendinimas atkurs įmonės mokumą, tiek ir atitinkamos kreditorių daugumos pritarimas. Taigi restruktūrizavimo plano tvirtinimas taip pat grindžiamas restruktūrizavimo proceso dalyvių sutarimu.
ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tik kreditoriai, kurių reikalavimai yra patvirtinti, gali dalyvauti balsuojant dėl restruktūrizavimo plano. Nei šiame įstatyme, nei kituose teisės aktuose nepateikta sąvokos „patvirtintas kreditoriaus reikalavimas“ apibrėžties. Tačiau sisteminis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatų aiškinimas (ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 19 straipsnio 1 punktas) leidžia daryti išvadą, kad patvirtintu reikalavimu laikytinas kreditoriaus reikalavimas, dėl kurio yra priimtas procesinis teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad asmuo turi reikalavimo teisę į restruktūrizuojamą įmonę. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme neįtvirtinta mechanizmo, kuriuo remiantis balsavimo teisė būtų suteikiama arba teismas galėtų suteikti balsavimo teisę kreditoriams, kurių reikalavimai dar nepatvirtinti. Taigi darytina išvada, kad kol kreditoriaus reikalavimas nepatvirtintas, ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalis nesuteikia tokiam kreditoriui balso teisės sprendžiant restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą.
ĮRĮ 15 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad įmonės restruktūrizavimo planas turi būti pateiktas teismui ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas turi teisę šį terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui. Kadangi šioje teisės normoje nustatytas gana ilgas laikotarpis restruktūrizavimo planui pateikti teismui tvirtinti, o tvirtinant restruktūrizavimo planą dalyvauja tik tie kreditoriai, kurių reikalavimai yra patvirtinti teismo, darytina išvada, kad kreditorių susirinkime tvirtinti restruktūrizavimo planą galima tik tada, kai teismas yra išsprendęs kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą. Vis dėlto kai kurių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas dėl įvairių aplinkybių (dažniausiai dėl to, kad kiti restruktūrizavimo proceso dalyviai ginčija kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą) gali užtrukti. Dėl šios priežasties kreditorius gali įgyti Įmonių restruktūrizavimo įstatymo jam suteikiamas teises vėliau nei kiti kreditoriai. Tokia situacija galėtų lemti jo teisių ir kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą, nes asmuo, turintis reikalavimo teisę į restruktūrizuojamą įmonę, dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėtų pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis, tarp jų ir teise dalyvauti balsuojant dėl restruktūrizavimo plano.
Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nėra draudimo spręsti restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą tol, kol neišspręstas visų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas. Atsižvelgiant į ĮRĮ 15 straipsnio 9 dalyje nustatytus restruktūrizavimo plano pateikimo teismui terminus, siekį restruktūrizavimo procedūras vykdyti operatyviai, taip apsaugant kreditorių visumos interesus, galimybę tikslinti restruktūrizavimo plane nurodytą kreditorių reikalavimų dydį (ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalies 9 punktas), darytina išvada, kad kreditorių susirinkimas gali balsuoti dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimo, o teismas nutartimi gali tvirtinti planą net ir tais atvejais, kai neišspręstas kai kurių kreditorių reikalavimo tvirtinimo klausimas. Tačiau tokia situacija turi būti išimtinė, o teismas turi imtis visų turimų procesinių priemonių, kad iki kreditorių susirinkime svarstant restruktūrizavimo planą neliktų kreditorių reikalavimų, kurių tvirtinimo klausimas nebūtų išspręstas. Be to, jei teisme tvirtinant kreditoriaus reikalavimą kyla ginčas tik dėl jo dalies pagrįstumo, teismas turėtų patvirtinti neginčijamą kreditoriaus reikalavimo dalį tam, kad kreditorius kuo greičiau įgytų teises, kurias jam suteikia Įmonių restruktūrizavimo įstatymas. Tais atvejais, kai atskiruoju skundu prašoma panaikinti nutartį, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad dalis kreditoriaus reikalavimo patvirtinta nepagrįstai, tačiau kitos reikalavimo dalies patvirtinimo teisėtumas nepaneigtas, turi teisėtą nutarties dalį palikti galioti.
Restruktūrizavimo plane turi būti nurodytas kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos ir reikalavimų tenkinimo terminai, reikalavimų, kurie atsiranda dėl nepasibaigusios nuomos, panaudos ir kitų sutarčių nutraukimo, patenkinimo būdai. Į kreditorių sąrašą įrašomi ir tie kreditoriai, kurie yra pareiškę įmonei turtinius reikalavimus teisme, tačiau sprendimai civilinėse bylose dar nepriimti arba neįsiteisėję. Šių kreditorių reikalavimų suma nustatoma atsižvelgiant į ieškinyje ar pareiškime dėl piniginių reikalavimų nurodytas reikalavimų sumas (ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi restruktūrizavimo plane nurodomas maksimalus galimų kreditorių reikalavimų dydis, kuris restruktūrizavimo proceso metu gali mažėti, jeigu kai kurių kreditorių reikalavimai nebus visiškai ar iš dalies patvirtinti.
Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nenustatyta, kokia pareikštų kreditorių reikalavimų dalis turi būti patvirtinta, kad kreditorių susirinkimas galėtų svarstyti restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad ĮRĮ 15 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad už restruktūrizavimo planą turi balsuoti kreditoriai, turintys ne mažiau kaip 3/4 visų patvirtintų kreditorių bendros reikalavimų sumos, turi būti aiškinama sistemiškai su ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuriame reikalaujama į restruktūrizavimo planą įtraukti visus kreditorius. Atsižvelgiant į tai, kad restruktūrizavimo planui patvirtinti reikalaujama ne mažesnės kaip 3/4 visų patvirtintų kreditorių bendros reikalavimų sumos, restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimas gali būti svarstomas tik tada, jei likusi neišspręstų kreditorių reikalavimų dalis pagal balsų skaičių neturėtų lemiamos įtakos priimant sprendimą dėl restruktūrizavimo plano tvirtinimo. Toks atvejis vertintinas kaip pirmiau nurodyta išimtinė situacija. Priešingas aiškinimas, kad kreditorių susirinkimas galėtų spręsti restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą ir nesant išspręsto klausimo dėl reikšmingos kreditorių reikalavimų dalies tvirtinimo pažeistų kreditorių lygiateisiškumo principą, neatitiktų restruktūrizavimo proceso tikslo suderinti visų restruktūrizavimo proceso dalyvių interesus, leistų priimti reikšmingą sprendimą dėl įmonės tolesnės veiklos krypčių kreditoriams, kurių balsų dauguma galbūt nepakankama tokiam sprendimui priimti ir padarytų visą restruktūrizavimo procesą beprasmį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad restruktūrizavimo planas negali būti tvirtinamas tol, kol neišspręstų kreditorių reikalavimų dalis yra tokia reikšminga, jog galėtų daryti lemiamą įtaką restruktūrizavimo plano patvirtinimui arba nepatvirtinimui.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius pareiškė 11 064 000,81 Lt reikalavimą, o RUAB Šeba“ administratoriaus ginčijama delspinigių suma sudaro 6,4 proc. šio reikalavimo. Pagrindinę skolą sudaranti 10 237 917,62 Lt reikalavimo suma neginčijama. Kadangi kasatoriaus pareikšto reikalavimo neginčyta dalis viršija ¼ bendros kreditorių pareikštų ir neginčijamų reikalavimų sumos, jo pozicija galėjo turėti lemiamą reikšmę sprendžiant restruktūrizavimo plano patvirtinimo klausimą. Taigi restruktūrizavimo planas buvo patvirtintas nesudarius galimybių dėl jo tvirtinimo spręsti kreditoriui, kuriam priklauso reikšminga kreditorių reikalavimų dalis, nepagrįstai suvaržius įstatyme įtvirtintas jo teises. Aplinkybė, kad kasatorius neginčijo 2010 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo pritarta restruktūrizavimo planui, nepašalino teismo pareigos įsitikinti, ar kreditorių susirinkime pritarus restruktūrizavimo planui nebuvo pažeistos kitų asmenų teisės (juolab kad teismui buvo pateikta tokia informacija) ir neužkirto kelio kasatoriui skųsti procesinį teismo sprendimą, kuriuo patvirtintas restruktūrizavimo planas. Restruktūrizavimo planas įgauna teisinę galią tik tada, kai teismas jį patvirtina, todėl kreditorių susirinkimo nutarimas yra tik viena iš prielaidų teismui svarstyti restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą ir nėra privalomas.
Esant pažeidimui, kai kreditoriui nepagrįstai buvo užkirsta galimybė dalyvauti svarstant restruktūrizavimo planą, prašymas patvirtinti papildytą ir patikslintą RUAB „Šeba“ restruktūrizavimo planą negalėjo būti tenkinamas, todėl skundžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys, kuriomis spręsta dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo, naikintinos, priimtinas naujas sprendimas, o prašymas patvirtinti restruktūrizavimo planą atmestinas. Nutarčių panaikinimas neužkerta kelio bylą nagrinėjančiam teismui Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka pakartotinai spręsti restruktūrizavimo plano tvirtinimo klausimą, jei jam bus pateiktas šio įstatymo reikalavimus atitinkantis kreditorių susirinkimo nutarimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 68,76 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Tenkinant kasatoriaus prašymą panaikinti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, šios išlaidos priteistinos valstybei iš RUAB „Šeba“ (CK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – nepatvirtinti 2010 m. gegužės 14 d. teismui pateikto restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šeba“ restruktūrizavimo plano.
Priteisti iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šeba“ (kodas 158931883) 68,76 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus, 76 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis
Pranas Žeimys