Civilinė
byla Nr. 3K-3-257/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos: 35.5; 36.2 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01220-2009-1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos
Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pranešėja) ir Egidijaus Laužiko
(kolegijos pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB
DnB NORD banko kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m.
balandžio 6 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovams V. P. ir A.
P., trečiajam asmeniui BUAB „Roktra“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl laiduotojų, atsakingų
už prievoles pagal negrąžintą kreditą, atsakomybės už nesumokėtas palūkanas
pagal negrąžintą kreditą ir netesybas (delspinigius).
Ieškovas AB DnB NORD bankas prašė teismo solidariai
iš atsakovų V. P. ir A. P. priteisti: 47 814,31 Lt nesumokėtų palūkanų, 17
666,09 Lt delspinigių – iš viso 65 480,40 Lt, 5 proc. metinių palūkanų už
priteistas sumas, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki
visiško teismo sprendimo įvykdymo.
1999 m.
lapkričio 30 d. AB Lietuvos žemės ūkio banko (vėliau - AB DnB NORD bankas), A.
Pumputienės įmonės „Sankarta“ ir UAB „Roktra“ buvo sudaryta skolos perkėlimo
sutartis, pagal kurią A. Pumputienės įmonės „Sankarta“ skola bankui pagal 1997
m. rugsėjo 23 d. paskolos sutartį ir 1998 m. liepos 20 d. paskolos sutartį perkelta
naujajam skolininkui - UAB „Roktra“. Skolos perkėlimo sutartimi, papildyta vėlesniais
susitarimais, UAB „Roktra“ įsipareigojo bankui kredito grąžinimo grafike
nustatytais terminais grąžinti 300 000 Lt paskolą ir mokėti 7 proc. metinių
palūkanų. Galutinis įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį įvykdymo
terminas – 2009 m. birželio 30 d., už laiku nesumokėtas palūkanas UAB „Roktra“
įsipareigojo mokėti bankui 0,2 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos už
kiekvieną pradelstą dieną. Įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį
įvykdymui užtikrinti su A. P. ir V. P. 1999 m. gruodžio 16 d. sudaryta
laidavimo sutartis, pagal kurią kiekvienas laiduotojas įsipareigojo atsakyti
bankui tuo atveju, jeigu UAB „Roktra“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal
skolos perkėlimo sutartį.
Ieškovo
teigimu, BUAB „Roktra“ skolos perkėlimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus
vykdė netinkamai, t. y. nuo 2008 m. gegužės 31 d. laiku negrąžino bankui
palūkanų ir delspinigių. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 15 d.
nutartimi UAB „Roktra“ iškelta bankroto byla. Ieškovo skaičiavimu, UAB „Roktra“
skola bankui nutarties dėl bankroto bylos UAB „Roktra“ iškėlimo įsiteisėjimo
dieną (2009 m. birželio 25 d.) pagal skolos perkėlimo sutartį yra 47 814,31 Lt
nesumokėtų palūkanų ir 17 666,09 Lt delspinigių.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Rokiškio
rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinys atmestas.
Teismas nurodė, kad pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi
laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens
kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies
prievolės. Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta
prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). 1999 m.
gruodžio 16 d. laidavimo sutarties 1 punktu laiduotojai A. P. ir V. P.
įsipareigojo atsakyti kreditoriui pagal skolos perkėlimo sutartį, jeigu
skolininkas neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies iki 2003 m. rugsėjo 20
d. – tai galutinė skolos grąžinimo data. Laiduotojai ir bankas buvo susitarę,
kad paskola bankui turi būti grąžinta 2003 m. rugsėjo 20 d., t. y. nustatytu
terminu, - tą patvirtina 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutarties 2 punktas,
pagal kurį laiduotojams įvykdžius prievolę pereina visos kreditoriaus teisės į skolininką,
turimos šioje prievolėje, o kreditorius iki 2003 m. spalio 20 d. perduoda
laiduotojams dokumentus, patvirtinančius reikalavimą į prievolę, taip pat teises,
užtikrinančias tą reikalavimą. Teismas įvertino tai, kad laidavimas yra
terminuotas. Sutartinių prievolių įvykdymo terminas – 2003 m. rugsėjo 20 d.
Laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią
suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia
laiduotojui ieškinio (CK 6.88 straipsnio 1 dalis). Laidavimas pagal 1999 m.
gruodžio 16 d. laidavimo sutartį pasibaigė praėjus trims mėnesiams nuo
laidavimo termino pabaigos, t. y. 2003 m. gruodžio 16 d. (CK 1.127 straipsnio 2
dalis). Trijų mėnesių terminas yra naikinamasis ir teismo negali būti atnaujinamas.
Esant atsakovų prašymui, taikytina ieškinio senatis ir ieškinys laidavimo
sutarties pagrindu atmestinas (CK 6.88 straipsnio 1 dalis, CK 1.126
straipsnis).
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
lapkričio 26 d. nutartimi ieškovo AB DnB NORD banko apeliacinis skundas
netenkintas ir paliktas nepakeistas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m.
balandžio 6 d. sprendimas.
Teismas
nurodė, kad apeliantas reikalavimus atsakovams grindė 2007 m. birželio 22 d. susitarimu
Nr. 4, kurio pagrindu, apelianto teigimu, atsirado laidavimo santykiai, tačiau
taip ieškovas keitė ieškinio faktinį pagrindą; tai yra reikalavimo pagal naują
ieškinio pagrindą pareiškimas, kas yra draudžiama apeliacinės instancijos
teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad
pasibaigus terminuotam laidavimui nėra galimybės pratęsti jau pasibaigusią
laidavimo prievolę. Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo
užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).
Tačiau priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar
neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos
pagrindai (terminai) (CK 6.88, 6.89 straipsniai). Iš 1999 m. gruodžio 16 d.
laidavimo sutarties turinio matyti, kad atsakovai laidavo tik už 300 000 Lt
paskolą iki 2003 m. rugsėjo 20 d. Šalys pripažįsta, kad 300 000 Lt paskola
bankui grąžinta. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminuotas
laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią
suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia
laiduotojui ieškinio. Teismas pažymėjo, kad šioje normoje nustatytas trijų
mėnesių terminas kreiptis į teismą dėl terminuoto laidavimo įvykdymo nėra
ieškinio senaties terminas. Tai yra naikinamasis materialiosios teisės
terminas. Šalių susitarimas laidavimo sutartyje dėl laidavimo išreikštas
aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl papildomai aiškinti šią sutartį pagal CK
6.193 straipsnyje nustatytas taisykles netikslinga. Akivaizdu, kad sutarties
tekstas yra aiškus ir šalims suprantamas.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas AB DnB NORD bankas prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės
teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį bei
bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame
skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai
argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
apeliacinį skundą dėl to, kad apeliantas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą,
neteisingai pritaikė CPK 141 straipsnio 1 dalį ir 312 straipsnį, taip nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2010 m. liepos 2 d. nutartyje A. S. v. H. G. byloje Nr.
3K-3-330/2010 pažymėta, kad ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių
nurodymas arba naujų įrodymų pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo
pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė; šiuo atveju
pradinis ieškinio pagrindas iš esmės nesikeičia, tik padidėja jo pagrįstumas ir
įrodytumas. Visi įrodymai (šalių susitarimai), kuriais ieškovas grindė savo
reikalavimus, buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartyje UAB „Deglas“ v. UAB „Švilda“ STATYBŲ KONCERNAS“ byloje Nr. 3K-3-89/2009
konstatuota, kad nagrinėdamas ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes teismas
privalo tirti ir įvertinti visus įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti
byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos
teismas, neištyręs įrodomosios reikšmės, atmetė 2007 m. birželio 22 d.
šalių susitarimą. Ieškinyje nurodyta laidavimo sutartis nėra savaime ieškinio
pagrindas, šis dokumentas yra tik vienas iš ieškinio pagrindo įrodymų.
2. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas
dispozityvumo principas, pagal kurį šalys yra laisvos sudaryti bet kokį susitarimą
dėl bet kokios prievolės, įskaitant ir laidavimą, kiek tai neprieštarauja
imperatyviosioms įstatymo normoms. Taigi šalys yra laisvos susitarti ne tik dėl
naujų prievolių sukūrimo, bet ir dėl pasibaigusios prievolės atnaujinimo,
atnaujintos prievolės pakeitimo ir pan. 2007 m. birželio 22 d. šalių
susitarimo sudarymo metu atsakovų laidavimas pagal laidavimo sutartį buvo
pasibaigęs, tačiau tai negali turėti įtakos atsakovų laidavimui pagal jį, nes
šalys buvo laisvos susitarti dėl bet kokio laidavimo. Susitarime esantys
įrašai, ties kuriais pasirašė atsakovai, pakankamai aiškiai suformuluoti, iš
kurių galima daryti vienareikšmišką išvadą, pagal kokią prievolę ir kokia
apimtimi yra laiduojama. Kasatoriaus teigimu, susitarimu buvo sukurti laidavimo
santykiai, o ne pratęsta pasibaigusi prievolė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai V.
P. ir A. P. prašo kasacinio skundo netenkinti ir
palikti nepakeistus Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6
d. sprendimą bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį
skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Viena iš ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių
yra ta, kad šalys sudarė laidavimo sutartį. Ieškinyje nurodomu 2007 m. birželio
22 d. susitarimu buvo grįsta tik trečiojo asmens BUAB ,,Roktra“ skola ieškovui.
Kadangi ieškovas apeliacinį skundą grindė ne nurodyta laidavimo sutartimi, o
susitarimu, tai apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad
ieškovas apeliaciniame skunde keičia ieškinio faktinį pagrindą. Tai pagal CPK
141 straipsnio 1 dalį galėjo būti atlikta iki nutarties skirti bylą nagrinėti
pirmosios instancijos teismo posėdyje priėmimo.
2. Ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino,
kad susitarimu laidavimo sutartis buvo pratęsta. Dėl to apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai įvertino, kad pagal įstatymą galima jau pasibaigusią
laidavimo prievolę pratęsti. Be to, susitarimo prierašuose nurodyta, kad
laiduojama pagal neegzistuojančią 2004 m. rugsėjo 30 d. laidavimo sutartį su
neegzistuojančiais pakeitimais ir papildymais. Nurodytu susitarimu 1999 m.
gruodžio 16 d. laidavimo sutartis nebuvo nei keičiama, nei papildoma – tai
pripažino ir ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad
1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartimi atsakovai laidavo tik už 300 000 Lt
paskolą iki 2003 m. rugsėjo 20 d., nurodytas paskolos dydis bankui grąžintas.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl
laidavimo pabaigos
Bendroji
taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 straipsnio 1 dalyje
– laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai
atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad
laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau
tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei
dar galiojant. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje,
kurioje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta
terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius
nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas,
nepareiškia laiduotojui ieškinio. Laidavimas tam tikram terminui reiškia, kad
laidavimo sutartyje nurodyta konkreti data, iki kurios laiduojama, arba laikas,
kuriam laiduojama, apibrėžtas kitaip, pavyzdžiui, nurodant, keliems mėnesiams
laiduojama. Kai laidavimu užtikrinama terminuota prievolė, terminas nustatomas
pagrindinei prievolei, už kurią laiduojama, vykdyti. Esant paskolos teisiniams
santykiams terminuotos prievolės paprastai būna su atidedamuoju terminu. Tai
reiškia, kad prievolė grąžinti paskolą yra egzistuojanti, tačiau nevykdytina
tol, kol nesuėjo nustatytas terminas (CK 6.33 straipsnio 1, 2 dalys).
Skolininkui nustatytu terminu prievolės ar jos dalies neįvykdžius, pareiga ją
įvykdyti atsiranda laiduotojui, o kreditorius įgyja teisę reikalauti prievolės
įvykdymo ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojo (CK 6.76 straipsnio 1
dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis). Taigi, terminuotos prievolės laidavimo atveju
laiduotojo atsakomybė atsiranda nuo tada, kai pagrindiniam skolininkui suėjo
terminas prievolei įvykdyti ir su sąlyga, kad šis jos neįvykdė.
Šios bylos
faktinių aplinkybių kontekste ir atsižvelgiant į sutarties šalių teisę savo
nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis),
pažymėtina, kad, esant situacijai, kai laidavimo terminas baigiasi anksčiau nei
prievolės, užtikrintos laidavimu, įvykdymo terminas, laidavimo santykiai šalių
sutarimu gali būti pratęsiami; tais atvejais, kai laidavimas pasibaigia, o
pagrindinė prievolė nėra įvykdyta ar pasibaigusi kitu pagrindu, ji gali būti
užtikrinama sudarant naują laidavimo sutartį tomis pačiomis ar pakeistomis
sąlygomis.
Bylą nagrinėję
teismai konstatavo, kad ieškovo ir atsakovų sudaryta 1999 m. gruodžio
16 d. laidavimo sutartimi buvo laiduota konkrečiam laikui – iki 2003 m.
rugsėjo 20 d. Kolegijos vertinimu, dėl laidavimo konkrečiam terminui laidavimo
sutartyje nesusitarta, o laiduota už terminuotą prievolę, kurios įvykdymo
terminas – 2003 m. rugsėjo 20 d. Vadinasi, iki šios datos skolininkui neįvykdžius
prievolės, kreditorius įgyja teisę reikalauti laiduotojo ją įvykdyti. Tačiau
pripažintina, kad laidavimo kvalifikavimas terminuotu CK 6.88 straipsnio prasme
iš esmės yra teisingas, teisiniai padariniai tiek tuo atveju, kai laiduojama
konkrečiam laikui, tiek kai laiduojama už terminuotą prievolę, yra vienodi,
abiem atvejais data, nuo kurios skaičiuojamas trijų mėnesių terminas ieškiniui
pareikšti, šiuo atveju sutampa, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė,
kad, sutartyje nesant kitokių susitarimų dėl laidavimo pabaigos (pavyzdžiui,
kad laidavimas galioja iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo), laidavimas
pagal 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartį pasibaigė 2003 m. gruodžio 20 d.
Šios išvados dėl laidavimo pabaigos kasaciniame skunde neginčija ir kasatorius,
tačiau kelia klausimą, kad reikėjo įvertinti vėlesnius šalių susitarimus dėl
laidavimo ir nustatyti, ar laidavimo santykiai nebuvo atnaujinti, ar tie
susitarimai nereiškia naujų laidavimo sutarčių sudarymo ir ar atsakovai jų
pagrindu neturi pareigos įvykdyti prievolę už skolininką kaip laiduotojai.
Apeliacinės instancijos teismas dėl vėlesnių šalių susitarimų nepasisakė,
konstatavęs, kad tokiu pagrindu ieškinys nebuvo reikštas, jais reikalavimai
grindžiami tik apeliaciniame skunde, t. y., kad apeliacinėje instancijoje
pakeistas ieškinio pagrindas.
Dėl ieškinio
pagrindo pakeitimo
Ieškinio
suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis
savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo
dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio
dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per
teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio
pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo
materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą
spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei
pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba
priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime
remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių
byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti
ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui
teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą
(CPK 135 straipsnio 1 dalis). Be faktinio, yra
ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos,
reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti
tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas.
Skirtingai nei faktinis, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui
neprivalomas ir jo nesaisto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis UAB „Dujų ūkio
prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr.
3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis UAB ,,Telegausa“ v. UAB
,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010). Teisingai teisiškai kvalifikuoti
ginčo santykius yra bet kurios instancijos teismo pareiga: jei žemesnės
instancijos teismas juos kvalifikuoja klaidingai, aukštesnės instancijos
teismas turi klaidą ištaisyti.
CPK 141
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba
dalyką. Atsižvelgiant į prieš tai aptartą teisinį ir faktinį ieškinio pagrindo
aspektus, laikytina, kad ši norma yra dėl faktinio ieškinio pagrindo keitimo. CPK
141 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir tokio keitimo terminas – iki nutarties
skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar
ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio
pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies
sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tačiau
bet kuriuo atveju ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas
apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose
bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301
straipsnis). Apeliacinis procesas nelaikomas nauju, pakartotiniu bylos
nagrinėjimu, todėl tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą
ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas paprastai negali peržengti bylos
nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Tai reiškia, kad
apeliacinės instancijos teismas negali ieškinio išnagrinėti kitu faktiniu
pagrindu, nei išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Kartu pažymėtina, kad naujų
argumentų ir įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias
aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai
yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškinio dalykas arba
pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
25 d. nutartis V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-34/2008).
Kasacinio
teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis V. M. ir kt. v. Ž. P.,
bylos Nr. 3K-3-181/2008; 2008 m. spalio 13 d. nutartis E. Ž.
v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008) akcentuojama ir tai,
kad faktinis pagrindas ieškinyje turi būti suformuluotas aiškiai ir tiksliai,
nes jis kartu su kitu ieškinio elementu - ieškinio dalyku - apibrėžia teisminio
nagrinėjimo dalyką. Dėl to aiškus ieškinio pagrindo formulavimas padeda dalyvaujantiems
byloje asmenims ir teismui nustatyti ginčo pobūdį, tinkamai pasirengti bylos
nagrinėjimui bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant
pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus.
Kaip jau
minėta, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde pakeitė ieškinio faktinį pagrindą.
Šio teismo nuomone, pirmosios instancijos teisme ieškinys buvo grindžiamas ir
atsakovų prievolė kildinama iš 1999 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutarties ir 1999
m. lapkričio 30 d. skolos perkėlimo sutarties, o apeliaciniame skunde šis
pagrindas pakeistas ir nurodyta, kad atsakovų prievolė atsirado 2007 m. birželio
22 d. susitarimo Nr. 4 pagrindu. Pripažinęs, kad apeliaciniame skunde faktinis
ieškinio pagrindas pakeistas ir kad tai reiškia naujo reikalavimo iškėlimą
apeliacijoje CPK 112 straipsnio prasme, teismas dėl šio ieškinio pagrindo
nepasisakė ir jo teisinio vertinimo neatliko. Kolegija su tokia apeliacinės
instancijos teismo išvada nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo, A.
Pumputienės įmonės „Sankarta“ ir UAB „Roktra“ 1999 m. lapkričio 30 d. skolos
perkėlimo sutarties pagrindu tarp ieškovo ir UAB „Roktra“ atsirado paskolos
teisiniai santykiai. Įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį įvykdymui
užtikrinti su atsakovais 1999 m. gruodžio 16 d. sudaryta laidavimo sutartis,
pagal kurią kiekvienas laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju,
jeigu UAB „Roktra“ neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal skolos perkėlimo
sutartį. Skolos perkėlimo sutartimi nustatytas skolos grąžinimo terminas ir kai
kurios kitos sąlygos buvo keičiami vėlesniais susitarimais (2001 m. rugsėjo 19
d. Nr. 1, 2004 m. rugsėjo 30 d. Nr. 2, 2005 m. lapkričio 2 d. Nr. 3, 2007 m. birželio
22 d. Nr. 4), juose aptarti ir įsipareigojimai dėl laidavimo. Nors ieškovo
teismui pateiktame ieškinyje faktinio ieškinio pagrindo išdėstymas nevisiškai
atitinka prieš tai aptartus aiškumo ir tikslumo reikalavimus, (konkrečiai
nenurodyta, kokios sutarties pagrindu atsirado atsakovų prievolė), tačiau jame
nurodytos ir trumpai aptartos visos su ieškinio dalyku susijusios sutartys,
taip atskleidžiant paskolos ir laidavimo santykių raidą, sutartys pateiktos į
bylą. Atsakovai atsiliepime į ieškinį teikė atsikirtimus ne tik dėl 1999 m.
skolos perkėlimo ir laidavimo sutarčių, bet ir dėl vėlesnių susitarimų, taip
pat dėl 2007 m. birželio 22 d. susitarimo Nr. 4. Šis susitarimas buvo teisminio
nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme, šalys dėl jo teikė argumentus
ir paaiškinimus, dėl jo pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime.
Išvardytos aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad
apeliaciniame skunde nurodytas naujas faktinis ieškinio pagrindas. Dėl to
kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka
išnagrinėjo, nepagrįstai susiaurinęs faktinį ieškinio ir apeliacinio skundo
pagrindą ir taip pažeidė civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą,
be kita ko, reiškiantį, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo
šalių, o ne teismo pareiga (CPK 13 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl šio
proceso teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismo nutartis
naikintina. Kolegija konstatuoja, kad sprendžiant, ar laidavimo santykiai tarp
šalių neatsirado susitarimų, keitusių skolos perkėlimo sutartį, pagrindu, o jei
taip – kokia laiduotojų įsipareigojimų apimtis (laiduota tik už prievolę
grąžinti paskolą ar ir palūkanas bei delspinigius), būtina patikrinti ir
įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus tiek teisinius,
tiek faktinius argumentus. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos
aplinkybių nenustatinėja, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo
apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Gražina
Davidonienė
Egidijus
Laužikas