Civilinė byla Nr. e2A-1645-896/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01099-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.1.6;

1.2.2.1; 2.6.20; 2.6.20.4; 2.2.3.3.1; 3.3.1.19.1.

(S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Edvardo Palioko, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altabel Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-500-862/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altabel Group“ ieškinį dėl sutarties pažeidimo ir baudos išieškojimo atsakovui D. V., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Horde AS. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2024 m. sausio 22 d. pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 25 000 Eur dydžio baudą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2022 m. sausio 4 d. pasirašė programinės įrangos kūrimo paslaugų sutartį Nr. 040122, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei programinės įrangos kūrimo paslaugas. Atsakovas buvo įtrauktas į ieškovės komandą, kurios nariai teikė paslaugas trečiajam asmeniui. Atsakovas su trečiuoju asmeniu bendravo tiesiogiai, nes vyko į trečiojo asmens būstinę Norvegijoje. Šalys 2022 m. vasario 1 d. pasirašė informacijos neatskleidimo susitarimą (toliau – Susitarimas), kurio 4 punkto b papunkčiu susitarė dėl nekonkuravimo mažiausiai 3 metus po sutarties arba santykių tarp šalių pasibaigimo. Ieškovė pažymėjo, kad ieškovės atsakingas asmuo atsakovą pakartotinai informavo, jog tuo atveju, jei trečiasis asmuo po tam tikro laiko tiesiogiai kontaktuotų su atsakovu, atsakovas apie tai turi informuoti ieškovę, nes šalys yra sudarę informacijos neatskleidimo susitarimą. Ieškovė, remdamasi elektroniniais laiškais, teigia, kad atsakovas tai suprato. Taip pat nurodė, kad analogiškas susitarimas dėl ieškovės projekto komandos narių ir trečiojo asmens bendradarbiavimo ribojimo buvo numatytas ir ieškovės su trečiuoju asmeniu sudarytoje profesionalios programinės įrangos kūrimo ir konsultacinių paslaugų sutartyje. Ieškovės ir atsakovo sudaryta programinės įrangos kūrimo paslaugų sutartis galiojo iki 2023 m. sausio 31 d., o profesionalios programinės įrangos kūrimo paslaugų sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir trečiojo asmens, baigė galioti 2022 m. liepos 31 d. Atsakovas, dar galiojant jo su ieškove sudarytai sutarčiai, 2022 metais pradėjo dirbti su trečiuoju asmeniu kaip vyresnysis programinės įrangos inžinierius ir apie tai ieškovės neinformavo, rašytinio sutikimo iš ieškovės negavo, todėl pažeidė informacijos neatskleidimo susitarimą. Dėl to, kad atsakovas pažeidė susitarimą, ieškovė pateikė pretenzijas trečiajam asmeniui ir atsakovui. Ieškovė 2023 m. liepos 20 d. pretenzija informavo atsakovą apie sutarties ir susitarimo pažeidimą bei pareikalavo sumokėti susitarime numatytą 25 000 Eur baudą.

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad programinės įrangos kūrimo paslaugų sutarties galiojimo metu pas ieškovę dirbo programuotoju, atliko darbo funkcijas, nesukurdamas konkretaus perduodamo darbo rezultato, taip pat buvo pavaldus ir atskaitingas įmonei, gavo kasmėnesinį darbo užmokestį (25 Eur per valandą). Sutarties galiojimo laikotarpiu trečiajam asmeniui, kuriam ieškovė buvo įsipareigojusi teikti programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo paslaugas, atsakovas buvo pristatytas kaip ieškovės darbuotojas. Nors šalių sudaryta sutartis turėjo tęstis iki 2023 m. sausio 31 d., ieškovės atstovė 2022 m. birželio 23 d. informavo atsakovą, kad programinės įrangos kūrimo paslaugų sutartis nuo 2022 m. liepos 31 d. bus nutraukta, nes ieškovė nebegali suteikti darbo atsakovui. Ieškovė, nepasibaigus numatytam terminui, nutraukė programinės įrangos kūrimo paslaugų sutartį su atsakovu, todėl pastarasis turėjo susirasti naują darbą. Kadangi trečiasis asmuo buvo patenkintas atsakovo atliekamų darbų kokybe, atsakovas trečiajam asmeniui pasiūlė savo paslaugas. Atsakovas, gavęs ieškovės pretenziją, su ja nesutiko ir pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, todėl sudarytas nekonkuravimo susitarimas nesukelia atsakovui jokių padarinių, kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksui.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Savo poziciją trečiasis asmuo grindė tuo, kad atsakovą trečiajam asmeniui ieškovė pristatė kaip savo darbuotoją, tačiau vėliau paaiškėjo, kad atsakovas trečiajam asmeniui per ieškovę teikia profesionalios programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo paslaugas vykdydamas individualią veiklą. Pažymėjo, kad tokias paslaugas pagal ieškovės ir trečiojo asmens pasirašytą profesionalios programinės įrangos kūrimo paslaugų sutartį teikė ne tik ieškovė, bet ir kiti ieškovės informacinių technologijų specialistai. Ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta sutartis turėjo baigtis 2022 m. birželio 30 d., tačiau sutarties terminas buvo pratęstas vienam mėnesiui, t. y. iki 2022 m. liepos 30 d., nes buvo poreikis pabaigti projektą, kurio metu buvo naudojamasi ieškovės informacinių technologijų specialistų paslaugomis. Ilgiau santykių su ieškove trečiasis asmuo nenorėjo tęsti dėl netinkamų paslaugų kokybės, informacinių technologijų specialistų daromų klaidų, žinių ir patirties trūkumo. Atsiliepimu trečiasis asmuo pažymėjo, kad atsakovo teikiamomis paslaugomis buvo patenkintas, todėl po profesionalios programinės įrangos kūrimo paslaugų sutarties pasibaigimo, atsakovui pasikreipus ir pasiūlius teikti programavimo paslaugas, trečiasis asmuo neturėjo priežasties atsisakyti atsakovo siūlymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, ieškovės UAB „Altabel Group“ prašymą skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesine teise atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Altabel Group“ atsakovo D. V. naudai 4 640,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš ieškovės UAB „Altabel Group“ trečiojo asmens Horde AS naudai 2 787,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš ieškovės UAB „Altabel Group“ valstybei 9 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad šalys 2022 m. sausio 4 d. sudarė programinės įrangos kūrimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 040122, kurią ieškovės atstovas pasirašė 2022 m. sausio 6 d., o atsakovas – 2022 m. sausio 4 d., pagal kurią atsakovas, kaip asmuo vykdantis individualią veiklą, įsipareigojo teikti ieškovei, juridiniam asmeniui, šios sutarties 1.1 punkte, o taip pat sutarties 1 priede nurodytas programinio aprūpinimo paslaugas pagal ieškovės elektroniniais laiškais teikiamas užduotis, o ieškovė šias paslaugas, kurių įkainis 25 Eur už valandą, įsipareigojo apmokėti sutartyje nustatytas tvarka. Pagal sutarties 1 priedą paslaugų terminas nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d. Trečiojo asmens ir ieškovės 2022 m. sausio 4 d. profesionalių programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo paslaugų sutartimi Nr. 04/01-22, sudaryta tarp ieškovės ir trečiojo asmens, o taip pat šios sutarties priedais A-D, sutarties šalių pasirašytais 2022 m. sausio 11 d., ieškovė, turėdama kompetencijas programinės įrangos ir konsultavimo srityje, įsipareigojo trečiajam asmeniui teikti programinės įrangos ir konsultavimo paslaugas ne kaip darbuotojas, o kaip nepriklausomas rangovas, aprūpinantis ieškovę personalu pagal sutarties priedo A sąlygas. Sutarties 2 punktu sutarta, jog sutarties galiojimas prasideda 2022 m. vasario 1 d. ir baigiasi 2022 m. birželio 30 d. Sutarties terminas buvo pratęstas 1 mėnesio laikotarpiui.

Teismas padarė išvadą, kad šalis siejo ne civiliniai teisiniai santykiai, o darbo teisiniai santykiai, taip pat, kad atsakovo pasirašytas susitarimas dėl nekonkuravimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl sprendė, kad yra pagrindas vadovautis CK 1.81 straipsnio 1 dalimi ieškovės ieškinį atmesti.

Teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo sudarytos 2022 m. sausio 4 d. programinės įrangos kūrimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 040122, 7 punktu sutarties šalys susitarė dėl konfidencialumo, 7.1 – 7.3 papunkčiuose įtvirtindamos, kad: 1) informacija, ieškovės perduodama atsakovui dėl šios sutarties vykdymo, yra komercinė paslaptis ir turi būti nagrinėjama kaip konfidenciali; 2) informacija, kuri prieštarauja reikalavimams dėl komercinės paslapties sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymais, negali būti nagrinėjama kaip konfidenciali; 3) tarp šalių taip pat sudaromas susitarimas dėl konfidencialios informacijos neskelbimo.

Teismas nurodė, kad kaip matyti iš ieškovės pateikto informacijos neatskleidimo susitarimo šio susitarimo 1-3 punktai skirti konfidencialiai informacijai, o 4 šio susitarimo punkte yra sąlygos dėl ryšių nemezgimo. Susitarimo 4 punkto „a“ papunktyje yra sąlyga nustatanti, jog tuo atveju, jeigu susitarimo šalys užmezga subrangos, darbo ar konsultavimo santykius, arba ketina tokius užmegzti, kol kartu dirba, pasinaudodamos galima kitos šalies informacija, ieškovė išsaugos visas teises į klientą (informaciją dėl kurios gautas klientas) ir visi darbai, derybos dėl kainos ir panašiai turės būti vykdomi per bendrovę. Šio punkto „b“ papunktyje įtvirtinta sąlyga, kad subrangovas, darbuotojas, konsultantas (gaunanti šalis, t. y. atsakovas) turi nuolatinę pareigą dirbti su klientu tik per bendrovę ir negali dirbti su klientu tiesiogiai arba netiesiogiai, neturėdamas rašytinio bendrovės sutikimo, pradedant kliento tapatybės atskleidimu atsakovui, kai dirbama su galima informacija, ir mažiausiai 3 metus po sutarties arba santykių tarp bendrovės ir kliento pasibaigimo. Sutarties 4 punkto „c“ papunktyje susitarta, kad atsakovas turi saugiai laikyti visą konfidencialią informaciją (įskaitant kainas) ir neatskleisti jos klientui arba trečiosioms šalims. Atsakovas turi perduoti bendrovei visus pasiūlymus ir užsakymus, gautus iš kliento. Susitarimo 4 punkto „d“ papunktyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu subrangovas, darbuotojas, konsultantas (gaunanti šalis – atsakovas) nusprendžia užmegzti subrangos, darbo ar konsultavimo santykius arba kitaip tiesiogiai arba netiesiogiai bendradarbiauti su klientu, neturėdamas išankstinio rašytinio bendrovės leidimo, subrangovas, darbuotojas, konsultantas (gaunanti šalis) turės mokėti 30 procentų nuo bendrų darbo su klientu pajamų baudą arba 25 000 Eur dydžio baudą, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė.

Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų įvertinti, kokia konfidenciali informacija buvo suteikta atsakovui. Iš ieškinio argumentų, ieškovės pretenzijos atsakovui, ieškovė reikalavimą atsakovui reiškė ne dėl konfidencialumo susitarimo, kuris numatytas šalių sudarytos sutarties 7 punkte, o dėl informacijos neatskleidimo susitarimo 4 punkte įtvirtinto nekonkuravimo susitarimo pažeidimo. Atsakovas neneigė, kad ieškovės pateiktą informacijos neatskleidimo susitarimą pasirašė, tačiau atsakovo paaiškinimai teismui sudarė pagrindą išvadai, kad susitarime esančios nuostatos dėl nekonkuravimo jam nebuvo aiškios, jis nesitikėjo, jog susitarime, kurio paskirtis įtvirtinti konfidencialios informacijos neatskleidimo sąlygas, bus įtvirtintas ir susitarimas dėl nekonkuravimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Altabel Group“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Teismas sprendime klaidingai bei nepagrįstai vertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, be pagrindo konstatuodamas, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę santykiai prilygsta darbo teisiniams santykiams. Tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę teisiniai paslaugų teikimo santykiai nepatenka į Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau - DK) 4 straipsnio 3 dalyje nurodytą baigtinį darbo santykiams prilygintų teisinių santykių sąrašą, todėl negali būti laikomi prilygintais tokiems teisiniams santykiams. Tokiu būdu teismas turėjo taikyti DK normas, reglamentuojančias darbo ginčų sprendimo tvarką, tačiau to nepadarė. DK 220 straipsnis numato privalomą ikiteisminę darbo ginčo nagrinėjimo tvarką. Atsakovas į Darbo ginčų komisiją ar į teismą tiesiogiai nesikreipė ir neprašė išnagrinėti tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžių metu teiktus argumentus dėl jį ir ieškovę tariamai siejusių darbo santykių bei tuo pagrindu tarp šalių sudaryto Susitarimo sąlygų negaliojimo. Tokiu būdu atsakovas nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Todėl teismas negalėjo nagrinėti atsakovo teikiamų argumentų bei aplinkybių, susijusių su paties teismo konstatuotais darbo teisiniais santykiais. Tuo teismas pažeidė DK 220 straipsnio nuostatas bei atsakovui suteikė įstatymo nenumatytas privilegijas spręsti darbo ginčą tiesiogiai teisme, kas pažeidžia kitos ginčo šalies - apeliantės teisėtus interesus. Tuo teismas pademonstravo savo šališkumą.

1.2.       Teismas netinkamai įvertino Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) sprendimą. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į VDI su skundu dėl galimai nelegalaus darbo ieškovės bendrovėje. Ieškovė, vykdydama VDI reikalavimą, ginčo sprendimui pateikė visus prašytus dokumentus bei rašytinius paaiškinimus. VDI išnagrinėjo atsakovo skundą, ištyrė analogiškus kaip atsiliepime į ieškinį nurodytus atsakovo argumentus dėl tariamų jį ir ieškovę siejusių darbo santykių. VDI savo 2023 m. rugsėjo 11 d. Patikrinimo akte APS-131-15793 konstatavo, jog tyrimo metu tarp D. V. ir UAB „Altabel Group“ nenustačius objektyvių įrodymų dėl galimai nelegalaus darbo, nėra pagrindo patraukti administracinėn atsakomybėn UAB „Altabel Group“ pagal LR Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir UAB „Altabel Group“ direktorę T. S. pagal LR Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Atsakovas šio VDI sprendimo įstatymų numatyta tvarka ir terminais neapskundė, 2023 m. spalio 11 d. pateikė skundą VDI dėl inspektoriaus, atlikusio D. V. 2023 m. rugpjūčio 8 d. skundo tyrimą, veiksmų. Skundą išnagrinėjusi VDI konstatavo, kad, patikrinus VSDFV IS nustatyta, kad D. V. yra savarankiškai dirbantis asmuo, draudiminio laikotarpio pradžia - nuo 2021 m. gruodžio 9 d. D. V. išsiėmė leidimą individualiai veiklai Nr. (duomenys neskelbtini). Skyriaus specialistų nuomone, D. V., įsigydamas leidimą individualiai veiklai, išreiškė valią dirbti savarankiškai, o ne būti bendrovės darbuotoju. Taigi, D. V. ir ieškovė, sudarydami Paslaugų teikimo sutartį, abipusiu sutarimu atsisakė sudaryti darbo teisinius santykius. Teismas sprendime nepasisakė dėl šios esminės ginčo aplinkybės bei nemotyvavo, kodėl atmetė VDI sprendimą.

1.3.       VDI savo sprendime, be kita ko, konstatavo, kad, analizuojant D. V. skunde nurodytas aplinkybes, kartu su skundu pateiktą medžiagą, nenustatyta, kad tarp šalių susiklostę santykiai turėjo visus darbo sutarties požymius. Teismo posėdžio metu net nebuvo nagrinėjamos VDI sprendime konstatuotos aplinkybės, kad D. V. nebuvo įtrauktas į ieškovės bendrovės „organizacinę struktūrą, vidinius susirinkimus, pasitarimus, o priešingus atsakovo teiginius VDI nurodė vertinanti kritiškai, kadangi kartu su skundu pateikiamas tik D. V. susirašinėjimas su ieškovės atstove, kuris nepatvirtina aukščiau nurodytų teiginių. Priešingai - tyrimo metu buvo nustatyta, kad D. V. „neprivalėjo paklusti bendrovės darbo tvarkos bei drausmės taisyklėms, su jomis nebuvo supažindintas (2023 m. rugsėjo 11 d. Nelegalaus darbo tyrimo aktas Nr. NDA 1539-0087). VDI tyrimo metu nenustačius kitų duomenų, patvirtinančių, kad bendrovė organizavo, apskaitė D. V. darbo ir poilsio laiką (pvz. darbo grafikai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir pan.) teigti, kad D. V. pakluso bendrovės nustatytai tvarkai, reglamentuojančiai darbo ir poilsio laiką, nėra pagrindo.

1.4.       Teismas neobjektyviai bei nepagrįstai vertino į bylą pateiktus įrodymus - ikisutartinį susirašinėjimą tarp ginčo šalių. Sprendime teismas nurodo, kad, jo manymu, atsakovas „būsimus šalių santykius suprato kaip įdarbinimą“. Tokia teismo išvada yra subjektyvi, neparemta paties atsakovo paaiškinimais. Iš susirašinėjimo matyti, kad atsakovas puikiai suprato savo santykių su ieškove pobūdį, t. y. kad tai nėra darbo santykiai. Tai, kad atsakovas suprato ir žinojo, kad su juo nebus sudaroma darbo sutartis, įrodo ir trečiojo asmens Horde AS atsiliepimo į ieškinį pateiktame priede Nr.2 „Ekrano kopijos iš ieškovės tinklalapio ir susirašinėjimų“ trečiojo asmens atstovo ir atsakovo atstovės susirašinėjimas.

1.5.       D. V. iš UAB „Altabel Group“ pusės Sutartyje nebuvo nustatytos paslaugų teikimo sąlygos: nebuvo nurodytos privalomos paslaugų teikimo valandos per dieną ar kitą apskaitinį laikotarpį, vykdytojas pats galėjo nusistatyti pateiktų jam užduočių vykdymo laiką, siekiant kuo geriau tenkinti užsakovo pageidavimus. Taigi, D. V. galėjo laisvai priimti sprendimus dėl paslaugų atlikimo būdo, metodų, priemonių ir kitų sąlygų, pats organizavo darbų atlikimą. Ieškovė nekontroliavo D. V. paslaugų teikimo grafiko. Vienintelis ieškovės vykdytojui D. V. pateiktas reikalavimas - protingu laiku įvykdyti kliento užduotis. D. V. ieškovės bendrovėje neturėjo darbo vietos, jam nebuvo suteiktos darbo priemonės - kompiuterinė įranga, mobilusis telefonas ar pan., paslaugas jis teikė savo priemonėmis ir savo rizika, kas atitinka paslaugų teikimo teisinių santykių esmę. Su atsakovu buvo sudaryta terminuota paslaugų teikimo sutartis teikti paslaugas vykdant konkretaus užsakovo - trečiojo asmens konkretų projektą.

1.6.       Pasirašytoje ieškovės ir atsakovo Sutartyje nurodyta, kad ją pasirašantis vykdytojas D. V. yra individualus verslininkas, registruotas ir veikiantis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, sutinkamai su valstybinės registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) Taigi, akivaizdu, kad, vykdydamas individualią veiklą, atsakovas suprato savo ir ieškovės bendradarbiavimo pobūdį, darbo sutarties su juo jokiu metu sudaryti neprašė. Netgi trečiasis asmuo Horde AS savo atsiliepime į ieškinį nurodo supratęs, kad atsakovas nebuvo ieškovės darbuotojas.

1.7.       Atmestina teismo sprendimo išvada, kad atsakovui „Susitarime esančios nuostatos dėl nekonkuravimo nebuvo aiškios, jis nesitikėjo, jog Susitarime, kurio paskirtis įtvirtinti konfidencialios informacijos neatskleidimo sąlygas, bus įtvirtintas ir susitarimas dėl nekonkuravimo“. Atsakovas neneigė, kad ieškovės pateiktą Informacijos neatskleidimo susitarimą pasirašė. Tai, kad Susitarime jo pasirašymo metu buvo sąlyga dėl nekonkuravimo, atsakovas neneigia. Kad kuri nors Susitarimo sąlyga jam nebuvo aiški, atsakovas jokioje ikiteisminėje stadijoje ieškovės neinformavo. Šalis, pasirašydama bet kokį teisinį susitarimą, patvirtina sutinkanti su jo sąlygų vykdymu ir sankcijų už susitarimo pažeidimą taikymu. Priešingai, nei nurodė teismas, Susitarimo preambulėje aiškiai nurodytos jį pasirašančios šalys: „Šį Informacijos neatskleidimo susitarimą („Susitarimas“) sudarė UAB „Altabel Group“, buveinė: (duomenys neskelbtini), LT-03151, Lietuva, ir D. V., adresas: (duomenys neskelbtini), kad būtų išvengta neleistino žemiau apibrėžtos Konfidencialios informacijos atskleidimo. Jis sudaromas 2022 02 01. Šalis, atskleidžianti neviešą informaciją pagal šį Susitarimą, vadinama „Atskleidžiančia šalimi“, o šalis, gaunanti neviešą informaciją pagal šį Susitarimą, vadinama „Gaunančia šalimi“.“

1.8.       Sutarties 7.3. punkte nurodyta, kad šalys pasirašo konfidencialios informacijos neatskleidimo susitarimą. Todėl akivaizdu, kad Susitarimo sąlygos, susijusios su tuo klientu (klientais, jokiu būdu ne darbdaviu), kuriam atsakovas įsipareigojo teikti savo paslaugas. Toks ieškovės klientas buvo vienas, taigi jokių neaiškumų aiškinant Susitarimo sąlygas negali kilti. Jų nekilo ir atsakovui pasirašant ir vykdant Sutartį ir Susitarimą.

1.9.       Sprendime teismas nurodo pagrindą ieškiniui atmesti - CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Šį straipsnį teismas taikė nepagrįstai. Nurodytas straipsnis reglamentuoja viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio galiojimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytų sąlygų šio straipsnio taikymui - Susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1.10.       Teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad ieškovę ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai pagal DK 72 straipsnio 1 dalyje numatytą savarankišką DK normomis reglamentuotą darbo formą, o ne tai, kad juos siejo, pavyzdžiui, civiliniai santykiai, kuriuos būtų galima prilyginti darbo santykiams. Tarp atsakovo ir ieškovės buvo susiklostę darbo santykiai ir Sutartis laikoma laikinojo darbo sutartimi.

1.11.       Sutarties galiojimo metu ieškovės ir atsakovo santykiai visiškai atitiko darbo sutarties sampratą, todėl jiems turi būti taikomos darbo santykius, o ne civilinius sutartinius santykius reglamentuojančios normos. Atsakovo atliekamas darbas Sutarties galiojimo metu nebuvo orientuotas į rezultatą, jo atliekamos funkcijos buvo susiję su programinės įrangos kūrimo tam tikrais etapais ir konsultacijų teikimu. Ieškovė priede Nr. 1 prie Sutarties įsipareigojo mokėti atsakovui 25 Eur valandinį darbo užmokestį. Pavaldumo santykiai susiklostė ne tik tarp ieškovės ir atsakovo, bet atsakovas taip pat buvo pavaldus ir trečiajam asmeniui, nes buvo sudaryta laikinojo darbo sutartis. Atlikdamas nuolatinio pobūdžio darbo funkcijas ieškovės naudai, atsakovas buvo jai atskaitingas, nuolat turėjo informuoti apie atliktas užduotis ir pan. Jeigu Sutartis iš tikrųjų būtų vykdoma kaip paslaugų sutartis, atsakovas ieškovei būtų turėjęs pristatyti tik parengtą darbą (rezultatą). Atsakovui buvo suteikiama programinė įranga, t. y. darbo priemonės (2022 m. sausio 4 d. profesionalios programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 04/01-22 A priede 4 a papunktis). Atsakovui vykstant į komandiruotes jam buvo kompensuojamos patiriamos išlaidos. Sutarties 4.4 punkte numatyta, kad ieškovė kompensuoja atsakovo patirtas komandiruočių išlaidas, pavyzdžiui, išlaidas patirtas: lėktuvo, traukinio bilietams; apgyvendinimui; draudimui; vizoms; bei dienpinigius pagal Baltarusijos teisės aktus. Skirtingai nuo darbo teisinių santykių, civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra atlyginamos patiriamos išlaidos, o individualios veiklos vykdytojas veikia savarankiškai prisiimdamas komercinę, gamybinę riziką pats. Byloje pateiktas atsakovo ir ieškovės atstovės A. S. susirašinėjimas taip pat patvirtina, kad atsakovas vyko į komandiruotes ir jam buvo mokami dienpinigiai. Ieškovė iš atsakovo reikalaudavo, kad atsakovas ieškovės klientams prisistatytų kaip ieškovės darbuotojas. Atsakovui buvo nustatyta 8 val. darbo diena, taip pat suteikiama pietų pertrauka. Visi aukščiau išvardinti požymiai yra darbo santykių požymiai.

1.12.       Tarp ieškovės ir atsakovo Sutarties pagrindu buvo susiklostę laikinojo įdarbinimo santykiai. Tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Sutarties 8.1 punkte numatyta, kad Sutartis galioja nuo jos pasirašymo dienos (2022 m. sausio 4 d.) iki 2023 m. sausio 31 d., tai patvirtina, kad Sutartis buvo sudaryta tam tikram laiko tarpui, t. y. laikinai. Ieškovės ir trečiojo asmens sutarties 2 a) punkte numatyta, kad ši sutartis galioja nuo 2022 m. vasario 1 d. ir galioja iki 2022 m. birželio 30 d. su galimybe pratęsti (byloje nėra ginčo, kad ši sutartis buvo pratęsta vienam mėnesiui). Tokios sutarčių nuostatos patvirtina, kad abi sutartys buvo sudarytos laikinai apibrėžtam terminui. Atsakovas per ieškovę darbus atliko trečiojo asmens naudai ir tai patvirtina ieškovės ir trečiojo asmens sutarties priedo A 1 dalies a) punktas, kuriame numatyta, kad konsultantas (Ieškovė) turi suteikti darbuotojus, atitinkančius bendrovės (Trečiojo asmens) keliamus pareigų, atsakomybės, įgūdžių reikalavimus ir laiko įsipareigojimus. Ieškovės ir trečiojo asmens sutarties priedo A 1 dalies e) punkte numatyta, kad konsultantas (Ieškovė) prieš 1 (vieną) mėnesį turi pranešti bendrovei (Trečiajam asmeniui) apie bet kurio projekto grupės nario atostogas. Pagal vietos įstatymus atostogos gali trukti nuo 1 (vienos) iki 4 (keturių) savaičių. Ši nuostata taip pat patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta Sutartis buvo laikino darbo sutartis, nes yra aptariama atostogų suteikimo tvarka, o jų trukmė atitinka DK nustatytą kasmetinių atostogų trukmę (DK 126 straipsnio 2 dalis). Ieškovės ir trečiojo asmens sutarties priedo A 1 dalies h) punkte numatyta, kad „konsultantas yra atsakingas tik už: a) visų atlyginimų ir kitų kompensacijų Projekto grupės nariams mokėjimą, b) visų išmokų ir darbuotojų kompensacinio draudimo Projekto grupės nariams mokėjimą ir užtikrinimą pagal Konsultanto įmonės politiką ir c) visų su darbo santykiais susijusių mokesčių Projekto grupės nariams išskaičiavimą ir su darbo santykiais susijusių mokesčių bei darbuotojų kompensacinio draudimo mokėjimą, jei tokių yra“. Tai taip pat patvirtina, kad ieškovė iš trečiojo asmens gavo finansinę naudą, kurios dalį perdavė atsakovui.

1.13.       Ginčą iniciavo ieškovė, atsakovas tik gynėsi nuo ieškovės melagingų teiginių, todėl jis nereiškė jokių reikalavimų, kylančių iš darbo santykių, ir jam nereikėjo naudotis ikiteismine darbo ginčų sprendimo tvarka. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, kai ginčas yra susijęs su darbo santykiais, turėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Tokios tvarkos nesilaikius, vadovaujantis CPK nuostatomis, ieškovės ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu.

1.14.       Ieškovės teiginiai, esą atsakovas, pasirašydamas Informacijos neatskleidimo susitarimą, aiškiai suprato ir prisiėmė nekonkuravimo įsipareigojimus, yra nepagrįsti. Susitarimo tekstas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas sprendime, buvo dviprasmis, o nekonkuravimo sąlyga nebuvo aiškiai atskirta ar išskirta kaip savarankiška teisinių pasekmių turinti nuostata. Atsakovui nesuteikus informacijos apie aiškias nekonkuravimo sąlygas ar kompensaciją, o ieškovei nesuteikus tikslaus paaiškinimo nei Informacijos neatskleidimo susitarimo sudarymo, nei vykdymo metu, negalima konstatuoti, kad atsakovas sąmoningai ir tyčia pažeidė nekonkuravimo sąlygą.

1.15.       Ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė tris skirtingas versijas: nepasirašytą ir su dviem skirtingais parašais, Informacijos neatskleidimo susitarimą pati patvirtina, kad iš tikrųjų iš ieškovės pusės Informacijos neatskleidimo susitarimas nebuvo pasirašytas, ir neteisėtais būdais siekė šį faktą pakeisti, nes iš tikrųjų nėra versijos, kurią tuo pačiu metu ir tuo pačiu būdu pasirašė ir atsakovas ir ieškovės vadovas. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šis Informacijos neatskleidimo susitarimas išvis nebuvo sudarytas arba jo sudarymo ir įsigaliojimo data galima laikyti 2024 m. gruodžio 17 d., t. y. tą dieną, kai ieškovė į bylą pateikė Informacijos neatskleidimo susitarimą su tariamu ieškovės vadovo parašu. Atsakovas paaiškina, kad vien tik jo 2022 m. vasario 1 d. parašo neužtenka. Sutarties 8.1 punkte nustatyta, jog Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos. Sutartis pradėjo galioti tik tada, kai abi šalys ją pasirašė, todėl tokia analogija turėtų būti taikoma ir Informacijos neatskleidimo susitarimui ir jis teisinę galią turi būti laikomas įgijęs tik nuo ieškovės vadovo pasirašymo. Kadangi šis Informacijos neatskleidimo susitarimas net negaliojo tuo metu, kai atsakovas pradėjo bendradarbiauti su trečiuoju asmeniu, todėl ir jokių padarinių už galimą/tariamą pažeidimą atsakovui neturi kilti.

1.16.       Nei Sutartyje, nei Informacijos neatskleidimo susitarime, nei bet kokiuose kituose tarp šalių sudarytuose susitarimuose nėra nustatyta nekonkuravimo kompensacija. Ieškovės argumentas, kad neva pats atsakovas turėjo žinoti, jog jam darbdavys (Ieškovė) už susitarimą dėl nekonkuravimo turėjo mokėti kompensaciją, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes pareiga apie tokią kompensaciją informuoti, ją nustatyti ir mokėti kyla ieškovei, kaip darbdavei, o ne atsakovui, kaip darbuotojui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui nebuvo numatyta ir mokama kompensacija už nekonkuravimą, Informacijos neatskleidimo susitarimas jam nesukelia jokių teisinių padarinių. Informacijos neatskleidimo susitarime nėra aiškiai apibrėžta draudžiama veikla, t. y. visą apimantis ribojimas turėti bet kokį darbą ar užsiimti verslu prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui. Ieškovė Informacijos neatskleidimo susitarime nenustatė nekonkuravimo kompensacijos dydžio, bei neapibrėžė nekonkuravimo teritorijos, o visa tai neatitinka nekonkuravimo susitarimo turinio reikalavimų ir prieštarauja DK 38 straipsnio 3 daliai. Informacijos neatskleidimo susitarimo 4.(b) punkte numatyta, kad Informacijos neatskleidimo susitarimas galioja trejus metus po darbo santykių pasibaigimo. Remiantis DK 38 straipsnio 1 dalimi, nekonkuravimo susitarimo maksimalus galiojimo terminas pasibaigus darbo santykiams yra dveji metai. Todėl ieškovė neturėjo teisės nustatyti ilgesnio, negu DK maksimalaus nekonkuravimo susitarimo galiojimo termino, ir taip nepagrįstai bei neproporcingai apriboti atsakovo laisvę pasirinkti darbą ar užsiimti verslu.

1.17.       Jeigu būtų nuspręsta, kad Informacijos neatskleidimo susitarimas vis dėlto galioja, tai iš atsakovo priteistinų netesybų dydis turėtų būti mažinamas. 25 000 Eur baudos suma yra itin didelė. Atsakovas nebuvo ir nėra verslininkas, jo ir ieškovės santykiai buvo darbo santykiai, atsakovas buvo priklausomas nuo ieškovės duodamų nurodymų ir užsakymų, tai buvo vienintelis atsakovo darbas, todėl 25 000 Eur suma yra laikytina neprotingai didele baudos suma. Pirmosios instancijos teisme ieškovė savo patirtų nuostolių dydžio neįrodė, apeliaciniame skunde baudos dydžio pagrįstumo net neaptarė, todėl laikoma, kad ieškovė jokių nuostolių iš tikrųjų ir nepatyrė.

1.18.       Sprendime nurodyta, jog Informacijos neatskleidimo susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir netinkamo CK straipsnio nurodymas buvo tiesiog pirmosios instancijos teismo rašymo apsirikimo klaida.

1.19.       2023 m. lapkričio 9 d. VDI sprendime nurodoma, kad atsakovas į VDI kreipėsi tik po to, kai Sutartis jau buvo pasibaigusi, todėl VDI vadovavosi ne tiesioginiais įrodymais, o tik tyrimo metu surinkta ir gauta medžiaga. VDI nebuvo pateiktas susitarimas tarp ieškovės ir trečiojo asmens, kuriame atsispindi visi darbo santykių požymiai. VDI sprendime konstatuota, kad turimų įrodymų nepakanka nustatyti nelegalaus darbo faktą, tačiau VDI nepatvirtino, kad jo tikrai nebuvo. Be to, šis VDI sprendimas neturi prejudicinės galios, nes, kaip ir nurodo VDI atstovai, klausimą ar nelegalus darbas buvo, sprendžia teismas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino VDI sprendimo kaip prima facie ir vien dėl to, kad VDI nenustatė nelegalaus darbo iš gautų įrodymų, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neobjektyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškinys dėl baudos priteisimo atsakovui pažeidus nekonkuravimo susitarimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2022 m. sausio 4 d. tarp UAB „Altabel Group“ ir „Horde AS“ buvo sudaryta Profesionalios programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 04/01-22, kuria, be kita ko, šalys susitarė, jog UAB „Altabel Group“ atlieka programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo veiklą, įskaitant programinės įrangos projektavimą, kūrimą ir dokumentavimą pagal sutarties A priede aprašytą tvarką ir perduoda „Horde AS“ išimtines nuosavybės teises į suteiktų paslaugų rezultatus (e. bylos 1 tomas, b. l. 12-15). 2022 m. sausio 4 d. tarp UAB „Altabel Group“ (Užsakovo) ir D. V. (Vykdytojo) sudaryta programinės įrangos kūrimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 040122, kuria šalys, be kita ko, 1.1 – 1.2 punktais susitarė, jog Vykdytojas įsipareigoja suteikti Užsakovui paslaugas, nustatytas šia Sutartimi, sutinkamai su Užsakovo užduotimis, o Užsakovas įsipareigoja priimti ir apmokėti paslaugas ir jų rezultatus. Paslaugos, teikiamos pagal šią sutartį, apima Programinio Aprūpinimo parengimo paslaugas. Paslaugų konkretus aprašymas, jų teikimo terminas, vertė turi būti nurodyti Papildomame susitarime, kuris yra šios Sutarties neatskiriama dalimi, kurį Šalys suderina ir pasirašo. 2.1 punktu šalys susitarė, kad Užsakovas turi teisę: patikrinti Vykdytojų suteikiamų paslaugų pagal šią Sutartį kokybę ir eigą; kontroliuoti Vykdytojo vykdomų užduočių (arba jų dalies) eigą elektroninių laiškų arba telefoninių skambučių, specialių programų, tokių kaip Skype, Viber ir kitų pagalba. 2.5 punktu šalys susitarė, jog Vykdytojas privalo pastoviai palaikyti ryšį su Užsakovu (atsakyti į telefono skambučius arba elektroninius laiškus) šiais laikotarpiais: atsakyti skaipe kaip minimum per valandą darbo metu; atsakyti el. laišku paros laikotarpiu (darbo dienomis); nesant galimybės dėl kažkokių priežasčių skubiai reaguoti, skaipe arba el. pašte perspėti apie tai Užsakovą per vieną parą. 2022 m. sausio 4 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2022 m. sausio 4 d. programinės įrangos kūrimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 040122 šalys susitarė, kad Vykdytojo Paslaugų kaina sudaro 25 (dvidešimt penkis) EUR į valandą; mokėjimo valiuta: EUR; paslaugų suteikimo terminas: nuo 2022 m. vasario 1 dienos iki 2023 m. sausio 1 d. (e. bylos apyrašas, t. 1, b. l. 100-106). 2022 m. vasario 1 d. tarp UAB „Altabel Group“ ir D. V. buvo sudarytas informacijos neatskleidimo susitarimas, kuriuo šalys, be kita ko, susitarė, jog „gaunanti šalis“, šiuo atveju D. V., 2 punkto a papunkčiu susitarė dėl informacijos neatskleidimo 3 metus po sutarties arba santykių tarp šalių pasibaigimo po to, kai „Atskleidžianti šalis“, šiuo atveju UAB „Altabel Group“ ją pateikia „gaunančiai šaliai“. Susitarimo 4 punkto b papunkčiu šalys susitarė, kad subrangovas, darbuotojas, konsultantas (Gaunanti šalis) turi nuolatinę pareigą dirbti su klientu tik per bendrovę ir negali dirbti su klientu tiesiogiai arba netiesiogiai, neturėdami rašytinio bendrovės sutikimo, pradedant kliento tapatybės atskleidimu gaunančiai šaliai, kai dirbama su galima informacija, ir mažiausiai 3 (trejus) metus po sutarties arba santykių tarp bendrovės ir kliento pasibaigimo. Susitarimo 4 punkto d papunkčiu šalys susitarė, kad jeigu subrangovas, darbuotojas, konsultantas (Gaunanti šalis) nusprendžia užmegzti subrangos, darbo ar konsultavimo santykius arba kitaip tiesiogiai arba netiesiogiai bendradarbiauti (susitarimas ir pan.) su klientu, neturėdamas išankstinio rašytinio bendrovės leidimo, subrangovas, darbuotojas, konsultantas (Gaunanti šalis) turės teisę į 30% dydžio nuo bendrų darbo su klientu pajamų baudą arba į 25 000 EUR, priklausomai kuri suma didesnė (e. bylos 1 tomas, b. l. 12-15). Iš šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad UAB „Altabel Group“ atstovė nurodė, jog „Na, tu dirbsi mums („Altabel Group“). Be to, D. V. nurodo, kad „Ir vėlgi tai būtų laisvai samdomo darbuotojo darbas, todėl man pačiam reikėtų mokėti mokesčius“, „Gerai, tai logiška“ (e. bylos 1 tomas, b. l. 145). Taip pat šalys susitarė dėl dienpinigių ir kitų išlaidų komandiruotės metu (e. bylos 1 tomas, b. l. 146). Be to, šalys susitarė dėl darbo valandų „8 darbo valandas + valandą pietums“ (e. bylos 1 tomas, b. l. 147). Šalys taip pat susitarė dėl darbo užmokesčio „Atsakant į pirmąjį klausimą, valandų skaičius sutartyje nenurodytas. Tai visos darbo dienos etatas, paprastai 168–176 valandų per mėnesį (8 val. per dieną). Taigi, jei 22 darbo dienos, tai 4400 € per mėnesį.“ (e. bylos 1 tomas, b. l. 148). 2022 m. rugpjūčio 18 d. tarp Horde AS ir D. V. buvo sudaryta Konsultacijų paslaugų sutartis, kuria D. V. (konsultantas) įsipareigojo teikti konsultavimo paslaugas, susijusias su programinės įrangos kūrimu (e. bylos 2 tomas, b. l. 121-123). UAB „Altabel Group“ 2022 m. balandžio 15 d. pervedė D. V. 4600 Eur, mokėjimo nurodyme pažymėdami „Apmokėjimas už kompiuterių programavimo veiklą už laikotarpį nuo kovo 1 d. iki kovo 30 d....“ (e. bylos 2 tomas, b. l. 165).

Dėl sutarties kvalifikavimo ir faktinio teisinio santykio

Tarp šalių kilo ginčas dėl 2022 m. sausio 4 d. sudarytos programinės įrangos kūrimo paslaugų teikimo sutarties kvalifikavimo ir faktinių teisinių santykių. Ieškovė teigia, kad buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su individualią veiklą vykdančiu fiziniu asmeniu, o faktiniai teisiniai santykiai neišėjo už šios sutarties ribų, tuo tarpu atsakovas nurodo, kad faktiniai teisiniai santykiai buvo darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo, todėl, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, turi būti taikomos darbo teisinius santykius reglamentuojančios normos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalis siejo ne civiliniai teisiniai santykiai, o darbo teisiniai santykiai.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas be pagrindo taikė DK 4 straipsnio 3 dalį, nes tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę teisiniai paslaugų santykiai nepatenka į šios normos reguliavimo sritį.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl civilinių ir darbo sutarčių sąveikos, ne kartą yra pabrėžęs, kad darbo sutartis yra viena iš pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų, tačiau darbas, kaip tam tikra veikla ar kūrimo procesas, gali būti panaudojamas ir darbo rezultatas gaunamas ne tik darbo, bet ir kitomis teisinių santykių formomis, pavyzdžiui, sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2001; 2002 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2002; 2006 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006).

Teisinė darbo sutarties apibrėžtis pateikiama DK 32 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Darbo sutarties požymiai atsiskleidžia per šios sutarties šalių įsipareigojimus. 

Pirmasis darbo sutarties požymis – vienos iš sutarties šalių (darbuotojo) įsipareigojimas kitai sutarties šaliai (darbdaviui) atlikti darbo funkciją. Pagal DK 34 straipsnio 2 dalį, darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo sutarties dalykas – rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas. Susitarimas dėl darbo funkcijos atlikimo reiškia, kad dirbantysis pagal darbo sutartį įsipareigoja atlikti ne konkrečius darbus, susitariama ne dėl konkretaus darbo rezultato pasiekimo, bet dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kadangi darbo sutartimi viena jos šalis (darbuotojas) kitos šalies (darbdavio) yra priimama į darbą, o ne atlikti konkrečią užduotį, kitaip tariant, vykdyti tam tikrą darbo funkciją, darbo sutarties pagrindu atsirandantiems santykiams yra būdingas tęstinumas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp šalių susiklostęs faktinis teisinis santykis atitiko minėtą darbo sutarties požymį, nes atsakovo D. V. įsipareigojimas ieškovei vertintinas kaip darbo funkcijos atlikimas, o ne konkretaus darbo rezultato pasiekimas. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų - pagal tarp šalių sudarytos sutarties 1.2 punktą Paslaugos, teikiamos pagal šią sutartį, apima Programinio Aprūpinimo parengimo paslaugas. Paslaugų konkretus aprašymas, jų teikimo terminas, vertė turi būti nurodyti Papildomame susitarime, kuris yra šios Sutarties neatskiriama dalimi, kurį Šalys suderina ir pasirašo. Taigi, iš sutarties matyti, kad atsakovas teikė programinio aprūpinimo parengimo paslaugą, kuri neapibrėžta galutiniu rezultatu, o labiau atitinka tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymą – programavimo funkciją. Pažymėtina ir tai, kad sutartyje minimas Papildomas susitarimas, kuriame turėtų būti nurodyta Paslaugų konkretus aprašymas, jų teikimo terminas, vertė, į bylą nepateiktas, nėra duomenų, kad toks susitarimas buvo sudarytas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsakovas faktiškai vykdė programavimo funkciją, o toks atsakovo įsipareigojimas ieškovei yra darbo sutarties požymis.

Antrasis darbo sutarties požymis yra darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui už darbo funkcijos atlikimą darbo užmokestį. Darbo užmokestis yra suprantamas kaip abiejų šalių susitarimu darbdavio darbuotojui sistemiškai mokamas atlyginimas už jo atliekamą darbą, dėl kurio buvo susitarta darbo sutartyje (Dambrauskienė, G. Civilinių ir darbo sutarčių sąveika. Jurisprudencija, 2002, t. 28(20), p. 15). Civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu susiklostančių santykių atveju sutarties vykdytojas taip pat gauna tam tikrą atlygį (atlyginimą), todėl, ir be kita ko, kiek tai siejasi su pirmuoju požymiu, reikšmingas yra mokamo atlygio (atlygintinumo) pobūdis, t. y. ar mokama periodiškai (sistemiškai), ar už konkretų atliktą darbą. Darbo teisiniams santykiams paprastai būdinga tai, kad darbo užmokestis mokamas periodiškai, ir tas mokėjimas yra tęstinio pobūdžio, todėl dažniausiai darbo užmokesčio mokėjimas yra susijęs su tam tikru laiko tarpu (pvz., kas mėnesį, kas savaitę ar pan.). Tuo tarpu atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu paprastai sumokama tinkamai įvykdžius sutartį ir priėmus galutinį darbo rezultatą.

Nagrinėjamu atveju 2022 m. sausio 4 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2022 m. sausio 4 d. programinės įrangos kūrimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 040122 šalys susitarė, kad Vykdytojo Paslaugų kaina sudaro 25 (dvidešimt penkis) EUR į valandą. Be to, šalys ikisutartiniuose santykiuose susitarė dėl dienpinigių ir kitų išlaidų komandiruotės metu (e. bylos 1 tomas, b. l. 146). Be to, šalys susitarė dėl darbo valandų „8 darbo valandas + valandą pietums“ (e. bylos 1 tomas, b. l. 147). Šalys taip pat susitarė dėl darbo užmokesčio „Atsakant į pirmąjį klausimą, valandų skaičius sutartyje nenurodytas. Tai visos darbo dienos etatas, paprastai 168–176 valandų per mėnesį (8 val. per dieną). Taigi, jei 22 darbo dienos, tai 4 400 € per mėnesį.“ (e. bylos 1 tomas, b. l. 148). Be to, UAB „Altabel Group“ 2022 m. balandžio 15 d. pervedė D. V. 4600 Eur, mokėjimo nurodyme pažymėdami „Apmokėjimas už kompiuterių programavimo veiklą už laikotarpį nuo kovo 1 d. iki kovo 30 d....“ (e. bylos 2 tomas, b. l. 165).

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų visumos ir jų tarpusavio ryšio, šalių elgesys tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek sudarant sutartį, tiek ją vykdant vertintinas kaip sistemiškai mokamas atlyginimas už darbo funkcijos atlikimą, o ne už konkretų atliktą darbą. Šiuo atveju atsakovui sumokamos sumos nebuvo susijusios su konkretaus darbo atlikimu, ar konkrečios darbo dalies atlikimu, priešingai, pats ieškovas atsakovui nurodė, kad jo darbą vertins ne pagal atlikto darbo apimtį, bet pagal dirbtas valandas „visos darbo dienos etatas, paprastai 168–176 valandų per mėnesį (8 val. per dieną)“, kiekviena valanda, o ne atlikto darbo apimtis (ar produkto sukūrimas) yra įvertinama įkainiu „25 (dvidešimt penkis) EUR į valandą“, už jo įsipareigojimų vykdymą mokėjo kaip už jo funkcijos atlikimą per tam tikrą periodą, taip ir įvardindamas „už kompiuterių programavimo veiklą už laikotarpį nuo kovo 1 d. iki kovo 30 d.“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovė atsakovui faktiškai mokėjo darbo užmokestį, o toks ieškovės įsipareigojimas atsakovui yra darbo sutarties požymis.

Trečiasis darbo sutarties požymis yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui atliekant darbo funkciją. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnio 2 dalis). Šis požymis taip pat leidžia atskirti darbo santykį nuo kitų panašių, visų pirma civilinių sutarčių pagrindu susiklostančių, santykių, kuriuose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, tačiau tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą. Darbuotojo pavaldumas darbo santykyje reiškia darbdavio teisę vienašališkai, bet nepažeidžiant sutarties ir imperatyviųjų viešosios teisės reikalavimų, duoti nurodymus ar nustatyti taisykles, pagal kurias atliekamas darbas (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 132). Paminėtina, kad būtent darbo santykiams būdingas pavaldumas reiškia, jog darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo – šiuo atveju nepakanka vien tam tikro tarp šalių susiklosčiusio pavaldumo, nulemto vykdomos veiklos specifikos, ar nustatyto atsiskaitymo už veiklos rezultatus, nes atsiskaitymas už atliktą darbą nėra būdingas išskirtinai darbo santykiams, jis nėra neįprastas ir civilinėmis sutartimis (pavyzdžiui, atlygintinų paslaugų teikimo, rangos, pavedimo ir kt.) reguliuojamų santykių susiklostymo atvejais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad sutarties 2.1-2.5 punktuose šalys susitarė dėl teisių ir pareigų vykdant sutartį. Šios sąlygos – tai: tikrinti atsakovo paslaugų kokybę ir eigą; tikrinti atsakovo vykdomas užduotis (jų dalies eigą) telefoniniais skambučiais, elektroniniais laiškais ir kitomis priemonėmis; suteikti atsakovui būtinus duomenis, reikalingus įsipareigojimų vykdymui; pagal aktus priimti atsakovo suteiktas paslaugas (jų rezultatus), apmokėti paslaugas, pagal 4 punkto sąlygas: pervesti pinigines lėšas į atsakovo sąskaitą per 30 dienų, skaičiuojamų nuo perdavimo akto pasirašymo (sutarties 4.3 punktas); kompensuoti atsakovo papildomas išlaidas, susijusias su komandiruotėmis, į kurias atsakovas vyksta ieškovės reikalavimu, t. y. kelionės kainą, pragyvenimo išlaidas, visos komandiruotės termino draudimą, dienpinigius, vizas ir jos gavimo išlaidas pagal su ieškove suderinta ataskaitą (sutarties 4.4 ir 4.5 punktai). Atsakovas įgijo šias teises ir pareigas: prašyti ieškovės papildomų duomenų, reikalingų įsipareigojimų vykdymui; reikalauti paslaugų apmokėjimo; paslaugas suteikti kokybiškai ir savalaikiai ir pilnoje apimtyje; stabdyti paslaugų teikimą ir užklausti papildomų duomenų iš ieškovės, jeigu ieškovė suteikė nepakankamą ir netikslią informaciją; kiekvienam ataskaitiniam laikotarpiui sudaryti aktus ir nukreipti juos ieškovei susipažinimui; saugoti konfidencialią informaciją; pastoviai palaikyti ryšį su ieškove - atsiliepti į telefono skambučius arba atsakyti į elektroninius laiškus per parą (darbo dienomis), o gautus per Skype per valandą, o tuo atveju, kai nėra galimybės reaguoti skubiai apie tai paros laikotarpiu įspėti ieškovę. Nurodytos sutarties sąlygos sudaro pagrindą išvadai, kad šalys sudaryta sutartimi susitarė dėl atsakovo pavaldumo ir atskaitingumo ieškovei (DK 31 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas be pagrindo konstatavo, kad šios sąlygos yra išskirtinis darbo teisinių santykių požymis, nes visos šalių sutartyje sutartos sąlygos būdingos ir paslaugų teikimo teisiniams santykiams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šalių sutartyje sutartos sąlygos būdingos ir paslaugų teikimo teisiniams santykiams, tačiau teismas šias sutarties sąlygas vertina viso ginčo šalių teisinio santykio kontekste, tame tarpe ir kontekste kitų darbo sutarties požymių, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias sąlygas įvertino kaip susitarimą dėl darbuotojo pavaldumo darbdaviui atliekant darbo funkciją. Įvertintina ir tai, kad ginčo šalims sudarius sutartį, kurios galiojimas yra 11 kalendorinių mėnesių (nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) (e. bylos apyrašas, t. 1, b. l. 105), galutinio rezultato šalys nei sutartimi ar papildomu susitarimu, nei ikisutartiniuose santykiuose neaptarė. Kaip jau minėta, atsakovas įsipareigojo laikytis tam tikros ieškovės nustatytos darbo tvarkos – dirbti 8 valandas per dieną su vienos valandos pietų pertrauka. Akivaizdu, kad esant tokiam susitarimui atsakovas jo privalėjo laikytis, nes, akivaizdu, tokiu atveju, jei atsakovas, nesant susitarimo dėl galutinio darbo rezultato ar produkto sukūrimo, būtų dirbęs 1 ar 2 valandas per dieną, o kitą laiką skyręs, pavyzdžiui, darbui su kitais (su ieškove nesusijusiais) projektais, toks atsakovo elgesys nei ieškovei, nei jos klientui nebūtų tikęs. Todėl atsakovas pateko į tokią situaciją, kada dirba su vienu darbdaviu ir yra priklausomas nuo jo nustatytos darbo tvarkos.

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į apelianto argumentus, jog atsakovas suprato, jog jis sudaro ne darbo sutartį, o yra subjektas, vykdantis individualią veiklą. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais argumentais, tačiau pažymi, kad faktinis teisinis santykis vertintinas nepriklausomai nuo to ką šalis suprato, o į kokią padėtį šalis, sudariusi sutartį, pateko. Šiuo atveju atsakovas faktiškai ieškovės įmonėje dirbo visą darbo dieną, t. y. pilnu etatu, vykdė darbo funkciją, nepriklausomą nuo jos rezultato, buvo atskaitingas ieškovei ir periodiškai gavo darbo užmokestį. Sutiktina, kad atsakovui nebuvo suteiktos darbo priemonės, darbo vieta, tačiau toks darbo santykių ydingumas, vertinant jau išvardintų požymių visumą, nenusveria išvados, kad tarp šalių susiklostė faktiniai darbo santykiai, o atsakovas faktiškai turėjo darbuotojo statusą ir jam taikytina darbuotojo teisių apsauga.

Darbo santykiai susiklosto šalims sudarius darbo sutartį – nuo darbo sutarties sudarymo (susitarimo dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų) momento šalims tenka atitinkamai darbdavio ir darbuotojo teisinis statusas, o jų pagal šią sutartį atsiradusiems santykiams taikomos darbo teisės normos, kita vertus, aplinkybė, kad šalys yra sudariusios civilinės teisės reguliuojama sutartimi įvardytą sutartį, savaime nereiškia, kad iš šios sutarties kylantys šalių santykiai negali būti pripažinti darbo santykiais. Patį sutarties teisinį kvalifikavimą kaip civilinės ar darbo sutarties lemia jos turinys, t. y. joje išdėstytų sąlygų visuma, iš kurios galima spręsti apie sutarties teisinį kvalifikavimą – kai pagal sutarties sąlygas šalys akivaizdžiai sukuria darbo teisinius santykius, tokia sutartis (kad ir kaip ji būtų įvardyta) gali būti kvalifikuojama kaip prilygstanti darbo sutarčiai, o jos pagrindu atsiradę santykiai – darbo teisiniams santykiams. Pagal bendrąją taisyklę tarp darbuotojo ir darbdavio galimi civilinio pobūdžio susitarimai (pvz., darbdavys ir darbuotojas gali būti gyvenamojo būsto nuomos darbuotojui, paskolos darbuotojui, darbuotojo sveikatos ar pensijų draudimo, darbdavio produkcijos įsigijimo, darbuotojo automobilio ar kito instrumento nuomos ir pan. sandorių šalimis), tačiau jeigu jų santykis tam tikru klausimu sureguliuotas darbo teisės normomis, remiantis aptariama DK 33 straipsnio 5 dalimi, šalims draudžiama sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus, nustatančius kitokias nei Darbo kodekso ar darbo sutarčių ar darbo teisės normų taisykles. Tai reiškia, kad net ir sudarius civilinio pobūdžio susitarimą dėl DK šalims nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, pvz., nekonkuravimo (pagal DK 33 straipsnio 3 dalį šie susitarimai priskirti papildomoms darbo sutarčių sąlygoms) ar mokymosi išlaidų atlyginimo (šis klausimas aptartas DK 37 straipsnyje), tokio susitarimo nuostatos, jeigu jomis būtų pabloginama darbuotojo padėtis, palyginti su nustatytąja DK, negalėtų būti taikomos – tokiam susitarimui vis tiek būtų taikomos darbo teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl tarp šalių susiklosčiusių darbo santykių yra pagrįsta ir teisinga.

Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017, 27 punktas). Vis dėlto CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų išduotas dokumentas ta apimtimi, kiek jame yra pateiktas faktinių duomenų vertinimas, išdėstyta institucijų subjektyvi pozicija dėl tam tikros situacijos, nelaikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018 47 punktą; 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 39 punktą).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, LR VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2023 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktas ir LR VDI Vidaus tyrimų skyriaus ir veiklos procesų kontrolės skyriaus 2023 m. lapkričio mėn. Išvada dėl D. V. skundo vertintini kaip oficialieji rašytiniai įrodymai, kurie turi didesnę įrodomąją galią. Kartu pažymėtina, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 ir 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-943/2022). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma ir jų tarpusavio ryšys paneigia išvadas, pateiktas minėtuose įrodymuose.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs darbo santykius, turėjo bylą nagrinėti remdamasis darbo santykius reglamentuojančiomis normomis, tame tarpe turėjo vertinti ir tai, ar pasinaudota privaloma ikiteismine tokių ginčų nagrinėjimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad ne atsakovas, o ieškovė kreipėsi į teismą dėl baudos priteisimo ir kildino teisinį santykį iš civilinės teisės normų, tokį argumentą atmeta.

Dėl baudos už nekonkuravimo pažeidimą

Darbuotojo konkuravimui su buvusiu darbdaviu apriboti skirtas specialus susitarimo dėl nekonkuravimo institutas (DK 38 straipsnis). Susitarimams dėl nekonkuravimo įstatyme yra keliami griežti reikalavimai: toks susitarimas turi būti atlygintinis (DK 38 straipsnio 3 dalis), jis gali būti sudarytas ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje įmonėje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos (DK 38 straipsnio 2 dalis), nekonkuravimo terminas negali būti ilgesnis nei dveji metai po darbo sutarties pasibaigimo (DK 38 straipsnio 1 dalis), įstatymu ribojamas netesybų už susitarimo dėl nekonkuravimo pažeidimą dydis (DK 38 straipsnio 4 dalis). Šie reikalavimai yra imperatyvūs ir darbo sutarties šalys negali susitarti dėl darbuotojui mažiau palankių sąlygų. Dėl susitarimo dėl nekonkuravimo teisinio reglamentavimo imperatyvumo nekonkuravimo susitarimas negali būti pakeičiamas kitais susitarimais, kurie turėtų tą patį praktinį poveikį, tačiau būtų mažiau palankūs darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023).

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad 2022 m. vasario 1 d. tarp UAB „Altabel Group“ ir D. V. sudarytas informacijos neatskleidimo susitarimas, nesuderinamas su DK 38 straipsnio normomis, nes sudarytas susitarimas nėra atlygintinis, t. y. pažeista DK 38 straipsnio 3 dalis, nustatytas nekonkuravimo terminas yra trys metais, tuo tarpu pagal DK 38 straipsnio 1 dalį terminas negali būti ilgesnis nei dveji metai po darbo sutarties pasibaigimo. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad tarp šalių sudarytas susitarimas dėl informacijos neatskleidimo prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo pritaikė CK 1.81 straipsnio 1 dalį ir pripažino, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog vertintinas bendras sprendimo kontekstas, iš kurio akivaizdu, kad teismas sandorį pripažino prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), nes sandoris prieštarauja DK normoms, kurios priskiriamos viešosios teisės normoms ir yra imperatyvaus pobūdžio. Tuo tarpu vien tai, kad teismas per suklydimą nurodė ne CK 1.80 straipsnį, o 1.81 straipsnį neturi teisinės reikšmės.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė sandorio negaliojimo pasekmes (CK 1.80 straipsnis) reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 2027,17 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Tai patvirtina 2025 m. gegužės 25 d. sąskaita už teisines paslaugas ir 2025 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymas (DOK – 18996). Nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą yra pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus jų dydžio, todėl priteistinos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
          

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Altabel Group“, juridinio asmens kodas 301057683, atsakovui D. V., a.k. (duomenys neskelbtini), 2027,17 Eur (du tūkstančius dvidešimt septynis eurus 17ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                         Albina Rimdeikaitė

Edvardas Paliokas

Tomas Romeika