Civilinė byla Nr. 3K-3-377/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-13737-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.6; 22.8; 44.5.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013  m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ ieškinį atsakovams D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo ir atsakovės D. S. priešieškinį ieškovui UAB „JG reklamos dovanos“ dėl nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „JG reklamos dovanos“ prašė teismo įpareigoti atsakovus per septynias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu, tarpusavio darbo santykius, atsakovo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdomą verslo dovanų prekybą; įpareigoti atsakovą UAB „Verslo inkorporacijos centras“ išstoti iš tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI; teismo sprendimo nevykdymo atveju paskirti atsakovams 10 000 Lt baudą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad atsakovė                     D. S. dirbo ieškovo pardavimų vadybininke, su ja buvo sudaryta konfidencialumo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo saugoti ieškovo konfidencialią informaciją ir po darbo santykių pasibaigimo, bei nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimas (toliau – Nekonkuravimo susitarimas), pagal kurį įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir dvejus metus po jos pasibaigimo laikytis ieškovo atžvilgiu nekonkuravimo ir neviliojimo įsipareigojimų, o ieškovas – mokėti kompensaciją. Nutrūkus ieškovo ir atsakovės darbo santykiams, atsakovė pradėjo dirbti įmonėje, kuri verčiasi analogiška veikla, bendrauja su ieškovo klientais ir atlieka kitus veiksmus, kuriais kenkia ieškovo galimybei konkuruoti rinkoje.

Atsakovė D. S. priešieškiniu prašė pripažinti Nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad susitarimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams bei imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, nes iš esmės pažeidžia darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą dėl jame nustatytos kompensacijos dydžio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškinys ir priešieškinis yra nepagrįsti bei neįrodyti, todėl atmestini. Teismo manymu, ieškovas neįrodė, kad atsakovė pažeidė Nekonkuravimo susitarimo nuostatas, nes byloje nėra duomenų, jog informacija buvo paimta būtent iš atsakovės darbinio kompiuterio ir būtent tik jos darbo pas ieškovą metu, taip pat apie tai, kad būtent atsakovė siuntė informaciją klientams dėl jų perviliojimo ir atliko neteisėtus nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu. Tai, kad atsakovai įkūrė įmonę, vykdančią veiklą, analogišką ieškovo vykdomai veiklai, dalyvavo tarptautinėje parodoje ir bendrauja su ieškovo verslo partneriais, o jų įmonė tapo Tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI nare ir naudojasi prekės ženklu „VIC dovanos“, neturi tiesioginio ryšio su Nekonkuravimo susitarimo nuostatų pažeidimu iš atsakovės pusės ir to negalima laikyti nesąžiningo konkuravimo veiksmų atlikimu.

Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog Nekonkuravimo susitarimas iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimams ir imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, nes jį šalys sudarė abipusiu susitarimu, o byloje nėra duomenų, kad šis susitarimas jo sudarymo metu neišreiškė tikrosios atsakovės valios.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės D. S. ir ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ apeliacinius skundus, 2012 m. spalio   30 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės D. S. priešieškinis ieškovui UAB „JG reklamos dovanos“ dėl Nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinį tenkino bei pripažino ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ ir atsakovės D. S. Nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu ab initio. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, apeliacinės instancijos teismas paliko galioti.

Teismas nustatė, kad Nekonkuravimo susitarimu šalys susitarė, jog nutraukus darbo sutartį atsakovė dvejus metus neužsiims konkuruojančia veikla, kuri apibrėžta kaip draudimas užsiimti verslo veikla, tapačia ar panašia į ieškovo (reklamos verslo ir verslo dovanų reklaminių suvenyrų verslo vykdymas). Teismas sprendė, kad faktiškai ieškovo vykdoma ūkinė veikla iš esmės yra susijusi tik su verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba, todėl konkuruojančios veiklos apibrėžties turinys turėtų atitikti ieškovo faktiškai vykdomos ūkinės veiklos apimtį (CK 6.193 straipsnis), o draudimas ne tik užsiimti tokia veikla, bet ir neteikti tokio pobūdžio paslaugų konkuruojančiam su ieškovu subjektui ir tokios jo veiklos neskatinti, yra aiškiai neproporcingas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės vykdytos darbo funkcijos ieškovo veikloje nebuvo esminės, ji nebuvo specialiai apmokyta, nebuvo pateikta įrodymų, kad jos pasitraukimas iš ieškovo įmonės lėmė jo suteiktos svarbios patirties ir informacijos (ne komercinės paslapties) netekimą, o šios atskleidimas konkuruojančiam subjektui ar asmeninis panaudojimas – ieškovo konkurencinės veiklos aplinkos pabloginimą, kad ieškovo interesų apsaugą turėjo užtikrinti su ieškove sudaryta konfidencialumo sutartis, teismas sprendė, kad Nekonkuravimo susitarimas su atsakove apskritai neturėjo būti sudarytas. Dėl šių priežasčių teismas tenkino priešieškinį ir Nekonkuravimo susitarimą pripažino negaliojančiu ab initio.

Teismas taip pat nurodė, kad  Nekonkuravimo susitarimo sudarymo aplinkybės (atsakovę ir ieškovą saistė subordinaciniai darbo teisiniai santykiai, susitarimas buvo sudarytas prieš pasibaigiant išbandymo terminui, susitarimą parengė ieškovas) suponuoja tai, jog atsakovė negalėjo ne tik iš esmės daryti įtakos susitarimo turiniui, bet ir buvo apribota jos galimybė tokio susitarimo nepasirašyti. Net ir tuo atveju, jeigu ieškovas būtų turėjęs teisę Nekonkuravimo susitarimą su ieškove sudaryti, jo negaliojimą kaip prieštaraujantį CK 1.5 straipsniui, 2.164 straipsnio 8 daliai lemtų ir neadekvačiai maža susitarime nustatyta kompensacija už nekonkuravimą, palyginus su nustatytos konkurencijos ribojimo apimtimi.

Teismas sprendė, kad nors atsakovo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir atsakovės tarpusavio ryšių pobūdis, atsakovės darbo sutarties su ieškovu nutraukimo ir atsakovo pradėjimo verstis verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekybos veikla laikas sudaro prielaidas konstatuoti buvus atsakovų kryptingus veiksmus pradėti veiklą, analogišką ieškovo vykdomai, tačiau vien tik šis faktas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, taip pat to, kad atsakovė būtų suteikusi atsakovui pranašumą prieš ieškovą panaudodama naujoje darbovietėje informaciją, kuri yra ieškovo komercinė paslaptis, ir šios informacijos panaudojimas būtų padėjęs atsakovui įsitvirtinti rinkoje, taip apribojant bei pabloginant ieškovo konkurencijos galimybes.

Teismas nurodė, kad informacija, turinčia ieškovui potencialią vertę ar teikiančia naudą jo veikloje, galima laikyti tokią, kuri analogišką veiklą vykdančiam subjektui yra neprieinama dėl jos specifiškumo ir jos įgijimas yra siejamas su tam tikrais kaštais bei įdirbiu, o disponavimas ja lemtų pranašumo prieš jos savininką įgijimą, tačiau nagrinėjamu atveju bylos duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškų išvadų, kad atsakovė būtų tokią  ieškovo informaciją atskleidusi atsakovui. Teismas taip pat pažymėjo, kad bet kokiu atveju ieškovo prašymas įpareigoti atsakovus nutraukti tarpusavio darbo santykius pažeistų darbo teisinių santykių laisvės principą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „JG reklamos dovanos“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą ir patenkinti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl Nekonkuravimo susitarimo sudarymo pagrįstumo. Kadangi nekonkuravimo susitarimas skirtas apsaugoti darbdavį nuo darbuotojo nesąžiningos konkurencijos, toks susitarimas turėtų būti sudaromas su darbuotojais, kurie ateityje gali siekti nesąžiningai konkuruoti su darbdaviu. Tokia nesąžiningos konkurencijos grėsmė gali kilti iš darbuotojų, kurių darbas susijęs su intelektinio, organizacinio pobūdžio veikla, kurie darbo metu sužino ir disponuoja darbdaviui svarbiomis verslo žiniomis, ryšiais, praktine patirtimi bei kita komercine informacija. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės darbo pareigų pobūdis atitiko pirmiau nurodytus kriterijus, todėl ieškovas pagrįstai su ja sudarė Nekonkuravimo susitarimą. Pagrindinė ir vienintelė ieškovo veikla buvo susijusi su verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba, o atsakovė užėmė pardavimų vadybininkės, vėliau – projektų vadovės pareigas, susijusias su aktyvia klientų paieška, nuolatinių ryšių su jais palaikymu, individualių komercinių pasiūlymų rengimu ir įgyvendinimu, kainų ir nuolaidų sistemos nustatymu, verslo plėtojimo planų kūrimu, bendravimu su prekybos partneriais ir kt. Taigi, atsakovei pavestų darbo pareigų pobūdis sudarė sąlygas susipažinti ir perimti ieškovo verslo žinias, ryšius, praktinę patirtį ir kitą komercinę informaciją, nuo kurios tiesiogiai priklausė ieškovo vykdomos prekybos veiklos sėkmingumas ir jo konkurencingumas rinkoje. Atsakovė, pasinaudodama perimta patirtimi ir informacija, būtų galėjusi pati savarankiškai ar trečiųjų asmenų naudai pradėti vykdyti analogišką veiklą ir taip nesąžiningai konkuruoti su ieškovu, todėl buvo pagrindas sudaryti Nekonkuravimo susitarimą. Ieškovo veiksmų teisėtumą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad objektyviai įmonės gebėjimą sumaniai veikti mažina kvalifikuoto darbuotojo netekimas, o jo perėjimas į konkuruojantį subjektą rodo tai, jog dar labiau išauga konkurento galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011). Konfidencialumo sutartis nėra pakankama teisinė priemonė, sulaikanti darbuotojus nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų; tai patvirtina ir teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2011). Dėl šių priežasčių ieškovas, siekdamas maksimaliai apsaugoti savo teisėtus interesus nuo galimų atsakovės nesąžiningos konkurencijos veiksmų, pagrįstai su ja sudarė ne tik konfidencialumo sutartį, bet ir Nekonkuravimo susitarimą.

Dėl Nekonkuravimo susitarimo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Nekonkuravimo susitarimas yra neteisėtas, prieštaraujantis CK 1.5 straipsniui ir 2.164 straipsnio 8 daliai, nes atsakovė negalėjo daryti įtakos šio susitarimo turiniui, buvo apribota jos galimybė tokio susitarimo nepasirašyti; susitarime apibrėžtas draudimas atsakovei užsiimti veikla, tapačia ar panašia į ieškovo, akivaizdžiai neproporcingai suvaržė jos ūkinės veiklos laisvę ir blogino jos padėtį; susitarime buvo nustatyta neadekvačiai maža kompensacija už nekonkuravimą, palyginus su nustatytos konkurencijos ribojimo apimtimi.

Ieškovas su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu nesutinka, nes atsakovei buvo suteikta galimybė susipažinti su susitarimu, išanalizuoti jo sąlygas, dėl jų derėtis. Šią aplinkybę patvirtina faktas, jog po derybų susitarimo  terminas buvo sumažintas nuo trejų iki dvejų metų. Kitų pastabų dėl Nekonkuravimo susitarimo turinio ar sudarymo pagrįstumo, jį sudarant ar tęsiantis ginčo šalių darbo santykiams, atsakovė  nenurodė. Jeigu atsakovė manė, kad susitarimas neproporcingai suvaržė jos ūkinės veiklos laisvę, tai ji turėjo inicijuoti šio susitarimo pakeitimą ar nutraukimą, tačiau to nedarė iki tol, kol ieškovui tapo žinoma apie jos atliekamus nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Be to,  apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovės pareiškimas dėl vienašalio Nekonkuravimo susitarimo nutraukimo buvo grindžiamas ne šioje byloje išdėstytais jos argumentais dėl susitarimo neteisėtumo, o tuo, jog ieškovas laiku nesumokėjo atsakovei pirmosios kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi. Tokiais veiksmais atsakovė patvirtino, kad Nekonkuravimo susitarimo sudarymas ir jo sąlygos jos interesų nepažeidžia. Atsakovė į teismą kreipėsi praėjus beveik ketveriems metams po susitarimo sudarymo ir daugiau nei metams po ginčo šalių darbo santykių pasibaigimo, t. y. tuo metu, kai ieškovas teisme pareikalavo vykdyti susitarimą. Nekonkuravimo susitarime įtvirtintos kompensacijos dydis atitiko atsakovės interesus, nes ji nekėlė klausimo dėl kompensacijos padidinimo, o atsakovo mokamas ne ką didesnis darbo užmokestis atsakovę tenkino.

Dėl atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmų ieškovo atžvilgiu. Sprendžiant, ar buvo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, svarbiausia yra vertinamų veiksmų pobūdis ir tikslas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2005; 2008m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2008). Pagal Nekonkuravimo susitarimą atsakovė su ieškovu sudarytos darbo sutarties galiojimo metu ir dvejus metus po jos pasibaigimo neturėjo teisės be išankstinio raštiško ieškovo sutikimo tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai dirbti ar teikti paslaugas atsakovui UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ar kitaip skatinti jo su ieškovu konkuruojančią veiklą. Atsakovė iki darbo sutarties su ieškovu nutraukimo susituokė su atsakovo vadovu bei vieninteliu akcininku. Įvertinę ieškovo vykdomos veiklos perspektyvas ir galimą naudą, atsakovės įgytus verslo ryšius, praktinę patirtį ir kitą komercinę informaciją, atsakovai priėmė sprendimą pradėti konkuruojančią veiklą ieškovo atžvilgiu: atsakovas pradėjo verstis verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba bei tapo tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI narys, nors iki tol beveik dešimtmetį vertėsi kita veikla; atsakovė be svarbios priežasties nutraukė darbo santykius su ieškovu, įsidarbino atsakovo projektų vadove už daug mažesnį darbo užmokestį ir buvo atsakinga už tapačios veiklos vykdymą. Šių veiksmų visuma leidžia konstatuoti, kad atsakovė pažeidė Nekonkuravimo susitarimu prisiimtus įsipareigojimus, o atsakovas – Konkurencijos įstatymo numatytą draudimą atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.

Nagrinėjant nesąžiningos konkurencijos bylas būtina atsižvelgti į įrodinėjimo specifiką, nes priešingu atveju dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir dėl to gaunant pelną.  Paprastai tokios kategorijos bylose nebūna tiesioginių įrodymų, priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą bei dėl tos veiklos gautą naudą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012). Nagrinėjamu atveju, be jau nurodytų aplinkybių, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovų naujai pradėta veikla buvo pelninga, todėl akivaizdu, jog atsakovui kaip naujam subjektui verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekybos rinkoje, neturinčiam reikiamų verslo ryšių, patirties ir komercinės informacijos, įprastomis rinkos sąlygomis be atsakovės pagalbos nebūtų pavykę gauti tokio pelno iš ką tik pradėtos veiklos. Be to, atsakovų nesąžiningą konkurenciją patvirtina ir netiesioginiai įrodymai: atsakovo naudojamos pirkimo–pardavimo sutarčių, komercinių pasiūlymų formos yra identiškos ieškovo naudojamoms; atsakovo santykiai su ieškovo klientais, su kuriais anksčiau ieškovo pavedimu dirbo atsakovė. Teismas šiuos įrodymus vertino selektyviai, nesiedamas jų su byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, todėl nepagrįstai konstatavo, kad jie yra nepakankami nesąžiningos konkurencijos veiksmams konstatuoti.

Nors šiuo metu pradinio ieškinio reikalavimai, pasibaigus Nekonkuravimo susitarimo galiojimui, nebeteko prasmės, tai nepanaikina būtinybės nagrinėjamoje byloje konstatuoti atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kad ieškovas galėtų pasinaudoti kitomis teisinėmis priemonėmis savo interesams apginti.

Atsakovai D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ su kasaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Vilniaus   apygardos  teismas pagrįstai  ir  teisėtai konstatavo, kad Nekonkuravimo susitarimas su atsakove negalėjo būti sudaromas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į nekonkuravimo susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, toks susitarimas negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu, tokiai pozicijai pritariama ir teisės doktrinoje. Sąvoka „bet kuris darbuotojas“ nagrinėjamoje situacijoje yra visiškai aiški ir detali, ji reiškia, kad darbdavys negali sudaryti nekonkuravimo susitarimų su visais be išimties darbuotojais.  Nekonkuravimo susitarimai galėtų būti sudaromi tik su tais darbuotojais, su kuriais jų nesudarius darbdavys galėtų realiai patirti didelės žalos.

Apeliacinės instancijos teismas, tik išsamiai išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad atsakovės vykdytos darbo funkcijos ieškovo veikloje nebuvo esminės. Atsakovė nebuvo atsakinga nei už bendrovės strategijos formavimą, nei finansinių rodiklių nustatymą ar tikslų įgyvendinimą, todėl būtų klaidinga teigti, kad nuo jos vienos tiesiogiai priklausė ieškovo vykdomos prekybos veiklos sėkmingumas ir jo konkurencingumas rinkoje. Vienas pardavimų vadybininkas savo veiksmais negalėtų realiai kelti grėsmės stabiliai rinkoje veikiančiai bendrovei.

Ieškovas nurodo, kad tam, jog atsakovė galėtų tinkamai atlikti jai pavestas pareigas, nebuvo būtina jos papildomai apmokyti ar kelti kvalifikacijos. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d.  nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011, nes joje nurodoma, kad objektyviai įmonės gebėjimą sumaniai veikti mažina būtent kvalifikuoto darbuotojo netekimas. Be to, nurodytoje nutartyje teismas nagrinėjo darbuotojų perviliojimo, o ne nekonkuravimo susitarimų sudarymo teisėtumo klausimus. Atsakovei nusprendus išeiti iš darbo, ieškovas ją atleido tą pačią dieną, nebandydamas įkalbėti pasilikti, tai patvirtina, kad ieškovas nelaikė atsakovės tinkama, kvalifikuota darbuotoja, o jos išėjimas iš darbo nebuvo labai susijęs su ieškovo prekybos veiklos sėkmingumu ir konkurencingumu rinkoje. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės pasitraukimas lėmė jam svarbios patirties ir informacijos (ne komercinės paslapties), suteiktos būtent ieškovo, netekimą ir jo konkurencinės veiklos aplinkos pablogėjimą, todėl Nekonkuravimo susitarimas buvo perteklinis ir neatitiko šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad atsakovė negalėjo ne tik iš esmės derėtis dėl Nekonkuravimo susitarimo turinio, bet ir buvo apribota jos galimybė tokio susitarimo nepasirašyti. Bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose ieškovas nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė dalyvavo derinant Nekonkuravimo susitarimą su ieškovu, o jo teiginiai, kad Nekonkuravimo susitarimas buvo pakoreguotas pagal atsakovės pastebėjimus, yra neteisingi, nes CK 2.164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti nekonkuravimo įsipareigojimą ne daugiau kaip dvejų metų terminui. Ieškovo ir atsakovės Nekonkuravimo susitarimas buvo sudarytas pagal ieškovo iš anksto parengtą formą, kurią jis naudojo sudarydamas nekonkuravimo susitarimus su savo darbuotojais, todėl atsakovė realiai turėjo tik dvi galimybes – susitarimą pasirašyti arba ne.

Nekonkuravimo susitarimų, sudaromų darbdavio ir darbuotojo, negalima vertinti atskirai nuo darbo teisinių santykių. Net jei susitarimas dėl nekonkuravimo laikomas civiliniu teisiniu sandoriu, jis sudaromas darbuotojo ir darbdavio bei yra susijęs su darbo funkcijų atlikimu. Nagrinėjant bet kokį ginčą, susijusį su darbo santykiais, būtina įvertinti darbuotojo kaip silpnesnės šalies poziciją, be to, atsakovė darbo sutarties su ieškovu sudarymo metu turėjo mažamečių vaikų  ir  buvo suinteresuota išlaikyti ilgalaikius darbo santykius,  ji turėjo pagrindą manyti, kad, nepasirašius susitarimo, darbo sutartis bus nutraukta, o dėl greito pirmos darbo sutarties nutraukimo jai sunkiau pavyktų rasti kitą darbą; ieškovas žinojo apie tai, kad atsakovė neturėjo daug patirties dirbant pagal darbo sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė nebuvo lygiavertė derybose su ieškovu.

Ieškovo teiginiai, kad Nekonkuravimo susitarime įtvirtintos kompensacijos dydis visiškai atitiko atsakovės interesus, yra nepagrįsti. Kasacinio teismo  praktikoje įtvirtinta, kad kompensacija yra viena esminių nekonkuravimo susitarimų sąlygų. Nekonkuravimo susitarime turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų šalių interesų, darbdavio interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant darbuotojo veiksmus, jo naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d.  nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2012, 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007; kt.). Nagrinėjamu atveju susitarime buvo įtvirtinta tik 9 proc. mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio kompensacija, ji svyravo nuo 308,45 Lt iki 339,29 Lt per mėnesį, t. y. buvo beveik tris kartus mažesnė nei nekonkuravimo susitarimo sudarymo metu patvirtinta minimali mėnesinė alga. Akivaizdu, kad tokio dydžio suma, gaunama per mėnesį, negalėjo užtikrinti atsakovės ir jos mažamečių vaikų net minimalių poreikių tenkinimo. Kompensacijos dydis turi būti pakankamas, kad atsvertų konkurencijos draudimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Nekonkuravimo susitarimo nuostatas ir faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad pernelyg mažos kompensacijos įtvirtinimas Nekonkuravimo susitarime yra esminis atsakovės turtinių interesų pažeidimas. Jeigu darbdavys siekia, kad buvęs darbuotojas sutartą laikotarpį nedirbtų toje pačioje srityje, jis turi kompensuoti darbuotojo patiriamus nuostolius. Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007), kurioje taip pat pripažinta, kad jei nekonkuravimo susitarime nenumatyta teisingos kompensacijos už įsipareigojimą nekonkuruoti, toks sutarimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir pripažintinas negaliojančiu remiantis CK 6.228 straipsniu.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad Nekonkuravimo susitarimas neproporcingai išplečia verslo sritis, kuriose atsakovei numatomi apribojimai. Nekonkuravimo susitarimo 2.2 punkte konkuruojanti veikla apibrėžta kaip reklamos verslo, verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų verslo vykdymas, nors ieškovas vykdo tik verslo dovanų prekybos, bet ne visų reklamos paslaugų veiklą.  CK 2.164 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugu rūšimis arba klientu grupe ir teritorija, kurios asmeniui buvo patikėtos. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino ne tik Nekonkuravimo susitarimą, bet ir kitas faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad Nekonkuravimo susitarimas su atsakove neturėjo būti sudarytas, o jo sąlygos akivaizdžiai neproporcingai suvaržė atsakovės ūkinės veiklos laisvę ir pažeidė jos interesus.

Ieškovas nepagrįstai sieja Nekonkuravimo susitarimą su nesąžiningos konkurencijos veiksmais, nes tokie susitarimai nesusiję su santykiais, reguliuojamais Konkurencijos įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012). Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies draudimas atsakovei kaip fiziniam asmeniui galiotų tik tada, jei atsakovė būtų laikoma ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme ir ji būtų atlikusi veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams. Ieškovas šių sąlygų neįrodė, todėl žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai atmetė jo ieškinį.

Teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė kartu su atsakovu priėmė sprendimą pradėti konkuruojančią veiklą, suteikė jam pranašumą prieš ieškovą panaudodama informaciją, kuri yra ieškovo komercinė paslaptis, ir šios informacijos panaudojimas padėjo atsakovui įsitvirtinti rinkoje, taip apribojant bei pabloginant ieškovo konkurencines galimybes. Be to, šios aplinkybės yra fakto klausimas, todėl kasaciniame teisme nenagrinėtinos. Papildomai pažymėtina, kad vien faktas, jog atsakovė buvo vienintelio atsakovo akcininko žmona, nepagrindžia ir neįrodo, kad ji atskleidė ieškovo komercinę paslaptį, taip pat kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, priimdamas atsakovę į darbą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė nutraukė darbo sutartį su ieškovu dėl blogų darbo sąlygų, o darbo sutartį su atsakovu sudarė tik praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo pranešimo apie Nekonkuravimo susitarimo nutraukimą dienos. Ieškovas į bylą nepateikė jokių sprendimų, kurie patvirtintų bendrovės komercinę paslaptį sudarančios informacijos sąrašą, kaip to reikalaujama Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje, nenurodė konkrečių atsakovei patikėtų komercinių paslapčių bei neįrodė, kad dėjo protingas pastangas šią informaciją apsaugoti.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo įmonė nuo 2001 metų buvo įgijusi savo nuolatinių klientų, kuriems teikė konsultacijas įmonių steigimo ir valdymo klausimais bei vertėsi kita veikla, o 2010 m. atsakovas pradėjo vykdyti giminingą veiklą, susijusią su verslo dovanomis. Pradėjus naują veiklos sritį, naujos atsakovo paslaugos buvo pasiūlytos ir jo esamiems klientams, kurių dalis galėjo kada nors anksčiau įsigyti ieškovo siūlomos produkcijos, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas perviliojo ieškovo klientus. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl atsakovų veiksmų jis patyrė žalos arba kad atsakovai gavo nepagrįstos naudos.

Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įstatymų nustatyta tvarka tyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė vieningą išvadą, kad labiau tikėtina, jog konfidenciali ieškovo informacija nebuvo atskleista, nei kad buvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu

Nekonkuravimo susitarimas kasacinio teismo praktikoje atsižvelgiant į jo prigimtį, pobūdį ir esmę laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių ir šiam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis prekybos agento ir jo atstovaujamojo konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-415/2007; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. UAB „ETB Legal“, bylos  Nr. 3K-3-476/2012).

Nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbuotojo teisė laisvai pasirinkti darbą, taip pat šis susitarimas, priklausomai nuo jo turinio, gali riboti ir kitą konstitucinį principą – darbuotojo ar kito asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, jis negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V., bylos      Nr. 3K-3-415/2007). Dažnai  tai – vadovaujantys darbuotojai, tačiau vien faktas, kad asmuo eina vadovaujamas pareigas arba ne, savaime nereiškia, kad nekonkuravimo susitarimas atitinkamai gali arba negali būti sudarytas. Ar nekonkuravimo susitarimą buvo galima sudaryti konkrečiu atveju su konkrečiu darbuotoju, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į individualias aplinkybes, įvertinant darbuotojo pareigų pobūdį ir specifiką, darbe naudojamos informacijos kiekį ir svarbą įmonės veiklai, taip pat veiklos, kurią apima darbuotojo pareigos, santykį su visos įmonės veiklos apimtimi, jo įgytų žinių ir įgūdžių reikšmingumą, įtakos konkurencijai realumą ir kt.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad Nekonkuravimo susitarimas su atsakove negalėjo būti sudarytas, padarė neištyręs atsakovės funkcijų įmonėje bei neįvertinęs jų pirmiau išvardytais aspektais, todėl ji laikytina nepagrįsta, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl toliau išdėstytų motyvų.

Nekonkuravimo susitarimuose yra ypač svarbi šalių interesų pusiausvyra, t. y. darbdavio interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant darbuotojo veiksmus ir jo naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-415/2007).

Nagrinėjamoje byloje Nekonkuravimo susitarimo 2.1 punkte nustatyta, kad darbo sutarties galiojimo metu ir dvejus metus po jos pasibaigimo darbuotojas įsipareigoja be išankstinio raštiško darbdavio (ieškovo) sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partneris, įmonių valdymo organų narys bei jų įgaliotinis neužsiimti jokia konkuruojančia veikla ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla. Susitarimo 2.2 punkte konkuruojanti veikla apibrėžta kaip Lietuvoje vykdomas verslas, tapatus ar panašaus į darbdavio vykdomą verslą (t. y. reklamos verslas ir verslo dovanų, reklaminių suvenyrų verslas), jo įsigijimas, turėjimas nuosavybės teise, valdymas, kontrolė, dalyvavimas ar investavimas į asmenį, užsiimantį konkuruojančia veikla bei kitoks su darbdaviu konkuruojančių įmonių veiklos skatinimas. Susitarimo 2.5 punkte nustatyta, kad pasibaigus darbo sutarčiai darbdavys už nekonkuravimo ir neviliojimo įsipareigojimų laikymąsi įsipareigoja mokėti darbuotojui 9 procentų nuo paskutinių darbo metų mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio mėnesinę kompensaciją.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad darbuotojui Nekonkuravimo susitarimu nustatytas suvaržymas buvo neproporcingas, nes jis apėmė besąlyginį draudimą ne tik užsiimti konkuruojančia veikla, bet ir neteikti tokio pobūdžio paslaugų konkuruojančiam su ieškovu subjektui ir tokios jo veiklos neskatinti, be to, konkuruojančia veikla pagal susitarimą buvo laikoma ir reklamos verslas, nors faktiškai ieškovo vykdoma ūkinė veikla buvo susijusi tik su verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba. Byloje taip pat nustatyta, kad Nekonkuravimo susitarime įtvirtinta 9 proc. mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio kompensacija sudarė apie 300 Lt.

Europos Sąjungos šalių praktika dėl kompensacijų dydžio už nekonkuravimo laikotarpį yra skirtinga. Vienose šalyse  (pvz., Italijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje) minimalus kompensacijos dydis įstatymuose neapibrėžtas, kitose – nustatyta, kad ši kompensacija, pvz., turi būti ne mažesnė kaip 25 procentai buvusio atlyginimo (Lenkijos darbo kodekso 1012 straipsnio 3 dalis) arba ne mažesnė kaip 50 procentų (Čekijos darbo kodekso 310 straipsnis, Vokietijos komercinio kodekso 74 straipsnis, Belgijos darbo sutarčių įstatymo 65 straipsnis).  Lietuvos Respublikos teisės aktuose konkretus minimalus kompensacijos dydis nenustatytas, pagal bendrąsias normas jis neturi pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Nustatant kompensacijos dydį per mėnesį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nekonkuravimo susitarimu apribojama asmens galimybė gauti pajamų pragyvenimui, taip pat į ribojimų apimtį bei kitas kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tiek procentinė kompensacijos išraiška, tiek absoliutus jos dydis (mažesnis nei minimali mėnesinė alga) yra  akivaizdžiai per maži, kad būtų galima kompensaciją laikyti sąžiningu ir teisingu atlyginimu už Nekonkuravimo susitarime nustatytos apimties ribojimą. 

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nekonkuravimo susitarimu nustatyta ribojimų apimtis ir kompensacijos dydis neatitiko proporcingumo ir sąžiningumo principų  (CK 1.5 straipsnis), CK 2.164 straipsnio 8 dalies nuostatų bei įtvirtino esminę šalių nelygybę. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad susitarimas prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantis (CK 1.80 straipsnis). Dėl šių priežasčių  apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo tenkintas priešieškinio reikalavimas ir visas Nekonkuravimo susitarimas pripažintinas negaliojančiu ab initio, laikytina teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad darbuotojo galimybės derėtis dėl susitarimo sąlygų, net jei tokios ir būtų buvusios, nagrinėjamu atveju nėra turinčios esminės reikšmės, nes vertinamas galutinis rezultatas, kuris, kaip jau minėta, pažeidė imperatyviąsias CK 1.5 straipsnio nuostatas.  Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas).

Dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos laisvė garantuoja teisę ūkio subjektams pasirinkti priemones, kuriomis jie konkuruoja, tačiau ši teisė nėra absoliuti – ją įgyvendinant negalima pažeisti kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų. Tik sąžininga konkurencija užtikrina ekonominę pažangą, todėl teisės normų draudžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus kasatoriaus atžvilgiu, taip atsakovė pažeidė Nekonkuravimo susitarimu bei Konfidencialumo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o atsakovas – Konkurencijos įstatymo reikalavimus, nes  nepaisė draudimo atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Kasatoriaus teigimu, atsakovas, pradėdamas vykdyti konkuruojančią veiklą, pasinaudojo atsakovės darbo pas ieškovą metu įgytais verslo ryšiais, praktine patirtimi ir kita komercine informacija bei taip įgijo nepagrįstą konkurencinį pranašumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nesąžininga konkurencija gali būti konstatuojama tik nustačius, kad subjektui įstatymas ar šalių susitarimas draudė konkuruoti, taip pat įrodžius, jog draudžiami veiksmai buvo atlikti.

  Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Iš Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių, taip pat 3 straipsnio 4 dalies normų matyti, kad jo nuostatos taikytinos ūkio subjektams.

Taigi, atsakovei D. S. Konkurencijos įstatymo nuostatos netaikytinos, nes ji nelaikytina ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Atsakovė taip pat negali būti pripažįstama pažeidusi Nekonkuravimo susitarime įtvirtintą draudimą, nes šis pripažintas negaliojančiu ab initio.

Sprendžiant dėl atsakovo UAB „Verslo inkorporacijų centras“ atliktų veiksmų teisėtumo pagal kasatoriaus nurodomas faktines aplinkybes, jie galėtų atitikti Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 dalyje įtvirtintą veiką, t. y. informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Komercine paslaptimi (CK 1.116 straipsnio 1 dalis)  laikoma informacija, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Z. v. AB „Parex bankas“, bylos Nr. 3K-3-499/2006). Ūkio subjektui priklausanti komercinę paslaptį sudaranti informacija užtikrina jo pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, jos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą.

Kasatoriaus teigimu, atsakovė, pažeisdama Konfidencialumo sutartį, suteikė atsakovui pranašumą prieš ieškovą, panaudodama informaciją, kuri yra ieškovo komercinė paslaptis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatymo ar Konfidencialumo sutarties nuostatų pažeidimo faktas galėtų būti konstatuotas tik įrodžius, kad buvo perduota (gauta) konfidenciali informacija ir ji buvo panaudota konkurenciniais tikslais, tačiau šių aplinkybių nenustatyta. Nagrinėjamoje byloje teismai įvertino tai, kad atsakovų tarpusavio ryšių pobūdis, atsakovės darbo sutarties su ieškovu nutraukimo ir atsakovo pradėjimo verstis verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekybos veikla panašus laikas rodo tam tikrus kryptingus veiksmus pradėti veiklą, analogišką vykdomai ieškovo, tačiau sprendė, jog vien tik šis faktas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, arba to, kad atsakovė būtų suteikusi atsakovui pranašumą prieš ieškovą panaudodama naujoje darbovietėje informaciją, kuri yra ieškovo komercinė paslaptis, o šios informacijos panaudojimas būtų padėjęs atsakovui įsitvirtinti konkurencinėje ginčo rinkos srityje apribojant bei pabloginant ieškovo konkurencijos galimybes.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes neatsižvelgė į netiesioginius įrodymus ir neįvertino jų visumos, kuri, anot kasatoriaus, sudarė pagrindą konstatuoti, kad yra labiau tikėtina, jog atsakovė panaudojo darbo pas ieškovą metu įgytus verslo ryšius, jo praktinę patirtį ir kitą komercinę informaciją, o atsakovas tuo pasinaudojo pablogindamas ieškovo konkurencines galimybes.

Teisėjų kolegija sutinka, kad su komercinės paslapties atskleidimu susijusiose bylose reikšmingi yra netiesioginiai įrodymai ir jų visapusiškas bei objektyvus vertinimas, nes  gauti tiesioginių įrodymų apie paslapties atskleidimą patvirtinančius veiksmus ar neveikimą yra sunku. Tokiose bylose teismai dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, jų tarpusavio ryšio turi spręsti vertindami byloje esančių įrodymų, tarp jų – ir netiesioginių, viseto duomenis.

Nagrinėjamu atveju teismas vertino visas ieškovo nurodomas aplinkybes ir jų pagrindu padarė išvadas, kurias motyvavo. Nors  kasatorius teigia, kad  apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, šie kasacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų išvadų yra laikytini bylos dalyvio nuomone dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šalies nesutikimas su ne jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės byloje sprendžiamo ginčo teisinei baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Šie argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo visas Nekonkuravimo susitarimas pripažintas negaliojančiu ab initio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta  31,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsakovas UAB „Verslo inkorporacijos centras“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo 4292,45 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jai už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme  priteistina 2000 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „JG reklamos dovanos“ (duomenys neskelbtini) 31,61 Lt (trisdešimt  vieną litą 61 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės ir 2000 (du tūkstančius) Lt atsakovo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ (duomenys neskelbtini) naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Birutė Janavičiūtė

              Česlovas Jokūbauskas

              Antanas Simniškis