Civilinė byla Nr. e2-200-727/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13485-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.10; 3.2.6.1; 3.4.1.7

 (S)

 

 

 

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

 

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,

sekretoriaujant Monikai Šulcaitei, 

dalyvaujant ieškovo S. B. atstovei advokatei Ramunei Šaikuvienei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurocargo24“ atstovui advokatui Vaidui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurocargo24“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

S. B. (toliau – ieškovas, darbuotojas), nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija, DGK) 2020 m. balandžio 8 d. priimtu sprendimu Nr. DGKS-2390 darbo byloje Nr. APS-131-4982 (toliau – sprendimas), 2020 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu uždarajai akcinei bendrovei „Eurocargo24“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė), kurį 2020 m. rugpjūčio 12 d. sutikslinęs prašo priteisti jam iš atsakovės 4 331 Eur (neatskaičius mokesčių) nepriemoką už darbą komandiruotėse Prancūzijoje laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., 1 814,40 Eur nepriemoką už keliones iš/į komandiruotes, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pasibaigus darbo santykiams ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė ir teismui nagrinėjant bylą iš esmės paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. su atsakove sudarė darbo sutartį dėl tarptautinių krovinių vežimo vairuotojo pareigų, 2018 m. gruodžio 31 d. darbo sutartis buvo pakeista, numatant nuo 2019 m. sausio 1 d. mokėti jam 556 Eur darbo užmokestį ir komandiruotės metu 166 Eur priedą už viršvalandžius, naktinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis bei kitus mokėjimus atsižvelgiant į Europos Sąjungos norminius aktus. Lietuvos Respublikoje jis nedirbo, iš Lietuvos Respublikos buvo nuolat siunčiamas į komandiruotes Europos Sąjungos šalyse (komandiruočių trukmė: 30 dienų, 65 dienos, 67 dienos, 68 dienos, 39 dienos), iš jų per 2019 metus 85 komandiruočių dienos buvo Prancūzijos Respublikoje, po komandiruočių grįždavo į Lietuvą, kur yra registruota atsakovė ir kur yra jos veiklos centras, skirstomi darbai ir darbuotojams duodami įvairūs pavedimai. Atsakovė Prancūzijos atsakingoms institucijoms ir jam Prancūzijos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka yra išdavusi komandiruotės dokumentus, užpildžiusi reikiamas deklaracijų formas, kuriuose pažymėta, kad komandiruotės Prancūzijoje metu darbdavė tiesiogiai darbuotojui apmoka kelionės, maisto, apgyvendinimo išlaidas, taip pat komandiravimo Prancūzijoje metu taiko valandinio darbo užmokesčio tarifą atitinkamai 10,18 Eur/val. / 10,03 Eur/val. (už 2019 m. balandžio 25 d. – 2019 m. spalio 25 d. laikotarpį 10,18 Eur/val., už 2019 m. spalio 31 d. – 2020 m. balandžio 30 d. laikotarpį 10,03 Eur/val.). Ieškovo teigimu, komandiruočių metu jam nebuvo mokami maistpinigiai, nebuvo kompensuojamos nakvynės išlaidos, be to, nuo 2018 m. gruodžio 13 d. buvo mokėtas vidutiniškai tik 4,33 Eur/val. darbo užmokestis ((556+166)/166,80), taip pat mokėtos skirtingo dydžio sumos, įvardintos dienpinigiais. Ieškovas teigė, kad atleidimo iš darbo dieną darbdavė su juo pilnai neatsiskaitė – už darbą Prancūzijoje jam buvo sumokėtas nepilnas darbo užmokestis, nekompensuotas pilnai kelionės iš/į komandiruotę laikas. Mano, kad už darbą komandiravimo metu Prancūzijoje jam turėjo būti taikomas Prancūzijos Respublikos minimalus darbo užmokestis, be to, ši aplinkybe buvo aptarta ir darbo sutarties pakeitime, kur šalys aiškiai susitarė, jog bus atsižvelgiama į Europos Sąjungos norminius aktus. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje, nes: 1) ieškovo darbo pobūdis akivaizdžiai ne Lietuvoje, jis buvo siunčiamas į ilgalaikes komandiruotes, komandiruotės metu teikė krovinių pervežimo paslaugas, o į Lietuvą grįždavo tik po ilgalaikių komandiruočių, komandiruotės Prancūzijoje per 2019 metus laikas 85 dienos; 2) atsakovės veiksmai, t. y. jos išduoti komandiruočių dokumentai su įsipareigojimu padengti nakvynės, kelionės, maitinimo išlaidas bei mokėti 10,03 Eur/val. / 10,18 Eur/val. už komandiruotę Prancūzijoje.

Ieškovo teigimu, kadangi pagal darbo esmę ir darbo sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybes komandiruotėse Prancūzijoje teikiamos paslaugos (vidiniai ir tarptautiniai pervežimai) glaudžiau susiję su Prancūzijos Respublika, kur teikiamos krovinių pervežimo paslaugos, todėl darbui Prancūzijoje taikytinos imperatyvios Prancūzijos normos, įskaitant ir virš minėtą minimalaus valandinio įkainio minimalų darbo užmokestį bei kelionių, maisto ir nakvynės apmokėjimą. Į jį darbdavės mokėti dienpinigiai nėra įskaitomi, tačiau darbdavė tokio darbo užmokesčio jam nemokėjo, taip likdama jam skolinga prašomą priteisti sumą. Ieškovo skaičiavimais, pagal jo dirbtą laiką komandiruotėse Prancūzijoje, nepriemoka už darbą komandiruotėse Prancūzijoje yra 4 331 Eur (neatskaičius mokesčių). Ieškovo teigimu, netgi manant, kad dienpinigiai turėtų būti įskaitomi į darbo užmokestį (su kuo jis nesutinka), nepriemoka vis tiek sudarytų 1 693,18 Eur (neatskaičius mokesčių). Ieškovas mano, kad jam darbdavės išmokėtos sumos (neapmokestintos gyventojų pajamų ir socialinio draudimo įmokomis kaip dienpinigiai) iš tiesų yra išmokos, skirtos maisto išlaidoms kompensuoti. Ieškovo teigimu, jam taip pat jam nebuvo pilnai apmokėtas darbo užmokesčiu kelionės iš/į komandiruotę laikas bei nebuvo išmokėta kompensacija už papildomą poilsio laiką, pridėtą prie kasmetinių atostogų laiko, nebuvo kompensuotos apgyvendinimo išlaidos, todėl yra susidariusi dėl šio papildoma 1 814,40 Eur nepriemoka, kurią jis taip pat prašo išieškoti. Kadangi darbdavė nebuvo atleidimo momentu sumokėjusi jam šias priklausančias sumas, ji privalo mokėti ir netesybas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 146 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Ieškovas akcentavo ir tai, kad atsakovė surašytais įsakymais siuntė jį dirbti į Prancūziją laikinai – teikti paslaugas, pervežti krovinius, kas nelaikytina tranzitu. Taip pat akcentavo, kad susitarimas dėl visiško galutinio atsiskaitymo nebuvo jo pasirašytas laisva valia, darbdavė reikalavo jį pasirašyti, kitaip nebūtų tenkinusi jo prašymo būti atleistam iš darbo savo noru, todėl galutinio atsiskaitymo dokumentas, ieškovo manymu, yra niekinis ir negalioja, jis nesudaro pagrindo pripažinti, kad su juo buvo atsiskaityta visiškai. 

Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

            Atsakovės nuomone, ieškovas per savo atstovus abstrakčiai cituoja Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, ir toks jų citavimas bei subjektyvus interpretavimas nepatvirtina nei ieškovo teisės pažeidimo, nei tinkamo pažeistų teisių gynimo, nei ieškovo pateiktos nepriemokos skaičiavimo, yra abstraktus, nepagrįstas leistinais ir patikimais įrodymais, neatitinka leistinumo ir patikimumo reikalavimų, neaišku, koks asmuo ir kokią kompetenciją turintis (ir ar turintis) yra suformavęs paskaičiavimus. Ieškovas savo reikalavimus grindžia ir DK 108 straipsnio 1 dalies taikymu, t. y. pats neigia Prancūzijos Respublikos teisės taikymo galimybę nagrinėjamoje byloje. Nepagrįstai  akcentuoja, jog ieškovui nebuvo kompensuotos kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidos, šio reikalavimo nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais, o tik abstrakčiais teiginiais.

Atsakovės teigimu, su ieškovu 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kuria jis buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Sudarydamos darbo sutartį šalys susitarė, kad ieškovui bus mokamas 556 Eur darbo užmokestis ir komandiruotės metu 166 Eur priedas už viršvalandžius, naktinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis bei kiti mokėjimai atsižvelgiant į Europos Sąjungos norminius teisės aktus. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys susitarė, kad dienpinigius ir gyvenamojo ploto nuomos išlaidas vykstant į užsienio komandiruotes pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1365 – mokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų sumos gali būti išmokamos avansu arba komandiruotės metu. Visa dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų suma darbuotojui išmokama pateikus darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytą ataskaitą ir atitinkamus dokumentus apie komandiruotėje patirtas faktines išlaidas. Apmokėjimas darbuotojui buvo atliekamas atsižvelgiant į susitarimo nuostatas, jokių priekaištų dėl to jis darbo pas atsakovę metu nereiškė. Šiuo ieškiniu teikiamas ieškovo vertinimas, atsakovės teigimu, yra teisiškai ydingas. Kiekvienu individualiai priimtu įmonės direktoriaus įsakymu dėl komandiruotės ieškovas buvo komandiruojamas pervežti krovinius skirtingose Europos šalyse, todėl ieškovas akivaizdžiai nenuoseklus išskirdamas tik vieną iš valstybių – Prancūzijos Respubliką. Remiantis ieškovo teiginiais, kiekvienoje iš įsakyme nurodytų valstybių ieškovui turėtų būti mokamas toje valstybėje nustatytas minimalus valandinis darbo užmokesčio tarifas, tačiau šio jis neprašo, nežinia kodėl išskiria Prancūzijos Respubliką. Net gi manant, kad yra sąlygos taikyti užsienio šalies teisinį reglamentavimą, sąlygos tam, atsakovės teigimu, neįrodytos.

Atsakovė akcentavo, kad ieškovui Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka buvo kompensuotos visos išlaidos, kurios turėjo būti kompensuotos pagal ieškovo pateiktus dokumentus, ieškovui buvo kompensuotos ne tik nakvynės, bet ir kelionės išlaidos, darbo sutarties 1.3 punkto nuostata, nustatanti, kad ieškovui mokami ir kiti mokėjimai atsižvelgiant į Europos Sąjungos norminius aktus, nebuvo pažeista. Prancūzijoje minimalų valandinį darbo užmokestį reglamentuojantys Prancūzijos nacionaliniai teisės aktai ginčo šalių darbo santykiams neturėtų būti taikomi, nes ieškovas pagal paslaugų pobūdį labiau susijęs su Lietuva. Tai atspindi darbo sutarties turinys, darbo sutartis buvo pasirašyta vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiu teisės aktais, be to, šalys 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasirašė ir priedą prie darbo sutarties, kuriuo susitarė, kad darbo santykiams (tame tarpe ir apmokėjimui pagal darbo sutartį) yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Atsakovės nuomone, ieškovo pateikta darbo užmokesčio tariamos 4 331 Eur nepriemokos paskaičiavimo lentelė neatitinka leistinumo ir patikimumo reikalavimų, lentelė yra nepasirašyta paskaičiavimus atlikusio subjekto, todėl nėra aišku, kokia yra paskaičiavimus atlikusio asmens kvalifikacija. Lentelėje yra suvesti vairuotojo kortelės duomenys, tačiau vairuotojo kortelės vertimas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 113 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kadangi vertimą atliko tuometinis Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos pirmininkas, tačiau nėra jokių įrodymų, kad jis turi teisę atlikti vertimą iš anglų kalbos, taip pat nėra įrašų dėl atsakomybės už vertimo teisingumą. Be to, lentelėje pateikti skaičiavimai, atsakovės teigimu, yra klaidingi, vairuotojai į korteles informaciją apie dirbtą darbo laiką suveda patys rankiniu būdu, lentelėje pateiktos ne tik Prancūzijoje dirbtos valandos, tačiau ir kelionės laikas, kai buvo keliaujama per kitas šalis, taip pat poilsio laikas, budėjimo režimo laikas, kai darbuotojas neatlieka darbo funkcijų. Savo skaičiavimuose ieškovas naudojo tik vairuotojo kortelės duomenis, kurie yra subjektyvūs, netikslūs. Pagal įmonės turimus duomenis, taikant ieškovo nurodomą Prancūzijos minimalų darbo užmokestį už dirbtas valandas Prancūzijoje, darbuotojui turėjo būti priskaičiuota 4 883,39 Eur suma, o buvo priskaičiuota 5 507,20 Eur suma, todėl ginčo nurodomu laikotarpiu ieškovui buvo sumokėta 623,81 Eur daugiau, nei turėjo būti sumokėta pagal paties ieškovo nurodomą skaičiavimo būdą. Atsakovė, vertindama ieškovo pateiktą lentelę, kurioje apskaičiuojama tariama 1 814,40 Eur nepriemoka, susidariusi dėl kelionių iš/į komandiruotes, laikosi tokios pačios nuomonės, kad ši lentelė neatitinka leistinumo ir patikimumo reikalavimų, todėl nevertintina kaip įrodymas: lentelė yra nepasirašyta ją parengusio asmens, lentelėje pateikti skaičiavimai yra nepaaiškinami nei logiškai, nei matematiškai, skaičiavimai padaryti atitinkamos kvalifikacijos neturinčio asmens, yra netikslūs, nepagrįsti. Įmonė sumokėjo darbuotojui už 8 darbo valandas, kurios atitinka objektyvų kelionės į komandiruotę laiką.

 

Ieškinys atmetamas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Atsakovė Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis vienetas, vykdantis krovinių pervežimo keliais veiklą. Atsakovės buveinė yra Lietuvos Respublikoje, atsakovė biuro ar savo padalinių užsienio valstybėse neturi.

Ieškovas yra Baltarusijos pilietis, turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes tokia privaloma sąlyga buvo numatyta jam darbinantis Lietuvos Respublikoje.

Ginčo šalys 2018 m. rugpjūčio 9 d. sudarė darbo sutartį Nr. 1041, kuria ieškovas priimtas dirbti atsakovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. 2018 m. gruodžio 31 d. darbo sutarties priedu šalys susitarė, kad ieškovui bus mokamas 556 Eur darbo užmokestis ir komandiruotės metu 166 Eur priedas už viršvalandžius, naktinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis bei kiti mokėjimai atsižvelgiant į Europos Sąjungos norminius teisės aktus. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys susitarė, kad dienpinigius ir gyvenamojo ploto nuomos išlaidas vykstant į užsienio komandiruotes pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1365 – mokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų sumos gali būti išmokamos avansu arba komandiruotės metu. Visa dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų suma darbuotojui išmokama pateikus darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytą ataskaitą ir atitinkamus dokumentus apie komandiruotėje patirtas faktines išlaidas. Darbo sutartimi numatytas 3 mėn. bandomasis laikotarpis įsitikinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui. Numatyta, kad darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti gavęs D vizą (7 darbo sutarties punktas), tačiau tos pačios dienos prierašu darbo sutarties pakeitime numatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti 2018 m. rugpjūčio 10 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas gavo įsidarbinimui Lietuvoje reikalingus dokumentus.

Sudarydamos darbo sutartį, tą pačią dieną, t. y. 2018 m. rugpjūčio 9 d., šalys pasirašė ir priedą prie darbo sutarties, kuriuo susitarė, kad darbo santykiams (tame tarpe ir apmokėjimui pagal darbo sutartį) yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Darbuotojas pasirašė konfidencialumo susitarimą, taip pat pasirašytinai buvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis. Ieškovas su atsakove 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasirašė ir Kreditinių ir debetinių kuro, kelių ir kt. kortelių naudojimo sutartį, tokių kortelių išdavimo, turėjimo ir naudojimo fakto neginčijo. Bylos medžiaga taip pat rodo ir nėra ginčo dėl to, kad darbo sutarties sudarymo metu konstatavus ieškovą esant nepakankamos kvalifikacijos tolimųjų reisų vairuotojui, ieškovas darbdavės įsakymu buvo siunčiamas į kvalifikacijos tobulinimo kursus. Ieškovas taip pat pasirašė Sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo, rašė eilę prašymų dėl atostogų suteikimo, NPD nustatymo ir pan.

Nėra ginčo ir bylos medžiaga rodo, kad ieškovui apskaičiuotas darbo užmokestis buvo vedamas į jo vardu Lietuvoje atidarytą SEB banko sąskaitą. Ieškovas turėjo banko kortelę ir ją naudojosi. Pagal į bylą pateiktą jo atsiskaitomosios sąskaitos išrašą viso per ginčo laikotarpį, t. y. 2019 metus, ieškovui į ją buvo pervesta 15 032,35 Eur suma.

Ieškovas darbo funkcijas pagal darbo sutartį vykdė Lietuvos Respublikoje registruotomis atsakovės valdomomis transporto priemonėmis. Byloje nenustatyta ir nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė nuomotųsi ar samdytų užsienio valstybėse registruotas sunkiasvores ar kitas transporto priemones, taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų pasirašiusi atskirus susitarimus su užsienyje registruotomis įmonėmis, kurių pagrindu su užsienio subjektais vykdytų bendrą jungtinę veiklą užsienio šalyje ar pavestų savo darbuotojams (tolimųjų reisų vairuotojams), tame tarpe ir ieškovui, joje dalyvauti ar tokių susitarimų pagrindu pavestų jiems vykdyti konkrečias darbines (ir ne tik) funkcijas užsienio subjektų naudai. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad ieškovas Lietuvos Respublikoje darbo funkcijų praktiškai neatliko.

Darbo santykių pas atsakovę metu ieškovas įmonės vadovo įsakymais iš Lietuvos Respublikos buvo siunčiamas į komandiruotes pervežti krovinius įvairiose Europos Sąjungos šalyse – Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Bendrai per visą darbo santykių laikotarpį daugiausia komandiruotės dienų ieškovas yra praleidęs šiose šalyse: Vokietijoje (iš viso 77 dienas, tačiau atskirais laikotarpiais), Prancūzijoje (iš viso 90 dienų, tačiau atskirais laikotarpiais), Ispanijoje (iš viso 34 dienas, tačiau atskirais laikotarpiais), Italijoje (iš viso 12 dienų, tačiau atskirais laikotarpiais), Belgijoje (iš viso 17 dienų, tačiau atskirais laikotarpiais), Lenkijoje (iš viso 13 dienų, tačiau atskirais laikotarpiais). Darbo santykių laikotarpiu darbdavė iš viso buvo priėmusi 6 įsakymus dėl ieškovo komandiruočių. Iš komandiruočių įsakymų matyti (ir ginčo byloje nekilo), kad į komandiruotės šalį darbuotoją darbdavė vežė mikroautobusu pati, kad garantavo jam apmokėjimą už 8 kelionės į vietą valandas (pagal ieškovo reikalavimo pagrindu nurodomą komandiruotę Prancūzijoje), ginčo dėl šio byloje nekilo.

Byloje esančios avansinės apyskaitos rodo, kad šią ieškovas atliko jam pagal darbo sutartį tenkančią pareigą – reguliariai teikė avansines apyskaitas atsakovei.

Taip pat nustatyta, kad darbdavė, prieš išsiųsdama ieškovą į komandiruotę Prancūzijoje, šios šalies kompetentingoms institucijoms deklaravo ieškovo komandiravimą, t. y. užpildė ir persiuntė reikiamas pažymas – deklaracijas (deklaracija Nr. 2977164 V1, kurios pagrindu išduota 2019 m. balandžio 25 d. pažyma, deklaracija Nr. 519382-193108v1, kurios pagrindu išduota 2019 m. spalio 31 d. pažyma), juose nurodydama ir patvirtindama, kad žino, jog komandiravimo metu taikomas valandinio darbo užmokesčio tarifas, t. y. 10,03 Eur ir 10,18 Eur

, kad kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidas padengia darbdavys.

Darbo santykių pas atsakovę metu, 2019 m. gruodžio 19 d., ieškovas įstojo į Lietuvoje veikiančią Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą.

Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2020 m. sausio 31 d. tenkinus darbuotojo prašymą. Darbo sutarties nutraukimo momentu ieškovas savo parašu patvirtino, jog galutinį atsiskaitymą gavo ir pretenzijų įmonei neturi. Byloje nėra duomenų ir ieškovas neginčijo, jog darbo santykių su atsakove buvimo metu jis jai jokių priekaištų, tame tarpe ir dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo, kelionės ir nakvynės išlaidų kompensavimo, nekėlė.

2020 m. kovo 6 d. ieškovas, atstovaujamas profesinės sąjungos, pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai dėl darbo užmokesčio, dienpinigių ir netesybų iš buvusios darbdavės išieškojimo, teigdamas, kad darbdavė liko jam skolinga 863,68 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, 6 912 Eur dienpinigių ir netesybas. Ieškovas neakcentavo darbo fakto konkrečioje šalyje ir nesirėmė komandiravimo būtent į Prancūziją aplinkybe. Darbo ginčų komisija 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Nesutikdamas su DGK sprendimu, ieškovas, atstovaujamas advokatų, kreipėsi į teismą ir pradėjo įrodinėti Prancūzijos teisės taikymo poreikį ir sumų, susijusių su jo komandiruote būtent šioje šalyje, priteisimu. Prie patikslinto ieškinio pridėjo prašomų priteisti sumų paskaičiavimo lentelę, kurioje nėra nurodytas ją suformavęs asmuo.

Byla nagrinėjama naujai po Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka joje 2021 m. sausio 19 d. priimtos nutarties, kuria buvo panaikintas byloje anksčiau, t. y. 2020 m. spalio 27 d., priimtas ieškovui nepalankus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas. Todėl nagrinėjant bylą naujai pirma instancija ir priimant byloje šį teismo sprendimą, atsižvelgtina į apeliacinės instancijos teismo minėtoje nutartyje nurodytus nustatytus faktus, aplinkybes, argumentaciją bei pateiktus išaiškinimus.

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo (nutarties 40 punktas), jog byloje turėjo būti taikoma užsienio valstybės teisė, įpareigojo rinkti naujus įrodymus, jų pagrindu atlikti iš esmės naują ginčo faktinių aplinkybių vertinimą.

Nagrinėjant bylą iš naujo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 5 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo nutarties išvadas apie įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir ieškovo darbą komandiruotės į Prancūziją metu. 2021 m. kovo 30 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi teismas įpareigojo atsakovę pateikti į bylą papildomus dokumentus, o ieškovą - įvertinti, ar atsakovo pateikti dokumentai yra pakankami nustatyti (įvertinti) ieškovo veiklos pobūdį komandiruotėje Prancūzijoje, o tuo atveju, jeigu dokumentų nepakaktų - reikšti papildomus prašymus dėl reikiamų duomenų išreikalavimo.

2021 m. gegužės 3 d. atsakovė pateikė CMR važtaraščius, pažymėjo, jog juose yra paslėpta informacija, kuri ieškovo atstovams nėra reikalinga bei yra atsakovės konfidenciali ir komercinę vertę sudaranti (siuntėjo, gavėjo pavadinimai bei kontaktiniai duomenys, kt.). Atsakovė taip pat nurodė, jog kreipėsi į atitinkamą Prancūzijos instituciją su prašymu pateikti ieškovo komandiruotės dokumentus už laikotarpį nuo ieškovo įsidarbinimo dienos iki 2019 m. balandžio 25 d., gautas atsakymas, kad minėtas dokumentas nerastas.

2021 m. gegužės 12 d. teisme buvo gautas ieškovo atstovo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo ir taikytinos teisės turinio nustatymo, kuriame ieškovas nurodė, kad atsakovės pateikti dokumentai nėra pakankami, todėl atstovas šiuo prašymu prašė teismą: 1) įpareigoti atsakovą pateikti ieškovo naudotų automobilių sekimo įrangos pardavėją ir sekimo paslaugų (GPS) teikėją, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus; 2) išduoti ieškovui teismo liudijimą iš automobilio sekimo paslaugas teikiančios įmonės gauti 2019 m. ieškovo vežimų GPS duomenis; 3) įpareigoti atsakovę pateikti į bylą visus atsakovo CMR važtaraščius su pilnais duomenimis; 4) įpareigoti atsakovę nurodyti, kuriuos vežimus pagal CMR ji laiko kabotažo operacijomis Prancūzijoje, kuriuos tranzitu per Prancūziją, kuriuos tarptautiniais vežimais iš/į Prancūziją; 5) nustatyti taikytinos Prancūzijos teisės turinį byloje dėl į Prancūzijos Respubliką komandiruojamiems darbuotojams (tarptautinių krovinių vežimo vairuotojams) taikomų garantijų 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d..

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartimi, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos nurodytą objektyvų poreikį rinkti naujus įrodymus ir atlikti iš esmės naują faktinių aplinkybių tyrimą naujais aspektais vertinant juos iš esmės naujai visoje ginčo plotmėje ir apimtyje, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės pateikti CMR važtaraščių išrašai nėra informatyvūs, neleidžia pilnavertiškai objektyviai nustatyti ieškovo Prancūzijoje vykdytų operacijų turinio ir nustatyti ieškovo dirbto laiko, minėtą ieškovo prašymą tenkino – įpareigojo atsakovę pateikti ieškovo naudotų automobilių sekimo paslaugų (GPS) teikėją 2019 metais, pateikiant tą patvirtinančius dokumentus, o gavus juos - išduoti ieškovo atstovui teismo liudijimą iš automobilio sekimo paslaugas teikiančios įmonės gauti 2019 m. ieškovo vežimų GPS duomenis, bei nustatė šioje byloje taikytinos užsienio valstybės (Prancūzijos) teisės turinį, kreipiantis į Prancūzijos institucijas su reikiamo turinio  paklausimais tarpininkaujant Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai Direktyvos 2014/67/ES pagrindu, tikslu nustatyti dėl į Prancūzijos Respubliką komandiruotam ieškovui (tarptautinių krovinių vežimo vairuotojui) taikomų garantijų 2019-01-01 - 2020-01-01, įskaitant bet neapsiribojant: koks minimalus darbo užmokestis 2019 m. mokėtinas tarptautiniams krovinių vežimo vairuotojams, komandiruotiems į Prancūziją; ar užsienio darbdavys, komandiruojantis darbuotoją į Prancūziją, privalo pagal Prancūzijos nacionalinius aktus (2019 m.) mokėti maisto, nakvynės, apgyvendinimo išlaidas, mokėti dienpinigius ir/ar kitas privalomas sumas, kai darbuotojas yra komandiruotas į Prancūziją, jeigu taip, kokio dydžio?; ar darbuotojui mokėtos nakvynės išlaidos (jeigu tokios buvo mokėtos) įskaitomos į minimalų darbo užmokestį?; ar darbuotojui mokėti dienpinigiai už komandiruotę Prancūzijoje įskaitomi į minimalų darbo užmokestį, kai jų paskirtis neišskirta, kai maistpinigiai, kelionės išlaidos neapmokėtos, nakvynės išlaidos iš esmės nekompensuotos (iš 85 dienų, kompensuotos 4 nakvynės išlaidos); tarptautinių paslaugų teikimo tikslais keliaujančio ar skraidančio personalo darbuotojo komandiravimo pažymos (deklaracijos), išduotos darbuotojui, 4 dalies (kelionės, maisto ir jei reikalinga - apgyvendinimo išlaidos kelionės apmokėjimas: padengia darbdavys aprūpinimas maistu: padengia darbdavys apgyvendinimas: padengia darbdavys), 5 dalies papunkčio Komandiruotės metu taikomas valandinis bruto apmokėjimo tarifas: 10.03 / 10.18 EUR/val. (ne)privalomumo Darbdaviui, kai Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis ir Lietuvos Respublikoje įsisteigęs darbdavys savo sąskaita tarptautinių krovinių vežimo vairuotoją komandiruoja laikinai dirbti (pervežti krovinius) į Prancūzijos Respubliką ir duoda jam nurodymus, komandiruojanti įmonė ir darbuotojas komandiruotės metu saistomi darbo santykiais (per kalendorinius metus komandiruočių Prancūzijoje trukmė 85 dienos, atlikta kabotažinių operacijų), atskirai aptariant kabotažo ir ne kabotažo situacijas, taip pat tarptautinių krovinių vežimo iš/į Prancūziją situacijas. Dėl susisiekimo su atsakingomis Prancūzijos institucijomis buvo paprašyta tarpininkauti Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją Direktyvos 2014/67/ES pagrindu.

Atsakovei nepateikus prašytų duomenų iš GPS teikėjų, nurodant, kad tokie nebuvo išsaugoti, tenkintas ieškovo prašymas dėl teismo liudijimo išdavimo iš šių paslaugų atsakovei teikėjo 2019 metais UAB ,,Altas informacinės technologijos“. Gautas pastarosios įmonės atsakymas, kad po paslaugų teikimo atsakovei sutarties nutraukimo 2021 m. duomenys buvo iš serverių ištrinti negrįžtamai.

2023 m. sausio 6 d. ieškovas, kurio prašymu tarpininkaujant Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos atstovams buvo kreiptasi išaiškinimo į atitinkamas Prancūzijos institucijas,  pateikė teismui šių institucijų atstovų pateiktą tokio turinio atsakymą į suformuluotus klausimus:

1. Koks minimalus darbo užmokestis 2019 m. mokėtinas tarptautiniams krovinių vežimo vairuotojams, komandiruotiems į Prancūziją.

2019 m. kolektyvinėje sutartyje nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis buvo mažesnis už šalies minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA). Todėl turi būti taikomas šalies minimalus darbo užmokestis, t. y. 10,03 Eur už valandą 2019 m. Priedas už darbo stažą įskaičiuotas į darbo užmokestį: valandinis įkainis didinamas, atsižvelgiant į darbuotojo darbo stažą įmonėje (žr. toliau pateiktą lentelę).

Minimalus valandiniai įkainiai pagal kolektyvinės sutarties klasifikaciją

Grupė	3 b	4	5	6	7
Grupės aprašymas	Transporto priemonių, kurių bendroji masė neviršija 3,5 t*, vairuotojai	Transporto priemonių, kurių bendroji masė viršija 3,5 t. ir yra iki 11 t., vairuotojai	Transporto priemonių, kurių bendroji masė viršija 11 t. ir yra iki 19 t., vairuotojai	Sunkiasvorių transporto priemonių, kurių svoris viršija 19 t., vairuotojai	Aukštos kvalifikacijos sunkvežimio vairuotojas
Iki 2019 m. balandžio 26 d.	10,03 Eur	10,03 Eur	10,03 Eur	10,03 Eur	10,06 Eur
Po 2019 m. balandžio 26 d.	10,03 Eur	10,03 Eur	10,03 Eur	10,03 Eur	10,21 Eur

 

Už darbą švenčių dieną arba sekmadienį, remiantis šalies kolektyvine sutartimi, prie pirmiau pateiktoje lentelėje nurodyto tarifo pridedama fiksuoto dydžio priemoka, kuri priklauso nuo sekmadienį ar švenčių dieną dirbtų valandų skaičius (mažiau nei 3 valandos ar daugiau nei 3 valandos). Iki 2019 m. balandžio 25 d.: 10,07 Eur (mažiau nei 3 darbo valandos) arba 23,42 Eur (daugiau nei 3 darbo valandos). Po 2019 m. balandžio 26 d.: 10,22 Eur (mažiau nei 3 darbo valandos) arba 23,77 Eur (daugiau nei 3 darbo valandos). Padidėjimas atsižvelgiant į darbo stažą: 2 metai – 2 proc.; 5 metai – 4 proc.; 10 metų – 6 proc.; 15 metų – 8 proc.

2. Ar užsienio darbdavys, komandiruojantis darbuotoją į Prancūziją, privalo pagal Prancūzijos nacionalinius aktus (2019 m.) mokėti maisto, nakvynės, apgyvendinimo išlaidas, mokėti dienpinigius ir/ar kitas privalomas sumas, kai darbuotojas yra komandiruotas į Prancūziją? Jeigu taip, kokio dydžio sumas privaloma mokėti?

Iki 2020 m. liepos 30 d. profesinių transporto, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidų kompensavimas nebuvo vienas iš klausimų, dėl kurių Prancūzijos teisės aktai buvo privalomi komandiruoto darbuotojo darbdaviui.

3. Ar į minimalų darbo užmokestį įskaičiuojamos darbuotojui mokamos apgyvendinimo išlaidos (jeigu tokių yra)

Ne. Profesinių išlaidų kompensavimas pridedamas prie atlyginimo.

4. Ar į minimalų darbo užmokestį įskaičiuojami dienpinigiai, mokami darbuotojui už komandiruotę į Prancūziją, kai jų paskirtis nėra išskirta, kai nebuvo apmokami maisto daviniai, kelionės išlaidos, iš esmės nekompensuojamos apgyvendinimo išlaidos (iš 85 dienų, kompensuotos 4 nakvynės išlaidos).

Dienpinigiai pridedami prie minimalaus darbo užmokesčio. Atlyginimą sudaro minimalus darbo užmokestis, priemokos ir dienpinigiai. Komandiruotpinigiai arba dienpinigiai yra darbo užmokesčio elementas, jeigu jie kompensuoja dėl komandiruotės atsiradusius nepatogumus, susijusius su atitinkamų asmenų išvežimu iš jų įprastos aplinkos, ir nėra mokami kaip kompensacija už darbuotojo dėl komandiruotės faktiškai patirtas išlaidas.

Į paskutinį 2021 m. liepos 2 d. nutartyje suformuluotą klausimą nebuvo atsakyta, nurodant, kad klausimas nebuvo suprastas.

Gavus atsakymą iš kompetentingų Prancūzijos institucijų, ieškovas iškėlė klausimą dėl pakartotino kreipimosi į jas, teigdamas, kad jų pateiktuose atsakymuose yra prieštaravimų tarp viešai skelbtinos informacijos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 31 d. nutartimi prašymo netenkino. 2023 m. kovo 22 d. ieškovo atstovai pateikė savo iniciatyva iš Prancūzijos Darbo, visiško užimtumo ir integracijos ministerijos gautą atsakymą.

Nustatytų aplinkybių vertinimas ir teisinė argumentacija dėl ginčo esmės.

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumo, jo darbinės veiklos ir pobūdžio komandiruotės Prancūzijoje metu, darbuotojui įrodinėjant, kad jam, be darbdavio išmokėto darbo užmokesčio taikant nacionalinės teisės standartus, turi būti papildomai mokamas Prancūzijos Respublikoje ginčo laikotarpiu – už visus 2019 metus – mokėtas minimalus darbo atlygis.

Įvertinęs byloje surinktų rašytinių duomenų turinį, Prancūzijos kompetentingų institucijų pateiktus išaiškinimu dėl taikytinos užsienio šalies teisės turinio, teismas laiko, kad nėra pagrindo pritarti ieškovo atstovų nurodytiems teiginiams bei argumentams ir jų pagrindu tenkinti ieškinį jame nurodytais motyvais. Tokią išvadą teismas grindžia žemiau išdėstytu.

Būtinumo taikyti užsienio šalies teisę konstatavimas ir jos taikymas savaime nerodo šiuo išreikšto darbuotojo reikalavimo pagrįstumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos Europos Sąjungos teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos. Tais atvejais, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo. Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Tokiu būdu, priešingai nei teigė posėdžio metu ieškovo atstovė, toks taikymo poreikis nėra sąlygotas su naujojo DK įsigaliojimu atsiradusio tolimųjų reisų vairuotojų mobilumo paketu. Tai nėra nauja minėtos direktyvos taikymo sritis.

Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalies a punktas nustato, kad ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių: a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais. Šioje Direktyvoje nenumatyta, kad ji netaikoma transporto sektoriui.

Apie tai, jog Direktyva 96/71/EB taikoma transporto sektoriui, ypač kai atliekamos kabotažo operacijos, yra pasisakęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2020 m. gruodžio 1 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-815/18 (toje pačioje byloje, iš kurios ieškovas į nagrinėjamą bylą yra pateikęs generalinio advokato M. B. 2020 m. balandžio 30 d. išvadą). ESTT šiame sprendime konstatavo: “1. 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tarpvalstybinėms paslaugoms, teikiamoms krovinių vežimo keliais sektoriuje”; “2. Direktyvos 96/71 1 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad darbuotojas, kuris dirba vairuotoju tarptautinio krovinių vežimo keliais sektoriuje pagal vežimo sutartį, sudarytą tarp jį įdarbinusios įmonės, įsteigtos valstybėje narėje, ir įmonės, esančios kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje atitinkamas asmuo paprastai dirba, laikomas į kitos valstybės narės teritoriją komandiruotu darbuotoju, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, jeigu jo atliekamas darbas nagrinėjamu ribotu laikotarpiu yra pakankamai susijęs su šia teritorija. Tokio ryšio buvimas nustatomas visapusiškai įvertinus veiksnius, kaip antai atitinkamo darbuotojo šioje teritorijoje vykdomos veiklos pobūdį, jo veiklos ryšio su kiekvienos valstybės narės, kurioje dirba, teritorija intensyvumo laipsnį ir dalį, kurią ši veikla sudaro, kalbant apie visą atitinkamų paslaugų teikimą; “4. Direktyvos 96/71 1 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad darbuotojas, kuris dirba vairuotoju tarptautinio krovinių vežimo keliais sektoriuje pagal vežimo sutartį, sudarytą tarp jį įdarbinusios įmonės, įsteigtos valstybėje narėje, ir įmonės, esančios kitoje valstybėje narėje, ir atlieka kabotažo operacijas kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje paprastai dirba, iš principo gali būti laikomas komandiruotu į valstybės narės, kurioje vykdomi tie vežimai, teritoriją. Kabotažo operacijos trukmė nesvarbi vertinant tokio komandiravimo buvimą, tačiau tai neturi įtakos galimam šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies taikymui.”

  Apeliacinės instancijos, priimdamas nutartį nagrinėjamoje byloje, konstatavo (jos 34 punktas), kad ,, <...> paslaugų teikimas kitoje valstybėje narėje veikiančiai paslaugų sutarties šaliai, visų pirma, yra fakto klausimas ir kad protingas, ir iš esmės vienintelis, būdas patikrinti, ar ieškovas iš tiesų buvo komandiruotas teikti paslaugas Prancūzijos Respublikoje, yra duomenų surinkimas apie Direktyvos 1 straipsnio 3 dalies a punkte minimas darbdavio sudarytas sutartis su užsienio (ypač Prancūzijos) kontrahentais dėl pervežimo paslaugų. Tai reiškia, kad šiai bylai yra reikšmingi duomenys apie ieškovo vykdytus konkrečius pervežimus, t. y. apie pervežimo užsakovus, krovinio gavėjus ir pervežimo maršrutus. Šie duomenys gali būti gauti iš pervežimo sutarčių ir /ar CMR važtaraščių, o juos taip pat gali patikslinti ir papildyti darbdavio disponuojami GPS duomenys apie faktinius maršrutus. Ieškovas pagrįstai teigia, kad darbdavio įsakymai apie komandiravimą ir tachografo duomenys tokių aplinkybių pakankamai ir pilnai neįrodo“.

Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės su užsienio subjektais sudarytas sutartis su užsienio (tame tarpe ir Prancūzijos) kontrahentais dėl pervežimo paslaugų, kaip numatyta Direktyvos 1 straipsnio 3 dalies a punkte, o ši aplinkybė (tokių sutarčių buvimas), teismo manymu, svari ir esminė bei būtina įrodinėjimo priemonė minėtos Direktyvos taikymo prasme.

Atsakovė į bylą yra pateikusi eilę CMR važtaraščių, tačiau tik labai nedidelė jų dalis (2019 m. kovo 11 d., 2019 m. birželio 24 d., 2019 m. rugsėjo 20 d.), t. y. vos trys, rodo ieškovą buvus Prancūzijoje. Šie CMR važtaraščiai nėra tiek informatyvūs, kad galima būtų spręsti apie ieškovo nurodytą išbūtą laiką Prancūzijos teritorijoje, darbo (teiktų paslaugų) pobūdį, kurie leistų besąlygiškai teigti ieškovą atlikus vidinius pervežimus Prancūzijoje, teikus kabotažo paslaugas. Jokių rašytinių duomenų, leidžiančių pagrįsti bei pritarti ieškovo išsakytiems teiginiams, byloje nėra. Sutiktina su atsakovės išreikšta pozicija, kad ieškovo teiginiai yra deklaratyvūs.

Taigi byloje nesant duomenų apie ieškovo vykdytus konkrečius pervežimus, t. y. apie pervežimo užsakovus, krovinio gavėjus ir pervežimo maršrutus, nesant sudarytų sutarčių tarp ieškovą  įdarbinusios įmonės, įsteigtos valstybėje narėje, t. y. atsakovės, ir įmonės, esančios kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje ieškovas buvo įdarbintas, nesant duomenų apie jokius užsienio valstybės ieškovui duotus pavedimus, apsprendžiančius ieškovo darbo pobūdį Prancūzijoje ir jo sąsajas su šia šalimi.

Byloje nėra kitų duomenų, besąlygiškai patvirtinančių ieškovo nurodytą aplinkybę dėl jo Prancūzijoje teiktų paslaugų pobūdžio, o būtent, tai, kad jis vykdė kabotažo operacijas. Byloje esantys ieškovo pateikti tachografo duomenys, teismo manymu, to neidentifikuoja tiek, kad būtų galima konstatuoti tokį jo vykdytos veiklos pobūdį. Be to, sutiktina su atsakovės teiginiais, kad neturint GPS duomenų tiekėjo iššifruotų duomenų, ieškovo pateikti tachografo duomenys negali būti besąlygiškai patikimi: teismas negali remtis išimtinai vairuotojo kortelės duomenimis, kaip tą daro ieškovas, nes jos duomenis įtakoja vien tik pats darbuotojas, darbuotojas savo skaičiavimų nepagrindė įtikinamais ir aiškiais įrodymais, lentelėse nurodytų sumų ir jų susidarymo mechanizmo objektyviai nepagrindė, be to, bylos nagrinėjimo metu keitė savo poziciją dėl jų dydžio. Visos su komandiruote susijusios išlaidos darbuotojui atlyginamos jam grįžus iš komandiruotės ir darbdavei pateikus ataskaitą bei įrodymus apie patirtas išlaidas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta – darbdavys pateikė ataskaitas, o darbdavė kompensavo darbuotojo patirtas išlaidas (tai patvirtina į bylą pateiktos avansinės apyskaitos).

Imant domėn virš išdėstytą, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas turi teisę į jo prašomą Prancūzijos minimalaus darbo užmokestį jo nurodomų argumentų ir byloje surinktų įrodymų kontekste.

Akcentuotina ir tai, kad ieškovo darbo funkcijos labai ribotu laikotarpiu Prancūzijoje tėra faktinis momentas ir jo komandiruotės Prancūzijoje dalis, kurie savaime nerodo jo didesnio sąsajumo su šia užsienio valstybe. Ieškovas darbinius nurodymus gaudavo išimtinai iš atsakovės, jokie tretieji asmenys jam nurodymų, pavedimų nėra davę. Ieškovo išskiriamas jo darbas Prancūzijoje nebuvo nuolatinio pobūdžio, nebuvo susijęs su paslaugų teikimu Prancūzijoje, ieškovas į komandiruotes pervežti krovinius buvo siunčiamas įvairiose Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Prancūzijoje, ieškovas vykdė išimtinai darbdavės darbinius nurodymus dėl krovinių pervežimo, t. y. vykdė tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigas pagal su atsakove pasirašytą darbo sutartį. Darbo sutartis ir kiti ją lydintys dokumentai pasirašyti su Lietuvoje registruota įmone, ieškovui žinant, jog darbinasi Lietuvoje, darbo sutartyje numatant, kad jam taikomi Lietuvos įstatymai. Lietuvoje ieškovas buvo atsidaręs einamąją sąskaitą, gavo į ją pagal Lietuvos teisę mokamą darbo užmokestį, mokėjo Lietuvai mokesčius, tvarkėsi čia reikiamus dokumentus įsidarbinimui, buvo atskaitingas atsakovei, buvo įstojęs į Lietuvoje veikiančią profesinę sąjungą. Nagrinėjamu atveju transporto priemonės operacijas išimtinai organizavo atsakovė, ji duodavo nurodymus ieškovui, paskirstydavo darbus ir tai darė iš Lietuvos, nes atstovybių užsienyje, tame tarpe ir Prancūzijoje, neturėjo. Darbuotojas iš kiekvienos komandiruotės grįždavo į Lietuvą, iš kur vėl vykdavo į naujas komandiruotes. Šios aplinkybės rodo, kad didesnis ieškovo sąsajumas yra būtent su Lietuvos valstybe, ne su Prancūzija (ar kuria kita užsienio šalimi), santykio su kuria intensyvumo laipsnis yra labai nežymus. Aplinkybė, jog jis nebuvo nurodęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, savaime nerodo, kad ieškovas Lietuvoje neturėjo gyvenamosios vietos. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad tokią turėjo Prancūzijoje ar kurioje nors kitoje užsienio šalyje narėje. Dėl išdėstyto nėra jokio pagrindo ir teisinių prielaidų teigti, kad ieškovo ryšys su Lietuva buvo formalus. 

Esant išdėstytam ir nenustačius, kad ieškovas, kaip darbuotojas, būtų dirbęs vairuotoju tarptautinio krovinių vežimo keliais sektoriuje pagal vežimo sutartį, sudarytą tarp jį įdarbinusios įmonės, įsteigtos valstybėje narėje, ir įmonės, esančios kitoje valstybėje narėje, būtų atlikęs nuolatines kabotažo operacijas kitos valstybės narės teritorijoje, taip pat nenustačius, kad ieškovo darbinės veiklos pobūdis būtų labiau susijęs su Prancūzija nei su Lietuva, nėra pagrindo laikyti, jog ieškovas turi teisę į Prancūzijos minimalų darbo užmokestį minėtos direktyvos prasme, tam nenustatytų reikiamų sąlygų, jų ieškovas neįrodė.

Darbdavės išduotos pažymos – deklaracijos, kaip privalomas elementas ieškovui vykstant į Prancūziją, yra generuojamos automatiškai, jų turinio atsakovė koreguoti negali, todėl esamo turinio pažymų faktas savaime negali būti laikomas darbdavio tokios pareigos pripažinimu bei neįgalina darbdavį mokėti darbuotojui minimalų Prancūzijos darbo užmokestį.

Sutiktina su atsakovės pastebėjimais, kad nagrinėjamu atveju ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia abstrakčiu teisės aktų citavimu, subjektyvia nuomone bei deklaratyviai išreikšta pozicija dėl Prancūzijos Respublikos minimalus darbo užmokesčio jam mokėjimo, nemotyvuotai išskirdamas tik vieną iš valstybių (Prancūziją), nors pats niekada nebuvo siunčiamas išimtinai tik į ją.

Todėl dėl virš išdėstyto teismas atmeta ieškovo reikalavimą dėl 4 331 Eur nepriemokos už  darbą komandiruotėse Prancūzijoje laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. priteisimo, kaip neįrodytą ir nepagrįstą.

Teismas mano, kad ieškovas taip pat neįrodė ir savo pozicijos pagal antrą reikalavimo dalį dėl 1 814,40 Eur nepriemokos už keliones iš/į komandiruotes išieškojimo.

Pirma, šioje reikalavimo dalyje ieškovas buvo itin nenuoseklus. Ieškovas pradžioje teigė, kad ši suma susidarė iš nepriemokos už keliones iš/į komandiruotes, ją grindė prie patikslinto ieškinio pridėta lentele su paskaičiavimais. Tačiau net gi manant, kad lentelė gali būti laikoma kaip atitinkanti įrodymams keliamus leistinumo ir patikimumo reikalavimus (dėl to yra labai didelių abejonių, nes neįvardintas ją sudaręs asmuo), šios lentelės turinys nėra aiškus, nenurodyta komandiruočių šalis, vykimo / grįžimo laikas, vykimo būdas, labai abejotina nurodoma vykimo kelionės iš/į komandiruotę trukmė valandomis (3 lentelės grafa). Teismas neturi pagrindo manyti, kad darbdavys negarantavo darbuotojo vykimo / jo nuvežimo į komandiruotės vietą tokiu būdu ir tokiu laiku, kaip nurodyta komandiruočių įsakymuose, kurių, be kita ko, byloje yra pateikta mažiau nei nurodyta minėtoje ieškovo prie patikslinto ieškinio pateiktoje lentelėje (1 lentelės grafa). Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovui buvo sumokėta už 8 vykimo į komandiruotę valandas, nurodytas komandiruočių įsakymuose, ieškovas net neįrodinėjo kito galimo vykimo būdo ir niekaip apart lentelėje nurodyto būdo nemotyvavo nurodytų vykimo į komandiruotę valandų, teismas laiko, kad pagal šitą reikalavimo poziciją su ieškovu yra pilnai atsiskaityta.

Antra, bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas pradėjo kalbėti apie tai, kad jam taip pat jam nebuvo pilnai apmokėtas darbo užmokesčiu ne tik kelionės iš/į komandiruotę laikas, bet nebuvo išmokėta kompensacija už papildomą poilsio laiką, pridėtą prie kasmetinių atostogų laiko, nebuvo kompensuotos apgyvendinimo išlaidos, todėl yra susidariusi minėta prašoma priteisti 1 814,40 Eur nepriemoka. Tačiau ieškovas visiškai neįrodinėjo kompensacijos už papildomą poilsio laiką, pridėtą prie kasmetinių atostogų laiko, apgyvendinimo išlaidų, neteikė jokių su tuo susijusių įrodymų.

Trečia, minėta, kad visos su komandiruote susijusios išlaidos darbuotojui atlyginamos jam grįžus iš komandiruotės ir darbdavei pateikus ataskaitą bei įrodymus apie patirtas išlaidas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta – darbdavys pateikė ataskaitas, o darbdavė kompensavo darbuotojo patirtas išlaidas (tai patvirtina į bylą pateiktos avansinės apyskaitos). Ieškovas darbo santykių metu nė karto nekėlė darbdavei klausimo dėl netinkamo apmokėjimo už jo atliktą darbą – nei pagal Lietuvos teisę, nei pagal kurios užsienio valstybės teisę.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad darbo sutartis su ieškovu pasibaigė 2020 m. sausio 31 d. DK 55 straipsnio pagrindu, pačiam ieškovui pateikus prašymą atleisti jį iš užimamų pareigų. Darbo sutarties nutraukimo dieną ieškovas su atsakove pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir galutinio atsiskaitymo, kuriuo ieškovas pats savo parašu patvirtino, jog galutinį atsiskaitymą gavo ir pretenzijų įmonei neturi. Teismų praktikoje pažymima, kad darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbdavio pasiūlytų sutarties nutraukimo ar visiško atsiskaitymo sąlygų, ieškovas, nesutikdamas su darbdavio pasiūlymu dėl visiško atsiskaitymo kitokia nei įstatyme nustatyta tvarka, turėjo teisę nepasirašyti susitarimo, tačiau darbo santykių šalims pasirašius vienos šalies pasiūlytą susitarimą, preziumuojama, kad kita šalis sutinka su susitarime išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turi būti vykdomas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005).

Tai, kad bylos nagrinėjimo metu darbuotojas įtikinamai nemotyvuodamas ima neigti savo valią pasirašant susitarimą ir tai daro jau pažengusioje bylos nagrinėjimo stadijoje (teikdamas pirminį prašymą DGK, darbuotojas šios aplinkybės nenurodė ir pateikė visai kitokio turinio prašymą, to nepadarė ir pirminiame ieškinio pareiškime), rodo tik jo gynybinės pozicijos apraiškas bei darbuotojo siekį jam palankaus teismo sprendimo.

Darbo santykių metu darbuotojas nė karto nekėlė klausimo dėl netinkamo darbo užmokesčio skaičiavimo, netinkamo atsiskaitymo pagal komandiruotėse jo patirtas išlaidas, grįžęs iš vienų komandiruočių vykdavo į kitas, tokiu savo elgesiu patvirtindamas, kad įmonės apskaičiuojamos ir jam išmokamos sumos jį visiškai tenkino.

Akcentuotina ir tai, kad nagrinėjant bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nurodymu naujai aiškinantis faktines aplinkybes bei renkant papildomus rašytinius įrodymus ginčo dalykui spręsti, iš Prancūzijos kompetentingų institucijų bendradarbiavimo eigoje gauti duomenys dėl byloje taikytinos užsienio šalies teisės turinio aiškinimo iš esmės paneigė ieškovo byloje išdėstytą poziciją.

Teismui nenustačius įsiskolinimo buvimo darbuotojui fakto nei pagal vieną įrodinėtiną poziciją, jo išvestinis reikalavimas išieškoti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pasibaigus darbo santykiams taip pat atmestinas.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui ir nekeičia teismo padarytų išvadų turinio ir esmės.

Pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovui nėra.

Atsakovė į bylą pateikė duomenis, kad iki šio teismo sprendimo priėmimo, išnagrinėjus bylą naujai po apeliacinės instancijos priimto procesinio sprendimo,  ji byloje patyrė iš viso 14 299,49 Eur bylinėjimosi išlaidų: ją atstovavusiai advokatų profesinei bendrijai Makauskas ir Gečaitė Menere lege atsakovė sumokėjo 13 564,65 Eur už teisines paslaugas, advokatui M. M. sumokėjo 700 Eur už teisines paslaugas konsultuojant Prancūzijos Respublikos teisinio reguliavimo klausimais, L. V. firmai Letra sumokėjo 34,84 Eur išlaidas už vertimus. Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, rengtų procesinių dokumentų kiekį bei jų išsamumą, bylos nagrinėjimo trukmę, laiko, kad jos iš esmės yra pakankamai adekvačios ir protingos nagrinėjamai bylai. Vienok, atsižvelgęs į tai, kad ginčą pralaimėjusi šalis – darbuotojas – yra ženkliai silpnesnė finansiniu požiūriu, mano, jog yra pagrindas šias išlaidas byloje sumažinti iki 6 000 Eur.

Teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje nepatyrė.

Dėl ieškovo prašymo vadovaujantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, įrodymų naikinimą, nepateikimą, sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą.

Prašymas motyvuojamas tuo, kad atsakovės pakartotinai prašant ji nepateikė tachografo duomenų už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. gegužės 10 d., teigdama, kad šie duomenys yra sunaikinti, todėl jų nepateikus, nepateikus išsamių laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2020 m. sausio 1 d. tachografo duomenų, kuriuose būtų matyti vairuotojo kortelės numeris, transporto priemonės numeris, įvažiavimo į Prancūziją/išvažiavimo iš Prancūzijos laikas, vairavimo laikas, kitas darbo laikas, poilsio laikas, tachografo nuskaitymo įrangos identifikaciniai duomenų, duomenų iš vairuotojo kortelės bei duomenų iš transporto priemonės perkėlimo (įregistravimo) data ir kt. pilni duomenys.

Teismas pažymi, kad atsakovė visus bylos išsprendimui reikalingus dokumentus į bylą pateikusi. Ieškovo reikalauto viso laikotarpio tachografo duomenų pateikti neturėjo galimybės dėl jų riboto saugojimo, tai patvirtino ir bylą naujai nagrinėjant pateikta saugojimo paslaugą atlikusios įmonės informacija. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovę piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis, sąmoningai veikus prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, naikinus įrodymus, jų neteikus ir pan. Nenustačius pagrindo baudos skyrimui, prašymas netenkintinas.

 

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu, teismas

 

n u s p r e n d ž i a :

 

ieškovo S. B. ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurocargo24“ (į. k. 303025620) iš ieškovo S. B. (gim. (duomenys neskelbtini)., a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) 6 000 Eur (šešis  tūkstančius eurų ir 00 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. DGKS-2390 darbo byloje Nr. APS-131-4982 laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

 

 

Teisėja           Natalija Daškovienė