Civilinė byla Nr. 2-942/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 110.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. liepos 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. S., B. P. ir A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno
apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarties dalies, kuria atmestas jų
prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių, galimų dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
Ieškovas BUAB „Ranguva“
kreipėsi į teismą su actio Pauliana
ieškiniu atsakovams M. S., B. P. ir A. B. dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Kauno apygardos teismas 2009
m. lapkričio 25 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – ginčijamais
sandoriais perleisto atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto areštą.
Atsakovai M. S., B. P. ir A. B.
atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti laikinąsias
apsaugos priemones – areštuoti ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą,
kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines, priklausančias ieškovui ir
esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis (tame tarpe administratorių UAB
„Valeksa“) atsakovų sumokėtos ginčijamais sandoriais ir įneštų pagerinimų sumos
ribose 440 000 Lt; įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo nuostolių,
galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo
užtikrinimą, ir įpareigoti ieškovą įnešti į teismo depozitinę sąskaitą
240 000 Lt. Nurodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą
sudaro grėsmė, jog ieškinio tenkinimo atveju pritaikius abišalę restituciją
teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas, t.y. BUAB „Ranguva“ gali
nesugebėti grąžinti atsakovams priklausančių sumų. Atsakovas A. B. ginčijamame
turte padarė nemažai pagerinimų: padarė kapitalinį remontą, įrengė šildymą,
įvedė dujas, pritaikė ofiso veiklai. Visą įneštų lėšų suma vertintina 200 000
Lt. Nurodė, jog Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi pritaikius
laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus atsakovams priklausantį ginčijamais
sandoriais perleistą turtą, atsakovai gali patirti nuostolių, kuriuos vertina 240
000 Lt, kurių atlyginimas turi būti užtikrintas.
Kauno apygardos teismas 2010
m. sausio 18 d. nutartimi atmetė atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo ir atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl ieškovo prašymu taikytų
laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo. Teismas atmetė kaip
nepagrįstus atsakovų argumentus, jog, neareštavus ieškovo turto, teismo
sprendimo įvykdymas gali pasidaryti neįmanomas. Ieškinio tenkinimo atveju
atsakovas įgytų teisę į 240 000 Lt kreditorinį reikalavimą. Teismas pabrėžė,
jog ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, dėl ko ši byla susijusi su viešuoju
interesu. Ieškovo turtą ir pinigines lėšas valdo, naudoja ir disponuoja juo
administratorius tik įstatymo nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3
punktas), kuris taip pat yra atsakingas už bankrutuojančios įmonės turto
apsaugą (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalis 4 punktas), ir jam pavestas funkcijas
bankroto procese vykdo išimtinai bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių
interesų užtikrinimui. Bankrutuojančios įmonės turto areštas pažeistų kitų
įmonės kreditorių interesus ir kliudytų administratoriui vykdyti su bankroto
procedūra susijusius veiksmus. Be to, laikinosios apsaugos priemonės taikomos
asmeniui, kuriam yra pareikštas reikalavimas, o atsakovai šioje byloje jokių
reikalavimų ieškovui nėra pareiškę. Teismas atmetė atsakovų prašymą dėl nuostolių,
galinčių atsirasti dėl ginčijamam nekilnojamam turtui taikyto arešto,
atlyginimo užtikrinimo, nes sprendė, jog šis prašymas yra nepagrįstas ir
nemotyvuotas.
Atsakovai M. S., B. P. ir A. B. atskiruoju skundu
prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį (neteisingai
nurodyta nutarties data – turi būti 2010 m. sausio 18 d.), kuria atsisakyta
taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nuostolių, galinčių atsirasto dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą, ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirąjį
skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, prieštarauja CPK 144 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintai nuostatai. BUAB „Ranguva“ ieškiniu prašo taikyto dvišalę
restituciją, t.y. grąžinti abiem šalims tai, ką yra gavusios pagal sandorį. Ieškinio
tenkinimo atveju atsakovai įgytų teisę į 240 000 Lt dydžio kreditorinį
reikalavimą, o ieškovui turėtų būti grąžinamas nekilnojamasis turtas,
perleistas atsakovams ginčijamais sandoriais. Teismui netenkinus prašymo taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, teismo sprendimo įvykdymas dalyje dėl atsakovų kreditorinio
reikalavimo gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
2. Ieškinio tenkinimo atveju atsakovai ieškovui
turėtų grąžinti ginčijamais sandoriais perleistą nekilnojamąjį turtą, kuris po
jo perleidimo buvo pagerintas, atsakovui A. B. investavus į jį apie 200 000 Lt.
Kadangi ieškovui pereitų turtas, kurio vertė žymiai didesnė, laikinosios
apsaugos priemonės turėtų būti taikomos ne 240 000 Lt, bet 440 000 Lt ribose,
taikant nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
užtikrinimą.
Ieškovas BUAB „Ranguva“ atsiliepimu į atskirąjį
skundą prašo skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d.
nutartį palikti nepakeistą. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie galimus
nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovams nėra kilusios
jokios neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygotos pasekmės,
kadangi jie gali naudotis areštuotu turtu.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro
teismo nutarties dalies, kuria išspręsti laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo ir nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Ieškovas BUAB „Ranguva“ pareiškė actio Pauliana ieškinį dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Restitucijos taikymo natūra
ypatumai atlygintino turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio atveju, sąlygoja ne tik
atsakovo, bet ir ieškovo turtinių prievolių atsiradimą. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje
pareikštus ieškinio reikalavimus, ieškinio tenkinimo atveju atsakovas įgytų
pareigą grąžinti ieškovui ginčijamu sandoriu jam perduotą turtą natūra, ir
ieškovas – pareigą grąžinti atsakovui ginčijamo sandorio pagrindu už šį turtą
sumokėtą kainą. Ši priešpriešinių ginčo šalių vykdytinų turtinių prievolių
atsiradimo galimybė teismo sprendimu tenkinus ieškinio reikalavimus, sąlygoja
būtinybę užtikrinti tokio teismo sprendimo įvykdymą, jei byloje esančių įrodymų
pagrindu būtų galima padaryti pagrįstą išvadą dėl grėsmės teismo sprendimo
įvykdymui egzistavimo. Tokiu atveju būtent restitucijos vykdymo ypatumai lemia
tai, jog teisę reikalauti užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio
tenkinimo atveju turi ne tik ginčo sprendimą teisme inicijavęs ir savarankiškus
reikalavimus byloje pareiškęs ieškovas, bet ir pagal pareikštą ieškinį
privalantis atsakyti atsakovas, kiek tai
susiję su ieškovo prievolės grąžinti ginčijamu sandoriu perleisto turto kainą
galimu atsiradimu ir tokią pareigą nustatančio teismo sprendimo įvykdymo
užtikrinimu.
Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad ieškovas, kuris
ieškinio tenkinimo atveju įgytų pareigą grąžinti atsakovui pripažinta negaliojančia
turto perleidimo sutartimi sumokėtą 240 000 Lt dydžio turto kainą, yra
bankrutuojanti įmonė, paneigia grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, vadovaujantis ĮBĮ 14 straipsnio 1
dalies 1 punktu, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė
valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti
suteikiama tik administratoriui, kuris šią savo teisę įgyvendina laikydamasis
ĮBĮ nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo
prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi ieškinio tenkinimo
atveju atsakovas, įgijęs piniginio pobūdžio reikalavimo teisę bankrutuojančiai
įmonei, įgytų teisę būti įtrauktas į tokios įmonės kreditorių sąrašą su
atitinkamu reikalavimu, kurį patvirtintų teismas. Bankrutuojančios įmonės
kreditorių reikalavimai tenkinami likviduojant bankrutavusią įmonę, laikantis
ĮBĮ 35 straipsnyje įtvirtintų eilės ir tvarkos reikalavimų. Turto arešto atveju
atsakovas neįgytų teisės į kitokią savo reikalavimų bankrutuojančiai įmonei
patenkinimo tvarką nei ta, kurią numato ĮBĮ, t.y. jis neįgytų tesės reikalauti,
kad jo reikalavimai būtų patenkinti iš konkretaus taikant laikinąsias apsaugos
priemones areštuoto turto, o taip pat neįgytų pirmenybės, jog jo reikalavimai
būtų patenkinti prieš kitus aukštesnėje eilėje esančius kreditorius ar tos
pačios eilės kreditorius kaip ir jis pats.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus
atskirojo skundo argumentus, jog, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimą, nagrinėjamu atveju buvo būtina užtikrinti ne tik ieškovo 240
000 Lt dydžio prievolės, kildinamos dėl faktiškai atsakovo sumokėtos ginčo
turto kainos grąžinimo, įvykdymą, bet ir jo prievolės atsakovui dėl 200 000 Lt
dydžio ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo įvykdymą. Pažymėtina, jog
laikinųjų apsaugos priemonių taikymu užtikrinti galima tik tuos reikalavimus,
dėl kurių būtų nuspręsta teismo sprendimu. Nagrinėjamoje byloje nesant
pareikštų savarankiškų reikalavimų, susijusių su ginčo turto pagerinimo išlaidų
priteisimu, atsižvelgiant į tai, kad jie nesusiję su restitucijos taikymu, pirmosios
instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti ir dėl jų įvykdymo
užtikrinimo.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo
skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nuostolių,
galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
klausimą. CPK 147 straipsnyje įtvirtintos normos paskirtis – užtikrinti ne bet
kokių atsakovo nuostolių, bet tų, kurie yra tiesioginė laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo pasekmė, atlyginimą. Todėl atsakovas, pateikdamas prašymą dėl
nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turėjo pateikti įrodymus, kokius nuostolius
jis patyrė dėl konkretaus ginčijamo sandorio dalyką sudarančio turto arešto.
Atsakovui nepagrindus savo nuostolių, kuriuos jis įvertino 240 000 Lt,
atsiradimo ir nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos
teismas pagrįstai atmetė šį atsakovo prašymą kaip nepagrįstą.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius
absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija
sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis skundžiamoje dalyje yra
teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde
nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 18 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras
Driukas
Danutė Milašienė
Vigintas
Višinskis