Baudžiamoji byla Nr. 2K-135/2011

                                                                                                (Proceso Nr. 1-33-1-00623-2009-0)

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 

                                                                                                1.2.26.2.1;

                                                                                                2.4.7 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 22 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Skundžiamas ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendis: pašalinta iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuoroda, kad nuteistoji L. S. tyčia spyrė nukentėjusiajam A. Z. į dešiniosios kojos blauzdos sritį, ir nustatyta, jog L. S. tyčia spyrė nukentėjusiajam A. Z. į dešiniosios kojos šlaunies sritį;

L. S. veika perkvalifikuota iš BK 140 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio1 dalį ir paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms; panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

 

n u s t a t ė :

 

L. S. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. liepos 23 d., apie 18 val., viešoje vietoje – Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) namo trečios laiptinės, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. vartodama necenzūrinius žodžius tyčia spyrė A. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)) į dešiniosios kojos šlaunies sritį ir rankoje laikyta sportine kepurėle vieną kartą sudavė į veidą, taip sutrikdė viešąją rimtį bei tvarką ir nežymiai sužalojo nukentėjusįjį A. Z.

Kasaciniu skundu nuteistoji L. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, bei, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ji apeliaciniame skunde teigė, kad teismas neatsižvelgė į specialisto išvados Nr. G1601/09 (03) 6 punkte išdėstytą prielaidą, jog sužalojimų nukentėjusysis A. Z. galėjo gauti esant aplinkybėms, nesusijusioms su ja, nuteistąja. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo konstatavimu, kad nukentėjusiojo A. Z. aiškinimą apie jo sužalojimo aplinkybes iš esmės patvirtina teismo medicinos specialisto išvadoje aprašyti nukentėjusiojo sužalojimai, jų lokalizacija, tikėtinas padarymo laikas ir mechanizmas, nes tai, jos nuomone, prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai. Kasatorė pažymi, kad vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrinamas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas, pradinių duomenų teisingumas, medžiagos ištyrimo visapusiškumas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P. Pečkus, surašęs specialisto išvadą, parodė, jog jis netyrė nukentėjusiojo A. Z., o padarytus sužalojimus nustatė tik iš jam pateiktų medicininių dokumentų 2009 m. rugpjūčio 12 d. išrašo ir A. Z. ambulatorinės kortelės. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad šie medicininiai dokumentai yra iš esmės prieštaringi. Specialisto išvados tiriamosios dalies 1.2 punkte nurodyta, kad A. Z. ambulatorinėje kortelėje užfiksuota: A. Z. gydytojo apžiūrėtas 2007 m. liepos 30 d.; skausminga dešiniojo skruostikaulio srityje; pasak A. Z., jam į veidą trenkė kaimynė; konstatuotas potrauminio streso sindromas. Medicininių dokumentų 2009 m. rugpjūčio 12 d. išraše nurodyta visiškai kita A. Z. diagnozė – dešiniojo skruostikaulio sumušimas, dešiniosios kojos sumušimas, potrauminio streso sindromas, taip pat 2009 m. liepos 30 d. gydytojo atliktos nukentėjusiojo apžiūros metu nenustatytos aplinkybės – benykstanti „mėlynė“, patinimas – bei papildomai – kaimynės spyris į koją ir to padarinys – šlaunies srities skausmingumas. Kasatorės nuomone, apygardos teismas neištyrė, ar medicininių dokumentų 2009 m. rugpjūčio 12 d. išrašas yra tikras dokumentas, ar juo galima nustatyti nukentėjusiojo diagnozės papildymo priežastį. Teismas objektyviai nepatikrino ir specialisto konstatuotos aplinkybės dėl A. Z. sužalojimų atsiradimo laiko. Kasatorės manymu, taip apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą Nr. 1601/09 (03), iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apygardos teismas, nepasisakęs dėl šio apeliacinio skundo argumento, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Taip pat nuteistoji abejoja apeliacinės instancijos teismo išvada dėl objektyviųjų veikos požymių – nuteistosios veiksmų, jų atlikimo būdo. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino esminę reikšmę turinčių aplinkybių: kur įvykio metu ir kokioje padėtyje sėdėjo nukentėjusysis A. Z. bei liudytojas M. R., ar esant tokiai padėčiai L. S. galėjo įspirti nukentėjusiajam į nurodytą kūno vietą. Kasatorė pažymi, kad apygardos teismas, nors ir atliko įrodymų tyrimą, tačiau nepašalino prieštaravimų tarp jos ir liudytojų parodymų, nevertino dalies liudytojų (R. V. (R. V.) parodymų, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių. Nuteistoji pabrėžia, kad ji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusysis sėdėjo prie pat sienos, todėl ji negalėjo jo apeiti ir įspirti į dešiniąją koją. Tai patvirtino ir liudytojai M. R. bei R. V. Tačiau apygardos teismas, remdamasis A. Z. bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotais liudytojo M. R. parodymais, nepagrįstai padarė priešingą išvadą.

Nuteistoji pažymi ir tai, kad apygardos teismas konstatavo, jog teismo medicinos specialisto aiškinimą, kad nukentėjusiajam veido sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant smūgį standžiu kepurės snapeliu, patvirtina liudytojo M. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir kad tai paneigia nuteistosios apeliacinės instancijos teisme iškeltą versiją, jog ji laikė kepurę už snapelio. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, jog „mėlynė“ atsirado būtent nuo metalinio kepurės segtuko, o aplinkybė dėl sužalojimo kepurės snapeliu atsirado tik po apygardos teisme atliktos apžiūros, nustačius, kad metalinis segtukas negalėjo padaryti konstatuoto sužalojimo. Teismas patvirtino naują aplinkybę ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o liudytojo M. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo patvirtinti nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, nustatė reikšmingas bylos aplinkybes – dėl nukentėjusiojo sėdėjimo vietos ir smūgio sudavimo kepurės snapeliu – neatsižvelgęs į bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų visetą.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė tyčios turinio, jos kryptingumo, motyvų. Apygardos teismas visiškai nepasisakė, kaip vertina liudytojo R. V. parodymus apie kilusio konflikto aplinkybes ir eigą bei nukentėjusiojo veiksmus. Teismai, nevertindami R. V. parodymų, pasielgė nelygiaverčiai, nes iš bylos medžiagos matyti, jog tarp jos, nuteistosios, ir nukentėjusiojo atstovės R. Z. yra konfliktiški santykiai, todėl ši taip pat turėjo motyvą paveikti savo sūnų A. Z., siekdama apkalbėti ją, L. S. Apygardos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo konflikto aplinkybes, neatskleidė nusikalstamos veikos požymių, formaliai įvertino jos, L. S., elgesį ir motyvus, neobjektyviai juos vertindamas kaip chuliganiškus.

Taip pat nuteistoji L. S. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs veikas į BK 284 straipsnio 1 dalį, iš naujo sprendė bausmės skyrimo klausimą, pažymėdamas, jog atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, su kuriais sutinka. Ji pažymi, kad, pasikeitus veikos kvalifikacijai, pasikeitė ir prielaidos, lemiančios bausmės parinkimą, nes BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, tačiau teismas, neatsižvelgęs į BK 55 straipsnio nuostatas, paskyrė pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistosios L. S. kasacinį skundą siūlo dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20, 331 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies) pažeidimų panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktais (netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių), pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apygardos teismas nustatė, kad L. S. spyrė nukentėjusiajam A. Z. į dešiniosios kojos šlaunies sritį (o ne blauzdą) ir kepurės snapeliu sudavė jam į veidą. Šis teismas taip pat konstatavo, kad nėra patikimų duomenų, jog L. S. aiškiai suvokė, kad smurtą naudoja prieš mažametį, todėl perkvalifikavo veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio 1 dalies į 284 straipsnio 1 dalį. Prokurorė pažymi, kad apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė šio teismo nustatytų aplinkybių ir nenurodė, kuo remdamasis padarė kitokias išvadas. Taip apygardos teismas padarė BPK 331 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies normų pažeidimų, kurie laikytini esminiais.

Atsiliepime dar nurodoma, kad kasatorė pagrįstai teigia, jog liko abejonių dėl to, kokiais duomenimis remiantis nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai. Specialisto išvados Nr. G 1601/09(03) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad tirti pateikti medicininiai dokumentai: UAB „N.“ medicininių dokumentų 2009 m. rugpjūčio 12 d. išrašo kopija ir UAB „N.“ esanti nukentėjusiojo ambulatorinė kortelė. Kasatorė pagrįstai teigia, kad šių medicininių dokumentų duomenys nėra tapatūs, nes išrašo kopijoje užfiksuota daugiau sužalojimų nei ambulatorinėje kortelėje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas R. P. Pečkus nurodė, kad tyrimą atliko vadovaudamasis medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, tačiau jam nebuvo pateikta klausimų dėl sužalojimo požymių užfiksavimo medicininiuose dokumentuose prieštaringumo. Apeliacinės instancijos teismas, nepašalinęs kilusių abejonių, neišsamiai ištyrė svarbias bylos aplinkybes, ir tai vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas.

Prokurorė nurodo ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes už veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskyrė tokią pačią bausmę kaip ir apylinkės teismas, pažymėdamas, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais bausmės skyrimo motyvais. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pakeitė veikos kvalifikaciją, pripažindamas, kad nėra patikimų duomenų, jog L. S. aiškiai suvokė smurtaujanti prieš mažametį, tai teiginiai apie sutikimą su pirmosios instancijos teismo bausmės skyrimo motyvais vertintini kaip prieštaringi ir nepagrįsti.

           

            Nuteistosios L. S. kasacinis skundas tenkintinas, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų surašant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti rašomas laikantis ir BPK 305–307 straipsniuose nurodytų taisyklių (kasacinė nutartis Nr. 2K-253/2010). Kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra įvykdyto BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra aiškiai ir išsamiai nurodytų apeliacinės instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių. Iš kasacine tvarka apskųsto apygardos teismo nuosprendžio yra aišku, kad su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas nesutiko, tačiau konkrečiai nenurodė, kokios aplinkybės laikytinos nustatytomis šio teismo nuosprendžiu.

Apeliacinės instancijos teismo (kaip ir pirmosios instancijos teismo) nuosprendyje tinkamai neišdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 284 straipsnyje 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.). Nagrinėjamoje byloje priimtuose teismų nuosprendžiuose nėra išsamių motyvų, leidžiančių spręsti apie realų visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Apkaltinamajame nuosprendyje pagrindžiant veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį motyvai turi būti dėstomi taip, kad nekiltų jokių abejonių: 1) tiek dėl to, kad nustatytais pripažinti veiksmai turi būti vertinami kaip trikdantys visuomenės tvarką ir rimtį ir 2) tiek dėl tų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o ne pagal to paties straipsnio 2 dalį ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnį, nustatančius atsakomybę už panašius veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė išsamių bausmės skyrimo motyvų, o apsiribojo lakonišku teiginiu, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bausmės ir todėl nekartoja šio teismo motyvų. Toks bausmės paskyrimo motyvavimas nagrinėjamoje byloje nelaikytinas tinkamu. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skiriamą bausmę, aprašomojoje nuosprendžio dalyje atskirai neaptarė, kokia bausmė skirtina už kiekvieną iš dviejų nusikalstamų veikų, o akcentavo, kad padarytos dvi tyčinės nusikalstamos veikos ir kad BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, jog veika turi būti kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, negalėjo sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl bausmės paskyrimo, nes šio teismo nuosprendyje nėra jokių atskirų motyvų dėl bausmės skyrimo už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą. Iš tokio apeliacinės instancijos teismo bausmės skyrimo motyvavimo yra visiškai neaišku, kodėl kasatorei parinkta griežčiausia iš BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšių.

Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo proceso metu pagrindinis dėmesys kreiptas į smurto panaudojimo faktą, tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados dėl smurto panaudojimo padarytos tinkamai neatsakius į apeliacinio skundo argumentus dėl medicininiuose dokumentuose esamų prieštaravimų apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                     Rimantas Baumilas

 

                                                                                                                 Jonas Prapiestis

 

                                                                                                                 Gintaras Goda