Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-489/2016
Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01655-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda. Į paskirtos baudos dydį įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. lapkričio 18 d. 1.25 val. iki 11.30 val., t. y. viena diena, ir A. O. paskirta galutinė 13 MGL (489,58 Eur) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartis, kuria nuteistojo A. O. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. O. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iki 2013 m. lapkričio 18 d., apie 1.30 val., su savimi laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – 1,252 g kanapių (ir jų dalių), o sulaikomas prie „Pramogų banko“, esančio Vilniuje, Pamėnkalnio g. 7/Stulginskio g. 8, šį nedidelį narkotinės medžiagos kiekį išmetė ant grindinio.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų, reglamentuojamų įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimų (BPK 20 straipsnis) ir netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas.
2.2. Argumentuodamas įrodymų vertinimo taisyklių ir esminių baudžiamojo proceso principų pažeidimus, kasatorius teigia, kad teismai, vertindami jo padarytos veikos pavojingumo laipsnį, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė yra atskiriama nuo administracinės, iš esmės rėmėsi tik liudytojų apsaugos darbuotojų A. M., A. K. ir M. B. parodymais, nevertino šių liudytojų suinteresuotumo, jų parodymų prieštaringumo, pažeidė įrodymų pakankamumo reikalavimą, todėl nepašalino prieštaravimų, abejonių dėl esminių bylos aplinkybių, kurioms esant draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį (lot. in dubio pro reo principas), ir padarytos veikos pavojingumą grindė prielaidomis.
2.3. Teismai liudytojų A. M., A. K. ir M. B. parodymams suteikė pranašumą prieš kitus bylos įrodymus, tokį vertinimą pagrįsdami išimtinai tik šių asmenų, kaip apsaugos darbuotojų, darbinės veiklos pobūdžiu, prilygindami juos policijos pareigūnams, kurių parodymams paneigti, teismų nuomone, reikia pateikti svarių argumentų. Kasatoriaus manymu, priešingai nei sprendė teismai, negalima sutapatinti apsaugos darbuotojo ir policijos pareigūno profesinių statusų, taigi ir šių asmenų teisme duodamų parodymų reikšmės. Jei išankstinį įrodymų vertinimą (policijos pareigūno parodymams suteikiant tam tikrą pranašumą prieš kitus įrodymus) galima pateisinti policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, statusu, tai apsaugos darbuotojo parodymus taip vertinti draudžiama, nes apsaugos darbuotojas yra paprastas privataus juridinio asmens darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, sudarytą su saugos tarnyba ar saugos padaliniu (Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 2 straipsnio 10 dalis, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, priešingai, nurodydamas reikalavimą „pateikti svarių motyvų, kad sukelti abejones apsaugos darbuotojų parodymais“, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė kasatoriui ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją bei kitus esminius baudžiamojo proceso principus (BPK 6, 7 straipsniai ir kt.).
2.4. Be to, teismai, spręsdami, ar kasatoriaus veiksmai peržengė pavojingumo ribą, būdingą administracinės teisės pažeidimui, nurodė, kad jis elgėsi agresyviai ir priešinosi jį sulaikiusiems apsaugos darbuotojams, tačiau neatsižvelgė į tai, jog prieš kasatorių buvo panaudota prievarta ir jam buvo apribota laisvė pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Sisteminis Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 2 straipsnio 17 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad apsaugos darbuotojas gali asmenį sulaikyti ir naudoti specialiąsias priemones bei fizinę prievartą prieš jį tik išimtiniu atveju, jei užklumpa šį asmenį saugomame objekte darant administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, susijusią su saugomu objektu arba subjektu, ar tuoj po to. Jei apsaugos darbuotojas tik įtaria, kad asmuo rengiasi daryti ar daro administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, jis turi teisę pareikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus, tačiau sulaikyti asmenį ir naudoti prieš jį specialiąsias priemones bei fizinę prievartą apsaugos darbuotojas teisės neturi. Tokiu atveju, vadovaujantis to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apsaugos darbuotojas privalo apie tai nedelsdamas pranešti policijai. Kita vertus, apsaugos tarnybos darbuotojas apskritai neturi teisės atlikti jokių prievartos veiksmų ne savo saugojamame objekte, todėl kasatorius visais atvejais turėjo neginčytiną teisę priešintis prieš jį atliekamiems neteisėtiems prievartos veiksmams, nors, kaip matyti iš byloje esančios vaizdo medžiagos, jis net ir šioje situacijoje akivaizdžiai nesipriešino apsaugos darbuotojams. Taigi kasatorius daro išvadą, kad, nors liudytojai apsaugos darbuotojai A. M., A. K. ir M. B., duodami parodymus, nurodė tariamus jo veiksmus, galimai atitinkančius tiek BK, tiek ATPK numatytas neteisėtas veikas (įžeidimas, grasinimas smurtu, viešosios tvarkos pažeidimas, neblaivaus pasirodymas viešoje vietoje ir pan.), tačiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad jis prieš jo sulaikymą ir prievartos bei specialių priemonių panaudojimą prieš jį, padarė kokį nors administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, susijusią (ar nesusijusią) su saugomu objektu. Kadangi šiuo atveju laisvės apribojimas, prievartos ir specialių priemonių (antrankių) prieš kasatorių panaudojimas (T. 1, b. l. 61) buvo visiškai nepagristi ir neteisėti, tai, siekdami išvengti dėl šių neteisėtų veiksmų atlikimo kylančios atsakomybės, minėti liudytojai buvo akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi ir davė parodymus, siekdami apkaltinti kasatorių, tačiau teismai šių aspektų nevertino.
2.5. Be to, apsaugos darbuotojų davė prieštaringus parodymus, kad kasatorius, kuris yra 168 cm ūgio ir 68 kg svorio, neva įžeidinėjo juos, grasindamas su jais susidoroti, todėl jie buvo priversti panaudoti prievartą prieš jį. Teismai neįvertino kasatoriaus nuoseklių ir vienodų paaiškinimų, kad jis, vengdamas kylančio konflikto su fiziškai stipresniais ir agresyviai prieš jį nusiteikusiais apsaugos darbuotojais, buvo priverstas nedelsiant pasišalinti, tačiau vienas iš jų pasivijo ir panaudodamas kovinius veiksmus pargriovė jį, surakino antrankiais, atvedęs prie Pramogų banko paguldė ant žemės ir neleido pajudėti. Vėliau vienas iš apsaugos darbuotojų, iš kažkur atnešęs paketus su narkotinėmis medžiagomis, savo nuožiūra priskyrė juos kasatoriui. Visus šiuos kasatoriaus parodymus patvirtina byloje esanti filmuota vaizdo medžiaga. Tarp kasatoriaus ir apsaugos darbuotojų įvykęs žodinis konfliktas niekaip nebuvo susijęs su narkotinių medžiagų platinimu. Tai aiškiai matyti ir iš pačių apsaugos darbuotojų parodymų, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.
2.6. Kadangi vieninteliai duomenys apie tai, kad kasatorius buvo sulaikytas dėl tariamo administracinio teisės pažeidimo ar nusikaltimo padarymo, yra tik apsaugos darbuotojų parodymai, teismai, pažeisdami nekaltumo prezumpciją, atsižvelgė į kasatoriaus elgesį, pagal apsaugos darbuotojų parodymus atitinkantį teisės pažeidimo sudėtį, kaip į jo veikos pavojingumą didinančią aplinkybę, nors byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad jis buvo patrauktas atsakomybėn. Taigi šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės viena iš būtinų sąlygų – veikos pavojingumas – buvo grindžiama prielaidomis. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra kasatorių teisinančių objektyvių įrodymų, o esminiai įrodymai, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, įvertinti netinkamai, kasatorius daro išvadą, jog negalima pripažinti, kad jam inkriminuota veika siekia tokį pavojingumo laipsnį, kuris užtrauktų būtent baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.
2.7. Toliau kasaciniame skunde atskirai išskiriami argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Kasatorius teigia, kad, nors už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, todėl kiekvienu konkrečiu atveju siekiant atriboti šias atsakomybės rūšis turi būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-178/2005, 2K-452/2011, 2K-7-76/2012, 2K-275-895/2015), pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino administracinės atsakomybės taikymo galimybės, o apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus veikos pavojingumą didinančius požymius grindė prielaidomis. Priešingai nei nurodė šis teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis narkotines medžiagas laikė klube, kur buvo daug žmonių (juolab, kad byloje nėra jokių duomenų apie žmonių skaičių tame klube), – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes paketus su narkotine medžiaga rado apsaugos darbuotojai lauke, ant grindinio, prie apsaugos darbuotojų automobilio. Taip pat byloje nėra duomenų, kad kanapės buvo skirtos suvartoti daugiau nei per vieną kartą ir ar apskritai kasatorius ruošėsi jas vartoti (byloje yra tai paneigiančių duomenų (T. 1, b. l. 89). Kasatoriaus užimta pozicija laikyta jo kaltę ir veikos pavojingumą patvirtinančia aplinkybe, o tai pažeidžia rungimosi ir kitus baudžiamojo proceso principus, nes prisipažinimas ar neprisipažinimas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama procesinė teisė. Byloje nėra jokių faktinių duomenų (tik apsaugos darbuotojų parodymai), kurie patvirtintų, kad kasatorius elgėsi agresyviai ar priešinosi sulaikomas, priešingai, vaizdo medžiaga paneigia tokias aplinkybes, be to, byloje esantys duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kasatorius buvo sulaikytas neteisėtai, neturint jokio teisėto pagrindo nei naudoti prievartos ar specialių priemonių, nei atlikti asmens kratos, nes įtartini paketėliai buvo rasti ir apsaugos darbuotojams įtarimas, kad jie galėtų priklausyti būtent kasatoriui, kilo tik po jo sulaikymo.
2.8. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad rastuose paketuose narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių kiekis yra 1,252 g, kuris beveik keturis kartus mažesnis nei pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos) maksimalus galimas nedidelis kiekis (ne daugiau kaip 5 g). Tai reiškia, kad, net ir pripažinus, jog kasatorius galėjo padaryti kokią nors veiką, ši veika akivaizdžiai nesiekė tokio pavojingumo, kuris atitiktų BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį; ši veika galėtų atitikti nebent ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius. Pagal administracinių bylų nagrinėjimo praktiką už narkotinių medžiagų laikymą (neretai ir įgijimą ar vartojimą), kai narkotinių medžiagų kiekis siekia 1,2 g (kaip ir nagrinėjamu atveju) ar net gerokai daugiau, yra (gali būti) taikoma administracinė atsakomybė (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarimas byloje Nr. A2.1.-7473-851/2015); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutarimas byloje Nr. A2.1.-5888-870/2015; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarimas byloje Nr. A2.1.-243-716/2015); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarimas byloje Nr. A2.1.-14323-851/2014; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nutarimas byloje Nr. A2.1.-2243-270/2014). Taip pat kasatorius pažymi, kad pati narkotinės medžiagos rūšis (kanapės) pasižymi mažesniu žalingu poveikiu asmens sveikatai lyginant su tokiomis narkotinėmis medžiagomis kaip hašišas. Tiek kasatoriaus organizme, tiek ant jo rankų nebuvo rasta jokių narkotinių medžiagų pėdsakų, nėra duomenų, kad jis anksčiau būtų vartojęs narkotines medžiagas, taip pat jis neįrašytas į narkologinę įskaitą, neteistas, nebaustas administracine tvarka. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančiu teigti, kad inkriminuotos veiklos mastas yra didelis ar pasikartojantis, t. y. jis neįgijo, negabeno, neplatino narkotinių medžiagų ir neturėjo tikslo to daryti, neveikė kartu su kitais asmenimis. Narkotinių medžiagų laikymas nesukėlė jokių realių padarinių. Nėra ir duomenų, patvirtinančių, kad jis pažeidė viešąją tvarką ar nesilaikė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų. Visos šios aplinkybės, pasak kasatoriaus, patvirtina, kad jam neturi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes šios rūšies atsakomybė yra kraštutinė ir pati griežčiausia priemonė, tad jos privalomam taikymui turi būti neginčijami pagrindai, kurių šioje byloje nėra. Tokia išvada kyla ir iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-573/2012, 2K-7-76/2012, 2K-P-26712011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Taigi akivaizdu, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui buvo pažeistas ultima ratio principas, BK 2 straipsnio 4 dalies ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.
2.9. Apibendrindamas kasacinio skundo argumentus, kasatorius nurodo, kad, nors kyla pagrįstų abejonių dėl pačios veikos padarymo, t. y. jo neteisėtų veiksmų atlikimo (nedidelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo), tačiau kasaciniu skundu neprašoma iš naujo vertinti byloje surinktų duomenų, prašoma tik pripažinti, kad ši veika nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Uldukis atsiliepimu į nuteistojo A. O. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui, teismas rėmėsi ne tik liudytojų A. K., A. M., M. B. parodymais, tačiau ir kitais byloje surinktais įrodymais, būtent: liudytojų policijos pareigūnų D. R. ir M. J. parodymais, byloje esančiais vaizdo įrašais, taip pat kita rašytine medžiaga, kurių visuma objektyviai pagrindžia kasatoriaus padarytą baudžiamąjį nusižengimą. Dėl minėtų liudytojų parodymų objektyvumo išsamiai ir motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje, joje išdėstytiems motyvams nėra pagrindo nepritarti, o naujų argumentų, dėl kurių turėtų būti peržiūrėtas sprendimas, kasatorius nenurodo. Liudytojai A. K., A. M. ir M. B. nepatvirtino savo suinteresuotumo byla, tokių aplinkybių neįvardijo ir kasatorius. Taip pat kasatoriui nebuvo perkelta įrodinėjimo pareiga. Teismo sprendimai grindžiami įrodymų visuma, o iš apylinkės teismo nuosprendžio konteksto paimtas reikalavimas dėl svarių argumentų liudytojų apsaugos darbuotojų parodymams paneigti pateikimo laikytinas teismo nagrinėjamos situacijos interpretacija ir vienu iš motyvų dėl nuskalstamos veikos požymių buvimo kasatoriaus veiksmuose.
3.2. Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad jo neteisėti veiksmai užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę. Teismai, spręsdami kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina kasatoriui, vadovavosi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, tokiose bylose turi būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Nors ir buvo konstatuota, kad kasatorius, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, disponavo nedideliu kiekiu – 1,252 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių), tačiau teismai, spręsdami dėl atsakomybės rūšies parinkimo, taip pat atsižvelgė ir į kitas nustatytas svarbias faktines aplinkybes – kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą, laiką ir kt., būtent, kad: kasatorius su savimi narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis) laikė klube, kur tuo metu buvo daug žmonių, nakties metu; narkotinė medžiaga buvo supakuota dviejose atskirose pakuotėse, o tai, teismo nuomone, rodo, jog kanapės buvo skirtos suvartoti daugiau nei per vieną kartą; kasatorius netvirtino, kad kanapes laikė savo naudojimui, apskritai jis neigė jų disponavimą ir kad šios medžiagos priklausė jam, nors tai buvo paneigta apeliacinio skundo nagrinėjimo metu teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą; priešinosi jį sulaikiusiems apsaugos darbuotojams, elgėsi agresyviai, norėdamas išvengti atsakomybės; apsaugos darbuotojams siūlė pinigų ar kitaip susitarti ir jį paleisti, o supratęs, kad susitarti nepavyks, pradėjo aiškinti, kad maišeliai su narkotinėmis medžiagomis yra ne jo. Taigi, esant šioms aplinkybėms, teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai A. O. veiką kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
3.3. Kasatoriaus nurodyti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimai nelaikytini teismo precedentais. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai (iš esmės) panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjamu atveju sutampa arba labai (iš esmės) panašus tik laikytos narkotinės medžiagos kiekis, kuris nėra objektyvus ir pakankamas kriterijus administracinio teisės pažeidimo ir baudžiamojo nusižengimo dispozicijoms atriboti.
3.4. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad teismai visiškai teisingai ir išsamiai aptarė visas aplinkybes, susijusias su šios bylos nagrinėjimu, atsakomybės rūšies parinkimu ir tinkamai jas įvertino ir priėmė tinkamą ir pagrįstą sprendimą byloje.
4. Nuteistojo A. O. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis)
5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
5.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame, be kita ko, ginčijamas abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kasatoriui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, teigiant, kad nebuvo įvertintas liudytojų suinteresuotumas bylos baigtini, jų parodymų prieštaringumas, neatsižvelgta į kasatoriaus nuoseklius ir vienodus paaiškinimus, kuriuos patvirtina vaizdo įrašas. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
5.2. Teisės taikymo aspektu įrodymų vertinimo trūkumų teismų sprendimuose taip pat nenustatyta. Kasatorius tvirtina, kad BPK 20 straipsnio reikalavimai buvo pažeisti, nes teismai prioritetą teikė liudytojų apsaugos darbuotojų A. M., A. K. ir M. B. parodymams, šiuos liudytojus pagal savo veiklą prilygindami policijos pareigūnams, kartu iškeliant gynybai reikalavimą pateikti svarių įrodymų jų parodymams paneigti. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio prasme jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios, nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados vertinant liudytojų apsaugos darbuotų A. M., A. K. ir M. B. parodymus nepatvirtina, jog vertinant įrodymus bendrame jų kontekste šiems parodymams buvo suteiktas tam tikras prioritetas. Pažymėtina, kad liudytojų apsaugos darbuotojų parodymų patikimumą teismai vertino ne tik atkreipdami dėmesį į apsaugos darbuotojų aukštesnius veiklos, susijusios su viešosios tvarkos palaikymu, standartus, bet ir kitas aspektais – lygindami juos su kitais bylos įrodymais, šalindami iškilusius neaiškumus ir argumentuodami savo sprendimus. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde A. O. kaltumas padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodytas ne tik liudytojų apsaugos darbuotojų parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kuriuos teismai vertino kaip visumą, būtent: liudytojų policijos pareigūnų D. R. ir M. J. parodymais, vaizdo įraše užfiksuota informacija, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga. Taigi konstatuotina, kad, nustatydami bylos faktines aplinkybes, teismai įrodymus vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį
6. BK 259 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo, o 2 dalyje – baudžiamojo nusižengimo sudėtis.
Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.
ATPK 44 straipsnio 1 dalyje už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti numatyta administracinė atsakomybė.
Taigi įstatymų leidėjas už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatė ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę, t. y. ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa su dalimi BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių. Esant tokiai situacijai, kyla BK 259 straipsnio 2 dalies ir ATPK 44 straipsnio 1 dalies normų atribojimo klausimas. Šiuo klausimu teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes. Spręsdami, kurią atsakomybės rūšį taikyti – ar veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį, ar kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – teismai, vertindami padarytos veikos pavojingumą, turi atsižvelgti į objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius ir jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-306/2012, 2K-275-895/2015).
Būtent taip nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl nuteistojo A. O. veikos kvalifikavimo įstatymų nuostatas aiškino ir taikė bei bylos faktines aplinkybes vertino apeliacinės instancijos teismas, todėl teisės taikymo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Teismas atsižvelgė ne tik į narkotinių medžiagų, kuriomis disponavo A. O., konkretų nedidelį kiekį (1,252 g) ir šių medžiagų rūšį (kanapės ir jų dalys), bet ir į kitas A. O. padarytos veikos aplinkybes – tai, kad buvo paruoštas kelios šių medžiagų dozės; narkotinėmis medžiagomis buvo disponuojama klube, kur susirenka daug žmonių; nuteistasis elgėsi agresyviai, sulaikomas apsaugos darbuotojų priešinosi, grasino jiems susidorojimu, bandė išvengti atsakomybės siūlydamas jiems pinigus; neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Šių veiką apibūdinančių objektyvių ir subjektyvių požymių pagrindu apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo A. O. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tinkamai įvertino veikos pavojingumą, šiuo atveju peržengiantį administracinio teisės pažeidimo ribas, ir tinkamai atribojo baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės.
6.1. Kasaciniame skunde, be kita ko, remiamasi apylinkės teismo sprendimais, priimtais bylose dėl panašaus narkotinių medžiagų kiekio disponavimo, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jais vadovautis kaip precedentais.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).
Pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktą išaiškinimą esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, taip pat ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Taigi kasacinės instancijos teismas kasaciniame skunde nurodytais žemesnės instancijos teismo sprendimais panašiose bylose kaip precedentais nesivadovauja.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, konstatuotina, kad teismai nuteistojo A. O. neteisėtus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų žemesnės instancijos teismų sprendimus naikinti ir bylą A. O. nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. O. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Tomas Šeškauskas