Baudžiamoji byla Nr. 2K-30-696/2015

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00382-2012-0

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                    1.1.1.5.3;

1.2.26.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. nuosprendžiu G. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) (753 Eur) bauda.

Iš G. A. priteista: N. S. 1500 Lt (434,43 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 220 Lt (63,72 Eur) turėtų proceso išlaidų, Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 74,94 Lt (21 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartimi nuteistojo G. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 25 d., apie 9.00 val., Vilniuje, viešoje vietoje, važiuodamas Geležinio Vilko gatve centro link antrąja eismo juosta, tyčia užblokavo N. S. automobilį „Opel“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojantį pirmąja eismo juosta, ir, išlipęs iš savo automobilio „Audi“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pribėgo prie N. S. automobilio, atidarė vairuotojo dureles ir toliau demonstruodamas įžūlų elgesį aplinkinių atžvilgiu ir pažeisdamas viešąją tvarką staigiai trenkė kumščiu jam į veidą ir, pataikęs į nosį, padarė nukentėjusiajam N. S. nosies sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu įžūliu elgesiu G. A. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimą, kuris sukliudė priimti pagrįstus ir teisingus sprendimus.

Nuteistasis G. A. nurodo, kad 2012 m. spalio 29 d. jam buvo paskirtas oficialus įspėjimas, kad jei jis ir toliau vykdys pareiškime nurodytą veiką, jam bus taikomas ATPK 174 straipsnis arba BK 140 arba 138 straipsnis bei administracinio arba baudžiamojo poveikio priemonės.

Kasatorius nurodo, kad oficialus įspėjimas yra administracinė prevencinė priemonė. Administracinės prevencinės priemonės – tai administracinės prievartos priemonių rūšis, kurios taikomos siekiant iš anksto užkirsti kelią teisės pažeidimų ar nusikaltimų padarymui bei atsiradus tam tikroms ypatingoms, nepaprastoms aplinkybėms. Oficialaus įspėjimo taikymas dažniausiai susijęs su sistemingu ar mažareikšmiu viešosios tvarkos ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Administracinės prievartos priemonės (prevencinės priemonės, kardomosios priemonės, administracinės nuobaudos) sudaro vieningą sistemą. Nors šių priemonių taikymo pagrindai ir tvarka skirtinga, jos naudojamos bendram tikslui – kovoti su teisės pažeidimais, bausti pažeidėjus ir stengtis užkirsti kelią pažeidimams ir jų padariniams. Taigi, anot kasatoriaus, jam buvo pritaikyta viena iš administracinių prievartos priemonių. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Tačiau šiuo atveju po to, kai jam buvo pritaikyta administracinė prievartos priemonė, teismas jį nuteisė dėl tos pačios nusikalstamos veikos, t. y. antrą kartą nubaudė už tą patį.

Administraciniai teisės pažeidimai ir nusikalstamos veikos turi daug bendra. Ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė neretai nustatoma iš esmės už tas pačias veikas. Administracinių teisės pažeidimų teisę ir baudžiamąją teisę sieja tai, kad ir už nusikalstamas veikas, ir už administracinius teisės pažeidimus yra baudžiama. Nubaudimas yra bendras abiejų teisės šakų reguliavimo metodas. Kadangi baudžiamoji ir administracinių teisės pažeidimų teisė yra skirtingos teisės šakos ir jų normos formuluojamos skirtinguose kodeksuose, natūralu, kad BK nereguliuoja baudimo dėl skirtingų teisės pažeidimų rūšių klausimų. Tačiau, kasatoriaus nuomone, konstitucinis non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas suponuoja draudimą taikyti asmeniui administracinę prievartos priemonę, o ją pritaikius vėliau paskirti ir baudžiamąsias poveikio priemones.

Atsižvelgiant į tai, kad administracinės prievartos priemonės sudaro vieningą sistemą ir yra naudojamos bendram tikslui – kovoti su teisės pažeidimais, bausti pažeidėjus ir stengtis užkirsti kelią pažeidimams ir jų padariniams, kasatoriaus manymu, jis buvo nubaustas, pritaikant administracinę prevencinę priemonę. Taigi teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad jam nebuvo taikyta jokia atsakomybės rūšis ir antrą kartą nubaudė už tą patį nusikaltimą, taip netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 6 dalį.

Be to, kasatorius tvirtina, kad teismai nukrypo ir nuo bendrųjų teisės principų, kuriais remiantis būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymas.

Kasatoriaus įsitikinimu, teismų sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-409/2011, 2K-63/2014 ir kt.).

Kasatoriaus manymu, jo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą (veika netruko ilgą laiką, nebuvo ypač intensyvi) nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, o yra administracinės teisės pažeidimas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad jį drausminančių rezultatų buvo galima pasiekti naudojant švelnesnes, t. y. administracinio poveikio, priemones. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareigūnas, įspėdamas jį dėl galimų priemonių taikymo, įvertino, jog jo veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties bei nurodė, kad už panašius veiksmus galima ATPK 174 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad draudimas antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis buvo nuteistas arba išteisintas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios nuostatos tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą apskritai.

Prokurorė nurodo, kad kasaciniame skunde be pagrindo keliama problema, jog, paskyrus kasatoriui oficialų įspėjimą ir vėliau jį nuteisus baudžiamojoje byloje, tai laikytina pakartotiniu nubaudimu už tą patį nusikaltimą. Pirmiausia, 2012 m. spalio 29 d. oficialus įspėjimas nėra nuobauda, kurią būtų galima prilyginti baudžiamojo įstatymo sankcijai – tai yra tik prevencinė priemonė. Įspėjimą paskyręs pareigūnas teisme paaiškino, kad tuo metu, nesant pakankamai įrodymų, jog G. A. padarė nusikalstamą veiką, jis buvo įspėtas ir jam buvo išaiškinta atsakomybė dėl neleistino elgesio. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2012 m. gruodžio 7 d. nutarime panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad G. A. veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl būtina pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris leistų nustatyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika ir jeigu buvo, tai pagal kokį Baudžiamojo kodekso straipsnį ji kvalifikuotina. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis, tyčia suduodamas nukentėjusiajam smūgį ranka, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie jo veiksmai peraugo baudžiamosios atsakomybės ribą. Taigi akivaizdu, kad G. A. už šią nusikalstamą veiką nuteistas pirmą kartą ir nubaustas tik vieną kartą už padarytą veiką. Todėl teigti, kad teismas G. A. už tą pačią veiką nubaudė antrą kartą, nėra įstatyminio pagrindo.

Nuteistojo G. A. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl dvigubo nubaudimo

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BK 2 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes po to, kai jam buvo pritaikyta administracinė prievartos priemonė, teismas jį nuteisė dėl tos pačios nusikalstamos veikos, t. y. antrą kartą nubaudė už tą patį. Iš tikrųjų, BK 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata tiesiogiai draudžia bausti antrą kartą dėl to paties nusikaltimo, palikdama neišspręstą klausimą dėl dvigubo baudimo už skirtingų rūšių teisės pažeidimus taikant skirtingų teisės šakų normas. Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos teisės principas. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusį Konvenciją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnis, pavadintas ,,Teisė nebūti persekiojamam ar baudžiamam du kartus“, nustato, kad ,,niekas neturi būti vėl persekiojamas (tried – angl.) ar baudžiamas (punished – angl.) tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis ,,nusikaltimas“, kuris nevisiškai atitinka angliškame teksto variante pavartoto žodžio ,,offence“ reikšmę), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai ,,galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante) pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą“. Taigi Konvencija, kaip ir Lietuvos įstatymai, nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės apskritai, tačiau draudžiamas dvigubas baudimas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veikai, dėl kurios draudžiamas dvigubas baudimas, įvardyti Konvencija vartoja platesnį terminą negu Lietuvos įstatymai, būtent ,,teisės pažeidimo“ (offence – angl.), dėl kurio baudžiama, terminą. Šis terminas atitinka Lietuvos teisėje vartojamus administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo (nusikalstamos veikos – pagal 2000 m. BK) terminus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003). Taigi ir BK, ir tarptautiniai teisės aktai vienareikšmiškai kalba tik apie pakartotinio nubaudimo už tą pačią veiką negalimumą. Be to, draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. G. A. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados tyrėjo 2012 m. spalio 29 d. dėl savo veiksmų buvo pasirašytinai įspėtas. Įspėjimas Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme nėra nubaudimas. Įspėjimas yra prevencinė priemonė, taikoma policijos pareigūnų, įstatymų nustatyta tvarka, vykdant nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją (Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnio 1 punktas (2009 m. spalio 22 d. įstatymo redakcija). Tai prevencinė priemonė, taikoma siekiant užkirsti kelią naujų teisės pažeidimų padarymui. Taigi jos taikymas nėra kliūtis pradėti ikiteisminį tyrimą ir bausti asmenį administracine ar baudžiamąja tvarka.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies

Kasatorius teigia, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų ir turėtų būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas. ATPK 174 straipsnis nustato, kad nedidelis chuliganizmas, t. y. necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą arba administracinį areštą iki trisdešimties parų. Tuo tarpu BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. G. A. nuteistas už tai, kad Geležinio Vilko gatvėje tyčia užblokavo N. S. automobilį „Opel“, važiuojantį pirmąja eismo juosta, ir, išlipęs iš savo automobilio „Audi“, pribėgo prie N. S. automobilio, atidarė vairuotojo dureles ir toliau demonstruodamas įžūlų elgesį aplinkinių atžvilgiu ir pažeisdamas viešąją tvarką staigiai trenkė kumščiu jam į veidą ir, pataikęs į nosį, padarė nukentėjusiajam N. S. nosies sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismai padarė išvadą, kad tokiu įžūliu elgesiu G. A. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pagal padarytos veikos pobūdį kasatoriaus padaryti veiksmai gali atitikti tiek ATPK 174 straipsnio dispozicijoje aprašytus kitus veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką, tiek ir BK 284 straipsnio 1 dalyje įvardytą veiką – įžūlus elgesys. Tačiau esmė yra ta, kad dėl kasatoriaus veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas nenumato atsakomybės už sveikatos sutrikdymus kitam žmogui, žmogaus sveikata yra Baudžiamojo kodekso normų reguliavimo dalykas. Todėl teismai pagrįstai kvalifikavo padarytą veiką kaip nusikalstamą. Apylinkės teismas motyvavo savo sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei būtų galima sutikti su kasatoriaus kasacinio skundo motyvais dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kito žmogaus sveikatos sutrikdymas vis vien užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnį, kuris numato analogiškas bausmių rūšis. Tačiau tokiu atveju kasatoriaus padarytą veiką reikėtų kvalifikuoti pagal ATPK 174 straipsnį ir BK 140 straipsnio 1 dalį ir taikyti tiek administracinę nuobaudą, tiek ir bausmę, numatytą BK, o tai tik pasunkintų kasatoriaus atsakomybę ir neatitiktų kasatoriaus norų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindo nėra, todėl teisėjų kolegija palieka teismų sprendimus galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Viktoras Aidukas

                                                                                                                              Tomas Šeškauskas

                                                                                                                              Vytautas Piesliakas