Baudžiamoji byla Nr. 1A–396/2012
Proceso Nr. 1-97-1-00001-2006-7
Procesinio sprendimo
kategorijos:
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 21
d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo
Kruopio ir Lino Šiukštos,
sekretoriaujant
Rasai Maldanytei,
dalyvaujant
prokurorui Tomui Čepelioniui,
gynėjui
advokatui Vladimirui Vlasovui,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. apeliacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu
padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 8
punkte, ir nuteistas:
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal
BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos
bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir P. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė –
laivės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu iš P. S. Valstybinei
Ligonių kasai priteista 1280 Lt nukentėjusiųjų T. T. ir E. D. gydymo išlaidoms atlyginti ir 5000 lt
nukentėjusiajam T. T. neturtinei
žalai atlyginti.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
P. S. nuteistas už tai, kad 2006-01-01, apie
03.00 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, pažeisdamas viešąją
tvarką, t. y. ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas
nepagarbą aplinkiniams, elgdamasis įžūliai, dėl mažareikšmės dingsties:
diskotekoje nestipriai susidūrus su nukentėjusiuoju T. T. pečiais, o vėliau šiam nėjus su P. S. pasikalbėti, tyčia
vieną kartą sudavė peiliu T. T. į
kryžkaulį, padarydamas jam durtinę-pjautinę žaizdą kryžkaulio srityje, dėl to
nukentėjusiajam T. T. buvo
nežymiai sutrikdyta sveikata.
Be to, P. S. nuteistas už tai, kad
2006-01-01, apie 03.15 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje,
pažeisdamas viešąją tvarką, t. y. ignoruodamas elementarias elgesio taisykles
ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, pasinaudodamas menkaverte dingstimi
- dėl E. D. paklausimo,
kodėl sužalojo draugą, tyčia du kartus sudavė peiliu E. D. į dešinę koją bei krūtinę, padarydamas
pastarajam durtinę - pjautinę žaizdą dešinės kojos vidinės kulkšnies srityje
bei kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, dėl to
išsivystė sunkus šokas bei krūtinės kiauryminės žaizdos. Tokiu būdu P. S. dėl chuliganiškų
paskatų sunkiai sutrikdė E. D. sveikatą.
Apeliacinius skundu
nuteistasis P. S. prašo pakeisti
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d nuosprendį: išteisinti jį pagal BK
284 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 135
straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę
bausmę. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas,
netinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis, todėl paskyrė per
griežtą bausmę. Apeliantas skunde nurodo, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos
veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, su T. T. diskotekoje nesistumdė ir nekvietė jo eiti
pasikalbėti. Nuteistasis taip pat tvirtina, kad peiliu dūrė T. T. ir E. D. ne iš chuliganiškų paskatų, o gindamasis
nuo jų agresyvių veiksmų. Įvykio vietoje buvo daug žmonių, tačiau ikiteisminio
tyrimo metu buvo apklausti tik nukentėjusieji ir jų draugai. Atliekant
nukentėjusiųjų T. T. ir E. D. bei liudytojo D. Ž. parodymų patikrinimą
vietoje buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, kadangi šie asmenys
tarpusavyje bendravo, vieni matė tai, ką parodė kiti. Apklausti teismo posėdžio
metu liudytojai A. S., D. S. ir kiti liudytojai
parodė, kad T. T. ir E. D. jį užpuolė, pargriovė
ant žemės ir mušė rankomis bei spardė kojomis, tačiau teismas neatsižvelgė į
šių liudytojų parodymus, vadovavosi tik nukentėjusiųjų ir jų draugų T. S. ir D. Ž. parodymais, todėl padarė faktinių bylos
aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad T. T. ir E. D. sveikata buvo sutrikdyta dėl chuliganiškų
paskatų.
Apeliacinės
instancijos teismo posėdyje nuteistojo P. S. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą
jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip
nepagrįstą.
Nuteistojo P. S. apeliacinis skundas
atmetamas.
Pirmosios instancijos
teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino
byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone,
teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė
motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos
juridinės kvalifikacijos. Apygardos teismas savo išvadas dėl nuteistojo P. S. kaltės pagrindė ne
samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje
ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų
šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso
nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę,
įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
objektyviai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų
padarymo aplinkybes. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su nuosprendyje
padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus
ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti
apie neobjektyvų ir šališką nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą.
Skundžiamas teismo
nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimams. Nors
apeliaciniame skunde teigiama apie bylos tyrimo eigoje padarytus procesinius
pažeidimus renkant įrodymus, o taip pat juos tiriant bei vertinant pirmosios
instancijos teismo posėdyje, tačiau, kolegijos nuomone, šie skundo argumentai
yra nepagrįsti, nes tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų
galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir
nešališkai ištirti bei išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimą, kolegija nenustatė.
Argumentai, kuriais
nuteistasis P. S. iš
dalies neigia savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurio metu buvo
nežymiai sutrikdyta T. T. sveikata
ir iš chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo E. D. sveikatą, iš esmės yra vienodi ir nėra
nauji. Kaip seka iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo
teisiamojo posėdžio protokolo turinio, šie argumentai buvo išsakyti jau ir
pirmosios instancijos teisme, tačiau nuosprendyje jie buvo motyvuotai įvertinti.
Apeliantas P. S. prašo jį išteisinti
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad jokių chuliganiškų
veiksmų neatliko. Nuteistojo P. S. prašymas
išteisinti dėl padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, yra nepagrįstas, nes byloje
ištirtais įrodymais nustatyta, kad viešoje vietoje jis elgėsi įžūliai dėl
menkavertės dingsties – nestipraus susidūrimo pečiais su nukentėjusiuoju T. T. diskotekoje, po ko
atsisakius nukentėjusiajam eiti pasikalbėti, dūrė peiliu T. T. į kryžkaulį, nežymiai sutrikdydamas jo
sveikatą. Nukentėjusysis T. T. dėl
įvykio aplinkybių buvo apklaustas ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisiamajame
posėdyje, visose apklausose jis davė vienodus bei nuoseklius parodymus. T. T. parodė, kad jam būnant
diskotekoje, jis nestipriai su P. S.
susidūrė pečiais, po ko pastarasis siūlė išeiti pasikalbėti į lauką
ir nukentėjusiajam atsisakius tai daryti, sudavė šiam peiliu į dešinį šoną,
nežymiai sutrikdydamas sveikatą. Įvykį tiesiogiai matė ir ikiteisminio tyrimo
metu apie jo aplinkybes parodė liudytojas T. S., kurio parodymais teismas pagrįstai rėmėsi
priimdamas P. S. atžvilgiu
apkaltinamąjį nuosprendį. Apie tai, kad peiliu jį sužalojo čigonų tautybės
vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo - P.
S., nukentėjusysis T. T. pasakė
netoliese buvusiems savo pažįstamiems D. Ž. bei kitam nukentėjusiajam E. D., kurie matė žaizdą apatinėje T. T. nugaros dalyje.
Nukentėjusiojo T. T. sužalojimą
galimai nukentėjusiojo įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu – paveikus
duriančiu-pjaunančiu daiktu ar įrankiu – vienu trauminiu poveikiu kryžkaulio
srityje, patvirtino teismo medicinos specialistas, kuris papildomai paaiškino
sužalojimo mechanizmą teismo posėdyje ir šia išvada teismas pagrįstai rėmėsi
konstatuodamas P. S. kaltę
nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Pažymėtina, kad vien jau peilio su savimi atsinešimas į viešąją vietą –
diskoteką – kur vyko žmonių susibūrimas, buvo nesuderinamas su viešąja tvarka
ir rodė agresyvius nuteistojo P. S. tikslus.
Skundžiamame
nuosprendyje nuteistojo P. S. parodymai,
kurių teiginiai iš esmės pasikartoja ir apeliaciniame skunde, kad
nukentėjusiuosius T. T. bei
E. D. jis sužalojo
gindamasis nuo jo atžvilgiu pavartotų smurto veiksmų, pagrįstai įvertinti ne
tik kaip prieštaraujantys tarpusavyje, bet ir byloje ištirtoms įvykio
aplinkybėms. Apklaustas įtariamuoju 2011 m. kovo 25 d. ( 1 t., 141 b.l. ), P. S. iš viso atsisakė duoti
parodymus. Sekančios apklausos metu, kuri vyko po trijų dienų ( 1 t., 143-144
b.l. ), P. S. parodė, kad
jį užpuolė T. T. su E. D., sudavė smūgį koja į
krūtinę, nuo ko jis parkrito ant žemės, o po to sudavė jam gulinčiam smūgius
kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, nuo kurių jis gynėsi mojuodamas su
savimi turėtu peiliu. Analogiškus parodymus P. S. davė ir teisiamajame posėdyje apklaustas
kaltinamuoju ( 3 t., 122-123 b.l. ). Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad
teismas be pagrindo ignoravo liudytojų A. S. ir D. S. parodymus, kurie patvirtino jo versiją apie
tai, kad jis buvo užpultas ir gynėsi. Tokia P. S. išdėstyta gynybos versija, kurią bandė
patvirtinti minėti liudytojai, yra paneigta pirmosios instancijos teismo
betarpiškai ištirtais įrodymais ir pagrįstai įvertinta kaip siekimas išvengti
atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Kolegija sutinka su nuosprendžio
motyvais, nes P. S. kaltė
sunkiai sutrikdžius sveikatą E. D. įrodyta
nukentėjusiųjų E. D. ir T. T., iš dalies – liudytojo
D. Ž. parodymais, teismo
medicinos specialisto išvada. Nuteistojo P. S. nusikalstama veika dėl sunkaus E. D. sveikatos sutrikdymo
teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. P. S. versiją paneigia ir
byloje nustatyta aplinkybė, kad jis nesikreipė į policiją dėl neva patirto iš
nukentėjusiųjų pusės smurto, o iš įvykio vietos po E. D. sužalojimo nedelsiant pasišalino, taip
išvengdamas teisėto sulaikymo už padarytą nusikalstamą veiką.
Nukentėjusysis E. D. ikiteisminio tyrimo
metu parodė, kad pamatęs sužalotą T.
T., pastarojo klausė, kas jį sužalojo ir šis parodė į netoliese
stovintį čigonų tautybės vaikiną. Kai kreipėsi P. S., kodėl šis taip padarė, pastarasis pradėjo
artintis su peiliu rankoje, gindamasis bandė koja peilį išmušti iš rankų,
tačiau sužalojo koją. Tuomet P. S. peiliu
sudavė jam į krūtinę ir iš įvykio vietos pasišalino. Ikiteisminio tyrimo metu E. D. iš nuotraukos atpažino
P. S. kaip jį sužalojusį
asmenį ir savo parodymus pilnai patvirtino akistatos su juo metu. Analogiškas E. D. sužalojimo aplinkybes
patvirtino ir kitas nukentėjusysis T.
T., o liudytojas D. Ž. parodė,
kad matė, kaip P. S. pataikė
peiliu E. D. į koją.
Teismo medicinos ekspertas teisme patvirtino savo išvadą ir įvertinęs nukentėjusiojo
E. D. ūgį, papildomai
paaiškino, jog gulintis ant žemės kaltinamasis negalėjo pasiekti stovinčio
nukentėjusiojo krūtinės ir durdamas peiliu jį sužaloti ( 3 t., 48 b.l. ).
Byloje nenustatyta
aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji T.
T. ir E. D.,
liudytojai T. S. ir D. Ž. turėtų pagrindo
apkalbėti P. S., duodami
jam nepalankius parodymus. Nors skunde P. S. nurodo, kad aikštėje įvykio metu buvo daug
žmonių ir ikiteisminio tyrimo metu jų niekas neapklausė, tačiau nuteistasis
konkrečiai nenurodo kokie asmenys dar matė įvykį ir gali apie tai duoti
parodymus. Liudytoja M. Š. teisme
parodė, kad ji atliko ikiteisminį tyrimą byloje ir bandė nustatyti papildomai
kitus liudytojus, kurie matė įvykį ir galėtų apie tai duoti parodymus, tačiau
byloje liudytojais apklausti asmenys nenurodė papildomų įrodymų šaltinių.
Reziumuodama tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teismas rėmėsi
įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurie buvo pakankamais įrodymais P. S. kaltei konstatuoti.
Byloje nustatyta, kad
2007 m. sausio 24 d. buvo atliktas nukentėjusiųjų T. T. ir E. D. parodymų patikrinimas vietoje ( 1 t.,
64-66, 70-72 b.l. ) ir dėl atlikto ikiteisminio tyrimo veiksmo, sutinkamai su
BPK 196 straipsni reikalavimais, buvo surašytas protokolas. Kaip matyti iš
fotonuotraukų prie parodymų patikrinimo vietoje protokolų, abu nukentėjusieji
dalyvavo atliekant jų parodymų patikrinimą vietoje – pirmuoju atveju, E. D. rodant vietą, kur jis
kalbėjosi su P. S.,
priešais jį stovi T. T. ir
laiko rankose manekeną, analogišką veiksmą atlieka E. D., kai T. T. parodė kaip jis vieną kartą sudavė P. S. į veido sritį, po to,
kai pastarasis sužalojo jį peiliu. Skunde nurodyta aplinkybė, kad abu
nukentėjusieji dalyvavo atliekant vienas kito parodymų patikrinimą vietoje ir
tai prieštarauja įstatymui, yra nepagrįsta, nes aptariamas ikiteisminio tyrimo
veiksmas atliekamas tikslu išsiaiškinti, ar konkretaus asmens parodymai
atitinka realias aplinkybes toje vietoje. Pirmosios instancijos teismas vertino
abiejų nukentėjusiųjų parodymus atskirai, juos gretindamas tarpusavyje ir
padarė pagrįstą išvadą, kad jie atitinka apklausos metu nurodytas įvykio
aplinkybes. Skundo teiginys, kad nukentėjusiųjų E. D. ir T. T. parodymų patikrinimą vietoje stebėjo
liudytojas D. Ž., yra
nepagrįstas, nes šis ikiteisminio tyrimo veiksmas atliktas 2011 m. gegužės 14
d. ir byloje nėra duomenų, kad jį atliekant dalyvavo vienas arba abu
nukentėjusieji ( 2 t., 37-39 b.l. ).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų
bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Įstatyme
reikalaujama, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio,
numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei
atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus,
kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias
aplinkybes.
Kaip matyti iš
skundžiamo nuosprendžio, P. S. pagal
BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo
bausme, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės buvo subendrintos ir
apeliantui paskirta galutinė penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
BK
135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo nuo
dvejų iki dvylikos metų bausmė, o P.
S. paskirta bausmė savo dydžiu nesiekia sankcijoje numatytos bausmės
vidurkio. Paskirti dar švelnesnę bausmę P. S., remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais
argumentais, kai nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135
straipsnio 2 dalies 8 punktą, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio
1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo P. S. apeliacinį
skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkas Linas
Žukauskas
Teisėjai
Aloyzas Kruopys
Linas Šiukšta