Administracinė byla Nr. eA-537-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00886-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baldų meistras“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas UAB „Baldų meistras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 143 (toliau – ir Agentūros sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2.       Pareiškėjas paaiškino, jog Agentūra ginčijamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad jis ir UAB „GJ baldai“ (toliau – ir bendrovė) dirbtinai išskaidė projektus, siekdami pasisavinti kuo didesnę paramos sumą. Abi bendrovės projektus įgyvendina tame pačiame gamybinių patalpų komplekse, tačiau skirtingose patalpose, bendrovės savarankiškai vykdo veiklą, veda atskirą buhalterinę apskaitą, gamybiniai procesai atliekami skirtingomis technologijomis, bendrovėse dirba skirtingi darbuotojai. Agentūra sutiko su pakeista projekto įgyvendinimo vieta. Dėl pareiškėjo įrangos, kuri buvo UAB „GJ baldai“ patalpose, pareiškėjas paaiškino, kad su minėta bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjas galės naudotis dalimi bendrovės patalpų. Be to, pasak pareiškėjo, Agentūra ne kartą anksčiau atliktų patikrų metu buvo užfiksavusi pareiškėjo įrangos buvimą bendrovės patalpose, tačiau jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Pareiškėjas gamina baldus iš laminuotos medienos drožlių, o UAB „GJ baldai“ specializuojasi medžio masyvo darbuose. Pareiškėjo nuomone, jokių pažeidimų nerodo ir aplinkybė, kad abiem bendrovėms vadovauja tas pats asmuo. Informacija apie vadovų pasikeitimus yra vieša ir Agentūrai visada buvo prieinama. Pasak pareiškėjo, Agentūrai buvo žinoma ir tai, kad pareiškėjas vykdo pirkimus iš UAB „Conctruction ace“, tačiau jokių pažeidimų niekada nebuvo nustačiusi. Agentūra paramą galėjo pareiškėjui išmokėti tik visapusiškai įvertinusi mokėjimo prašymus ir nustačiusi tinkamumą finansuoti išlaidas. Agentūra atliko ne vieną patikrą vietoje, pripažino, kad buvo pasirinktas tinkamas prekių pirkimo būdas, todėl dabar reiškiamos pretenzijos yra nepagrįstos. Agentūra negali būti atleista nuo savo ankstesnių sprendimų, kuriuos priėmė atlikusi išsamius patikrinimus, nes priešingu atveju būtų pažeidžiami valstybinių institucijų sprendimų tvarumo, apibrėžtumo, objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimai, atsakingo valdymo (gero administravimo), teisėtų lūkesčių principai. Aplinkybė, kad dalis UAB „GJ baldai“ sąskaitų faktūrų serijos numerių yra „BM“, reiškia tik tai, kad buhalterinės apskaitos įmonė UAB „Apskaitos analizė“, kuri tvarko tiek pareiškėjo, tiek ir bendrovės buhalterinę apskaitą, suklydo, už ką pareiškėjas negali būti atsakingas. Pasak pareiškėjo, šiuo atveju Agentūra nenustatė objektyviojo elemento, nes 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1698/2005) 46 straipsnio konstatuojamoje dalyje numatyti tikslai buvo pasiekti. Šiuo metu, kai darbai jau faktiškai atlikti, papildomos kontrolės priemonės yra akivaizdžiai nepagrįstos ir nereikalingos. Pritaikius sankcijas, kiltų reali grėsmė viso projekto įgyvendinimui.

3.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti. Parama buvo skirta mikroįmonių kūrimui. Parama turėjo pasiekti kiek įmanoma platesnį asmenų ratą, todėl paramos suma negalėjo viršyti 500 000 Eur. Agentūra nustatė, jog pareiškėjas ir UAB „GJ baldai“ vykdo veiklą tuo pačiu adresu, pareiškėjo įranga yra minėtos bendrovės patalpose, abi bendrovės parduoda savo produkciją tai pačiai įmonei, bendrovių vadovų ir akcininkų istorijoje figūruoja tie patys asmenys, todėl Agentūra padarė išvadą, kad tikrasis dviejų vienoje vietoje įgyvendinamų projektų tikslas buvo dirbtinai išskaidyti projektus, siekiant gauti beveik dvigubai didesnę paramos sumą ir įgyti paramos tikslams prieštaraujantį pranašumą. Agentūros nustatytų faktinių aplinkybių visuma (objektyvusis ir subjektyvusis elementai) leido konstatuoti 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 4 straipsnio 3 dalies ir 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 65/2011 (toliau – Reglamentas Nr. 65/2011) 4 straipsnio 8 dalies pažeidimus. Atskiri pareiškėjo veiksmai (pavyzdžiui, akcininkų, direktorių pasikeitimas), priklausomai nuo pareiškėjo veiksmų ir aplinkybių visumos, atskiru paramos administravimo etapu gali būti laikomi teisėtais, tačiau atsižvelgiant į kitus tęstinio pobūdžio veiksmus – sudaryti pažeidimo pagrindą. Pareiškėjas kartu su UAB „GJ baldai“ sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus, todėl pareiškėjo projektas neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Rizikų vertinimo ir valdymo departamento 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 143 „Dėl UAB „Baldų meistras“ išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos 3 krypties „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo“.

6.       Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Agentūros sprendimo nutraukti su pareiškėju sudarytą sutartį ir susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą teisėtumo ir pagrįstumo.

7.       Ginčijamame sprendime Agentūra nurodė nustačiusi, kad pareiškėjas, įgyvendindamas projektą „Labai mažos įmonės UAB „Baldų meistras“ plėtra“ (toliau – ir projektas), dirbtinai sukūrė sąlygas gauti paramą. Sprendime nurodyta, kad dirbtinės sąlygos pasireiškė sukuriant paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą – gauti didesnę maksimalią paramos sumą nei nustatyta vienam paramos gavėjui. Atsižvelgdama į tai, Agentūra, pritarus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, nusprendė susigrąžinti iš pareiškėjo visą jam išmokėtą paramą (409 453,07 Eur). Agentūra ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalį. Sprendime nurodyta, kad vertinant dirbtinių sąlygų sukūrimą, buvo vadovautasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje Nr. C-434/12, t. y. buvo įvertinti minėtame ESTT sprendime nurodyti objektyvusis ir subjektyvusis elementai. Agentūros sprendime konstatuota, kad pareiškėjas ir UAB „GJ baldai“, dirbtinai padaliję investicijas keletui projektų, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti paramos dydžio apribojimus, todėl šių bendrovių projektai ne tik neprisidėjo prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo, bet ir sudarė jiems rimtą kliūtį. Sprendime nurodyta, kad tokiais atvejais pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.3.16 punktą, susigrąžinama išmokėta parama ar jos dalis. Agentūra nusprendė nutraukti sutartį ir susigrąžinti iš pareiškėjo visą jam išmokėtą paramą.

8.       Teismas, pasisakydamas dėl objektyviojo elemento, nurodė, kad ESTT išaiškino, jog šiuo atveju turi būti nustatomos objektyvios aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog nebus galima pasiekti parama siekiamo tikslo. Agentūra ginčijamame sprendime įvardydama paramos tikslus remiasi Tarybos reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punktu. Reglamentas Nr. 1698/2005 nuo 2014 m. sausio 1 d. buvo panaikintas, tačiau jis ir toliau taikomas veiksmams, įgyvendinamiems pagal programas, kurias Komisija pagal tą reglamentą patvirtino iki 2014 m. sausio 1 d. (2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 88 straipsnis). 2007 m. sausio 22 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007‑2013 m. programa buvo patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C (2007) 5076, todėl nagrinėjamu atveju Reglamentas Nr. 1698/2005 yra taikytinas. Reglamento Nr. 1698/2005 3 skirsnis nustato paramos priemones, skirtas gyvenimo kokybei kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimui. Pagal šio reglamento 52 straipsnio a dalį priemones kaimo ekonomikai įvairinti sudaro: (i) ne žemės ūkio veiklos įvairinimas; (ii) parama mikroįmonių kūrimui ir plėtrai, siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą; (iii) turizmo veiklos skatinimas. Nagrinėjamu atveju paramos priemonės tikslas buvo mikroįmonių kūrimas ir plėtra, siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą. Nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytas paramos teikimo apribojimas, kad bendra paramos suma vienam projektui neviršytų 500 000 Eur (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3D-882, (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 10.2 ir 13.2.3 punktai). Agentūra nustatė, kad parama siekiamo tikslo nebus galima pasiekti, nes projektas buvo dirbtinai išskaidytas į du smulkesnius projektus, siekiant išvengti Įgyvendinimo taisyklėse nustatyto maksimalaus paramos dydžio taikymo. Šiuo aspektu teismas pastebėjo, kad ESTT byloje Nr. C-434/12 nurodė, jog vien dėl šios priežasties (projekto dirbtino išskaidymo į smulkesnius) negalima atmesti galimybės, kad projektas padės pasiekti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punkte numatytus tikslus (36 pastraipa). Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai, t. y. mikroįmonės (pareiškėjo) verslumo skatinimas ir ekonominės struktūros plėtojimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime objektyvusis elementas buvo nustatytas nepagrįstai.

9.       Teismas, pasisakydamas dėl subjektyviojo elemento, nurodė, kad ESTT konstatavo, jog Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalies taikymui yra reikalingas tiek objektyvusis, tiek ir subjektyvusis elementai. Vieno iš šių elementų nebuvimas lemia tai, kad minėta teisės nuostata negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, kad objektyvusis elementas buvo nustatytas nepagrįstai, teismui nėra pagrindo vertinti aplinkybių dėl subjektyviojo elemento buvimo. Nesant bent vieno iš būtinų elementų, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas, siekdamas įgyti paramos tikslams prieštaraujantį pranašumą, dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas.

10.       Teismas padarė išvadą, kad ginčijamame sprendime Agentūra nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalį ir Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pažeidimai buvo konstatuoti nepagrįstai, pareiškėjui ginčijamu sprendimu už šiuos pažeidimus negalėjo būti skiriama sutarties nutraukimo ir paramos susigrąžinimo sankcija.

11.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Agentūros sprendimą kaip neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

III.

12.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13.       Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė vienintelį argumentą, kurio pagrindu panaikino Agentūros sprendimą – nors Agentūra ir nustatė, kad parama siekiamo tikslo nebus galima pasiekti, nes projektas buvo dirbtinai išskaidytas į du smulkesnius projektus, siekiant išvengti Įgyvendinimo taisyklėse nustatyto maksimalaus paramos dydžio taikymo, tačiau vien dėl šios priežasties (projekto dirbtino išskaidymo į smulkesnius) negalima atmesti galimybės, kad projektas padės pasiekti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punkte numatytus tikslus, taip pat, jog neva Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai, t. y. mikroįmonės (pareiškėjo) verslumo skatinimas ir ekonominės struktūros plėtojimas.

14.       Agentūros vertinimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos, nes Agentūra ginčijamame sprendime išsamiai nurodė ir aprašė visas reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad paramą gauti turi teisę tik savarankiškos įmonės, kurios šį kriterijų atitinka nustatytą laikotarpį, ir paramos gavėjas negali pretenduoti į paramą pagal kitus projektus, įgyvendinamus tuo pačiu metu. Neatsižvelgė į tai, kad būtent šiomis sąlygomis siekiama sudaryti galimybę gauti paramą didesniam paramos gavėjų skaičiui, kurie nėra tarpusavyje susiję. Tam tikslui pasiekti ir yra nustatyta maksimali galima paramos suma vienam ūkio subjektui.

15.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė jokio ekonominio tokio veiklos organizavimo pagrindimo, kuris paneigtų Agentūros nustatytą realų veiklos tikslą – apeiti Įgyvendinimo taisyklėse nustatytus ribojimus dėl maksimalios paramos sumos, tuo kenkiant programos tikslams, kad paramą gautų kaip įmanoma daugiau paramos gavėjų – labai mažų įmonių. Neatsižvelgė į tai, kad fizinių ir juridinių asmenų grupė, dirbtinai padalijusi investicijas dviem projektams, sukūrė teisinę struktūrą, leidusią apeiti teisės aktuose nustatytus apribojimus dėl paramos dydžio, todėl projektai neprisideda prie Europos Sąjungos paramai keliamų tikslų pasiekimo.

16.       Pareiškėjas, sukūręs dirbtines sąlygas paramai gauti ir įgijęs paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, pažeidė teisės normas, pažeidimas yra itin šiurkštus, taigi, Agentūros nuomone, sankcija paskirta teisėtai ir pagrįstai.

17.       Agentūros sprendimo priėmimą lėmė visuma geografinių, ekonominių, funkcinių, teisinių ir asmeninių pareiškėjo ir kitų paramos gavėjų ryšių, t. y. kompleksas objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kad šį aplinkybių kompleksą pareiškėjas būtų nurodęs Agentūrai, o Agentūra būtų davusi pritarimą. Teismas dėl šių aplinkybių taip pat nepasisakė sprendime.

18.       Reglamentų normos, draudžiančios paramos gavėjui dirbtinai sukurti išmokoms gauti reikalingas sąlygas, siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, ir nustatančios gautos naudos panaikinimą, egzistavo dar prieš pareiškėjui pateikiant paraišką.

19.       Pirmosios instancijos teismas nevertino subjektyvaus elemento, kuris taip pat išsamiai ir pagrįstai buvo aprašytas Agentūros sprendime. Tai reiškia, kad teismas neišsamiai tyrė bylos aplinkybes, t. y. Agentūros sprendimo panaikinimo nepagrindinė visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, neįvertino byloje esančių duomenų, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokios kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1866-575/2017 ir Nr. eA-2230-575/2017).

20.       Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21.       Pareiškėjas, kartodamas savo skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

22.       Pareiškėjas akcentuoja, jog atsakovas niekuomet neginčijo (to nedaro ir apeliaciniame skunde) aplinkybės, kad pareiškėjas pasiekė paramos sutarties tikslus, o būtent, kad pareiškėjas panaudojo paramą verslumui skatinti ir ekonominei struktūrai plėtoti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas sėkmingai įgyvendino projektą, įkūrė modernų gamybos vienetą, sukūrė darbo vietas. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nenustatė objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, jog nebus galima pasiekti paramos lėšomis siekiamo tikslo.

23.       Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pats suteikė pareiškėjui leidimus pakeisti atitinkamus duomenis, pasirašydamas atskirus paramos sutarties pakeitimus, taip pat atliko daug pareiškėjo patikrinimų vietoje, po kurių pateikė teigiamas tokių patikrinimų išvadas. Taigi, atsakovas buvo informuotas apie objektyvias ir subjektyvias pareiškėjo veiklos aplinkybes ir davė joms pritarimą.

24.       Pareiškėjas teigia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, yra nepagrįsti. Atsakovo nurodytose bylose buvo nustatytos visai kitokios faktinės aplinkybės nei šioje byloje. Pareiškėjo ir kitos bendrovės akcininkai yra skirtingi asmenys, todėl šios dvi bendrovės nėra laikytinos susijusiomis, kaip buvo laikomos atsakovo nurodytose bylose. Taip pat labai svarbu tai, kad šioje byloje pareiškėjas sėkmingai įgyvendino paramos sutartį ir pasiekė jos tikslus, būtent dėl ko pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad net jei projektai ir būtų išskaidyti, tai nebūtų pagrindo išvadai, jog nebuvo pasiekti paramos tikslai. Tuo tarpu atsakovo nurodytoje byloje paramos tikslai nebuvo pasiekti.

25.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nebevertino subjektyviojo elemento, nes nebuvo nustatytas objektyvusis elementas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

26.       Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 143 „Dėl UAB „Baldų meistras“ išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos 3 krypties „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo“, teisėtumas ir pagrįstumas.

27.       Pareiškėjas ir Agentūra 2011 m. vasario 7 d. sudarė paramos sutartį Nr. 3VK‑KA‑10‑2003821-PR001, pagal kurią pareiškėjas įgyvendino projektą „Labai mažos įmonės UAB „Baldų meistras“ plėtra Nr. 3VK-KA-10-2-003821-PR001“, o Agentūra jam išmokėjo 409 453,09 Eur paramos lėšų.

28.       Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas turi grąžinti 409 453,09 Eur išmokėtų paramos lėšų, nes pareiškėjo ir UAB „GJ baldai“ įgyvendinamų projektų tikslas buvo dirbtinai išskaidyti projektus, siekiant pasisavinti kuo didesnę paramos sumą, o jų bendrai gauta paramos lėšų suma viršija maksimalią bendrą paramos sumą.

29.       Agentūra išvadą dėl pažeidimo buvimo padarė atsižvelgusi į tokias dėl pareiškėjo įmonės nustatytas aplinkybes: jo veikla vykdoma tuo pačiu adresu kaip ir UAB „GJ baldai“; jo įranga yra UAB „GJ baldai“ patalpose; jis ir UAB „GJ baldai“ parduoda savo produkciją tai pačiai įmonei; jo ir UAB „GJ baldai“ vadovų ir akcininkų istorijoje figūruoja tie patys asmenys; jo ir UAB „GJ baldai“ projektuose dalyvauja tie patys tiekėjai (rangovai); jo ir UAB „GJ baldai“ sąskaitos-faktūros yra identiškos, vienodi prekių pavadinimai, dalis UAB „GJ baldai“ sąskaitų-faktūrų serijos numerių yra „GJ“, kita dalis – „BM“.

V.

30.       Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007‑2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra), patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3D-882, 64 punktu, Lietuvos kaimo plėtros 2007‑2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, 197.3.1 punktu, paramos sutarties 19.1 punktu, 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalimi.

31.       Įgyvendinimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 7 d. iki 2011 m. balandžio 3 d.) 64 punkte įtvirtinta, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir pažeidžiant įsipareigojimus, numatytus Taisyklėse, paramos paraiškoje ir paramos sutartyje, taikomos sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse.

32.       Nuo 2012 m. birželio 29 d. įsigaliojusioje Įgyvendinimo taisyklių 64 punkto redakcijoje įtvirtinta, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, ir (arba) nesilaikant Taisyklėse, paramos paraiškoje ir paramos sutartyje numatytų reikalavimų ir įsipareigojimų, taikomos sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse.

33.       Administravimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) 197.3.1 punkte nurodyta, kad pareiškėjui ir (arba) paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Paramos ar jos dalies susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu.

34.       Paramos sutarties 19.1 punkte nurodyta, kad Agentūra turi teisę sumažinti paramą, neskirti paramos, susigrąžinti paramą ar jos dalį ir (arba) nutraukti sutartį paramos gavėjui, paaiškėjus aplinkybėms, išvardytoms sutarties 18.2–18.4 bei 25 punktuose.

35.       Paramos sutarties 25.3 punkte įtvirtinta, kad sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Lietuvos Respublikos ir (arba) Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu.

36.       Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnyje yra įtvirtinti bendrieji kontrolės principai. Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtintas principas, kad kai nustatoma, jog paramos gavėjai, siekdami įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas, jiems išmokos neskiriamos.

37.       Agentūra ginčijamame sprendime taip pat rėmėsi Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad, jeigu nustatoma, kad tam tikrais veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti; ir Reglamento Nr. 1975/2006 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

38.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikinimo ginčijamą Agentūros sprendimą, nustatęs, kad Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai, t. y. mikroįmonės (pareiškėjo) verslumo skatinimas ir ekonominės struktūros plėtojimas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime objektyvusis elementas buvo nustatytas nepagrįstai. Teismas subjektyvaus elemento nevertino, nes pažeidimo nustatymui reikalingas abiejų elementų egzistavimas.

39.       Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas; jame nurodyta visuma aplinkybių, kurios patvirtina esant tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį pažeidimo elementą; teismo sprendimo išvados prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai.

VI.

40.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paramos labai mažos įmonės plėtrai susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui parama buvo suteikta, tačiau ginčijamu sprendimu nuspręsta, jog parama turi būti grąžinta. Agentūra ginčijamame sprendime padarė šias išvadas: paramos gavėjas dirbtinai sukūrė sąlygas gauti paramą; paramos schemos tikslą norėta apeiti siekiant įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, – gauti didesnę maksimalią paramos sumą nei nustatyta vienam paramos gavėjui. Iš Agentūros sprendimo galima daryti išvadą, kad sudarant sutartį buvo pripažinta, jog investicinis projektas formaliai atitinka paramos gavimo kriterijus pagal Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktį ir nacionalinės teisės aktus, tačiau ginčijamu sprendimu konstatuotas paramos gavėjo piktnaudžiavimas.

41.       Taigi nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl paramos, kaip tai yra suprantama pagal Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktį (parama mikroįmonių kūrimui ir plėtrai, siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą).

42.       2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL L 277, p. 1) nustatytos šio fondo paramos teikimo taisyklės. Šio reglamento taikymo nuostatos įtvirtintos Reglamente Nr. 65/2011.

43.       Atsižvelgiant į 3-ią paramos teikimo kryptį, susijusią su gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimu, Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktyje numatyta: „Parama mikroįmonių kūrimui ir plėtrai siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą“.

44.       Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalis suformuluota taip: „Nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, kai nustatoma, kad siekdami įgyti paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą, paramos gavėjai dirbtinai sukūrė tokioms išmokoms gauti reikalingas sąlygas, jiems išmokos neskiriamos.“

45.       ESTT 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendime byloje Nr. C-434/12 konstatavo, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šiomis aplinkybėmis siekiant įrodyti potencialaus tokios pagalbos gavėjo piktnaudžiavimą, būtina objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad, nors taikytinuose teisės aktuose numatytos sąlygos formaliai įvykdytos, juose numatytas tikslas nepasiektas, visuma ir subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos pagal Sąjungos teisės aktus, dirbtinai sukuriant jame numatytas sąlygas šiai naudai gauti (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Eichsfelder Schlachtbetrieb, C‑515/03, Rink. p. I‑7355, 39 punktą ir nurodytą teismo praktiką) (29 p.).

46.       ESTT byloje Nr. C-434/12 akcentavo, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog negalima atsisakyti finansuoti projekto, kai nagrinėjama investicija gali būti pateisinama kitaip nei paprasta išmoka pagal EŽŪFKP paramos schemą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Halifax ir kt. 75 punktą).

47.       ESTT byloje Nr. C-434/12 sprendė, jog Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalis turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo sąlygoms reikalingas objektyvus ir subjektyvus elementas. Kiek tai susiję su pirmuoju elementu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti objektyvias bylos aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad nebus galima pasiekti ŽŪFKP paramos schema siekiamo tikslo. Kiek tai susiję su antruoju elementu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti objektyvius įrodymus, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad dirbtinai sukūręs sąlygas, reikalingas išmokoms pagal ŽŪFKP paramos schemą gauti, paraiškos teikėjas išimtinai siekė įgyti šios schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą. Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali remtis ne vien tokiais elementais, kaip antai teisiniai, ekonominiai ir (arba) asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, bet ir požymiais, liudijančiais tai, kad būta sąmoningo tų asmenų veiksmų derinimo.

48.       ESTT byloje Nr. C-434/12 sprendė, kad Reglamento Nr. 65/2011 4 straipsnio 8 dalis turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiama atmesti prašymą dėl paramos mokėjimo pagal ŽŪFKP paramos schemą vien todėl, kad investicinis projektas, kuriam prašoma skirti paramą pagal tą schemą, funkciniu požiūriu yra nesavarankiškas arba kad paraiškas dėl tokios paramos pateikusius asmenis sieja teisinis ryšys, neatsižvelgus į kitus objektyvius konkrečios bylos elementus.

49.       Nagrinėjamoje byloje teismas turėtų vertinti, ar teisėtas yra administracinis sprendimas, kuriame konstatuota, kad investicinis projektas formaliai atitinka paramos gavimo kriterijus, nustatytus mikroįmonių kūrimui ir plėtrai pagal Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a punkto ii papunktį ir nacionalinės teisės aktus, tačiau institucija įrodinėja pagalbos gavėjo piktnaudžiavimą. Taigi byloje turi būti nustatinėjama, ar institucija turėjo pagrindą nuspręsti, kad dėl pagalbos gavėjo piktnaudžiavimo nebus pasiektas paramos teikimą reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytas tikslas (objektyvus elementas, kaip yra nurodoma ESTT byloje) ir, ar yra nustatytas pagalbos gavėjo siekis išimtinai gauti naudos pagal Sąjungos teisės aktus, dirbtinai sukuriant jame numatytas sąlygas šiai naudai gauti (subjektyvus elementas, kaip yra nurodoma ESTT byloje).

50.       Dėl objektyvaus elemento ir institucijos tvirtinimo, kad pareiškėjas norėjo apeiti apribojimus dėl finansuotinų projektų dydžio ir maksimalios paramos sumos vienam gavėjui, teismas turi vertinti, ar dėl šio ketinimo negali būti pasiekti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnio a dalies ii punkte numatyti tikslai. Teismas visų pirma turėtų atsižvelgti į mikroįmonių, kurių steigimą ir plėtrą siekiama užtikrinti Reglamento Nr. 1698/2005 52 straipsnyje numatyta parama, sąvokos apibrėžimą, kaip yra nurodoma minėtoje ESTT byloje Nr. C-434/12. Būtent teismas turėtų vertinti, ar institucija turėjo pagrindą spręsti, kad konkrečiu atveju yra nustatytas objektyvus paramos gavėjo piktnaudžiavimo elementas.

51.       Dėl subjektyvaus elemento, teismas turi nustatyti tikrąjį ginčijamos finansavimo paraiškos turinį ir reikšmę, kaip yra nurodoma minėtoje ESTT byloje Nr. C-434/12. Būtent teismas turėtų vertinti, ar institucija turėjo pagrindą spręsti, kad konkrečiu atveju yra nustatytas subjektyvus paramos gavėjo piktnaudžiavimo elementas.

52.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtus esminius bylos aspektus, galėjo spręsti, teisėtai ar neteisėtai institucija paneigė pareiškėjo teisę gauti paramą, kurios gavimo formalius reikalavimus pareiškėjas atitiko, tačiau nuspręsta, kad parama turi būti grąžinta dėl paramos gavėjo piktnaudžiavimo paramos teise. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Agentūra nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog dėl jos nurodomo projekto išskaidymo negali būti pasiekti paramos tikslai. Tačiau teismas nemotyvavo, kuo remiantis padaryta ši išvada. Pirmosios instancijos teismas nepagrindęs klausimo dėl objektyvaus elemento nebuvimo, be pagrindo nenagrinėjo kito bylos aspekto – dėl subjektyvaus elemento.

53.       Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Teismas neįvertino tinkamai administracinio akto teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.