Baudžiamoji byla Nr. 1A-437/2011
Proceso Nr. 1-30-1-00256-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.3. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teisėjų: Viktoro Kažio, Lino Žukausko,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Krikščiūnaitei,
nuteistajam A. M.,
gynėjai Eugenijai Galatiltienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. laikas.
Iš A. M. priteista nukentėjusiajai M.O. O. 4428,5 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
A. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės mėn. nuo 10 d. iki 19 d., apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių šeiminių nesutarimų, ištisai vartodamas smurtą prieš savo sugyventinę V.O., ją tyčia nužudė, o būtent: 2010 m. gegužės mėn. iki 15 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir 2010 m. gegužės 16 d., apie 1 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 18 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 19 d., kelios valandos iki vidurnakčio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia per kelis kartus sistemingai sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip 30 smūgių kumščiais į pilvą, krūtinę, veidą ir kitas kūno vietas, tampė už rankų ir badė atsuktuvu, sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas paviršines kraujosruvas ir odos įdrėskimus smūgių vietose, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta V. O. sveikata. Tęsdamas smurtinius nusikalstamus veiksmus, 2010 m. gegužės 19 d. tyčia vieną kartą peiliu smogė V. O. į krūtinės kairę pusę, padarė nukentėjusiajai durtinę-pjautinę krūtinės ląstos bei pilvo kairės pusės sužalojimą su diafragmos ir blužnies pažeidimu, kas komplikavosi į ūmų vidinį ir išorinį nukraujavimą, kairės pusės pniaumotoraksą ir masyvų hemoperitoniaumą, dėl to prieš vidurnaktį nukentėjusioji mirė.
Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde ginčija baudžiamojoje byloje atliktą ikiteisminį tyrimą, kuris, jo nuomone, atliktas vienašališkai ir byla suklastota. Pirmosios apklausos protokole apeliantas pasirašė jo neperskaitęs, o antrosios protokole atsisakė pasirašyti. Trečiosios apklausos metu jam tinkamai nebuvo paaiškinta dėl kokios priežasties buvo perkvalifikuota jo padaryta nusikalstama veika, o gynėjas neatliko savo pareigos. Nors jis pasirašė, kad yra susipažinęs su bylos medžiaga, tačiau bylos neskaitė, o apie baigtą ikiteisminį tyrimą suprato tik gavęs kaltinamąjį aktą. Su visa bylos medžiaga jis susipažino apygardos teisme.
Apeliantas nesutinka su teismo medicinos specialisto išvadomis dėl nukentėjusiosios mirties priežasties. Skunde nurodo, kad įvykio priežastis buvo nukentėjusiosios pasakyti jam necenzūriniai žodžiai, kurie jį labai įžeidė. Nors tiksliai įvykio aplinkybių nepamena, tačiau teigia, kad jis galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajai tuo metu rankoje turėtu peiliu ir kad šis sužalojimas buvo jos mirties priežastis. Apeliantas, apibūdindamas savo ir nukentėjusiosios buvusius tarpusavio santykius, teigia, kad neturėjo tyčios ją nužudyti.
Skundo autoriaus nuomone, nukentėjusiosios M.O. O. parodymai teisme yra neteisingi. Jis nėra narkomanas ar/ ir alkoholikas. Be to, neatkreiptas dėmesys į jo gynėjo teisme pasakytą baigiamąją kalbą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo A.M. kaltė pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. yra įrodyta. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepaneigia.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M., pripažindamas skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis sudavęs smūgį peiliu V. O. bei kad tai buvo jos mirties priežastis, ginčija ikiteisminio tyrimo metu, jo nuomone, neobjektyviai atliktus procesinius veiksmus. Taip pat teigia, kad neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiąją ir kad taip elgtis jį išprovokavo jos elgesys. Šie apelianto teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti visi byloje surinkti įrodymai, motyvuotai pasisakyta dėl jų įrodomosios vertės, patikimumo, tinkamai atskleistas jų (įrodymų) tarpusavio ryšys. Kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl dar kartą jų nebekartoja. Priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę grįsti nuteistojo kaltę, remdamasis nukentėjusiosios M.O. O. (t. 77-79, 88-90; t. 3, b. l. 48) parodymais kitų byloje surinktų įrodymų visete. Tai, kad šios nukentėjusiosios parodymai yra nepalankūs nuteistajam, neduoda jokio pagrindo abejoti jų teisingumu.
Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje nėra konstatuota, jog A. M., smogdamas peiliu savo šeimos nariui V. O. į kairįjį šoną, siekė jos mirties, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Priešingai, pirmosios instancijos teismo baigiamajame akte nurodyta, kad A. M. suprato, jog savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę ir, nors nenorėjo baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas veikė netiesiogine tyčia ir todėl turi atsakyti už kilusias pasekmes – V. O. mirtį. Šis žemesnės instancijos teismo sprendimas neprieštarauja teismų praktikai analogiškose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-350/2010, 2K-121/2010).
Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme, vertinama, kiek toks elgesys esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Taip pat būtina įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius ir jų asmenybes, nukentėjusiojo elgesį prieš pat nusikaltimo padarymą ir iki jo.
Liudytojai Ž. Ž. (t. 1, b. l. 159-161; t. 3, b. l. 68), I. K. (t. 1, b. l. 133-136; t. 3, b. l. 95), T. J. (t. 1, b. l. 146-149; t. 3, b. l. 49-50) ir Z. J. (t. 1, b. l. 153-155; t. 3, b. l. 51) teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nuteistasis su nukentėjusiąja gyveno viename bute daug (apie 18-20) metų, jų šeimoje buvo piktnaudžiaujama alkoholiu, nuolat vykdavo barniai ir muštynės. Paminėti liudytojai ne kartą yra matę sumuštą V. O.. Be to, 2010 m. gegužės 16 ir 18 d. dėl kilusių analogiškų šeimyninių konfliktų su nuteistuoju nukentėjusioji skambino į Bendrąjį Pagalbos Centrą telefonu „112“, prašydama pagalbos (t. 2, b. l. 51, 52-53, 64), ir buvo iškvietusi policijos pareigūnus (t. 1, b. l. 171-172, 179-180), kurie A. M. įspėjo dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio (t. 2, b. l. 70) bei priėmė atitinkamus sprendimus (t. 2, b. l. 65, 72).
Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 75-78, 79-82), tiek pirmosios instancijos teisme sprendžiant kardomosios priemonės klausimą (t. 2, b. l. 91-93), tiek teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 96-98) ir pats apeliantas pripažino, kad su savo sugyventine V. O. jos bute kartu gyveno apie 10-11 metų, ja rūpinosi, namuose gamindavo valgyti, gaunamos jo pajamos buvo nukentėjusiosios neįgalumo išmoka bei jos giminaičių duodami pinigai. Be to, jis neneigė, kad su nukentėjusiąja dažnai konfliktuodavo ir vartojo prieš ją smurtą.
Taigi, nuteistajam A. M. įvykio metu buvęs jo sugyventinės elgesys dėl alkoholio vartojimo ir nuolatinių konfliktų nebuvo nauja, nežinoma ir (ar) netikėta aplinkybė nei pačiam nuteistajam, nei nukentėjusiajai, nei jų kaimynams. Įvykio dieną kilęs konfliktas tarp neblaivaus A. M. ir tokios pat būsenos jo sugyventinės V. O. buvo įprasta, niekuo neišsiskirianti kasdieninė situacija bei tokio gyvenimo būdo pasekmė. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog būtent girtavimo metu dėl asmeninių šeimyninių nesutarimų kilęs tarpusavio konfliktas paskatino apeliantą nusikalsti. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, įvykio metu buvusį nukentėjusiosios elgesį nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tuo pačiu tai pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.
Nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir apeliacinės instancijos teisme nuteistojo išsakytą argumentą, kad nukentėjusioji V. O. nebuvo jo sugyventinė, nes tai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms.
BK 248 str. 2 d. nurodyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos skyriaus pažymoje yra nurodyta, kad A. M. yra sudaręs santuoką (t. 3, b. l. 28). Tačiau iš šioje nutartyje jau aptartų liudytojų ir paties apelianto parodymų bei apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių matyti, kad nuteistasis kartu su V. O. daug metų gyveno pastarosios bute, jų tarpusavio santykiai buvo artimi, jie rūpinosi vienas kitu, nuteistasis buvo išlaikomas nukentėjusiosios ir jos artimųjų, t. y. jie vedė bendrą ūkį ir buvo faktiniai šeimos nariai. Be to, nuteistasis teisme paaiškino, kad jo žmona yra išvykusi, o jis pats įtrauktas į sąrašą asmenų, neturinčių gyvenamosios vietos (t. 3, b. l. 30). Nuteistojo sesuo A. A. parodė, kad nesidomėjo dėl kokių priežasčių nutrūko A. M. santuoka, bei patvirtino, jog pastarasis su V. O. „visąlaik kartu būdavo“ (t. 3, b. l. 49). Nukentėjusioji M.O. O. taip pat patvirtino, kad jos dukra kartu su A. M. gyveno apie 15-16 metų, pastarasis niekur nedirbo, buvo veltėdis ir gyveno iš nukentėjusiosios lėšų (t. 1, b. l. 77-79, 88-90; t. 3, b. l. 48). Taigi, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. M. nužudė savo šeimos narį, su kuriuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos. Toks sprendimas neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai analogiškose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-49/2010).
Apeliantas savo skunde daug dėmesio skiria ikiteisminio tyrimo metu atliktiems procesiniams veiksmams (jo apklausoms, apelianto nuomone, netinkamai atliktoms gynėjo pareigoms ir susipažinimui su ikiteisminio tyrimo medžiaga), tačiau nenurodo kokios ir kokių būdu baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos atliekant paminėtus veiksmus buvo pažeistos, todėl kolegija neturi galimybių atsakyti į šiuos apelianto deklaratyvius teiginius.
Pažymėtina tik tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktų nuteistojo apklausų protokoluose (t. 2, b. l. 75-78, 79-82, 137) nėra užfiksuota jokių pastabų dėl šių protokolų turinio, jų surašymo tvarkos ir (ar) juose užfiksuotų duomenų neteisingumo. Tai, kad apeliantas atsisakė pasirašyti vienos iš apklausų protokole (t. 2, b. l. 137), neduoda jokio pagrindo abejoti jame užfiksuotos informacijos teisingumu. Šis protokolas atitinka BPK 179 str. 3 d. reikalavimus. Be to, apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo parodymus vertino visų byloje surinktų duomenų visete. Kartu kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad aplinkybė, jog žemesnės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino kitaip, negu to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, kad jie įvertinti neteisingai, pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.
Apeliantas su visa bylos medžiaga susipažino pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 32, 34), gavo kaltinamąjį aktą (t. 3, b. l. 25) ir pageidaujamų dokumentų kopijas (t. 4, b. l. 4-5) bei jokių prašymų ar pageidavimų nepareiškė. Todėl teigti apie BPK 22, 181 ir (ar) 218 str. nuostatų pažeidimus nėra teisinio pagrindo.
Viso proceso metu nuteistasis nepareiškė jokių pastabų ar nušalinimų savo gynėjams ir jų neatsisakė. Tai reiškia, kad nuteistasis savo teisėmis, numatytomis BPK III skyriaus Antrajame skirsnyje, pasinaudojo ir jo teisė į gynybą nebuvo pažeista.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl paskirtos bausmės ir nukentėjusiajai priteisto civilinio ieškinio neginčija, todėl nuosprendis šioje dalyje nerevizuojamas (BPK 320 str. 3 d.).
Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Valdimaras Bavėjanas
Teisėjai Viktoras Kažys
Linas Žukauskas