Pranešėjas Ričardas Gilys                                                  Baudžiamoji byla Nr. 1A-271-193/2010

Teisėja Silvija Jakštienė                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 27 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Nijolės Sušinskienės,

sekretoriaujant Onutei Astrauskienei,

dalyvaujant advokatams Vytautui Kazlauskui, Lidijai Blinkevičienei,

nuteistajam R. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-10 nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš R. V. priteista: 500 Lt M. B., 1000 Lt M. B. advokato teisinei pagalbai apmokėti, 26,10 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. birželio 16 d. apie 19.05 val. namo, esančio Klaipėdos g. 31 Panevėžyje, kieme sudavė kumščiu M. B. į dešinę galvos pusę ir du – tris smūgius kojos keliu į dešinį šoną, tuo padarydamas dešinio smilkinio minkštųjų audinių sumušimą, poodines kraujosruvas krūtinės dešinėje pusėje ir dešiniame juosmenyje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis R. V. apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-10 nuosprendžiu, prašo priimti jį išteisinantį nuosprendį, visas su byla susijusias išlaidas priteisti M. B., įpareigoti M. B. viešai jo atsiprašyti, išreikalauti telefoninių pokalbių išklotines bei M. B. 2009-06-16 apžiūros Panevėžio ligoninės priėmimo skyriuje išvadas. Teigia, kad M. B. paprašė melagingai liudyti prieš jį, tai girdėjo liudytoja E. I.. Ši liudytoja iš kaltintojo advokato patyrė spaudimą teisme pasakyti, kad ji sako netiesą. Liudytoja parodymų nepakeitė, tačiau buvo traktuojama, kad ji yra neva beveik jo marti ir jos parodymai šališki. Nors ši mergina sakė, kad visus vaikinus pažįsta vienodai ir yra visų jų pažįstama, bet teismas įvardino, kad ji yra tik jo sūnaus, M. V., draugė. Apeliantas nurodo, kad E. I. pasirašė už atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, tačiau kažkodėl abejojama tik jos duotų parodymų teisingumu. Tą patį pokalbį – prašymą duoti melagingus parodymus girdėjo ir M. V., bet jo parodymai taip pat buvo vertinami kritiškai. Apeliantas nurodo ne kartą prašęs teismo iškviesti M. V., tačiau pastarasis vieną posėdį buvo sėdėjęs teismo salėje, todėl buvo teigiama esant procesiniam pažeidimui. Kaltintojo advokatas neneigė tarp liudytojo L. B. ir M. B. buvus pokalbiui – prašymui liudyti, tačiau teigė, kad jo, apelianto, liudytojai dėl įvairių priežasčių šį pokalbį neteisingai suprato. Teismas netenkino ir prašymo dėl telefoninių pokalbių išklotinių tarp sūnaus M. V. ir L. B., kuriuose pastarasis liudytojas patvirtino M. B. prašius jį melagingai liudyti. Apelianto manymu, šių telefoninių pokalbių išklotinės yra vienintelė galimybė jam įrodyti, kad kaltintojas prašo liudytojų melagingai liudyti prieš jį, nes teismas žodiniu liudytojų pasakymu netiki. Skunde pažymima, kad po pareiškimo pateikimo M. B. delsė atvykti pas tyrėją, nes pasak liudytojų, kurių parodymai kažkodėl vertinami kritiškai, pastarasis kaip tik tuo metu ieškojo melagingai paliudyti galinčių asmenų. Todėl, kaip teigia tyrėjas V. S., jis privalėjo liudytojų paaiškinimus rinkti skubotai ir net naudojantis telefoniniais pokalbiais (dviejų liudytojų paaiškinimai paimti telefoninių pokalbių metu). Nurodo, kad kaltintojo liudytojų parodymai nesutapo tiek esminiuose dalykuose, tiek ir nereikšminguose pastebėjimuose. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netenkino ir kitų jo prašymų – dėl medicininių dokumentų išreikalavimo siekiant nustatyti, ar M. B. tikrai 2009-06-16 vakare kreipėsi į ligoninę ir kokie sužalojimai jam ten nustatyti, dėl policijos pareigūnų iškvietimo, kurie, pagal M. B. parodymus, nepriėmė pastarojo pareiškimo ir atkalbėjo jį rašyti.  Apeliantas teigia, kad teismo posėdžių metu jautė spaudimą jaustis kaltu, nors jo kaltė nebuvo įrodyta, nes buvo mėtomos frazės kaip „ jūsų padėtis nepavydėtina“, „jūsų kaltė buvo įrodyta jau tada, kai jūs prisipažinote buvęs tuo laiku ir toje vietoje“, „jums labai pasisekė, kad pateiktas tik toks kaltinimas“, „jūs vis kvietinėjote naujus liudytojus“. Todėl apelianto nuomone, teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl jo kaltės.

Apeliantas ginčija sukėlęs konfliktą viešoje vietoje, nes visi liudytojai parodė, kad jis atėjęs nepanoro su M. B. nei kalbėti, nei konfliktuoti ir pats M. B. pradėjo konfliktą su nepažįstamu vyriškiu. Apeliantas mano, kad jei M. B. nebūtų rodęs iniciatyvos konfliktuoti, konfliktas nebūtų įvykęs. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad M. B. jau ne pirmą kartą provokuoja muštynėms jo, apelianto, šeimos narius, tuo siekdamas sau materialinės naudos, grasindamas ir vengdamas mokėti jam priteistą civilinio ieškinio sumą 15 100 Lt. Todėl ir šiame skunde M. B. iš jo reikalavo analogiškos sumos už neva pastarajam padarytą moralinę žalą.

Skunde atkreipiamas dėmesys į M. B. konstatuotus sužalojimus. Sutinkamai su M. B. parodymais, jis (apeliantas) jį trankė kumščiu, dėl ko šis jautė skausmą ir svaigulį. Tokiu atveju, apelianto nuomone, nors veido srityje turėjo likti akivaizdžiai matoma mėlynė, nebent jį kažkas badė pirštu. O kaip tik tai liudija matę jo liudytojai, t y. kad M. B. konfliktavo ir stumdėsi, vyko grumtynės su kitu vyriškiu. Apeliantas teigia taip pat tai matęs. Jo nuomone, M. B. nustatytieji sužalojimai galėjo likti po menkiausio susistumdymo, o ne po smūgių kumščiu.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo R. V. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis R. V. 2009 m. birželio 16 d. apie 19.05 val. namo, esančio Klaipėdos g. 31 Panevėžyje, kieme panaudojo fizinį smurtą M. B. atžvilgiu – kumščiu sudavė jam į dešinę galvos pusę ir du – tris smūgius kojos keliu į dešinį šoną, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Visas šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys – nukentėjusiojo M. B. ir liudytojo N. I. bei kitų liudytojų parodymai, specialisto išvada. Nukentėjusysis M. B. parodė, kad įvykio metu nuo asmens, kurio jis pats nematė, nes į akis buvo papurkšta dujų patyręs fizinį smurtą, kuris pasireiškė smūgio kumščiu į dešinę galvos pusę ir dviejų – trijų smūgių kojos keliu į dešinį šoną sudavimu. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojo N. I. bei netiesiogiai – liudytojų I. Ž., L. B., T. M., J. S. parodymai, taip pat dalinai – specialisto išvada, paties nuteistojo R. V. parodymai. Įvykio vietoje buvęs ir jį matęs liudytojas N. I. parodė matęs nuteistojo M. B. suduodamus smūgius. Įvykio vietoje buvę liudytojai I. Ž., L. B., T. M., J. S. teigė smūgių nematę, tačiau patvirtino tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykio metu buvus konfliktinę situaciją, po kurios M. B. skundėsi dėl jam suduotų smūgių. Pats apeliantas neneigia buvęs įvykio vietoje inkriminuotu laiku bei dalyvavęs konfliktinėje situacijoje, tačiau nepripažįsta sudavęs M. B. smūgius. Tuo tarpu 2009-06-17 specialisto išvada M. B. konstatuotas dešinio smilkinio minkštųjų audinių sumušimas, poodinės kraujosruvos krūtinės dešinėje pusėje ir dešiniame juosmenyje, kas sudaro nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris padarytas kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku – 2009-06-16. Remiantis aukščiau nurodytų bei kitų byloje esančių duomenų analize, netikėti nuo pat proceso pradžios duotais nuosekliais nukentėjusiojo M. B. parodymais, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, teismas neturi jokio pagrindo. Be to, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie tai, kad be nuteistojo dar kas nors įvykio metu būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam ir padaręs minėtus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis R. V. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir R. V. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas. Apelianto skunde dėstomi teiginiai apie nukentėjusiojo M. B. elgesį prieš nusikaltimo padarymą negali būti priežastimi elgtis neteisėtai, nusikalstamai, todėl nuteistojo elgesio nepateisina bei baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką nepanaikina. O nuteistojo teiginiai apie, jo manymu, netinkamą liudytojų E. I. ir M. V. parodymų dėl tariamo M. B. prašymo melagingai liudyti, vertinimą nėra pagrindu pripažinti apylinkės teismo nuosprendį nepagrįstu ir neteisėtu, nes byloje nėra jokių duomenų, kad apeliaciniame skunde nurodomas L. B. būtų melagingai liudijęs teisme ir dėl to nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitiktų faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose pranešimuose iš VšĮ  Panevėžio ligoninės ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (b.l.104,108) nurodyta, kad M. B. kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių 2009-06-16 20 val., nurodydamas, kad Klaipėdos g. 31 namo kieme pažįstami asmenys dujų balionėliu papurškė į veidą, apžiūros metu sužalojimų nenustatyta, konstatuotas akių sudirginimas dujomis, o Policijos registruojamų duomenų registre 2009-06-16 nėra registruota įvykio, kuriuo kreipėsi M. B. dėl nusikalstamų veikų. Šie duomenys R. V. kaltės nei patvirtina, nei paneigia. Pirmosios instancijos teismui nukentėjusysis M. B. paaiškino, kad jis po įvykio iš pradžių kreipėsi į policiją, bet ten iš jo prašymo nepriėmė, pasiūlė kreiptis į ligoninės priimamąjį, kur jam patikrino akis ir liepė kitą dieną kreiptis dėl ekspertizės darymo, sakė apie sumušimą, bet to netikrino, tikrino tik akis. Sekančią dieną kreipėsi su pareiškimu į policiją ir pas teismo medicinos ekspertus. Iš pareiškimo (b.l. 19) matyti, kad M. B. su pareiškimu dėl jo sužalojimo kreipėsi 2009-06-17, iš specialisto išvados (b.l. 20) matyti, kad jis teismo medicinos specialisto buvo apžiūrėtas 2009-06-17 12.10 val. Tokiu būdu, byloje esantys rašytiniai duomenys apie nukentėjusiojo M. B. kreipimosi dėl įvykio į teisėsaugos ir gydymo įstaigas aplinkybes neprieštarauja jo paties parodymams apie šio kreipimosi aplinkybes, pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais šioje dalyje pagrindo nėra. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., todėl išteisinti jį pagrindo nėra. Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo skundo reikalavimas įpareigoti M. B. viešai jo atsiprašyti.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. V. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas R. V. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padaryta tyčinė, nesunki, baigta nusikalstama veika), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino R. V. asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis, charakterizuojamas teigiamai). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai pasiektini paskiriant nuteistajam vidurkio nesiekiančią laisvės apribojimo bausmę. Ši nuteistajam už jam inkriminuotą nusikalstamą veiką paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu yra teisinga, todėl pripažinti ją per griežta nėra jokio pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių R. V. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Apelianto R. V. skunde formuluojamas prašymas dėl visų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų priteisimo iš M. B. yra atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi apeliantas yra nuteistasis, sutinkamai su BPK 105 str. 1 d. ir 106 str. 2 d., teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš jo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Todėl proceso išlaidas priteisti iš nukentėjusiojo nėra jokio teisinio pagrindo.

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto R. V. teiginys apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl R. V. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto R. V. teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmosios instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą apeliantas neturėjo, dėl teisiamojo posėdžio protokolo teisingumo R. V. pastabų nepareiškė, teisiamojo posėdžio protokole apeliaciniame skunde kaip rodantys šališkumą teismo teiginiai nėra užfiksuoti.  Tai, kad apylinkės teismas motyvuotomis nutartimis atmetė nuteistojo tam tikrus prašymus, nesudaro teisėjų kolegijai pagrindo konstatuoti nuteistojo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

N U T A R I A :

Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas:                                                                        Ričardas Gilys

Teisėjai:                                                                                               Nijolė Sušinskienė

                                                                                                            Tomas Zdanavičius