Administracinė byla Nr. A-308-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02978-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 800 ir 1 200 Eur, iš viso 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunduose nurodė, kad šiuo metu atlieka bausmę drausmės grupėje, kameroje Nr. 8D, kurioje lovos ir spintelės nepritvirtintos, sienose skylės, elektros laidai kyšo iš sienų, sienų storis tarp gyvenamųjų patalpų plonesnis nei 13 cm, iš sienų byra tinkas, matomi įtrūkimai, sienos avarinės būklės. Pažymėjo, kad laikant jį nežmoniškomis sąlygomis, jam atsirado uždarų patalpų baimė, pastovus irzlumas ir baimė dėl savo gyvybės. Skirtinguose skunduose nurodo skirtingus laikotarpius, už kuriuos prašo priteisti neturtinę žalą: 2016 m. liepos 19 d. (surašymo data) skunde nurodoma, kad laikotarpis yra nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. liepos 19 d., o 2016 m. rugpjūčio 1 d. (surašymo data) skunde nurodoma, kad laikotarpis yra nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. 
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimuose į skundus su jais nesutiko ir prašė juos atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Pateikė Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų eksplikaciją (planą), iš kurios matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos (sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) yra 120 mm (12 cm) storio. Pagal projektą drausmės grupės gyvenamųjų kambarių išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėmis detalėmis ir užtinkuojamu. Vidinės sienos (t. y. sienos tarp gyvenamųjų kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu. Pabrėžė, kad sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, tai pastato vidinės sienos, kurios neperima kitų pastato elementų svorio, tai tik save (savo svorį) laikančios sienos. Šių pastato sienų storis nedaro didesnės įtakos kitiems pastato   konstrukcijos elementams, tuo labiau bendram pastato konstrukcijos saugumui.
5. Atkreipė dėmesį, kad  drausmės grupės gyvenamosiose 8D ir 9D patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų nesilaikymą. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas atlikti bausmę drausmės grupėje (gyventi drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Dėl ploto atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas 8D ir 9D drausmės grupės gyvenamosiose patalpose. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos 8D plotas – 15,35 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka apie 3,83 kv. m ploto, drausmės grupės gyvenamosios patalpos 9D plotas – 14,23 kv. m, įrengtos 3 miegamos vietos, vienam asmeniui tenka apie 4,74 kv. m ploto. Tai visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
6. Pažymėjo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vėdinimas įrengtas per langus, patalpose skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos drausmės grupės gyvenamosios patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas  ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
7. Nurodė, kad pareiškėjas periodiškai gadina Vilniaus PN administruojamą valstybės turtą, daužo langus ir pan., ne kartą už šiuos veiksmus pareiškėjo atžvilgiu buvo skaičiuojama padaryta žala, kurią jis privalėjo atlyginti. Tokiu būdu, pareiškėjas charakterizuojamas kaip vienas iš tų nuteistųjų, kurie niokoja pataisos įstaigos turtą, jo nesaugo ir netausoja, t. y. nėra suinteresuotas gyventi saugioje, švarioje ir tvarkingoje aplinkoje. Visos pareiškėjo skundų aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, neturtinė žala nėra pagrįsta.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundus nepateikė.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo I. V. skundą atmetė.
10. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpis dėl neturtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjo teigimu, patirtų nepatogumų dėl sienų storio, atlyginimo yra nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., nes šiuo pagrindu pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą dar nebuvo nagrinėtas teisme. Tačiau ginčo laikotarpis dėl neturtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjo teigimu, patirtų nepatogumų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra nuo 2015 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., nes dėl žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2015 m. balandžio 4 d. jau yra išnagrinėta byla ir 2015 m. birželio 18 d. priimtas teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8512-473/2015.
11. Teismas nustatė, kad skundus pareiškėjas grindžia tuo, jog jis kalėjo kamerose esant netinkamomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant minimalius ploto reikalavimus. Šiuo aspektu ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85, 111.1 ir 111.2 punktų nuostatas, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas drausmės grupės gyvenamosios patalpose 8D ir 9D, sprendė, kad jų plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y., gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas yra 15,35 kv. m ir įrengtos 4 miegamos vietos, o gyvenamosios patalpos Nr. 9D plotas – 14,23 kv. m, įrengtos 3 miegamos vietos, todėl gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D pareiškėjui teko 3,83 kv. m ploto, o gyvenamojoje patalpoje 9D – 4,74 kv. m ploto.
12. Vertindamas pareiškėjo skundų teiginius, kad kamerose sienų plotis yra 13 cm, nors turi būti 25 cm, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 13.1 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 27 d.) nustatyta, kad išorinės lauko sienos statomos iš mūro arba monolitinio gelžbetonio. Sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio, 13.2 p. nurodyta, kad perdangos išliejamos iš gelžbetonio, mūro arba iš surenkamų gelžbetoninių plokščių, kurių storis turi būti ne mažiau kaip 12 cm. Pažymėjo, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Iš atsakovo atstovo pateiktos drausmės grupės gyvenamųjų patalpų eksplikacijos nustatė, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos yra 12 cm storio, išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėmis detalėmis ir užtinkuojamu. Atsakovas teigia, kad vidinės sienos yra tik save (savo svorį) laikančios sienos, todėl jos nedaro įtakos bendram pastato saugumui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos storis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. sausio 27 d., kai galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių redakcija, neatitiko 13.1 punkto reikalavimų, tačiau nekonstatavo Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.
13. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, jog lovos ir spintelės nepritvirtintos, laidai kyšo iš sienų, pažymėjo, kad Vilniaus PN pateikė pažymas dėl remonto darbų, iš kurių matyti (2016 m. kovo 25 d. pažyma Nr. 14-754), kad kameroje Nr. 9D,  prie lovos siena padengta antipelėsiniu gruntu ir perdažyta, įklijuotos išdaužytos grindų plytelės, perdažytos sienos ir lubos, pravesta elektros instaliacija, pastatytos naujos plastikinės pertvaros su durimis, įrengtas papildomas apšvietimas, o 2015 m. liepos 21 d. pažymoje Nr. 14-2746 nurodyta, kad kameroje Nr. 9D sumontuotas naujas dienos šviesos šviestuvas. Vilniaus PN pateikė 2012 m. rugsėjo 10 d. ir 2014 m. gegužės mėn. kalkuliacijas dėl valstybės turto sugadinimo, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas tyčiniais veiksmais sudaužė saugius stiklus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pats prisideda prie netinkamų sąlygų sudarymo, kadangi savo tyčiniais veiksmais gadina valstybės turtą.
14. Taip pat teismas analizavo į bylą pateiktą pareiškėjo sveikatos istoriją ir nurodė, kad pareiškėjas skundėsi nemiga, nerimu, nerviniu drebuliu ir kt., tačiau sveikatos istorijoje yra fiksuoti ir kitokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl narkotinių medžiagų vartojimo ir pan. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, ir nustačius kitokias priežastis, kurios galėjo sukelti pareiškėjui sveikatos istorijoje fiksuotus negalavimus, teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas neturinės žalos faktas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
15. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kadangi nustatyta, jog Vilniaus PN pareigūnai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
17. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, neatsižvelgė į faktines aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nustato kamerų sienų storį 25 cm, tačiau realiai sienų storis yra tik 12 cm ir šią aplinkybę pripažįsta Vilniaus PN, kuri nesiima jokių veiksmų užtikrinant jo saugumą. Dėl to jis patiria neigiamų išgyvenimų, sienos gali bet kada įgriūti.
18. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad jis daug kartų baustas už nusižengimus, neatleidžia Vilniaus PN nuo pareigos pasirūpinti jo saugumu. Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, kadangi priimant sprendimą rėmėsi jo charakteristika.
19. Nurodo, kad nors kameros Nr. 8D bendras plotas yra 15,35 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos ir vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau kameroje dar yra baldai ir kitas inventorius, todėl buvo apribotas judėjimas. Be to, sanitarinis mazgas atitvertas siena ir yra atskiras įėjimas, todėl atėmus baldais užimamą plotą, vienam asmeniui tenkanti 3,6 kv. m ploto norma nebuvo užtikrinta. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui turi būti užtikrintas 5 kv. m plotas kameroje. Kadangi situacija Vilniaus PN dėl kalinimo sąlygų nesikeičia, pareiškėjo nuomone, jo skundas turėtų būti tenkintas visiškai.
20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymus vertino atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų nepažeidė.
22. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų sienos yra plonesnės nei nustatyta teisės aktuose, tai pareiškėjui kėlė pavojų, dėl to jautė neigiamus išgyvenimus. Pažymi, kad iš drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plano matyti, kad vidinės sienos (tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) yra 120 mm storio, pagal projektą išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėmis detalėmis ir užtinkuojamu. Vidinės sienos armuotos 8 mm skersmens strypų suvirintu tinklu. Pabrėžia, kad sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, tai pastato vidinės sienos, kurios neperima kitų pastato elementų svorio, tai tik savo svorį laikančios sienos. Šių pastato sienų storis nedaro didesnės įtakos kitoms pastato konstrukcijos elementams, tuo labiau bendram pastato konstrukcijos saugumui, todėl teismas pagrįstai teisės aktų pažeidimų šiuo aspektu nenustatė.
23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su baldais užimamu plotu kamerose, nurodo, kad vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma nebuvo pažeista. Kameros inventoriumi aprūpintos pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, o teisės aktai nenumato, kad baldais užimtas plotas būtų išskaičiuotas iš bendro kameros ploto, todėl pareiškėjo teiginius vertino kaip nepagrįstus.
24. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
26. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertintini pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles.
27. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas pagrįstai sprendė, kad Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų, dėl to nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą.
28. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui I. V., kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.
30. Pareiškėjas skunduose teismui prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Vilniaus PN dėl to, kad jam būnant drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 8D ir 9D, nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamosios kameros ploto norma, taip pat gyvenamųjų kambarių sienų storis neatitinka nustatyto teisės aktuose.
31. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atmetė.
32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, neatsižvelgė į baldais užimtą plotą, taip pat nevertino, kad sienų storis neatitinka teisės aktų reikalavimų, be to, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui turi būti užtikrintas 5 kv. m plotas kameroje, teismas buvo šališkas.
33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
34. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.
35. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
36. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Vilniaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.
37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo, pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.11 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, ir 111.2. punkto numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.
38. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D, kurios plotas yra 15,35 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,83 kv. m, taip pat Nr. 9D, kurios plotas – 14,23 kv. m, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,74 kv. m. Taigi, įvertinusi kamerų tipo patalpų (kamerų), kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų miegamų vietų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis, su kuriais, be kita ko, sutinka ir pareiškėjas, tačiau teigia, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, neatimtas baldais užstatytas plotas.
39. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.11 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, ir 111.2. punkto numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerų tipo patalpose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad vienam asmeniui turėtų tekti 5 kv. m kameros ploto, kadangi, kaip jau buvo minėta, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.
41. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kamerų sienų storio, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių šiuo klausimu vertinimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 13.1 punkte nustatyta, kad išorinės lauko sienos statomos iš mūro arba monolitinio gelžbetonio. Sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio, 13.2 punkte nurodyta, kad perdangos išliejamos iš gelžbetonio, mūro arba iš surenkamų gelžbetoninių plokščių, kurių storis turi būti ne mažiau kaip 12 cm. Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Nors sienų storis tarp gyvenamųjų kambarių ginčo laikotarpiu ir neatitiko minėtų taisyklių reikalavimo, tačiau pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde šios aplinkybės niekaip nesusiejo su jo teisių pažeidimu ir neva padaryta neturtine žala. Bylos medžiaga nustatyta, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 7 d. rašte Nr. 2S-3708, atsakydamas į pareiškėjo I. V. skundą, nurodė, kad pareiškėjui tinkama apsauga užtikrinama 24 val. per parą (I tomas, b. l. 31–32). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas saugumas.
42. Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neštak prieš Slovakiją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus).
43. Pareiškėjas bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą. Aplinkybės, kad teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjos, nagrinėjusios šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.
44. Pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neobjektyviai išnagrinėjo bylą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmiau aptartų pareiškėjo kalinimo sąlygų.
45. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
46. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis pareiškėjas kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, tačiau tai nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas.
47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, naikinti sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija  

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys

Virginija Volskienė