Administracinė byla Nr. A-702-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03182-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas L. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekusį plotą mažino sanitarinis mazgas bei baldai. Be to, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose nuo gyvenamosios kameros dalies buvo netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas, nesudaryta galimybė nemokamai išsiskalbti asmeninius rūbus, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 8–16) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,64 iki 20 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose Nr. 77 ir Nr. 54 dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams buvo atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros kameros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 užfiksuotas nežymus kratų atlikimo patalpų pažeidimas: „vonelės daiktams sudėti labai nešvarios“, tačiau iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. akto Nr. EP-354 matyti, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas laikino laikymo kamerose Nr. PK-6, PK-4 ir PK-8, kurios buvo patikrintos 2015 m. kovo 4 d., nustatyta, kad visose laikino laikymo kamerose per maža dirbtinė apšvieta, per žema oro temperatūra, pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa ir nebyra. Atsakovas nurodo, kad suimtųjų patalynės ir apatinių rūbų skalbimo dažnumas reglamentuotas teisės aktuose. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Skalbimo organizavimą Šiaulių TI reglamentuoja 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas (toliau – ir Skalbimo tvarkos aprašas), kurio 4 punktas numato, kad Šiaulių TI skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Taigi sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos, todėl Šiaulių TI veiksmai negali būti vertinamai kaip pažeidžiantys galiojančius teisės aktus. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu (b. l. 129–137) pareiškėjo L. Š. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir higienos normų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančios 2015 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 60/09-39112 matyti, kad pareiškėjas L. Š. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d., viso 136 dienas, 117 dienų pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 9 dienas pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto, o 10 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas per šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie šiose kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2015 m. lapkričio 24 d. pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 19 dienų (9 + 10) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas (teko tik 1,64-3,28 kv. m.) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. birželio 11 d. atlikdamas operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę pagal gautus pranešimus dėl galimų higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, patikrino ir kamerą Nr. 5, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d., kamerą Nr. 13, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., ir kamerą Nr. 77, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. liepos 1 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 9 d. Iš 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akto Nr. EP-239 matyti, kad dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose atitinka higienos normos reikalavimus, kameros remontuotos, tačiau vėl reikalingas paprastasis remontas (pažeidžiamas HN 76:2010 62 p. reikalavimas). 2014 m. rugpjūčio 25 d. patikrinimo metu (2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406) patikrinta kamera Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. sausio 2 d., ir nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. gegužės 11 d., ir kamera Nr. 98, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 27 d., nustatyta, kad kamera Nr. 98 remontuojama, kameroje Nr. 54 dirbtinis apšvietimas veikė, grindys valytos drėgnu būdu, kameros sienų, lubų danga vietomis aptrupėjusi (pažeidžiamas HN 76:2010 62 p. reikalavimas), grindys cementinės, nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga (pažeidžiamas HN 76:2010  28 p. reikalavimas). Kamera Nr. 54 buvo patikrinta ir 2014 m. gruodžio 16 d. patikrinimo metu (2015 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-5), nustatyta, kad kameroje per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, per maža dirbtinė apšvieta, kamera remontuotina (pažeidžiami HN 76:2010 22 p., 26 p., 62 p. reikalavimai). 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu (2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354) išmatuota santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir apšvietimas kamerose Nr. 13, Nr. 43, Nr. 60 ir Nr. 64 (kameroje Nr. 33 pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. gruodžio 23 d. – 2014 m. gruodžio 24 d., kameroje Nr. 13 – 2015 m. balandžio 14 d. – 2015 m. balandžio 15 d., kameroje Nr. 60 – nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 3 d. ir kameroje Nr. 64 – nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 21 d.), oro temperatūra nustatyta nuo 23,2 – 25,2°C, santykinė oro drėgmė nuo 43,8 iki 64,5 %, dirbtinis apšvietimas nuo 211 iki 246 lx, t. y. atitiko higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ne kartą buvo patalpintas į paskirstymo kameras, kuriose nėra langų, ventiliacijos. Iš byloje esančios 2015 m. lapkričio 25 d. pažymos Nr. 69/06-6266 matosi, kad L. Š. per laikotarpį nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2015 m. spalio 13 d. į paskirstymo kameras Nr. PK-6, PK-4 ir PK-8 buvo patalpintas aštuonis kartus. Nurodytas paskirstymo kameras Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino 2015 m. kovo 4 d. operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės atlikimo metu (2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-84) ir 2015 m. birželio 19 d. kontrolės atlikimo metu (2015m. birželio 26 d. patikrinimo aktas Nr. EP-289). Patikrinimų metu nustatyta, kad kamerose Nr. PK-4, PK-6 ir PK-8 nuo 12,2° C iki 19,8°C, dirbtinė apšvieta nuo 4 lx iki 5 lx (HN 76:2010 22 p., 26 p. pažeidimai), santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, kamerose pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa, nebyra, tualetai neatitverti nuo likusios kameros dalies, ventiliacinės sistemos įrengimas ir su tuo susijęs oro judėjimo greitis nevertinti, nes reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi (HN 76:2010 1 sk., 2 p.).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją gyvenamosiose kamerose Nr. 54 ir Nr. 77, paskirstymo kamerose Nr. PK-4, PK-6 ir PK-8, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros erdvės, dėl to jis patyrė nepatogumus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010  21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. lapkričio 24 d. pažymoje Nr. 62/08-1103 nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje kameroje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad nei kamerose Nr. 54 ir 77, nei kitose pareiškėjo laikymo kamerose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimai patikrinimų metu nebuvo konstatuoti, taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai būtų įrengti netinkamai, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010  21 punkte numatytus reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė nemokamai skalbti asmeninius drabužius. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše bei 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše nustatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką. Pažymėtina, jog aukščiau paminėtose teisės normose nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Nesant imperatyvaus nurodymo tai daryti nemokamai, bei atsižvelgiant į tai, jog neturintiems pinigų asmenims yra galimybė išsiskalbti viršutinius rūbus kreipusis į įstaigos administraciją dėl paramos skyrimo, spręstina, kad Šiaulių TI administracija, nustatydama atitinkamą viršutinių drabužių skalbimo tvarką, teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo jis į įstaigos administraciją nesikreipė, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, o iš byloje esančių pinigų apskaitos žiniaraščių matosi, kad pareiškėjas lėšų asmeninėje sąskaitoje turėjo, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 145.1 punkte numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių, šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš byloje esančio 2014 m. spalio 3 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-406 matosi, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos įrengtos naujai, jos yra tvarkingos. 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu užfiksuota, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas HN 76:2010  X skyriaus 54 punkto reikalavimas; tiriant skunde nurodytą faktą dėl kratos atlikimo patalpoje esančių vonelių daiktams sudėti valymo ir dezinfekcijos, nepateikė pagrindinio valymo registro dokumentų – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 59 punkto reikalavimas. Iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akto Nr. EP-354 matosi, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Taigi 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu nustatytas higienos normos HN 76:2010 pažeidimai kratų atlikimo patalpoje, tačiau iš byloje esančios 2015 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 60/09-39112 matosi, kad pareiškėjas iš Šiaulių TI išvyko 2015 m. vasario 27 d. ir vėl grįžo 2015 m. balandžio 9 d., taigi 2015 m. kovo 4 d. kratų atlikimo patalpoje jo nebuvo ir jis nešvariomis vonelėmis nesinaudojo, todėl negalėjo patirti su tuo susijusių nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos. Taigi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl jo asmens kratos atlikimo netinkamomis sąlygomis, ir nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog dėl Šiaulių TI kamerose buvusių laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, ypač psichinė būsena. Iš pareiškėjo L. Š. asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, keletą kartų skundėsi gerklės skausmu, rėmens graužimu, buvo gydomas vaistais, tačiau jo savijautos pablogėjimai (kaulų laužimas, nemiga, nerimas, prakaito pylimas ir kt.) susiję ne su laikymo sąlygomis Šiaulių TI, o su narkotikų vartojimu, dėl ko jis buvo gydomas medikamentais, vežamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, taigi byloje esantys medicininiai dokumentai pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir nesudaro pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (19 dienų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, nes pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore, bylos duomenimis, pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 170 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas L. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 139) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visa apimtimi. Taip pat pareiškėjas prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant asmeniškai.

Pareiškėjas nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, mano, kad jam turėtų būti priteista 25 tūkstančiai eurų, kadangi teismas pažeidimus konstatavo. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 143–145) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui L. Š. už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. (iš viso 136 paras) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo nustatyta, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš šių kalinimo Šiaulių TI sąlygų: 1) to, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas, kurį dar labiau mažino kamerose buvęs sanitarinis mazgas bei baldai; 2) to, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios kameros dalies, o tai žemino pareiškėjo orumą; 3) to, kad viso kalinimo metu jam nebuvo sudaryta galimybė pačiam išsiskalbti asmeninius rūbus; 4) krata buvo atliekama šaltose ir purvinose patalpose; 5) to, kad laikino sulaikymo kamerose nebuvo ventiliacijos; 6) to, kad kamerose buvo blogas apšvietimas, drėgmė ir pelėsis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė L. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 170 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės buvo pažeistos šiais aspektais: pirma, jam 19 parų (iš 136 parų) teko praleisti kamerose, kuriose jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose; antra, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose Nr. 54, Nr. 77, taip pat paskirstymo kamerose Nr. PK-4, Nr. PK-6 ir Nr. PK-8, kurios neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Pažymėtina, kad pažeidimų, susijusių su kratos atlikimu higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose, netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu bei galimybės išsiskalbti asmeninius rūbus nesudarymu, pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (teisėjų kolegija vadovaujasi ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Iš L. Š. teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo visą neturtinės žalos dydį, kurį nurodė savo skunde, t. y. 25 000 Eur. Taigi apeliantas akcentuoja tik per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau apeliaciniame skunde jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis nenurodo. Šiuo aspektu LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, susijusių su pareiškėjo kalinimu Šiaulių TI kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Šiuo aspektu papildomai pažymima tik tiek, kad, patikrinus byloje surinktus duomenis, matyti, jog teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis pareiškėjas Šiaulių TI praleido ne 19, o 15 parų (b. l. 18–21), t. y. keturiomis paromis mažiau nei buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos šiais aspektais: tuo, kad kratos atliekamos higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose, nesudaroma galimybė išsiskalbti asmeninius rūbus bei kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Pastaruoju aspektu kolegija papildomai pažymi, kad neturtinės žalos atsiradimą dėl kamerose netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjas siejo su jo orumo pažeidimu, tačiau, kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė atsakovas, visi kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Vadinasi, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros dalies buvo tinkamas ir pareiškėjo orumo nepažeidė (iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2345-442/2016 ir kt.).

Pasisakydama dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo, teisėjų kolegija nurodo, kad iš dalies nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjo teises pažeidė tai, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose Nr. 54, Nr. 77 bei paskirstymo kamerose Nr. PK-4, Nr. PK-6, Nr. PK-8, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Kiek tai susiję su laikino sulaikymo kameromis Nr. PK-4, Nr. PK-6, Nr. PK-8, pareiškėjas teismui skundėsi tik tuo, kad jose nebuvo ventiliacijos. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad laikino sulaikymo kamerose Nr. PK-4, PK-6 ir PK-8 pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. rugsėjo 29 d., 2014 m. gruodžio 22 d., 2015 m. vasario 24 d., 2015 m. balandžio 9 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. rugpjūčio 17 d. bei 2015 m. spalio 13 d. (b. l. 22). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 4 d. bei 2015 m. birželio 9 d. patikrinimų metu (2015 m. kovo 13 d. patikrinimo protokolas Nr. EP-84 ir 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo protokolas Nr. EP-289, b. l. 54–57, 58–59) minėtose laikino sulaikymo kamerose pažeidimų, susijusių su netinkama ventiliacija, nenustatė.

Kameroje Nr. 54 pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. gruodžio 24 d. – 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. sausio 2 d. bei 2015 m. gegužės 6 d. – 2015 m. gegužės 11 d., o kameroje Nr. 77 – nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. liepos 1 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 9 d. (b. l. 18–21). Patikrinimai kameroje Nr. 54 atlikti 2014 m. rugsėjo 25 d. (2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406, b. l. 45–48), 2014 m. gruodžio 16 d. (2015 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-5, b. l. 50–53), o Nr. 77 – 2014 m. birželio 11 d. (2014 m. birželio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-239, b. l. 37–40). Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 54 ir Nr. 77 laikotarpius, nagrinėjamam ginčui aktualus tik 2014 m. gruodžio 16 d. kameroje Nr. 54 atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog joje yra per mažas oro judėjimo greitis (Higienos normos HN 76:2010  26 p. pažeidimas), per maža kamerų dirbtinė apšvieta (Higienos normos HN 76:2010 22 p. pažeidimas) ir kamerai reikalingas paprastasis remontas (Higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Reikšmingas ir 2014 m. birželio 11 d. kameroje Nr. 77 atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad kamerai Nr. 77 reikalingas paprastasis remontas (Higienos normos HN 76:2010  62 p. pažeidimas). Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui skundėsi tik tuo, kad Šiaulių TI kameros neatitiko šių higienos normos reikalavimų – jose buvo drėgmė, prastas apšvietimas bei pelėsis. Kadangi nusiskundimų dėl byrančių, trupančių lubų, sienų ar prastos grindų būklės (t. y. to, kad kameroms reikalingas remontas) pareiškėjas nepateikė, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 54 ir Nr. 77 metu buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai (kokie būtent šios normos reikalavimai buvo pažeisti teismas nekonkretizavo). Apibendrinus byloje surinktus duomenis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui kalint kameroje Nr. 54, buvo pažeista tik jo teisė bausmę atlikti kameroje, kurioje dirbtinė apšvieta atitiktų higienos normose nustatytus reikalavimus.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamu atveju, Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjui už kalinimą Šiaulių TI kamerose, kuriose jam, teismo vertinimu, 19 parų teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktuose, ir kurios neatitiko tam tikrų higienos normos reikalavimų, priteisė 170 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nepaisant to, kad šiame procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus, Šiaulių TI praleido ne 19, o 15 dienų, taip pat, kad pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidė tik tai, kad kameroje Nr. 54 dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normose nustatytų reikalavimų, teisėjų kolegija nemažina pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos sumos. Pagrįsdama šį savo sprendimą, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kelias dienas pareiškėjui teko itin mažas kameros plotas (nuo 1,64 kv. m iki 3,08 kv. m, b. l. 9), kurį dar labiau mažino kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju 170 Eur (t. y. po 11,3 Eur už vieną parą) neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad būtent dėl minėtų kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į atsakovo atstovą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimas (atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime išdėstytus argumentus) paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                          Audrius Bakaveckas

               Arūnas Dirvonas

               Vaida Urmonaitė-Maculevičienė