Civilinė byla Nr. 2A-679-267/2018
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02429-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.5.2.17..; 2.6.39.2.6.1.; 3.3.1.20.;
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 18 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-431-339/2018 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 25468,15 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. vasario 3 d. Švedijoje dėl atsakovo, vairavusio transporto priemonę „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio metu Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Audi A4“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais (toliau – Biurų tarybos Vidaus nuostatai), Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą ieškovui. Gavus Švedijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimus dėl 2015 m. vasario 3 d. eismo įvykio metu padarytos žalos, buvo suformuotos dvi regreso bylos: 667,02 Eur sumos regreso byla Nr. 1504164113 ir 25468,33 Eur sumos regreso byla Nr. 1610187010. Atsakovas patenkino visą regreso reikalavimą byloje Nr. 1504164113 (667,02 Eur) ir permokėjo 0,18 Eur, todėl ši pinigų suma perkelta į regreso bylą Nr. 1610187010, atitinkamai sumažinant reikalavimą. Ieškovas tvirtina, kad Švedijos nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalų administravimu, draudikų biurai tarpusavyje veikia pasitikėjimo principu, todėl ieškovas išmokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą 25468,33 Eur sumą. Pagal Biurų tarybos Vidaus nuostatus ieškovas, gavęs reikalavimą iš kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro, negali kvestionuoti šio sprendimo, o turi išmokėti reikalaujamą kompensaciją, nes būtent eismo įvykio šalyje veikiantis draudikų biuras yra kompetentingas spręsti su žalos pagrįstumu ir atlyginimu susijusius klausimus. Atsakovo kaltė dėl eismo įvykio yra nustatyta Švedijos institucijų. Eismo įvykio schemoje aiškiai nurodytas eismo įvykio mechanizmas, kad išvažiuodamas iš šalutinio kelio atsakovas užkirto kelią nukentėjusiajam ir dėl to įvyko transporto priemonių susidūrimas. Švedijos nacionalinis draudikų biuras atsiuntė ieškovui pretenziją, žalos dydį pagrindžiančius dokumentus iš kurių aiškiai matyti, kokio dydžio žala buvo padaryta, todėl ji priteistina iš atsakovo.
2. Atsakovas V. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2015 m. vasario 3 d. įvykusio eismo įvykio schema yra neteisinga, važiuodamas automobiliu „Audi 4“, jis neišvažiavo iš šalutinio kelio, o važiavo tuo pačiu pagrindiniu keliu kaip ir Švedijos taksi automobilio vairuotojas. Jam sukant į kairę, iš paskos taksi automobiliu važiavęs švedas, lenkė ir atsitrenkė į jo automobilio vairuotojo pusės dureles. Dėl eismo įvykio yra kaltas taksi automobilį vairavęs švedas. Į eismo įvykį buvo iškviesta policija, jis pareigūnams padavė savo dokumentus, jie nusirašė duomenis ir dokumentus jam grąžino. Su policijos pareigūnais nebendravo, nesuprato ką jie kalba su kitu eismo įvykyje dalyvavusiu vairuotoju, niekas jo neapklausinėjo, nedavė pasirašyti, nebraižė schemos. Po eismo įvykio jo automobilis neremontuojamas, buvo ištemptas „tralu“. Pripažįsta, kad jo vairuojama transporto priemonė tą dieną buvo nedrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Po kurio laiko jam kažkas telefonu skambino iš Švedijos dėl minėto eismo įvykio, bet jis nemoka kalbėti nei švediškai, nei angliškai, todėl bendravo per kitą asmenį, stengėsi atsakyti į klausimus. Apie tai, kad yra kaltas dėl eismo įvykio, sužinojo maždaug prieš metus. Nors ir žinodamas, kad yra teisus, pirmąją 667,02 Eur sumos pretenziją apmokėjo, nes pagalvojo, jog tuo šis įvykis ir baigsis, o ginčijant sprendimą bei bylinėjantis bus patirtos didesnės bylinėjimosi išlaidos. Tik gavęs antrąją pretenziją pamatė eismo įvykio schemą ir tada jau kreipėsi į advokatą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismas Telšių rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro V. M. priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad eismo įvykio metu atsakovui priklausanti ir jo vairuojama transporto priemonė „Audi A4“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas pripažino, kad eismo įvykio valstybės Švedijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu. Ieškovas atsakovo kaltę dėl eismo įvykio grindžia Švedijos policijos išduotais dokumentais, tačiau teismas sprendė, kad šie dokumentai negali būti traktuojami kaip oficialūs rašytiniai dokumentai, turintys didesnę įrodomąją galią lyginant su kitais byloje surinktais įrodymais.
5. Teismas vertino, kad jokiame Švedijos policijos dokumente nėra vienareikšmiškai konstatuota atsakovo kaltė dėl eismo įvykio. Teismas įvertinęs įrodymų visumą sprendė, kad atsakovo kaltė dėl 2015 m. vasario 3 d. eismo įvykio nėra įrodyta. Švedijos draudikų biuro atsakovui inkriminuojamo Kelių eismo taisyklių pažeidimo (Švedijos Kelių eismo taisyklių 3 skyriaus „Transporto priemonių eismo taisyklės“ 21 §) buvimą paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei liudytojų paaiškinimai, todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovo veiksmuose nėra įrodyta esminė civilinės atsakomybės kilimo sąlyga – kaltė. Nors, ieškovo teigimu, atsakovas sumokėdamas pirmąja pretenzija pareikalautą 667,02 Eur sumą regreso byloje Nr. 1504164113, pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo teiginiais, kad jis šią sumą sumokėjo tik siekdamas išvengti didesnių bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, pretenzijos ginčijimo atveju ir tikėdamasis, jog, sumokėjus šią sąlyginai nedidelę sumą, žalos išieškojimas iš jo, nors ir nepagrįstas, bus baigtas.
6. Nagrinėjamu atveju žalos dydžiui ir jos nustatymui pagrįsti ieškovas pateikė Švedijos Žalos atlyginimo įstatymą, Žalos, sukeltos eismo įvykio metu, aktą ir Švedijos draudikų biuro paaiškinimus dėl žalos. Įvertinęs pateikto teisės akto nuostatas ir Švedijos draudikų biuro paaiškinimus teismas nurodė, jog išmoka pagal privalomąjį motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą išmokama tada, kai Švedijos keliuose naudojant transporto priemonę padaroma turtinė žala ar sukeliami kūno sužalojimai. Šiuo atveju nukentėjusiojo švedo transporto priemonei buvo padaryti sužalojimai, tačiau dėl žalos nustatymo ir jos išmokėjimo, kaip atitinkančio teisės aktų reikalavimus teismui kilo abejonių. Teismas ieškovo pateiktus iš Švedijos draudikų biuro gautus dokumentus vertino kaip prieštaringus, neaiškius ir vienareikšmiškai nepatvirtinančius tinkamo žalos kompensavimo. Teismui liko neaišku, ar eismo įvykio metu nukentėjusi transporto priemonė buvo suremontuota ar parduota į metalo laužą. Teismas vertino, kad Švedijos draudikų biuras detaliai nuostolių apskaičiavimo nepagrindė. Be to, žalos apskaičiavime minima franšizė atsakovo atstovui sukėlė pagrįstą įtarimą, jog žala nukentėjusiam taksi automobilio savininkui buvo atlyginta ne pagal privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą, o pagal Kasko draudimą, kuomet žala yra atlyginama be kaltės. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrindė, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, todėl pripažino, kad nėra ir antrosios teisės susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgijimo sąlygos.
7. Nenustačius būtinos atsakovo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio kilimo sąlygos – kaltės ir nesant pagrįstų įrodymų, kad žala buvo atlyginta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8. 1. Teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant CPK nuostatas bei nesivadovaujant aktualiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Be to, teismas ignoravo kasacinio teismo galutinai suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisykles. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą taip bylos šalių, taip pažeisdamas CPK 12, 178 straipsnių nuostatas. Ieškovas pateikė visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tarp jų ir aktualų Švedijos teisės turini bei paaiškinimus apie jo taikymo praktiką, o atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, t. y. nepateikė kitokį Švedijos teisės turinį, nei įrodinėjo ieškovas, pagrindžiančių įrodymų. Taigi, teismas, nepaisydamas atsakovo ir jo atstovo pasyvumo jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymo, neigiamų pasekmių riziką perkėlė apeliantei.
8.2. Apelianto teigimu, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, kuomet ieškinys buvo paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje laikomu teisės aktų nuostatu aiškinimu, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Švedijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais. Atsakovas 2015-04-21 buvo informuotas apie Švedijoje vykstantį 2015-02-03 įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. atsakovui buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus. Be to, apelianto nuomone, teismas pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
8.3. Byloje pateiktų įrodymų visuma neleidžia pritarti teismo pozicijai, kad atsakovo kaltė dėl kilusio eismo įvykio nėra įrodyta ir nėra pagristų įrodymų, jog žala buvo atlyginta, atsižvelgiant į eismo įvykio valstybės teisę.
8.4. Apelianto įsitikinimu, teismo priimtas sprendimas turi įtakos 2015-02-03 eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui – TAXI 54 J KARTS TAD AB, kuris nebuvo įtrauktas dalyvauti byloje, teisėms ir pareigoms, kadangi, teismo sprendimu konstatavus, kad biuro reikalavimas, kuris buvo pagrįstas tokiais atvejais Švedijoje laikytinais pakankamais įrodymais, yra nepagrįstas, kartu buvo konstatuota, jog nukentėjusiam asmeniui išmoka Švedijoje buvo išmokėta nepagristai.
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. M. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, nei Europos Parlamento ir darybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, draudikų biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Be to, atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja, todėl neturi galimybės išdėstyti savo poziciją dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo. Vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kai atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta.
9.2. Atsakovui ginčijant aplinkybes, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas jau Švedijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimo sumokėti nukentėjusiam šios šalies taksistui išmokėtą draudimo išmoką metu privalėjo turėti visus įrodymus, kad reikalaujama išmoka apskaičiuota pagal Švedijos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, bei teismui pateikti įrodymus tiek dėl išmokos dydžio, tiek dėl Švedijos teisės turinio, nes kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, ir aplinkybę, jog išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teises aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas.
9.3. Ieškovas nepateikė Švedijos ar tarptautinio teisės akto, suteikiančio teisę Švedijos draudikų biurui reikšti antrinį regresinį reikalavimą, kai realiai nukentėjusiam eismo įvykyje žala atlyginta pagal Kasko draudimą (be kaltės) Švedijoje reguliuojančias teisės normas. Kadangi pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą nukentėjusiam žalą pagal Kasko draudimą atlyginės subjektas neįgyja teisės reikšti regresinį reikalavimą dėl draudimo išmokos susigrąžinimo, šis klausimas bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas, tačiau ieškovo atstovai atsakymo į jį taip ir nerado bei pateikė.
9.4. Byloje nėra visiškai jokių įrodymų, kokiu teisiniu pagrindu bei kokio dydžio išmoka išmokėta ir kas ją išmokėjo kitam eismo įvykio dalyviui – TAXI 54 1 KARLSTAD AB ar eismo įvykio metu automobilį vairavusiam jo darbuotojui L. E. Negauta ir atsakymo dėl išmokos dydžio, paz., kieno ir kodėl tokio dydžio administravimo išlaidas turėtų dengti atsakovas ir pan. Šioje byloje teismas nesprendė dėl kito eismo įvykio dalyvio – TAXI 54 1 KARLSTAD AB ar eismo įvykio metu automobilį vairavusiojo darbuotojo L. B. – atsakomybės klausimo bei šioje byloje nenustatė jiems ar Švedijos draudikų biurui jokių materialiųjų teisių ar pareigų ir neįtakojo šių asmenų teisinės padėties, todėl, vertinant atsakovo civilinę atsakomybę, neturi ir negali turėti įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą transporto priemonės, užsienio valstybėje dalyvavusios eismo įvykyje, valdytojui, įrodinėjimo apimtį, įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
11. Byloje nustatyta, kad 2015 m. vasario 3 d. Švedijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo atsakovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 4). Švedijos draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, atlyginęs nukentėjusiajam eismo įvykio metu patirtą turtinę žalą, 2016 m. balandžio 19 d., pateikė ieškovui pretenziją dėl 248413 SEK žalos atlyginimo, kurioje nurodyta, kad žalą sudaro 208723 SEK remonto išlaidos neskaičiuojant franšizės, 9000 SEK savininko franšizė, 30690 SEK administravimo mokestis (1 t., b. l. 16–17). 2016 m. gruodžio 1 d. mokėjimo nurodymu ieškovas Švedijos draudikų biurui sumokėjo 2016 m. balandžio 19 d. pretenzija reikalaujamą 248413 SEK sumą (1 t., b. l. 80), todėl reiškia atsakovui, kaip kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, regresinį reikalavimą dėl 25468,15 Eur sumos d. Bergslageno policijos skyriaus pranešime apie nusikaltimą nurodyta, kad 2015 m. vasario 3 d. policijos pareigūnai iškviesti dėl eismo įvykio, kuomet lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini) (taksi) susidūrė su lengvuoju automobiliu (duomenys neskelbtini) (LT) Lövnäsleden ir Lövnäsvägen gatvių sankryžoje. Pranešime nurodyta, kad lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini) smarkiai apgadintas, ypač priekinė dalis, kairė lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) (LT) pusė smarkiai sugadinta. Pažymima, kad nėra įtariamas nusikaltimas ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas (1 t., b. l. 18–19). L. E. apklausoje, atliktoje 2015 m. vasario 3 d. nurodyta, kad jis važiavo automobiliu pietų kryptimi Lövnäsleden gatve maždaug 70 km/val. greičiu. Iš Lövnäsvägen gatvės į Lövnäsleden gatvę įsuko kitas automobilis, todėl jam teko pasukti link dešinėje kelio pusėje esančio griovio. Esant rizikai, jog automobiliai susidurs, norėdamas išvengti avarijos, jis įvažiavo į priešpriešinio judėjimo juostą. Kitas automobilis ėmė slysti, įsuko į tą pačią juostą ir atsitrenkė į jo automobilį (1 t., b. l. 26-27). V. M. apklausoje, atliktoje telefonu 2015 m. gegužės 25 d., nurodyta, kad policijos inspektorius paskambino V. M.. Jiems iškilo sunkumų dėl kalbos, todėl V. M. perdavė telefoną draugui (jo vardas nežinomas), kuris vertė pokalbį. Nuotraukose užfiksuotas bendras kelio vaizdas, į griovį nuvažiavęs taksi automobilis, rodyklėmis pažymėtos transporto priemonių judėjimo kryptys (1 t., b. l. 30–37). Eismo įvykio schemoje nurodyta, kad transporto priemonė Nr. 1 (lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini)) važiuoja pietų kryptimi Lövnäsleden gatve. Transporto priemonė Nr. 2 (lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini) (LT)) išvažiuoja iš Lövnäsvägen gatvės į Lövnäsleden gatvę ir ėmė slysti. Transporto priemonės Nr. 1 vairuotojas bando išvengti susidūrimo ir išvažiuoja į priešpriešinio judėjimo juostą, tačiau transporto priemonė Nr. 2 pajuda atgal ir taip pat įvažiuoja į priešpriešinio eismo juostą. Transporto priemonė Nr. 1 atsitrenkia į transporto priemonės Nr. 2 šoną (1 t., b. l. 38–39). 2016 m. balandžio 15 d. elektroninio laiško išraše nurodyta analogiška eismo įvykio kilimo eiga, be to nurodyta, kad vairuotojas iš Lietuvos nesilaikė reikalavimo duoti kelią vairuotojui iš Švedijos, todėl jis laikomas atsakingu už eismo įvykį (1 t., b. l. 40–41).
12. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, kuomet ieškinys buvo paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje laikomu teisės aktų nuostatu aiškinimu, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Švedijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais. Tokiai apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija pritaria.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galbūt už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, taip pat konstatavo, kad Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Taip pat pažymėjo, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai.
15. Taigi, pagal formuojamą teismų praktiką faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatas ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika sudaro ne teisės, o fakto klausimą. Teisinį reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis.
16. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi, ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas.
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas pateikė visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tarp jų ir aktualų Švedijos teisės turinį bei paaiškinimus apie jo taikymo praktiką, bendradarbiaudamas su Švedijos nacionaliniu draudikų biuru teikė papildomą aktualią bylai informaciją, o atsakovas apsiribojo vien tik abejonių dėl ieškovo pateiktų įrodymų kėlimu, t. y. nepateikė kitokį Švedijos teisės turinį, nei įrodinėjo ieškovas, pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad bylą nagrinėjęs teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, kuomet jis paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje laikomu teisės aktų nuostatų aiškinimu, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Švedijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais. Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).
18. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė įrodymus, kurie, jo nuomone, pagrindžia atsakovo kaltę dėl Švedijoje įvykusio eismo įvykio ir žalos dydžio. Taigi, ieškovas, siekdamas pagrįsti argumentus dėl atsakovo kaltės, pateikė policijos dokumentus, Švedijos teisės turinį, Švedijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimus, nuotraukas iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nebuvo pašalinti visi prieštaravimai dėl to, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kas yra reikšminga sprendžiant dėl ieškovo galimybės susigrąžinti sumokėtas sumas. Pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi dėl eismo įvykio aplinkybių, kaltininko nustatymo, byloje tik abstrakčiai konstatuota, kad kaltė dėl įvykusio eismo įvykio nėra įrodyta. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovas yra sumokėjęs pirmąja pretenzija pareikalautą 667,02 Eur sumą, leidžia vertinti dėl eismo įvykio kaltės pripažinimo, todėl teismo argumentai, kad šią sumą atsakovas sumokėjo tik siekdamas išvengti didesnių bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą pretenzijos ginčijimo atveju ir tikėdamasis, jog, sumokėjus šią sąlyginai nedidelę sumą, žalos išieškojimas iš jo, nors ir nepagrįstas, bus baigtas, yra nepagrįsti ir negalintys lemti vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – dalinės kaltės pripažinimo. Vertindama teismo išvadas dėl atsakovo kaltės nebuvimo, teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo kasacinio teismo suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tokio pobūdžio bylose, dėl to sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Byloje esantys įrodymai dėl kaltės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai, pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 185 straipsnių nuostatas), teismo buvo įvertinti kaip nepagrindžiantys atsakovo civilinės atsakomybės kilimo pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę.
19. Ieškovas pateikė pakankamus draudimo ir žalos atlyginimo teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus: Švedijos Žalos atlyginimo įstatymą, Žalos, sukeltos eismo įvykio metu, aktą ir Švedijos draudikų biuro paaiškinimus dėl žalos (2 t., b. l.136–147, 3 t., b. l. 1–17, 51–52). Bylą nagrinėjęs teismas ieškovo pateiktus iš Švedijos draudikų biuro gautus dokumentus vertino prieštaringais, neaiškiais ir vienareikšmiškai nepatvirtinančiais tinkamo žalos kompensavimo. Nors atsakovas konkrečių žalos dydį paneigiančių įrodymų nepateikia, tačiau apskaičiavime minima franšizė atsakovo atstovui sukėlė įtarimą, jog žala nukentėjusiam taksi automobilio savininkui buvo atlyginta ne pagal privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą, o pagal Kasko draudimą, kuomet žala yra atlyginama be kaltės. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje pareikštas regresinis reikalavimas dėl kitos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galbūt už eismo įvykį atsakingo asmens, kurio transporto priemonė privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nebuvo apdrausta, todėl aplinkybė, kad kita transporto priemonė, dalyvavusi eismo įvykyje, buvo drausta Kasko draudimu būtų, reikšminga sprendžiant dėl šios transporto priemonės valdytojo atsakomybės. Be to, teismui išnagrinėjus bylą liko neaišku, ar eismo įvykio metu nukentėjusi transporto priemonė buvo suremontuota, ar parduota į metalo laužą, todėl, teismo vertinimu, sprendžiant dėl priteistino žalos dydžio šiuos prieštaravimus būtina pašalinti.
20. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus: dėl būtinybės byloje rinkti naujus įrodymus ir papildomai tirti aplinkybes, sprendžia, jog dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla pirmosios instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
21. Teismo sprendimu konstatavus, kad reikalavimas, kuris buvo pagrįstas tokiais atvejais Švedijoje laikytinais pakankamais įrodymais, yra nepagrįstas, kartu buvo konstatuota, jog nukentėjusiam asmeniui išmoka Švedijoje buvo išmokėta nepagrįstai, apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo priimtas sprendimas gali turėti įtakos 2015-02-03 eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui – TAXI 54 J KARTS TAD AB, kuris nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, teisėms ir pareigoms. Teismo vertinimu, bylą grąžinant nagrinėti iš naujo, spręstinas klausimas dėl šio asmens į procesą įtraukimo.
22. Kiti šalių išdėstyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas, bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atskirai dėl jų nepasisako, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat nesprendžiamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Danutė Burbulienė
Vytautas Kursevičius
Vilija Valantienė