Civilinė byla Nr. e2A-7-1092/2020

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05892-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.2; 2.2.1.9.3; 2.4.2.9.1; 3.1.7.6; 3.2.4.4

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,

sekretoriaujant Zitai Mockuvienei, Sigitai Moncevičienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei S. Š.,

atsakovės atstovui advokatui R. S.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei T. A. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – T. D. O., E. Š..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. V. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė įpareigoti atsakovę T. A. pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, žymimas CH1, CH3, CH5, CH6 (atsiliepimo priedų žymenys – 2,3,4,5) nuo namo lauko sienų ir uždrausti atsakovei be išankstinio raštiško visų namo ((-ų) (duomenys neskelbtini))) gyventojų bei žemės sklypo (Registro Nr. 21/4225) bendrasavininkų vienbalsio sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras, galinčias stebėti bendrą kiemą ir ieškovui priklausančius pastatus.

2.       Ieškovas nurodė, kad su atsakove ir trečiaisiais asmenimis bendrai valdo 0,8210 ha žemės sklypo, kuris įregistruotas adresu (duomenys neskelbtini). Šį sklypą taikos sutartimi atsidalino teisme. Atsidalijant sklypą, liko dalis sklypo, skirto bendram naudojimui. 337 m2 bendro naudojimo dalis yra skirta įvažiuoti prie namo į bendrą kiemą, parkuoti automobilius, patekti į namus ir šalia esančius ūkinius pastatus. Iš bendro kiemo jis, tretieji asmenys ir atsakovė patenka į namą, kuris priklauso dalinės nuosavybės teise ieškovui ir tretiesiems asmenims, o atsakovei dalis namo asmenine nuosavybės teise, taip pat į šalia esančius ūkinius pastatus, parkuoja transporto priemones ir bendrai naudojasi kiemu. Atsakovės įrengtos vaizdo stebėjimo kameros skirtos stebėti jo privatų asmeninį gyvenimą, kadangi jų stebėjimo laukas apima bendrą kiemą bei servitutinį kelią, per kurį jis, jo šeima, tretieji asmenys patenka į jiems priklausančius pastatus (namus ir ūkinius pastatus). Taip pat stebima visa ūkinė veikla, jo svečių apsilankymas ir t. t. Gautų duomenų naudojimą, saugojimą, ištrynimą nei jis, nei tretieji asmenys neturi praktinių galimybių kontroliuoti.

3.       Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad iš jos pateiktų nuotraukų matyti, jog į kameromis filmuojamą vaizdą patenka išimtinai tik jai priklausantis turtas (privatus kiemas, namas, langai, durys, garažas ir t. t.). Ieškovas bei kiti asmenys, gyvenantys sublokuotame name, bei į ieškovo namo dalį ateinantys pašaliniai asmenys nėra filmuojami ir į vaizdo stebėjimo kamerų lauką nepatenka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino.

5.       Teismas nustatė, jog ieškovui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Šalims nuosavybės teise priklausantys pastatai stovi žemės sklype, registruotame adresu (duomenys neskelbtini). Šalims bendrosios nuosavybės teise priklauso kiemas, kuriuo šalys naudojasi bendrai. Ieškovas naudojasi servitutiniu keliu, einančiu per atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Iš bylos duomenų, šalių paaiškinimų nustatyta, jog ant atsakovei nuosavybės teise priklausančio namo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros.

6.       Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad dalis žemės sklypo, kuriame yra šalių nuosavybė, nėra atidalytas, nėra nustatyta naudojimosi tvarka, šalys tik pagal nutylėjimą naudojasi tam tikromis bendro kiemo teritorijomis. Šalys tokias aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė, todėl teismas padarė išvada, jog kameromis fiksuojamas stebėjimas apima šalių bendro naudojimo teritoriją, t. y. atsakovės įrengtos kameros apima teritoriją, kuria naudojasi ir ieškovas.

7.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vykdomo vaizdo stebėjimo laukas nėra vieša vieta, ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nesutikimą dėl atsakovės vykdomo filmavimo, siųsdamas raginimus pašalinti vaizdo stebėjimo kameras. Tai, kad atsakovė nederino ir nesikreipė į ieškovą gauti sutikimą dėl kamerų įrengimo bei filmavimo atsakovė neneigia. Kad nebuvo prašytas ir gautas kitų bendraturčių sutikimas patvirtino ir liudytojas. Todėl atsakovės veiksmai teismo vertintini kaip pažeidžiantys ieškovo teisę į privatų gyvenimą

8.       Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo metu yra neproporcingai ribojama ieškovo teisė į privatų gyvenimą, todėl siekiant ateityje išvengti analogiškos situacijos ar konfliktinių aplinkybių, ieškovo reikalavimas uždrausti kameras įrengti be išankstinio sutikimo tenkintinas iš dalies, uždraudžiant atsakovei be išankstinio raštiško ieškovo sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant bet kurių namo išorės sienų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.       Atsakovė T. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą ir  klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. V. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

9.1.                      Tenkindamas ieškovo ieškinį teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė vaizdo stebėjimo kameras neteisėtai įsirengė prieš tai negavusi ieškovo sutikimo ir į atsakovės kameromis filmuojamą vaizdą tikrai patenka ne tik atsakovei priklausanti namų valdos dalis, bet ir šalių bendrai naudojamas žemės sklypas, įvažiavimo kelias. Tenkindamas ieškovo ieškinį teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas bei neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė klaidingas išvadas tiek dėl atsakovei priklausančiomis kameromis fiksuojamo vaizdo diapazono, tiek dėl ieškovo teisės į privatų gyvenimą neproporcingo ribojimo.

9.2.                      Teismas visiškai neatsižvelgė į trečiųjų asmenų T. D. O. ir E. Š. raštu pateiktą nuomonę dėl vaizdo stebėjimo kamerų būtinumo bei ignoravo faktą, kad visi ieškovo į bylą pateikti duomenys apie atsakovės užsakymu sumontuotų vaizdo kamerų stebėjimo lauką buvo pasenę ir nebeaktualūs, t. y. surinkti ir užfiksuoti dar iki civilinės bylos teisme iškėlimo momento. Dėl šių priežasčių teismas padarė klaidingas išvadas, jog net ir po atsakovės užsakymu atlikto vaizdo kamerų stebėjimo lauko koregavimo darbų atlikimo, ieškovo teisės į privatų gyvenimą pažeidimas liko nepašalintas.

9.3.                      Teismas absoliučiai netyrė ir nesiaiškino, o ieškovas neįrodė, ar civilinės bylos iškėlimo dieną atsakovei priklausančios kameros buvo sureguliuotos taip, jog į jų vaizdo stebėjimo lauką pateko vieša erdvė ar ieškovui priklausanti turto dalis. Atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai su užfiksuota esama kamerų matymo lauko vaizdine medžiaga, teismo nebuvo įvertinti tinkamai, nors tai buvo pagrindinis įrodymas, patvirtinantis atsakovės poziciją, jog sumontuotos analoginės vaizdo stebėjimo kameros skirtos tik atsakovės nuosavybės, turto apsaugai ir jokiu būdu ne ieškovo ar jo šeimos narių stebėjimui.

9.4.                      Atsakovės užsakymu UAB „Jungtis“ vaizdo stebėjimo kameras ant atsakovei priklausančio statinio sienų sumontavo dar 2012 m., tuo tarpu ieškovas nekilnojamąjį turtą, esantį, (duomenys neskelbtini), įsigijo tik 2013 m. Tai reiškia, jog atsakovei nusprendus įsirengti vaizdo stebėjimo sistemą, ieškovo, kaip bendraturčio, sutikimas apskritai nebuvo būtinas. Taip pat ieškovas apie savo tariamą teisių pažeidimą pirmą kartą informavo atsakovę praėjus beveik šešeriems metams nuo jų įrengimo, t. y. 2018 m. balandžio mėn., pateikdamas atsakovei pretenziją ir reikalavimą kameras demontuoti. Niekada anksčiau jokių pretenzijų dėl sumontuotų vaizdo stebėjimo kamerų atsakovei ar jos sutuoktiniui nei žodžiu, nei raštu ieškovas nebuvo pareiškęs ir net nesidomėjo. kaip ir kiek laiko vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai yra saugomi atsakovei priklausančiame vaizdo įrašymo įrenginyje, kokiu principu atsakovei priklausančios vaizdo kameros veikia, kokiu kampu ir aukščiu jos yra sumontuotos, kaip sureguliuotos ir kokį vaizdo diapazoną apima.

9.5.                      Atsakovė ir jos sutuoktinis abu yra rusakalbiai, dažnai išvyksta į Rusiją pas savo giminaičius bei palieka savo namus tuščius. Ginčo šalims priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra gerokai nutolęs nuo miesto centro ir yra prie pat (duomenys neskelbtini) kaimo. Šios aplinkybės sąlygoja padidėjusį poreikį užtikrinti savo nuosavybės apsaugą dėl padidėjusios turto vagysčių ir plėšimų rizikos. Siekdama pagrįsti šiuos savo argumentus atsakovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie 2017 m. iš jos namų įvykdytą didelės vertės (72 940 Eur) turto vagystę. Aktualų poreikį dėti maksimalias pastangas, siekiant užtikrinti savo turto saugumą ,patvirtino ir pats ieškovas, pateikęs teismui duomenis apie 2018 m. kilusį gaisrą jam priklausančiame ūkiniame pastate. Akivaizdu, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė gyvena atokioje ir nesaugioje vietovėje ir tai sąlygojo atsakovės poreikį įsirengti vaizdo stebėjimo sistemą tikslu bent kiek užtikrinti jai priklausančio turto apsaugą.

10.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. V. prašo Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Atsakovė nepagrįstai nurodo, jog vaizdo stebėjimo kameros yra įrengtos 2012 m., o ieškovas turtą įsigijo 2013 m. Šiam teiginiui įrodymų nepateikta. Ieškovas įgijo turtą 1993 m. Dovanojimo sutartimi.

10.2.                      Kameros yra įrengtos taip, kad jas įrengęs asmuo bet kada gali keisti vaizdo stebėjimo lauką. Atsakovė į bylą nepateikė jokių techninių ar kitų objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad kameros gali būti sumontuotas taip, kad visą laiką būtų apimama tik atsakovei priklausanti privataus namo erdvė, todėl atmestini atsakovės teiginiai, jog į kameromis filmuojamą vaizdą patenka tik jai priklausantis turtas.

10.3.                      Atsakovė neįrodė, kad siekiamas tikslas apsaugoti jos turtą yra proporcingas ieškovo siekiui įgyvendinti savo teisę į privatų gyvenimą ir jo saugumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

        Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

Dėl įpareigojimo pašalinti vaizdo stebėjimo kameras

12.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo atsakovę T. A. per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, žymimas CH1, CH3, CH5, CH6, nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), lauko sienų. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė konstatavęs, kad kamerų įrengimo tikslas – apsaugoti turtą, yra neproporcingas siekiui riboti ieškovo teisę į privatų gyvenimą. Atsakovė nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, be kita ko, argumentuodama, kad tokiu būdu teismas paneigė atsakovės teisę į nuosavybės apsaugą.

13.       Teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.23 straipsnis, 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR). Todėl asmens stebėjimo vaizdo kameromis teisėtumo testui taikytinos nurodytuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos.

14.       Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

15.       CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas ir pan. (straipsnio 2 dalis); 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

16.       Teisės į privatų gyvenimą apsauga yra įtvirtinta ir EŽTK 8 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

17.       Teisė į privatų gyvenimą pagal EŽTK 8 straipsnio 1 dalį, be kita ko, apima ir asmens teisę prieštarauti tam, kad kitas asmuo jo atvaizdą fiksuotų, saugotų ir atgamintų. Todėl valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad asmens vaizdo stebėjimo priemonės, paveikiančios asmens teisę į privatumą, būtų proporcingos, kad būtų užtikrinta adekvati ir pakankama apsauga nuo piktnaudžiavimo. Šiuo aspektu, be kita ko, gali būti svarbu, ar asmuo buvo informuotas apie vaizdo stebėjimą, vaizdo stebėjimo apimtis ir mastas, kuriuo jis įsiskverbia į asmens privatų gyvenimą, asmenų, kurie prieina prie duomenų skaičius, ar vaizdo stebėjimas yra pagrįstas teisėtu interesu, ar nėra mažiau privatumą varžančių priemonių pasiekti siekiamą tikslą, kaip yra naudojami stebėjimo rezultatai, ar jie buvo panaudoti siekiamam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Lopez Ribalda ir kiti prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 1874/13 ir 8567/13, 89, 114, 116 punktai).

18.       Reikalavimas pagrįsti vaizdo stebėjimo teisėtumą kyla ir iš asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pagal BDAR vaizdo stebėjimas yra laikomas pagrįstu, jei tvarkyti asmens duomenis yra būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktas). Tais atvejais, kai duomenų subjektas prieštarauja stebėjimui, duomenų valdytojas gali vykdyti stebėjimą tik jei egzistuoja įtikinamas teisėtas interesas, kuris yra viršesnis už duomenų subjekto interesus ir pagrindines teises bei laisves (žr. European Data Protection Board. Guidelines 3/2019 on processing of personal data through video devices (toliau – ir Vaizdo stebėjimo gairės). Adopted on 10 July 2019, 18 punktas).

19.       Asmens duomenų apsaugos principai taip pat reikalauja, kad prieš įsirengdamas vaizdo stebėjimo sistemą, duomenų tvarkytojas kritiškai įvertintų, ar ši priemonė, pirma, tinkama tikslui pasiekti, antra, adekvati ir būtina tam tikslui. Vaizdo stebėjimo priemonė turi būti pasirenkama tik tada, kai duomenų tvarkymo tikslas negali būti protingai pasiektas kitomis priemonėmis, kurios mažiau paveikia duomenų subjekto teises ir laisves. Pavyzdžiui, jei asmuo siekia apsaugoti turtą, vietoje vaizdo stebėjimo sistemų įdiegimo gali būti pastatyta tvora, įrengta apsauga, geresnis apšvietimas (Vaizdo stebėjimo gairių 24, 25 punktai). Be to, surinkti duomenys negali būti saugomi ilgiau nei būtina. Duomenys paprastai turi būti automatiškai ištrinami po kelių dienų, ilgesni duomenų saugojimo terminai turi būti papildomai pagrįsti. Duomenų valdytojas turi tiksliai ir individualiai apibrėžti duomenų saugojimo terminus pagal konkretų tikslą (Vaizdo stebėjimo gairių 118, 119 punktai). Taip pat turi būti imamasi organizacinių ir techninių priemonių apsaugoti duomenis ir užtikrinti duomenų tvarkymo principų įgyvendinimą (Vaizdo stebėjimo gairių 121 punktas). Stebint vaizdą turi būti renkama tik tiek duomenų, kiek yra būtina tikslui, dėl kurių jie tvarkomi, pasiekti (BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktas).

20.       Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, kad vaizdo stebėjimo kameromis, kurias pašalinti įpareigojo pirmosios instancijos teismas, stebėjo ne vien privačią, tik jai priklausančią teritoriją, bet ir bendrai naudojamą žemės sklypą ir kelią, ieškovui priklausantį turtą. Tačiau apeliaciniame skunde atsakovė akcentuoja, kad vaizdo stebėjimo kameras ji pakoregavo ir dabar bendras namo kiemas ir servitutinis kelias į vaizdo stebėjimo lauką beveik nepatenka (žr. apeliacinio skundo 23 p.).

21.       Iš bylos medžiagos iš tiesų matyti, kad atsakovės įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti lengvai keičiamas (kisti). Atsakovės sutuoktinis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kamerų vaizdo stebėjimo lauko koregavimas yra būtinas dalykas. Taigi byloje susiklostė tokia situacija, kad, viena vertus, yra duomenų, jog atsakovė vaizdo stebėjimo kameromis anksčiau fiksavo ne vien privačią, tik jai priklausančią teritoriją, bet ir bendrai naudojamą žemės sklypą ir kelią, ieškovui priklausantį turtą, o, kita vertus, atsakovės įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti pakeistas ir, atitinkamai, sumažintas. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje kyla poreikis svarstyti, ar įpareigojimas pašalinti kameras yra proporcinga priemonė ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams apginti.

22.       Anksčiau paminėtas teisinis reguliavimas patvirtina fundamentalų asmens teisės į privatumą pobūdį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos manymu, asmuo turi teisę ginti ne tik esamą asmens teisės į privatumą pažeidimą, bet ir reikalauti, kad būtų imamasi priemonių apsaugoti asmenį nuo realios tokio pažeidimo grėsmės ateityje. Vadinasi, ta aplinkybė, kad atsakovė pakoregavo kameras ir vaizdo stebėjimo lauką, nereiškia, kad nėra pagrindo ginti ieškovo teisę į privatumą. Priešingas teisės aiškinimas galėtų padaryti asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą gynimą neveiksmingu – asmuo galėtų trumpam laikui pašalinti asmens teisės į privatumą pažeidimą, o po to vėl ją lengvai pažeisti.

23.       Minėta, kad vaizdo kameromis atsakovė siekia savo turto apsaugos. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, atsakovė turėjo įrodyti, kad jos interesas esama vaizdo stebėjimo sistema siekti savo turto apsaugos yra svaresnis už ieškovo teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad:

-       ieškovas aiškiai prieštarauja bendro kiemo, pro kurį jis patenka į savo namus, taip pat jo turto, prie kurio jis turi teisę prieiti, kelio, kuriuo jis turi teisę naudotis, stebėjimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrengtos vaizdo kameros šias teritorijas (objektus), kurios nėra viešos, yra pajėgios fiksuoti, nes šias teritorijas (objektus) jos anksčiau fiksavo ir iš dalies fiksuoja šiuo metu (pvz., iš atsakovės pateiktos penktos kameros nuotraukos matyti, kad vis dar filmuojama dalis bendro kiemo, kurio naudojimosi tvarka nenustatyta, matosi, kad kiemu eina žmonės; iš atsakovės pateiktos ketvirtos kameros nuotraukos matyti, kad ji nukreipta virš bendrai naudojamo kelio, kuriuo gali eiti ir ieškovas);

-       atsakovės įrengtos vaizdo stebėjimo kameros neapsaugojo atsakovės nei nuo vagystės, nei nuo šalia įvykusio gaisro;

-       saugos tarnyba atsakovei rekomendavo statyti tvorą ir vartus aplink teritoriją, kas reiškia, kad saugos specialistai vaizdo stebėjimo kameras nelaiko tinkama priemone užtikrinti jos turto apsaugą. Be to, atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad nėra kitų priemonių, kaip padidinti jos turto saugumą;

-       atsakovės įrengtų kamerų stebėjimo laukas gali būti lengvai keičiamas (kisti). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad neegzistuoja tokių vaizdo stebėjimo sistemų, kurių stebėjimo laukas galėtų būti patikimai užfiksuotas arba kitaip apsaugotų kitų asmenų interesus (pvz., uždengtų dalį vaizdo ar pan.);

-       ieškovas neturi galimybių prižiūrėti vaizdo stebėjimo ir jo lauko. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad egzistuoja techninės galimybės suteikti ieškovui prieigą prie atsakovės vykdomo vaizdo stebėjimo, taip pat kad atsakovė sutiktų tokią prieigą ieškovui suteikti, turint omenyje ilgus metus trunkančius ganėtinai konfliktiškus šalių santykius. Be to, atsakovė su sutuoktiniu didžiąją dalį laiko būna išvykę, duomenų, kad vaizdo stebėjimą tuo metu kas nors prižiūrėtų, nėra. Šios aplinkybės taip pat apsunkina galimybes užtikrinti, kad vaizdo stebėjimo kameromis nebūtų pažeistos ieškovo teisės;

-       atsakovė nepateikė vaizdo stebėjimo sistemos techninių dokumentų, todėl nėra įmanoma nustatyti, kaip ir kiek laiko saugomas vaizdo stebėjimo įrašas. Bylos duomenys teikia pagrindo manyti, kad surinktų duomenų saugojimas ir naudojimas iš esmės priklauso nuo atsakovės valios;

-       atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji ėmėsi iš asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo kylančių reikalavimų, be kita ko, saugoti duomenis tik tiek, kiek būtina siekiamiems tikslams, tiksliai ir individualiai apibrėžti duomenų saugojimo terminus pagal konkretų tikslą, imtis techninių ir organizacinių priemonių apsaugoti duomenis ir užtikrinti duomenų tvarkymo principų įgyvendinimą (pvz., automatinį duomenų ištrynimą praėjus tam tikram laikui).

24.       Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės vykdomas vaizdo stebėjimas tikslu apsaugoti turtą nagrinėjamu atveju neužtikrina ieškovo teisių į privatų gyvenimą suvaržymo proporcingumo, asmens duomenų apsaugos reikalavimų laikymosi, taip pat adekvačios ir pakankamos apsaugos nuo piktnaudžiavimo. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovę pašalinti atitinkamas vaizdo stebėjimo kameras.

Dėl draudimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras be ieškovo sutikimo

25.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat uždraudė atsakovei T. A. be išankstinio raštiško ieškovo A. V. sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant bet kurių namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorės sienų. Su šiuo teismo įpareigojimu apeliantė nesutinka, be kita ko, nurodydama, kad skundžiamu sprendimu uždrausdamas sumontuoti bet kokią vaizdo stebėjimo sistemą ateityje be ieškovo rašytinio sutikimo teismas paneigė atsakovės teisę į savo nuosavybės apsaugą.

26.       Pirmosios instancijos teismas sprendimą uždrausti atsakovei įsirengti kameras be ieškovo sutikimo motyvavo tuo, kad šiuo metu yra neproporcingai ribojama ieškovo teisė į privatų gyvenimą, taip pat siekiu ateityje išvengti analogiškos situacijos ar konfliktinių aplinkybių. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė teisės normos, kuri draustų įsirengti kameras ateityje remiantis tuo, kad šiuo metu yra ribojama atitinkamo asmens teisė į privatų gyvenimą. Vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas teisės aktais apskritai nėra draudžiamas. Vaizdo stebėjimo kameros tiesiog turi būti įrengiamos ir naudojamos laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau reikalavimo tam visais atvejais gauti išankstinį kaimyno sutikimą teisės aktai nenustato. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad ant namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorės sienų nėra įmanoma įrengti tokios vaizdo stebėjimo sistemos, kuri nepažeistų ieškovo teisių. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė teisės normos, kuri draustų įsirengti kameras, jei dėl to tarp kaimynų gali kilti konfliktai.

27.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, kad kamerų įrengimui ant ginčo namo sienų reikalingas ieškovo sutikimas, nes atitinkamas turtas ieškovui ir atsakovei priklauso bendrosios nuosavybės teise. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateiktas ieškinys nebuvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kad pagal bendrosios dalinės nuosavybės santykius reguliuojančius teisės aktus kamerų įrengimui ant namo, esančio (duomenys neskelbtini), reikia atitinkamo bendraturčių sutikimo. Savo ruožtu apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teisme draudžiama reikšti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis). Be to, pirmosios instancijos teismas uždraudė įrengti kameras ant bet kurių namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorės sienų. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso tik atsakovei. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, šis gyvenamasis namas nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas (elektroninės bylos 12–19 lapai). Vadinasi, draudimas įsirengti kameras ant namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorės sienų negali būti grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis.

28.       Apibendrindama tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai uždraudė atsakovei T. A. be išankstinio raštiško ieškovo A. V. sutikimo įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant bet kurių namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorės sienų. Ši pirmosios instancijos teismo dalis naikintina ir priimamas naujas sprendimas – šią ieškovo ieškinio dalį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

29.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme patenkinta 50 proc. atsakovo reikalavimų, nes vienas iš dviejų ieškinio reikalavimų (dėl draudimo įrengti kameras be ieškovo sutikimo) yra atmestas. Vadinasi, šalims priteistina po 50 proc. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

30.       Atsakovės išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro žyminis mokestis (75 Eur) ir 675 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (450 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 225 Eur už pasirengimą atstovauti ir kliento atstovavimą teismo posėdyje). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos yra protingos ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, iš ieškovo atsakovei priteistini 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (675 + 75 / 2).

31.       Ieškovo išlaidos apeliacinės instancijos teisme pagal 2019 m. balandžio 5 d. prašymą sudaro 240 Eur už konsultacijas ir 1 000 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į tai, kad advokatas šioje byloje rengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nėra pagrindo papildomai priteisti 240 Eur už konsultacijas. Juolab kad papildomų konsultacijų, nepatenkančių į atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo paslaugą, turinio ir poreikio ieškovas nepagrindė. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad 1 000 Eur išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

32.       Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas taip pat patyrė 300 Eur išlaidų už susipažinimą su bylos medžiaga ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos yra protingos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, iš atsakovės ieškovui priteistina 650 Eur (1000 + 300 / 2) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

33.        CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą patenkinta 50 proc. ieškovo reikalavimų, atitinkamai perskirstinos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

34.       Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 75 Eur žyminio mokesčio ir 1 100 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti. Pastarosios išlaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra protingos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, iš atsakovės ieškovui priteista bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma yra mažintina iki 587,5 Eur.

35.       Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 900 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra protingos ir neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, iš ieškovo atsakovei priteistina 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei T. A. be išankstinio raštiško ieškovo A. V. sutikimo uždrausta įrengti vaizdo stebėjimo kameras ant bet kurių namo, esančio (duomenys neskelbtini), išorės sienų, ir šią ieškovo A. V. ieškinio dalį atmesti.

Sumažinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovui A. V. iš atsakovės T. A. priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 1 175 Eur iki 587,50 Eur.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. V. iš atsakovės T. A. 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei T. A. iš ieškovo A. V. 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                               Aurimas Brazdeikis

                                                          Erika Misiūnienė

                                                          Almantas Padvelskis