Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-327/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22900-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.10.1.; 1.2.4.6.2.1.; 1.2.5.4.1.; 1.2.27.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei,

dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei,

nukentėjusiosios U. Š. atstovui advokatui V. J.,

nuteistojo M. M. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Dainiaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje, ir nu­teis­tas:

-       pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – devynių mėnesių laisvės atėmimu;

-       pagal 145 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimu;

-       pagal 286 straipsnį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos už nu­sikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje padarymą, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrintos jas apimant ir paskirta vienerių metų laisvės atė­mi­mo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinta bausmė paskirta už nusi­kals­ta­mas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, subendrinta dalinio su­dėjimo būdu su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pa­tai­sos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas M. M. lai­ki­na­me sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. gegužės 17 d., iš viso – dvi paros ir laikas išbūtas suėmime nuo 2018 m. gegužės 30 d.

M. M. paskirta kardomoji priemonė suėmimas - palikta galioti iki nuos­pren­džio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinta.

Iš M. M. priteista 973,13 Eur proceso (ekstradicijos) išlaidų Policijos de­par­tamentui prie Lietuvos Respublikos VRM.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš M. M. PSDF biudžetui 84,75 Eur turtinė žala.

Nukentėjusiosios - civilinės ieškovės U. Š. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo M. M. U. Š. naudai priteista 500 Eur eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo - civilinio ieškovo J. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo M. M. J. G. naudai priteista 200 Eur eurų neturtinės žalos atlyginimui. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       M. M. nuteistas už tai, kad: 

1.1.                      2016 m. gegužės 15 d., apie 17 val., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,94 promilių), kas turėjo įtakos nusi­kals­ta­mos veikos padarymui, mušdamas, tai yra nemažiau nei vienuolika kartų įspirdamas ir ran­ko­mis suduodamas į įvairias kūno vietas nukentėjusiajai – šeimos narei sugyventinei U. Š., padarė jai poodines kraujosruvas kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, smak­­re, pakaušyje, pilve, kairiame šone, juosmenyje, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimą dešinės plaštakos penktame piršte, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, ir kitaip smurtaudamas, tai yra tampydamas U. Š. už plaukų, o po to rankomis suim­da­mas jos galvą ir trankydamas į sieną, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė sveikatą savo šei­mos nariui – sugyventinei U. Š.;

1.2.                      be to, jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,94 pro­milių), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, grėsmingai nusiteikęs, muš­da­mas ir kitaip smurtaudamas sugyventinės U. Š. atžvilgiu, tuo padarydamas jai po­odines kraujosruvas kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, smakre, pakaušyje, pilve, kai­riame šone, juosmenyje, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimą deši­nės plaštakos penktame piršte, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, ir kitaip smurtaudamas, tai yra tampydamas U. Š. už plaukų, o po to rankomis suimdamas jos galvą ir trankydamas į sieną, grasino nukentėjusiąją U. Š. užmušti, sakydamas, kad „vaikai jaučia, kad šiandien nebeliks mamos“, kas U. Š. dėl jo veiksmų grėsmingumo buvo pakan­ka­mas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas;

1.3.                      be to, jis, atvežtas iš namų po nusikalstamų veikų padarymo, 2016 m. gegužės 15 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,94 promilės), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams (duomenys neskelbtini) aps­kri­ties vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus sky­riaus areštinės (grupės teisėmis) vyriausiajam postiniui R. V. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų re­gistravimo skyriaus tyrėjui J. G., o būtent: laikinai sulaikytas Lietuvos Res­pub­li­kos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio pagrindais ir tvarka dėl smurto artimoje aplinkoje, M. M., atsisakęs susipažinti su jo atžvilgiu parengtais as­mens sulaikymo dokumentais ir juos pasirašyti, elgėsi įžūliai ir agresyviai, į teisėtus daug­kartinius tyrėjo J. G. perspėjimus bei reikalavimus nutraukti agresyvų elgesį nerea­gavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir jais bei kitais, įžeidžiamo pobūdžio, žodžiais įžei­dinėjo tyrėją J. G., kuriam grasino susidoroti „pasigavus gatvėje“, atsisakė eiti į Areš­tinės patalpas ir aktyviais veiksmais priešinosi, atsistodamas prieš tyrėją J. G. ko­vine stovėsena, pri­im­damas kovinę poziciją, bei sugniaužęs kumščius kaire ranka smogė ty­rėjui J. G., o šiam atsitraukus ir smūgio išvengus, toliau įžūliai ir agresyviai elgėsi, grasino tyrėjui J. G. fizinį smurtą imituojančiai veiksmais, todėl, panaudojus kovinių im­tynių veiksmus buvo par­griautas ant žemės ir surakintas antrankiais, po ko toliau muis­tėsi, kėsinosi įspirti J. G., po ko, pagrasinus elektros impulsiniu prietaisu „Taser“, ap­ri­mo, po ko, tuoj pat pristatytas į Areštinės patalpas, toliau tęsė savo nusikalstamus veiks­mus, elgėsi įžūliai ir agresyviai, at­si­sakė paklusti vyr. postinio R. V. tei­sė­tam rei­ka­lavimui nutraukti agresyvų elgesį ir praeiti už širmos bei nusirengti dėl laikinai su­laikyto asmens kratos ir kūno apžiūros, toliau keikėsi necenzūriniais žodžiais ir jais bei kitais, įžei­džia­mo pobūdžio, žodžiais įžei­dinėjo vyr. postinį R. V. bei staigiu galvos ju­de­siu grasino jam suduoti į galvą, o vyr. postiniui R. V. atsitraukus ir tokiu būdu iš­vengus smūgio, M. M. atsistojo kovine stovėsena, priimdamas kovinę poziciją, ir sugniaužtais kumščiais mosuo­da­mas artinosi prie vyr. postinio R. V., kė­sin­damasis jam suduoti, o vyr. postiniui R. V., priremtam prie sienos, nus­tū­mus M. M. nuo savęs, M. M., su vis didėjančia agresija, toliau keik­da­ma­sis necenzūriniais žodžiais, vėl puolė vyr. postinį R. V., mosuodamas kumš­čiais jam prieš veidą ir stverdamas vyr. postinį R. V. už uniformos, po ko, vyr. postiniui R. V. panaudojus kovinių imtynių veiks­mus, siekiant apsaugoti save ir išvengti sužalojimų bei sustabdyti akivaizdų M. M. prie­ši­ni­mąsi, parbloškė M. M. ant grindų, po ko, M. M. toliau aktyviai fizine jėga priešinantis, spardant ir smūgiuojant jį tramdančiam vyr. postiniui R. V., pa­naudotas elektros impulsinis prietaisas „Taser“.

2.       Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad iš byloje su­rinktų ir teisme patikrintų įrodymų matyti, kad kaltinamojo M. M. elgesys atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą, be to, pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Taip pat teismas, įvertinęs M. M. veiksmų pobūdį, jų intensyvumą vengiant sulai­ky­mo, laikė, kad jo veiksmai sudaro BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

3.       Apeliaciniame skunde nuteistojo M. M. gynėjas prašo panaikinti Kauno apy­lin­kės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: M. M. iš­tei­sinti reabilituojančiais šį asmenį pagrindais visoje jam pareikšto kaltinimo apimtyje, M. M. pareikštus civilinius ieškininius reikalavimus atmesti, nepriteisti iš M. M. jokių procesinių išlaidų, panaikinti visas M. M. paskirtas kardo­mą­sias prie­mones ir paleisti jį iš suėmimo; arba Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuos­prendį pakeisti ir nuteistajam M. M. už inkriminuotas jam nusikalstamas vei­kas paskirti bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu (paskiriant šiam nuteistajam ir ati­tinkamą galutinę bausmę); o jeigu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenus­ta­ty­tų pa­grindų skirti nuteistajam M. M. bausmę, nesusijusią su laisvės atė­mimu, tokiu at­veju taikant BK 75 straipsnio normas paskirtos nuteistajam M. M. bausmės vyk­dymą atidėti.

3.1.                      Skunde nurodo, jog nusikaltimų jis nepadarė. Mano, kad nu­ken­tėjusioji U. Š. nestabilios psichikos, pradžioje teigė, kad buvo jo išprievartauta, vėliau pakeitė kaltinimus. Prieš vaikus nuteistasis niekada nėra pakėlęs rankos. Vaikai buvo pas jį au­ginami. Buvo prašoma, kad pareigūnai patikrintų kaip U. Š. su vaikais elgiasi, tačiau niekas į tai neatsižvelgė. Nurodė, kad po įvykio buvo nubėgusi pas kaimynę, tačiau ši sumušimų pas U. Š. nema­tė. Jų nematė ir pusbrolis, o kitą dieną daktarai nustatė jai suža­lo­jimus. Jis pats narkotinių me­džiagų nevartoja. Išgėrusi alkoholio U. Š. savęs nevaldo. U. Š. arba pati save susižalojo, arba paprašė, kad kažkas ją sužalotų. Jam nuėjus miegoti vaikai buvo kambaryje. Atvykę pareigūnai pažadino jį ir pranešė, kad jis sumušė moterį. Sutiko su kaltinimu dėl to, kad greičiau viskas pasibaigtų.

3.2.                      Kaltinamojo parodymai nėra nuginčyti. Byloje esančių abejonių pirmosios instancijos teis­mas nesprendė traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Liudytojų R. B., P. Š. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada sudarė tik prie­lai­dą kaltinti M. M., tačiau nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuos­pren­dį. Nepa­naikintos pagrįstos abejonės, ar U. Š. neapkalbėjo M. M.. Apelianto teigimu, U. Š. suvaidinusi tariamus jos užpuolimą, sumušimą tam, kad jį nu­teis­ti ir tokiu būdu atimti iš jo teisę auginti vaikus, teisę gauti iš U. Š. pinigus jų išlaikymui ir prisiteisti alimentus vai­kų auginimui. Bylos dokumentai apie U. Š. netrukus po bau­džia­mo­jo proceso inspiravimo iškeltą civilinę bylą patvirtina tą kal­tinamojo versiją.

3.3.                      Skunde pažymėta, jog A. M. nors ir turi sub­jek­tyvų suinteresuotumą byloje (yra kaltinamojo tėvas), tačiau išreiškė savo pagrįstą abejonę U. Š. paro­dy­mais. Jis nematė sužalojimų pas nukentėjusiąją po to, kuomet ji pareiškė, jog esą buvo su­mušta M. M.. U. Š. puolama nebūtų nesigynusi, o tokiu būdu būtų likę pėdsakai M. M. kūne.

3.4.                      Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismo medicinos specialisto konstatuoti nuken­tė­ju­sia­jai visi nežymūs sveikatos sutrikdymai yra tokie, jog gali būti pasidaryti ir pačios nuken­tė­ju­siosios. Ekspertė M. K. negalėjo atsakyti į klausimą, ar U. Š. ga­lė­jo susižaloti, tačiau akcentavo, jog sužalojimai yra savo ranka pasiekiamosiose lo­kali­za­ci­jose. Pasak U. Š. versijos, ji po nusikalstamų M. M. veiks­mų iš namų išėjo ir paliko vienus savo mažamečius vaikus M. M., t. y. as­me­niui, kuris, kaip sektų iš nukentėjusiosios parodymų, tuo metu buvo nenumatomo elge­sio ir buvo ką tik įvykdęs nusikalstamus veiksmus. M. M. miegojo ir jeigu būtų atlikęs nusikalstamus veiksmus, U. Š. nebūtų palikusi savo mažamečių vaikų prie jo.

3.5.                      Skunde teigiama, kad atvežtas į policijos nuovadą, M. M. prašė iškviesti jam advokatę. Kadangi prašymai nebuvo patenkinti, todėl galėjo pasakyti necenzūrinius žo­džius, tačiau pareigūnams nesipriešino. Kai buvo sulaikomas, galėjo būti neadekvatus, tačiau nei vieno pareigūno nepuolė mušti, galėjo tik gintis nuo jų. Nors M. M. ir sakė pareigūnams, kad turi širdies problemų, tačiau jie vis tiek prieš jį panaudojo elek­tro­šoko prie­taisą „Tazer“. Su policijos pareigūno civiliniu ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad buvo pa­žeista M. M. teisė pasinaudoti advokato pas­lau­gomis. Iš kaltinamojo pa­ro­dymų, liudytojų J. G., R. V., V. J. parodymų seka, kad sulai­ky­to­jo M. M. atžvilgiu buvo pažeista jo teisė, numatyta Lie­tuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje. Pačių policijos pareigūnų veiksmai sąly­gojo konfliktinę situaciją.

3.6.                      Kaltinimas M. M. ban­domas įrodinėti tik pačių policijos pareigūnų paro­dy­mais, kurių nepa­tvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nukentėjusiaisiais pri­pa­žin­ti policijos pareigūnai, liudiję šiame kaltinimo epizode, taip pat ir bylą tyrusi ty­rė­ja priklauso vienam po­licijos padaliniui - Kauno vyriausiajam policijos komisariatui, kurio patalpose buvo ta­ria­mi įvykiai, kuris turėjo patalpų vaizdo/garso įrašą, kuris patvirtintų arba paneigtų nuo­seklius M. M. parodymus apie tai, kad jis neatliko tariamų pasipriešinimo veiks­mų, arba patvirtintų ar paneigtų pa­rei­gūnų parodymus. Byloje remtasi subjektyvaus pobūdžio įro­dy­mais, tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi policijos pareigūnų paro­dy­mais. M. M. atimta teisė į teisingą procesą, byloje iki šiol netirtas, nepa­teiktas ir neiš­sau­go­tas vaizdo/garso įrašas.

3.7.                      Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neapsvarstė ga­li­my­bės paskirti nuteistajam M. M. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Jeigu būtų pagrindas net visoje inkriminuoto kaltinimo apimtyje laikyti M. M. kaltu, tokiu atveju atitiktų BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas paskyrimas šiam nuteistajam baus­mių, nesusijusių su laisvės atėmimu. M. M. yra pakankamai jau­no am­žiaus, dar­bingas, dirbo fizinį darbą, augino du mažamečius vaikus, artimai bendrauja su savo tėvais. Būdamas suimtas ir turėdamas atlikti laisvės atėmimo bausmę M. M. nega­li vykdyti vaikų tėvo pareigų. Nors M. M. buvo teistas, tačiau nepri­klau­so nusi­kals­ta­moms grupuotėms, buvo teistas už nusikalstamą veiką, padarytą tos pačios U. Š. atžvilgiu. M. M. VšĮ (duomenys neskelbtini) Psi­chiatrijos de­partamente gydėsi 11 kartų, tačiau M. M. psichikos sveikatos būsena neįver­tin­ta sprendžiant bausmės klausimą. Pati nukentėjusioji U. Š. ne kartą gydyta dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Skiriant nuteistajam bausmę neįvertintas neteisingas polici­jos pareigūnų elgesys M. M. atžvilgiu.

3.8.                      Įvertinant byloje nustatytas aplinkybes, M. M. inkriminuotų nusikalstamų vei­kų pobūdį, M. M. asmens savybes, yra pagrindas išvadai, jog jeigu M. M. būtų pagrindas skirti laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymas turėtų būti ati­dė­tas, remiantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis. M. M. pripažino, jog teismo neinformavęs išvyko dirbti į Vokietiją, kur padarė nusikaltimą ir buvo nuteistas, ten atliko jam paskirtą laisvės atė­mimo bausmę, nuo 2018 05 30 buvo sulaikytas ir suimtas, nes su­tiko, kad pagal Europos arešto orderį būtų parvežtas į Lietuvą. Šie veiksmai negalėjo nu­lemti šios baudžiamosios bylos galutinių procesinių sprendimų.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliaciniame skun­de pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios U. Š. atstovas prašė apeliacinį skun­dą atmesti.

5.       Nuteistojo M. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6.       Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Tinkamam baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimui BK 2 straipsnyje yra įtvir­tintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, remiantis kuriomis, asmuo atsako pagal bau­džiamąjį ko­dek­są tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Spren­džiant asmens bau­džia­mo­sios atsakomybės klausimą ir nustačius, jog jo veiksmai atitinka bau­džia­ma­ja­me įs­ta­tyme įtvir­tin­to nusikalstamo elgesio modelį, asmens atžvilgiu priimamas apkal­ti­na­masis nuos­pren­dis, ati­tin­kantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straips­nio 1 dalies reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir at­lik­ta jų analizė, tiek kal­ti­nan­tys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įro­dy­mus atmeta, o kitais grin­džia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos ap­lin­ky­bes. Teisėjai įrodymus įver­tina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­liš­ku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pa­grįstų išvadų byloje spren­džiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti tei­sė­tu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiek­vienas įrodymas atskirai ir jų visu­ma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kom­petenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso daly­vių pateiktų pasiūlymų ar versijų atme­ti­mas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas mo­ty­vuo­tas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepa­darė, remdamasis surinkta bylos medžiaga savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, tačiau nepagrįstai sprendė, kad M. M. nėra galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

8.       Skundžiamu nuosprendžiu M. M. nuteistas už tai, kad nukentėjusiajai, savo sugy­ven­tinei U. Š., nesunkiai sutrikdė sveikatą, kas, apylinkės teismo vertinimu, atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius. Nors apeliaciniame skunde su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, nurodant, kad byloje nėra ob­jek­tyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinimus, tačiau tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepa­grįsti. Jo kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajai U. Š. sveikatą kaltinime iš­dės­ty­tomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pakankamai patikimai patvirtina byloje su­rinkti duomenys, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais, o skunde nurodomos ap­lin­kybės neteikia pagrindo atmesti šiuos įrodymus ir nesivadovauti jais vertinant nuteistojo veiks­mus.

9.       BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smur­taudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objek­ty­viai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), pa­da­riniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, prie­žas­tiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl kon­kre­taus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas as­meniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesie­kiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

10.       Nukentėjusioji U. Š. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad tvirtina iki­teis­minio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad 2016-05-15, kai įvyko konfliktas, tu­rėjo su vaikais važiuoti į gamtą. M. M. grįžęs pradėjo vartoti alkoholį, dėl to ji pa­prie­kaiš­tavo, kad vėl niekur neišvažiuos. M. M. pasiūlė jai išeiti į lauką, parūkyti ir pa­si­kal­bėti. Jiems kalbant M. M. jai priekaištavo ir vis agresyvėjo. Vėliau M. M. trenkė į veidą, griebė už plaukų, pradėjo mušti į įvairias kūno vietas, trankė į pilvą, suė­męs už plaukų trenkė jos galvą į sieną, spyrė. Ją sumuštą matė kaimynas R., M. M. draugas. Vėliau ją bėgančią gatvėje pamatė nepažįstama moteris R. Nukentėjusioji jai pa­sakė kas atsitiko. Nukentėjusiosios parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuo­sek­lūs, išsamūs ir analogiški duotiesiems teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, todėl apylinkės teismas jais pagrįstai rėmėsi kaip patikimais, išsamiais ir nekeliančiais abejonių.

11.       Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojos R. B. parodymai, kad 2016-05-15 pribėgusi mergina paprašė pagalbos, minėjo, kad ją stipriai sumušė. Nukentėjusioji buvo išsigandusi, drebėjo. Matė, kad jos kakta buvo sužalota. Analogiškas aplinkybes liudytoja nu­ro­dė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu.

12.       Liudytojas P. Š., kurio parodymai pagarsinti pirmosios instancijos teisme, ikiteis­mi­nio tyrimo metu parodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji U. Š. sakė, kad ją su­mušė sugyventinis, matė gumbą galvoje. Nukentėjusioji nurodė, kad sugyventinis trenkė jai į galvą. Liudytojas su kolege pažadino miegojusį M. M., kuris buvo neblaivus (t. 1, b. l. 192-193).

13.       Nuteistojo kaltė, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką grindžiama ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuoti U. Š. padaryti sužalojimai (t. 1, b. l. 108). 2016 m. gegužės 15 d. greitosios medicinos pagalbos kvie­timo kortelėje užfiksuota, jog apžiūrėjus U. Š., preliminari diagnozė - galvos, nugaros ir pilvo sumušimai (t. 1, b. l. 30-31).

14.       Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina apelianto teiginius, jog U. Š. sužalojimų nematė nei kaimynė, nei pusbrolis, kad juos galėjo pasidaryti pati nukentėjusioji arba paprašyti, kad kažkas ją sužalotų. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nu­rodytos aplinkybės nepatvirtina šių teiginių, o skundžiamame nuosprendyje aptartais įro­dymais visos šios aplinkybės buvo paneigtos. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, jog išbėgusi iš namų, pirmiausiai bėgo pas kaimynus, tačiau niekas durų neatidarė, todėl kaimynai U. Š. iš viso nematė. Aplinkybę, jog pati nukentėjusioji sau pasidarė sužalojimus, paneigiama ekspertės M. K. paaiškinimų pro­to­­kole, kuriame nurodoma, jog nekonstatuoti tipiniai sužalojimai, būdingi savęs žalojimo loka­li­za­ci­joms. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu ekspertė M. K. parodė, kad suža­lo­jimai nėra būdingi pačio savęs sužalojimui.

15.       Nuteistojo gynėjo argumentai, kad nukentėjusioji apkalba nuteistąjį, siekdama atimti iš jo teisę auginti vaikus ir prisiteisti alimentus, ir taip sudaro pagrindą abejoti nukentėjusiąja, yra dekla­ra­tyvūs ir nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai ver­ti­na nuteistojo parodymus, laiko juos gynybine versija bei siekiu išvengti baudžiamosios atsa­ko­mybės, kadangi juos paneigia byloje esantys įrodymai.

Skunde teigiama, jog liudytojas A. M. išreiškė pagrįstą abejonę U. Š. pa­rodymais, nematė nukentėjusiosios sužalojimų, kad puolama pastaroji nebūtų nesigynusi, o tokiu būdu būtų likę sužalojimai nuteistojo kūne. Atsakant į šį argumentą, apygardos teismas pažymi, jog liudytojas A. M. yra nuteistojo tėvas, yra suinteresuotas padėti M. M/ išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to šio liudytojo parodymai yra prielaidų po­būdžio, prieštarauja byloje esančiai įrodymų visumai, todėl apylinkės teismas pagrįstai jo pa­ro­dymais nesirėmė, priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

16.       Skundžiamu nuosprendžiu R. M. nuteistas ir už tai, kad savo namuose, būdamas aps­vaigęs nuo alkoholio, grėsmingai nusiteikęs, mušdamas ir kitaip smurtaudamas prieš sugyven­tinę U. Š., grasino ją nužudyti, sakydamas: ,,vaikai jaučia, kad šiandien nebeliks ma­mos“, kas, apylinkės teismo vertinimu, atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nu­si­kals­tamos veikos požymius. Nors apeliaciniame skunde su to­kiomis pirmosios instancijos teis­mo išvadomis nesutinkama, tačiau nuteistojo kaltę - grasinus nužudyti U. Š. kaltinime iš­dės­tytomis ap­lin­kybėmis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pakan­ka­mai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

17.       BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti kon­kre­tus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus rea­li­zuo­tas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp gra­sin­tojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Kvalifikuojant veiką dėl gra­sinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bū­ti­na nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gy­vy­bę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Atsižvelgiant į komentuojamos nusi­kals­tamos veikos po­žy­mių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nu­kentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įro­dy­mus, galima kons­ta­tuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiks­mai, atliekami nuken­tė­jusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jaus­mą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pa­sekmės.

18.       Nukentėjusioji U. Š. parodė, kad tvirtina ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131-133, 134-139, 141-143) duotus parodymus ir tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė ana­lo­giškai. Ji pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. M. jai priekaištavo ir vis agre­sy­vėjo. Vėliau M. M. trenkė į veidą, griebė už plaukų, pradėjo mušti į įvairias kūno vietas. Vaikams pradėjus verkti, M. M. pasakė ,,girdi vaikai verkia, jie supranta, kad mamos šiandien nebeliks, ką už tave gausiu, 5 metus kokius, atsėdėsiu, pasiimsiu vaikus ir mes ramiai gyvensim“. Jo išsakytas grasinimas nužudyti, buvo realus, sudarė pagrindą tuo patikėti. Norėdama išvengti mirties, ji sutiko su kaltinamojo nurodymais. Tą kartą jis reikalavo užsiimti oraliniu seksu, ji mano, kad jei ji to būtų nedarius, jis būtų ją užmušęs (t. 5, b. l. 76).

19.       Kaip matyti iš nukentėjusiosios U. Š. parodymų, viso baudžiamojo proceso metu ji savo parodymuose buvo nuosekli, nurodė analogiškas įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Esminių prieštaravimų jos paro­dy­muose aukš­tesnysis teismas neįžvelgia, kas suponuoja išvadą, kad apylinkės teismas, pa­grįstai vadovavosi nukentėjusiosios parodymais apkaltinamajame nuosprendyje.

20.       Nuosprendis buvo priimamas vertinant ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojos R. B. pa­ro­dymus, netiesiogiai patvirtinančiais nuteistojo kaltę. Ši liudytoja teisiamojo posėdžio metu pa­ro­dė, kad pribėgusi nukentėjusioji paprašė pagalbos, minėjo, kad ją stipriai sumušė ir bijo, kad nepavytų, drebėjo, buvo išsigandusi, bijojo grįžti į namus, kadangi ją grasino nužudyti. By­loje nėra duo­menų, kad ši liudytoja būtų suinteresuota bylos baigtimi. Teismas neturi pagrindo abejoti jos parodymais. Nukentėjusioji visas įvykio aplinkybes, M. M. veiksmus nu­rodė netrukus po įvykio sutiktai liudytojai R. B., todėl nėra pagrindo spręsti, kad savo paaiš­ki­ni­mus ji būtų išgalvojusi ir suderinusi su šia liudytoja. Liudytojos R. B. pa­ro­dy­muose nurodytos aplinkybės visiškai atitinka nukentėjusiosios iškart po įvykio nurodytas ap­lin­kybes. Nuosprendyje teismas rėmėsi ir kitais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu iš­tir­tais rašytiniais įro­dy­mais, kurie taip pat patvirtino nukentėjusiosios parodymus ir nepaneigė nu­teistojo kaltės. Kaltinime nurodyti grasinimai buvo išsakyti nukentėjusiajai netrukus po prieš ją panaudoto fizinio smurto, kas suteikė pakankamai pagrindo patikėti grasinimų realumu. Taigi, pir­mosios ins­tancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį M. M. kaltu, pa­darius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pilnai įrodžius objek­tyviuo­sius ir subjek­tyviuo­sius nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

21.       M. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir už pasipriešinimą policijos parei­gū­nams, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant jį panaudoti. BK 286 straipsnyje yra numatyta bau­džiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pa­sipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asme­niui. Teismų praktikoje pasipriešinimas įvardijamas kaip valstybės tarnautojo ar viešojo admi­nis­travimo subjekto mušimas, smaugimas, pargriovimas, intensyvus stumdymas, dūrimas peiliu, šau­namojo ginklo panaudojimas prieš jį, grasinimai nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Smurtas prieš valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį sub­jektą gali pasireikšti tyčiniu smūgių sudavimu, kankinimu, surišimu, uždarymu, laikymu, smau­gimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti ant­ran­kius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu pei­liu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-67/2014, 2K-69-976/2015).

22.       Nors nuteistasis M. M. viso proceso metu nuosekliai neigė pasipriešinęs vals­ty­bės tarnautojams bei panaudojęs prieš juos fizinį smurtą, tačiau jo kaltę patvirtina bau­džia­mojoje by­loje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, jo kaltės neigimą pir­mosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas grindė įstatymo nus­ta­ty­ta tvarka gautų įrodymų visuma. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teis­mas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiųjų J. G., R. V. parodymais, kurie kartu su liudytojo V. J. parodymais, tar­pu­savyje logiškai ir nuosekliai susiję, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplin­kybes.

23.       Apeliaciniame skunde M. M., kritikuodamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, pažymi, jog kaltinimas grindžiamas tik subjektyviais policijos pareigūnų parodymais ir nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę. Atmesdama šiuos skundo ar­gu­mentus teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pats nuteistasis skunde nurodo, jog su­laikomas galėjo pareigūnų atžvilgiu vartoti necenzūrinius žodžius, būti neadekvatus, todėl pats M. M. iš esmės nėra užtikrintas dėl savo veiksmų, kuriuos atliko sulaikymo metu. Teisėjų ko­le­gija įvertina ir aplinkybę, kad nuteistajam netrukus po įvykio buvo nustatytas 0,94 promilių gir­tu­mas, kuris akivaizdžiai turėjo įtakos tiek nuteistojo nusikalstamai veikai, tiek savo veiksmų ver­tinimui, suvokimui. Be to, teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti nu­kentėjusiųjų J. G., R. V., liudytojų V. J. parodymais, kadangi jų suinteresuo­tu­mas bylos baigtimi nenustatytas, taip pat nėra jokių duomenų, kad jie turėtų siekį apkalbėti M. M. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu.

24.       Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti nuteistojo M. M. gynėjo motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės jam in­kri­mi­nuojamų nusikaltimų padarymu ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau ob­jek­ty­viai nepa­grįsta įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iš­vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, pre­ro­ga­tyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei ti­kėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuos­ta­tos ir padarytos netei­singos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo mo­ty­vai, jog apylinkės teis­mas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįver­tino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti ir atmetami.

Dėl bausmės

25.       Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su paskirtos bausmės rūšimi, nurodant, kad šiuo at­veju teismas neapsvarstė galimybės paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba baus­mės vykdymą atidėti, kadangi nuteistasis yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas, augino du mažamečius vaikus, artimai bendrauja su savo tėvais, nepriklauso nusikalstamoms grupuo­tėms, 11 kartų gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) Psichiatrijos departamente. Teisėjų ko­le­gija neturi pagrindo konstatuoti, kad M. M. parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį būtų neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Bausmių skyrimą reglamentuojančios nor­mos pažeistos nebuvo, nuteistajam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka nusikalstamų veikų pavojingumą, jo asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo pa­darytoms nusi­kals­tamoms veikoms. Ji atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tin­ka­mai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas ap­linkybes, tačiau teisėjų ko­legijos nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, kad M. M. nėra galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

26.       Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai­kyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus su­lai­ky­tas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota ga­li­mybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

27.       Na­gri­nėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. M., spręsdamas dėl galimybės atidėti bausmės vykdymą, anks­tes­niam teistumui suteikė do­minuojančią reikšmę. Baudžiamosios bylos duomenimis, M. M. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jam in­kri­mi­nuoti nusikalstami veiksmai sunkesnių pasekmių iš esmės nesukėlė – nuken­tė­jusiajai pa­da­ry­tas nežymus sveikatos sutrikdymas, nusikalstami veiksmai truko neilgai, nu­teis­ta­sis elgėsi spon­taniškai, iš anksto neapgalvodamas ir nenumatydamas savo veiksmų. BK 145 straips­nio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika iš esmės pasireiškė vienos frazės pasakymu. Todėl šie jo veiksmai nelaikytini labai pavojingais. Neatmestina, kad M. M. veiks­mai prieš policijos pa­rei­gūnus nebuvo laiku sustabdyti ir nutraukti ir dėl nepakankamo pareigūnų pro­fesionalumo. Jie taip pat žymesnių pasekmių nesukėlė. Bylos duomenimis M. M. VšĮ (duomenys neskelbtini) Psichiatrijos departamente buvo gydomas 11 kartų. Nors 2016 m. birželio 16 d. teismo psichiatro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad M. M. skir­ti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga, tačiau kolegija sprendžia, kad jo psichikos svei­katos būklė galėjo turėti įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Civiliniai ieš­kiniai dėl žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai ir neturtinės žalos atlyginimo nuken­tėju­siajai U. Š. yra atlyginti. Byloje nėra jokių duomenų apie M. M. naujai padarytas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Nors apylinkės teismas konstatuodamas, jog nėra pagrindo atidėti bausmės vykdymą M. M., motyvavo, jog praeityje jis teistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą prieš nukentėjusiąją U. Š., tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši nusikalstama veika buvo pa­da­ryta pakan­ka­mai seniai – prieš daugiau nei 4 metus, bausmę nuteistasis atliko – baudą su­mokėjo. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad inkriminuotos nusi­kals­ta­mos veikos priskiriamos nesunkių kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Įvertinusi visas išdėstytas ap­linkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo išvadai, kad M. M. asmenybė yra tiek pavojinga visuo­me­nei, kad būtina jį izo­liuoti realiai taikant laisvės atėmimo bausmę.

28.       Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu padarytos išvados dėl BK 75 straipsnio netaikymo, neatitinka bylos faktinių ap­lin­kybių. Nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad baus­mės tikslai M. M. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kad skundžiamu nuos­pren­džiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas gali būti atidėtas taikant BK 75 straipsnį. Įvertinus jau aptartus bylos duomenis, tarp jų – ir ankstesnį teistumą, jam paskirtos bausmės vykdymas atidedamas dvejiems metams, skiriant apeliantui ir BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas parei­gas, ribojančias nuteistojo elgesį ir atitinkančias padarytų nusikalstamų veikų pobūdį. Ati­dė­jus bausmės vykdymą, kaltinamasis bus pakankamai nubaustas, jam skirti įpareigojimai, jo tei­sių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, ap­ri­bos ga­limybę daryti naujas nusikalstamas veikas, tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins tei­singumo principo įgyvendinimą, nebus pažeisti jo socialiniai ryšiai.

29.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nu­ro­dyta, kad bausmės, paskirtos už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje padarymą, subendrinamos jas apimant, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu. Toliau nurodyta, kad subendrintą bausmę už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 da­lyje, vadovaujantis 64 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi apylinkės teismas subendrina su bausme, paskirta už BK 286 straips­nyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Motyvuojamoje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad prie subendrintos bausmės, bausmė pagal BK 286 straipsnį iš dalies pridedama pagal BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies taisykles. Kaip matyti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies turinio, bausmės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį buvo subendrintos iš dalies jas sudedant su bausme, paskirta už BK 286 straipsnyje numatytos veikos padarymą, t. y. faktiškai pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, o ne pagal BK 64 straipsnį, kuris yra taikomas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika. Laikytina, kad tai rašymo apsirikimas, kurio ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, todėl ši klaida ištaisoma.

30.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, kad teismas skundžiamu nuospren­džiu pripažindamas M. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teis­mi­nio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai iš­dės­tė įro­dy­mus, juos išanalizavo ir įvertino bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išva­das, tačiau nepa­grįstai nuteistajam netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, todėl nuosprendis keičiamas tik šioje dalyje (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

nuteistojo M. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skun­dą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, nuteistajam M. M. Kauno apy­linkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 722 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 6 ir 10 punktais, nuteistajam M. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirti pareigas:

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų,

- 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti ir M. M. nedelsiant paleisti iš suėmimo.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio re­zoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, vietoj ,,vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi“, nurodant – ,,vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai        Svetlana Jurgaitienė

        Viktoras Preikšas

        Valdas Vitunskas