Civilinė
byla Nr. 2A-69/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4, 45.3, 116.4
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja) ir Donato Šerno,
sekretoriaujant
Violetai Drėmienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui advokatui Giedriui Mozūraičiui,
atsakovo
atstovui advokatui Nerijui Katiliui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicamen“ apeliacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. galutinio sprendimo, kuriuo panaikintas
Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. preliminarus sprendimas ir ieškinys
atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-209-109/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicamen“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei ,,Tamro“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB
,,Medicamen“ 2005 m. gruodžio 21 d. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į
teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Tamro“ dėl 196 506,38 Lt skolos priteisimo.
Nurodė, kad šalys 2005 m. vasario 1 d. sudarė prekių pirkimo-pardavimo sutartį
Nr. 2005-265-07, kurios 4.3 punkte numatė, jog pardavėjas (atsakovas) gali
taikyti ieškovo perkamoms prekėms nuolaidą, kurios dydis priklauso nuo perkamų
prekių kiekio. Taip pat šalys tą pačią dieną sudarė papildomą susitarimą Nr.
2005-266-07, kuriame susitarė dėl minėtų nuolaidų dydžio bei taikymo sąlygų.
Atsakovas privalėjo sukauptoms nuolaidoms išrašyti kreditines sąskaitas ir
atitinkama suma sumažinti to paties mėnesio, už kurį suteikiama nuolaida,
ieškovo įsiskolinimą. Ieškovas nurodė, kad nuo sutarties sudarymo dienos, tai
yra 2005 m. vasario 1 d., iki 2005 m. birželio 30 d. jis nupirko iš atsakovo
prekių už 4 935 772 Lt, tačiau atsakovas suteikė nuolaidų tik už 516 712,67 Lt,
tai yra tik 10,47 procentų nuo visų nupirktų prekių bendros vertės, nors pagal
sutarties sąlygas privalėjo išrašyti 17 procentų nuolaidų. Ieškovo skaičiavimu,
kadangi iš visų nupirktų prekių 15 procentų sudarė kompensuojamos prekės
(kompensuojami vaistai), todėl atsakovas turėjo suteikti ieškovui nuolaidą už
713 219,05 Lt ir nepagrįstai nesuteikė nuolaidos už 196 506,38 Lt. Taip pat
ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė taikyti nuolaidas už 2005
m. gegužės mėnesį, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neva neįvykdė sąlygos
nuolaidai pritaikyti, tai yra nenupirko prekių už bendrą 600 000 Lt sumą.
Ieškovo teigimu, pagal atsakovo duomenis jis 2005 m. gegužės mėnesį nupirko
prekių už 596 596 Lt sumą, tačiau atsakovas neįskaičiavo tų prekių, kurios buvo
nupirktos pagal 2005 m. balandžio 29 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nors
nurodytos prekės buvo pristatytos bei už jas sumokėta 2005 m. gegužės mėnesį ir
prekių nupirkimo momentu turi būti laikomas jų priėmimo momentas.
Kauno
apygardos teismas 2006 m. sausio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas sprendė, kad ieškovo išdėstytas aplinkybes patvirtina byloje esantys
rašytiniai įrodymai. Dėl šio preliminaraus teismo sprendimo atsakovas pateikė
prieštaravimus, prašydamas preliminarų teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį
atmesti.
Kauno
apygardos teismas 2006 m. birželio 1 d. galutiniu sprendimu panaikino minėtą
teismo 2006 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė. Teismas
nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl skirtingo susitarimo dėl nuolaidų aiškinimo
ir taikymo. Teismas aiškino, jog šalys ginčo susitarimo 2 punkte numatė, kad
pardavėjas suteikia pirkėjui tokias mėnesines nuolaidas: 1) 12 procentų dydžio
nuolaidą, skaičiuojamą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės ir nuo
kompensuojamų prekių, kurios nurodytos sąraše A, vertės, jei bendra nupirktų
per mėnesį prekių vertė yra ne mažesnė kaip 600 000 Lt; 2) 5 procentų dydžio
papildomą nuolaidą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės, kai ieškovas
sumoka pagal susitarime sutartas sąlygas (t. 1, b. l. 10). Teismas vertino
šalių susitarimuose vartojamas sąvokas prekės ,,kaina“ bei ,,vertė“, ir
sprendė, kad kaina – tai suma, kurią sumoka pirkėjas, teisėtai įsigyjantis
prekę ir į ją įskaičiuojami visi mokesčiai, taip pat ir PVM, o prekės vertė,
teismo nuomone, - tai atlygis, kurį gauna pardavėjas už prekę, išskyrus PVM,
nes nuo prekės vertės ir yra skaičiuojamas PVM. Teismas konstatavo, kad
ieškovas, būdamas verslininku, turėjo ir galėjo suprasti, kad papildomo
susitarimo 2.1 punkte nurodyta prekių vertės suma, nuo kurios yra taikomos
susitarime numatytos nuolaidos, skaičiuojamos be PVM. Teismo nuomone, liudytojų
V. L. bei D. S. parodymai patvirtino,
kad nuolaidų dydžiai buvo taikomi pagal papildomo susitarimo 2 punkto sąlygas,
o bendra prekių, nupirktų per mėnesį, vertė skaičiuojama be PVM. Teismas,
remdamasis rašytiniais įrodymais (t. 1, b. l. 17, 117, t. 3, b. l. 94),
sprendė, kad 2005 m. gegužės mėnesį ieškovas iš atsakovo nupirko prekių už 566
238 Lt be PVM (596 596 Lt su PVM), todėl konstatavo, kad bendra pirkimų vertė
už 2005 m. gegužės mėnesį neviršijo 600 000 Lt sumos, dėl to teismas sprendė,
kad atsakovas pagrįstai atsisakė taikyti 12 procentų nuolaidą ieškovui už
minėtą mėnesį. Be to, net priskaičiavus PVM pirkimų suma neatitinka nuolaidoms
taikyti nustatytos sąlygos.
Teismas
pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai netaikė 5 procentų dydžio nuolaidų už 2005 m.
gegužės mėnesį, nes susitarimo 2.2 punkte nurodyta 5 procentų nuolaida yra
papildoma ir taikoma tik tada, kai pirkėjas laiku sumoka už nupirktas prekes, o
ieškovas šios sąlygos gegužės mėnesį neįvykdė. Teismas atmetė ieškovo
argumentą, kad 2005 m. balandžio 29 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose
nurodytos kainos turi būti įskaitytos į bendrą 2005 m. gegužės mėnesio pirkimų
sumą, nes, teismo teigimu, pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė (CK
6.305 str. 1 d.) ir laikoma sudaryta nuo šalių susitarimo momento, o ne nuo
tada, kai pardavėjas perduoda pirkėjui prekę, todėl prekių, nurodytų 2005 m.
balandžio 29 d. PVM sąskaitose faktūrose pirkimo-pardavimo momentu turi būti
laikoma 2005 m. balandžio 29 d., todėl atsakovas pagrįstai įskaičiavo šiose
sąskaitose nurodytas sumas į 2005 m. balandžio mėnesio bendrą prekių vertę ir
šioms sąskaitoms pritaikė nuolaidų už 2005 m. balandžio mėnesį. Teismas
konstatavo, kad už 2005 m. vasario, kovo, balandžio ir birželio mėnesius
nuolaidos pritaikytos teisingai (t. 1, b. l. 17, 117, t. 3, b. l. 94-100), o
nuolaidos dalį už 2005 m. balandžio mėnesį, kuri nebuvo pritaikyta balandžio
mėnesį, atsakovas pritaikė 2005 m. birželio mėnesį.
Apeliaciniu
skundu ieškovas UAB ,,Medicamen“ prašo minėtą galutinį teismo sprendimą
panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Prašymą grindžia
tokiomis aplinkybėmis:
1.
Nepagrįsta teismo išvada dėl sąvokų ,,kaina“ ir ,,vertė“, nes naudojant
lingvistinį aiškinimo metodą, pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kaina
suprantama kaip vertė pinigais, o vertė – kaip piniginė daikto išraiška, kaina.
Be to, pagal susitarimo 2.1 ir 2.2 punktus, nuolaidos turėjo būti taikomos nuo
nupirktų prekių vertės, o prie atsiliepimo į ieškinį atsakovo pateiktose
kreditinėse sąskaitose faktūrose nurodyta sukaupta nuolaida. Nuolaidos
paskaičiuotos su PVM, o tai reiškia, kad atsakovas, skaičiuodamas nuolaidas,
jas skaičiavo vartodamas terminą ,,vertė“ kaip ,,kaina“, tai yra įskaitant PVM.
Tokią išvadą patvirtina ir sistemiškai aiškinamos susitarimo 2 ir 9 punktų
nuostatos, kuriose nurodomos tarpusavyje susijusios pinigų sumos, tačiau niekur
nėra išskiriamas PVM. Šalys susitarė nuolaidas taikyti nuo prekių apyvartos
sumos įskaičiuojant PVM. Liudytojų parodymai vertintini kritiškai, nes jie
prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, be to, liudytojai yra
darbo santykiais susiję su atsakovu.
2.
Teismas nepagrįstai laikė prekių pirkimo-pardavimo momentu 2005 m.
balandžio 29 d., nes visos minėtose sąskaitose faktūrose nurodytos prekės
apelianto buvo priimtos ir apmokėtos 2005 m. gegužės mėnesį, todėl į gegužės
mėnesį nupirktų prekių apskaitą atsakovas privalėjo įtraukti ir jose nurodytas
nupirktų prekių vertes. Prekių pateikimo ir apmokėjimo aplinkybes įrodo byloje
esančios sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvitai, apelianto darbuotojų
paaiškinimai (t. 1, b .l. 24-99). Nėra duomenų, kad 2005 m. balandžio 29 d.
užsakant prekes šalys susitarė dėl konkrečių prekių ir jų kiekio, atsakovas
nesielgė taip, kad būtų galima įžvelgti jo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio
teises ir pareigas, o tik patvirtino, jog gautas užsakymas, todėl tai
nelaikytina akceptu (CK 6.162 str. 2 d., 6.173 str.). Būtina atsižvelgti į
visas sandorio sudarymo aplinkybes, todėl turėtų būti atkreipiamas dėmesys į
pačių sąskaitų faktūrų pateikimo apeliantui dieną, tai yra 2005 m. gegužės 2
d., nuo kurios atsiranda teisės ir pareigos tarp šalių (CK 6.181 str. 1 d.). Šalys
visada vienodai suprato savo ketinimus ir traktavo sandorio sudarymo momentą
prekių (akcepto) gavimo momentu (t. 1, b. l. 14-15).
3.
Teismas neatsižvelgė į šalių padėtį vykdant sutartį bei nekorektišką
atsakovo elgesį apelianto atžvilgiu. Iš ginčo sutarties ir susitarimo matyti,
kad nuolaidų skaičiavimo ir išmokėjimo prerogatyva suteikta atsakovui, todėl
apeliantas, neturėdamas kompiuterinės programos, kurią turi atsakovas, ir dėl
to negalėdamas patikrinti nuolaidų skaičiavimo pagrįstumo, pripažintinas sutarties
silpnesniąja šalimi. Apeliantas, suabejojęs nuolaidų skaičiavimo pagrįstumu,
kreipėsi į atsakovą, tačiau šis net 2,5 mėnesio nepateikė paskaičiavimo
lentelės, nepatikslino kreditinių sąskaitų, neišsklaidė apelianto abejonių dėl
paskaičiuotų nuolaidų pagrįstumo. Sutartis ir susitarimas nenumatė tiesioginės
pareigos atsakovui teikti apeliantui ataskaitas apie nupirktas prekes, tačiau
atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius bendradarbiavimo santykius, į tai,
kad tokią pareigą atsakovas buvo prisiėmęs savanoriškai, apeliantas preziumavo
sąžiningą atsakovo elgesį ir jo teikiamų ataskaitų teisingumą, tačiau teikiant
ataskaitą už 2005 m. gegužės mėnesį atsakovas suklaidino apeliantą, dėl ko šis
nepilnai įgyvendino savo teisėtus lūkesčius pagal minėtą sutartį ar susitarimą.
Apeliantas iš atsakovo 2005 m. vasario-balandžio mėnesiais pirko prekių daugiau
kaip už milijoną litų kiekvieną mėnesį, o birželio mėnesį gerokai viršijo 600
000 Lt ribą, todėl akivaizdu, kad apeliantas buvo pajėgus viršyti nupirktų prekių
600 000 Lt ribą ir per 2005 m. gegužės mėnesį, jei atsakovas savo ataskaita
nebūtų jo suklaidinęs. Akivaizdu, kad apeliantas, būdamas verslininkas ir
siekdamas kuo didesnio pelno, 2005 m. nupirkęs prekių už 596 596 Lt, būtų
nupirkęs ir trūkstamą kiekį prekių, kad pasinaudotų galimybe gauti nuolaidų už
2005 m. gegužės mėnesį nupirktas prekes.
4.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas teisingai pritaikė nuolaidas
už 2005 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesius, nes teismas
neįvertino tos aplinkybės, kad pats atsakovas pripažino, jog už vasario mėnesį
neišmokėjo apeliantui priklausančios nuolaidos 30 575,36 Lt, kadangi pastarasis
tariamai praleido apmokėjimo terminus ir taip pažeidė susitarimo sąlygas. Nei
įstatymas, nei sutartis nenumato sutarties bei susitarimo grįžtamosios galios,
tai yra šalių teisės ir pareigos atsiranda nuo 2005 m. vasario 1 d., todėl nėra
pagrindo apeliantui taikyti sutartinę atsakomybę pagal sutartį bei susitarimą
už tas apelianto prievoles, kurios atsirado pagal anksčiau tarp šalių sudarytas
sutartis. Tai, kad apeliantas nepraleido mokėjimo terminų už vasario mėnesį
nupirktas prekes patvirtina liudytojai V. L. , D. S.
5.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neįtraukė į 2005 m. gegužės
mėnesio apyvartą prekių, pirktų pagal 2005 m. balandžio 29 d. sąskaitas
faktūras ir dėl to apeliantui nebuvo paskaičiuota nuolaida už gegužės mėnesį.
Be to, teismas neatsižvelgė į byloje esančią nuolaidų skaičiavimo lentelę (t.
1, b. l. 17), kuri patvirtina, kad atsakovas nuolaidas skaičiavo kaip jam
patogu ir nesivadovavo tarp šalių sudarytu susitarimu, todėl nepagrįstai
apeliantui nebuvo sumokėta 62 718,93 Lt nuolaida.
Atsiliepimu atsakovas
UAB ,,Tamro“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti
nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1.
Apeliantas netinkamai interpretuoja tarp šalių sudarytus susitarimus ir
ši interpretacija prieštarauja byloje surinktai informacijai. Bylos medžiaga
patvirtina, kad 2005 m. balandžio mėnesį atsakovas pardavė apeliantui prekių už
38 706 Lt vykdydamas išpardavimą, o nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2005 m.
birželio 30 d. apeliantui buvo parduotos prekės su jau pritaikytomis
nuolaidomis, kurių vertė sudarė 12 598 Lt, tuo tarpu susitarimo 5 punkte
numatyta, kad pardavėjas netaikys jokių nuolaidų toms prekėms, kurios
parduodamos pagal atskirus pasiūlymus, akcijų, žaidimų ar išpardavimų metu. Dėl
šių aplinkybių apeliantas nepagrįstai reikalauja kad atsakovas šioms prekėms
pritaikytų papildomas nuolaidas. Taip pat sistemiškai aiškinant susitarimo 2.1
ir 2.2 punktus, darytina išvada, kad atsakovas buvo įsipareigojęs taikyti 12
procentų nuolaidą tik kompensuojamiems vaistams, kurie buvo įtraukti į sąrašą A
ir nebuvo įsipareigojęs taikyti tokiems vaistams 5 procentų nuolaidos. Apelianto
reikalaujamų priteisti už nupirktus kompensuojamus vaistus nuolaidų, tai yra
vaistams, neįtrauktiems į sąrašą A, ir papilomos 5 procentų nuolaidos taikymui
nėra jokio pagrindo, nes tokie reikalavimai prieštarauja nurodytiems susitarimo
punktams. Apeliantas laiku neatsiskaitė su atsakovu už 2005 m. vasario mėnesio
prekes, todėl atsakovas turėjo teisę netaikyti apeliantui nuolaidų už 2005 m.
vasario mėnesį pirktas prekes.
2.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šalys sąvokas ,,vertė“ ir ,,kaina“
laikė sinonimais, nes pinigines nuolaidas taikant nuo prekių kainų (sumų, į
kurias įskaičiuojamas PVM) gautųsi, kad atsakovas turėtų atsisakyti dalies savo
atlygio, kurį gauna klientams parduodant prekes, be to, papildomai taikyti
nuolaidas valstybės mokesčiui, kurio atsakovas faktiškai negauna, nes jis po
PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos yra pervedamas į Valstybės biudžetą. Be
to, jei šalys būtų laikiusios šias sąvokas lygiavertėmis, tai sutartyse būtų
naudojusios vieną sąvoką. Tarp šalių jau keturis metus buvo vykdoma prekyba
vaistais ir nuolaidos skaičiuotos nuo prekių vertės, tai yra sumos, į kurią PVM
nėra įtraukiamas. Apeliantas savo konkliudentiniais veiksmais yra patvirtinęs,
kad minėtos sąvokos turi skirtingas reikšmes.
3.
Pagrįsta teismo išdava dėl pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo momento.
2005 m. balandžio 29 d. apeliantui pateikus užsakymą ir atsakovui jį priėmus,
šalys susitarė dėl prekių pavadinimo, kiekio ir kainos, o sutartyje jau buvo
susitarusios dėl kokybės, pristatymo ir kitų sąlygų. Dėl to atsakovui priėmus
apelianto užsakymą, šalys faktiškai sutarė dėl visų vaistų pirkimo-pardavimo
sąlygų. Be to, visas balandžio 29 d. užsakytas prekes atsakovas įtraukė į 2005
m. balandžio mėnesio nuolaidų apskaitą ir faktiškai apeliantui išmokėjo
nuolaidas už šias prekes, o apeliantas reikalauja jas mokėti antrą kartą.
4.
Nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovas jį suklaidino pateikdamas
2005 m. gegužės mėnesio ataskaitą, nes ginčo susitarimuose nėra numatyta
atsakovo pareiga teikti ataskaitas, apeliantas neturėjo pagrindo vadovautis
pateiktais duomenimis ir teikti pretenzijas dėl jų teisingumo. Apeliantas yra
solidus verslininkas, kuris privalo savo jėgomis vesti perkamų vaistų bei
taikomų nuolaidų apskaitą, o ne reikalauti, kad tai padarytų kita sandorio šalis.
5.
Šalys yra lygiaverčiai verslininkai, todėl kritiškai turėtų būti
vertinami apelianto teiginiai, kad jis turi būti laikomas silpnesniąją
sutarties šalimi. Apeliantas nepateikė pakankamai jo poziciją pagrindžiančių
įrodymų, neįrodė teiginio, kad 15 procentų nupirktų prekių sudaro
kompensuojamos prekės, nuo kurių nuolaidos netaikomos.
6.
Nepagrįstas teiginys, kad atsakovas nesąžiningai vykdė susitarimus ir
nebendradarbiavo su apeliantu. Be to, atsakovas, apeliantui delsiant atsiskaityti
už prekes, vadovaudamasis susitarimo 4 punktu, turėjo teisę visiškai netaikyti
nuolaidų už apelianto 2005 m. vasario mėnesį pirktas prekes, tačiau būdamas
geranoriškas savo iniciatyva išmokėjo didžiąją dalį nuolaidų.
Nagrinėjant
šią bylą apeliacine tvarka paaiškėjo, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio
10 d. nutartimi ieškovui UAB ,,Medicamen“ yra iškelta bankroto byla, todėl
ieškovo pavadinimas buvo pakeistas pagal teisinį bendrovės statusą į BUAB
,,Medicamen“.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias
nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK
176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus
teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir galutiniu sprendimu
atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį
apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo
pagrindus (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų
kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde
nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Prieš
pradėdama nagrinėti atskirus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija
laiko, jog yra būtina pažymėti kai kurias byloje nustatytas aplinkybes.
Nagrinėjamas ginčas, kaip minėta, yra kilęs dėl to, kad sutarties šalys ne
vienodai aiškina jose panaudotas sąvokas, nevienodai interpretuoja aplinkybes
ir įžiūri nesąžiningumą viena kitos veiksmuose. Nustatyta, kad abi nagrinėjamo
ginčo ir atitinkamai ginčo sutartinių teisinių santykių šalys yra vaistais
prekiaujantys verslininkai. Šie santykiai juos siejo ne vienerius metus ir
sutartys bei susitarimai dėl nuolaidų taikymo nebuvo pirmieji. Atsakovo
atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą bei apeliacinės instancijos teismo
posėdyje paaiškino, kad ankstesnėse sutartyse buvo naudojamos tokios pat
sąvokos, o nuolaidos buvo skaičiuojamos taip pat, kaip ir pagal nagrinėjamą
sutartį bei susitarimą, tai yra nuo
prekių vertės - sumos, kurioje nėra įtrauktas už prekes mokamas PVM mokestis. Duomenų,
paneigiančių tokį tvirtinimą, byloje nėra. Taigi akivaizdu, kad
komercine veikla užsiimančioms įmonėms tokios sutartys buvo abipusiškai
naudingos, o jų sąlygos, suprantama, nustatytos suderinus abiejų šalių komercinius
interesus, iki kilo ginčas, atitiko jų interesus (CK 6.154, 6.156, 6.162 str.). Pažymėtina ir tai,
kad ieškovas neginčija nei sutarčių (susitarimų), nei atskirų jų sąlygų, o
pretenzijas dėl atsakovo veiksmų ėmė reikšti tik 2005 m. liepos mėnesio pabaigoje (t. 1, b. l. 10 – 12).
Teisėjų
kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog sutartinių teisinių santykių
teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra suformuluotos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose ir jomis būtina
vadovautis. Tokiam teiginiui pritaria ir atsakovas savo atsiliepime į ieškovo
apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ (bylos Nr. 3K-3-406/2000), nurodyta,
kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei sąlygų, sutartis aiškinama nustatant
tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties
teksto aiškinimu; kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų
tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį
po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse šiuo klausimu ne
kartą yra nurodyta, kad bet kuri sutartis turi būti aiškinama sąžiningai,
atsižvelgiant į jos pobūdį, rūšį, šalių teisinį statusą, teisėtus lūkesčius,
kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį, ir į kitas reikšmingas
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2000, I. B. v. A. G.;
2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-837/2000, K. G. v. L. P.; 2005 m. kovo
23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2005, UAB „Šiaulių naujienos“
v. UAB „Šiaulių vandenys“ ir kt.).
Šiomis CK
6.193 straipsnyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos nutartyse suformuluotomis taisyklėmis teisėjų kolegija
vadovausis spręsdama dėl apelianto argumentų pagrįstumo.
Dėl sąvokų
,,kaina“ ir ,,vertė“ aiškinimo bei taikymo.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2005 m. vasario 1 d. sutartyje Nr. 2005-265-07 (t. 1, b. l. 9) bei tos pačios
dienos papildomame susitarime Nr. 2005-266-07 (t. 1, b. l. 10) naudojamas sąvokas prekės „vertė"
ir „kaina", remdamasis minėtų susitarimų turiniu bei prasme, konstatavo,
kad prekės kaina - tai suma, kurią sumoka
pirkėjas, nagrinėjamu atveju ieškovas, teisėtai įsigyjantis prekę, todėl į prekės kainą įskaičiuojami visi mokesčiai, tarp jų
ir PVM. Tuo tarpu prekės vertė yra atlygis, kurį gauna pardavėjas už prekę, išskyrus PVM, nes būtent nuo prekės vertės ir
yra skaičiuojamas PVM. Taigi teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad
sutarties šalys šias abi sąvokas naudojo kaip sinonimus.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta šiuos apelianto argumentus ir laiko,
kad teismo išvada atitinka tiek nuolaidų esmę, jų paskirtį, tiek paminėtas CK
6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisyklės. Taip minėto susitarimo 9 punkte ir sutarties 4.1.,
3.4. punktuose pavartota sąvoka ,,kaina“ ir susitarta dėl mokėjimų, kuriuose įskaitomas PVM, tuo
tarpu susitarimo 2.1. ir
2.2. punktuose sąvoka ,,vertė“ siejama su pinigų sumomis į kurias neįskaitomas
PVM. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais
atsakovo motyvus, jog tuo atveju, jeigu būtų susitarta pinigines nuolaidas taikyti, kaip teigia apeliantas, nuo prekių kainų
(prekės vertė su PVM), atsakovas, įvykdęs tokią sutartinę nuostatą, netektų
dalies atlygio bei taikytų nuolaidą valstybės mokesčiui, kurio jis faktiškai
negauna, nes po PVM sąskaitos faktūros
išrašymo dienos šis mokestis yra pervedamas į Valstybės biudžetą.
Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis paminėtu
ir įvertinęs tai, jog
abi sutarties šalys verslininkai, turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovas turėjo ir galėjo
suprasti, jog papildomo susitarimo 2.1 papunktyje nurodyta prekių vertės suma, nuo kurios susitarta
taikyti numatytas nuolaidas, skaičiuojama be PVM.
Dėl prekių pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo momento.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas laikė
nepagrįstu ieškovo
argumentą, kad vaistų kainos, kurios nurodytos atsakovo ieškovui 2005 m.
balandžio 29 d. išrašytose sąskaitose faktūrose, pagal kurias prekės ieškovui
buvo pristatytos tik gegužės 2 - 4 dienomis, turi būti įskaitytos į bendrą 2005 m. gegužės mėnesio
pirkimų sumą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada.
Bylos medžiaga nustatyta, kad šalių sutartiniai santykiai buvo
reglamentuojami paminėtos 2005 m. vasario 1 d. daugkartinio vaistų pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2005-265-07 nuostatomis (t. 1, b. l. 9). Šalys, pasirašydamos šią sutartį, susitarė ir dėl sutarties
2.1. punkto, pagal kurį pirkėjas (ieškovas) užsakymą konkrečiai prekių partijai
privalo pateikti prieš vieną dieną iki pageidaujamo prekių pristatymo termino;
pardavėjas (atsakovas) prekes tiekia atskiromis partijomis, pagal pirkėjo
(ieškovo) žodinį, rašytinį ar elektroninį užsakymą; pardavėjas (atsakovas) turi
teisę nemotyvuotai atsisakyti priimti užsakymą konkrečiai prekių partijai.
Nustatyta, kad šalys sutartyje jau buvo sutarusios dėl prekių kokybės, pristatymo ir
kitų pardavimo sąlygų, todėl atsakovui, priėmus užsakymą, tai yra
akceptavus ofertą ir išspausdinus PVM
sąskaitą faktūrą, kurioje nurodytos
prekės, dėl kurių pirkimo buvo akceptuotas ieškovo pasiūlymas, laikytina, jog šalys sutarė taip pat dėl perkamų prekių
pavadinimo, kiekio ir kainos. Beje, byloje
nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, išrašydamas
minimas PVM sąskaitas faktūras, priėmė
ieškovo 2005 m. balandžio 29 d. užsakymą, todėl paminėta sutarties 2.1.
punkto dalis apie atsakovo (pardavėjo) teisę
nemotyvuotai atsisakyti priimti ieškovo (pirkėjo) užsakymą, sprendžiant nagrinėjamą
ginčą nėra aktuali. Be to, pažymėtina
tai, kad, kaip paaiškino ieškovo atstovas, ši bendrovė parduodamų vaistų
pavadinimus ir kainas skelbia viešai
internete.
Taigi šios aplinkybės laidžia daryti išvadą, kad atsakovui išrašius 2005 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitas faktūras,
priešingai nei teigia apeliantas, faktiškai buvo sutarta dėl visų vaistų pirkimo pardavimo sąlygų (CK 6.162 str. 1, 2 d., 6.305 str.
1 d., 6.306 str. 4 d., 6.181 str.). Beje, kaip teigia atsiliepime į apeliacinį skundą
atsakovo atstovas, atskiro pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo momento
susiejimas su atitinkamų PVM sąskaitų
faktūrų išrašymu yra naudingas atsakovo pirkėjams, nes tokiu būdu
perkamiems vaistams gali būti greičiau
pritaikoma ir išmokama nuolaida. Taigi laikytina, jog tokia situacija atitinka
taip pat ir tikruosius pirkėjo lūkesčius (CK 6.193 str., 6.158 str.). Apeliantas,
nesutikdamas su teismo argumentais šiuo klausimu, remiasi CK 6.173 straipsnio
pirmąja bei 6.181 straipsnio pirmąja dalimi, tačiau šios normos nėra
imperatyvios, nes konstatuojant akcepto bei sutarties sudarymo momentą
leidžiama remtis sutarčių nuostatomis ar atsižvelgti į egzistuojančius šalių
santykius arba papročius. Pagal CK 6.173 straipsnio 3 punktą tokiu atveju
akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių
veiksmų atlikimo.
Esant tokioms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis CK
6.305 straipsnio pirmąja dalimi pagrįstai sprendė, kad atsakovas 2005 m.
balandžio 29 d. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytas sumas pagrįstai
įskaičiavo į 2005 m. balandžio mėnesio bendrą prekių vertę ir šioms sąskaitoms
pritaikė nuolaidą už 2005 m. balandžio mėnesį.
Dėl atsakovo nesąžiningumo ir ieškovo suklaidinimo.
Kaip minėta, apeliantas nurodo, kad atsakovas 2005 m. gegužės mėnesį suklaidino apeliantą, nes pateikdamas
jam ataskaitas apie prekes, pirktas per 2005m. gegužės mėnesį, šiose
ataskaitose nurodė ir per 2004 m. gegužės mėnesį ieškovo pirktas prekes. Pirmosios instancijos teismas
sprendė, kad ieškovo argumentas, jog jeigu nebūtų atsakovo suklaidintas, tai 2005
m. gegužės mėnesį būtų nupirkęs daugiau prekių, nėra pakankamas įrodymas tokiai
išvadai. Be to, teismas nustatė, kad ieškovo nurodyta pirkimų dalis sudaro labai
mažą 2005 m. gegužės mėnesio
dalį 23 - 28 d. (t. 1, b. l. 18 - 23), o ieškovas turėjo galimybę šią klaidą nesunkiai pastebėti. Teismas taip pat laikė, kad ieškovas
nenurodė šaltinio, iš kurio gauta ši ataskaita, todėl ji negali būti laikoma įrodymu apie 2005 m. gegužės
mėnesį nupirktų prekių vertę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nesutiko su šiais ieškovo
argumentais ir nurodė, kad bendrovė
negalėjo siųsti apeliantui
tokio turinio ataskaitos, nes jos prekybinių nuolaidų skaičiavimo už 2005 metų gegužės mėnesį programoje
jau nebuvo saugomi duomenys apie 2004 metų gegužės mėnesį pirktas prekes (t. 1,
b. l. 109).
Teisėjų kolegija atmeta minimus apelianto argumentus. Visų pirma, iš
bylos medžiagos matyti, kad nei 2005 m. vasario 1 d. sutartyje Nr. 2005-265-07, nei papildomame susitarime Nr. 2005-266-07 nėra numatyta atsakovo
prievolė teikti ieškovui ataskaitas apie jam parduotas prekes. Antra, ieškovas
teismui nepateikė CPK 177 straipsnio bei 197 straipsnio pirmosios dalies
reikalavimus bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalių
reikalavimus atitinkančių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad
atsakovas, nustatydamas prekybos apimtis su ieškovu už šį laikotarpį, tai yra 2005 m. gegužės mėnesį, įtraukė 2004 m.
atitinkamo laikotarpio duomenis. Trečia, iš byloje esančios ieškovo atsakovui
išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų išklotinės už 2005 m. gegužės mėnesį, kurią
teismui pateikė atsakovas (t. 2, b. l. 1 – 34), matyti, kad 2004 m. gegužės
mėnesį ieškovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos pardavimų
apimtis skaičiuojant sulygtas nuolaidas už 2005 m. gegužės mėnesį. Ketvirta,
teisėjų kolegija, vertindama šiuos apeliacinio skundo teiginius, laiko
reikšminga tą aplinkybę, jog ieškovas per 2005
metų pirmąjį pusmetį vien iš atsakovo – kuris yra tik viena iš didmenine vaistų prekyba užsiimančių
įmonių, nupirko vaistų už 5 mln. Lt.
Taigi ši aplinkybė paneigia apelianto argumentus, kad jis laikytinas
silpnesniąja ginčo teisinių santykių šalimi. Atsižvelgiant į tai, yra teisingi
atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti teiginiai, kad atsakovas,
kaip solidus verslininkas, yra pajėgus savo jėgomis tvarkyti perkamų vaistų bei
taikytinų nuolaidų apskaitą.
Remdamasi tuo, kas paminėta, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo pretenzijas, grindžiamas atsakovo
nesąžiningumu bei ieškovo klaidinimu (CPK 178, 185 str.).
Dėl nuolaidų skaičiavimo.
Apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo
atmetė argumentus, jog atsakovas, skaičiuodamas nuolaidas, jam pritaikė
sutartinę atsakomybę pagal sutartį bei susitarimą už tas prievoles, kurios
atsirado pagal anksčiau tarp šalių sudarytas sutartis, tuo pripažino sutarčių
grįžtamąją galią ir be pagrindo atsisakė priteisti iš atsakovo ieškovui 30 575,
36 Lt nuolaidą už 2005 m. vasario mėnesį. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto
teiginį.
Kaip minėta, pagal minimo papildomo susitarimo 2 punktą atsakovas (pardavėjas)
įsipareigojo suteikti ieškovui (pirkėjui) šias mėnesines nuolaidas: 1) 12
procentų dydžio nuolaidą,
skaičiuojamą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės ir nuo kompensuojamų prekių, kurios nurodytos sąraše ,,A“,
vertės, jeigu bendra nupirktų per mėnesį prekių vertė yra ne mažesnė kaip 600 000 Lt; 2) 5 procentų
dydžio papildomą nuolaidą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės, kai
ieškovas sumoka pagal susitarime sutartas sąlygas (t. 1, b. l. 10 ). Be to, susitarimo 4 punkte vienareikšmiškai nurodyta, kad
ieškovui (pirkėjui) ,,praterminavus“ mokėjimus jokios nuolaidos netaikomos. Taigi šalys susitarė, jog 5 procentų nuolaida yra papildoma ir taikoma tik
tada, kai pirkėjas laiku sumoka už nupirktas prekes. Byloje nustatyta, kad 2005 m. vasario mėnesio paskutinę
dieną ieškovas buvo laiku
neatsiskaitęs su atsakovu už pirktas prekes, kurių bendra kaina buvo 269 151 Lt (t. 3, b. l. 94),
todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti sutartines nuostatas, pagal kurias
nuolaidos už nupirktas prekes netaikomos. Apelianto skunde nurodyti motyvai bei
apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai neduoda pagrindo daryti
priešingą išvadą (CPK 185 str.). Ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismui
pateikė dokumentus (paskaičiavimus, 2007 m. sausio 4 d. pažymą dėl apmokėjimo,
apyvartos ir nuolaidų dydžių lentelę). Teisėjų kolegija lako, kad teismas iš
esmės teisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ir vertindama
pateiktus naujus įrodymus, kurie tik patikslina anksčiau ieškovo pateiktus
skaičiavimus, sprendžia, jog jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų
pagrįstumo (CPK 185 str.).
Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių šio sprendimo
negaliojimo pagrindų, bylą išnagrinėjo neperžengiant apeliaciniame skunde
nustatytų ribų ir nerado pagrindo naikinti skundžiamą galutinį pirmosios
instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais,
todėl šį skundą atmeta, o teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1
d.).
Teisėjų
kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš ieškovo BUAB
,,Medicamen“ valstybei 13,7 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 145).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies
pirmu punktu,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. gautinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš
ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicamen“ valstybei
13,7 Lt (trylika litų 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virginija Čekanauskaitė
Donatas Šernas