Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-69-2007].doc
Bylos nr.: 2A-69/2007
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

                                                                                                                                                            Civilinė byla Nr. 2A-69/2007

                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4, 45.3, 116.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. gegužės 29 d.

Vilnius

         

          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Violetai Drėmienei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Giedriui Mozūraičiui,

atsakovo atstovui advokatui Nerijui Katiliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicamen“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. galutinio sprendimo, kuriuo panaikintas Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. preliminarus sprendimas ir ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-209-109/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicamen“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Tamro“ dėl skolos priteisimo.

          Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas UAB ,,Medicamen“ 2005 m. gruodžio 21 d. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Tamro“ dėl 196 506,38 Lt skolos priteisimo. Nurodė, kad šalys 2005 m. vasario 1 d. sudarė prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2005-265-07, kurios 4.3 punkte numatė, jog pardavėjas (atsakovas) gali taikyti ieškovo perkamoms prekėms nuolaidą, kurios dydis priklauso nuo perkamų prekių kiekio. Taip pat šalys tą pačią dieną sudarė papildomą susitarimą Nr. 2005-266-07, kuriame susitarė dėl minėtų nuolaidų dydžio bei taikymo sąlygų. Atsakovas privalėjo sukauptoms nuolaidoms išrašyti kreditines sąskaitas ir atitinkama suma sumažinti to paties mėnesio, už kurį suteikiama nuolaida, ieškovo įsiskolinimą. Ieškovas nurodė, kad nuo sutarties sudarymo dienos, tai yra 2005 m. vasario 1 d., iki 2005 m. birželio 30 d. jis nupirko iš atsakovo prekių už 4 935 772 Lt, tačiau atsakovas suteikė nuolaidų tik už 516 712,67 Lt, tai yra tik 10,47 procentų nuo visų nupirktų prekių bendros vertės, nors pagal sutarties sąlygas privalėjo išrašyti 17 procentų nuolaidų. Ieškovo skaičiavimu, kadangi iš visų nupirktų prekių 15 procentų sudarė kompensuojamos prekės (kompensuojami vaistai), todėl atsakovas turėjo suteikti ieškovui nuolaidą už 713 219,05 Lt ir nepagrįstai nesuteikė nuolaidos už 196 506,38 Lt. Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė taikyti nuolaidas už 2005 m. gegužės mėnesį, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neva neįvykdė sąlygos nuolaidai pritaikyti, tai yra nenupirko prekių už bendrą 600 000 Lt sumą. Ieškovo teigimu, pagal atsakovo duomenis jis 2005 m. gegužės mėnesį nupirko prekių už 596 596 Lt sumą, tačiau atsakovas neįskaičiavo tų prekių, kurios buvo nupirktos pagal 2005 m. balandžio 29 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nors nurodytos prekės buvo pristatytos bei už jas sumokėta 2005 m. gegužės mėnesį ir prekių nupirkimo momentu turi būti laikomas jų priėmimo momentas.      

Kauno apygardos teismas 2006 m. sausio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino. Teismas sprendė, kad ieškovo išdėstytas aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Dėl šio preliminaraus teismo sprendimo atsakovas pateikė prieštaravimus, prašydamas preliminarų teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

 

Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 1 d. galutiniu sprendimu panaikino minėtą teismo 2006 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl skirtingo susitarimo dėl nuolaidų aiškinimo ir taikymo. Teismas aiškino, jog šalys ginčo susitarimo 2 punkte numatė, kad pardavėjas suteikia pirkėjui tokias mėnesines nuolaidas: 1) 12 procentų dydžio nuolaidą, skaičiuojamą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės ir nuo kompensuojamų prekių, kurios nurodytos sąraše A, vertės, jei bendra nupirktų per mėnesį prekių vertė yra ne mažesnė kaip 600 000 Lt; 2) 5 procentų dydžio papildomą nuolaidą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės, kai ieškovas sumoka pagal susitarime sutartas sąlygas (t. 1, b. l. 10). Teismas vertino šalių susitarimuose vartojamas sąvokas prekės ,,kaina“ bei ,,vertė“, ir sprendė, kad kaina – tai suma, kurią sumoka pirkėjas, teisėtai įsigyjantis prekę ir į ją įskaičiuojami visi mokesčiai, taip pat ir PVM, o prekės vertė, teismo nuomone, - tai atlygis, kurį gauna pardavėjas už prekę, išskyrus PVM, nes nuo prekės vertės ir yra skaičiuojamas PVM. Teismas konstatavo, kad ieškovas, būdamas verslininku, turėjo ir galėjo suprasti, kad papildomo susitarimo 2.1 punkte nurodyta prekių vertės suma, nuo kurios yra taikomos susitarime numatytos nuolaidos, skaičiuojamos be PVM. Teismo nuomone, liudytojų V. L. bei D. S. parodymai patvirtino, kad nuolaidų dydžiai buvo taikomi pagal papildomo susitarimo 2 punkto sąlygas, o bendra prekių, nupirktų per mėnesį, vertė skaičiuojama be PVM. Teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais (t. 1, b. l. 17, 117, t. 3, b. l. 94), sprendė, kad 2005 m. gegužės mėnesį ieškovas iš atsakovo nupirko prekių už 566 238 Lt be PVM (596 596 Lt su PVM), todėl konstatavo, kad bendra pirkimų vertė už 2005 m. gegužės mėnesį neviršijo 600 000 Lt sumos, dėl to teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė taikyti 12 procentų nuolaidą ieškovui už minėtą mėnesį. Be to, net priskaičiavus PVM pirkimų suma neatitinka nuolaidoms taikyti nustatytos sąlygos.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai netaikė 5 procentų dydžio nuolaidų už 2005 m. gegužės mėnesį, nes susitarimo 2.2 punkte nurodyta 5 procentų nuolaida yra papildoma ir taikoma tik tada, kai pirkėjas laiku sumoka už nupirktas prekes, o ieškovas šios sąlygos gegužės mėnesį neįvykdė. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad 2005 m. balandžio 29 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos kainos turi būti įskaitytos į bendrą 2005 m. gegužės mėnesio pirkimų sumą, nes, teismo teigimu, pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė (CK 6.305 str. 1 d.) ir laikoma sudaryta nuo šalių susitarimo momento, o ne nuo tada, kai pardavėjas perduoda pirkėjui prekę, todėl prekių, nurodytų 2005 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitose faktūrose pirkimo-pardavimo momentu turi būti laikoma 2005 m. balandžio 29 d., todėl atsakovas pagrįstai įskaičiavo šiose sąskaitose nurodytas sumas į 2005 m. balandžio mėnesio bendrą prekių vertę ir šioms sąskaitoms pritaikė nuolaidų už 2005 m. balandžio mėnesį. Teismas konstatavo, kad už 2005 m. vasario, kovo, balandžio ir birželio mėnesius nuolaidos pritaikytos teisingai (t. 1, b. l. 17, 117, t. 3, b. l. 94-100), o nuolaidos dalį už 2005 m. balandžio mėnesį, kuri nebuvo pritaikyta balandžio mėnesį, atsakovas pritaikė 2005 m. birželio mėnesį.

 

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Medicamen“ prašo minėtą galutinį teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1.      Nepagrįsta teismo išvada dėl sąvokų ,,kaina“ ir ,,vertė“, nes naudojant lingvistinį aiškinimo metodą, pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kaina suprantama kaip vertė pinigais, o vertė – kaip piniginė daikto išraiška, kaina. Be to, pagal susitarimo 2.1 ir 2.2 punktus, nuolaidos turėjo būti taikomos nuo nupirktų prekių vertės, o prie atsiliepimo į ieškinį atsakovo pateiktose kreditinėse sąskaitose faktūrose nurodyta sukaupta nuolaida. Nuolaidos paskaičiuotos su PVM, o tai reiškia, kad atsakovas, skaičiuodamas nuolaidas, jas skaičiavo vartodamas terminą ,,vertė“ kaip ,,kaina“, tai yra įskaitant PVM. Tokią išvadą patvirtina ir sistemiškai aiškinamos susitarimo 2 ir 9 punktų nuostatos, kuriose nurodomos tarpusavyje susijusios pinigų sumos, tačiau niekur nėra išskiriamas PVM. Šalys susitarė nuolaidas taikyti nuo prekių apyvartos sumos įskaičiuojant PVM. Liudytojų parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, be to, liudytojai yra darbo santykiais susiję su atsakovu.

2.      Teismas nepagrįstai laikė prekių pirkimo-pardavimo momentu 2005 m. balandžio 29 d., nes visos minėtose sąskaitose faktūrose nurodytos prekės apelianto buvo priimtos ir apmokėtos 2005 m. gegužės mėnesį, todėl į gegužės mėnesį nupirktų prekių apskaitą atsakovas privalėjo įtraukti ir jose nurodytas nupirktų prekių vertes. Prekių pateikimo ir apmokėjimo aplinkybes įrodo byloje esančios sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvitai, apelianto darbuotojų paaiškinimai (t. 1, b .l. 24-99). Nėra duomenų, kad 2005 m. balandžio 29 d. užsakant prekes šalys susitarė dėl konkrečių prekių ir jų kiekio, atsakovas nesielgė taip, kad būtų galima įžvelgti jo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas, o tik patvirtino, jog gautas užsakymas, todėl tai nelaikytina akceptu (CK 6.162 str. 2 d., 6.173 str.). Būtina atsižvelgti į visas sandorio sudarymo aplinkybes, todėl turėtų būti atkreipiamas dėmesys į pačių sąskaitų faktūrų pateikimo apeliantui dieną, tai yra 2005 m. gegužės 2 d., nuo kurios atsiranda teisės ir pareigos tarp šalių (CK 6.181 str. 1 d.). Šalys visada vienodai suprato savo ketinimus ir traktavo sandorio sudarymo momentą prekių (akcepto) gavimo momentu (t. 1, b. l. 14-15).

3.      Teismas neatsižvelgė į šalių padėtį vykdant sutartį bei nekorektišką atsakovo elgesį apelianto atžvilgiu. Iš ginčo sutarties ir susitarimo matyti, kad nuolaidų skaičiavimo ir išmokėjimo prerogatyva suteikta atsakovui, todėl apeliantas, neturėdamas kompiuterinės programos, kurią turi atsakovas, ir dėl to negalėdamas patikrinti nuolaidų skaičiavimo pagrįstumo, pripažintinas sutarties silpnesniąja šalimi. Apeliantas, suabejojęs nuolaidų skaičiavimo pagrįstumu, kreipėsi į atsakovą, tačiau šis net 2,5 mėnesio nepateikė paskaičiavimo lentelės, nepatikslino kreditinių sąskaitų, neišsklaidė apelianto abejonių dėl paskaičiuotų nuolaidų pagrįstumo. Sutartis ir susitarimas nenumatė tiesioginės pareigos atsakovui teikti apeliantui ataskaitas apie nupirktas prekes, tačiau atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius bendradarbiavimo santykius, į tai, kad tokią pareigą atsakovas buvo prisiėmęs savanoriškai, apeliantas preziumavo sąžiningą atsakovo elgesį ir jo teikiamų ataskaitų teisingumą, tačiau teikiant ataskaitą už 2005 m. gegužės mėnesį atsakovas suklaidino apeliantą, dėl ko šis nepilnai įgyvendino savo teisėtus lūkesčius pagal minėtą sutartį ar susitarimą. Apeliantas iš atsakovo 2005 m. vasario-balandžio mėnesiais pirko prekių daugiau kaip už milijoną litų kiekvieną mėnesį, o birželio mėnesį gerokai viršijo 600 000 Lt ribą, todėl akivaizdu, kad apeliantas buvo pajėgus viršyti nupirktų prekių 600 000 Lt ribą ir per 2005 m. gegužės mėnesį, jei atsakovas savo ataskaita nebūtų jo suklaidinęs. Akivaizdu, kad apeliantas, būdamas verslininkas ir siekdamas kuo didesnio pelno, 2005 m. nupirkęs prekių už 596 596 Lt, būtų nupirkęs ir trūkstamą kiekį prekių, kad pasinaudotų galimybe gauti nuolaidų už 2005 m. gegužės mėnesį nupirktas prekes.

4.      Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas teisingai pritaikė nuolaidas už 2005 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesius, nes teismas neįvertino tos aplinkybės, kad pats atsakovas pripažino, jog už vasario mėnesį neišmokėjo apeliantui priklausančios nuolaidos 30 575,36 Lt, kadangi pastarasis tariamai praleido apmokėjimo terminus ir taip pažeidė susitarimo sąlygas. Nei įstatymas, nei sutartis nenumato sutarties bei susitarimo grįžtamosios galios, tai yra šalių teisės ir pareigos atsiranda nuo 2005 m. vasario 1 d., todėl nėra pagrindo apeliantui taikyti sutartinę atsakomybę pagal sutartį bei susitarimą už tas apelianto prievoles, kurios atsirado pagal anksčiau tarp šalių sudarytas sutartis. Tai, kad apeliantas nepraleido mokėjimo terminų už vasario mėnesį nupirktas prekes patvirtina liudytojai V. L. , D. S.

5.      Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neįtraukė į 2005 m. gegužės mėnesio apyvartą prekių, pirktų pagal 2005 m. balandžio 29 d. sąskaitas faktūras ir dėl to apeliantui nebuvo paskaičiuota nuolaida už gegužės mėnesį. Be to, teismas neatsižvelgė į byloje esančią nuolaidų skaičiavimo lentelę (t. 1, b. l. 17), kuri patvirtina, kad atsakovas nuolaidas skaičiavo kaip jam patogu ir nesivadovavo tarp šalių sudarytu susitarimu, todėl nepagrįstai apeliantui nebuvo sumokėta 62 718,93 Lt nuolaida.

 

            Atsiliepimu atsakovas UAB ,,Tamro“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1.      Apeliantas netinkamai interpretuoja tarp šalių sudarytus susitarimus ir ši interpretacija prieštarauja byloje surinktai informacijai. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2005 m. balandžio mėnesį atsakovas pardavė apeliantui prekių už 38 706 Lt vykdydamas išpardavimą, o nuo 2005 m. vasario 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. apeliantui buvo parduotos prekės su jau pritaikytomis nuolaidomis, kurių vertė sudarė 12 598 Lt, tuo tarpu susitarimo 5 punkte numatyta, kad pardavėjas netaikys jokių nuolaidų toms prekėms, kurios parduodamos pagal atskirus pasiūlymus, akcijų, žaidimų ar išpardavimų metu. Dėl šių aplinkybių apeliantas nepagrįstai reikalauja kad atsakovas šioms prekėms pritaikytų papildomas nuolaidas. Taip pat sistemiškai aiškinant susitarimo 2.1 ir 2.2 punktus, darytina išvada, kad atsakovas buvo įsipareigojęs taikyti 12 procentų nuolaidą tik kompensuojamiems vaistams, kurie buvo įtraukti į sąrašą A ir nebuvo įsipareigojęs taikyti tokiems vaistams 5 procentų nuolaidos. Apelianto reikalaujamų priteisti už nupirktus kompensuojamus vaistus nuolaidų, tai yra vaistams, neįtrauktiems į sąrašą A, ir papilomos 5 procentų nuolaidos taikymui nėra jokio pagrindo, nes tokie reikalavimai prieštarauja nurodytiems susitarimo punktams. Apeliantas laiku neatsiskaitė su atsakovu už 2005 m. vasario mėnesio prekes, todėl atsakovas turėjo teisę netaikyti apeliantui nuolaidų už 2005 m. vasario mėnesį pirktas prekes.

2.      Nepagrįstas apelianto argumentas, kad šalys sąvokas ,,vertė“ ir ,,kaina“ laikė sinonimais, nes pinigines nuolaidas taikant nuo prekių kainų (sumų, į kurias įskaičiuojamas PVM) gautųsi, kad atsakovas turėtų atsisakyti dalies savo atlygio, kurį gauna klientams parduodant prekes, be to, papildomai taikyti nuolaidas valstybės mokesčiui, kurio atsakovas faktiškai negauna, nes jis po PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos yra pervedamas į Valstybės biudžetą. Be to, jei šalys būtų laikiusios šias sąvokas lygiavertėmis, tai sutartyse būtų naudojusios vieną sąvoką. Tarp šalių jau keturis metus buvo vykdoma prekyba vaistais ir nuolaidos skaičiuotos nuo prekių vertės, tai yra sumos, į kurią PVM nėra įtraukiamas. Apeliantas savo konkliudentiniais veiksmais yra patvirtinęs, kad minėtos sąvokos turi skirtingas reikšmes.

3.      Pagrįsta teismo išdava dėl pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo momento. 2005 m. balandžio 29 d. apeliantui pateikus užsakymą ir atsakovui jį priėmus, šalys susitarė dėl prekių pavadinimo, kiekio ir kainos, o sutartyje jau buvo susitarusios dėl kokybės, pristatymo ir kitų sąlygų. Dėl to atsakovui priėmus apelianto užsakymą, šalys faktiškai sutarė dėl visų vaistų pirkimo-pardavimo sąlygų. Be to, visas balandžio 29 d. užsakytas prekes atsakovas įtraukė į 2005 m. balandžio mėnesio nuolaidų apskaitą ir faktiškai apeliantui išmokėjo nuolaidas už šias prekes, o apeliantas reikalauja jas mokėti antrą kartą.

4.      Nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovas jį suklaidino pateikdamas 2005 m. gegužės mėnesio ataskaitą, nes ginčo susitarimuose nėra numatyta atsakovo pareiga teikti ataskaitas, apeliantas neturėjo pagrindo vadovautis pateiktais duomenimis ir teikti pretenzijas dėl jų teisingumo. Apeliantas yra solidus verslininkas, kuris privalo savo jėgomis vesti perkamų vaistų bei taikomų nuolaidų apskaitą, o ne reikalauti, kad tai padarytų kita sandorio šalis.

5.      Šalys yra lygiaverčiai verslininkai, todėl kritiškai turėtų būti vertinami apelianto teiginiai, kad jis turi būti laikomas silpnesniąją sutarties šalimi. Apeliantas nepateikė pakankamai jo poziciją pagrindžiančių įrodymų, neįrodė teiginio, kad 15 procentų nupirktų prekių sudaro kompensuojamos prekės, nuo kurių nuolaidos netaikomos.

6.      Nepagrįstas teiginys, kad atsakovas nesąžiningai vykdė susitarimus ir nebendradarbiavo su apeliantu. Be to, atsakovas, apeliantui delsiant atsiskaityti už prekes, vadovaudamasis susitarimo 4 punktu, turėjo teisę visiškai netaikyti nuolaidų už apelianto 2005 m. vasario mėnesį pirktas prekes, tačiau būdamas geranoriškas savo iniciatyva išmokėjo didžiąją dalį nuolaidų.

 

                        Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka paaiškėjo, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartimi ieškovui UAB ,,Medicamen“ yra iškelta bankroto byla, todėl ieškovo pavadinimas buvo pakeistas pagal teisinį bendrovės statusą į BUAB ,,Medicamen“.          

 

 

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir galutiniu sprendimu atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Prieš pradėdama nagrinėti atskirus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija laiko, jog yra būtina pažymėti kai kurias byloje nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamas ginčas, kaip minėta, yra kilęs dėl to, kad sutarties šalys ne vienodai aiškina jose panaudotas sąvokas, nevienodai interpretuoja aplinkybes ir įžiūri nesąžiningumą viena kitos veiksmuose. Nustatyta, kad abi nagrinėjamo ginčo ir atitinkamai ginčo sutartinių teisinių santykių šalys yra vaistais prekiaujantys verslininkai. Šie santykiai juos siejo ne vienerius metus ir sutartys bei susitarimai dėl nuolaidų taikymo nebuvo pirmieji. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ankstesnėse sutartyse buvo naudojamos tokios pat sąvokos, o nuolaidos buvo skaičiuojamos taip pat, kaip ir pagal nagrinėjamą sutartį bei susitarimą, tai yra nuo prekių vertės - sumos, kurioje nėra įtrauktas už prekes mokamas PVM mokestis. Duomenų, paneigiančių tokį tvirtinimą, byloje nėra. Taigi akivaizdu, kad komercine veikla užsiimančioms įmonėms tokios sutartys buvo abipusiškai naudingos, o jų sąlygos, suprantama, nustatytos suderinus abiejų šalių komercinius interesus, iki kilo ginčas, atitiko jų interesus (CK 6.154, 6.156, 6.162 str.). Pažymėtina ir tai, kad ieškovas neginčija nei sutarčių (susitarimų), nei atskirų jų sąlygų, o pretenzijas dėl atsakovo veiksmų ėmė reikšti tik 2005 m. liepos mėnesio pabaigoje (t. 1, b. l. 10 – 12).

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose ir jomis būtina vadovautis. Tokiam teiginiui pritaria ir atsakovas savo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ (bylos Nr. 3K-3-406/2000), nurodyta, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse šiuo klausimu ne kartą yra nurodyta, kad bet kuri sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, atsižvelgiant į jos pobūdį, rūšį, šalių teisinį statusą, teisėtus lūkesčius, kurių įgyvendinimo realiai tikimasi sudarant sutartį, ir į kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2000,  I. B. v. A. G.; 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-837/2000, K. G. v. L. P.; 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2005, UAB „Šiaulių naujienos“ v. UAB „Šiaulių vandenys“ ir kt.).

Šiomis CK 6.193 straipsnyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse suformuluotomis taisyklėmis teisėjų kolegija vadovausis spręsdama dėl apelianto argumentų pagrįstumo.

 

Dėl sąvokų ,,kaina“ ir ,,vertė“ aiškinimo bei taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2005 m. vasario 1 d. sutartyje Nr. 2005-265-07 (t. 1, b. l. 9) bei tos pačios dienos papildomame susitarime Nr. 2005-266-07 (t. 1, b. l. 10) naudojamas sąvokas prekės „vertė" ir „kaina", remdamasis minėtų susitarimų turiniu bei prasme, konstatavo, kad prekės kaina - tai suma, kurią sumoka pirkėjas, nagrinėjamu atveju ieškovas, teisėtai įsigyjantis prekę, todėl į prekės kainą įskaičiuojami visi mokesčiai, tarp jų ir PVM. Tuo tarpu prekės vertė yra atlygis, kurį gauna pardavėjas už prekę, išskyrus PVM, nes būtent nuo prekės vertės ir yra skaičiuojamas PVM. Taigi teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad sutarties šalys šias abi sąvokas naudojo kaip sinonimus.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta šiuos apelianto argumentus ir laiko, kad teismo išvada atitinka tiek nuolaidų esmę, jų paskirtį, tiek paminėtas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisyklės. Taip minėto susitarimo 9 punkte ir sutarties 4.1., 3.4. punktuose pavartota sąvoka ,,kaina“ ir susitarta dėl mokėjimų, kuriuose įskaitomas PVM, tuo tarpu susitarimo 2.1. ir 2.2. punktuose sąvoka ,,vertė“ siejama su pinigų sumomis į kurias neįskaitomas PVM. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo motyvus, jog tuo atveju, jeigu būtų susitarta pinigines nuolaidas taikyti, kaip teigia apeliantas, nuo prekių kainų (prekės vertė su PVM), atsakovas, įvykdęs tokią sutartinę nuostatą, netektų dalies atlygio bei taikytų nuolaidą valstybės mokesčiui, kurio jis faktiškai negauna, nes po PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos šis mokestis yra pervedamas į Valstybės biudžetą.

Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis paminėtu ir įvertinęs tai, jog abi sutarties šalys verslininkai, turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovas turėjo ir galėjo suprasti, jog papildomo susitarimo 2.1 papunktyje nurodyta prekių vertės suma, nuo kurios susitarta taikyti numatytas nuolaidas, skaičiuojama be PVM.

 

Dėl prekių pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo momento.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad vaistų kainos, kurios nurodytos atsakovo ieškovui 2005 m. balandžio 29 d. išrašytose sąskaitose faktūrose, pagal kurias prekės ieškovui buvo pristatytos tik gegužės 2 - 4 dienomis, turi būti įskaitytos į bendrą 2005 m. gegužės mėnesio pirkimų sumą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalių sutartiniai santykiai buvo reglamentuojami paminėtos 2005 m. vasario 1 d. daugkartinio vaistų pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2005-265-07 nuostatomis (t. 1, b. l. 9). Šalys, pasirašydamos šią sutartį, susitarė ir dėl sutarties 2.1. punkto, pagal kurį pirkėjas (ieškovas) užsakymą konkrečiai prekių partijai privalo pateikti prieš vieną dieną iki pageidaujamo prekių pristatymo termino; pardavėjas (atsakovas) prekes tiekia atskiromis partijomis, pagal pirkėjo (ieškovo) žodinį, rašytinį ar elektroninį užsakymą; pardavėjas (atsakovas) turi teisę nemotyvuotai atsisakyti priimti užsakymą konkrečiai prekių partijai. Nustatyta, kad šalys sutartyje jau buvo sutarusios dėl prekių kokybės, pristatymo ir kitų pardavimo sąlygų, todėl atsakovui, priėmus užsakymą, tai yra akceptavus ofertą ir išspausdinus PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodytos prekės, dėl kurių pirkimo buvo akceptuotas ieškovo pasiūlymas, laikytina, jog šalys sutarė taip pat dėl perkamų prekių pavadinimo, kiekio ir kainos. Beje, byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, išrašydamas minimas PVM sąskaitas faktūras, priėmė ieškovo 2005 m. balandžio 29 d. užsakymą, todėl paminėta sutarties 2.1. punkto dalis apie atsakovo (pardavėjo) teisę nemotyvuotai atsisakyti priimti ieškovo (pirkėjo) užsakymą, sprendžiant nagrinėjamą ginčą nėra aktuali. Be to, pažymėtina tai, kad, kaip paaiškino ieškovo atstovas, ši bendrovė parduodamų vaistų pavadinimus ir kainas skelbia viešai internete.

Taigi šios aplinkybės laidžia daryti išvadą, kad atsakovui išrašius 2005 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitas faktūras, priešingai nei teigia apeliantas, faktiškai buvo sutarta dėl visų vaistų pirkimo pardavimo sąlygų (CK 6.162 str. 1, 2 d., 6.305 str. 1 d., 6.306 str. 4 d., 6.181 str.). Beje, kaip teigia atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo atstovas, atskiro pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo momento susiejimas su atitinkamų PVM sąskaitų faktūrų išrašymu yra naudingas atsakovo pirkėjams, nes tokiu būdu perkamiems vaistams gali būti greičiau pritaikoma ir išmokama nuolaida. Taigi laikytina, jog tokia situacija atitinka taip pat ir tikruosius pirkėjo lūkesčius (CK 6.193 str., 6.158 str.). Apeliantas, nesutikdamas su teismo argumentais šiuo klausimu, remiasi CK 6.173 straipsnio pirmąja bei 6.181 straipsnio pirmąja dalimi, tačiau šios normos nėra imperatyvios, nes konstatuojant akcepto bei sutarties sudarymo momentą leidžiama remtis sutarčių nuostatomis ar atsižvelgti į egzistuojančius šalių santykius arba papročius. Pagal CK 6.173 straipsnio 3 punktą tokiu atveju akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis CK 6.305 straipsnio pirmąja dalimi pagrįstai sprendė, kad atsakovas 2005 m. balandžio 29 d. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytas sumas pagrįstai įskaičiavo į 2005 m. balandžio mėnesio bendrą prekių vertę ir šioms sąskaitoms pritaikė nuolaidą už 2005 m. balandžio mėnesį.

 

Dėl atsakovo nesąžiningumo ir ieškovo suklaidinimo.

Kaip minėta, apeliantas nurodo, kad atsakovas 2005 m. gegužės mėnesį suklaidino apeliantą, nes pateikdamas jam ataskaitas apie prekes, pirktas per 2005m. gegužės mėnesį, šiose ataskaitose nurodė ir per 2004 m. gegužės mėnesį ieškovo pirktas prekes. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo argumentas, jog jeigu nebūtų atsakovo suklaidintas, tai 2005 m. gegužės mėnesį būtų nupirkęs daugiau prekių, nėra pakankamas įrodymas tokiai išvadai. Be to, teismas nustatė, kad ieškovo nurodyta pirkimų dalis sudaro labai mažą 2005 m. gegužės mėnesio dalį 23 - 28 d. (t. 1, b. l. 18 - 23), o ieškovas turėjo galimybę šią klaidą nesunkiai pastebėti. Teismas taip pat laikė, kad ieškovas nenurodė šaltinio, iš kurio gauta ši ataskaita, todėl ji negali būti laikoma įrodymu apie 2005 m. gegužės mėnesį nupirktų prekių vertę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nesutiko su šiais ieškovo argumentais ir nurodė, kad bendrovė negalėjo siųsti apeliantui tokio turinio ataskaitos, nes jos prekybinių nuolaidų skaičiavimo už 2005 metų gegužės mėnesį programoje jau nebuvo saugomi duomenys apie 2004 metų gegužės mėnesį pirktas prekes (t. 1, b. l. 109).

Teisėjų kolegija atmeta minimus apelianto argumentus. Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad nei 2005 m. vasario 1 d. sutartyje Nr. 2005-265-07, nei papildomame susitarime Nr. 2005-266-07 nėra numatyta atsakovo prievolė teikti ieškovui ataskaitas apie jam parduotas prekes. Antra, ieškovas teismui nepateikė CPK 177 straipsnio bei 197 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus atitinkančių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad atsakovas, nustatydamas prekybos apimtis su ieškovu už šį laikotarpį, tai yra 2005 m. gegužės mėnesį, įtraukė 2004 m. atitinkamo laikotarpio duomenis. Trečia, iš byloje esančios ieškovo atsakovui išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų išklotinės už 2005 m. gegužės mėnesį, kurią teismui pateikė atsakovas (t. 2, b. l. 1 – 34), matyti, kad 2004 m. gegužės mėnesį ieškovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos pardavimų apimtis skaičiuojant sulygtas nuolaidas už 2005 m. gegužės mėnesį. Ketvirta, teisėjų kolegija, vertindama šiuos apeliacinio skundo teiginius, laiko reikšminga tą aplinkybę, jog ieškovas per 2005 metų pirmąjį pusmetį vien iš atsakovo – kuris yra tik viena iš didmenine vaistų prekyba užsiimančių įmonių, nupirko vaistų už 5 mln. Lt. Taigi ši aplinkybė paneigia apelianto argumentus, kad jis laikytinas silpnesniąja ginčo teisinių santykių šalimi. Atsižvelgiant į tai, yra teisingi atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti teiginiai, kad atsakovas, kaip solidus verslininkas, yra pajėgus savo jėgomis tvarkyti perkamų vaistų bei taikytinų nuolaidų apskaitą.

Remdamasi tuo, kas paminėta, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo pretenzijas, grindžiamas atsakovo nesąžiningumu bei ieškovo klaidinimu (CPK 178, 185 str.).

 

Dėl nuolaidų skaičiavimo.

Apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo atmetė argumentus, jog atsakovas, skaičiuodamas nuolaidas, jam pritaikė sutartinę atsakomybę pagal sutartį bei susitarimą už tas prievoles, kurios atsirado pagal anksčiau tarp šalių sudarytas sutartis, tuo pripažino sutarčių grįžtamąją galią ir be pagrindo atsisakė priteisti iš atsakovo ieškovui 30 575, 36 Lt nuolaidą už 2005 m. vasario mėnesį. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto teiginį.

Kaip minėta, pagal minimo papildomo susitarimo 2 punktą atsakovas (pardavėjas) įsipareigojo suteikti ieškovui (pirkėjui) šias mėnesines nuolaidas: 1) 12 procentų dydžio nuolaidą, skaičiuojamą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės ir nuo kompensuojamų prekių, kurios nurodytos sąraše ,,A“, vertės, jeigu bendra nupirktų per mėnesį prekių vertė yra ne mažesnė kaip 600 000 Lt; 2) 5 procentų dydžio papildomą nuolaidą nuo nupirktų nekompensuojamų prekių vertės, kai ieškovas sumoka pagal susitarime sutartas sąlygas (t. 1, b. l. 10 ). Be to, susitarimo 4 punkte vienareikšmiškai nurodyta, kad ieškovui (pirkėjui) ,,praterminavus“ mokėjimus jokios nuolaidos netaikomos. Taigi šalys susitarė, jog 5 procentų nuolaida yra papildoma ir taikoma tik tada, kai pirkėjas laiku sumoka už nupirktas prekes. Byloje nustatyta, kad 2005 m. vasario mėnesio paskutinę dieną ieškovas buvo laiku neatsiskaitęs su atsakovu už pirktas prekes, kurių bendra kaina buvo 269 151 Lt (t. 3, b. l. 94), todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti sutartines nuostatas, pagal kurias nuolaidos už nupirktas prekes netaikomos. Apelianto skunde nurodyti motyvai bei apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą (CPK 185 str.). Ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus (paskaičiavimus, 2007 m. sausio 4 d. pažymą dėl apmokėjimo, apyvartos ir nuolaidų dydžių lentelę). Teisėjų kolegija lako, kad teismas iš esmės teisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ir vertindama pateiktus naujus įrodymus, kurie tik patikslina anksčiau ieškovo pateiktus skaičiavimus, sprendžia, jog jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo (CPK 185 str.).

 

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, bylą išnagrinėjo neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir nerado pagrindo naikinti skundžiamą galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl šį skundą atmeta, o teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš ieškovo BUAB ,,Medicamen“ valstybei 13,7 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 145).

 

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

 

n u t a r i a :

         

Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. gautinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicamen“ valstybei 13,7 Lt (trylika litų 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.      

 

 

 

Teisėjai                                                                                                             Alė Bukavinienė  

 

                                                                                                                        Virginija Čekanauskaitė     

   

Donatas Šernas