Administracinė byla Nr. AS-828-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01917-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas) Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. G. ir J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. G. ir J. G. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėjai M. G. ir J. G. (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. kovo 30 d. pateikė teismui skundą (b. l. 1-4), prašydami panaikinti Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2015 m. kovo 19 d. išvadą Nr. T-7(14)-1 ir priimti sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, kad UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaita Nr. 14/05-745 (toliau – ir Ataskaita) neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio ir Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – ir Metodika), reikalavimų, arba įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti Ataskaitą ir pateikti išvadą, jog ji neatitinka Įstatymo ir Metodikos reikalavimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi (b. l. 30-31) atsisakė priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Remdamasis Administracinių bylų teisinos įstatymo 5, 22 straipsnių nuostatomis, teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS602-162/2014, išaiškino, kad Tarnybos išvados dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo nuostatoms savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes yra tik Tarnybos nuomonė dėl ataskaitų atitikties, ir negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Išvados dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų galėtų būti kvestionuojamos, jei būtų skundžiami jų iš dalies nulemti, teisines pasekmes sukeliantys administraciniai aktai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijama Tarnybos išvada nesukelia pareiškėjams materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl reikalavimą dėl šios išvados panaikinimo atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Atkreipęs dėmesį į tai, jog tam tikro fakto pripažinimas (konstatavimas) ir jo teisinis įvertinimas nėra administracinių teismų veiklos tikslas ir savaime nesukelia ABTĮ numatytų teismo sprendimo pasekmių, t. y. neapgina į teismą pasikreipusio asmens tariamai pažeistų teisių arba įstatymų saugomų interesų, todėl pripažino, jog reikalavimas konstatuoti, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo ir Metodikos reikalavimų, taip pat negali būti savarankišku ginčo dalyku. Tuo tarpu reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti Ataskaitą ir pateikti išvadą, jog ji neatitinka Įstatymo ir Metodikos reikalavimų, laikytinas išvestiniu iš pirmojo skundo reikalavimo, todėl jį taip pat atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjai M. G. ir J. G. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį ir priimti sprendimą, kuriuo būtų nuspręsta priimti nagrinėti jų skundą administraciniame teisme dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2015 m. kovo 19 d. išvados Nr. T-7(14)-1 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nurodo, kad galimybė skųsti Turto vertinimo priežiūros tarnybos sprendimus administraciniam teismui yra nustatyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje bei Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių, patvirtintų Turto vertinimo priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 (2013 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. B1-77 redakcija), 20 punkte, tačiau pirmosios instancijos teismas savo nutartyje nenurodė argumentų, kodėl minėtos normos šiuo atveju negalėtų būti taikomos. Todėl teismas, priimdamas nutartį, netinkamai aiškino ir taikė Turto ir verslo vertinimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalies, Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių 20 punkto bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Minėtos nuostatos patvirtina, kad Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvada gali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju nepagrįsta ir neteisėta Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2015 m. kovo 19 d. išvada Nr. T-7(14)-1 sukelia pareiškėjams materialines teisines pasekmes, t. y. toliau lieka galioti nepagrįsta ir neteisėta UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaita Nr. 14/05-745, kurioje nustatyta nereali turto vertė (kurios pareiškėjai neva nepagrindė gautomis pajamomis, šio ginčo dalykas ir objektas bus nagrinėjamas kitoje byloje) ir kurios pagrindu Valstybinė mokesčių inspekcija yra apskaičiavusi ir įpareigojusi pareiškėjus sumokėti 26 421,73 EUR už neva nesumokėtus pajamų, socialinio draudimo mokesčius, taip pat delspinigius, baudas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju neturėtų būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. AS602-162/2014 pateiktu išaiškinimu, kad Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvados dėl turto ir vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo nuostatoms negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes, kaip minėta, yra du galiojantys teisės aktai, tiesiogiai nukreipiantys į galimybę skųsti Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvadas dėl turto ir vertinimo ataskaitų atitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatoms, be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-162/2014 nėra paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje todėl į ją atsižvelgti neprivaloma. Pažymi ir tai, kad minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS602-162/2014 nepavyko rasti nei viešoje teismų sprendimų paieškoje, nei Infolex praktikos paieškoje. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisminė praktika dėl galimybės skųsti Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvadas dėl turto ir vertinimo ataskaitų atitikties Turto ir verslo vertinimo įstatymo nuostatoms yra nevienoda, pvz., naujesnėje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-304-552/2015 išnagrinėjo skundą dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvados pagrįstumo ir, nors netenkino pareiškėjų prašymo, tačiau pripažino, kad atsakovo išvados teisėtumas ir pagrįstumas gali būti ginčijamas administraciniame teisme.

Teigia, jog patenkinus skundą jų teisių ir pareigų apimtis (teisių ir pareigų bei įstatyme saugomų interesų gynimo požiūriu) pasikeistų, o pats procesas gali turėti reikšmės tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimams, tiek bendrosios kompetencijos teismo sprendimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi, teismo nuomone, pareiškėjų ginčijamas Turto vertinimo priežiūros tarnybos dokumentas nesukelia jiems materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjų skundžiamoje Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2015 m. kovo 19 d. išvadoje Nr. T-7(14)-1 konstatuota, kad UAB „Inreal“ vardu parengtos Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos Nr. 14/05-745K, kurioje vertintas pareiškėjų nekilnojamasis turtas, neatitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje bei Turto ir verslo vertinimo metodikoje įtvirtintiems reikalavimams nenustatyta (b. l. 7). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šią išvadą Tarnyba pateikė, atsakydama į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. pranešimą Nr. 2-9534-433/2015, kuriuo buvo prašoma pateikti teismui atsiliepimą į pareiškėjų civilinėje byloje Nr. 2-9534-433/2015 pareikštą patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Inreal“ ir kt. dėl turto vertinimo ataskaitos pripažinimo negaliojančia dalyko pakeitimo. Pareiškėjai minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-9534-433/2015 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydami pripažinti, kad UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaita Nr. 14/05-745 neatitinka Įstatymo ir Metodikos reikalavimų bei, kad nustatyta Statybos objektų atkūrimo kaštų vertė yra nepagrįsta; panaikinti UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 14/05-745 kaip neteisėtą arba pripažinti ją negaliojančia. Tai reiškia, jog minėtoje civilinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjų turto vertės, nustatytos UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaitoje Nr. 14/05-745 (Įstatymo 23 str. 2 d.). Taigi, ginčijama Tarnybos išvada buvo pateikta bendrosios kompetencijos teismui kaip rašytinis įrodymas minėtoje civilinėje byloje, neabejotinai turintis įtakos pareiškėjų interesams, t. y. sukeliantis pareiškėjams materialines teisines pasekmes.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad oficialūs rašytiniai įrodymai gali būti ginčijami civiliniame arba baudžiamajame procese, ginčijant jų turinį kitais įrodymais, tačiau ne visi oficialūs rašytiniai įrodymai turi būti ginčijami teisme inicijuojant dėl to atskirą administracinį procesą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju iš esmės pagrindinis ginčas, kilęs dėl UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaitos Nr. 14/05-745, yra nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-9534-433/2015, Tarnybos 2015 m. kovo 19 d. išvada Nr. T-7(14)-1 dėl UAB „Inreal“ vardu parengtos Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos Nr. 14/05-745K atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams turi būti ginčijama minėtoje civilinėje byloje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37 str. 2 d., ABTĮ 21 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 str. 2 d.).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjų skundą, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų M. G. ir J. G. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys