Civilinė byla Nr. 2A-831-798/2016

                                                                      Teismo proceso  numeris 2-55-3-01394-2015-0

                                              Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.10;2.5.10.5.1;        

                                              2.5.29.2;3.3.1.21

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Dvarčionių keramika“ ir atsakovės „Swedbank“, akcinės bendrovės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Dvarčionių keramika“ ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei „Swedbank“, akcinei bendrovei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB)  „Dvarčionių keramika“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės „Swedbank“, AB 13 342 215,01 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinį grindė šiais argumentais:
1. Ieškovė ir atsakovė sudarė: a) 2005 m. rugsėjo 7 d. Kredito sutartį Nr. 05-058538-IN/05-058549-KL (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu atsakovė suteikė 43 845 277,22 Lt (12 598 470 Eur) kreditą; b) 2007 m. liepos 16 d. Overdrafto sutartį Nr. 07-040405-OJ (sutarties terminas iki 2009 m. rugsėjo 30 d.) (toliau – Overdrafto sutartis).
2. Ieškovė 2008 m. dėl nekilnojamojo turto rinkos bei statybų sektoriaus nuosmukio patyrė apyvartinių lėšų trūkumą, todėl kreipėsi į atsakovę dėl leidimo sudaryti dalies patalpų, kurios buvo įkeistos atsakovei, nuomos sutartį. Atsakovė atsakė, kad ieškovė turi teisę sudaryti pastatų nuomos sutartį jeigu ji neprisiims įsipareigojimų atlyginti išnuomoto turto pagerinimus, atsakovei suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovė teigė, kad tokiu būdu atsakovė sutrukdė jai išnuomoti nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, kadangi atsakovės reikalavimai turto nuomą padarė visiškai nepatrauklią potencialiems klientams ir tiesiogiai ribojo galimybes išnuomoti valdomą turtą.
3. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2009 m. balandžio 8 d. prašymu leisti parduoti banko naudai įkeistą pastatą, esantį Keramikų g. 2, Vilniuje, kad gauti apyvartinių lėšų. Atsakovė atsakė, kad sutikimą pastato pardavimui duos, jeigu 70 proc. pastato kainos be PVM, ne mažiau kaip 2 500 000 Lt, bus sumokėta bankui. Ieškovė paprašė sumažinti mokėtiną atsakovei ketinamo parduoti pastato kainos dalį nuo 2 500 000 Lt iki 1 500 000 Lt tačiau atsakovė nesutiko. 2009 m. rugsėjo 28 d. ieškovė sudarė pastato pirkimo–pardavimo sutartį ir 2 500 000 Lt kainos dalį pervedė atsakovei. Apyvartinių lėšų trūkumo problema liko iš esmės neišspręsta. Kadangi sudarant hipotekos lakštą atsakovė patvirtino, kad ieškovės parduodamo pastato vertė yra 1 mln. Lt., teigė, jog atsakovė be pagrindo reikalavo iš jos 2,5 karto didesnės sumos sumokėjimo bankui, nors įkeičiamas turtas (pastatas) išliko nepakitęs.
4. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2010 m. sausio 11 d. prašymu leisti prisiimti įsipareigojimus pagal kredito sutartis, didesnius nei 500 000,00 Lt, tačiau atsakymo negavo, todėl 2010 m. vasario 10 d. kreipėsi pakartotinai. Atsakovė leido prisiimti skolinius įsipareigojimus tik su papildomomis sąlygomis. Tokiu būdu atsakovė užkirto kelią gauti reikalingą finansavimą.
5. Ieškovė 2009 m. birželio 30 d. pardavė nuosavybės teise priklausiusias apie 10 mln. vertės atsargas. Pardavusi sandėlyje turėtą produkciją ieškovė padengė turėtą didelės vertės įsiskolinimą. Bankas su tokiu sandoriu nesutiko.
6. 2010 m. antroje pusėje AB „Dvarčionių keramika“ ėmė ieškoti būdų, kurie leistų restruktūrizuoti prievoles pagal Kredito sutartį. AB „Ūkio bankas“ patvirtino, kad sutiktų suteikti 12 mln. Lt kreditą, vėliau net buvo išsiderėtas kredito sumos padidinimas iki 14 mln. Lt. 2011 m. kovo 14 d. „Swedbank“, AB atmetė ieškovės pasiūlymą ir pagrasino, kad Kredito sutartis bus laikoma nutraukta. Ieškovė 2011 m. kovo 17 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovę su prašymu duoti sutikimą kredito refinansavimui, tačiau pastaroji atsisakė duoti sutikimą.
7. Ieškovė pateikė atsakovei 2013 m. balandžio 23 d. prašymą leisti parduoti pastatą, esantį Partizanų g. 98, Kaune už 1 200 000 Lt, 70 proc. pervedant atsakovei, likusią dalį - panaudojant įmonės apyvartinėms lėšoms. Atsakovė nurodė, kad sutikimą turto pardavimui duos tik jeigu bus pateikta viso jos naudai įkeisto turto vertinimo ataskaita, ir atsisakė duoti sutikimą skirti bent dalį pastato kainos įmonės apyvartinėms lėšoms.
8. Atsakovė daug kartų grubiai pažeidė pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškove, spręsti su Kredito sutartimi susijusius klausimus protingai, sąžiningai, įvertinus konkrečiu atveju esamas faktines aplinkybes. 2009 m. ieškovė buvo numačiusi labai konkrečias ir realiai įgyvendinamas priemones apyvartinių lėšų trūkumui išspręsti bei atitinkamai išsaugoti reikiamas veiklos apimtis ir pajamų srautus: parduoti gamybinei veiklai nebūtiną nekilnojamąjį turtą, prisiimti nežymius papildomus skolinius įsipareigojimus, teikė prašymą bankui restruktūrizuoti prievoles pagal Kredito sutartį.
9. Kad nustatyti ieškovės negautų pajamų apimtį, nulemtą neteisėtų veiksmų, AB „Dvarčionių keramika“ kreipėsi į UAB „Auditoriai ir konsultantai“ su prašymu pateikti išvadą. Auditorius A. Š., įvertinęs „Swedbank“, AB veiksmus Kredito sutarties vykdymo laikotarpiu, nustatė, kad atsakovės veiksmai turėjo neigiamos įtakos AB „Dvarčionių keramika“ veiklai, pajamoms, pelnui; jo atliktais paskaičiavimais, dėl atsakovės veiksmų ieškovė negavo 60 883 920,29 Eur pardavimo pajamų ir 13 342 215,01 Eur pelno.
3. Atsakovė  „Swedbank“, AB atsiliepime su ieškiniu nesutiko.
4. Nurodė šios nesutikimo su ieškiniu motyvus:
1. Ieškovė sistemingai pažeidinėjo Kredito sutartį: iš pradžių vėlavo, o vėliau ir visiškai nustojo sutartyje nustatytais terminais vykdyti kredito grąžinimus. Atsakovė teisėtai nutraukė Kredito sutartį. Kitose civilinėse bylose, teismai konstatavo, kad ieškovė pažeidė pareigą bendradarbiauti su atsakovė ir be pagrindo reikalavo modifikuoti sutartinius santykius taip, kad būtų tenkinami tik jos interesai.
2. Ieškovė nebuvo silpnesnioji teisinių santykių šalis, „Swedbank“, AB nepažeidė sutarties stabilumo principo,  bendradarbiaudama su įmone elgėsi pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus.
3. Atsakovė tenkino ieškovės prašymą ir leido jai nuomoti turtą, nors šis turtas buvo įkeistas atsakovei ir šalys buvo susitarę, kad įkeistas turtas nebus nuomojamas, t. y. padarė išimtį ir leido nuomoti įkeistą daiktą (jo dalį) su sąlyga, kad nebus daromos papildomos kliūtys hipotekos kreditoriui, kurios galėtų mažinti įkeisto objekto vertę. Pažymėjo, kad „Swedbank“, AB analogiškomis sąlygomis išdavinėja leidimus nuomoti įkeistą turtą ir kitiems subjektams, tai yra standartinės sąlygos, jos yra sąžiningos ir taikomos rinkoje.
4. Nesutiko su ieškovės argumentais, kad „Swedbank“, AB, leisdama bendrovei perleisti dalį įkeisto nekilnojamojo turto, elgėsi neteisėtai. Atsakovė leido ieškovei papildomai skolintis. 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovės akcininkai ir / ar su jais susiję asmenys suteikė bendrovei paskolų ne mažiau kaip už 2 683 000 Lt (777 050 Eur) sumą, tuo tarpu 2009 m. pabaigoje akcininkai buvo suteikę tik 495 000 Lt (143 362 Eur) sumą paskolų.
5. Ieškovė neteisėtai išpardavė didelės vertės prekių atsargas, nustojo vykdyti įsipareigojimus, organizavo nepagrįstus bylinėjimosi procesus prieš kreditorę, per tą laiką iššvaistė turėtas prekių atsargas, siekė kaip įmanoma užtęsti įmonės bankroto pradžią, kad paskirtas bankroto administratorius negalėtų patikrinti jos sandorių, kuriais buvo iššvaistytas turtas per esamų akcininkų valdymo laikotarpį.
6. Nors AB „Ūkio bankas“ 2011 m. kovo 10 d. raštu sutiko ieškovei sutekti 14 mln. Lt kreditą, po savaitės 2011 m. kovo 17 d. rašytame pasiūlyme „Swedbank“, AB ieškovė meluoja, kad galima maksimali refinansuotina kredito suma yra 12 mln. Lt. Tokie ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaipo sąžiningi. Taip pat ieškovė neteisėtai išpardavė turimas „Swedbank“, AB įkeistas prekių atsargas.
7. Atsakovė 2013 m. nesutiko, kad ieškovė perleistų tretiesiems asmenims nekilnojamąjį turtą ir už tai gautą didelę dalį lėšų pasiimtų savo reikmėms, nes „Swedbank“, AB turėjo nepriklausomų turto vertintojų išvadą, kad įkeisto nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė nei ieškovės įsipareigojimų suma pagal Kredito sutartį. Kredito sutartis buvo nutraukta ir AB „Dvarčionių keramika“ buvo kilusi pareiga sugrąžinti visą kreditą, tačiau ji nevykdė jokių mokėjimų, nebendradarbiavo ir neteikė informacijos.
8. Kaip vienintelį neva tai patirtos žalos įrodymą, ieškovė pateikė abejotinos reputacijos UAB „Auditoriai ir konsultantai“ 2015 m. birželio 18 d. ataskaitą „Dėl žalos, kurią AB „Dvarčionių keramika“ patyrė „Swedbank“, AB galimai neteisėtai naudojantis tarp šalių sudarytos kredito sutarties suteikiamomis teisėmis, dydžio“ (toliau – Nuomonė), kuria, atsakovės nuomone, negalima vadovautis, nes ji yra neteisingų prielaidų, pasvarstymų kratinys. Teigė, jog Nuomonę parengęs A. Š. akivaizdžiai viršijo savo profesinės kompetencijos ribas, jis nėra sertifikuotas turto vertintojas, dėl to jo priimti sprendimai negali būti traktuojami kaip tinkami.        
9. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes Kredito sutartis teisėtai nutraukta 2011 m. balandžio 19 d., beveik visus neva tai neteisėtus „Swedbank“, AB veiksmus ieškovė nurodė iš dar ankstesnio laiko, t. y. ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo baigėsi iki 2011 m. balandžio 19 d.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu atmetė ieškovės AB „Dvarčionių keramika“ ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei „Swedbank“, AB ir priteisė iš ieškovės 12 563,44 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
6. Sprendimas grindžiamas šiais motyvais:
1. Teismas nustatė, jog atsakovei Kredito sutartį nutraukus prieš terminą, nors šiuo metu jau yra suėjęs ir jos galutinis įvykdymo terminas (2013-09-07), ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, įrodinėdama civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas.
2. Konstatavo, jog ilgalaikių sutarčių vykdymui yra labai svarbus abipusis šalių bendradarbiavimas, sąžiningas pareigų vykdymas. AB „Dvarčionių keramika“ sistemingai pažeidinėjo Kredito sutartį (vėluodavo vykdyti kredito grąžinimus, vėliau iš viso nustojo atsiskaityti), tuo pagrindu „Swedbank“, AB Kredito sutartį nutraukė prieš terminą (dėl esminio sutarties pažeidimo). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuoti ieškovės AB „Dvarčionių keramika“ neteisėti veiksmai, nevykdant Kredito sutarties, taip pat pripažinta, kad būtent ieškovė pažeidė pareigą bendradarbiauti su atsakove. Teismo vertinimu, šie nustatyti faktai turi prejudicinę galią šioje byloje.
3. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, jog atsakovei, nesančiai nuomos santykių šalimi, suteikta teisė kada panorėjus nutraukti nuomos sutartį, ribojo ieškovės galimybes išnuomoti patalpas, kadangi pagal šalių sudaryto atsakovės sutikimo. Teismas sutiko su atsakove, kad toks susitarimas yra įprastas, kadangi kreditorei yra svarbu, kad nebūtų papildomai apsunkintas įkeistas turtas, jei šį turtą tektų realizuoti ir priverstinai nukreipti į jį skolos išieškojimą. Šiuo atveju, atsakovė, kaip hipotekos kreditorė, davė sutikimą nuomoti hipoteka įkeistą turtą, o jos nurodytos sąlygos, kurios turėjo būti įtrauktos į nuomos sutartį, reiškia tik kreditorės teisę apsaugoti įkeistą turtą nuo papildomų trukdžių jį realizuojant, kurie galėtų mažinti įkeisto turto vertę. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės veiksmai, leidžiant ieškovei išnuomoti įkeistą kreditorei nekilnojamą turtą,  bet nurodant savo sąlygas, nevertintini neteisėtais, nes atsakovės reikalavimai (sąlygos) ne tik neprieštarauja įstatymui, bet ir nepažeidžia šalies pareigos kiekvienu atveju elgtis rūpestingai bei protingai. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė šioje situacijoje nevykdė pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti. Priešingai, atsakovė, kaip hipotekos kreditorė, veikė sąžiningai, atsižvelgdama ne tik į savo, kaip kreditorės interesus, bet ir skolininkės pageidavimus, leisdama jai išnuomoti įkeistą turtą.
4. Teismas, vertindamas, ar galima pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais, viena vertus, pripažino, kad pagal šalių sudarytos Kredito sutarties 10.2.4 p., tik kreditorė turi teisę spręsti, ar duoti sutikimą skolininkei parduoti įkeistą turtą. Pažymėjo ir tai, kad tuo metu galiojusio CK 4.170 str. 3 d. redakcija taip pat numatė tokią kreditorės teisę. Antra vertus, atsižvelgiant į hipotekos tikslus bei prigimtį, pripažino, kad kreditorė, užsitikrinusi hipoteka įkeistu turtu skolininkės prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą, tuo atveju, kai skolininkė prašo leidimo parduoti įkeistą turtą, ne tik privalo paisyti savo interesų (kaip hipotekos kreditorės), bet atsakovės, kaip kredito įstaiga (bankas), negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovei, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Todėl atsakovės leidimas iš parduoto įkeisto turto 30 procentų gautos sumos panaudoti pačiai skolininkei, ne tik nevertintina neteisėtu atsakovės veiksmu, bet šioje situacijoje, kai pati ieškovė pripažįsta sunkią savo materialinę padėtį bei nuolatinį apyvartinių lėšų stygių, laikė tinkamu atsakovės bendradarbiavimu bei jos siekiu padėti skolininkei išeiti iš galimai sunkios finansinės situacijos.
5. Pažymėjo ir tai, kad atsakovės veiksmai (pasinaudojusi banko jai suteiktu leidimu parduoti įkeistą turtą, be kreditorės žinios pardavė ir kitą turtą, už kurį gavo 4 537 500 Lt sumą, ir iš kurios pervedė 2 625 000 Lt atsakovei) buvo teisėti, nes ieškovė, parduodama įkeistą turtą, savo tikslus gauti apyvartinių lėšų pasiekė, nors ir dalį pinigų sumos už parduotą turtą pervedė kreditorei.
6. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovė veikė prieš jos interesus, ar siekė pažeisti bendrovės interesus. Atsakovė, nežiūrint į tai, kad ieškovės finansiniai rodikliai negerėjo, ji jau buvo pardavusi savo nekilnojamojo turto dalį, vis vien davė sutikimą gauti papildomą finansavimą iš trečiųjų asmenų, o papildomų sąlygų reikalavimas, nereiškia atsakovės, kaip įkaito turėtojos, neteisėtų veiksmų esamoje situacijoje. Teismas ir šioje situacijoje vertino, kad atsakovė bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, kreditorės veiksmai, suteikiant galimybę skolininkei gauti papildomą finansavimą iš trečiųjų asmenų, įvykdant keliamas sąlygas, nustatytomis aplinkybėmis atitiko proporcingumo principą ir buvo teisėti.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytos apie 10 mln. vertės produkcijos atsargos taip pat buvo įkeistos atsakovei už ne mažesnę kaip 2 896 200 Eur balansinę vertę (Kredito sutarties 2.5.38 p.). Pagal CK 4.202 str. (galiojęs teisinių santykių metu) įkaito davėjas, įkeitęs apyvartoje esančias prekių atsargas, turi teisę keisti atsargų formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Šiuo atveju prekių atsargos buvo perleistos ne vykdant įprastinę veiklą, bet buvusiems akcininkams. Bendrovės skola bankui atsargų pardavimo metu, 2009 metų viduryje, pagal 2007 m. liepos 16 d. Overdrafto sutartį siekė 1 284 695,33 Eur. Ieškovė, sudarydama Kreditavimo sutartį, bei vėlesnius šias sąlygas keičiančius susitarimus, žinojo, kada reikės vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, žinojo prisiimamų finansinių įsipareigojimų dydžius. Taigi, ieškovė siekdama gauti apyvartinių lėšų, kaip ji nuolat nurodo ieškinyje, bei tam pasiekti, prašydama atsakovės leidimo parduoti įkeistą turtą, prisiimti papildomas paskolas, parduoti prekių atsargas ar panašiai, turėjo veikti atsakingai, rūpestingai ir protingai, taip pat privalėjo įvertinti, ar galės vykdyti sutartinius įsipareigojimus nustatytu terminu. Šiuo gi atveju, ieškovės nurodyti neteisėti „Swedbank“, AB veiksmai nevertinami neteisėtais, nes AB „Dvarčionių keramika“ nenurodė nei vieno Kredito sutarties punkto, kurį galimai pažeidė atsakovė. Teismas padarė priešingą išvadą – atsakovė nepažeidė nei vienos Kredito sutartyje numatytos sąlygos bei vadovavosi teisės aktais, reguliuojančiais hipotekos kreditoriaus teises, bei tinkamai bendradarbiavo su skolininku. Šiuo atveju taip pat nenustatė, kad atsakovė netinkamai vykdė bendro pobūdžio pareigos, elgėsi atidžiai ir rūpestingai esamoje situacijoje.
8. Teismas sutiko su atsakove, kad toks ieškovės pasiūlymas atleisti skolininkę nuo dalies prievolių vykdymo prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Kredito sutartis nenumatė kredito davėjai pareigos atleisti skolininkę nuo dalies prievolių vykdymo, ar restruktūrizuoti paskolą, tuo labiau, kad abi sutarties šalys yra verslininkai, siekiantys savų veiklos rezultatų. Konstatavo, kad ir šioje situacijoje atsakovė veikė teisėtai ir pagrįstai.
9. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovė trejus metus, nuo 2011 metų balandžio mėn., nevykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, Kredito sutartis jau du metus buvo nutraukta, sprendė, kad būtų neteisinga vertinti, jog atsakovė, nesutikdama su ieškovės pasiūlytomis sąlygoms (leisti parduoti pastatą, Partizanų g. 98, Kaune už 1 200 000 Lt, 70 procentų gautos pinigų sumos pervedant „Swedbank“, AB, likusią sumą panaudojant įmonės apyvartinėms lėšoms), veikė neteisėtai. Kadangi Kredito sutartis jau buvo nutraukta, todėl pardavus įkeistą nekilnojamą turtą, visa gauta jo kaina (ne jos dalis) turėjo būti nukreipta Kredito sutarties prievolių įvykdymui, todėl pagrįstas įkaito turėtojos reikalavimas įvertinti šį turtą iš naujo.
10. Teismas, įvertinęs šalių bendradarbiavimo aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovė bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, kreditorės veiksmai byloje nustatytomis aplinkybėmis atitiko proporcingumo principą ir buvo teisėti. Ieškovė, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovei, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovė, kaip bankas, vykdydama bendradarbiavimo pareigą, elgėsi pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, neturėjo pagrindo konstatuoti ir jos kaltės, todėl sprendė, kad šių būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, ieškovė neįrodė.
11. Kadangi teismas nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų, tuo pačiu ir kaltės, vertino, kad ieškovas neįrodė ir jam padarytos žalos fakto.
12. Vertinant ieškovės reikalaujamą žalos dydį, kurią ji įrodinėjo atlikta ataskaita, pažymėjo, kad žalos dydžio įrodinėjimo pareiga priskiriama ieškovei, tačiau byloje pateikta auditoriaus A. Š. atlikta ataskaita ir nuomonė, teismo vertinimu nepatvirtina reikalaujamos priteisti iš atsakovo žalos dydžio (jei būtų nustatytas žalos padarymo faktas). Pateikta ataskaita nėra pakankamas ir tinkamas rašytinis įrodymas žalos padarymo faktui ir dydžiui konstatuoti ir ji vertintina kaip ieškovo pasamdyto asmens niekuo nepagrįsta subjektyvi nuomonė, neparemta realiais duomenimis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės bei žalos fakto, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio buvimo; teismas plačiau dėl pateiktos auditoriaus nuomonės ir joje nustatytos žalos dydžio, nepasisakė.
13. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti ieškinį. Teismas sutiko su atsakove, kad šioje situacijoje nustatant teisės į ieškinį atsiradimo pradžią, reikia vertinti, kada ieškovė sužinojo apie, jos nuomone, atsakovės neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, ieškinio senaties termino pradžia laikytina ieškinyje nurodytas 2013 m. balandžio 23 d. prašymas (ieškovei kreipusis į banką dėl leidimo parduoti įkeistą pastatą, atsakovės 2013 m. gegužės 6 d. atsakymas į prašymą), todėl nuo šio termino vertintina, kad AB „Dvarčionių keramika“ turėjo sužinoti apie savo teisių manomą pažeidimą. Ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui pareikštas 2015 m. liepos 13 d., todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
14. Kadangi ieškovė ieškinio priėmimo metu buvo restruktūrizuojama įmonė, todėl pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p. buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o sprendimo priėmimo metu ji šio statuso neturėjo, nes Vilniaus apygardos teisme yra tik nagrinėjama civilinė byla dėl AB „Dvarčionių keramika“ pripažinimo restruktūrizuojama ir / ar bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. B2-917-866/2016), todėl teismas, atsižvelgęs į esantį AB „Dvarčionių keramika“ teisinį statusą, jog ši įmonė nėra restruktūrizuojama (ar bankrutuojanti), atitinkamai išsprendė ir ieškovės sumokėjimo žyminio mokesčio klausimą, t. y. iš ieškovės priteisė valstybės naudai 12 555 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Taip pat iš ieškovės valstybės naudai priteisė teismo turėtas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7. Apeliaciniame skunde ieškovė AB „Dvarčionių keramika“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės AB „Dvarčionių keramika“ ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei „Swedbank“, AB tenkinti.
8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovės veiksmai, kuriais buvo užkirstas kelias ieškovei pašalinti apyvartinių lėšų trūkumą, siekiant efektyviai vykdyti gamybinę ir prekybos veikas, sukėlė nuostolius, dėl ko ieškovės finansinė padėtis pasunkėjo, ji prarado galimybę vykdyti Kredito sutartį, buvo priversta kreiptis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teigia, kad tai įvyko todėl, kad atsakovė, kaip stipresnioji sutarties šalis, atsisakė bendradarbiauti ir kooperuotis bei sudarė tokias sąlygas, jog, ieškovė turėjo visą parduoto turto kainą perduoti atsakovei, nepasiliekant sau  apyvartinių lėšų. Pirma, atsakovė neteisėtai trukdė ieškovei išnuomoti nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą; antra, atsakovė neteisėtai uždraudė ieškovei panaudoti sumas, gautas iš pastato-sandėlio pirkimo–pardavimo sutarties, apyvartinių lėšų trūkumui kompensuoti; trečia, atsakovė neteisėtai draudė ieškovei prisiimti papildomus skolinius įsipareigojimus; ketvirta, atsakovė siekė uždrausti ieškovei sudaryti atsargų pirkimo–pardavimo sandorius; penkta, atsakovė diskriminavo ieškovę prieš kitus kontrahentus, neteisėtai atsisakė restruktūrizuoti prievoles pagal Kredito sutartį; šešta, atsakovė neteisėtai uždraudė ieškovei parduoti nuosavybės teise priklausantį pastatą.
2. Ieškovė patyrė žalą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino žalos atsiradimą ir jos dydį pagrindžiančių įrodymų.
3. Tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, kadangi atsakovės  neteisėti veiksmai (pažeista pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis) tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su ieškovės patirtais nuostoliais – negautomis pajamomis ir negautu pelnu, kurie buvo nustatyti specialisto A. Š. ataskaitoje (t. X, b. l. 51–63).
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė „Swedbank“, AB prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį palikti nepakeistą.
10. Nurodo šiuos nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu motyvus:
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Kredito sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai, nes ieškovė ilgą laiką ir sistemingai nevykdė esminių įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. Įrodymų, kad „Swedbank“, AB elgėsi neteisėtai ar pažeidė Kredito sutarties sąlygas nepateikė, tačiau teigia, kad ieškovei vykdant veiklą trūko apyvartinių lėšų ir be jokio pagrindo teigia, kad dėl to kalta „Swedbank“, AB.
2. Vienintelis ieškovės pateiktas įrodymas yra A. Š. parengta 2015 m. birželio 18 d. ataskaita ir nuomonė „Dėl žalos, kurią AB „Dvarčionių keramika” patyrė „Swedbank”, AB galimai neteisėtai naudojantis tarp šalių sudarytos kredito sutarties suteikiamomis teisėmis, dydžio” (toliau - Nuomonė). „Swedbank”, AB įsitikinimu, šis įrodymas vertintinas itin kritiškai ir jokiu būdu negali būti pagrindu ieškinio patenkinimui. Siekiant išsklaidyti abejones, atsakovė kreipėsi į nepriklausomus auditorius UAB „Ernst & Young Baltic“ su prašymu atlikti nepriklausomą ekspertinį Nuomonės vertinimą ir buvo parengtos aukščiau paminėto 2016 m. vasario 8 d. ekspertinio vertinimo išvados, pateiktos pirmosios instancijos teismui, kuriose detaliai nurodomi Nuomonės trūkumai. Pažymi, kad UAB „Ernst & Young Baltic“ ekspertinė išvada, skirtingai, nei Nuomonė, parengta vadovaujantis galiojančiais tarptautiniais finansinės atskaitomybės standartais, audito mokslo metodikų reikalavimais ir objektyviais vertinimais.
3. Dalis aplinkybių, kuriomis ieškovė grindžia atsakovės veiksmų neteisėtumą šioje byloje, įėjo į pirmiau išnagrinėtų civilinių bylų (2014 m. vasario 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-31/2014; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-50-567/2015) įrodinėjimo dalyko sudėtį ir todėl šioje byloje turi prejudicinę galią.
4. Kol ieškovė bendradarbiavo su „atsakove (teikdavo paaiškinimus dėl finansinių sunkumų ir kitą reikalingą informaciją), „Swedbank“, AB turėjo objektyvias galimybes svarstyti gautus prašymus, vertinti galimą kredito riziką dėl pateiktų prašymų ir priimti sprendimus, Ieškovė pati pasirinko ne bendradarbiauti su „Swedbank“, AB ir tęsti sutartinius teisinius santykius, o 2010 m. pabaigoje vienašališkai nustojo vykdyti prievoles pagal Kredito sutartį.
5. Atsakovė pažymėjo: a) leido apeliantui nuomoti turtą standartinėmis kreditavimo santykiuose sąlygomis, užtikrinant kreditoriaus ir skolininko interesų balansą; b) leido sudaryti sandorį dėl įkeisto turto pardavimo, su sąlyga, kad 70 proc. pastato kainos, bet ne mažiau kaip 2,5 mln. litų, bus pervesti „Swedbank“, AB; c) leido perleisti dalį nekilnojamojo turto tretiesiems asmenims ir prašė tik dali gautų lėšų nukreipti kredito grąžinimui; d) leidusi perleisti įkeistą pastatą tretiesiems asmenims, atsakovė sutiko ieškovei palikti savo nuožiūra disponuoti 30 proc. už įkeistą turtą gautos sumos dalimi, taip pat Bendrovei atiteko ir 100 proc. lėšų, gautų kartu pardavus ir kitą, neįkeistą turtą. Be to atsakovė neribotai leido skolintis ieškovei iš akcininkų ir kitų susijusių asmenų, ir prašė, kad tokios paskolos būtų subordinuotos su banko suteiktais kreditais; leido prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus iki 1 700 000 Lt sumos  be jokių sąlygų, o ir pagal aptariamus prašymus leido prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus iki 2 500 000 Lt sumos iš trečiųjų asmenų, tačiau kartu „Swedbank“, AB siekė užsitikrinti, kad šios sumos realiai bus paskolintos įmonei, o ne pasiskolintos įmonės ir išmokėtos jos akcininkams. Taip pat 2010 m. atsakovė kvietė ieškovę sėsti prie derybų stalo, jei pateiktas pasiūlymas būtų nepriimtinas, ir svarstyti paskolų grąžinimo sąlygų pakeitimus, ragino parduoti veikloje nebūtiną turtą ir taip gauti papildomų lėšų ir pan.
6. Atsakovės nuomone, ieškovė elgęsi nesąžiningai, kadangi: a) atsakovei buvo įkeistos visos ieškovės prekių atsargos, tuo tarpu ieškovė neteisėtai perleido buvusiems akcininkams didžiąją dalį turėtų atsargų ir gautinomis sumomis padengė savo įsiskolinimus šiems asmenims, taip faktiškai be pagrindo suteidama pirmenybę šiems kreditoriams; b) AB „Ūkio bankas“ sutiko sutekti 14 mln. Lt kreditą, tačiau atsakovei pateiktame pasiūlyme ieškovė teigę, kad galima maksimali refinansuotina kredito suma yra tik 12 mln. Lt. Taip pat su protingumu, teisingumu ir sąžiningumu prasilenkia ir apeliantės teiginiai, kad „Swedbank“, AB privalėjo vienašališkai atsisakyti dalies reikalavimo teisių į ieškovę, o to nepadarius diskriminavo įmonę ir taip pažeidė bendradarbiavimo pareigą.
7. Situacija 2009 m., kai pirmą kartą buvo prašoma „Swedbank“, AB leidimo perleisti įkeistą turtą, ir 2013 m., kai tokio leidimo vėl buvo paprašyta, reikšmingai skyrėsi 2013 m., kuomet ieškovė jau trejus metus nevykdė įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, ši sutartis buvo nutraukta prieš dvejus metus, todėl natūralu, kad ir atsakovės veiksmai buvo kitokie, nei tuomet, kai dar buvo vilčių atstatyti bendradarbiavimą ir tęsti sutartinius santykius.
8. Taip pat pagal „Swedbank“, AB turimą 2011 m. informaciją, visa ieškovės nekilnojamojo turto rinkos vertė buvo mažesnė nei jos įsipareigojimų suma pagal Kredito sutartį. Kredito sutartį nutraukus, ieškovei kilo pareiga sugrąžinti visą kreditą, tačiau ji nevykdė jokių mokėjimų, todėl atsakovės sutikimas dėl įkeisto turto pardavimo tretiesiems asmenims, ne visas gaunamas lėšas nukreipiant įsipareigojimų „Swedbank“, AB vykdymui, jokiu būdu negalėjo būti duodamas, tai būtų veikimas prieš savo interesus.
9. Atsakovė tinkamai vykdė sudarytas sutartis ir teisės aktų reikalavimus, tuo tarpu ieškovė šiurkščiai pažeidinėjo tiek įstatymuose nustatytas pareigas elgtis sąžiningai, nepiktnaudžiauti teise bei tinkamai vykdyti prievoles, tiek ir konkrečius sutartinius įsipareigojimus, ko pasekmėje buvo nutraukta Kredito sutartis. Todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp „Swedbank“, AB veiksmų bei ieškovės įsivaizduojamos žalos. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, jos civilinė atsakomybė neatsiranda, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas (t. X, b. l. 84–95).

11. Apeliaciniame skunde atsakovė „Swedbank“, AB prašo iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. motyvuojamosios dalies pašalinti teismo išvadą: „Kadangi ieškovas nurodė kelis konkrečius atsakovo Banko ieškovo vertinimu neteisėtus veiksmus ir ieškovas žalą kildiną bendrai iš visų jo nurodytų veiksmų, todėl teismo vertinimu, ieškinio senaties termino pradžia, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, laikytina ieškinyje nurodytas paskutinis jo
    nuomone neteisėtas Banko veiksmas, t. y. 2013 m. balandžio 23 d. (ieškovui kreipusis į
    Banką dėl leidimo parduoti įkeistą pastatą, atsakovo 2013 m. gegužės 6 d. atsakymas į
    prašymą), taigi nuo šio termino vertintina, kad AB „Dvarčionių keramika“ turėjo sužinoti apie
    savo teisių manomą pažeidimą. Ieškinys teismui pareikštas 2015 m. liepos 13 d., todėl
    teismas daro išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, kreiptis į teismą su
    ieškinių dėl žalos atlyginimo“, pripažįstant, kad ši išvada yra nepagrįsta. Skundžiamo
    sprendimo rezoliucinę dalį prašo palikti nepakeistą.
12. Apeliacinis skundas grindžiamas šias argumentais:
1. Nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada (kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškinių dėl žalos atlyginimo) daro tiesioginį poveikį atsakovės teisėmis ir pareigoms, nes ja sukuriamos prielaidos ieškovei remtis šia aplinkybe kaip prejudiciniu faktu kasacinėje instancijoje (jei bus ji pasiekta) svarstant skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimus bei galimybės remtis šia aplinkybe kitose bylose su atsakovu, todėl nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai privalo būti pašalinti.
2. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tada, kad asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Šiuo atveju ieškovė teigė, kad žala neva tai kilo iš atsakovės veiksmų, atliktų: a) 2009-03-20 (atsakovės sutikimas ieškovui nuomoti dalį pastatų standartinėmis sąlygomis); b) 2009-05-12 (atsakovės sutikimas ieškovei parduoti pastatą); c) 2010-02-23 (atsakovės sutikimas ieškovei pasiskolinti papildomų lėšų); d) 2011-04-01 (atsakovės atsisakymas atsisakyti dalies skolos); e) 2013-05-06 (atsakovės atsakymas į ieškovės prašymą leisti parduoti pastatą su priklausiniais). Kadangi ieškinys pareikštas 2015 m. liepos 13 d., todėl iki ieškinio pareiškimo nuo beveik visų (išskyrus nurodytą d) papunktyje aukščiau) ieškovės teigimu neva tai neteisėtų atsakovės veiksmų atlikimo buvo praėję daugiau kaip 3 metai, todėl ieškovė yra praleidusi įstatymo nustatytus senaties terminus reikalauti atlyginti žalą (t. X, b. l. 65–67).
3. Ieškovės nurodyti neva tai neteisėti atsakovės veiksmai yra visiškai atskiri ir vertintini savarankiškai, jie neturi jokio bendro požymio. Situacijos, kuomet buvo prašoma atsakovės išduoti sutikimus, buvo individualios, todėl apjungti juos į bendrą visumą ir skaičiuoti senaties terminą tik nuo paties paskutinio veiksmo yra neteisinga bei nepagrįsta.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Dvarčionių keramika“ prašo atsakovės skundą atmesti.
14. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus:
1. Atsakovė tęstiniais veiksmais darė žalą ieškovei, paskutinis veiksmas buvo atliktas 2013 m. gegužės 6 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią datą laikė ieškinio senaties termino pradžia.
2. Atsakovė po 2009-03-20, 2009-05-12, 2010-02-23, 2011-04-01 ir 2013-05-06 atsakymų pateikimo nenutraukė ieškovės teisių pažeidimo.
3. Kredito sutartis nutraukta 2011 m. balandžio 19 d., tačiau reikalavimas dėl žalos atlyginimo siejamas ne su Kredito sutarties nutraukimu, o su atsakovės veiksmais tiek šios sutarties galiojimo metu, tiek ir po jos nutraukimo (t. X, b. l. 80–83).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių aplinkybių

15. Ieškovė AB „Dvarčionių keramika“ ir atsakovė „Swedbank”, AB sudarė 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartį Nr. 05-058538-IN/05-058549-KL (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 12 598 470 Eur (43 845 277,22 Lt) kreditą (t. I, b. l. 13–51, 52–59).
16. Ieškovė ir atsakovė sudarė 2007 m. liepos 16 d. Overdrafto sutartį Nr. 07-040405-OJ (toliau – Overdrafto sutartis, kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 1 448 100 Eur sumos overdraftą (kreditą sąskaitoje) (t. I, b. l. 60–78).
17. Ieškovė pateikė atsakovei 2009 m. kovo 12 d. prašymą Nr. 4-341 leisti sudaryti nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir šią sutartį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (t. I, b. l. 79).  Atsakovė pateikė ieškovei 2009 m. kovo 20 d. atsakymą į 2009 m. kovo 12 d. prašymą, nurodžiusi, jog sutinka su bankui įkeisto turto išnuomojimą UAB „Dvarų keramika“ atitinkamomis sąlygomis (t. I, b. l. 80).
18. Ieškovė pateikė atsakovei 2009 m. balandžio 8 d. prašymą leisti parduoti banko naudai įkeistą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) ir nurodyti sąlygas, kurioms esant galės būti panaikinta šio pastato hipoteka (t. I, b. l. 82). Atsakovė pateikė ieškovei 2009 m. gegužės 12 d. raštą, kuriuo sutiko su  bankui įkeisto pastato, (duomenys neskelbtini), su sąlyga, jeigu pastato pirkimo–pardavimo sutartyje bus nurodyta, kad 70 proc. pastato kainos be PVM, tačiau ne mažiau kaip 2 500 000 Lt, bus sumokėta bankui (t. I, b. l. 84). Ieškovė pateikė atsakovei 2009 m. birželio 18 d. raštą, kuriuo todėl prašė sumažinti mokėtiną ketinamo parduoti pastato kainos dalį nuo 2 500 000 Lt iki 1 500 000 Lt (t. I, b. l. 85). Atsakovė pateikė ieškovei 2009 m. rugsėjo 11 d. raštą, kuriame nurodė, jog  banko sutikimas leisti įkeistą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti galioja tik tuo atveju, jeigu pastato pirkimo–pardavimo sutartyje bus nurodyta, kad 70 proc. pastato kainos be PVM, tačiau ne mažiau kaip 2 500 000 Lt (t. I, b. l. 86).
19. Ieškovė ir UAB „Mokslinė-gamybinė firma „Šviesos konversija“ sudarė 2009 m. rugsėjo 28 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė pardavė nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), už 4 537 500 Eur (t. II, b. l. 114–124);  2 500 000 Lt gautos už parduotą turtą kainos dalis pervesta atsakovei.
20. Ieškovė pateikė atsakovei 2010 m. vasario 10 d. raštą, kuriame  prašė duoti sutikimą 600 000 Eur paskolos sutarties sudarymui, kad išspręsti apyvartinių lėšų trūkumo problemą (t. I,. b. l. 89–90). Atsakovė pateikė ieškovei 2010 m. vasario 23 d. raštą, kuriame informavo, jog priėmė sprendimą išduoti sutikimą įmonei prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus iki 2 500 000 Lt sumos iš trečiųjų asmenų, po to, kai įmonės akcininkai arba padidins įmonės akcinį kapitalą, arba subordinuos akcininkų paskolas ne mažesnei kaip naujai prisiimamo įsipareigojimo sumai. Taip pat šiame rašte bankas pasiūlė tęsti derybas dėl esamų paskolų grąžinimo terminų pertvarkymo sąlygų arba trūkstamas lėšas gauti pardavus įmonės veikloje nebūtiną turtą (t. I, b. l. 91).
21. 2011 m. pradžioje ieškovė derėjosi su kitais bankais dėl atsakovės suteikto kredito refinansavimo. AB „Ūkio bankas“ pakeitė ieškovei 2011 m. kovo 10 d. raštą, kuriuo informavo, jog svarstys galimybę finansuoti AB „Dvarčionių keramika“  (t. I, b. l. 92). Atsakovė pateikė ieškovei 2011 m. kovo 14 d. raštą, kuriuo atmetė ieškovės pasiūlymą nurašyti iki 30 proc. paskolos ir suteikti paskolos grąžinimo atidėjimą, kaip prieštaraujantį banko požiūriui į tinkamą bendradarbiavimą ir partnerystę; taip pat atkreipė dėmesį, jog 2011-03-10 dienai įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 666 240 Lt, vėlavimas pagal sutartį sudarė 99 dienas, todėl informavo, kad ieškovei neįvykdžius įsipareigojimų iki 2011-04-18, bankas Kredito sutartį nutrauks vienašališkai (t. I, b. l. 93). Ieškovė pateikė atsakovei 2011 m. kovo 17 d. pakartotinį prašymą duoti sutikimą Kredito sutarties  refinansavimui, nes AB „Ūkio bankas“ sutiko refinansuoti kreditą 12 000 000 Lt sumai (t. I, b. l. 94–95). Atsakovė pateikė ieškovei 2011 m. balandžio 1 d. raštą, kuriuo atsisakė duoti sutikimą ieškovei dėl suteikto kredito refinansavimo pagal pateiktą pasiūlymą nurašyti iki 30 proc. paskolos ir suteikti paskolos grąžinimo atidėjimą (t. I, b. l. 96).
22. Ieškovė pateikė atsakovei 2013 m. balandžio 23 d. raštą, kuriame prašė leisti parduoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1 200 000 Lt, 70 proc. pervedant atsakovei, o likusią dalį – panaudojant ieškovės apyvartinių lėšų trūkumui išspręsti (t. I, b. l. 97). Atsakovė pateikė ieškovei 2013 m. gegužės 6 d. raštą, kuriame  nurodė, kad sutikimą turto pardavimui duos, kai bus pateikta viso bankui pagal Kredito sutartį įkeisto turto pilna vertinimo ataskaita, atlikta bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų; taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad AB „Dvarčionių keramika“ skolos negrąžina ir mokėjimų pagal Kredito sutartį nevykdo  nuo 2011 m. balandžio mėn. (t. I, b. l. 98).
23. Ieškovė pateikė atsakovei 2013 m. birželio 14 d. pakartotinį raštą, prašydama leisti parduoti jai nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį kainos panaudoti ieškovės apyvartinėms lėšoms (t. I, b. l. 99–100). Atsakovė pateikė ieškovei 2013 m. birželio 21d. raštą, kuriame pakartotinai nurodė, kad sutikimą turto pardavimui duos kai bus pateikta viso banko naudai įkeisto turto vertinimo ataskaita (t. I, b. l. 101).
24. UAB „Auditoriai ir konsultantai“ parengė 2015 m. birželio 18 d. ataskaitą ir nuomonę dėl faktinės AB „Dvarčionių keramika“ finansinės padėties ir žalos, kurią ieškovė patyrė galimai dėl „Swedbank“, AB neteisėtų veiksmų, kurioje nurodė, kad atsakovės veiksmai turėjo neigiamos įtakos ieškovės veiklai, pajamoms ir pelnui, dėl banko veiksmų ieškovė negavo 60 883 920,29 Eur pardavimo pajamų ir 13 342 215,01 Eur pelno (t. I, b. l. 107–131).
25. Nagrinėjamojoje byloje ieškinys Vilniaus apygardos teisme priimtas 2015 m. liepos 16 d. (t. I, b. l. 132).

Dėl atsakovės civilinės sutartinės atsakomybės

26. Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įstatymo ar sutarties nurodytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) Ginčo atveju, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovė. Taip pat ji privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Ketvirtoji civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
27. Ieškovė teigia, kad atsakovė, būdama stipresniąja Kredito sutarties šalimi, atsisakė bendradarbiauti ir kooperuotis. Su šiuo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, jog iki bankroto bylos iškėlimo AB „Dvarčionių keramika” buvo verslininkė, kuri iš kredito įstaigos (banko) gautas kredito lėšas naudojo savo ūkinėje-komercinėje veikloje (vystė verslą ir gavo pelną). Taigi, ieškovė nepriskirtina prie Kredito sutarties silpnesniosios teisinių santykių šalies, o atsakovė – prie stipresniosios teisinių santykių šalies, nes abi įmonės yra verslininkės. Todėl principinė nuostata yra ta, kad atitinkamai ieškovės verslas negalėjo būti finansuojamas atsakovės verslo sąskaita.
28. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė teigia, kad atsakovė pažeidė sutartinę pareigą bendradarbiauti bei kooperuotis.
29. Nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1961-110/2013, atmetė ieškovės AB „Dvarčionių keramika“ ieškinį dėl Kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančia ir Kredito sutarties pakeitimo atsakovei „Swedbank“, AB. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą (t. II, b. l. 18–26). CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Nagrinėjamai bylai prejudicinę galią turi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje konstatuotas faktas, kad „Swedbank“, AB, kaip bankas, vykdydama bendradarbiavimo pareigą, elgėsi pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus.
30. Sutarčių vykdymo principai (CK 6.200 straipsnis), atspindintys bendruosius civilinių santykių teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, įpareigoja sutarties šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdant sutartį bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, o jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų šių atsakovės neteisėtų veiksmų: a) nustatė papildomas sąlygas turto nuomos sutarties sudarymui, kuriomis apsunkino ieškovei  galimybę išnuomoti turtą ir iš to gauti lėšų, b) atsisakiusi pakeisti leidimo parduoti pastatą sąlygas užkirto ieškovei galimybę gauti apyvartinių lėšų, c) iškėlė reikalavimus ieškovės akcininkams padidinti įmonės įstatinį kapitalą arba subordinuoti įmonei suteiktas paskolas / kreditus, d) nerefinansavo įsiskolinimo, e) nustatė reikalavimą  atlikti viso banko naudai įkeisto turto įvertinimą,
31. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės Kredito sutartyje nustatytas papildomas sąlygas turto nuomos sutarties sudarymui, nepagrįstai neatsižvelgė, kad atsakovė apsunkino ieškovei galimybę išnuomoti turtą ir iš to gauti lėšų, reikalingų veiklos vykdymui ar Kredito sutarties vykdymui.
32. Iš Kredito sutarties 10.2.4 punkto matyti, jog ieškovė įsipareigojo be banko raštiško sutikimo neparduoti, nedovanoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisių (teisių naudotis, valdyti ir / ar disponuoti) į bankui įkeistą (numatytą įkeisti) turtą, jei įkeitimo sutartyje nenustatyta kitaip, taip pat į kredito gavėjui priklausantį bet kokį kitą turtą, išskyrus atvejus, kai bendra tokio perleidžiamo turto balansinė vertė per kalendorinius metus neviršija 500 000 litų (t. I, b. l. 25). Byloje nustatyta, kad ieškovė pateikė atsakovei 2009 m. kovo 12 d. prašymą leisti sudaryti nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių Keramikų g. 2, Vilniuje, nuomos sutartį ir šią sutartį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (t. I, b. l. 79). Taigi, ieškovė, nepažeisdama Kredito sutarties 10.2.4 punkto sąlygos, kreipėsi į atsakovę suteikti leidimą dėl įkeisto bankui nekilnojamojo turto nuomos. Atsakovė pateikė ieškovei 2009 m. kovo 20 d. atsakymą į 2009 m. kovo 12 d. prašymą, nurodžiusi, jog sutinka su bankui įkeisto turto išnuomojimą UAB „Dvarų keramika“ tokiomis sąlygomis: (i) nuomos sutartyje, įskaitant ir jos pakeitimus, negali būti numatyta jokių apribojimų turto įkeitimui atsakoves naudai, (ii) nuomotojui draudžiama prisiimti įsipareigojimus atlyginti išnuomoto turto pagerinimus; (iii) nuomos sutartyje privalo būti numatyta sąlyga, kad turto nuomos sutartis nutraukiama bankui pareikalavus; (iiii) nurodytos nuomos sąlygos negali būti keičiamos ar naikinamos be banko rašytinio sutikimo (t. I, b. l. 80). Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė, pateikdama tokį atsakymą, sudarė situaciją, kai joks protingas ir atidus nuomininkas nesudarytų sutarties tokiomis sąlygomis. Visų pirma atsakovė tenkino ieškovės prašymą ir leido turtą išnuomoti, tačiau, numatė minėtas sąlygas, kad apginti savo, kaip hipotekos kreditorės, interesus, kadangi turėjo duomenų, kad ieškovė nuomos sutartį ketino sudaryti su susijusiu asmeniu UAB „Dvarų keramika“, kurios 50 proc. akcijų priklausė vienam iš tuometinių ieškovės valdybos narių, kas reikalavo didesnio atidumo ir atsargumo vertinant, ar iš nuomos bus gautos realios pajamos, atitinkančios rinkos sąlygas bei, ar „Swedbank“, AB galimybės išieškoti iš tokio turto, jam esant išnuomotam susijusiam su skolininke asmeniui, netaps apsunkintos.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis  civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 kt.). Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą pateiktais atsakovės argumentais, kad kredito įstaigai svarbu užsitikrinti, kad esant reikalui vykdyti priverstinį išieškojimą, būtų galimybė panaikinti visus turtui taikomus apribojimus, kurie galėtų mažinti objekto patrauklumą ir jo kainą (pvz., jei paaiškėtų, kad patalpos išnuomotos už nedidelę kainą, daug mažesnę, nei rinkos ir ilgam terminui, tai lemtų nedidelį tokio objekto patrauklumą ir / ar mažą kainą, nes potencialiems pirkėjams tektų perimti ir visus su daiktu susijusius apsunkinimus (CK 6.494 straipsnis)). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ir kitiems skolininkams, kurie kreipiasi dėl analogiškų leidimų nuomoti įkeistą turtą, atsakovė „Swedbank“, AB išduoda leidimus tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir išdavė ieškovei, ir tai atitinka tiek atsakovės (banko), tiek visos rinkos praktiką. Priešingų įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai).

10. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, jog vienas iš pastato pardavimo tikslų buvo apyvartinių lėšų gavimas, tačiau atsakovė, atsisakiusi pakeisti leidimo parduoti pastatą sąlygas, užkirto galimybę gauti apyvartinių lėšų. Byloje nustatyta, jog ieškovė pateikė atsakovei 2009 m. balandžio 8 d. prašymą leisti parduoti banko naudai įkeistą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) ir nurodyti sąlygas, kurioms esant galės būti panaikinta šio pastato hipoteka (t. I, b. l. 82). Atsakovė pateikė ieškovei 2009 m. gegužės 12 d. raštą, kuriuo sutiko su bankui įkeisto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), su sąlyga, jeigu pastato pirkimo–pardavimo sutartyje bus nurodyta, kad 70 proc. pastato kainos be PVM, tačiau ne mažiau kaip 2 500 000 Lt, bus sumokėta bankui (t. I, b. l. 84). Ieškovė pateikė atsakovei 2009 m. birželio 18 d. raštą, kuriuo informavo atsakovę, kad gamybinės veiklos tęstinumui užtikrinti (plytelių gamybai, žaliavos ir energijos pirkimui, naujų plytelių kolekcijos kūrimui ir parengimui jas gaminti) ieškovei reikia apyvartinių lėšų, todėl prašė sumažinti mokėtiną ketinamo parduoti pastato kainos dalį nuo 2 500 000 Lt iki 1 500 000 Lt (t. I, b. l. 85). Atsakovė pateikė ieškovei 2009 m. rugsėjo 11 d. raštą, kuriame nurodė, jog  banko sutikimas leisti įkeistą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti galioja tik tuo atveju, jeigu pastato pirkimo–pardavimo sutartyje bus nurodyta, kad 70 proc. pastato kainos be PVM, tačiau ne mažiau kaip 2 500 000 Lt (t. I, b. l. 86). Teisė leisti arba neleisti skolininkei perleisti įkeistą daiktą įtvirtinta Kredito sutarties 10.2.4 punkte bei tuo metu galiojusios redakcijos CK 4.170 straipsnio 3 dalyje. Taip pat visa už įkeistą turtą gautina suma pirmoje eilėje priklauso hipotekos kreditorei (tuo metu galiojusios redakcijos CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju atsakovė sutiko, jog 30 proc. nuo gauto iš įkeisto turto pardavimo sumos būtų panaudota ieškovės. Atsakovė nurodė, kad ieškovė nuslėpė nuo jos informaciją, kad kartu su įkeistu pastatu, dėl kurio prašė leidimo, perleido ir kitą įmonės turtą, nors tokią pareigą turėjo pagal Kredito sutarties 10.2.4 punktą. Taigi, ieškovė, sutiko su atsakovės nurodytomis sąlygomis ir sudarė su UAB „Mokslinė-gamybinė firma „Šviesos konversija“ 2009 m. rugsėjo 28 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė pardavė nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), už 4 537 500 Eur (t. II, b. l. 114–124), 2 500 000 Lt gautos už parduotą turtą kainos dalį pervedė atsakovei. Tokiu būdu, atsakovei leidus perleisti įkeistą pastatą trečiajam asmeniui, ieškovei buvo palikta disponuoti 30 proc. už įkeistą turtą gautos sumos dalis (apyvartinių lėšų), taip pat jai atiteko ir 100 proc. lėšų (apyvartinių lėšų), gautų kartu pardavus ir kitą, bankui neįkeistą turtą, pažeidus Kredito sutarties 10.2.4 punktą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog ieškovė iš pastato pardavimo gavo beveik 2 000 000 Lt, kuomet kredito skola atsakovei sudarė 1 099 354,71 Eur (3 795 851,94 Lt) ir „Swedbank“, AB nereikalavo pirmiausiai padengti visus įsiskolinimus iš gautų lėšų už nekilnojamojo turto pardavimą, sprendžia, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog jai buvo užkirstos galimybės iš pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo gauti apyvartinių lėšų.
11. Ieškovė 2009 m. birželio 30 d. sudarė sandorį, kurio pagrindu pardavė nuosavybės teise priklausiusias apie 10 mln. vertės atsargas ir už šias atsargas gautas pinigines lėšas ieškovės kreditoriai įskaitė jos reikalavimą dėl sumų sumokėjimo pagal sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu, pardavusi sandėlyje turėtą produkciją, ji padengė turėtą didelės vertės įsiskolinimą. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog būtent po šio sandorio įmonė neteko likvidžiausių prekių atsargų dalies ir nuo to laiko ji balansavo ant nemokumo ribos, bei nebeatsigavo. Šiuo atveju ieškovė pardavė ir atsakovei įkeistas prekių atsargas už ne mažesnę kaip 2 896 200 Eur balansinę vertę, dėl kurių pardavimo sutikimo į atsakovę nesikreipė ir tokios sutikimo nebuvo gavusi, t. y. pažeidusi ne tik Kredito sutarties sąlygas sudarė didelės vertės sandorį, bet ir pirmenybę suteikė savo pasirinktiems kreditoriams, nors tuo metu turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, taip pat ieškovės įsipareigojimai pagal Kredito sutartį buvo užtikrinti parduotų atsargų įkeitimu. Tokie veiksmai, kuomet  2009 m. liepos 17 dienai ieškovės pradelsta skola pagal Overdrafto sutartį sudarė 1 284 695,33 Eur, o atsakovei įkeistos prekių atsargos už ne mažesnę kaip 2 896 200 Eur balansinę vertę buvo parduotos bei ši suma įskaityta pagal kitų kreditorių reikalavimą, pagal sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, negali būti vertinami kaip „Swedbank“, AB neteisėti veiksmai (siekis sutrukdyti parduoti prekes kontrahentui ir taip įskaityti tarpusavio piniginius įsipareigojimus), priešingai, ieškovė įvykdė savo finansinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams nepaisydama Kredito sutarties sąlygų ir kreditorės „Swedbank”, AB interesų.
12. Taip pat ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovės reikalavimai AB „Dvarčionių keramika“ akcininkams atlikti veiksmus (padidinti įmonės įstatinį kapitalą arba subordinuoti įmonei suteiktas paskolas / kreditus ne mažesnei sumai, negu planuojama sudaryti paskolos/kredito sutartis) buvo neįmanomi, objektyviai neįgyvendinami. Byloje nustatyta, jog ieškovė pateikė atsakovei 2010 m. sausio 11 d. raštą, kuriame prašė suteikti sutikimą dėl papildomų skolinių įsipareigojimų (neviršijančių 500 000 Lt per kalendorinius metus) prisiėmimo pagal kredito ar paskolos sutartis iš trečiųjų asmenų (t. I, b. l. 87). Ieškovė pateikė atsakovei 2010 m. vasario 10 d. raštą, kuriame prašė duoti sutikimą 600 000 Eur paskolos sutarties sudarymui, kad išspręsti apyvartinių lėšų trūkumo problemą (t. I,. b. l. 89–90). Atsakovė pateikė ieškovei 2010 m. vasario 23 d. raštą, kuriame informavo, jog priėmė sprendimą išduoti sutikimą įmonei prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus iki 2 500 000 Lt sumos iš trečiųjų asmenų, po to, kai įmonės akcininkai arba padidins įmonės akcinį kapitalą, arba subordinuos akcininkų paskolas ne mažesnei kaip naujai prisiimamo įsipareigojimo sumai. Taip pat šiame rašte bankas pasiūlė tęsti derybas dėl esamų paskolų grąžinimo terminų pertvarkymo sąlygų arba trūkstamas lėšas gauti pardavus įmonės veikloje nebūtiną turtą (t. I, b. l. 91). Taigi, atsakovė sutiko, kad ieškovė prisiimtų iš trečiųjų asmenų papildomus finansinius įsipareigojimus iki 2 500 000 Lt sumos, tačiau siekdama užtikrinti, kad šios sumos realiai bus paskolintos įmonei, o ne pasiskolintos įmonei ir išmokėtos jos akcininkams, nurodė sąlygą įnešti į įmonės kapitalą arba subordinuoti akcininkų paskolas ne mažesnei kaip naujai prisiimamo įsipareigojimo sumai. Pažymėtina, kad 2010 m. atsakovė ragino ieškovę sėsti prie derybų stalo, jei minėtas pasiūlymas būtų jai nepriimtinas ir svarstyti kredito grąžinimo sąlygas (t. I, b. l. 91).
13. Ieškovės nuomone, įsiskolinimo refinansavimas būtų užtikrinęs bankui galimybę nedelsiant atgauti įsiskolinimą ar jo dalį, o ne vykdyti vėliau priverstinį išieškojimą iš turto. Byloje nustatyta, jog 2011 m. pradžioje ieškovė derėjosi su kitais bankais dėl atsakovės suteikto kredito refinansavimo. AB „Ūkio bankas“ pakeitė ieškovei 2011 m. kovo 10 d. raštą, kuriuo informavo, jog svarstys galimybę finansuoti AB „Dvarčionių keramika“  (t. I, b. l. 92). Atsakovė pateikė ieškovei 2011 m. kovo 14 d. raštą, kuriuo atmetė ieškovės pasiūlymą nurašyti iki 30 proc. paskolos ir suteikti paskolos grąžinimo atidėjimą, kaip prieštaraujantį banko požiūriui į tinkamą bendradarbiavimą ir partnerystę (t. I, b. l. 93). Ieškovė pateikė atsakovei 2011 m. kovo 17 d. pakartotinį prašymą duoti sutikimą Kredito sutarties  refinansavimui, nes AB „Ūkio bankas“ sutiko refinansuoti kreditą 12 000 000 Lt sumai (t. I, b. l. 94–95). Atsakovė pateikė ieškovei 2011 m. balandžio 1 d. raštą, kuriuo atsisakė duoti sutikimą ieškovei dėl suteikto kredito refinansavimo pagal pateiktą pasiūlymą nurašyti iki 30 proc. paskolos ir suteikti paskolos grąžinimo atidėjimą (t. I, b. l. 96). Finansų įstaigų įstatymo 32 straipsnis, numato, kad finansų įstaiga privalo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka perkainoti savo turtą bei nustatyti jo grynąją vertę, atsižvelgdama į kiekvieno sandorio dėl finansinių paslaugų teikimo rizikingumą, į kliento finansinę bei ekonominę būklę, į prievolių pagal sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo vykdymą, į turimas šių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones bei kitas aplinkybes, turinčias įtakos finansų įstaigos turto vertei. Tuo pačiu finansų įstaiga privalo imtis visų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų ir finansų įstaigų veiklos praktikoje taikomų priemonių apsaugoti savo turtą nuo nuvertėjimo. Taigi,  „Swedbank“, AB negali savo subjektyvia nuožiūra (nuomone) finansų įstaigos turtą (skolas pagal suteiktas paskolas) nurašyti, juolab, kai ieškovė įsipareigojimus pagal Kredito sutartį nustojo vykdyti 2010 m. pabaigoje, o 2011 m. kovo 14 d. rašte atsakovė atkreipė dėmesį, jog 2011 m. kovo 10 dienai AB „Dvarčionių keramika“ pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 666 240 Lt, vėlavimas pagal sutartį sudarė 99 dienas bei informavo apie Kredito sutarties vienašališką nutraukimą, jei įsipareigojimai nebus vykdomi (t. I, b. l. 93). Banko pareiga bendradarbiauti nereiškia pareigos tik kredito gavėjui naudingomis sąlygomis jo pasiūlymu keisti iš anksto suderėtas ir pasirašytas sutarties sąlygas ar nurašyti skolas (jos dalį). Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su jos diskriminavimu, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
14. Ieškovė teigia, kad 2013 m. ėmėsi pakartotinių priemonių spręsti tuo metu jau ypač sudėtingą savo turtinę padėtį, susijusią su apyvartinių lėšų trūkumu. Nustatyta, jog praėjus dvejiems metams po Kredito sutarties nutraukimo (2011-04-19), ir per visą šį laikotarpį nemokėjusi „Swedbank“, AB jokių įmokų pagal Kredito sutartį, ieškovė pateikė atsakovei 2013 m. balandžio 23 d. raštą, kuriame prašė leisti parduoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1 200 000 Lt, 70 proc. pervedant atsakovei, o likusią dalį – panaudojant ieškovės apyvartinių lėšų trūkumui išspręsti (t. I, b. l. 97). Atsakovė pateikė ieškovei 2013 m. gegužės 6 d. raštą, kuriame  nurodė, kad sutikimą turto pardavimui duos, kai bus pateikta viso bankui pagal Kredito sutartį įkeisto turto pilna vertinimo ataskaita, atlikta bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų; taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad AB „Dvarčionių keramika“ skolos negrąžina ir mokėjimų pagal Kredito sutartį nevykdo  nuo 2011 m. balandžio mėn. (t. I, b. l. 98). Ieškovė pateikė atsakovei 2013 m. birželio 14 d. pakartotinį raštą, prašydama leisti parduoti jai nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), dalį kainos panaudoti ieškovės apyvartinėms lėšoms (t. I, b. l. 99–100). Atsakovė pateikė ieškovei 2013 m. birželio 21d. raštą, kuriame pakartotinai nurodė, kad sutikimą turto pardavimui duos kai bus pateikta viso banko naudai įkeisto turto vertinimo ataskaita (t. I, b. l. 101). Ieškovės nuomone, atsakovė vėl nustatė nepagrįstą reikalavimą  atlikti viso banko naudai įkeisto turto įvertinimą, o ne ketinamo parduoti turto vertinimą. Nustatyta, jog 2013 m. gegužės 6 d. atsakyme ieškovei buvo paaiškinta kodėl bankui reikia viso turto vertinimo, t. y. siekiant įvertinti kaip pasikeis likusių AB „Dvarčionių keramika“ įsipareigojimų ir įkeisto turto santykis pardavus nurodytą turtą. Atsakovė paaiškino, jog esant skirtumui tarp ketinamo realizuoti turto rinkos verčių, siekiant pašalinti šias abejones pareikalavo pateikti tiek šio konkretaus turto, tiek ir viso liekančio įkeisto nekilnojamojo turto vertė nustatymo ataskaitas, nes tik taip galėjo įvertinti, kokią dalį už turto pardavimą gautų lėšų „Swedbank“, AB galėtų leisti nukreipti įsiskolinimų dengimui, o kokią leisti naudoti įmonei. Pažymėtina ir tai, kad iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, pirmiausiai tenkinami įkeitimu ir (ar hipoteka) užtikrinti kreditoriaus reikalavimai. Iš UAB „Resolution valuations“ parengtos 2011 m. kovo 10 d. pažymos matyti, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nustatyta rinkos vertė 1 850 000 Lt (t. II, b. l. 99). AB „Dvarčionių keramika“ užsakymu parengtos UAB „Centro kubas - Nekilnojamasis turtas“ 2015 m. rugpjūčio 24 d. rinkos vertės nustatymo ataskaitos duomenimis minėti turto rinkos vertė sudaro  884 800 Eur, o teismo ekspertas S. R. 2016 m. vasario 5 d. nustatė šio turto 732 000 Eur (3 055 037 Lt) rinkos vertę (žr. tripliko 2 priedas). Esant nutrauktai Kredito sutarčiai, kuri buvo užtikrinta įkeistu turtu, tame tarpe ir pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovė suinteresuota už šio turto pardavimą gauti kuo daugiau lėšų, kurias galėtų nukreipti ieškovės įsiskolinimų pagal Kredito sutartį dengimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog įkeisto bankui turto rinkos vertė 2013 m. ir 2015 m. duomenimis skyrėsi, Kredito sutartis 2011 m. balandžio 19 d. buvo nutraukta, jokių mokėjimų ieškovė atsakovei neatliko, sprendžia, kad hipotekos kreditorė, turinti suinteresuotumą parduodamo turto atitikimu rinkos sąlygoms ir nesuinteresuota realizavus įkeistą daiktą gauti mažesnę sumą, negu jai priklauso, pagrįstai pareikalavo atnaujinti duomenis apie įmonės turto vertę (Kredito sutarties 10.3, 10.6. punktai).
15. Konstatuotina, jog atsakovės suteiktas ieškovei sutikimas nuomoti dalį pastatų ieškovės veiklos praktikoje taikomomis standartinėmis sąlygomis, atsakovės suteiktas ieškovei  sutikimas ieškovei parduoti pastatą sąlygomis, su kuriomis ieškovė sutiko ir atsakovės suteiktas ieškove sutikimas pasiskolinti papildomų lėšų, taip pat atsakovės atsisakymas nurašyti dalį ieškovės skolos bei atsakovės atsakymas į ieškovo prašymą leisti parduoti pastatą su priklausiniais atveju, kai bus atliktas ieškovės turto vertinimas, negali būti traktuojami kaip „Swedbank“ nebendradarbiavimas ir nesikooperavimas. Šiuo atveju ieškovė vykdė verslą iš kredito lėšų, pripažįsta, jog kreditavimo laikotarpiu (nuo 2009 m. iki Kredito sutarties nutraukimo ir po šios sutarties nutraukimo) trūko apyvartinių lėšų, todėl, siekdama stabilizuoti savo finansinę padėtį, kreipdavosi su prašymais į atsakovę, kuri sutikdavo tenkinti prašymus atitinkamomis sąlygomis, kurios vis daugiau ir daugiau finansinių sunkumų patiriančiai įmonei nebuvo tokios priimtinos (naudingos), kokių ji tikėjosi. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog „Swedbank“, AB neteisėti veiksmai byloje nenustatyti ir ieškovė jų neįrodė, todėl nėra ir atsakovės kaltės. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovės įrodinėjami nuostoliai ir priežastinis ryšys nėra susijęs su atsakovės veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamajame procesiniame sprendime pagrįstai šiais aspektais nepasisakė.

Dėl žalos

16. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovė žalos faktą ir dydį įrodinėja UAB „Auditoriai ir konsultantai“ parengta 2015 m. birželio 18 d. ataskaita ir nuomone dėl faktinės AB „Dvarčionių keramika“ finansinės padėties ir žalos, kurią ieškovė patyrė galimai dėl „Swedbank“, AB neteisėtų veiksmų, kurioje nurodė, kad atsakovės veiksmai turėjo neigiamos įtakos ieškovės veiklai, pajamoms ir pelnui, dėl banko veiksmų ieškovė negavo 60 883 920,29 Eur pardavimo pajamų ir 13 342 215,01 Eur pelno (t. I, b. l. 107–131). Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, ataskaitos, nuomonės ir pan., kurie gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma rašytiniu įrodymu, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikmės bylai. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje nurodyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra nustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, apeliaciniams skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, susiję su A. Š. parengta ataskaita (nuomone) netirtini ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl ieškinio senaties

34. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškovė žalą kildina bendrai iš visų jos nurodytų veiksmų, todėl ieškinio senaties termino pradžia, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, laikytina ieškinyje nurodytas, ieškovės nuomone, neteisėtas „Swedbank“, AB veiksmas, t. y. ieškovės 2013 m. balandžio 23 d. prašymas ir  atsakovės 2013 m. gegužės 6 d. atsakymas prašymą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė teigia, jog atsakovė savo tęstiniais veiksmais tiek Kredito sutarties galiojimo metu, tiek ir po Kredito sutarties nutraukimo darė žalą ieškovei, paskutinis veiksmas buvo atliktas 2013 m. gegužės 6 d.
35. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo buvo grindžiami šiais šalių tarpusavio susirašinėjimo dokumentais: a) 2009 m. kovo 12 d. prašymu leisti sudaryti nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir šią sutartį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (t. I, b. l. 79) bei 2009 m. kovo 20 d. atsakymu (t. I, b. l. 80), b) 2009 m. balandžio 8 d. prašymu leisti parduoti banko naudai įkeistą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (t. I, b. l. 82) bei 2009 m. gegužės 12 d. raštu, c) 2009 m. birželio 18 d. raštu (t. I, b. l. 85) bei 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu, d) 2010 m. sausio 11 d. raštu, kuriame prašė suteikti sutikimą dėl papildomų skolinių įsipareigojimų prisiėmimo pagal kredito ar paskolos sutartis iš trečiųjų asmenų (t. I, b. l. 87), 2010 m. vasario 10 d. raštu, kuriame prašė duoti sutikimą 600 000 Eur paskolos sutarties sudarymui, kad išspręsti apyvartinių lėšų trūkumo problemą (t. I,. b. l. 89–90) ir 2010 m. vasario 23 d. raštu dėl priimto sprendimo išduoti sutikimą įmonei prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus (t. I, b. l. 91), e) 2011 m. kovo 14 d. raštu (t. I, b. l. 93) , 2011 m. kovo 17 d. pakartotiniu prašymu duoti sutikimą Kredito sutarties refinansavimui (t. I, b. l. 94–95) bei 2011 m. balandžio 1 d. raštu, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą ieškovei dėl kredito refinansavimo pagal pateiktą pasiūlymą nurašyti iki 30 proc. paskolos ir suteikti paskolos grąžinimo atidėjimą (t. I, b. l. 96), f) 2013 m. balandžio 23 d. raštu, kuriame prašė leisti parduoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini),(t. I, b. l. 97) ir 2013 m. gegužės 6 d. raštu, kuriuo atsakovė išaiškino, kad sutikimą turto pardavimui suteiks, kai bus pateikta viso bankui pagal Kredito sutartį įkeisto turto pilna vertinimo ataskaita (t. I, b. l. 98) bei 2013 m. birželio 14 d. pakartotiniu raštu leisti parduoti jai nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį Partizanų g. 98, Kaune, (t. I, b. l. 99–100) ir 2013 m. birželio 21d. raštu, kuriame pakartotinai išaiškino, kad sutikimą turto pardavimui duos kai bus pateikta viso banko naudai įkeisto turto vertinimo ataskaita (t. I, b. l. 101). Taigi, bendradarbiavimas tarp šalių vyko Kredito sutarties galiojimo metu, taip pat bendradarbiavimas tarp skolininkės ir kreditorės vyko ir po Kredito sutarties  2011 m. balandžio 19 d. nutraukimo.
36. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialių teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). CK numatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CPK 11 straipsnio 6 dalis, CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė savo teisių gynybos tikslu ieškinį pareiškė dėl, jos nuomone, neteisėtų atsakovės veiksmų, kuriais buvo sukliudyta ieškovei stabilizuoti apyvartinių lėšų trūkumą ir Kredito sutarties galiojimo metu ir po Kredito sutarties nutraukimo. Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, kad ieškovės nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai yra visiškai atskiri ir vertintini savarankiškai, jie neturi jokio bendro požymio, priešingai ieškovės prašymai buvo susiję su Kredito sutartyje įtvirtintomis šalių sulygtomis sąlygomis, įrodė, kad šalys, kaip skolininkė ir kreditorė, bendradarbiavo ir kooperavosi ne tik Kredito sutarties galiojimo metu, tiek ir po jos nutraukimo. Nagrinėjamos bylos duomenimis, kaip jau minėta, šalių susirašinėjimas, susijęs su Kredito sutartimi, baigėsi 2013 m. balandžio 23 d. raštu, kuriame ieškovė prašė leisti parduoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 97) ir 2013 m. gegužės 6 d. raštu, kuriuo atsakovė išaiškino, kad sutikimą turto pardavimui suteiks, kai bus pateikta viso bankui pagal Kredito sutartį įkeisto turto pilna vertinimo ataskaita (t. I, b. l. 98) bei 2013 m. birželio 14 d. pakartotiniu raštu, kuriame  ieškovė prašė  leisti parduoti jai nuosavybės teise priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 99–100) ir 2013 m. birželio 21d. raštu, kuriame atsakovė pakartotinai išaiškino, kad sutikimą turto pardavimui duos kai bus pateikta viso banko naudai įkeisto turto vertinimo ataskaita (t. I, b. l. 101). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes ieškinio senaties terminas prasideda nuo paskutinio teisės ieškovės nurodyto jos pažeidimo dienos (2016-04-23), nebent ieškovė apie tai sužinotų vėliau, tuomet anksčiausiai ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje prasidėjo paskutinę teisę pažeidžiančių atsakovės veiksmų dieną (2013-05-06). Išdėstytų argumentų pagrindu atsakovės „Swedbank“, AB apeliacinis skundas atmestinas.
37. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti arba pakeisti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Apeliančių skundai atmestini, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Apeliantės BAB „Dvarčionių keramika“ apeliacinis skundas atmestas, tačiau jai kyla pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas (CPK 79 straipsnio 2 dalis, CPK 80 straipsnio 4 dalis, CPK 93 straipsnio 1 dalis), nes nagrinėjamojoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi buvo atidėtas apeliantei AB „Dvarčionių keramika“ 12 555 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (t. X, b. l. 70–71).
39. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ iškelta  restruktūrizavimo byla. Taigi, skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimas priimtas iki restruktūrizavimo bylos AB „Dvarčionių keramika“ iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė iškelti akcinei bendrovei ,,Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi iškelta atsakovei AB „Dvarčionių keramika“ bankroto byla, administratore paskirta R. B. (t. X, b. l. 100 – 102). Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį paliko nepakeistą (t. X, b. l. 103–106). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi tai, jog ieškovės apeliacinio skundo pateikimo metu (2016 m. balandžio 19 d., t. X, b. l. 65) AB „Dvarčionių keramika“  buvo iškelta restruktūrizavimo byla, o apeliacinio skundo nagrinėjimo eigoje – bankroto byla, sprendžia nepriteisti valstybei iš ieškovės, bankrutuojančios įmonės, bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                             Rasa Gudžiūnienė

                            Kazys Kailiūnas

                            Antanas Rudzinskas