Administracinė byla Nr. eAS-227-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami:

1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.189 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnio pagrindu įpareigoti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją (toliau – ir atsakovas) įvykdyti sutartinius įsipareigojimus:

- Įgyvendinimo sutarties 3.1.1 punkto pagrindu sudaryti palankias sąlygas pareiškėjams UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ įvykdyti Įgyvendinimo sutarties 2.5.3 punktą „užtikrinti 12 000 veikiančių darbo (verslo) vietų Gariūnų parke įgyvendinus Projektą“;

- Įgyvendinimo sutarties 3.1.2 pagrindu tarpininkauti bendrovėms UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ sprendžiant su Vilniaus miesto savivaldybės administracija bei su greta esančiais žemės sklypų valdytojais bei inžinerinius tinklus eksploatuojančiomis organizacijomis bendrus Vilniaus miesto infrastruktūros klausimus; 

2) iš dalies panaikinti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų (pareiškėjai skunde klaidingai nurodė 2021 metus) balandžio mėnesio teikimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 pripažinimo netekusiu galios (toliau – ir Teikimas) teiginius:

- „laikyti Projektą įgyvendintu ir panaikinti šio Projekto valstybei svarbaus projekto statusą“;

- „valstybei svarbaus statuso praradimas sukuria teisines pasekmes valstybinės žemės nuomos santykių atžvilgiu (turės būti peržiūrėtos bendrovių (Projekto vykdytojų) sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys)“.

3) Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), prašant ištirti Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) ir įstatymams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo reikalavimus, pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai skundžia Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Teikimą (jo teiginius), kurio pagrindu Vyriausybė priėmė nutarimą. Teismas vertino, kad skundžiamas Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Teikimas (jo atskiri teiginiai) yra tarpinis dokumentas, todėl jis negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog pareiškėjai nurodo negalintys skųsti galutinio dokumento – Vyriausybės nutarimo, savaime nereiškia, kad jiems atsirado teisė ginčyti tarpinį dokumentą (jo atskirus teiginius).

Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir vertinant, jog skundas dėl teikimo (jo atskirų teiginių) gali būti nagrinėjamas teisme, yra praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo padavimo terminas, nes pareiškėjai skundžia 2019 metų (teismo nutartyje klaidingai nurodyti 2021 metai) balandžio mėn. (diena nenurodyta) teikimą. Nors pareiškėjai nurodė, kad terminas apskundimui turi būti skaičiuojamas nuo Ekonomikos ir inovacijų ministrės 2023 m. sausio 19 d. rašto priėmimo dienos, bet toks skaičiavimas nėra pagrįstas, nes Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Teikimas Vyriausybei buvo paskelbtas viešai, todėl apie jį pareiškėjai galėjo sužinoti paskelbimo dieną, aktą įkėlus į teisės aktų registrą ir būtent nuo šios dienos prasideda skundo padavimo terminų skaičiavimas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją įvykdyti sutartinius įsipareigojimas yra civilinio pobūdžio reikalavimas, todėl jis nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjai UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti jų skundą.

Pareiškėjai nurodo, kad teismas nenustatė pareiškėjų pareigos kreiptis į teismą iš karto po Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų balandžio mėnesio teikimo Vyriausybei dėl Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 panaikinimo, nes tuo metu nutarimo Nr. 808 panaikinimas neturėjo įtakos jų teisėms ir pareigoms teisiniuose santykiuose su valstybe ir valstybės institucijomis. Tačiau teismas padarė įrodymais nepagrįstą prielaidą, kad 2019 metų balandį pareiškėjai turėjo suprasti, kad su jais bus nutrauktos valstybinės žemės nuomos sutartys ir de facto pradėta jų investicijų bei turto nusavinimo ilgalaikė administracinė procedūra. 

Pareiškėjai paaiškina, kad iki Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 priėmimo valstybės ir pareiškėjų santykiai buvo sureguliuoti 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartimi. Panaikinus Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808, 2005 m. rugpjūčio 19 d. valstybės ir pareiškėjų sutartis tapo civiline teisine sutartimi. 2021 m. kovo 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas su pareiškėjais nutraukė valstybinės žemės nuomos sutartis, motyvuodamas tuo, kad panaikinus Vyriausybės nutarimą Nr. 808 pareiškėjai neteko teisės be aukciono nuomotis valstybinės žemės sklypus. Kilęs ginčas bendrosios kompetencijos teisme buvo baigtas 2023 m. sausio 5 d. kasacinio teismo nutartimi, kurioje buvo nurodyta, kad panaikinus nutarimą Nr. 808 pareiškėjai nebegali nuomotis valstybinės žemės. Nurodytame procese valstybės ir pareiškėjų teisiniai santykiai, kylantys 2005 m. rugpjūčio 19 d. valstybės ir pareiškėjų sutarties pagrindu, nebuvo nagrinėjami. Laikantis principo, kad valstybė ir pareiškėjai teisiniuose santykiuose, kylančiuose civilinės sutarties pagrindu, yra lygiateisiai, pareiškėjai paprašė Vyriausybės įvykdyti sutartinius įsipareigojimus arba modifikuoti valstybės ir pareiškėjų teisinius santykius. Vyriausybės pavedimu Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsakė pareiškėjams ir nurodė, kad panaikinus Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808 neteko galios ir civilinė 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartis tarp valstybės ir pareiškėjų. Nuo šio momento prasidėjo teisinis ginčas, kuriame Ekonomikos ir inovacijų ministerija neveikė pagal civilinės teisės normas, bet pasinaudojo savo administraciniais įgalinimais ir atsisakė laikytis civilinės teisinės sutarties nuostatų. Ekonomikos ir inovacijų ministrė sprendimą nesilaikyti valstybės atstovo įsipareigojimų, nustatytų 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartyje, administracine tvarka priėmė 2023 m. sausio 19 d. Taigi, pareiškėjų nuomone, skundas dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiksmų buvo paduotas nepraleidus procedūrinio pobūdžio vieno mėnesio termino, nes tik 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjams tapo aišku, kad jų civilinės teisės yra pažeidinėjamos administracine tvarka ir tai pasireiškė priimant administracinius aktus: Ekonomikos ir inovacijų ministrės 2023 m. sausio 19 d. raštą; NŽT 2021 m. kovo 18 d. įsakymus nutraukti nuomos sutartį; Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 402; Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų balandžio mėnesio teikimą Vyriausybei dėl Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 panaikinimo.

Pareiškėjai pažymi, kad valstybės ir jų teisiniai santykiai yra specifiniai tuo, jog pagal civilinę teisinę sutartį valstybės atstovai neveikia kaip lygiateisiai sutarties dalyviai, bet naudojasi savo administraciniais įgalinimais, atsisakant vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Dėl šios priežasties atsakovas gali būti ir turi būti įpareigotas nutraukti neteisėtus administracinius veiksmus ir įvykdyti jam priklausančius įsipareigojimus pagal 2005 m. rugpjūčio 19 d. civilinę sutartį.

Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai įvertino ginčo šalių santykius ir padarė neteisingą išvadą, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikė, naudodama savo administracinius įgalinimus. 2019 metų balandžio teikimas negali būti laikomas tarpiniu administraciniu aktu, nes tai yra sudėtinė tęstinio proceso, prasidėjusio 2019 m. sausio 7 d. ir tebesitęsiančio iki šiol dalis, valstybės institucijoms vykdant administracinius veiksmus, nukreiptus į pareiškėjų turto nusavinimą. Pasak pareiškėjų, neteisėti veiksmai yra pradėti 2019 metų vasario mėnesyje ir tęsti iki Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 priėmimo, ignoruojant valstybės įsipareigojimus pagal 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartį. Valstybės atstovas nurodytoje sutartyje – Ekonomikos ir inovacijų ministerija – atliko neteisėtus veiksmus, kurie turėjo išryškėti tik ateityje – įvykdžius Ekonomikos ir inovacijų ministerijos siūlymą ir nutraukus su pareiškėjais valstybinės žemės nuomos sutartis. Pareiškėjai pažymi, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija neteisėtus veiksmus atnaujino, kai jos buvo paprašyta įvykdyti įsipareigojimus pagal 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartį. Jei šie veiksmai būtų buvę įvykdyti, pati Ekonomikos ir inovacijų ministeriją turėjo inicijuoti procesą dėl Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 panaikinimo, nes šis nutarimas pažeidžia valstybės įsipareigojimus pagal 2005 m. rugpjūčio 19 d. sutartį.

Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402 buvo priimtas pažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų nuostatas. Pareiškėjų vertinimu, teismo atsisakymas priimti skundą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo konstitucingumo patikrinimo reiškia, jog pirmosios instancijos teismas laikosi nuostatos, jog iš ne teisės gali gimti teisė nusavinti pareiškėjų turtą. Pareiškėjai pabrėžia, kad teismas negali nusišalinti nuo teisingumo vykdymo ir dėl to pareiškėjų skundas turi būti priimtas, patikrintas Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 konstitucingumas ir tik tada nuspręsta, ar pareiškėjų reikalavimai turi būti tenkinami, ar atmetami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skundo faktinį pagrindą ir dalyką, skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją įvykdyti sutartinius įsipareigojimas yra civilinio pobūdžio reikalavimas, todėl jis nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai; pareiškėjų ginčijamas Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų balandžio mėnesio teikimas (jo teiginiai) Vyriausybei dėl Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 panaikinimo yra tarpinio pobūdžio dokumentas, negalintis būti administracinės bylos dalyku; taip pat pareiškėjai yra praleidę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų balandžio mėnesio teikimo (jo teiginių) panaikinimo paduoti. 

Pareiškėjai, nesutikdami su teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame teigia, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų balandžio teikimas negali būti laikomas tarpiniu administraciniu aktu, nes tai yra sudėtinė tęstinio proceso, prasidėjusio 2019 m. sausio 7 d. ir tebesitęsiančio iki šiol dalis, valstybės institucijoms vykdant administracinius veiksmus, nukreiptus į pareiškėjų turto nusavinimą. Pareiškėjai pažymi, kad skundas dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiksmų buvo paduotas nepraleidus procedūrinio pobūdžio vieno mėnesio termino, nes tik 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjams tapo aišku, kad jų civilinės teisės yra pažeidinėjamos administracine tvarka. Pareiškėjai mano, kad Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402 buvo priimtas pažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, todėl tik patikrinus Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 konstitucingumas gali būti nuspręsta dėl pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 str. 2 d.).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra išaiškinusi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra viešasis administravimas, t. y. administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas (žr., pvz., 2013 m. kovo 27 d. nutartį byloje Nr. T-46, 2015 m. balandžio 13 d. nutartį byloje Nr. T-50-2015).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų pirmąjį skundo reikalavimą – įpareigoti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją įvykdyti sutartinius įsipareigojimus (sudaryti palankias sąlygas pareiškėjams įvykdyti Įgyvendinimo sutarties 2.5.3 punktą ir užtikrinti 12 000 veikiančių darbo (verslo) vietų Gariūnų parke bei tarpininkauti pareiškėjams sprendžiant su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir su greta esančiais žemės sklypų valdytojais bei inžinerinius tinklus eksploatuojančiomis organizacijomis bendrus Vilniaus miesto infrastruktūros klausimus), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis reikalavimas yra civilinio pobūdžio, todėl jo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Vyriausybė 2005 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 808 dėl valstybinės svarbos projekto, kuriuo pripažino valstybinės svarbos projektu ekonominį projektą „Paslaugų smulkiam ir vidutiniam verslui parkas „Gariūnai“ Vilniaus mieste, Aukštųjų Panerių pramoninio rajono C zonos (Gariūnai) A ir B teritorijose pagal priedą. Vyriausybės nutarimo priede buvo įvardinti UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ įsipareigojimai dėl investicijų į investavimo objektą. 2005 m. rugpjūčio 19 d. valstybę atstovavusi Vilniaus apskrities viršininko administracija su UAB „Posūkis“, UAB „Geruda“ ir UAB „Jurgena“ sudarė Projekto įgyvendinimo sutartį (Įgyvendinimo sutartis), pagal kurią nurodytos bendrovės prisiėmė solidarius įsipareigojimus, kad po valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių sudarymo įgyvendins Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 808 patvirtintą projektą ir įvykdys investuotojų įsipareigojimus, išvardintus Įgyvendinimo sutarties 2.1.1-2.6 punktuose. Įgyvendinimo sutarties 3.1.1 punktu Vilniaus apskrities viršininko administracija įsipareigojo sudaryti palankias sąlygas pareiškėjams įgyvendinti sutartį ir nedaryti kliūčių papildomomis sąlygomis; tarpininkauti pareiškėjams sprendžiant su Vilniaus miesto savivaldybės administracija bei su greta esančiais žemės sklypų valdytojais bei inžinerinius tinklus eksploatuojančiomis organizacijomis bendrus Vilniaus miesto infrastruktūros klausimus (3.1.2 p.). Sutarties 6.1 punkte šalys susitarė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo.

Pareiškėjai, skunde grįsdami reikalavimo įpareigoti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pagrindą, nurodė, jog valstybės įsipareigojimai (Įgyvendinimo sutarties 3.1.1 ir 3.1.2 p.) liko neįvykdyti pareiškėjams įgyvendinus valstybei svarbaus ekonominio Projekto investicinę dalį. Pareiškėjai teigė, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija, pažeisdama valstybės įsipareigojimus, nustatytus pareiškėjams, galiojant Įgyvendinimo sutarčiai, pateikė Vyriausybei siūlymą dėl Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 pripažinimo netekusiu galios ir nepagrįstai tvirtino, jog Įgyvendinimo sutartyje prisiimti šalių įsipareigojimai galiojo tik Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 galiojimo laikotarpiu. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad Įgyvendinimo sutartis nebuvo panaikinta, ji yra galiojanti, todėl Ekonomikos ir inovacijų ministerija turi vykdyti savo įsipareigojimus ir užtikrinti 12 000 veikiančių darbo (verslo) vietų Gariūnų parke bei tarpininkauti pareiškėjams tarp jų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykstančiame ikiteisminiame ginče dėl specialiojo planavimo dokumentų. Kadangi, pareiškėjų teigimu, Ekonomikos ir inovacijų ministerija savo sutartinių įsipareigojimų nevykdo, dėl to jie prašo teismo įpareigoti atsakovą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. 

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patys pareiškėjai skunde pažymėjo, jog pasibaigus valstybės administraciniams įgaliojimams kontroliuoti pareiškėjų veiklą, t. y. Vyriausybei 2019 m. balandžio 24 d. nutarimu pripažinus, jog pareiškėjai įvykdė savo įsipareigojimus įgyvendinant projektą ir panaikinus Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808, valstybės ir pareiškėjų santykiai iš administracinių-civilinių perėjo į civilinius teisinius santykius. Taigi pareiškėjai iš esmės neginčija aplinkybės, jog Įgyvendinimo sutarties vykdymo / nevykdymo klausimai yra susiję su civilinio teisinio pobūdžio santykiais. Aplinkybę, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, sudarydama su pareiškėjais Įgyvendinimo sutartį, veikė ne kaip valstybės atstovas, o kaip savarankiška sutarties šalis, patvirtino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-20381-155/2016, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018 paliko galioti. Be to, pareiškėjai, skunde grįsdami Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pozicijos dėl Įgyvendinimo sutarties pasibaigimo nepagrįstumą, vadovaujasi Civilinio kodekso normomis, kas taip pat sudaro pagrindą vertinti, jog patys pareiškėjai Įgyvendinimo sutarties vykdymą / nevykdymą kildina iš civilinių teisinių santykių, todėl pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Ekonomikos ir inovacijų ministeriją įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Vertindama pareiškėjų antrąjį skundo reikalavimą – iš dalies panaikinti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų balandžio mėnesio teikimą (jo teiginius) dėl Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 pripažinimo netekusiu galios, teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 metų balandžio mėnesio teikimo turinį, pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes, nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju Teikimas yra tarpinio pobūdžio dokumentas, taip pat nepagrįsti ir pareiškėjų teiginiai, jog Teikimas yra sudėtinė tęstinio proceso, prasidėjusio 2019 m. sausio 7 d. ir tebesitęsiančio iki šiol dalis, valstybės institucijoms vykdant administracinius veiksmus, nukreiptus į pareiškėjų turto nusavinimą. Akcentuotina, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Teikimas yra teisėkūros proceso sudėtinė dalis, kurio rezultatas atitinkamo teisės akto – šiuo atveju Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 – priėmimas. Vyriausybė, priimdama 2019 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 402, įgyvendino valstybės valdžią, t. y. funkciją, kuri nelaikytina viešuoju administravimu, o šią funkciją vykdanti Vyriausybė – viešojo administravimo subjektu. Kadangi pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinio ginčo dalyku negali būti tokia Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, o pareiškėjų siekiamas ginčyti Teikimas, kuriuo teisėkūros proceso metu Ekonomikos ir inovacijų ministerija teikė Vyriausybei svarstyti Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto“ pripažinimo netekusiu galios“ projektą, nėra individualus, savarankiškas teisines pasekmes sukeliantis aktas, todėl pareiškėjų keliamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir ginčijamas Teikimas (jo teiginiai) negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti ir byloje pateiktų duomenų, Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 402 buvo derintas viešai per Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinę sistemą, todėl tiek suinteresuotos institucijos, tiek visuomenė (įskaitant ir pareiškėjus), galėjo derinimo metu teikti pastabas ar prieštaravimus dėl minėto nutarimo projekto. Teikime, be kita ko, buvo pažymėta, kad valstybei svarbaus projekto statuso praradimas sukuria teisines pasekmes valstybinės žemės nuomos santykių atžvilgiu (turės būti peržiūrėtos Bendrovių (t. y. pareiškėjų) sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys). Taigi pareiškėjai turėjo teisę ir galimybę įvertinti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Teikimą ir galimas jiems kilsiančias neigiamas pasekmes panaikinus Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 bei dalyvauti viešoje projekto derinimo procedūroje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti pareiškėjų teiginiai, jog jie apie savo teisių pažeidimą (t. y., kad neteisėto Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Teikimo pagrindu panaikinus Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 808, neteko galios ir Įgyvendinimo sutartis, dėl to, pareiškėjų teigimu, Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 402 priėmimas pažeidžia valstybės įsipareigojimus pagal Įgyvendinimo sutartį) sužinojo tik 2023 m. sausio 19 d. iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos rašto, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjų 2022 m. gruodžio 16 d. skundą. Iš pareiškėjų teismui pateikto skundo turinio ir pridėtų įrodymų matyti, kad pareiškėjams turėjo ir galėjo būti žinoma apie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos iniciatyvą dėl Vyriausybės 2005 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 808 pripažinimo netekusiu galios, taip pat pareiškėjams jau nuo 2020 metų tapo žinoma, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės 2019 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 402, ketina prieš terminą nutraukti su jais sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis. Pareiškėjai Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimus nutraukti su jais valstybinės žemės nuomos sutartis ginčijo bendrosios kompetencijos teisme, tačiau, kaip teigė patys pareiškėjai, jie nagrinėjamoje byloje nekėlė klausimo dėl jų teisių gynimo Įgyvendinimo sutarties pagrindu, kurios aiškinimas ir taikymas, kaip buvo konstatuota šioje nutartyje, yra reguliuojamas civilinės teisės normomis. 

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų teiginiai, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija pareiškėjų atžvilgiu atlieka tęstinio pobūdžio neteisėtus veiksmus, prasidėjusius Teikimo priėmimu ir tebesitęsiančius iki šiol – atsisakius įvykdyti įsipareigojimus pagal Įgyvendinimo sutartį, nekeičia teisinio santykio, kuriuo pareiškėjai grindžia Įgyvendinimo sutarties sąlygų nesilaikymą, pobūdžio, taip pat nesudaro pagrindo pareiškėjų siekiamą ginčyti Teikimą vertinti kaip ginčo administraciniame teisme objektą, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atsisakymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodomas kreipimosi į Konstitucinį teismą pagrindas. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjai) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė pagrindą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą – teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, todėl nesprendė klausimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje taikomo teisės akto teisėtumo tyrimas galimas tik esant individualiam ginčui, kurį sprendžiant tas teisės aktas taikytinas, teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą, pagrįstai nesprendė procesinio prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą – atsisakyti priimti pareiškėjų skundą, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Posūkis“, uždarosios akcinės bendrovės „Geruda“, uždarosios akcinės bendrovės „Jurgena“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė