Administracinė byla Nr. I-5002-580/2015 Proceso Nr. 3-61-3-04458-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 59; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos atstovui Aigerdui Skroliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėja, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. R. prašo priteisti iš atsakovo 8 688,60 Eur neturtinės žalos atlyginimo, etapuoti pareiškėją tinkamomis sąlygomis, laikyti jį gyvenamojoje patalpose, kurioje M. R. tektų ne mažiau kaip 4 kv. m, atėmus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, o pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpose būtų ne mažiau kaip dviem asmenims skirta gyvenamoji patalpa ir iki Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų visas kalinimo sąlygas.
Paaiškino, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, o M. R. nėra teisininkas. Lietuvos valstybė atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Atkreipė dėmesį, kad Konvencija įtvirtina dvi absoliučias teises, kurioms negali būti taikomi jokie ribojimai, tai teisė į gyvybę ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio. Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties termino, jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo laikomas 2012 m. ir 2014 m. po dvi savaites. Pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista minimali vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovas leisdavo per parą vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K draudžiama turėti šiltus pledus. Lovos čiužiniai, antklodės ir pagalvės yra seni, nudėvėti. Duodami užtiesalas ir pagalvės užvalkalas taip pat yra nudėvėti.
M. R. pažymėjo, kad beveik kiekvieną kartą buvo konvojuojamas tuo pačiu automobiliu „Mercedes Benz“, kurio kamera visada būdavo perpildyta. Joje reikėdavo laikyti asmeninius daiktus. Automobilyje nėra saugos diržų, todėl grėsė realus pavojus sveikatai ir gyvybei. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio mėnesį konvojuojant vėmė, vos neprarado sąmonės. Pažymėjo, kad iš viso buvo konvojuojamas apie 14 kartų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija nustato, kad minimalus gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, tinkamą konvojavimą bei kitas sąlygas. Nurodė, kad tualetas yra atskirtas tik sienele nuo nuteistųjų, tačiau per durų akutę pareigūnai gali stebėti gamtinių reikalų atlikimą.
Paaiškino, kad nežmoniškos gyvenimo bei konvojavimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė M. R. didelius dvasinius išgyvenimus, fizinį diskomfortą, nepatogumus, todėl pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį turi būti atlyginta neturtinė žala, o pažeidimo pripažinimas neturėtų būti traktuojamas kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Pabrėžė, kad Lietuvos teismų argumentavimas dėl mažesnės neturtinės žalos atlyginimo, kadangi Lietuvoje žema minimali mėnesinė alga, yra diskriminacinis ir pažeidžia tautinės lygybės principą bei skirtingo dydžio pajamas gaunančių asmenų lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalį minimali mėnesinė alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje šiuo metu sudaro 60 procentų vidutinės mėnesinės algos, atskaičius mokesčius. Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją, būtų neteisinga, priteisiant neturtinę žalą, vadovautis tais pačiais koeficientais iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos kaip bylose prieš kitas Europos valstybes. Lietuvai turi būti taikomas pakankamo atgrasinamojo poveikio principas.
Teismo posėdyje pareiškėjas nepageidavo dalyvauti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad nuo 2014-03-20 iki 2014-03-21 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Nuo 2012-11-21 iki 2014-03-19 M. R. buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Nuo 2014 m. gegužės mėnesio laikomų asmenų skaičius įstaigoje nėra viršijamas.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.
Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir panašiai, todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.
Mano, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti 7,8 Lt bylinėjimosi išlaidų. Paaiškino, kad Tarnyba M. R. konvojavo „Mercedes Benz“ ir „Volkswagen“ markės specialiaisiais automobiliais. Specialiosios paskirties sunkvežimiai „Mercedes Benz“ yra specialieji automobiliai – transporto priemonės sunkvežimiai-furgonai, turintys uždarą kėbulą, pritaikytą žmonėms vežti, kurie priskiriami atitikties tipui ar kategorijai N2-BAM vadovaujantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymo Nr. 2B-479 „Dėl Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų patvirtinimo“ 9, 9.2 ir 16.14 punktų nuostatomis. „Volkswagen Crafter“ yra vienaukščiai mažieji autobusai pritaikyti kaliniams vežti. Vadovaujantis minėto teisės akto 8, 8.2, 15, 15.5 ir 15.6.3 punktais transporto priemonės registracijos liudijime paskirtis žymima kodu M2-CWK. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai.
Tarnybinis transportas, kaip ir specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Šie dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).
Visam Tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir vėdinimo efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerų aplinka būtų netinkama konvojuoti.
Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Žiniaraščiuose nėra M. R. skundų ar prašymų. Tarnybos pareigūnai vadovaujasi Konvojavimo taisyklėmis, kurių 195 punkte įtvirtinta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius paimti. Tarnybinėje dokumentacijoje pažymima, kad teismo posėdžio pirmininkas buvo leidęs nuimti antrankius. Aptariamu atveju duomenų apie leidimą nėra.
Vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 4 dalių bei 45 straipsnio nuostatomis, Tarnyba prašė iš pareiškėjo priteisti 7,8 Lt išlaidas už kopijų rengimą.
Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
Atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovui nedalyvaujant.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, bei Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Lukiškių
TI-K ir Tarnybos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad dėl kamerų ploto trūkumų, kitų kalinimo bei konvojavimo sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią vertina 8 688,6 Eur.
Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų
Nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Taigi, M. R. reikalavimas perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje vienam asmeniui būtų skiriama ne mažiau kaip 4 kv. m, atskaičius tualeto, sanitarinio prausyklos ir baldų užimamą plotą, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisės aktai nereglamentuoja minimalaus kamerose laikomų asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo prašymas užtikrinti, kad jam būnant kamerų tipo patalpose, būtų ne mažiau kaip dviem asmenims skirta gyvenamoji patalpa, taip pat negali būti tenkinamas.
Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad laikant M. R. Lukiškių TI-K kamerose nuo 2012-11-09 iki 2012-11-20 ir nuo 2014-03-22 iki 2014-03-30, buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 24 dienas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nepažeidžiant M. R. teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas tik 3 dienas. Taigi, M. R. kalint Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, 21 dieną nebuvo skirta pakankamai ploto.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.3 punkte įtvirtinta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 625 asmenų. Lukiškių TI-K nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimai yra perpildyti. Kalėjimo perpildymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf). Šio komiteto 2008 m. balandžio 21–30 raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos (2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To paties raporto 44 punkte pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K, Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pažymėjo, kad bendrai kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikomos nežmonišku ir žeminančiu elgesiu, ypatingai, kai asmuo laikomas ilgesnį laiką – keletą mėnesių.
Pareiškėjas nurodė, kad tualetas nuo nuteistųjų yra atskirtas tik sienele, o pro durų akutę pareigūnai gali stebėti gamtinių reikalų atlikimą. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Teismo nuomone, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore, 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Taigi, leidžiant M. R. kasdien pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad lovos čiužiniai, antklodės ir pagalvės bei jų užvalkalai yra seni, nudėvėti. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas M. R., esančio miegui skirto inventoriaus būklė nebuvo vertinta. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-20 patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-PA-1051 nurodyta, kad Lukiškių TI-K miegui skirtas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) yra dezinfekuojamos Lukiškių TI-K patalpose įrengtoje dezinfekcijos kameroje. Dezinfekcijos kameros darbo žurnale registruojama: dezinfekcijos data, dezinfekuojamo inventoriaus pavadinimas, kiekis, dezinfekcijos trukmė, pateikusio ir priėmusio minkštąjį inventorių dezinfekcijai parašas. Minkštasis inventorius Lukiškių TI-K dezinfekuojamas nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punkto reikalavimų. Lukiškių TI-K naudojamas minkštasis inventorius tinkamas nukenksminimui dezinfekcinėje kameroje. Minėtame akte taip pat pažymėta, kad Lukiškių TI-K I ir II korpusuose yra įrengtos švaraus minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių) ir patalynės laikymo / išdavimo patalpos, kuriose įrengtos specialios lentynos šiam inventoriui laikyti. Patikrinimo metu lentynose buvo švarus, tinkamas naudoti minkštasis inventorius ir patalynė (b. l. 52). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-02-17 patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-125 matyti, kad 2014-02-14 Lukiškių TI-K minkštasis inventorius, čiužiniai, pagalvės, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos duomenys nurodomi dezinfekcinės kameros darbo žurnale, įrašomi duomenys, iš kur paimti nukenksminti daiktai, dezinfekavimo data, atsakingo darbuotojo parašas. Patalynę numatyta keistas kas septynias dienas (b. l. 53–54). Kitų duomenų nepateikta. Patalynė yra lengvai pernešamas daiktas, todėl šiuo metu nėra galimybių nustatyti, jog pareiškėjo kamerose buvo laikoma kitokia nei tirta patalynė. Kitų duomenų nepateikta, todėl M. R. teiginiai, kad patalynė ir čiužiniai yra nudėvėti, nepasitvirtino.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 173.16 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigyta ar perduota patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Taigi, jeigu patalynė pareiškėjui atrodė netinkama, jis turėjo teisę naudoti savo patalynę. Draudimas turėti šiltus pledus nėra nustatytas.
Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei tualeto tinkamo neatskyrimo. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
M. R. nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, M. R. subjektinės teisės – būti kalinamam bei gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 8 688,6 Eur neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai, skelbiami http://www.sodra.lt/lt/pasalpos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai, rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2014 m. gruodžio mėnesį sudarė 863,66 Lt (250,13 Eur). Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, šiuo metu sudaro 300 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.
Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų
M. R. žalą sieja ir su Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vykdyto konvojavimo pažeidimais. Pareiškėjas nurodė, kad konvojavimo kameros buvo nuolat perpildytos, o automobilyje nėra saugos diržų.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, remdamiesi konvojavimo paraiškomis, pareiškėją ginčo laikotarpiu konvojavo planiniais maršrutais Kaunas–Pravieniškės–Kaunas, Kaunas–Pravieniškės–Vilnius, Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės, Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Kaunas, Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės–Kaunas, Vilnius–Klaipėda–Vilnius, Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės (b. l. 59–88). Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad M. R. buvo konvojuojamas automobiliais „Volkswagen Crafter“ (valstybiniai Nr. EDL 153, FUV 253, EFS 563, EFS 565) ir „Mercedes Benz“ (valstybiniai Nr. AHG 175 ir AHG 184). Konvojų sudarė 1–2 automobiliai, vienu automobiliu daugiausia buvo vežama 14 asmenų, o dviem – 28 asmenys.
Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad automobiliai „Volkswagen Crafter“ (valstybiniai Nr. EDL 153, FUV 253, EFS 563, EFS 565) priskiriami M2–CWK tipui ar kategorijai (b. l. 89, 91, 93, 95). Vadovaujantis Valstybinės kelių inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų 8.2 ir 15.6.3 punktais, šios transporto priemonės yra skirtos keleiviams vežti, jos turi daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams, o techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė ne didesnė kaip 5 t; šių transporto priemonių kėbulai yra pritaikyti vežti kalinius. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patvirtina, kad nurodytos transporto priemonės „Volkswagen Crafter“, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus (b. l. 90, 92, 94, 96).
Iš transporto priemonių registracijos liudijimų matyti, kad automobiliai „Mercedes Benz“ (valstybiniai Nr. AHG 175 ir AHG 184) priskiriami N2–BAMSG tipui ar kategorijai (b. l. 97, 100). Vadovaujantis Valstybinės kelių inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų 9.2, 16.14 ir 18.7 punktais, šios specialiosios paskirties transporto priemonės yra žmonėms vežti pritaikyti sunkvežimiai, kurių techniškai leistina pakrautos transporto priemonės (bendroji) masė didesnė kaip 3,5 t, tačiau ne didesnė kaip 12 t (krovininis automobilis). Iš minėtų automobilių „Mercedes Benz“ (valstybiniai Nr. AHG 175 ir AHG 184) kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų matyti, kad šiuose automobiliuose yra suformuotos 3 kameros, kurių ilgis 3,4 m, o plotis – 0,8 m. ir vienutė, kurios ilgis bei plotis po 0,63 m. Kiekvienoje kameroje yra įrengti vėdinimo liukai, apšvietimo lemputės. Automobiliuose įrengta šildymo sistema „Webasto“ (b. l. 99, 102).
Vairuotojų, vežančių keleivius ir krovinius, pareigos nustatytos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnyje. Keleivius leidžiama vežti tik tam skirtomis (arba specialiai tam pritaikytomis) transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją žmonėms skirtose vietose (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Reikalavimus, kurių turi laikytis transporto priemonių, vežančių keleivius (krovinius), vairuotojai, ir keleivių (krovinių) vežimo tvarką užtikrinant eismo saugumą nustato Kelių eismo taisyklės (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 14 straipsnio 4 dalis). Kelių eismo taisyklėse nėra nustatyta šiai bylai reikšmės turinčių žmonių vežimo tam pritaikytose priemonėse nuostatų. Byloje nebuvo nustatyta, kad Tarnyba, naudodama minėtus automobilius žmonių pervežimui, pažeistų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad sunkvežimiai, kuriais jis buvo konvojuojamas, teisiniu požiūriu negali būti naudojami asmenims konvojuoti bei kad jų būklė yra netinkama. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojam asmeniui. Pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.
Administracinėje byloje esantys Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2012–2014 m. dirbtinės apšvietos matavimo protokolai (b. l. 104, 106, 109–110) bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai (b. l. 103, 105, 107–108) patvirtina, kad buvo tikrinta sunkvežimių atitiktis nustatytiems reikalavimams ir automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko.
Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus vykdant konvojavimą, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Šių taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Kaip jau minėta, kai buvo konvojuojamas M. R., konvojų sudarė 1–2 automobiliai. Daugiausia viena transporto priemone buvo konvojuojama 14 asmenų (b. l. 59), o dviem – 28 asmenys (b. l. 79–80). Byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo vežamas perpildytose kamerose, yra pagrįsti. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra labai ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga, todėl argumentai dėl vietos nepakankamumo laikomi nepagrįstais.
Manydamas, kad jo teisės konvojuojant buvo pažeistos, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu įkalinimo įstaigų ar Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Tarnybos konvojaus vykdymo planinių maršrutų dokumentacijoje konvojuojamųjų nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. M. R. teismui nepateikė Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų.
Pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais. Pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 straipsnis). Vadinasi, nuteistasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Jokių panašių aplinkybių dėl asmens konvojavimo nebuvo nustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Aptarta M. R. skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies formuluotė: „kurios naudai priimtas sprendimas“, reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo atstovo Tarnybos veiksmai. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybės atstovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos buvo pareikštas nepagrįstai ir atsakovo atstovui turi būti atlygintos dėl bylos nagrinėjimo teisme patirtos išlaidos.
Tarnyba prašo priteisti iš pareiškėjo 2,26 Eur (7,8 Lt) bylinėjimosi išlaidų už pateiktos medžiagos kopijų rengimą. Nustatyta, kad kartu su atsiliepimu Tarnyba pateikė 52 A4 formato dokumentų lapus. Pagal Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos 6 punkto nuostatas, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimą nustatoma maksimali 0,15 Lt kaina. Taigi, 52 A4 formato lapo dokumentų kopijų parengimas pagrįstai buvo įvertintas 7,8 Lt. Tarnybos pateikta medžiaga, už kurios kopijų parengimą prašoma priteisti patirtas išlaidas, yra administracinėje byloje (b. l. 59–110), ji konkrečiai susijusi su nagrinėjama byla. Taigi, patirtos išlaidos laikytinos pagrįstomis ir priėmus sprendimą atsakovo naudai turi būti priteisiamos juos patyrusiam asmeniui iš pareiškėjo. Lietuvos valstybės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas, jam iš M. R. priteisiant 2,26 Eur.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ė :
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti.
Priteisti Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos iš M. R. 2,26 Eur (du eurus ir dvidešimt šešis euro centus) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jūra Marija Strumskienė