Administracinė byla Nr. eA-651-463/2023

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02348-2021-5

        Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – K. M.) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas O. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus (toliau – ir Kontrolierius) 2021 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. SP-7 „Dėl mokslinės ir profesinės etikos pažeidimo“ (toliau – ir Sprendimas-2).

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.       Faktinės aplinkybės:

2.1.1.                      Pareiškėjas yra Vilniaus universiteto Neurobiologijos ir biofizikos katedros vedėjas, profesorius. 2004–2005 metais pareiškėjas buvo tuometinės Vilniaus universiteto studentės K. M. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) magistro darbo vadovas. 2005 metais pareiškėjas ir K. M. žurnale „Laboratorinė medicina“ paskelbė bendrą straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Straipsnis-1). Tais pačiais metais K. M. apgynė magistro baigiamąjį darbą „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Magistro darbas). 2009 metais žurnale „International Journal of Emergency Mental Health“ buvo paskelbtas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Straipsnis-2), kuriame autoriais buvo nurodyti prof. D. T. M. (J. T. M.), prof. G. Ž. (miręs), prof. B. B., dr. V. G. ir pareiškėjas.

2.1.2.                      K. M. 2014 metais susipažino su Straipsniu-2 ir nusprendė, kad šis straipsnis yra nukopijuotas nuo Magistro darbo ir Straipsnio-1, todėl ji pateikė skundus įvairioms institucijoms. Kontrolierius 2015 m. kovo 31 d. sprendime Nr. SP-9 „Dėl akademinės etikos principo pažeidimo straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ konstatavo, kad pareiškėjo elgesys prieštarauja Vilniaus universiteto akademinės etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 5.1.5 punktui, nes jis, žinodamas apie Straipsnį-1 ir rengiamą Straipsnį-2, nesiėmė veiksmų, siekiant užtikrinti K. M. autorystę Straipsnyje-2. K. M. 2015 m. gruodžio 17 d. pasikreipus į Vilniaus universitetą, buvo inicijuotas Straipsnio-2 atšaukimas.

2.1.3.                      K. M. 2018 m. vasario 23 d. pateikė teismui ieškinį, siekdama prisiteisti iš Straipsnio-2 autorių B. B., V. G. ir O. R. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3232-580/2018 priteisė K. M. iš B. B. ir V. G. po 750 Eur neturtinei žalai atlyginti, o reikalavimus dėl O. R. atmetė, motyvuodamas tuo, kad jis tiesiogiai neatliko K. M. autorystės teisę pažeidžiančių veiksmų, t. y. O. R. buvimą Straipsnio-2 bendraautoriumi lėmė jo buvimas Straipsnio-1 bendraautoriumi, ir nors jis nesielgė pakankamai rūpestingai ir nepasirūpino, jog K. M. būtų nurodyta kaip Straipsnio-2 autorė, akademinės etikos pažeidimo pripažinimas ir projektinės paraiškos atmetimas yra pakankama satisfakcija už jo veiksmus. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. priteisė K. M. iš O. R. 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.1.4.                      K. M. 2020 m. sausio 10 d. kreipėsi į Kontrolierių, tvirtindama, jog pareiškėjas buvo nepagrįstai nurodytas Straipsnio-1 autoriumi, nes Straipsnis-1 buvo parengtas išimtinai tik Magistro darbo pagrindu. Kontrolierius 2020 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. SP-8 „Dėl baigiamojo magistro darbo vadovo autorystės“ (toliau – ir Sprendimas-1), kuriame šį skundą pripažino nepagrįstu, tačiau Kontrolierius šiame sprendime padarė pareiškėjui nepalankias konstatuojamojo pobūdžio išvadas, be kita ko, kad pareiškėjo, kaip autoriaus, nurodymas turėtų būti pašalintas iš Straipsnyje-1 nurodyto autorių sąrašo, o akademinės etikos pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti dėl akademinės etikos reglamentavimo spragų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-691-764/2021 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Sprendimą-1 ir įpareigojo Kontrolierių priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus.

2.1.5.                      Kontrolierius, vykdydamas pastarąjį teismo sprendimą, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą-2, kuriame nusprendė: „informuoti pareiškėją, Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie profesorių O. R., pažeidusį Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą“. Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2021 m. birželio 16 d. raštu Nr. S-204 (toliau – ir Raštas) Sprendimą-2 ir jo priedus išsiuntė Vilniaus universitetui ir pareikalavo informacijos apie Vilniaus universiteto šiuo klausimu numatytas taikyti priemones.

2.2.       Sprendimas-2 yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis neatitinka iš VAĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio kylančių reikalavimų. Iš Sprendimo-2 turinio ir tyrimo medžiagos matyti, kad ginčijamas administracinis sprendimas yra grindžiamas Kontrolieriui atliekant tyrimą dėl Straipsnio-2 priimtu 2015 m. sausio 15 d. posėdžio protokolu Nr. TS-16 (toliau – ir Protokolas). Tačiau, 2014–2015 metais atliekant nurodytą tyrimą, trečiasis suinteresuotas asmuo nekėlė klausimų, susijusių su Straipsniu-1, ir šiuo aspektu neginčijo pareiškėjo bendraautorystės. 2015 m. sausio 15 d. posėdis truko apie 25 minutes, bet Protokolas apima tik 2 lapus, todėl akivaizdu, jog Protokole neišdėstyta visa informacija, kuri buvo išsakyta per posėdį. Praėjus 5 metams, pareiškėjas neatsimena, ar jis buvo supažindintas su Protokolu (jame nėra pareiškėjo parašo). Protokole nurodyta, kad prie jo pridedamas skaitmeninis garso įrašas, bet Kontrolierius nurodė pareiškėjui, kad šis įrašas jau yra sunaikintas. Sprendimas-2 taip pat yra grindžiamas nenurodytu laiku atsakovo parengta PlagScan tekstų sutapčių vertinimo ataskaita, kurioje yra pateikti trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai / komentarai (pareiškėjas nebuvo supažindintas su šia ataskaita), ir trečiojo suinteresuoto asmens pateikta Magistro darbo kopija (praėjus 15 metų, Vilniaus universitete šis darbas nėra išsaugotas). Taigi, Sprendimo-2 išvados, kad pareiškėjas yra „nereikšmingai prisidėjęs“ prie Straipsnio-1 sukūrimo ir kad pareiškėjo mokslinė veikla nebuvo grindžiama tiesos siekimo idealu, pažeidžiant mokslinės ir profesinės etikos normas, buvo padaryta remiantis išimtinai tik K. M. pateiktu magistro baigiamuoju darbu ir jos pačios komentarais, taip pat pareiškėjo apklausos kitame tyrime protokolu (Protokolu), kurio tikrumą patvirtinantis įrašas yra sunaikintas.

2.3.       Pareiškėjas nebuvo apklaustas nei prieš priimant Sprendimą-1, nei prieš priimant Sprendimą-2. Sprendime-2 pažymėta, kad iki šio sprendimo priėmimo dienos K. M. ir pareiškėjui buvo žinoma apie skundo nagrinėjimą iš naujo, bet nebuvo gauta duomenų, kurių pagrindu būtų kvestionuojamas Magistro darbą parengusios K. M. savarankiškumas, preziumuotina, kad K. M. Magistro darbe naudojo savarankiškai gautus tyrimo duomenis. Tačiau pareiškėjas žinojo tik tai, kad teismas įpareigojo Kontrolierių priimti naują sprendimą, jis nebuvo informuotas apie pradėtą naują nagrinėjimo procedūrą ir gavo tik vieną laišką, t. y. laišką, kuriuo jam atsiųstas Sprendimas-2. Sprendimas-2, kuris grindžiamas išimtinai tik K. M. pateikta (daugiau nei 15 metų senumo) informacija ir paaiškinimais, negali būti vertinamas kaip objektyvus ir pagrįstas.

2.4.       Sprendimo-2 motyvai yra neišsamūs, nesuprantami, neatitinkantys teisės principų ir logikos. Kontrolierius nepaaiškino loginio prieštaravimo, kodėl Straipsnio-1 (paskelbtas anksčiau) ir Magistro darbo (paskelbtas vėliau) lemia išvadą, kad Straipsnis-1 buvo parengtas Magistro darbo pagrindu ir tai padarė K. M., o ne atvirkščiai. Mąstant logiškai, akivaizdu, kad Straipsnis-1 turėtų būti vienas iš Magistro darbo šaltinių, nors jis nėra įtrauktas į juos. Straipsnio-1 sutaptys su Magistro darbu gali kelti klausimų tik dėl K. M. sąžiningumo ir akademinės etikos rengiant Magistro darbą, o ne dėl pareiškėjo veiksmų.

2.5.       Jeigu pareiškėjo elgesys 2004–2005 metais atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, toks elgesys ir vėliau turi būti laikomas teisėtu ir nesukeliančiu pareiškėjui neigiamų teisinių padarinių (lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principas). Nesuprantama, kodėl Kontrolierius Sprendime-2 analizavo vėlesnius ar kitais aspektais akademinę etiką reglamentuojančius / rekomendacinio pobūdžio dokumentus ir kodėl padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė bendro pobūdžio Kodekso 4.1 punkto nuostatą, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesos siekimo idealais.

2.6.       Sprendimas-1 ir Sprendimas-2 buvo priimti tų pačių duomenų pagrindu, bet juose buvo padarytos priešingos išvados, o tai leidžia konstatuoti, jos Sprendimas-2 yra neobjektyvus (VAĮ 3 str. 1 d. 2 p.). Sprendime-2 nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių K. M. skundas turėtų būti vertinamas kitaip nei anksčiau, Kontrolieriaus motyvai išliko tie patys, bet galutinis sprendimas buvo pakeistas.

2.7.       Kontrolierius pateikė pasekmes pareiškėjui sukeliantį Raštą ir Sprendimą-2 Vilniaus universitetui ir pareikalavo informacijos apie universiteto šiuo klausimu numatytas taikyti priemones, dar nepasibaigus Sprendimo-2 apskundimo terminui. Tokiais veiksmais buvo pažeisti pareiškėjo konfidencialumas, teisėtumo, įstatymo viršenybės (VAĮ 3 str. 1 d. 1 p.) ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Nors Sprendimas-2 gali būti panaikintas (taip nutiko su Sprendimu-1), bet pareiškėjo darbdaviai ir kolegos jau yra informuoti apie tariamai neteistus jo veiksmus, tuo padarant akivaizdžią žalą pareiškėjo reputacijai.

2.8.       Kontrolieriaus tyrimas neturėjo būti pradėtas, o jį pradėjus, turėjo būti nutrauktas, pritaikius senatį. Kontrolieriaus pozicija, kad skundams dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų nenustatytas senaties terminas, yra nemotyvuota ir nesuderinama su teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principais. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad kontrolierius yra viešojo administravimo subjektas, o VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte buvo numatyta, kad prašymas ar skundas gali būti nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau nei 6 mėnesiai. Nei Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (toliau – ir MSĮ), nei kituose Kontrolieriaus veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra normų, kuriose įtvirtintas terminas, kuriam pasibaigus poveikio priemonės už akademinės etikos ir (arba) procedūrų pažeidimą negalėtų būti taikomos, bet, vadovaujantis teismų praktika, senaties termino nenustatymo teisės akte atvejai yra laikytini teisės spraga, tokiais atvejais senaties terminas turėtų būti nustatytas pagal teisės analogiją.

2.9.       Kontrolieriaus tyrimas neturėjo būti pradėtas, o jį pradėjus, turėjo būti nutrauktas, taip pat vadovaujantis lex retro non agit principu. 2005 metais, kai su K. M. žinia buvo paskelbtas Straipsnis-1, teisės aktai nenumatė nei akademinės etikos kontrolės valstybės mastu, nei atitinkamos kontrolės institucijos, nei jos taikomų poveikio priemonių. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus institucija buvo numatyta tik 2009 m. gegužės 12 d. įsigaliojusiame MSĮ, o Tarnyba buvo įsteigta 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. XI-1583. K. M. turėjo galimybę savalaikiai ginti savo galbūt pažeistas teises, per 3 mėnesius pasikreipdama į Vilniaus universiteto Akademinės etikos komisiją, tačiau ji nepasinaudojo šia teise ir ją prarado, suėjus nustatytam senaties terminui. Be to, atliekant tyrimą 2020 metais, pareiškėjui buvo pritaikyti jam nepalankūs teisės aktai, negalioję tiriamų veiksmų atlikimo metu, tuo pažeidžiant teisinės valstybės principą.

2.10.       Sprendimas-2 prieštarauja anksčiau minėtiems Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimui ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutarčiai. Vilniaus apygardos teismas buvo priėjęs prie išvados, kad O. R. neatliko K. M. autorystės teisę pažeidžiančių veiksmų (įskaitant autorystę Straipsnyje-1). Lietuvos apeliacinis teismas nurodė neturintis pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl O. R. ginčo straipsnių autorystės, bei pažymėjo, kad K. M. daugiau nei 10 metų nekėlė O. R. bendraautorystės Straipsnyje-1 klausimo, ji nereiškė jam jokių pretenzijų, be to, ji pati straipsniuose įvardijo O. R. kaip bendraautorių.

2.11.       Kontrolierius, atlikdamas tyrimą, pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą ir ignoravo gero administravimo principą, nes nesuteikė pareiškėjui esminės informacijos apie dėl jo gautą skundą ir atliekamą tyrimą, o tai reikšmingai apribojo pareiškėjo galimybes apginti savo poziciją. Kontrolierius, nepaisydamas pakartotinių pareiškėjo ir jo atstovo prašymų, nesudarė galimybės susipažinti su tyrimo medžiaga ir ši medžiaga tapo prieinama pareiškėjui tik teisminio ginčo metu. Pareiškėjo dalyvavimas tyrime vyko iš esmės jo paties iniciatyva, teiraujantis, ar būtina ir iki kada pateikti atsiliepimą į gautą skundą. Kontrolierius, atlikdamas tyrimą, pateikė pareiškėjui tik atskiras skundo iškarpas ir pareiškėjas niekada nebuvo informuotas, ar skundas bus nagrinėjamas visa apimtimi. Kontrolierius pateikė pareiškėjui tik vieną prašymą, t. y. 2020 m. balandžio 23 d. rašte Nr. S-14 paprašė pareiškėjo pakomentuoti atskiras frazes, kurios buvo užfiksuotos Protokole (pareiškėjas šiuo aspektu paaiškino Kontrolieriui, kad jis negali komentuoti nurodytų frazių, nes jos buvo išsakytos kitame kontekste ir prieš daugiau nei 5 metus). Kontrolierius, iš naujo nagrinėdamas K. M. skundą, neinformavo apie tai pareiškėjo, nesuteikė galimybės dalyvauti atnaujintame skundo nagrinėjime, ir tokiu būdu pakartotinai iš esmės ir grubiai pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą.

2.12.       Kontrolieriui iš ankstesnėje administracinėje byloje ir kitur pateiktų pareiškėjo pasisakymų yra žinoma pareiškėjo pozicija, kad pareiškėjas nesutinka su jam inkriminuojamu akademinės etikos pažeidimu. Pareiškėjo autorystė Straipsnyje-1 nėra nuginčyta, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 6 straipsniu, ji yra galiojantis. Pareiškėjas yra Straipsnio-1 autorius, nes jis ne tik suformulavo šio straipsnio idėją ir struktūrą, bet ir tiesiogiai prisidėjo prie jo rašymo. K. M., kuri tuomet buvo magistro studijų studentė, pati nerinko tyrimo duomenų Magistro darbui rašyti (jau surinktus duomenis jai pateikė prof. G. Ž.) ir nebuvo pajėgi savarankiškai parengti tokio lygio straipsnį, kuris būtų tinkamas publikuoti moksliniame leidinyje (šios aplinkybės aptartos minėtoje civilinėje byloje).

3.       Atsakovas Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4.       Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu Sprendimą-1 panaikino ir įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus, todėl Kontrolierius, atsižvelgdamas į teismo argumentus, vykdydamas nustatytus įpareigojimus Tarnybai ir vadovaudamasis VAĮ nuostatomis, priėmė Sprendimą-2.

4.2.       Tyrimo, kurio pagrindu 2015 m. kovo 31 d. buvo priimtas Kontrolieriaus sprendimas Nr. SP-9, ir jo priėmimo metu Tarnyboje buvo vadovaujamasi Kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintomis Tyrimų akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus iniciatyva atlikimo ir skundų nagrinėjimo rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos), tačiau jose susitikimų su asmenimis, suteikusiais Tarnybai informacijos, susijusios su atliekamu tyrimu, protokolų pasirašytinis susipažinimas ir tvirtinimas nedetalizuojamas.

4.3.       Pareiškėjas nesikreipė į atitinkamas institucijas nei dėl 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. SP-9, nei dėl Protokolo panaikinimo. 2015 m. sausio 15 d. posėdžio garso įrašas buvo sunaikintas vadovaujantis Kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. V-31 patvirtintų Asmens duomenų tvarkymo Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje taisyklių 7.2 punktu. Atsižvelgiant į tai, kad Protokole yra užfiksuoti pareiškėjo pasisakymai ir dėl jo indėlio į Straipsnį-1, dėl kurio kreiptasi 2020 m. sausio 10 d. skundu, ir į tai, kad Protokolas nebuvo ginčytas, t. y. laikytinas validžiu, priimant Sprendimą-2, juo buvo remiamasi kaip Tarnybos surinkta informacija, susijusia su atliekamu tyrimu pagal 2020 m. sausio 10 d. skundą. Pareiškėjo argumentas dėl Protokolo nepakankamumo ir dėl minėto posėdžio garso įrašo sunaikinimo laikytinas nepagrįstu.

4.4.       Pareiškėjas klaidingai tapatina Sprendimo-1 ir Sprendimo-2 priedų stulpeliuose „Vertinimas“ visų pateiktų duomenų autorių tik su K. M., nes tai – ir Tarnybos pateikta informacija. Tik dėl neaiškumų buvo kreiptasi ir į K. M., taip pat remtasi Protokolu, kuriame yra užfiksuoti pareiškėjo pasisakymai ir dėl jo indėlio į Straipsnį-1.

4.5.       Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Sprendimo-1 ir Sprendimo-2 priedai yra tapatūs, tačiau pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl Sprendimo-1 panaikinimo, Sprendimo-1 priedo (Tarnybos parengtos PlagScan tekstų sutapčių vertinimo ataskaitos) nekvestionavo, nors, be kita ko, remiantis jame esančia informacija buvo priimtas Sprendimas-1, kuriame, pareiškėjo teigimu, buvo „pabrėžtos šios Pareiškėjui nepalankios konstatuojamojo pobūdžio išvados“. Pareiškėjas turėjo teisę ir galėjo ginčyti Sprendimo-1 priede esančią informaciją, tačiau pasirinko jos neįgyvendinti. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo teiginį, kad priimant Sprendimą-2 buvo remiamasi „pačios K. M. pateikta magistro baigiamojo darbo kopija“, t. y. pareiškėjas (ar jo atstovas) neginčijo K. M. magistro baigiamojo darbo autentiškumo ir tikrumo teisminiuose procesuose (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3232-580/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-595-881/2019). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendime taip pat nepasisakė dėl Sprendimo-1 priedo.

4.6.       Atsižvelgiant į tai, kad teisminiame procese dėl Sprendimo-1 pareiškėjas turėjo teisinį atstovą, tačiau Sprendimo-1 priedą ir K. M. pateikto Magistro darbo autentiškumą ir tikrumą ginčija ir kvestionuoja tik šiame skunde teismui, pareiškėjo argumentai dėl Sprendimo-1 priedo, kaip nepakankamo duomens, ir Magistro darbo, kaip nepatikimo duomens, priimant Sprendimą-2, laikytini nepagrįstais.

4.7.       Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, kad Kontrolierius Sprendimą-2 priėmė tų pačių duomenų pagrindu kaip ir Sprendimą-1, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl Sprendimo-1 priėmimo aplinkybių ir duomenų, kuriais remiantis buvo priimtas tiek Sprendimas-1, tiek Sprendimas-2, tiek 2015 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. SP-9, nebuvo ginčijami teisminiame procese dėl Sprendimo-1, o 2015 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. SP-9 nebuvo apskųstas teisme. Tai suponuoja apie pareiškėjo turimas abejones ne tik dėl teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo išsamumo, pagrįstumo ir teisėtumo, bet ir dėl minėtų 2018 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimo ir 2019 m. lapkričio 29 d. nutarties.

4.8.       Teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu įpareigojo Kontrolierių „priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus“, bet ne pradėti naują nagrinėjimo procedūrą, kaip supranta pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat pripažįsta, kad jam buvo žinomas toks teismo įpareigojimas Kontrolieriui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teisės į gynybą kontekste K. M. (ne)informavimas nėra ir negali būti aktualus, nes ji teisę į gynybą gali įgyvendinti asmeniškai ar per teisinį atstovą, o ne per pareiškėją ar jo atstovą. Taip pat pažymėta, kad 2020 m. sausio 10 d. skundo tyrimo Tarnyboje metu pareiškėjas su Tarnyba bendradarbiavo ir per savo atstovą advokatą. Iš teismui kartu su skundu teismui pateiktos medžiagos matyti, kad tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas žinojo apie pareiškėjo teisę susipažinti su tyrimo medžiaga, o pareiškėjas šią savo teisę įgyvendino pateikdamas Tarnybai 2020 m. sausio 24 d. prašymą.

4.9.       Skundo šalių teisė teikti duomenis, informaciją, paaiškinimus ir prašymus, susijusius su atliekamu tyrimu, susipažinti su tyrimo medžiaga ir kita, yra numatyta Kontrolieriaus 2019 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-19 patvirtintų Skundų, pranešimų nagrinėjimo ir tyrimų akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus iniciatyva atlikimo rekomendacijų 21 punkte. Apie šias teises pareiškėjas buvo informuotas Tarnybos 2020 m. sausio 22 d. raštu Nr. S-25, t. y. apie 2020 m. sausio 10 d. skundo nagrinėjimą jam buvo žinoma. Nei pareiškėjui, nei jo atstovui, kurie susipažino su minėtu 2020 m. kovo 3 d. teismo sprendimu, nebuvo ribojama teisė kreiptis dėl susipažinimo su 2020 m. sausio 10 d. skundo medžiaga, tačiau vėliau (ne tik 2020 m. sausio 10 d. skundo nagrinėjimo pradžioje 2020 m. sausio mėn.) tokių prašymų Tarnyboje nebuvo gauta.

4.10.       Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas-2 priimtas pagal teismo įpareigojimą priimti VAĮ reikalavimus atitinkantį sprendimą, bet ne nagrinėti kitą (naują) skundą, ir į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas apie tokį įpareigojimą žinojo, o Kontrolierius neturi teisės nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, Tarnyba neturėjo pagrindo informuoti pareiškėją apie naujai rengiamą Sprendimą-2, kuris buvo priimtas atsižvelgiant ir į teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo motyvus ir argumentus.

4.11.       Pareiškėjas buvo Magistro darbo vadovas, todėl jis, keldamas klausimus dėl K. M. sąžiningumo ir akademinės etikos ruošiant baigiamąjį magistro darbą, kartu kelia klausimus ir dėl savo, kaip baigiamojo darbo vadovo, funkcijų tinkamo atlikimo. Taigi pareiškėjas, kaip baigiamojo darbo vadovas, buvo susipažinęs su Magistro darbu iki jo gynimo (iki 2005 m. kovo 20 d.).

4.12.       Pareiškėjas skunde teismui cituoja Sprendimo-2 dalį be viso reglamentavimo konteksto akademinės etikos srityje.

4.13.       Kontrolieriui pareiga informuoti pareiškėją, Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie pareiškėją, pažeidusį MSĮ 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, yra įtvirtinta MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punkte. Pareiškėjo, mokslo ir studijų institucijos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos informavimas iš karto priėmus sprendimą sudaro sąlygas ginčo šalims skųsti Kontrolieriaus sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka iki jo įsiteisėjimo, t. y. per vieną mėnesį nuo kontrolieriaus sprendimo įteikimo datos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Tarnybos 2021 m. birželio 16 d. raštu Nr. S-205 buvo informuota apie nustatytą pažeidimą, neatskleidžiant pareiškėjo asmens duomenų.

4.14.       Atsižvelgiant į tai, kad MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punktas įpareigoja Kontrolierių informuoti mokslo ir studijų instituciją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir (ar) procedūrų pažeidimus, ir nenustato, kad pareiškėjo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei mokslo ir studijų institucijos informavimas turi būti įvykdytas skirtingais terminais, o 21 dalis įpareigoja mokslo ir studijų instituciją pateikti informaciją dėl planuojamų veiksmų atsižvelgiant į Kontrolieriaus sprendimą, taip pat į tai, kad VAĮ 8 straipsnis 4 dalis įpareigoja Tarnybą informuoti asmenį, kuriam kyla tiesioginės teisinės pasekmės (šiuo atveju, MSĮ 17 straipsnio 21 dalyje nustatytas įpareigojimas), apie priimtą Kontrolieriaus sprendimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, Tarnybos 2021 m. birželio 16 d. raštas Nr. S-204 Vilniaus universitetui buvo išsiųstas vadovaujantis teisės aktų (MSĮ ir VAĮ) nuostatomis.

4.15.       Pareiškėjo nurodytoje VAĮ nuostatoje dėl senaties taikymo nurodyta, kad skundas gali būti nenagrinėjamas, tačiau toks sprendimas dėl skundo nenagrinėjimo neprivalomas. Nors pareiškėjas remiasi teismų praktika, tačiau pateikiami pavyzdžiai nėra analogiški teismų praktikai dėl Kontrolieriaus sprendimų. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir Kontrolieriaus sprendimą tapatina su asmens patraukimu atsakomybėn

4.16.       Teismų praktika ir tarptautinė praktika akademinės etikos srityje patvirtina, kad nėra senaties terminų akademinės etikos pažeidimams konstatuoti

4.17.       Kontrolierius turėjo teisę konstatuoti akademinės etikos pažeidimą, įvykdytą iki Tarnybos įsteigimo.

4.18.       Skundžiami Kontrolieriaus veiksmai ir kitos aplinkybės, susijusios su Sprendimo-1 priėmimu, kurių pareiškėjas, skųsdamas teismui tą patį Sprendimą-1, nekvestionavo, o teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimas dėl Sprendimo-1 jau įsigaliojęs, todėl manytina, kad jie nėra reikšmingi ir susiję su Sprendimo-2 priėmimu.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentais ir tvirtina, kad nėra pagrindo panaikinti Sprendimą-2 ta apimtimi, kurioje įtvirtintas faktas: „Atsižvelgiant į tai, kad profesoriui, kaip buvusiam baigiamojo magistro darbo vadovui, turėjo būti žinoma, kad 2005 m. publikacija buvo parengta studentės K. M. baigiamojo magistro darbo pagrindu, kad autorius yra kūrinį sukūręs asmuo, kad mokslinė veikla grindžiama tiesos siekimo idealais, konstatuotina, kad profesoriaus neveikimas, t. y. nesiėmimas veiksmų, kad tiesa 2005 m. publikacijos sukūrimo ir autorystės nustatymo srityje būtų pasiekta, prieštaravo universiteto Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesios siekimo idealu, ir taip pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų“; bei rezoliucinėje dalyje, kurioje suformuluotas sprendimas: „informuoti pareiškėją, Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie profesorių O. R., pažeidusį Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą“.

 

II.

 

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. R. skundą, priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui K. M. iš pareiškėjo 1 089,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

8.       Teismas nustatė, kad K. M. 2020 m. sausio 19 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl pareiškėjo, kaip Magistro darbo vadovo, akademinės etikos vertinimo. Skunde nurodyta, kad pareiškėjas nepagrįstai buvo įvardytas Straipsnio-1 bendraautoriumi, nes šis straipsnis buvo parengtas išimtinai Magistro darbo pagrindu.

9.       Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. priėmė Sprendimą-1, kuriuo K. M. skundą pripažino nepagrįstu, tačiau konstatavo, kad tik studentė gali būti laikoma prisidėjusia prie publikacijos lietuvių kalba sukūrimo – autoriumi, o profesorius nėra šios publikacijos bendraautorius, todėl profesoriaus, kaip autoriaus, nurodymas turėtų būti pašalintas iš publikacijoje lietuvių kalba nurodytų autorių sąrašo. Tarnyba nurodė, kad dėl akademinės etikos reglamentavimo spragų nėra pagrindo konstatuoti akademinės etikos pažeidimą, todėl pripažino profesoriaus veiksmus sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealų nepaisymu ir neveikimu, kurie prieštarauja Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama sąžiningo tyrimo ir tiesos siekimo idealais.

10.       Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S-143 nusiuntė Sprendimą-1 pareiškėjui, siūlydama jam inicijuoti savo, kaip autoriaus, nurodymo pašalinimą iš publikacijos lietuvių kalba, t. y. straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ (Straipsnio-1), autorių sąrašo. Tarnyba 2020 m. gegužės 26 d. raštu Nr. S-144 nusiuntė Sprendimą-1 Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrui, prašydama, esant galimybei, informuoti Tarnybą, kokių veiksmų bus imamasi, siekiant užtikrinti ginčijamame sprendime konstatuoto prieštaravimo pašalinimą.

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Sprendimą-1 ir įpareigojo atsakovą priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus, atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nutraukė administracinės bylos dalį dėl 2020 m. gegužės 26 d. raštų Nr. S-143 ir Nr. S-144 panaikinimo.

12.       K. M. 2020 m. birželio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Sprendimą-1 ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą, pripažinti, kad sprendimas priimtas praleidus jo priėmimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu tenkino K. M. skundą, t. y. panaikino Sprendimą-1 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti jos 2020 m. sausio 10 d. skundą ir priimti naują sprendimą.

13.       Kontrolierius, vykdydamas 2021 m. kovo 3 d. ir 2021 m. balandžio 2 d. teismo sprendimus ir atsižvelgdamas į teismo sprendimų motyvus, priėmė Sprendimą-2, kuriame nustatė, kad „Atsižvelgiant į tai, kad profesoriui, kaip buvusiam baigiamojo magistro darbo vadovui, turėjo būti žinoma, kad 2005 m. publikacija buvo parengta studentės K. M. baigiamojo magistro darbo pagrindu, kad autorius yra kūrinį sukūręs asmuo, kad mokslinė veikla grindžiama tiesos siekimo idealais, konstatuotina, kad profesoriaus neveikimas, t. y. nesiėmimas veiksmų, kad tiesa 2005 m. publikacijos sukūrimo ir autorystės nustatymo srityje būtų pasiekta, prieštaravo (Vilniaus) universiteto Akademinės etikos kodekso 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesos siekimo idealu, ir taip pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų“. Taip pat, vadovaudamasis MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punktu, nusprendė „informuoti pareiškėją, Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie profesorių O. R., pažeidusį Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą“.

14.       Teismas, įvertinęs ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, anksčiau priimtų teismo sprendimų motyvus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir Sprendimo-2 turinį, konstatavo, kad teisės normos Sprendime-2 pritaikytos tinkamai, ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, buvo laikytasi esminių (pagrindinių) procedūrinių reikalavimų.

15.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Kontrolierius, priimdamas Sprendimą-2, nepagrįstai rėmėsi 2014–2015 metais Kontrolieriaus vykdyto tyrimo metu vykusio 2015 m. sausio 15 d. posėdžio protokolu Nr. TS-16, kurio garso įrašas sunaikintas.

16.       Teismas pažymėjo, jog iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Tarnyboje 2014–2015 metais buvo išnagrinėtas skundas ir priimtas Kontrolieriaus 2015 m. kovo 31 d. sprendimas SP-9. Minėto skundo pagrindu buvo išnagrinėtos su G. Ž., B. B., O. R., V. G. ir D. T. M. bendraautoryste Straipsnyje-2 susijusios aplinkybės ir priimtas Kontrolieriaus sprendimas, kuriame buvo konstatuotas akademinės etikos principo pažeidimas šioje publikacijoje. Teismo įsitikinimu, minėtos aplinkybės, t. y. nagrinėjant pareiškėjo skundą Kontrolieriaus vertinti ir Protokolo duomenys, nelaikytini naujomis aplinkybėmis.

17.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-18 patvirtintų Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje taisyklių 15 punkte nustatyta, kad „Asmens duomenų tvarkymo funkcijas vykdantys Tarnybos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, siekdami užkirsti kelią atsitiktiniam ar neteisėtam asmens duomenų sunaikinimui, pakeitimui, atskleidimui, taip pat bet kokiam kitam neteisėtam tvarkymui, turi saugoti dokumentus bei duomenų rinkmenas tinkamai ir saugiai bei vengti nereikalingų kopijų darymo. Tarnybos dokumentų kopijos, kuriose nurodomi asmens duomenys, turi būti sunaikintos taip, kad šių dokumentų nebūtų galima atkurti ir atpažinti jų turinio. Šiam tikslui Tarnybos valstybės tarnautojai darbuotojai, praktikantai ir tyrėjai privalo naudotis dokumentų naikikliais. Kiti dokumentų ir / ar jų kopijų, kuriuose nurodomi asmens duomenys, naikinimo būdai gali būti pasirenkami tik nesant objektyvių galimybių naudotis Tarnyboje esančiais dokumentų naikikliais“. Taigi, darytina išvada, jog minėto posėdžio garso įrašo saugojimas / laikymas yra atsakovo diskrecijos teisė, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas veikė priešingai negu nustatyta teisės aktuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl Protokolo nepakankamumo ir dėl minėto posėdžio garso įrašo sunaikinimo laikytini nepagrįstais.

18.       Teismas akcentavo, kad, kaip nustatyta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu įpareigojo Kontrolierių priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus, bet ne pradėti naują nagrinėjimo procedūrą. Pareiškėjui apie teismo sprendimą buvo žinoma. Taip pat pažymėtina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2020 m. sausio 10 d. skundo tyrimo Tarnyboje metu pareiškėjas su Tarnyba bendradarbiavo ir per savo atstovą advokatą. Taigi, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas žinojo apie pareiškėjo teisę susipažinti su tyrimo medžiaga. Pareiškėjas šią savo teisę įgyvendino pateikdamas Tarnybai 2020 m. sausio 24 d. prašymą; pareiškėjo atstovas 2020 m. vasario 6 d. el. laišku kreipėsi į Tarnybą, prašydamas pateikti 2020 m. sausio 10 d. skundą ir su juo susijusią medžiagą. Tarnyba 2020 m. vasario 11 d. el. laišku informavo pareiškėjo atstovą, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 30 d. buvo atvykęs į Tarnybą susipažinti su prašomais dokumentais ir jam buvo padarytos jų kopijos, jų gavimą pareiškėjas patvirtino savo parašu ant 2020 m. sausio 24 d. prašymo kopijos. Pareiškėjo atstovui taip pat buvo paaiškinta, kad kita prašoma, su skundu susijusi informacija negali būti pateikta, nes Tarnyboje nebuvo gauta nauja (pareiškėjui nepateikta) informacija.

19.       Teismas pažymėjo, kad skundo šalių teisė teikti duomenis, informaciją, paaiškinimus ir prašymus, susijusius su atliekamu tyrimu, susipažinti su tyrimo medžiaga ir kita yra numatyta kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. V-19 patvirtintų Skundų, pranešimų nagrinėjimo ir tyrimų akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus iniciatyva atlikimo rekomendacijų 21 punkte. Byloje pateikto Tarnybos 2020 m. sausio 22 d. rašto Nr. S-25 turinys patvirtina, apie šias teises pareiškėjas buvo informuotas, taigi apie 2020 m. sausio 10 d. skundo nagrinėjimą jam buvo žinoma. Be to, pareiškėjas nekvestionavo jo „neapklausimo“, skųsdamas Sprendimą-1.

20.       Teismo įsitikinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjui ar jo atstovui nebuvo ribojama teisė kreiptis dėl susipažinimo su 2020 m. sausio 10 d. skundo medžiaga. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad vėliau (ne tik 2020 m. sausio 10 d. skundo nagrinėjimo pradžioje 2020 m. sausio mėn.) tokių prašymų Tarnyboje gauta nebuvo.

21.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, į tai kad Sprendimas-2 priimtas pagal teismo įpareigojimą priimti VAĮ reikalavimus atitinkantį sprendimą, bet ne nagrinėti kitą (naują) skundą, ir į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas apie tokį įpareigojimą žinojo, o Kontrolierius neturi teisės nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, priėjo prie išvados, kad nebuvo pagrindo informuoti pareiškėją apie naujai rengiamą Sprendimą-2.

22.       Teismas pabrėžė, kad MSĮ 17 straipsnio 11 dalies 1 punktas įpareigoja kontrolierių informuoti mokslo ir studijų instituciją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir (ar) procedūrų pažeidimus, ir nenustato, kad pareiškėjo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei mokslo ir studijų institucijos informavimas turi būti įvykdytas skirtingais terminais, o 21 dalis įpareigoja mokslo ir studijų instituciją pateikti informaciją dėl planuojamų veiksmų atsižvelgiant į kontrolieriaus sprendimą. VAĮ 8 straipsnio 4 dalis įpareigoja Tarnybą informuoti asmenį, kuriam kyla tiesioginės teisinės pasekmės (šiuo atveju, MSI 17 str. 21 d. nustatytas įpareigojimas), apie priimtą kontrolieriaus sprendimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Darytina išvada, kad Tarnybos 2021 m. birželio 16 d. raštas Nr. S-204 buvo išsiųstas Vilniaus universitetui vadovaujantis teisės aktų (MSĮ ir VAĮ) nuostatomis.

23.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Kontrolierius turėjo atsisakyti nagrinėti 2020 m. sausio 10 d. skundą dėl senaties termino suėjimo. Remiantis teismų praktika ir tarptautine praktika akademinės etikos srityje dėl senaties terminų, konstatuojant akademinės etikos pažeidimus ir taikant poveikio priemones, taip pat dėl mokslinės veiklos pripažinimo viešuoju interesu, konstatuotina, kad akademinės etikos pažeidimams konstatuoti nėra senaties terminų, todėl Kontrolierius nepažeidė teisės aktų nuostatų, netaikydamas senaties termino 2020 m. sausio 10 d. skundui nagrinėti.

24.       Teismas nusprendė, kad Sprendimas-2 atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, jos tinkamai įvertinos, teisės aktų nuostatos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis. Taigi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Sprendimą-2.

 

III.

 

25.       Pareiškėjas O. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 17 straipsnis ta apimtimi, kuria jame nėra nustatytas senaties terminas kreiptis į Kontrolierių su skundu dėl akademinės etikos pažeidimų mokslinėje veikloje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

26.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.       Teismas nepagrįstai ignoravo, kad Kontrolierius tyrimo metu nesurinko jokių duomenų apie Straipsnio-1 rengimą ir rėmėsi įrodymais: Straipsniu-1; Protokolu; K. M. pateikta Magistro darbo kopija; nenurodytu laiku Kontrolieriaus tarnyboje parengta PlagScan tekstų sutapčių vertinimo ataskaita (Kontrolierius Sprendime-2, be kita ko, nurodė, kad tyrimo metu K. M. pateikė „informaciją ir ją patvirtinančius duomenis“, tačiau iš Sprendimo-2 ir pareiškėjui prieinamos medžiagos nėra aišku, apie kokią konkrečiai informaciją ir duomenis kalba Kontrolierius, o atsakovas šios informacijos neatskleidė ir bylos nagrinėjimo eigoje), kurių visuma neleidžia daryti objektyvių, kritiškų ir nešališkų išvadų apie pareiškėjo akademinės etikos pažeidimą.

26.2.       Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad Straipsnis-1 buvo paskelbtas anksčiau nei Magistro darbas, kas reiškia, jog pareiškėjo akademinės etikos pažeidimas negali būti konstatuojamas jau vien dėl šios priežasties.

26.3.       Teismas nepagrįstai traktavo Protokolą kaip tinkamą įrodymą.

26.4.       Teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neturėjo būti informuotas apie Sprendimo-2 rengimą, nes Kontrolierius rėmėsi 2021 m. kovo 3 d. teismo sprendime išdėstytu įpareigojimu priimti VAĮ reikalavimus atitinkantį sprendimą, bet ne nagrinėti kitą (naują) skundą; Pareiškėjas ir jo atstovas apie tokį įpareigojimą žinojo, o Kontrolierius neturi teisės nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo.

26.5.       Kontrolierius, vykdydamas įsiteisėjusius teismų sprendimus, ne tik turėjo formaliai priimti naują Sprendimą-2, bet ir įvykdyti 2021 m. balandžio 2 d. teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą – iš naujo išnagrinėti K. M. skundą. Vadinasi, apie naują nagrinėjimo procedūrą turėjo būti informuotas ir pareiškėjas.

26.6.       Pareiškėjas apie procedūrų atnaujinimą Kontrolieriaus tarnyboje po 2021 m. kovo 3 d. ir 2021 m. balandžio 2 d. teismo sprendimų priėmimo nebuvo informuotas, todėl jis neturėjo galimybės pasisakyti dėl tyrimo medžiagos, tokiu būdu buvo apribota pareiškėjo teisė į gynybą.

26.7.       Kontrolierius tyrimo metu nepateikė pareiškėjui visos K. M. skundo kopijos, o tik atskiras jo iškarpas (trečią kartą Kontrolieriaus paprašius pateikti visą skundo tekstą ir suformuluoti klausimus atsiliepimui, o Kontrolieriui atsisakius, institucija buvo informuota, jog dėl įpareigojimo pateikti informaciją pareiškėjas kreipsis į teismą, kas ir buvo padaryta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI2-3211-860/2020).

26.8.       Pareiškėjo bendraautorystė Straipsnyje-1 yra ne tik kad nenuginčyta, bet ir pripažinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais / nutartimis. Pareiškėjo prisidėjimas, taigi ir bendraautorystė, Straipsnyje-1 buvo ypač reikšmingas faktas civiliniame procese Nr. 2-55-3-00316-2018-6, nes būtent juo remdamasis teismas priėmė sprendimą, jog pareiškėjas buvo ir straipsnio anglų kalba bendraautorius.

26.9.       Nesant ginčo dėl to, kad akademinė etika ir autorystė yra atskiros teisinės kategorijos ir kad ginčai dėl autorystės pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą yra sprendžiami išimtinai teismuose, o ne Tarnyboje, darytina išvada, kad Kontrolierius apskritai neturi teisės vertinti pareiškėjo indėlio į Straipsnį-1, nes tai yra bendraautorystę lemiantis ir todėl išimtinai teismo kompetencijai priskirtinas klausimas. Siekdama apginti savo teises šiuo aspektu, K. M. privalėjo kreiptis ne į Tarybą, bet į teismą, tačiau, akivaizdu, kad teismai dėl bendraautorystės Straipsnyje-1 jau yra pasisakę.

26.10.       Vertindamas pareiškėjo indėlį jo paties (kartu su K. M.) kūrinyje ir teigdamas, kad „profesorius [laikytinas] nereikšmingai prisidėjusiu prie 2005 m. publikacijos sukūrimo“ ir kad profesorius turėjo imtis veiksmų „autorystės nustatymo srityje“, Kontrolierius peržengė savo kompetencijos ribas. Sprendimas-2 dėl šios priežasties yra naikintinas.

26.11.       Galiojantys teisės aktai sudarė Kontrolieriui galimybę nenagrinėti skundo arba pradėtą nutraukti tyrimą.

26.12.       Tai, kad MSĮ tiesiogiai nenumatė ir nenumato senaties terminų skundams dėl akademinės etikos pažeidimų mokslinėje veikloje, yra teisės spraga, o toks reglamentavimas laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

26.13.       MSĮ 17 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas, kuriame nenumatyti senaties terminai kreipimuisi į Kontrolieriaus tarnybą su skundu dėl akademinės etikos pažeidimo mokslo srityje, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principui. Nesant nustatyto senaties termino, suinteresuoti asmenys turi galimybes piktnaudžiauti kreipimosi į Kontrolierių teise, nepriklausomai nuo to, kada sužinojo apie galimą savo teisių pažeidimą. Tuo paneigiamas teisinio tikrumo ir galutinumo principas, naudojamasi situacija, kai, praėjus eilei metų, yra išnykę atitinkami įrodymai ir pasunkėjusios kitos šalies galimybės įrodinėti. Negana to, suinteresuota šalis bet kada gali „šantažuoti“ kitus mokslo srityje veikiančius asmens dėl neapibrėžtu terminu praeityje įvykusių įvykių. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MSĮ 17 straipsnis ta apimtimi, kuria jame nėra nustatytas senaties terminas kreiptis į Kontrolierių su skundu dėl akademinės etikos pažeidimų mokslinėje veikloje, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Bylos nagrinėjimą prašome sustabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

26.14.       Kontrolierius raštą ir Sprendimą-2 Vilniaus universitetui išsiuntė nedelsdamas, nepasibaigus Sprendimo-2 apskundimo terminui (kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo eigoje, apie Sprendimo-2 priėmimą tuo pačiu metu buvo informuota ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija). Tokiu būdu buvo akivaizdžiai ir piktybiškai pažeistas pareiškėjo konfidencialumas, paneigtas nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Akivaizdu, kad Sprendimas-2 dar gali būti teismine tvarka panaikintas, tačiau pareiškėjo darbdaviai ir kolegos jau yra informuoti apie tariamai neteisėtus jo veiksmus, tuo darant akivaizdžią žalą pareiškėjo reputacijai.

27.       Atsakovas Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

28.       Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

28.1.       Tiek kontrolierius, tiek teismas vertino ginčo aplinkybių visetą – ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, anksčiau priimtų teismo sprendimų motyvus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ginčijamo Sprendimo-2 turinį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl duomenų nesurinkimo ir rėmimosi netinkamais įrodymais laikytinas nepagrįstu.

28.2.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendime (įsiteisėjęs po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi paliko sprendimo dalį, išskyrus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nepakeistą; civilinės bylos Nr. e2-3232-580/2018) nustatyta, kad „Magistro darbas pagal švietimo ir mokslo ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. ISAK-1551 patvirtintų Bendrųjų reikalavimų studijų programoms 23 punktą turi būti analitinis, pagrįstas (priklausomai nuo magistrantūros mokslinio tiriamojo ar taikomojo pobūdžio) savarankiškais moksliniais ar taikomaisiais tyrimais. Jis negali būti vien aprašomasis, vien apžvalginis. Baigiamuoju darbu magistrantas turi parodyti savo sugebėjimą ne tik analizuoti pasirinktą temą, vertinti kitų asmenų anksčiau atliktus atitinkamos krypties darbus, sėkmingai atlikti tos krypties tyrimus, bet ir aiškiai bei pagrįstai formuluoti tyrimų išvadas, aprašyti savo atliktą tiriamąjį darbą pagal universiteto patvirtintus reikalavimus. Tokiems reikalavimams atitinkantis magistrinis darbas pripažintinas mokslo kūriniu Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) 4 straipsnio 1 dalies prasme“ ir „ATGTĮ 13 straipsnis įtvirtina, jog autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus. Nėra reikalaujama, jog mokslo straipsnis būtų publikuojamas, padaromas žinomu visuomenei kokiu nors formaliu būdu. Parengtas nepublikuotas straipsnis pripažintinas mokslo kūriniu.“ Be kita ko, Doktorantūros nuostatų (2003 m. vasario 20 d. – 2009 m. liepos 11 d. redakcija), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11d. nutarimu Nr. 897, 35.2 punkte įtvirtinta imperatyvi teisės norma doktorantams paskelbti atitinkamą skaičių mokslo straipsnių prieš pateikiant disertaciją ginti. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir taikant minėtas analogijas mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina), manytina, kad mokslo straipsnio paskelbimas anksčiau negu buvo apgintas baigiamasis magistro darbas yra teisiškai nereikšmingas, nes abu kūrybiniai procesai vyko vienu metu: Straipsnis-1 buvo parengtas Magistro darbo (parengtas nepublikuotas laikytinas kūriniu) pagrindu, pareiškėjas buvo susipažinęs su Magistro darbu iki jo gynimo bei iki Straipsnio-1 įteikimo ir priėmimo (gauta 2005 m. vasario 22 d., priimtas spaudai 2005 m. kovo 30 d.). Tą rodo ir Sprendimo-2 priedas, su tuo sutinka tiek pareiškėjas, tiek K. M.. Kitu atveju, pareiškėjas, keldamas klausimus dėl K. M. sąžiningumo ir akademinės etikos rengiant baigiamąjį magistro darbą, kartu kelia klausimus ir dėl jo, kaip jos baigiamojo darbo vadovo, funkcijų tinkamo atlikimo. Be kita ko, Kontrolierius 2015 m. kovo 31 d. sprendime Nr. SP-9 konstatavo, kad „darbo vadovo (pareiškėjo) vadovavimas baigiamojo darbo rengimui savaime nesuponuoja jo autorystės mokslinėje publikacijoje, parengtoje baigiamojo darbo pagrindu“. Šio sprendimo nei pareiškėjas, nei K. M. neskundė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl Magistro darbo ir Straipsnio-1 vertinimo laike laikytinas nepagrįstu ir teisiškai nereikšmingu.

28.3.       Teismas tinkamai įvertino Protokolo reikšmę ginčo teisiniams santykiams. Pareiškėjo argumentai dėl Protokolo kaip įrodymo netinkamumo yra pagrįsti netinkama teisės aktų interpretacija bei selektyviu faktinių aplinkybių vertinimu.

28.4.       Pareiškėjo teisė į tinkamą gynybą nebuvo apribota, priešingai – pareiškėjas šią savo teisę įgyvendino visa apimtimi.

28.5.       Kontrolieriui pareiga informuoti apie skundo nagrinėjimo apimtį nustatyta tam asmeniui, kuris pateikė skundą. Tad apeliaciniu skundu pareiškėjas kelia nepagrįstus lūkesčius.

28.6.       Kontrolierius bendraautorystės pažeidimus vertina akademinės etikos požiūriu (šiuo atveju atitinkamos mokslo ir studijų institucijos galimo akademinės etikos pažeidimo metu galiojusio akademinės etikos kodekso pagrindu), t. y. Kontrolierius galimų akademinės etikos pažeidimų nevertina pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas, autorių teisių pažeidimų konstatavimas yra teismų kompetencija.

28.7.       Tarnybos 2021 m. birželio 16 d. raštas Nr. S-204 Vilniaus universitetui buvo išsiųstas vadovaujantis teisės aktų (MSI ir VAI) nuostatomis.

28.8.       Teismų praktika ir tarptautinė praktika akademinės etikos srityje patvirtina, kad būtent akademinės etikos pažeidimams konstatuoti senaties terminų nėra ir jų nustatymas paneigtų akademinės etikos esmę, skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad kontrolierius nepažeidė teisės aktų nuostatų, netaikydamas senaties termino skundui kontrolieriui nagrinėti, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

29.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriau 2021 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. SP-7 „Dėl mokslinės ir profesinės etikos pažeidimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

30.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

31.       Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo ginčo aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad Kontrolieriaus surinkti įrodymai yra pakankami Sprendime-2 padarytoms išvadoms pagrįsti, ginčijamas sprendimas atitinka iš VAĮ kylančius reikalavimus ir buvo priimtas laikantis esminių (pagrindinių) procedūrinių reikalavimų, o pareiškėjo keliamos abejonės dėl senaties terminų, netinkamo jo informavimo apie pasirengimą priimti Sprendimą-2, K. M. pateiktos Magistro darbo kopijos ir Protokolo tinkamumo yra nepagrįstos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo argumentus, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai juos išnagrinėjo, ir prašydamas pasikreipti į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

33.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš Sprendimo-2 turinio matyti, jog jame buvo ne tik konstatuota, kad pareiškėjas padarė akademinės etikos pažeidimą, bet ir nuspręsta apie tai informuoti Vilniaus universitetą bei Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kaip numatyta MSĮ 17 straipsnio (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1415 redakcija) 11 dalies 1 punkte, kas savo ruožtu negali būti prilyginama atsakomybės pareiškėjui taikymui, tačiau gali turėti įtakos jo statusui, reputacijos vertinimui. Bylos duomenys, pareiškėjo paaiškinimai, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Sprendimas-2 sukėlė pareiškėjui tokias pasekmes. Kita vertus, MSĮ nėra įtvirtinta, kad mokslo ir studijų institucija (šiuo atveju – Vilniaus universitetas) ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija apie konstatuotą akademinės etikos pažeidimą turi būti informuoti vėliau nei asmuo, kuris buvo pripažintas padariusiu tokį pažeidimą (pvz., palaukiant, kol sueis terminas atitinkamam Kontrolieriaus sprendimui apskųsti), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad Sprendime-2 nuspręsta informuoti jį, Vilniaus universitetą bei Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją tuo pačiu metu, yra nepagrįstos.

34.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, priimant Sprendimą-2, nei Mokslo ir studijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. XI-1583, nei kituose teisės aktuose nebuvo įtvirtinti senaties terminai akademinės etikos pažeidimams konstatuoti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl senaties termino taikymo yra nepagrįsti (palyginimui žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2273-556/2016, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-131-822/2017).

35.       Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 4 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymu (2021 m. birželio 29 d. įstatymas Nr. XIV-449, įsigaliojęs 2021 m. gruodžio 1 d.), be kita ko, MSĮ 17 straipsnis buvo papildytas 11 dalimi: „Skundui dėl akademinės etikos ar procedūrų pažeidimų su studijomis susijusioje veikloje pateikti nustatomas šešių mėnesių terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar skundžiamo sprendimo priėmimo. Skundai, pateikti praėjus šiam terminui, nenagrinėjami, jeigu kontrolierius nenusprendžia kitaip, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatuose nustatyta tvarka.“ Tačiau ši teisės norma buvo priimta ir įsigaliojo po Sprendimo-2 priėmimo, t. y. kai K. M. 2020 m. sausio 19 d. skundo nagrinėjimo procedūra jau buvo užbaigta, todėl nėra pagrindo išvadai, jog Kontrolierius, priimdamas Sprendimą-2, nepaisė senaties termino.

36.       Pareiškėjas, tvirtindamas, jog ginčo teisiniuose santykiuose turi būti nustatytas senaties terminas, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3814-575/2020, kurioje pažymėta, kad: nei Teismo ekspertizės įstatyme, nei kituose teismo ekspertų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios įtvirtintų tam tikrą terminą, kuriam pasibaigus, poveikio priemonės teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus negalėtų būti taikomos, todėl konstatuotina, kad šiuo aspektu egzistuoja teisės spraga; šiuo atveju egzistuojanti teisės spraga dėl senaties termino teismo ekspertų atsakomybei už Etikos kodekso pažeidimus nebuvimo turi būti užpildyta pagal analogiją taikant panašius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (ABTĮ 4 str. 7 d.).

37.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos ir nurodytos administracinės bylos Nr. A-3814-575/2020 teisinės aplinkybės (taikytinos teisės normos) ir faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, pavyzdžiui, nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjui buvo pritaikyta poveikio priemonė už šiurkštų Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. B-16 patvirtinto Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso bei Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimų pažeidimą, o nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje nors ir buvo konstatuotas pareiškėjo padarytas Mokslo ir studijų įstatymo 39 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas, pareiškėjui nebuvo pritaikytos jokios poveikio priemonės. Taigi, nėra teisinių prielaidų nagrinėjamoje byloje taikyti nurodytoje byloje pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus.

38.       Pareiškėjas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 bei 2018 m. spalio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1592-520/2018 pateiktais išaiškinimais, susijusiais su senaties termino taikymu Žurnalistų etikos inspektoriui priimant sprendimus taikyti poveikio priemones, tačiau ir šie išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje, nes, kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjui nebuvo pritaikyta jokia poveikio priemonė. Atitinkamai, nėra pagrindo taikyti minėtose bylose nurodytą analogišką senaties terminą – 2–3 metai.

39.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas Sprendime-2 priėjo prie išvados, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui, kaip buvusiam baigiamojo magistro darbo vadovui, turėjo būti žinoma, kad Straipsnis-1 buvo parengtas Magistro darbo pagrindu, kad autorius yra kūrinį sukūręs asmuo, kad mokslinė veikla grindžiama tiesos siekimo idealais, todėl pareiškėjo neveikimas, t. y. nesiėmimas veiksmų, kad tiesa Straipsnio-1 sukūrimo ir autorystės nustatymo srityje būtų pasiekta, prieštaravo Vilniaus universiteto Akademinės etikos kodekso (2004 m. redakcija) 4.1 punkto nuostatai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad mokslinė veikla turi būti grindžiama tiesos siekimo idealu, ir taip pažeidė Mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. IX-945 redakcija) 39 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad mokslininkai ir kiti tyrėjai privalo laikytis mokslinės ir profesinės etikos normų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl lex retro non agit principo pažeidimo.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra išlikę objektyvūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ginčo aplinkybes: Straipsnis-1 (taip pat remiantis šiuo straipsniu parengtas Straipsnis-2), Magistro darbas, Protokolas ir kita su tyrimu susijusi medžiaga. Pareiškėjo keliamos abejonės dėl Magistro darbo autentiškumo, Protokolo autentiškumo ir išsamumo yra deklaratyvios, bendro pobūdžio, nes pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių trūkumų, neatitikimų šiuose pateiktuose įrodymuose. Be to, pareiškėjas nekėlė abejonių dėl šių dokumentų vykstant ankstesniems ginčams, kai jų autentiškumas dar galbūt galėjo būti patikrintas pagal Vilniaus universitete saugomą Magistro darbo kopiją ir 2015 m. sausio 15 d. posėdžio garso įrašą. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl pateiktų įrodymų netinkamumo yra atmestini.

41.       Nagrinėjamu atveju 2014–2015 metais atlikto tyrimo medžiagoje, kuria rėmėsi Kontrolierius priimdamas Sprendimą-2, taip pat yra pateikti pareiškėjo paaiškinimai, kad Straipsnis-1 buvo parengtas Magistro darbo pagrindu, „jį sutraukiant“. Pareiškėjas, kaip baigiamojo magistro darbo vadovas, buvo atsakingas už darbą, o Straipsnis-1 buvo „papildomas veiksmais, sutraukiant [baigiamąjį magistro] darbą“. Pareiškėjas negalėjo konkrečiai nurodyti, kokios Straipsnio-1 dalies ar pastraipos autoriumi jis yra. Pareiškėjo nuomone, kadangi jis buvo baigiamojo magistro darbo vadovas, visi veiksmai turėtų būti suprantami „in corpore“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neneigė šių pateiktų savo paaiškinimų ir, atliekant tyrimą 2020 metais, nepasinaudojo pasiūlymu pakomentuoti 2014 metais pateiktus savo paaiškinimus.

42.       Be to, atliekant tyrimą ir siekiant nustatyti pareiškėjo autorinį indėlį Straipsnyje-1, pasinaudojant PlagScan tekstų sutapčių nustatymo programa, buvo parengta tekstų sutapčių ataskaita (vertinimas). Kontrolierius, išanalizavęs šią ataskaitą, nustatė, kad Straipsnyje-1 yra pateikti sutrumpinti Magistro darbo skyriai (pateikiama Magistro darbo skyriaus teksto dalis), kai kurie skyriai neįtraukti į Straipsnio-1 tekstą. Straipsnyje-1 aprašyti tyrimo metodai yra tapatūs Magistro darbe taikytiems metodams. Straipsnyje-1 aprašyti tyrimo rezultatai yra tapatūs Magistro darbe nurodytiems rezultatams, išskyrus keletą duomenų, kurių procentinės išraiškos nežymiai (paprastai 1 proc.) skiriasi. Kai kuriose Straipsnio-1 vietose vartojami skirtingi esmės nekeičiantys žodžių junginiai ar kiti redakcinio pobūdžio pakeitimai, tačiau naujų tyrimo duomenų, lyginant su Magistro darbo tyrimo duomenimis, Straipsnyje-1 nepanaudota. Straipsnio-1 literatūros sąraše taip pat nenurodyti nauji šaltiniai, lyginant su Magistro darbo literatūros sąrašu. Straipsnyje-1 yra pateikta 11 paveikslų, kurie yra tapatūs Magistro darbe pateiktiems paveikslams.

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, susipažinęs su minėta tekstų sutapčių ataskaita (vertinimu), nenurodė joje jokių klaidų, netikslumų ir neginčijo jos rezultatų. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokios savo (savo užsakymu) parengtos Magistro darbo ir Straipsnio-1 lyginamosios analizės, kuri galėtų paneigti Sprendime-2 nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Ta aplinkybė, jog Tarnybos parengtoje tekstų sutapčių ataskaitoje (vertinime) nėra nurodyta jos parengimo data ir yra pateiktos K. M. pastabos (komentarai), savaime nepaneigia šioje tekstų sutapčių ataskaitoje (vertinime) padarytų išvadų.

44.       Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, jog akademinės etikos pažeidimas negalėjo būti konstatuotas, nes Straipsnis-1 buvo paskelbtas anksčiau nei Magistro darbas. Šiuo aspektu Sprendime-2 yra pažymėta, kad Magistro darbas buvo rengiamas ir jame naudojami tyrimo duomenys buvo apdoroti, išanalizuoti K. M., o Straipsnis-1 buvo parengtas nenaudojant naujų duomenų, kurių nebuvo apdorojusi ir išanalizavusi K. M., rengdama Magistro darbą. Tarnybai (o vėliau ir teismui) nebuvo pateikti duomenys, kurių pagrindu būtų galima kvestionuoti K. M. savarankiškumą rengiant Magistro darbą, todėl yra pagrindas išvadai, kad K. M. reikšmingai prisidėjo prie Straipsnio-1 sukūrimo, o pareiškėjas – nereikšmingai (redakcinio pobūdžio indėlis). Straipsnis-1 buvo pateiktas spaudai 2005 m. kovo 30 d., o magistro diplomas K. M. buvo išduotas 2005 m. birželio 23 d., taigi, Straipsnio-1 rengimo ir Magistro darbo gynimo procesas vyko tuo pačiu 2004–2005 metų laikotarpiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjui, kaip buvusiam K. M. baigiamojo magistro darbo vadovui, turėjo būti žinoma, jog Straipsnis-1 buvo parengtas Magistro darbo pagrindu, nepaisant to, kad Straipsnis-1 buvo paskelbtas anksčiau nei Magistro darbas. Pareiškėjo teiginiai apie loginius prieštaravimus Sprendime-2 yra atmestini.

45.       Teisėjų kolegija dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendime (civilinė byla Nr. e2A-595-881/2019) padarytų išvadų pažymi, kad nurodytoje civilinėje byloje buvo išnagrinėtas K. M. reikalavimas priteisti iš Straipsnio-2 bendraautorių (įskaitant O. R.) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes Straipsnis-2 yra Straipsnio-1, Magistro darbo ir K. M. parengto straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ plagiatas. Civilinėje byloje konstatuota, kad, paskelbiant Straipsnį-2, buvo pažeistos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme įtvirtintos kūrinio autoriaus (šiuo atveju – K. M.) asmeninės neturtinės teisės, todėl ji įgijo teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą iš Straipsnio-2 bendraautorių (įskaitant O. R.). Šioje byloje nebuvo sprendžiama, ar O. R. laikėsi MSĮ ir (ar) atitinkamuose akademinės etikos kodeksuose įtvirtintų reikalavimų, kurių laikymąsi prižiūri Kontrolierius.

46.       Pareiškėjo teiginiai, kad jis nepagrįstai nebuvo informuotas apie rengimąsi priimti Sprendimą-2, yra nepagrįsti. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dalyvavo teisminiame procese dėl Sprendimo-1 panaikinimo ir jis žinojo apie priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą, kuriuo Sprendimas-1 buvo panaikintas, o Kontrolierius – įpareigotas priimti naują sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Tarnyba bendradarbiavo su pareiškėju ir jo atstovu advokatu, be kita ko, pareiškėjui leista 2020 m. sausio 30 d. atvykti į Tarnybą, susipažinti su prašomais dokumentais ir gauti jų kopijas. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa tyrimo medžiaga (be kita ko, su visos apimties skundu) ir todėl jis negalėjo pateikti išsamių paaiškinimų, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokia medžiaga, susijusi būtent su juo, nebuvo pateikta ir kokių aplinkybių, reikšmingų Kontrolieriui atliekant tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų, jis negalėjo paaiškinti, todėl tokie abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio argumentai nelaikytini patvirtinančiais pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimą.

47.       Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.).

48.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

49.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MSĮ 17 straipsnis ta apimtimi, kuria jame nėra nustatytas senaties terminas kreiptis į Kontrolierių su skundu dėl akademinės etikos pažeidimų mokslinėje veikloje, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

50.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo prašymą, pakartotinai akcentuoja byloje nustatytas aplinkybes, kad Sprendime-2 yra konstatuotas pareiškėjo padarytas Akademinės etikos kodekso (2004 m. redakcija) 4.1 punkto bei Mokslo ir studijų įstatymo (2002 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. IX-945 redakcija) 39 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimas, tačiau ginčijamu sprendimu pareiškėjui nebuvo pritaikyta jokia poveikio priemonė. Tai, kad Sprendime-2, vadovaujantis MSĮ 17 straipsnio (2018 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1415 redakcija) 11 dalies 1 punktu, yra nuspręsta informuoti Vilniaus universitetą ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją apie nustatytą pažeidimą, nėra prilyginama atsakomybės pareiškėjui taikymui.

51.       Pabrėžtina, kad teisės spraga – tai tam tikra šalintina teisinio reguliavimo neapibrėžtis, trūkumas, teisinės sistemos yda (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą). Teisės spraga reiškia, jog atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d. nutarimą, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą).

52.       Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia (be kita ko) naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

53.       Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl, jo nuomone, MSĮ esančios teisės spragos, rėmėsi minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, 2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1592-520/2018 ir 2020 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3814-575/2020. Tačiau pareiškėjo nurodytose bylose, kurių aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių (pvz., nurodytose bylose ginčas kilo dėl poveikio priemonių taikymo, bet nagrinėjamoje byloje nebuvo pritaikytos jokios poveikio priemonės), nustatytos teisės spragos buvo užpildytos ad hoc (konkrečiai – pritaikant analogiją), o ne pasikreipiant į Konstitucinį Teismą.

54.       Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kilęs ginčas tam tikra dalimi yra susijęs su autorių teisėmis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, tarp jų – autoriaus vardą ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Pagal 1.134 straipsnio 1 punktą, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos autorių asmeninės neturtinės teisės, be kita ko, teisė reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė) (1 p.); ir teisė prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę) (3 p.).

55.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

56.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

 

 

        Jolanta Malijauskienė

 

 

        

Dainius Raižys