Administracinė byla Nr. AS261-1048/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03204-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 67; 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. I. skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Audito ir apskaitos tarnybai, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėja G. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimą dėl auditoriaus vardo panaikinimo, auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei pareiškėjos išbraukimo iš auditorių sąrašo.

Pareiškėja pateikė teismui pakartotinį prašymą pritaikyti byloje skundžiamo Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimo įgyvendinimui laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones, remdamasi aplinkybe, kad Lietuvos auditorių rūmuose numatoma svarstyti jos vadovaujamos įmonės UAB „Revizorius“ išbraukimo iš auditorių įmonių sąrašo klausimą. Pareiškėjos prašymas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas tuo, kad jų nepritaikius atstatyti iki ginčo buvusios padėties būtų neįmanoma, ji turėtų parduoti UAB „Revizorius“ akcijas bei atsistatydinti iš direktoriaus pareigų.

Atsakovas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prašė spręsti teismo nuožiūra. Taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Audito ir apskaitos tarnyba prašė prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinti. Taip pat prašė bylos nagrinėjimą sustabdyti, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Administracinė byla sustabdyta iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-8534-281/2014 pagal pareiškėjos G. I. ir UAB „Revizorius“ skundą atsakovui Audito ir apskaitos tarnybai ir Lietuvos auditorių rūmams.

Spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, teismas pasisakė, kad bylą išnagrinėjus pareiškėjai palankiu teismo sprendimu, ji turės galimybę kompensuoti savo praradimus, t. y. objektyviai įvertinti juos pinigais ir nuostolius, patirtus dėl negalėjimo užsiimti tam tikra veikla, prisiteisti teisme. Apskritai skundžiamo akto vykdymas pareiškėjai neatima galimybės verstis kita su jos specialybe susijusia veikla. Pareiškėjai pardavus UAB „Revizorius“ akcijas ar atsistatydinus iš direktoriaus pareigų, galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjos finansinei būklei ar asmeniniai nepatogumai, susiję su darbinės veiklos pakeitimu, nagrinėjamu atveju neįrodo, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas tapsiąs neįmanomu ar bus iš esmės apsunkintas. Tokiu aiškinimu dėl nuobaudos panaikinant auditoriaus vardą vadovaujamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-623/2012). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neskundžia Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. VAA-12 3 punkto, kuriuo remiantis buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjai auditoriaus vardą. Remdamasis išdėstytais motyvais ir suformuota teismų praktiką, teismas neturėjo pagrindo tenkinti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl jį atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjai paskirtos nuobaudos – auditoriaus vardo panaikinimo. Auditoriaus vardas panaikintas skundžiamu atsakovo Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimu (b. l. 19-20), įgyvendinant Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. VAA-12 (b. l. 22-25), kurio 4 punktu Lietuvos auditorių rūmams nurodyta panaikinti pareiškėjai auditoriaus vardą. Lietuvos Respublikos audito įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad auditorius netenka auditoriaus vardo Lietuvos auditorių rūmų sprendimu šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atveju – Audito ir apskaitos tarnybai priėmus sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 yra nagrinėjamas skundas dėl reikalavimo panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 antrąjį punktą – nurodymą ištaisyti audito trūkumus. Šis nurodymas buvo priimtas dėl iš esmės susijusių, iš dalies tų pačių faktinių aplinkybių ir susijusių atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendinių, dėl kurių taip pat buvo paskirta ir sprendžiamoje byloje ginčijama nuobauda, todėl administracinės bylos Nr. I-8534-281/2014 baigtis turės esminės įtakos sprendžiamoje byloje, todėl yra pagrindas bylą sustabdyti. Atsižvelgus į tai, šios administracinės bylos nagrinėjimas sustabdomas, kol Vilniaus apygardos administraciniame teisme įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-8534-281/2014 (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

III.

Pareiškėja G. I. pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 35-45), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį.

Nurodo, kad nepaisydamas 2014 m. birželio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusios nutarties, kurioje, priimant pareiškėjos skundą, atsisakyta taikyti jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi skundžiamas aktas nepradedamas įgyvendinti iki kol nepraėjo jo apskundimo terminas ir iki nebus išspręstas teisme ginčas dėl jo teisėtumo, atsakovas neteisėtai įgyvendino skundžiamą aktą, taigi, teismo sprendimo (nutarties) neįvykdė, priešingai – 2014 m. liepos 30 d. pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui išaiškinti jo 2014 m. birželio 26 d. priimtos nutarties taikymą. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, pažeidęs ABTĮ 95 straipsnio nuostatas, priėmė priešingą sprendimą tuo klausimu, kuris jau buvo išspręstas ir dėl kurio 2014 m. birželio 26 d. nutartis jau yra įsiteisėjusi. Be to, 2014 m. birželio 26 d. nutartyje aiškiai nurodyta, nuo kurių veiksmų atsakovas privalo susilaikyti – nepradėti įgyvendinti skundžiamo akto.

Taip pat skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl to paties klausimo priimta pažeidžiant ir tokių sprendimų priėmimo terminą (praleidus 14 dienų terminą nuo 2014 m. birželio 26 d. nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo). 2014 m. birželio 26 d. teismo sprendimas, įteisinęs nuostatą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjai nereikia, yra įsiteisėjęs, turi teismui įstatymo galia. Tad pareiškėjos padėtį pabloginęs skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių yra neteisėtas.

Dėl bylos sustabdymo pažymi, kad 2014 m. birželio 18 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl 2014 m. gegužės 9 d. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymo, nes minėtas dokumentas yra tarpinis administracinis aktas, nesukeliantis pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti skundžiamas teismui. Pareiškėja, sutiko su minėta teismo nutartimi, jos neapskundė, atsisakė savo skundo ir savo reikalavimų jo pateikimo teismui stadijoje, t. y. skundas dėl 2014 m. gegužės 9 d. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymo teismui nėra pateiktas. Taigi, pareiškėja administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 nėra pareiškėja, nėra proceso dalyvė, todėl šios bylos nagrinėjimas jai iš principo negali turėti jokios įtakos, iš principo negali turėti jokios įtakos administracinės bylos Nr. I-8778-473/2014 (nagrinėjamos bylos), kurioje ji yra pareiškėja, kurioje ginčijamas kitas, galutinis administracinis aktas, sukeliantis jai materialines teisines pasekmes, nagrinėjimui. Pažymi, kad tarpinio administracinio akto motyvai, išvados, esant poreikiui, gali būti nagrinėjami teismo kartu su Lietuvos auditorių rūmų galutinio administracinio akto nagrinėjimu šioje administracinėje byloje Nr. I-8778-473/2014, todėl šiai bylai nagrinėti nėra jokių kliūčių, ši byla niekaip nėra susijusi su administracinės bylos Nr. I-8534-281/2014 baigtimi, kaip tik administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 nebus nagrinėjamos jokios aplinkybės, susijusios su pareiškėjai skirta drausmine nuobauda, nes tai nėra tos kitos administracinės bylos ginčo dalykas.

Be to, pirmosios instancijos teismo nutartyje yra pateikti prieštaringi, vienas kitą paneigiantys teiginiai, dėl ko padarytos nepagrįstos išvados dėl skirtingų administracijų bylų sąsajų. Pirmosios instancijos teismas teigia, kad pareiškėja neskundžia Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. direktoriaus įsakymo Nr. VAA-12 3 punkto, o rezoliucinėje dalyje nurodo, kad pareiškėja yra pareiškėja administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014, t. y. klaidingai teigia, kad G. I. yra pateikusi skundą dėl Audito ir apskaitos tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. direktoriaus įsakymo Nr. VAA-12. Taip pat pirmosios instancijos teismo nutartyje yra nurodytas klaidingas administracinės bylos Nr. I-8534-281/2014 ginčo dalykas, kad skundžiamas Audito ir apskaitos tarnybos nurodymas ištaisyti audito trūkumus. Iš tikrųjų minėtoje byloje kitam pareiškėjui – UAB „Revizorius“ duotas skundžiamas nurodymas yra skirtas audito bendrovės kokybės kontrolės tobulinimo klausimams spręsti ir tai niekaip nėra susiję su drausmine nuobauda, skirta auditorei, kokybės kontrolės sistemos klausimai yra susiję su juridinių asmenų – audito įmonių, bet ne auditorių prievolėmis. Be to, teismas nurodė, kad nurodymas administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 buvo priimtas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimu, tačiau iš tikrųjų minėtoje byloje nurodymą UAB „Revizorius“ pagal Audito įstatymo 38 straipsnio nuostatas duoda Audito ir apskaitos tarnyba betarpiškai be Lietuvos auditorių rūmų sprendimo. Pareiškėjo UAB „Revizorius“ atžvilgiu Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. VAA-12 yra galutinis administracinis aktas, sukeliantis audito bendrovei materialines teisines pasekmes, todėl tik šis administracinis aktas (Audito ir apskaitos tarnybos įsakymo 2 p.) priimtas nagrinėti administracinėje byloje I-8534-281/2014, ginčo dalykas šioje administracinėje byloje išskirtinai yra susijęs tik su pareiškėju – UAB „Revizorius“. Teismas taip pat teigė, kad auditoriaus vardas panaikintas skundžiamu atsakovo Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimu įgyvendinant Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymą, tačiau iš tikrųjų auditoriaus vardo panaikinimas įgyvendinamas pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. birželio 11 d. nutarimo pagrindu – auditoriui netekus vardo panaikinamas auditoriaus pažymėjimo galiojimas, auditorius išbraukiamas iš auditorių sąrašo, o vardo auditorius netenka visais Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, dėl kurių kolegialų, diskretinį sprendimą (balsavimo būdu) priima Lietuvos auditorių rūmai (ir dėl Audito ir apskaitos tarnybos paskirtos nuobaudos). Taigi, kadangi administracinės bylos Nr. I-8778-473/2014 nagrinėjimas nepriklauso nuo administracinės bylos Nr. I-8534-281/2014 baigties, todėl sprendimas dėl jos sustabdymo yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes prieštarauja ABTĮ, ekonomiškumo, proceso vykdymo operatyvumo principams.

Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti bei priteisti iš pareiškėjos atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodo, kad tiek 2014 m. birželio 26 d., tiek skundžiamoje 2014 m. rugpjūčio 18 d. pirmosios instancijos teismo nutartyje yra išspręstas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Abiejose nutartyse teismas atsisakė taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. priėmė savo esme tapačius sprendimus, todėl pareiškėjos išvada dėl šių nutarčių prieštaravimo viena kitai yra nepagrįsta.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kaip papildomo sprendimo, pažymi, kad nesutinka su tokiu pareiškėjos aiškinimu, kadangi, visų pirma, skundžiama 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis nėra laikytina papildomu sprendimu ABTĮ 95 straipsnio prasme, nes papildomas sprendimas gali būti priimamas tik jau priėmus galutinį sprendimą, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės. „Sprendimu“ ABTĮ 95 straipsnio prasme nelaikomos nutartys, kuriomis sprendžiami kiti procesiniai klausimai, įskaitant ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, todėl ABTĮ 95 straipsnio taikymas yra negalimas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, atmestini visi argumentai, susiję su dviejų vienas kitam priešingų sprendimų priėmimu ar pareiškėjos padėties pakeitimu.

Pažymi, kad tam, jog Lietuvos auditorių rūmai priimtų sprendimą dėl auditoriaus vardo netekimo, visų pirma Audito ir apskaitos tarnyba turi būti paskyrusi nuobaudą, numatytą Audito įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Šią funkciją Audito ir apskaitos tarnybai numato ir Audito įstatymo 44 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 37 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Audito ir apskaitos tarnyba skiria drausminę nuobaudą – auditoriaus vardo panaikinimą dėl atlikto audito tyrimo metu nustatytų reikšmingų audito atlikimo trūkumų, todėl būtent Audito ir apskaitos tarnyba, atlikusi tyrimą, įvertinusi faktus ir nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi įstatymu jai suteiktomis galiomis, priima sprendimą, kuris sukelia auditoriui teisines pasekmes, nustato jam teises ar pareigas. Tuo tarpu Lietuvos auditorių rūmai šiuo atveju atlieka Audito ir apskaitos tarnybos privalomo nurodymo realizacijos funkciją – t. y. savo sprendimu įtvirtina įsakymą panaikinti auditoriaus vardą ir patikslina auditorių sąrašą (iš sąrašo išbraukiant auditoriaus vardo netekusius asmenis). T. y. Lietuvos auditorių rūmai atlieka procedūrinį veiksmą – vykdo privalomą Audito ir apskaitos tarnybos nurodymą panaikinti auditoriaus vardą, priimdama atitinkamą sprendimą. Įstatymas nenumato galimybių Lietuvos auditorių rūmams šio Audito ir apskaitos tarnybos sprendimo nei ginčyti, nei su juo sutikti, jam pritarti ar jį atmesti, taip pat vertinti Audito ir apskaitos tarnybos tyrimo teisėtumą. Taigi, vieninteliu atsakovu šioje byloje turi būti Audito ir apskaitos tarnyba, o ginčo dalyku – Audito ir apskaitos tarnybos priimtas įsakymas – galutinis teisines pasekmes (auditoriaus vardo panaikinimą paskyrus drausminę nuobaudą) sukeliantis viešojo administravimo srityje priimtas aktas.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl bylos sustabdymo būtinumo. Šioje byloje yra skundžiamas 2014 m. birželio 11 d. Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo priimtas nutarimas, kuris buvo priimtas vykdant Audito ir apskaitos tarnybos privalomą nurodymą Lietuvos auditorių rūmams panaikinti auditorei G. I. auditoriaus vardą, priimtą Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. VAA-12. Taigi, Pareiškėjos šioje byloje (Nr. I-8778-473/2014) skundžiamas sprendimas buvo priimtas vykdant trečiojo suinteresuoto asmens privalomą nurodymą, kurį pareiškėja taip pat apskundė teismui (Nr. I-8534-281/2014) ir šioje byloje teismas dar nėra priėmęs sprendimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Audito ir apskaitos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Dėl pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pažymi, kad pareiškėja atskirajame skunde nurodo argumentus, susijusius tik su neigiamu atsakovo įsakymo galiojimo poveikiu pareiškėjos interesams – darbinei veiklai, pajamoms, pragyvenimo šaltiniui, reputacijai, bet ne su būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimu ar negalimumu. Tai suponuoja išvadą, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, galimos neigiamos pasekmės pareiškėjai būtų susijusios tik su laikinais finansiniais sunkumais, galimai kilsiančiais dėl pajamų iš auditoriaus veiklos praradimo. Pažymi, kad finansinių sunkumų grėsmė savaime nelemia būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo negalimumo ar jo esminio apsunkinimo bei reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Bylą išnagrinėjus pareiškėjai palankiu teismo sprendimu, ji turėtų galimybę kompensuoti savo praradimus, t. y. objektyviai įvertinti juos pinigais, ir nuostolius, patirtus dėl negalėjimo užsiimti tam tikra veikla, prisiteisti teisme. Be to, teismo sprendimas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones būtų išimtinai naudingas tik pareiškėjai (užtikrina jai galimybę tęsti ankstesnę veiklą) bei prieštarautų viešajam interesui (pareiškėja toliau galėtų vykdyti veiklą, kurios, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, ji vykdyti neturėtų, nes jos teikiamos auditoriaus išvados gali klaidinti vartotojus). Todėl ginčijamo aklo galiojimo nesustabdymas, atsižvelgus į viešojo intereso užtikrinimo būtinybę ir šio intereso svarbą, nepažeis proporcingumo bei proceso šalių interesų pusiausvyros principų. Taip pat skundžiamo akto vykdymas pareiškėjai neatima galimybės verstis kita, su jos specialybe susijusia veikla. Aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėja priskirtina priešpensinio amžiaus gyventojų kategorijai, negali būti laikoma argumentu, sudarančiu pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tokiu būdu suteikiant teisę vykdyti auditoriaus veiklą, esant paskirtai drausminei nuobaudai. Be to, galima neigiama įtaka pareiškėjos reputacijai negali būti laikoma pakankamai svaria priežastimi, leidžiančia taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Reputacija, kaip subjektų grupės nuomonė apie asmenį, yra subjektyvi, vertinamojo pobūdžio kategorija, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, jog jai neatitaisoma žala bus padaryta būtent nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir tai išimtinai nulems vėlesnį pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumą – grįžimą į ankstesnę padėtį, buvusią iki tariamai neteisėto akto priėmimo.

Pažymi ir tai, kad pareiškėjos skundžiamas Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimas yra priimtas vykdant Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjai buvo skirta drausminė nuobauda – auditoriaus vardo panaikinimas. Šis įsakymas yra galiojantis, jo galiojimas nesustabdytas. Todėl teismui patenkinus pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo ir sustabdžius Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimo galiojimą, susidarytų situacija, kuomet auditorė, turėdama galiojančią drausminę nuobaudą – auditoriaus vardo panaikinimą, galėtų užsiimti audito veikla. Juo labiau, kad ir pati pareiškėja neskundė teismo sprendimo atsisakyti nagrinėti jos prašymą dėl Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 galiojimo sustabdymo (administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014). Taip pat pagal Audito įstatymą minėta drausminė nuobauda galioja 3 metus (14 str. 3 d.). Tuo atveju, jeigu teismas sustabdytų Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 galiojimą, šis įsakymas įsigaliotų tik teismui priėmus galutinį sprendimą (Audito ir apskaitos tarnybai palankų), taigi ir nuobaudos terminas (3 metai) būtų skaičiuojamas nuo galutinio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. VAA-12 galioja, taigi ir 3 metų terminas skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 9 d. (jau yra praėję 4 mėnesiai), o jeigu teismas tenkins pareiškėjos prašymą ir sustabdys Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimo galiojimą – nuobaudos galiojimo terminas vis tiek skaičiuosis (nes nuobauda lieka galioti), tačiau pareiškėja galės užsiimti audito veikla. Tokiu atveju pareiškėjai būtų netgi paranku vilkinti teismo procesą, nes nepriklausomai nuo to, koks galutinis teismo sprendimas būtų šioje byloje – po 2 metų ir 8 mėnesių jai skirtos nuobaudos galiojimas baigsis. Todėl pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo tenkinimas būtų išimtinai palankus tik pareiškėjai – būtų pažeistas proceso šalių interesų pusiausvyros principas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde pareiškėja tvirtina, jog teismas pateikė minėtos 2014 m. birželio 26 d. nutarties paaiškinimą. Tačiau pareiškėjos skundžiamoje 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje expressis verbis pasisakyta, kad prašymas išaiškinti 2014 m. birželio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį atskirai nesprendžiamas, nes jis yra išspręstas šia nutartimi, kuria taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atsisakyta. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. nutartimi nutarė priimti pareiškėjos skundą ir atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. prezidiumo priimto nutarimo galiojimą. Vadinasi, 2014 m. birželio 11 d. prezidiumo priimtas nutarimas nenustojo teisinės galios. Argumentai teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje jokiu būdu nelaikytini teisiniu pagrindu stabdyti skundžiamą aktą. Pareiškėjos bandymas argumentuoti 2014 m. rugpjūčio 18 d. vykusiame posėdyje išsakytus teisėjos žodžius tėra tam tikros frazės išėmimas iš viso posėdžio konteksto. Teiginys, kad šiuo atveju skundžiamas aktas nepradedamas įgyvendinti yra nelogiškas, kadangi pareiškėjos ginčijamas nutarimas jau yra įvykdytas – pareiškėjai auditoriaus vardas panaikintas ir ji išbraukta iš Lietuvos auditorių sąrašo 2014 m. birželio 11 d. prezidiumo nutarimu. Audito įstatyme nenumatyta, kad akto (šiuo atveju – Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo sprendimo dėl auditoriaus vardo panaikinimo) apskundimas sustabdo jo galiojimą.

Dėl bylos sustabdymo pažymi, kad Audito ir apskaitos tarnyba, nesutikdama su tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 nurodė, jog Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ laikytinas savarankišku ginčo objektu negalinčiu būti tarpiniu dokumentu, 2014 m. birželio 27 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties (byloje Nr. I-8534-281/2014). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. nutartimi minėtą atskirąjį skundą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad atsakovas neturi teisės paduoti atskirojo skundo dėl teismo sprendimo, kuriuo atsisakoma priimti pareiškėjos skundą. Tarnyba pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties. Šį atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė ir šiuo metu vyksta jo nagrinėjimas. Taigi, nors pareiškėja tvirtina, kad byloje Nr. I-8534-281/2014 ji nėra pareiškėja, nėra proceso dalyvė, šiuo metu Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjamas atsakovo Audito ir apskaitos tarnybos atskirasis skundas minėtoje byloje, kurioje pareiškėjos procesinė padėtis – pareiškėja. Pareiškėjos skundžiamas 2014 m. birželio 11 d. Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo nutarimas buvo priimtas vykdant Audito ir apskaitos tarnybos privalomą nurodymą Lietuvos auditorių rūmams panaikinti auditorei G. I. auditoriaus vardą. Taigi pareiškėjos šioje byloje (Nr. I-8778-473/2014) skundžiamas atsakovo sprendimas buvo priimtas vykdant trečiojo suinteresuoto asmens privalomą nurodymą, kurį pareiškėja taip pat apskundė teismui (byloje Nr. I-8534-281/2014) ir byloje Nr. I-8534-281/2014 dar nėra priimtas galutinis sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimo dėl auditoriaus vardo panaikinimo, auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei pareiškėjos išbraukimo iš auditorių sąrašo galiojimą (ABTĮ 71 str. 4 d.), ir administracinė byla sustabdyta, kol bus išnagrinėta kita Vilniaus apygardos administracinio teismo byla (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

Iš Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ 10 bei 17 punkto ir 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijos Nr. R (2003) 16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nuostatų matyti, kad administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant, jeigu teisės normose nėra įtvirtintas principas, kad pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis (sustabdymo) efektas. Kitaip sakant, teisės aktuose turi būti aiškiai įtvirtintas bendras principas, jog turėtų būti vykdomas tik galutinis administracinis sprendimas, todėl tik tokiu atveju galima taikyti šį principą.

Minėtas bendras principas – pareiškimo dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas, praktiškai būtų įgyvendinamas tokiu būdu, kad administracinis sprendimas negalėtų būti vykdomas tol, kol nebūtų pasibaigęs jo apskundimo terminas, skundo padavimas sustabdytų administracinio sprendimo vykdymą, todėl negalutinis administracinis sprendimas galėtų būti vykdomas tuomet, jeigu teisės aktai nustatytų tokią galimybę, t. y. atitinkamą išimtį. Teisės aktai gali nustatyti minėto bendro principo – dėl administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio efekto, išimtis. Administracinio sprendimo apskundimo besąlyginio suspensyvinio poveikio išimtimis gali būti atvejai kuomet viešojo administravimo subjektui suteikta teisė nukreipti administracinį sprendimą vykdyti skubiai, atvejai kuomet įstatyme yra nustatyta, kad administracinis sprendimas vykdomas skubiai, tai gali būti ir kitos išimtys, kaip, pavyzdžiui, teisės aktų nuostatos, nustatančios, kad skundo padavimas nesustabdo administracinio sprendimo vykdymo.

Lietuvos teisės aktuose, nustatančiuose administracinių procedūrų bendrąsias taisykles (Viešojo administravimo įstatymas) nėra įtvirtintas bendras principas dėl administracinio akto apskundimo suspensyvinio efekto, šis principas nėra reglamentuotas ir nagrinėjant administracinį ginčą teisme, išskyrus taisyklę dėl ABTĮ 71 straipsnyje įtvirtintos teismo teisės laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nagrinėjant administracinę bylą teisme. Taip pat Lietuvos Respublikos audito įstatymo nuostatos nenustato, kad Lietuvos auditorių rūmų nutarimas dėl auditoriaus vardo panaikinimo, auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei išbraukimo iš auditorių sąrašo vykdomas tik įsigaliojus tokiam sprendimui. Taigi, Lietuvos teisės aktuose nėra nustatytos palankesnės negu Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatos, kuriose pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvinis efektas.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje negalutinio administracinio sprendimo sustabdymas yra paliktas teismo kompetencijai, todėl skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sukelia sąlyginai suspensyvinį poveikį, kuris priklauso nuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismo veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ankstesne Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartimi taip pat buvo atsisakyta taikyti pareiškėjos prašomą analogišką reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl nėra pagrindo teigti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pakeista pirminė šio teismo pozicija, išdėstyta minėtoje 2014 m. birželio 26 d. nutartyje, kadangi ir šiuo atveju teismas atsisakė taikyti pareiškėjos prašomą analogišką reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 26 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo nurodyta, jog skundžiamas aktas nepradedamas įgyvendinti iki kol nepraėjo jo apskundimo terminas ir iki nebus išspręstas teisme ginčas dėl jo teisėtumo, yra tik teismo motyvas, kuriuo jis atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau ne privalomas nurodymas atsakovui susilaikyti nuo skundžiamo akto vykdymo (įgyvendinimo), kadangi, kaip minėta, skundžiamam atsakovo aktui nėra suteikiamas suspensyvinis efektas.

Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, tokiu būdu įgyvendinant Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatą, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose.

Taigi, ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi, svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009). Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto (šiuo atveju Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimo) galiojimo laikiną sustabdymą. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę ji grindė tuo, kad dėl atsakovo nutarimo ji bus priversta nutraukti savo veiklą ir patirs finansinių nuostolių, kadangi kartu dėl atsakovo nutarimo jos vadovaujama įmonė UAB „Revizorius“ bus išbraukta iš auditorių įmonių sąrašo, pareiškėja turėtų parduoti UAB „Revizorius“ akcijas bei atsistatydinti iš direktoriaus pareigų, turės būti nutrauktos 332 800 Lt sumai 2014 m. – 2015 m. finansinių ataskaitų auditams pasirašytos sutartys su užsakovais, pareiškėjos bendrovė patirtų didelius finansinius nuostolius (UAB „Revizorius“ pajamos iš audito veiklos sudaro apie 90 procentų visų įmonės uždirbtų pajamų), kartu nukentėtų pareiškėjos dalykinė reputacija, taigi, atstatyti iki ginčo buvusios padėties būtų neįmanoma.

Dėl pareiškėjos teiginių, susijusių su būsimais finansiniais nuostoliais, pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taigi, galimi finansiniai nuostoliai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šios aplinkybės analizuojamos ir vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Pažymėtina, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).

Taigi, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos (abstrakčiai nurodyta, kad yra sudaryta daug sutarčių tam tikrai sumai, nekonkretizuota, kas yra šios sutarties šalys, t. y. ar viena sutarties šalis yra pareiškėja, ar jos nurodoma bendrovė, ir pan.), pagrįstos prielaidomis (t. y., kad klientai sutartis nutrauks, reikės nutraukti veiklą ir nebus galima keisti veiklos pobūdžio). Be to, pareiškėjos nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais (nei dėl galimų nuostolių konkretaus masto, nei dėl bendrovės finansinės padėties konkretaus pokyčio, jos veiklos sričių ir kt.), nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Taigi, pareiškėjos nurodyti argumentai dėl didelių finansinių nuostolių (kurie, kaip jau buvo minėta prieš tai, yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais) nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Dėl žalos pareiškėjos reputacijai pasisakytina, kad apie pareiškėjai paskirtą drausminę nuobaudą jau yra paskelbta tiek trečiojo suinteresuoto asmens Audito ir apskaitos tarnybos internetiniame puslapyje www.aat.lt, tiek ir atsakovo Lietuvos auditorių rūmų internetiniame puslapyje www.lar.lt, kadangi, kaip minėta, skundžiamo atsakovo akto galiojimas (vykdymas) nebuvo automatiškai sustabdytas, apskundus jį teismui, jis buvo įvykdytas. Taigi, atitinkama įtaka pareiškėjos reputacijai jau yra daroma. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009). Taigi, šiuo pagrindu taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat nėra pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Taip pat pareiškėja atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sustabdyti nagrinėjamą administracinę, kol bus išnagrinėta kita administracinė byla Nr. I-8534-281/2014 pagal pareiškėjos G. I. ir UAB „Revizorius“ skundą atsakovui Audito ir apskaitos tarnybai ir Lietuvos auditorių rūmams. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

Kaip matyti iš bylos medžiagos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, pareiškėja ir UAB „Revizorius“ 2014 m. birželio 3 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydami: 1) panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“, panaikinti pareiškėjai G. I. paskirtą drausminę nuobaudą; 2) nesant pagrindo panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“, pakeisti šiuo įsakymu G. I. paskirtą drausminę nuobaudą švelnesne Audito įstatyme numatyta drausmine nuobauda – įspėjimu; 3) panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ UAB „Revizorius“ duotą nurodymą ištaisyti trūkumus; 4) priteisti iš atsakovo Audito ir apskaitos tarnybos pareiškėjos ir UAB „Revizorius“ naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2014 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pareiškėjų UAB „Revizorius“ ir G. I. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ 2-o punkto nurodymą UAB „Revizorius“ dėl trūkumų ištaisymo, tačiau atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ 4-ojo punkto nurodymą dėl pareiškėjai G. I. skirtinos drausminės nuobaudos – auditoriaus vardo panaikinimo, kadangi materialinių teisinių pasekmių šis įsakymas pareiškėjai nesukelia – pareiškėjos, kaip auditorės, įgaliojimai šio įsakymo pagrindu nenutrūksta. Teismo nuomone, tik tuomet, jeigu Lietuvos auditorių rūmai, vadovaudamiesi šiuo įsakymu, priimtų atitinkamą pareiškėjai teisines pasekmes sukeliantį sprendimą, toks administracinis aktas galėtų būti ginčijamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsakovas Audito ir apskaitos tarnyba padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ 4-ojo punkto nurodymą, panaikinimo. Tačiau 2014 m. birželio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti atsakovo Audito ir apskaitos tarnybos atskirąjį skundą, kaip paduotą asmens, neturinčio teisės jį paduoti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis buvo apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau atskirojo skundo nagrinėjimui dar nėra paskirtas teismo posėdis.

Taigi, iš šių faktinių aplinkybių akivaizdu, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 nagrinėjamas tik Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ 2-o punkto nurodymo UAB „Revizorius“ dėl trūkumų ištaisymo teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau ne šio įsakymo punkto, kuriuo nuspręsta pareiškėjai skirti drausminę nuobaudą – nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą, teisėtumas ir pagrįstumas. Tai reiškia, jog minėtos administracinės bylos Nr. I-8534-281/2014 baigtis neturės esminės įtakos nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo nagrinėjamą bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-8534-281/2014. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamą administracinę bylą sustabdė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Audito įstatymo 42 straipsnį Audito ir apskaitos tarnyba atlieka auditorių ir audito įmonių audito viešąją priežiūrą. Auditorių ir audito įmonių viešoji priežiūra – priemonių visuma, kuriomis Audito ir apskaitos tarnyba siekia užtikrinti finansinių ataskaitų audito kokybę ir patikimumą. Viena iš šios funkcijos įgyvendinimo priemonių yra auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimas, kurį Audito ir apskaitos tarnyba atlieka pagal Audito įstatymo 36 straipsnį. Auditorių drausminių nuobaudų skyrimo tvarką nustato Audito įstatymo 39 straipsnis, kurio 2 dalies 1 punkte, reglamentuojančiame drausmines nuobaudas auditoriams, numatyta, kad atlikto audito tyrimą atlikusi ir konstatavusi reikšmingus audito atlikimo trūkumus, Įstaiga (Audito ir apskaitos tarnyba) gali skirti drausminę nuobaudą – priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą. Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad auditorius netenka auditoriaus vardo Auditorių rūmų sprendimu šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atveju (kai audito tyrimą atlikusi ir konstatavusi reikšmingus audito atlikimo trūkumus, Įstaiga skiria auditoriui nuobaudą – priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą).

Iš šių nuostatų akivaizdu, kad nuobaudą auditoriui kompetentinga skirti Įstaiga, t. y. Audito ir apskaitos tarnyba, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota atlikti auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą (taip pat žr. Audito įstatymo 37 str. 1 d. 8 p., 44 str. 2 d. 5 p.). Už reikšmingus audito atlikimo trūkumus ši įstaiga gali auditoriui skirti konkrečią nuobaudą – priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą. Tai reiškia, kad būtent Audito ir apskaitos tarnyba, atlikusi tyrimą, įvertinusi faktus ir nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi įstatymu jai suteiktomis galiomis, priima sprendimą, kuris sukelia auditoriui teisines pasekmes, nustato jam teises ar pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad drausminė nuobauda yra skiriama būtent Audito ir apskaitos tarnybos įsakymo pagrindu, šios įstaigos įsakymų, kaip savarankiškų individualių administracinių aktų, apskundimo galimybė yra numatyta tiek Audito įstatymo 40 straipsnyje, tiek ir ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, todėl ir Audito ir apskaitos tarnybos įsakymas skirti nuobaudą yra teisines pasekmes sukeliantis viešojo administravimo srityje priimtas aktas, ginčijamas administraciniame teisme.

Kaip matyti, šiuo atveju nei administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014, nei nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. VAA-12 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ (ar jo dalis), sukeliantis būtent pareiškėjai teisines pasekmes, todėl administracinės bylos Nr. I-8534-281/2014 baigtis dar ir dėl šios priežasties neturės esminės įtakos nagrinėjamai bylai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepritaikė pareiškėjos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl ši skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista, tačiau nepagrįstai sustabdė nagrinėjamą administracinę bylą, todėl ši skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis keistina, o pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos G. I. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį pakeisti ir panaikinti šios nutarties dalį dėl administracinės bylos sustabdymo kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-8534-281/2014.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys