Civilinė byla Nr. e2A-333-278/2020

Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00096-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.3.1.14; 3.3.1.18.1.     

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2020 m. birželio 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „Mituva“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-1505-420/2019 pagal pareiškėjos UAB „Mituva“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcijai, Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, D. J., T. T. (T. T.), O. J. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja UAB „Mituva“ prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad 1979 metais pastatyti lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) tvenkinyje ir, takas b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso UAB „Mituva“.

2.       Nurodė, kad   Kauno m. Statybos-remonto trestui  1974-06-14 A. I. pardavė gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) vardo kolūkio teritorijoje. 1975-09-17 įsakymu Nr. 307 Statybos-remonto trestas pastatus perdavė į Statybos-remonto valdybos Nr. 2 (toliau ir SRV-2) balansą, o 1976-06-23 Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinis statybos reikalų komitetas raštu SR-3672 leido pastatus pritaikyti valdybos darbuotojų poilsio organizavimui.  Teigė, kad Zarasų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas (toliau ir Zarasų rajono DŽDT VK) 1977-03-17 sprendimu Nr. 95   Kauno m. Statybos remonto tresto Statybos remonto valdybai Nr. 2 (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kolūkio teritorijoje  skyrė žemės sklypą, užimtą pastatais ir kiemu, o 1977-11-17 buvo  išduotas leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus. Teigė, kad Statybos-remonto valdybos Nr. 2 poilsio stovyklos (duomenys neskelbtini) rajone Genplanas patvirtina, kad sodybos rekonstravimo į poilsio namus projektas buvo suderintas su valstybės institucijomis ir 1979 metais, rekonstruojant sodybą į poilsio stovyklą, buvo pastatytas lieptas bei takas b1, ką  patvirtina   Genplanas, kurio pastatų eksplikacijoje 7-oje pozicijoje nurodytas lieptas bei sutartiniais ženklais pažymėta projektuojama šaligatvio plytelių danga.  Teigė, kad  Kauno m. mero 1991-02-28 potvarkiu Nr. 306 Statybos-remonto trestas buvo pertvarkytas į savivaldybės statybos ir remonto įmonę akcinę bendrovę „Mituva“. Nurodė, kad 1979 m. rudenį poilsio stovykloje sudegė miegamasis korpusas ir  Zarasų rajono valdybos 1991-03-27   potvarkiu Nr. 38 leista rajono architektui – inspektoriui išduoti įmonei leidimą sudegusio pastato atstatymui, kuris išduotas  1991-06-03 (statybos leidimas Nr. 11k/91). 1996-07-31 Kauno miesto savivaldybės Rejestro tarnybos tvarkytojo įsakymu Nr. 444 akcinė bendrovė „Mituva“ pertvarkyta į UAB „Mituva“, kuri perėmė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1997-03-24 Zarasų  rajono mero potvarkiu Nr. 67 leista teisiškai registruoti pagrindinius poilsiavietės pastatus, tačiau lieptas ir takas nebuvo įregistruoti, o matininkės E. R. paaiškinimu pagal nusistovėjusią praktiką priklausiniai, t. y. aikštelės, takai, šuliniai, atraminės sienutės, tualetai, lieptai nebuvo registruojami. Teigė, kad  VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti lieptą ir taką, o valstybės institucijos, archyvai informavo, kad  1977-11-17 rašto Nr. 136, pagal kurį išduotas leidimas rekonstruoti sodybą į poilsio namus,  nerasta. Tvirtino, kad egzistuoja visos aplinkybės, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, jog 1979 m. pastatytas lieptas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) tvenkinyje ir takas b1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)),  adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso UAB „Mituva“. Nurodė, kad minėtų faktų nustatymas reikalingas daiktinių teisių į minėtą turtą   įregistravimui Nekilnojamojo turto registre.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019-12-30 sprendimu

4.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog daiktai buvo sukurti statybos būdu pagaminant naują daiktą ir kad pareiškėja buvo faktinė   daiktų valdytoja, tačiau nors pareiškėjos teigimu, lieptas ir takas pastatyti 1979 m. pagal 1977-11-17 leidimą Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus, tačiau tokio dokumento byloje nėra. Be to, nėra ir sodybos rekonstrukcijos į poilsio namus projekto. Nustatė, kad 1977-11-17 leidimas Nr. 136  yra paminėtas Zarasų r. valdybos 1991-03-27 potvarkyje, tačiau šiame potvarkyje tik konstatuojama, kad Kauno statybos remonto valdyba Nr. 2 pradėjo atstatinėti sudegusį korpusą neturėdama atitinkamo leidimo ir įpareigota laikytis statybos normų ir taisyklių, be to, leista rajono architektui-inspektoriui išduoti leidimą sudegusio pastato atstatymui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiame dokumente nėra nurodyta, jog leidžiama statyti lieptą ir taką. Nustatė, kad Zarasų r. architektas-inspektorius 1991-06-03 išdavė leidimą Nr. 11K/91, kuriuo leista statybos ir remonto įmonei „Mituva“ statyti (atstatyti) poilsiavietę ant senų pamatų, tačiau šiame dokumente taip pat nėra duomenų apie lieptą ir taką, todėl jis nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjai šiuo leidimu buvo leista juos statyti. Teismas darė išvadą, kad  minėtas leidimas negali būti laikomas liepto ir tako 1979 m. įvykdytos statybos teisėtumą įrodančiu dokumentu. Nurodė, kad pateiktas UAB „Mituva“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) kolūkyje, (duomenys neskelbtini) kaime Genplanas su Utenos regiono Aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos derinimo 1998 m. žymomis, yra be plano parengimo datos ir plane skirtingu raštu patikslinto, be patikslinimo datos, pagrindo ir specialisto parašo, tiltelio ir pantoninio angaro statinių žymėjimo, planas nebuvo patikrintas, nes nėra nei tikrintojo  pavardės, nei pareigų, nei parašo. Darė išvadą, kad  dokumentas negali būti vertinamas nei kaip statybą leidžiantis dokumentas, nei kaip statybos teisėtumą įrodantis dokumentas, o Zarasų r. DŽDT VK 1977-03-17 sprendimu Nr. 95, kuriuo Statybos remonto tresto SRV- 2 buvo suteiktas žemės 0,4 ha sklypas, nebuvo suteikta teisė statybai nei žemės sklype, nei šalia esančiame valstybei priklausančiame vandens telkinyje. Konstatavo, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad teritorija, kur yra lieptas ir takas kada nors buvo suteikta šių objektų statybai arba pareiškėjai naudotis. 

5.       Nurodė, kad Zarasų rajono mero 1997-03-24 potvarkyje nurodyta, kad pareiškėjai leidžiama teisiškai įregistruoti   1979 m. pastatytą poilsio namą bei sandėlį, kitų pastatų ar statinių nebuvo leista registruoti. Konstatavo, kad pagal galiojusius Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimus bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje turėjo būti pradėtas vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą, o visi pastatyti statiniai turėjo būti valstybinės komisijos priimti naudoti bei teisiškai registruojami. Sprendė, kad iš pareiškėjos pateiktų rašytinių dokumentų ir pareiškime išdėstytų faktinių aplinkybių negalima tiksliai nustatyti kada, kokio statybą leidžiančio dokumento pagrindu ir kokio projekto pagrindu valstybinės reikšmės (duomenys neskelbtini) vandens telkinyje buvo leista statyti tiltą ir valstybinės žemės teritorijoje įrengti taką, t.y., nepateikta jokių įrodymų, nei kad pareiškėja pastatė nurodytus objektus ar kad turėjo teisę statyti nurodytus objektus. Teismas konstatavo, kad  pareiškėja neįrodė, jog jai buvo išduotas statybos leidimas statyti lieptą ir tiltą ir kad šie pastatyti statiniai valstybinės komisijos buvo priimti naudoti.

6.       Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai ir teiginiai yra prieštaringi. Pareiškime teigiama, kad lieptas ir takas pastatyti 1979 m. pagal 1977-11-17 leidimą Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus, tačiau iš VĮ „Registrų centras“ 2018-01-05 sprendimo Nr. (11.5.9)UTS-6 matyti, kad šiai institucijai pareiškėja 2017-12-12 paaiškinime nurodė, kad lieptas ir takas buvo pastatyti 1979 m., pagal 1991-06-03 Statybos leidimą Nr. 11K/91;  2018-10-19 deklaracijoje apie statinio užbaigimą Nr. 1 nurodoma, kad tik 2017-12-12 yra užbaigtas pastatytas naujas statinys – takas ir lieptas, t. y., kad liepto ir tako statyba yra nauja, statytoja yra pareiškėja, statybą leidžiantis dokumentas yra 1991-06-03 leidimas Nr. 11K/91.

7.       Nurodė, kad pareiškėjos argumentas, jog  per visą statinio eksploatavimo laiką kompetentingų institucijų nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą. Darė išvadą, kad pareiškėja neįrodė ginčo statinių statybos teisėtumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.       Apeliaciniu skundu pareiškėja UAB „Mituva“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019-12-30 sprendimą, priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą bei priteisti  bylinėjimosi išlaidas.

9.       Tvirtina, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes ir neišanalizavo jų visapusiškai ir objektyviai. Nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad sprendime išdėstyti motyvai prieštaringi, nes teismas nurodo nesant įrodymų, pagrindžiančių statybos teisėtumą, tačiau netiesioginių įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė, tuo pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus.

10.       Teigia pareiškime nurodžiusi, kad lieptelis ir takelis buvo pastatyti gavus 1977-11-17 leidimą Nr. 136, kuris nėra išlikęs. Nurodo, kad Zarasų rajono valdybos 1991-03-27 potvarkyje ir neturi būti nurodyta, jog leidžiama statyti lieptelį ir takelį, nes jie tuo metu jau buvo pastatyti, gavus 1977-11-17 leidimą Nr. 136. Teigia, kad faktą, jog 1977-11-17 leidimas Nr. 136 rekonstruoti sodybą į poilsio namus egzistavo, patvirtina netiesioginiai įrodymai: 1) Zarasų rajono valdybos 1991-03-27 potvarkis Nr. 38, kuriame konstatuota, kad “1977-11-17 buvo išduotas leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus”; 2) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018-12-10 raštas “Dėl paklausimo (2018-11-20 Nr.7D-3051)” Nr. 2D-17792, iš kurio matyti, kad aptariamas leidimas gali būti forminamas atskiram objektui arba pastatų bei įrenginių grupei (kompleksui), pradedamai statyti tais pačiais metais toje pačioje statybos vietoje; 3) Kauno m. SRV-2 Poilsio stovyklos (duomenys neskelbtini) rajone Genplanas, iš kurio matyti, kad buvo planuota statyti visą įmonės darbuotojų poilsiui skirtą poilsio namų kompleksą; 4) 2019-10-17 vietos apžiūra, kuri patvirtina faktą, kad rekonstruota sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), į poilsio namus/stovyklą buvo pastatyta kaip išbaigtas kompleksas, į kurį įeina ir takelis su tilteliu; 5) liudytojo J. L. parodymai, kuris 2019-09-24 teismo posėdžio metu nurodė, kad matė projektą ir kad buvo išduotas leidimas.

11.       Nurodo, kad su pareiškimu pateikė 1979 m. Genplaną, kuriame nurodoma, jog jis parengtas 1979 m.,  yra suderintas 1979 m. su LTSR M.T. Valstybinio statybos reikalų komiteto architektūros ir apželdinimo skyriumi, Zarasų inspekcija ir kitomis institucijomis. Teigia, kad pastatų ir inžinerinių statinių išsidėstymas pavaizduotas 1979 m. Genplane atitinka faktinį poilsiavietės išsidėstymą, tačiau šis Genplanas teismo nėra įvertintas, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Tvirtina, kad sprendime minimas kitas genplanas, t.y., Genplanas su Utenos regiono Aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos derinimo 1998 m. žymomis, kuris tėra vienas iš 2018-05-11 antstolės R. P. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0183-18-1042 priedų bei patvirtina, kad lieptelis   jau buvo 1998 m. ir buvo planuojama pastatyti elingą šalia jau esamo lieptelio.

12.       Teigia, kad  Zarasų rajono DŽDT VK 1977-03-17 sprendimu Nr. 95 buvo suteiktas žemės sklypas užimtas pastatais ir kiemu. Takelis su liepteliu buvo pastatyti suteikto sklypo ribose ir tai patvirtina 2018-05-11 antstolės R. P. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas,   teismo 2019-10-17 vietos apžiūros protokolas, kuriuose yra užfiksuotas riboženklis lieptelio ir takelio gale. Iš 2018-05-11 antstolės R. P. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančios schemos Nr. 2 matyti, kad sunumeruoti ir pavaizduoti riboženkliai sudaro uždarą sklypą, t.y., poilsiavietės komplekso teritoriją. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog riboženklis, esantis gale lieptelio ir takelio, nėra įmonei suteikto žemės sklypo riboženklis, ar kad jis žymėtų ne apeliantei Zarasų rajono DŽDT VK 1977-03-17 sprendimu Nr. 95 suteikto žemės sklypo ribas. Suinteresuotas asmuo Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcija, dalyvaudama 2019-11-06 teismo posėdyje, nurodė, kad naujai statyti tokio liepto ir takelio nebūtų galima, tačiau kas buvo pastatyta seniau, niekas nekvestionuoja.

13.       Tvirtina, kad sprendime nurodytas teisinis reglamentavimas netaikytinas ginčo santykiams, nes juo reglamentuojami ne inžinerinių statinių statybos klausimai, o pastatų.  Teigia, kad sprendimu netinkamai taikytos teisės normos – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos 2 punkto d papunktis. Nurodo, kad  šis papunktis reglamentuoja atskirų asmenų asmeninę nuosavybę. Tvirtina, kad  teismas neįvertino pareiškime nurodytų aplinkybių, kad UAB „Mituva” yra statytojo teisių perėmėja ir, kad   1977, 1979 metais ginčo takelį, lieptelį statė Kauno m. Statybos remonto tresto Statybos remonto valdyba, t. y., valstybės įmonė, kuri statybas vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka.

14.       Nesutinka su teismo argumentais dėl teiktų prieštaringų įrodymų bei teiginių, nes ginčas nagrinėjamas dėl 1977 m., 1979 m. vykusių statybų ir iki šios dienos nėra išlikę dalis dokumentų.  Teigia, kad teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nustatančius, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

15.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo O. J. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino apeliantės pateikto 1979 m. poilsio stovyklos (duomenys neskelbtini) rajono Genplano, kuriame matomi suderinimai su valstybės institucijomis, antstolės R. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0183-18-1042. Pažymi, kad netgi vizualiai sulyginus minėtuose dokumentuose esančias schemas, matomas akivaizdus tapatumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad takelis ir lieptelis buvo statyti pagal minėtą Genplaną. Teigia, kad įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, kad prašomi nustatyti juridiniai faktai egzistavo. Nurodo, kad teismas nevertino byloje apklaustų liudytojų parodymų,  neištyrė įrodymų visumos ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.

16.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisės įgijimą ar teisėtą statinių statybą. Akcentuoja, kad 1977-11-17 leidimo Nr. 136 byloje nėra, todėl teismas neturėjo galimybės įsitikinti, kokių įrodymų ar dokumentų pagrindu pareiškėja teigia, kad 1979 m. buvo pastatyti lieptas ir takas b1. Teigia, kad teismas darė pagrįstą išvadą, jog įrodymų nepakanka    išvadai, kad pareiškėja teisėtu būdu sukūrė statinius ir įgijo nuosavybės teises į juos.

17.       Tvirtina, kad  cituodama 2018-12-10 Inspekcijos raštą “Dėl paklausimo (2018-11-20 Nr.7D-3051)” Nr. 2D-17792 apeliantė nutyli, kad buvo konstatuota, jog <...> kadangi prie paklausimo nėra pridėtas 1977-11-17 statybos leidimas Nr. 136, tai pateikti nuomonės dėl jo turinio nėra galimybės <...>. Minėtame rašte tik nurodyta, kad bendruoju atveju <...> leidimas gali būti forminamas atskiram objektui arba pastatų bei įrenginių grupei (kompleksui), pradedamai statyti tais pačiais metais toje pačioje statybos vietoje. Paaiškinant, kad “Leidimai <...> įforminami, suderinant atitinkamo objekto techninę dokumentaciją. Miesto vyriausiasis architektas arba rajono architektas įrašą apie jos suderinimą (pastarasis paprastai rašomas projekto tituliniame lape) papildo žodžiais „Leidžiama statyti“, pažymi datą, pasirašo, tvirtina antspaudu ir užregistruoja projektų derinimo apskaitos knygoje. Joje būtina konkrečiai nurodyti, kokio objekto (vieno ar kelių pastatų bei įrenginių, komplekso, statybos eilės) statyba arba rekonstrukcija leidžiama.“ Nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog ji turėjo statytojos teisę ginčo statinių statybai, nes tai pagrindžiančių dokumentų byloje nėra.

18.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog teritorija, kurioje yra lieptas ir takelis, kada nors buvo suteikta šių objektų statybai arba pareiškėjai naudotis.  

19.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcija prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

20.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo D. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė neįrodė, jog 1977-11-17 leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus suteikė teisę statyti tiltelį ir takelį tokius, kokie jie yra pastatyti ir ten, kuri jie yra dabar. Teigia, kad teismas pagrįstai tikrino  tiltelio ir takelio statybos teisėtumą ir tinkamai konstatavo, kad  byloje  nepateikta statybos teisėtumą įrodančių dokumentų. Tvirtina, kad rašytinių įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad Kauno statybos remonto valdyba Nr. 2 pradėjo atstatinėti sudegusį korpusą, neturėdama atitinkamo leidimo ir buvo įpareigota laikytis statybos normų ir taisyklių, kas rodo įmonė pažeidinėjo statybą reglamentavusias teisės normas.

21.       Tvirtina, kad apeliantės akcentuojamuose dokumentuose - Kauno m. SRV-2 Poilsio stovyklos (duomenys neskelbtini) rajone Genplane ir 2019-10-17 vietos apžiūroje, užfiksuota, jog šiuo metu tiltelis yra visiškai kitos formos nei, kad užfiksuota Genplane, kas patvirtina, kad minėti statiniai neatitinka ir minimo Genplano.  Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pateikti Genplanai yra susiję su 1977-11-17 leidimu Nr. 136. Nurodo, kad  pareiškėjos prašymu   apklaustų liudytojų R. G. ir J. L. parodymai prieštarauja tarpusavyje ir pareiškime nurodytiems faktams bei aplinkybėms.

22.       Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos pateiktu potvarkiu Statybos remonto valdybai Nr. 2 buvo suteiktas žemės 0,4 ha sklypas, o iš valstybės pareiškėjos nuomojamas žemės sklypas  esamiems pastatams eksploatuoti yra suformuotas ženkliai didesnio 0,7435 ha ploto, tačiau nei tiltelis, nei takelis į pareiškėjos nuomos teise valdomą beveik dvigubai didesnį žemės sklypą netelpa.

23.       Nurodo, kad aplinkybėmis dėl riboženklio, esančio tiltelio ir takelio gale, pareiškėja nesirėmė pirmosios instancijos teisme. Be to, nėra pateikta jokių įrodymų, kad toks riboženklis buvo ar yra būtent Zarasų rajono DŽDT VK 1977-03-17 potvarkiu Nr. 95 Statybos remonto tresto SRV- 2 suteikto 0,4 ha žemės sklypo, ar dabar esančio pareiškėjos nuomojamo valstybės žemės sklypo riboženklis. Be to, nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjai suteiktas žemės sklypas buvo tokios formos, kad jo viena iš ribų būtų ėjusi nuo riboženklio esančio taške 1 iki taško 12, kaip parodyta antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, 2 schemoje. Kad sklypo forma būtų turėjusi tokią formą ir tokią ribą,   nepatvirtina ir pareiškėjos pateikti Genplanai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjos UAB „Mituva“ apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

25.       Byloje nustatyta, kad Kauno Statybos-remonto trestas (1991-02-28 reorganizuota į AB „Mituva“, o 1996-07-31 - į UAB „Mituva“) 1974-06-14 sutartimi iš A. I. įsigijo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais (tvartu, pirtimi), esančius (duomenys neskelbtini) vardo kolūkio teritorijoje. Minėtas nekilnojamasis turtas 1975-09-17 įsakymu Nr. 307 buvo perduotas į Statybos-remonto valdybos Nr. 2 balansą, o Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976-06-23 raštu Nr. SR-3672 minėtai valdybai leista įsigytus pastatus  pritaikyti valdybos darbuotojų poilsio organizavimui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Zarasų rajono DŽDT VK 1977-03-17 sprendimu Nr. 95 Kauno m. Statybos remonto tresto Statybos remonto valdybai Nr. 2 (duomenys neskelbtini) kolūkio teritorijoje skyrė 0,4 ha žemės sklypą, užimtą valdybos visuomeniniais pastatais ir kiemu, o iš Zarasų rajono valdybos 1991-03-27 potvarkio Nr. 38 matyti, kad  1977-11-17 pareiškėjai buvo išduotas leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus. Iš UAB „Mituva“ paaiškinimų matyti, kad 1978-1979 m. sodyba buvo rekonstruojama, tačiau 1979 m. rudenį sudegė miegamasis korpusas ir minėtą aplinkybę patvirtina aukščiau nurodytas 1991-03-27 potvarkis Nr. 38.  Be to, minėtu potvarkiu konstatuota, kad Kauno statybos remonto valdyba Nr. 2 pradėjo atstatinėti sudegusį korpusą neturėdama atitinkamo leidimo, buvo įpareigota laikytis statybos normų ir taisyklių bei leista rajono architektui-inspektoriui išduoti leidimą sudegusio pastato atstatymui, kuris architekto-inspektoriaus R. G. išduotas 1991-06-03 (statybos leidimas Nr. 11k/91). Minėtu leidimu  leista statybos ir remonto įmonei „Mituva“ statyti (atstatyti) poilsiavietę ant senų pamatų – dviejų aukštų pastatą, o  Zarasų rajono mero 1997-03-24 potvarkiu Nr. 67  - UAB „Mituva“ leista teisiškai registruoti pagrindinius poilsiavietės pastatus, t. y., 1979 m. pastatytą poilsio namą bei sandėlį. Be to, iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad 2006-12-16 pareiškėjai buvo išduota Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Zarasų rajono pažyma Nr. 18, kurios pagrindu buvo įregistruoti pastatai pagal 1991-06-03 išduotą architekto leidimą.

26.       Pareiškėja UAB „Mituva“ prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad 1979 m. pastatytas lieptas, esantis (duomenys neskelbtini) tvenkinyje ir   takas b1, esantis žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso UAB „Mituva“. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad pareiškėja neįrodė ginčo statinių (liepto ir tako) statybos teisėtumo, t. y., kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą teismo sprendimą, civilinės bylos medžiagą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisinius argumentus konstatuoja, kad, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, teismas tinkamai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, vertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, nustatė bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei savo išvadas, atmesdamas UAB „Mituva“ pareiškimą, išsamiai motyvavo. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu ginčo situacijos teisiniu įvertinimu nedaro skundžiamo sprendimo nepagrįstu ar nemotyvuotu, tuo labiau, kad ir apeliaciniame skunde UAB „Mituva“ nenurodė jokių kokybiškai naujų argumentų dėl ginčo situacijos, o iš esmės atkartojo teismo jau išanalizuotus teiginius. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės jų  nekartoja tik pasisako dėl atskirų apeliacinio skundo argumentų.

27.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tam, jog būtų nustatytas pastato valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio statinio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo  (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y., teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015, 2018-06-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

28.       Dėl paminėto, UAB „Mituva“, siekdama įrodyti pareikštą reikalavimą, privalo įrodyti faktą, kad ji įgijo nuosavybės teises į nurodytus statinius teisės aktų nustatyta tvarka, kad jie buvo sukurti teisėtu būdu, valdomi nuosavybės teise, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau jų neįmanoma gauti ir yra išnaudotos visos galimybės juos rasti.  Nagrinėjamoje byloje, nors UAB „Mituva“ nurodo, kad nuosavybės teisę į nurodytus statinius   (lieptą, taką b1) įgijo statytojos teisės pagrindu, tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisėtą minėtų statinių statybą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš pareiškėjos pateiktų rašytinių dokumentų ir pareiškime išdėstytų faktinių aplinkybių negalima tiksliai nustatyti kada, kokio statybą leidžiančio dokumento pagrindu ir kokio projekto pagrindu valstybinės reikšmės (duomenys neskelbtini) vandens telkinyje buvo leista statyti lieptą (tiltelį) ir valstybinės žemės teritorijoje įrengti taką b1, t. y., konstatavo, kad apeliantė neįrodė būtinųjų sąlygų statinių valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

29.       Nagrinėjamoje byloje, ginčo, kad apeliantės pareiškime nurodyti daiktai buvo sukurti statybos būdu pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) nėra. Tačiau, sprendžiant dėl daikto valdymo nuosavybės teise, svarbu yra tai ar apeliantė buvo įgijusi teises į ginčo statinius. Pažymėtina, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka, o neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Apeliantė teigimu, ginčo lieptas bei takas b1 buvo pastatyti 1979 m., rekonstruojant sodybą į poilsio stovyklą, 1977-11-17 išduoto statybos leidimo Nr. 136 pagrindu. Šiuos faktus, taip pat ir statybos leidimo išdavimo faktą, apeliantės teigimu, patvirtina Zarasų rajono valdybos 1991-03-27 potvarkis Nr. 38, kuriame konstatuota, kad „1977-11-17 buvo išduotas leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus”; 2) 2018-12-10 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštas “Dėl paklausimo (2018-11-20 Nr.7D-3051)” Nr. 2D-17792, iš kurio matyti, kad aptariamas leidimas gali būti forminamas atskiram objektui arba pastatų bei įrenginių grupei (kompleksui), pradedamai statyti tais pačiais metais toje pačioje statybos vietoje; 3) Kauno m. SRV-2 Poilsio stovyklos (duomenys neskelbtini) rajone Genplanas, iš kurio matyti, kad buvo planuota statyti visą įmonės darbuotojų poilsiui skirtą poilsio namų kompleksą; 4) 2019-10-17 vietos apžiūra, kuri patvirtina faktą, kad rekonstruota sodyba, esanti (duomenys neskelbtini) (anksčiau buvusi (duomenys neskelbtini) v. kolūkio teritorijoje), į poilsio namus/stovyklą buvo pastatyta kaip išbaigtas kompleksas, į kurį įeina ir takelis su tilteliu; 5) liudytojo J. L. parodymai.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės visi minėti įrodymai buvo detaliai aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime. Sutiktina, kad 1977-11-17 leidimas Nr. 136 rekonstruoti esamą sodybą į poilsio namus yra paminėtas Zarasų rajono valdybos 1991-03-27 potvarkyje, tačiau šiame potvarkyje tik konstatuojama, kad Kauno statybos remonto valdyba Nr. 2 pradėjo atstatinėti sudegusį korpusą neturėdama atitinkamo leidimo ir įpareigota laikytis statybos normų ir taisyklių, be to, leista rajono architektui-inspektoriui išduoti leidimą sudegusio pastato atstatymui. Detalesnių duomenų, kurie leistų spręsti dėl 1977-11-17 leidimo Nr. 136 turinio bei apimties vykdant sodybos rekonstrukcijos darbus, minėtame potvarkyje nėra, o pats leidimas nėra pateiktas, todėl konstatuoti, kad minėtu leidimu apeliantei buvo suteikta teisė įrengti ginčo lieptą ir taką b1, nėra pakankamo pagrindo. 1991-06-03 leidimu Nr. 11K/91 pareiškėjai buvo leista statyti (atstatyti) poilsiavietę ant senų pamatų  tik dviejų aukštų pastatą, kas su 1979 m. vykdytomis statybomis iš esmės nėra susiję.  Pareiškėjos pateikti Genplanai (su 1979 metų ir 1998 metų derinimo žymomis), kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinami nei kaip statybą leidžiantys dokumentai, nei kaip statybos teisėtumą įrodantys dokumentai. Akcentuotina, kad tik Genplanas su 1998 m. derinimo žymomis yra įskaitomas, tačiau ir jis be plano parengimo datos, neaiškus jo patikrinimo faktas. Tuo tarpu Genplanas su 1979 m. derinimo žymomis iš esmės nėra įskaitomas, nėra duomenų apie plano patikrinimą,  neaišku su kokiomis institucijomis šis planas buvo suderintas. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad Zarasų rajono DŽDT VK 1977-03-17 sprendimu Nr. 95 Kauno miesto Statybos remonto tresto Statybos remonto valdybai Nr. 2 buvo skirtas naudotis 0,4 ha žemės sklypas tik po turimais pastatais, kiemu, tačiau nesuteiktas sklypas jokiai statybai. Pagal Genplano su 1979 m. derinimo žymomis duomenis, lieptas (puslankio formos) prasidėjo ir baigėsi įmonei skirtoje teritorijoje.  Be to, kaip matyti ir iš 2018-05-11 antstolės R. P. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0183-18-1042 ir jo priedų bei 2019-10-17 vietos apžiūros, šiuo metu esančio tilto technines charakteristikos yra iš esmės kitokios, t. y., jo forma primena S raidę, o tilto pabaiga yra gerokai nutolusi nuo  šiuo metu trečiojo asmens O. J. nuomojamo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir baigiasi kitame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Dėl šių priežasčių taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad 2018-05-11 antstolės R. P. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0183-18-1042 esančioje schemoje Nr. 2, pavaizduotas riboženklis Nr. 12, esantis tilto bei tako b1 gale, žemės sklype, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), yra apeliantei Zarasų rajono DŽDT VK 1977-03-17 sprendimu Nr. 95 suteikto 0,4 ha žemės sklypo riboženklis.

31.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai R. G. (1991-06-03 pareiškėjai išdavęs statybos leidimą Nr. 11k/91) ir J. L. (pareiškėjos darbuotojas, dirbęs sodybos rekonstravimo metu) patvirtino poilsiavietėje buvus lieptą bei takelius, tačiau šių aplinkybių iš esmės niekas nekvestionuoja, tuo tarpu jų nurodytos aplinkybės, jas vertinant byloje surinktų įrodymų kontekste, taip pat neįrodo liepto bei tako b1 statybų teisėtumo fakto. Be to, įvertintina aplinkybė, kad liudytojas J. L. nurodė, kad tiltas buvo statytas architektui ranka nupiešus piešinį, rekonstruojant poilsiavietę  ir nors jis teigė matęs projektą, leidimą, konkrečiai nenurodė, kad ginčo statinių statyba vyko pagal  UAB „Mituva“ nurodomą 1977-11-17 išduotą leidimą Nr. 136. 

32.       Apeliantės akcentuojamos UAB „Mituva“ Ilgalaikio turto inventorinės kortelės Nr. 9 duomenys, kurioje nurodoma, kad  be kito objekte „Poilsio stovykla“, esančio turto, yra įvardinami ir takeliai iš šaligatvių plytelių dangos bei lieptas ir valtelių prieplauka metalo konstrukcijų ir medinių lentų danga, įrodomosios reikšmės, sprendžiant apeliantės reikalavimų pagrįstumą, neturi, nes minėtoje kortelėje nurodoma, kad poilsio stovykla perduota eksploatacijai 1975-01-01, kas taip pat paneigia ginčo objekto statybą nurodomo  1977-11-17 leidimo Nr. 136  pagrindu ir nepatvirtina nei statinių statybos teisėtumo, nei teisių į statinius atsiradimo.

33.       Be to, priešingai apeliantės teiginiams 2018-12-10 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštas “Dėl paklausimo (2018-11-20 Nr.7D-3051)” Nr. 2D-17792, iš kurio matyti, kad aptariamas leidimas gali būti forminamas atskiram objektui arba pastatų bei įrenginių grupei (kompleksui), pradedamai statyti tais pačiais metais toje pačioje statybos vietoje  nei patvirtina, nei paneigia, kad pagal leidimą Nr. 136 apeliantė turėjo teisę vykdyti liepto  bei tako b1 statybą. Kaip minėta aukščiau Ilgalaikio turto inventorinės kortelės Nr. 9 lieptas jau yra nurodytas, kaip perduotas eksploatacijai 1975-01-01, kas leidžia daryti išvadą, kad jo statyba nebuvo vykdoma rekonstruojant 1974-06-14 įsigytą sodybą.

34.       Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, jog nagrinėjamu atveju iš bylos įrodymų negalima tiksliai nustatyti kada, kokio statybą leidžiančio dokumento pagrindu ir kokio projekto pagrindu valstybinės reikšmės (duomenys neskelbtini) vandens telkinyje buvo leista statyti lieptą ir valstybinės žemės teritorijoje įrengti taką, t. y., kad apeliantė turėjo teisę statyti nurodytus objektus. Kaip minėta, jokių dokumentų, susijusių su vykdytais sodybos rekonstrukcijos į poilsio stovyklą darbais, vykdytais 1977-11-17 leidimo Nr. 136 pagrindu, kurie leistų spręsti apie vykdytų darbų apimtis, apeliantė byloje nepateikė, t. y., nėra jokių duomenų apie statybos projektą, objekto techninės dokumentacijos, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad apeliantei buvo leista atlikti statybos darbus ir už jai suteikto statybai žemės sklypo ribų. Apeliantei neįrodžius ginčo statinių statybos teisėtumo, nėra pagrindo nustatyti liepto bei tako b1 valdymo nuosavybės teise faktą.

35.       CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad nagrinėjamos bylos specifika yra tai, jog šalys neturi jų prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus pagrindžiančių įrodymų bei įrodinėjimas šio pobūdžio bylose pagrinde remiasi netiesioginiais įrodymais, tačiau kartu pažymėtina, kad iš netiesioginių įrodymų išplaukianti prielaida turi būti motyvuota, t. y.. pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Tačiau, aukščiau aptartų įrodymų visuma neleidžia daryti labiau tikėtinos išvados, kad ginčo lieptas bei takas b1 1979 metais buvo pastatyti pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą tvarką.

36.       Teisėjų kolegija deklaratyviais laiko apeliantės teiginius dėl buvusios praktikos teisiškai neregistruoti priklausinių, esančių prie pagrindinių pastatų, taip pat ir kitus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyto teisinio reglamentavimo netaikymo ginčo santykiams, nes jokių objektyvių įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikia ir nenurodo, kokiomis  teisės normomis, reglamentavusiomis ginčo objektų statybą teismas turėjo  vadovautis. Be to, iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad 2006-12-16 statybos inspekcijos tarnybos pažymos  Nr. 18 pagrindu UAB „Mituva“ vardu buvo registruoti ne tik gyvenamas namas ir ūkinis pastatas bet ir kiti inžineriniai statiniai (aikštelės ir takai b, atraminės sienutės t.), kas paneigia aukščiau minėtus apeliantės teiginius dėl kitų inžinerinių statinių registracijos  nebuvimo  (CPK 179 straipsnio 3 dalis). 

37.        Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo. kad ginčo objektų statybos laikotarpiu (1979 m.) galiojęs teisinis reglamentavimas - Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962-04-21 nutarimu Nr. 281 patvirtintų Individualinės statybos nuostatai,  Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-12-31 nutarimas „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962-11-04 nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija,  – numatė, kad statinys turi būti pastatytas turint statybos leidimą bei priimtas naudoti valstybinės priėmimo komisijos, t.y., kad tik laikantis minėtų reikalavimų statyba laikyta teisėta. Apeliantė šias išvadas paneigiančių objektyvių duomenų nepateikė. Pažymėtina, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976-12-30 įsakymas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ numatė, jog „Vyriausybės nutarimais nustatyta, kad Respublikoje bet kokia nauja statyba ir esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Siekiant užtikrinti šios tvarkos laikymąsi ir supaprastinti leidimų įforminimą: 1. Nustatyti, kad: a) leidimus statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir civilinius pastatus iš valstybinių, kooperatinių ir kolūkinių lėšų duoda respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų-kurortų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimus statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus (išskyrus aukščiau išvardytus) įformina miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. Leidimų įforminimo tvarka nurodyta šio įsakymo priede; b) nepradėjus objekto statybos arba rekonstrukcijos leidimo įforminimo metais ir per vienerius sekančius kalendorinius metus, duotas leidimas nustoja galioti“. Tuo tarpu priede buvo nustatyta, kad: „1. Leidimai statyti arba rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir kitus civilinius pastatus duodami statytojams, pateikus šiuos dokumentus: 1) pareiškimą su priedu, kuriame nurodyti objekto pagrindiniai techniniai ekonominiai rodikliai; 2) nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius (arba techninį darbo projektą) ir sąmatas; 3) pažymą apie lėšų skyrimą objekto statybai arba išrašą iš patvirtinto titulinio sąrašo; 4) objekto nužymėjimo statybos aikštelėje aktą. <...> Leidimas gali būti forminamas atskiram objektui arba pastatų bei įrenginių grupei (kompleksui), pradedamai statyti tais pačiais metais toje pačioje statybos vietoje. 2. Leidimai statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus pastatus (išskyrus gyvenamuosius namus ir civilinius pastatus) įforminami, suderinant atitinkamo objekto techninę dokumentaciją. Miesto vyriausiasis architektas arba rajono architektas įrašą apie jos suderinimą (pastarasis paprastai rašomas projekto tituliniame lape) papildo žodžiais „Leidžiama statyti“, pažymi datą, pasirašo, tvirtina antspaudu ir užregistruoja projektų derinimo apskaitos knygoje. Joje būtina konkrečiai nurodyti, kokio objekto (vieno ar kelių pastatų bei įrenginių, komplekso, statybos eilės) statyba arba rekonstrukcija leidžiama.“.  Kadangi tiek lieptas, tiek takai laikytini statinių priklausimais, todėl priešingai apeliantės teiginiams, pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas taikytinas ginčo teisiniams santykiams bei kartu numatė, jog bet kokia nauja statyba ar statinių rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Duomenų, kad pareiškėjai, kaip valstybės įmonei, būtų galiojęs kitoks teisinis reglamentavimas, rekonstruojant sodybą į poilsio stovyklą bei jo priklausinius, apeliantė nepateikė (CPK 178 straispnis).

38.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

39.       Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40.       Atmetus pareiškėjos UAB „Mituva“ apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 straipsnis). Trečiasis asmuo D. J. pateikė įrodymus dėl 1 500 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, teisines konsultacijas. Nors minėtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) rekomenduojamų dydžių, tačiau įvertinus byloje spręstinų klausimų pobūdį bei teisinę problematiką, aplinkybę, jog trečiasis asmuo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas tos pačios atstovės, taigi bylos aplinkybės atstovei nebuvo naujos ir papildomai su jomis susipažinti nereikėjo, taip pat atsiliepime iš esmės dar kartą analizuojami pirmosios instancijos teisme jau ištirti bei įvertinti įrodymai, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindui šias išlaidas sumažinti bei iš pareiškėjos UAB „Mituva“ trečiojo asmens D. J. naudai priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis, 443 straipsnio 6 dalis). 

41.       Duomenų apie kitų asmenų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, negauta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mituva“ (įmonės kodas 133320838) trečiojo asmens D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                    Eigirdas Činka

                                                                                                                             Laimutė Sankauskaitė                                               

            Birutė Valiulienė