Administracinė byla Nr. A-585-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02378-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.4; 11.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant VĮ Registrų centro Kauno filialui, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjai J. V. M. ir A. O. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-4), kuriame prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965 (toliau – ir Sprendimas) atkuriant J. V. M. nuosavybės teises į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę Registrų centre nuosavybės teises J. V. M..

Nurodė, jog 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). M. M. žemė išlikusi, todėl jokių kliūčių žemę grąžinti nebuvo ir nėra. Žemė nebuvo paskirta jokioms mokslo ar mokymo institucijoms. Ūkis, kuris ta žeme naudojosi sovietmečiu, buvo likviduotas. Nuosavybės teisės į žemę atkurtos remiantis 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsniu. Nors nuosavybės teisės reiškia turtą valdyti, juo naudotis bei disponuoti, tačiau atsakovas, pažeisdamas pareiškėjų teises, šio Sprendimo iki šiol neįvykdė – žemės negrąžino.

Pažymėjo, jog žemė iki šiol Registrų centre neįregistruota jokio savininko vardu, kadangi valstybė, kuri be teisinio pagrindo iki šiol valdo M. M. žemę, neturi teisinio pagrindo įgyti į M. M. žemę nuosavybės teisių ir jas įregistruoti Registrų centre (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 str.).

Pareiškėjų nuomone, senaties terminas ginti pažeistas teises nėra praleistas, nes nuo 1991 m., kai žemė, remiantis įstatymu, privalėjo būti grąžinta, iki šiol visais įmanomais būdais jie siekia teisingumo įgyvendinimo. Žemė privalėjo būti grąžinta iki 1992 m. sausio 28 d. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnyje nustatyta, kad „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: grąžinant turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra“. Tai reiškia, kad pareiškėjui J. V. M. nuosavybės teisė į M. M. žemę atstatyta, grąžinant žemę natūra, todėl atsakovas privalo įvykdyti 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 52/11965, atkuriant nuosavybės teises ir žemę grąžinant. Nuosavybės teisės į žemę Registrų centre turi būti įregistruotos J. V. M. vardu.

Pareiškėjų nuomone, Sprendimo kitoje lapo pusėje padarytas įrašas dėl atlyginimo pinigais yra niekinis, nes jis prieštarauja nuosavybės teisių į žemę atstatymui (atkūrimui). Už negrąžinamą žemę atlyginama tik tais atvejais, kai neįmanoma į žemę atstatyti nuosavybės teisių, t. y. kai neįmanoma žemės grąžinti, nes ji yra užimta kelių, aerodromų, ir kt. (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str.). M. M. žemės grąžinimui nebuvo jokių kliūčių, ji privalėjo būti grąžinta iki 1992 m. sausio 28 d. (1991 m. birželio 18 d. įstatymo 19 str.), nes nebuvo įstatyme nustatytų pagrindų, dėl kurių M. M. žemė galėtų būti valstybės išperkama. Pažymėjo, jog M. M. žemės valstybė neišpirko, už žemę nebuvo atlyginta.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu nustatyta, kad Vyriausybės nutarimais nebuvo nustatyta, kokia konkrečiai žemė paskiriama naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai akademijai galėjo paskirti tik valstybei priklausančią žemę. Tačiau valstybės pareigūnai, kaip paaiškėjo vėliau, net neapsvarstę prašymo grąžinti M. M. žemę, 2003 m. gegužės 16 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu M. M. žemę įtraukė į žemės sklypą, skiriamą naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Valstybės pareigūnai galėjo disponuoti tik valstybei priklausančia žeme ir akademijai naudotis galėjo paskirti tik valstybei nuosavybės teise priklausančią žemę, tačiau valstybė iki šiol netapo M. M. žemės savininke, todėl nėra teisinio pagrindo M. M. žemę Registrų centre įregistruoti valstybės vardu.

Pažymėjo, jog kadangi administracinis sprendimas nebuvo vykdomas ir žemė negrąžinama, buvo kreiptasi į teismą su skundais, siekiant kitais teisės ir faktiniais pagrindais susigrąžinti tėvo žemę arba bent gauti žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog teismai nusprendė, kad J. V. M. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 yra atkurtos nuosavybės teisės į M. M. išlikusią 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), todėl šis administracinis sprendimas nevilkinant privalo būti įvykdytas – žemė sugrąžinta ir J. V. M. vardu atkurtos nuosavybės teisės įregistruotos Registrų centre.

Nurodė, jog tarp pareiškėjų – brolio ir sesers, ginčų dėl tėvo žemės nėra, ji priklauso lygiomis dalimis pusiau, nes abu tėvai mirę (tėvas M. M. nužudytas 1951 m., o mama S. M., mirusi 2009 m., iškentėjusi Sibiro tremtį ir Stalino kalėjimus, taip ir nesulaukė teisingumo įgyvendinimo).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 33-35) su juo nesutiko ir pašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog 1991 m. spalio 28 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. V. M.. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-113478 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ parinko J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2325-142/2009 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010 padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises J. V. M. joks teisės aktas nebuvo pažeistas, nes nei vienas tų aktų, kurie apsprendė nuosavybės teisių atkūrimą J. V. M. kompensuojant pinigais nebuvo panaikintas ar nuginčytas kaip neteisėtas įstatymuose numatytais terminais. Nuosavybės teisių atkūrimo aktas nenuginčytas ir galioja, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl žemės grąžinimo natūra yra nepagrįstas.

Pažymėjo, jog Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, kurį pareiškėjai prašo teismo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą įvykdyti grąžinant M. M. žemę J. V. M. ir įregistruojant į šią žemę Registrų centre nuosavybės teises J. V. M., neįsipareigojo grąžinti M. M. žemės natūra. Priešingai, 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-113478 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/11965 buvo nuspręsta J. V. M. už M. M. nuosavybės teise turėtą žemę atlyginti pinigais, todėl nėra aišku, kokius veiksmus Nacionalinė žemės tarnyba privalės atlikti, jei teismas tenkins pareiškėjų skundą.

Atsakovo nuomone, pareiškėja A. O. M. neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. nuosavybės teise turėtą žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 38-39) prašė skundą atmesti.

Nurodė, jog nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimo pagrindai yra numatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, žemės sklypo ir daiktinių teisių įregistravimo pagrindas gali būti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgaliotų teritorinių padalinių įgaliotų darbuotojų priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tokiais administraciniais aktais turi būti nuspręsta atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, gražinant jį natūra turėtoje vietoje ar suteikiant žemės sklypą kitoje vietoje. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendime Nr. 52/11965 vienareikšmiškai nurodoma, jog pareiškėjui J. V. M. už 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško yra atlyginama pinigais, tai reiškia, jog pareiškėjas neįgijo nekilnojamojo daikto – žemės sklypo bei nuosavybės teisių į jį, kuriuos būtų galima registruoti nekilnojamojo turto registre.

Pažymėjo, jog pareiškėjo J. V. M. atžvilgiu 2009 m. buvo priimti teritorinio ir centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimai (jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka), kuriais yra atsisakyta įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 52/11965 pagrindu. Konkrečiu atveju pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jiems nuosavybės teisės yra atkurtos suteikiant ir / ar gražinant žemės sklypą, todėl, kol nebus priimtas viešojo administravimo sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams, kuriuo būtų nuspręsta grąžinti žemės sklypą(-us) turėtoje vietoje ar suteikti kitoje vietoje, tol nebus jokio teisinio pagrindo nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu (b. l. 55-58) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą – išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18 585 Lt. Žemės vertė apskaičiuota, remiantis Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuota, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-4237, nei 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 52/11965 nenuginčijo, minėti administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti bei nenuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys. Minėta išvada buvo padaryta remiantis res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti administracinį sprendimą atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į ginčo žemę, konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, numatant atlyginimą už valstybės išperkamą žemę pinigais. Minėta teismo išvada buvo patvirtina 2013 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013. Minėtuose teismų sprendimuose buvo taip pat konstatuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas, todėl iš naujo šios aplinkybės nebesvarstytos. Pažymėta, jog konkrečiu atveju nors pareiškėjų reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo kitose bylose pareikštų reikalavimų, tačiau faktinės aplinkybės dėl ginčo dalyko iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant anksčiau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 52/11965 nebuvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui J. V. M. į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Kadangi minėtu administraciniu aktu pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne natūra, o pinigais, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti skunde prašomus veiksmus (grąžinti žemę natūra, ją įregistruoti pareiškėjo vardu viešame registre) pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgusi į tai, kad šioje byloje keliamas ginčas dėl administracinio akto – 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 52/11965 neįvykdymo, teisėjų kolegija pažymėjo, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-123-422/2013 buvo nustatyta, kad J. V. M. 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendime Nr. 52/11965 nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų (dėl nepateikimo nuosavybės teises atkuriančiai institucijai asmeninės sąskaitos duomenų). Teismui pateikti ginčo Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenys (2014 m. balandžio 30 d. pažyma apie kompensaciją už žemę Nr. 7PAŽ-194, 2014 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 7SD-(14.7.104)-1872) patvirtina, jog pareiškėjas iki minėtų raštų surašymo, nebuvo nurodęs Nacionalinei žemės tarnybai banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti kompensacijai skirtus pinigus (priskaičiuota 32 362 Lt indeksuotos sumos su palūkanomis, atsižvelgiant į infliaciją).

Administracinėje byloje nėra nustatyta atsakovo neveikimo, vilkinimo, nėra duomenų, jog 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 52/11965 pagal jo apimtį ir turinį būtų nevykdomas dėl atsakovo kaltės, todėl nebuvo pagrindo atsakovą įpareigoti jį vykdyti (ABTĮ 90 str.).

Anksčiau priimtais teismų procesiniais sprendimais taip pat nustatyta, jog pareiškėja A. O. M. teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę atkūrimo, todėl teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, jog ji šioje byloje neturi reikalavimo teisės (ABTĮ 5 str.).

III.

Pareiškėjai J. V. M. ir A. O. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61-66), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjų skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas siekia nuslėpti neteisėtus bei nusikalstamus valstybės pareigūnų veiksmus. Vietoje to, kad vykdytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą prievolę vykdyti teisingumą, teismas pats piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, įteisindamas valstybės pareigūnų veiksmais užgrobtą pareiškėjų 1951 m. nužudyto tėvo M. M. žemę, kadangi neginčijamai nustatyti faktai, kad žemė nuo 1991 m. yra negrąžinta ir už ją neatlyginta.
2. Pareiškėjas J. V. M. įstatymo nustatyta tvarka su visais reikiamais dokumentais prašymą grąžinti išlikusią tėvo žemę padavė 1991 m. spalio 28 d. Prašymą padavė savo vardu, nes ruošėsi tėvo žemėje ūkininkauti. Nurodė, kad mama S. M. (mirė 2009 m.) ir sesuo A. O. M. turi nuosavybės teises į M. M. žemę. Jeigu žemė pareiškėjui būtų grąžinta, žemę būtų valdę visi šeimos nariai bendrai. Patys valstybės pareigūnai tvirtino, kad mamai ir seseriai atskirų prašymų dėl tos pačios žemės grąžinimo paduoti nereikia. Nėra įstatymo reikalavimo, kad kiekvienas šeimos narys dėl tos pačios žemės grąžinimo paduotų atskirus prašymus ir atskirus dokumentus. Pareiškėjui paduodant prašymą, mama ir sesuo išreiškė valią, kad M. M. žemė būtų grąžinta. Pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai tvirtinama, kad A. O. M. neturi reikalavimo teisių į tėvo M. M. žemę.
3. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas absurdiškas: teismas tvirtina, kad pareiškėjui, J. V. M. administraciniu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę, tačiau nusprendžia, kad to administracinio sprendimo nereikia įvykdyti. Teismas laiko, kad užtenka to, jog pareiškėjas turi sprendimą, kuriame parašyta, kad jam atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini).
4. Pirmosios instancijos teismas sprendime privalėjo aiškiai ir suprantamai nurodyti, kodėl yra nepagrįstas ir dėl to atmetamas pareiškėjų reikalavimas įvykdyti administracinį sprendimą, kuriuo J. V. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Teismas sprendime aprašė teismų sprendimus kitose bylose, supainiotai aiškino šioje byloje pareiškėjų pareikšto reikalavimo atmetimo argumentus. Pareiškėjų nuomone, spręsdamas ginčo klausimą, teismas pirmiausiai privalėjo nustatyti ir sprendime aiškiai nurodyti: 1) ar administracinis sprendimas galiojantis ir 2) ar administracinis sprendimas įvykdytas. Pareiškėjų teigimu, administracinis sprendimas yra galiojantis, nes tai pripažinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose bylose, tačiau neįvykdytas. Jeigu teismas pripažįsta, kad administracinis sprendimas neįvykdytas, tokiu atveju teismas privalo nustatyti: 1) kodėl administracinis sprendimas neįvykdytas; 2) ar turi administracinis sprendimas būti vykdomas; 3) kaip ir kada administracinis sprendimas privalo būti įvykdytas. Kadangi į šiuos esminius klausimus sprendime neatsakyta, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265, 270 straipsnių reikalavimus.
5. Nors teismas sprendime aiškiai nenurodo, tačiau galima suprasti, kad teismas nusprendė, jog administraciniu sprendimu J. V. M. neatkurtos nuosavybės teisės į tėvo M. M. žemę, bet atkurtos nuosavybės teisės į pinigus, kad administraciniu sprendimu pareiškėjui teisėtai nuspręsta už valstybės išperkamą negrąžinamą žemę sumokėti 18 585 Lt ir kad pinigai nesumokėti dėl pareiškėjo paties kaltės. Su šiais teismo argumentais pareiškėjai nesutinka, nes jie akivaizdžiai neteisingi.
6. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje J. V. M. byloje Nr. 1-1225-142/2009, Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje A. O. M. byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Nr. 1-123-422/2013 teismai patvirtino, kad J. V. M. yra atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo ir jo sesers skundus atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjas reikalauja tėvo žemės, į kurią jau atkurtos nuosavybės teisės „pilna apimtimi“. Pareiškėjo sesuo apkaltinta, tarsi siekia apgauti teismą ir reikalauja grąžinti žemę, į kurią jau pilna apimtimi atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui broliui. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyta, kad J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), todėl, kaip tvirtina šis teismas, res judicata galią turinčiais teismo sprendimais nustatyta, kad J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę. Teismas šioje byloje negali tvirtinti kitaip ir teigti, kad administraciniu sprendimu pareiškėjui neatkurtos nuosavybės teisės į M. M. žemę, o atkurtos nuosavybės teisės į pinigus. Atkurtos nuosavybės teisės į žemę reiškia, kad pareiškėjas turi teisę žemę valdyti, ja naudotis ir disponuoti (CK 4.37 str.). Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas yra įrodymas, kad pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės būtent į M. M. žemę, o ne į pinigus. Kai negalima atkurti nuosavybės teisių į žemę (neįmanoma žemės grąžinti arba suteikti kitą žemės sklypą ekvivalentine natūra), tik tada žemę valstybė išperka įstatymo nustatyta tvarka. Administraciniame sprendime aiškiai nurodyta, kad J. V. M. atkuriamos nuosavybės teisės į konkrečią žemę - 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Žemė išlikusi, kliūčių žemę grąžinti nėra.
7. Tai, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimo kitoje lapo pusėje yra įrašas „atlyginant pinigais 15 ha žemės vertė 18 585 Lt.“ tik parodo, kad valstybės pareigūnai apgavo pareiškėją, o teismas įteisina šią apgavystę. Valstybės pareigūnai privalėjo laikytis įstatymo reikalavimų, ir jeigu nusprendė neatkurti pareiškėjui nuosavybės teisių į M. M. žemę, tai negalėjo sprendime rašyti, kad pareiškėjui atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Jeigu valstybės pareigūnai nusprendė, kad žemės neįmanoma grąžinti ir pagal įstatymą M. M. žemė yra valstybės išperkama, privalėjo administraciniame sprendime nurodyti, kad į M. M. žemę atkurti nuosavybės teisių neįmanoma (nurodyti priežastį kodėl) ir nurodyti įstatymą, kuriuo remiantis žemė išperkama. Žemė galėjo būti išperkama tik 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje nurodytais pagrindais. Tokių pagrindų nebuvo, todėl nebuvo pagrindo žemę išpirkti, žemė privalėjo būti grąžinta. Žemė nebuvo paskirta jokioms mokslo įstaigoms, nebuvo priimtas joks Vyriausybės nutarimas, kad reikia skirti žemės Lietuvos veterinarijos akademijai.
8. Teismas nustatė, kad M. M. žemė neišpirkta, tačiau vis tiek tvirtino, kad valstybė yra tos žemės savininkė ir teisėtai M. M. žemė kaip valstybės nuosavybė 2003 m. buvo perduota naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Teismas šiurkščiai pažeidžia įstatymą, tvirtindamas, kad žemė tapo valstybės nuosavybe, valstybei žemės neišpirkus. Kad žemė neišpirkta, teismas kaltina ne įstatymo nevykdžiusius pareigūnus, o pareiškėją, kad jis nepateikė asmeninės sąskaitos dokumentų. Šis faktas rodo, kad pareiškėjas nesutiko su šiurkščiais įstatymo pažeidimais ir kilo ginčas. Valstybės pareigūnai žino, kad ginčai sprendžiami teisme, todėl privalėjo kreiptis į teismą ir įrodyti, kad yra įstatymas, kuriuo remdamiesi jie turi teisę negrąžinti M. M. žemės ir ją išpirkti. Valstybės pareigūnai nesikreipė į teismą, nes labai gerai žinojo, kad įstatymo išpirkti M. M. žemę nėra. Valstybės pareigūnai savavališkai užgrobė žemę. Teismas tokius valstybės pareigūnų veiksmus įteisino.
9. Valstybės pareigūnai įvykdė aferą – prisidengdami kilniais tikslais, esą M. M. žemė reikalinga mokslo ir mokymo reikmėms, jie užgrobė M. M. žemę ir net nuslėpė, kad tokia žemė iš viso kada nors buvo – žemė neįregistruota Registrų centre jokio savininko vardu. Po M. M. žemės nacionalizacijos toje vietovėje vėliau buvo įkurtas kolūkis, o po įvairių reorganizacijų žemė pagaliau buvo paskirta valstybiniam ūkiui, pavadintam „Lietuvos veterinarijos akademijos mokomasis bandymų ūkis“. Valstybės pareigūnai pasinaudojo šitokiu ūkio pavadinimu ir ėmė tvirtinti, kad ūkio žemė priklauso Lietuvos veterinarijos akademijai, kad ta žemė neturi būti grąžinta savininkams, nes ji „neprivatizuotina“. Valstybės pareigūnai melagingai tvirtina, kad M. M. žemė Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 buvo paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai. Šio nutarimo tekstas įrodo, kad nutarimu buvo nustatytas tik Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamo naudotis žemės ploto dydis (815 ha), o kokia konkreti žemė įeis į tą plotą, sprendė valstybės pareigūnai – Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai, sudarę žemės planą, ir tą planą 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu patvirtinęs Kauno apskrities viršininkas. M. M. žemė buvo įtraukta į planą ir taip „pateko“ Lietuvos veterinarijos akademijai. Kodėl žemė nuo 1991 m. iki 2003 m. nebuvo grąžinta, kas ir kokiu teisės pagrindu tuos dvylika metų valdė ir naudojosi M. M. žeme, teismui nerūpi. Teismas tvirtina, kad valstybės pareigūnai veikė teisėtai ir visi valstybės pareigūnų veiksmai atkuriant nuosavybės teises į M. M. žemę yra teisėti. Neatsakydamas į šiuos esminius klausimus, teismas slepia nusikalstamus valstybės pareigūnų veiksmus, nes valstybės pareigūnai neturėjo teisės iki 2006 m. spalio 26 d. nesvarstyti prašymo grąžinti žemę ir žemės negrąžinti. Valstybės pareigūnai slepia, kiek ūkio valdytos apie 4 000 ha žemės teisėtai atiteko valstybei, kiek buvo grąžinta savininkams, kodėl teisėtai valstybei atitekusi žemė nebuvo paskirta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Nei vienas teismas, nagrinėjęs pareiškėjų bylas dėl M. M. žemės grąžinimo, šių esminių bylos klausimų neaiškino. Neišaiškinus šių klausimų, neįmanoma teisingai išnagrinėti bylos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 71-73) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas J. V. M. jau buvo vertinamas teismuose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2325-142/2009 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010 padarė išvada, kad atkuriant nuosavybės teises J. V. M. joks teisės aktas nebuvo pažeistas, nes nei vienas tų aktų, kurie apsprendė nuosavybės teisių atkūrimą J. V. M. kompensuojant pinigais nebuvo panaikintas ar nuginčytas, kaip neteisėtas, įstatymuose numatytais terminais. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo aktas nenuginčytas ir galioja, jame nurodyta žemės vertė pinigais yra vienas iš kompensavimo būdų už valstybės išperkamą žemę.
2. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-123-422/2013 taip pat konstatavo, kad nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka atlyginant už 15 ha valstybės išperkamos žemės pinigais. Šiuose teismų sprendimuose taip pat pasisakyta ir dėl M. M. žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, pabrėžiant, kad žemės sklypo perdavimo teisėtumas patikrintas ir nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu.
3. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog nors konkrečiu nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjų reikalavimai šioje byloje ir skiriasi nuo kitose bylose pareikštų reikalavimų, tačiau faktinės aplinkybės dėl ginčo dalyko sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius bylos klausimus, konstatavo aplinkybes, turinčias bylai esminės reikšmes, ir, priešingai nei nurodo pareiškėjai apeliaciniame skunde, priėmė pagrįstą sprendimą.
4. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyta žemė privalėjo būti grąžinta natūra, yra atmestini. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas), pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Vadinasi, tam tikros objektyvios priežastys (be kita ko, per tam tikrą laiką susiklostę ekonominiai santykiai) gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanomas. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis būtent ir numato atvejus, kad žemė iš piliečių yra išperkama, kai ji yra negrąžinama ir toks grąžinimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo pateiktiems išaiškinimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-440/2013).
5. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-113478 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ parinko J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais. Taigi, šių administracinių aktų pagrindu pareiškėjas J. V. M. įgijo teisę už valstybės išperkamą žemę gauti kompensaciją pinigais, o ne teisę į žemės sklypą, todėl Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atlikti skunde prašomus veiksmus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 75-76) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad žemės sklypai formuojami, kai žemės reformos metu grąžinama turėta žemė, perduodama arba suteikiama nuosavybėn neatlyginamai, parduodama arba nuomojama valstybinė žemė – Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus, o miestuose – Teritorijų planavimo įstatymo ir Žemės įstatymo nustatyta tvarka rengiant detaliuosius planus arba žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 4 d.). Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimo pagrindai yra numatyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. Vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, žemės sklypo ir daiktinių teisių įregistravimo pagrindas gali būti Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgaliotų teritorinių padalinių įgaliotų darbuotojų priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tokiais administraciniais aktais turi būti nuspręsta atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą gražinant jį natūra turėtoje vietoje ar suteikiant žemės sklypą kitoje vietoje. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendime Nr. 52/11965 vienareikšmiškai nurodoma, jog pareiškėjui J. V. M. už 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško yra atlyginama pinigais, tai reiškia, jog pareiškėjas neįgijo nekilnojamojo daikto – žemės sklypo bei nuosavybės teisių į jį, kuriuos būtų galima registruoti nekilnojamojo turto registre.
2. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas konkrečiai ir aiškiai nenurodė, dėl ko pareiškėjų skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nes, kaip matyti, teismas tinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne natūra, o pinigais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti atlikti skunde prašomus veiksmus.
3. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nustatė, kad J. V. M. 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendime Nr. 52/11965 nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų, t. y. dėl nepateikimo nuosavybės teises atkuriančiai institucijai asmeninės sąskaitos, todėl pareiškėjų argumentas, kad teismas nenustatė, kodėl administracinis aktas nėra įvykdytas iki šiol, yra paneigtas. Taigi akivaizdu, kad J. V. M. ir A. O. M. išdėstyti argumentai apeliaciniame skunde yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas nepažeidžiant jokių proceso ar materialiosios teisės normų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti.

Pareiškėja A. O. M. pareiškime į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į apeliacinį skundą (b. l. 81-83) nurodo, kad:

1. Nepagrįsti atsiliepimų teiginiai, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas yra įvykdytas, nes nuosavybės teisės į M. M. 14.97 ha žemės ir 0,03 ha miško yra atkurtos J. V. M. (pareiškėjos broliui). Jeigu tai būtų tiesa, nebūtų šios bylos. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą į turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnyje nustatyta, kad „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: grąžinant turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra“. Kitokių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo būdų įstatymas nenumato. Vykdant įstatymą, M. M. išlikusi žemė privalėjo būti grąžinta iki 1992 m. sausio 28 d., nes 1991 m. spalio 28 d. įstatymo nustatyta tvarka su visais reikiamais dokumentais buvo paduotas prašymas atstatyti nuosavybės teises į išlikusią M. M. žemę ir žemę grąžinti. Jokių kliūčių žemę grąžinti nebuvo ir nėra.
2. Valstybės pareigūnai 15 metų nesvarstė prašymo grąžinti M. M. žemę ir negrąžino žemės. Kadangi tvirtinama, kad visi valstybės pareigūnų veiksmai teisėti, teismas privalo nurodyti, kodėl 15 metų nebuvo svarstomas prašymas gražinti M. M. žemę, ir kas bei kokiu teisės pagrindu valdė M. M. žemę visą šį 15 metų laikotarpį. Nėra teismo sprendimo ar nutarties, kuriuose būtų nagrinėtas šis klausimas ir nurodyta, kodėl pažeidę 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 19 straipsnį, valstybės pareigūnai elgėsi teisėtai. Valstybės pareigūnai taip pat pažeidė šio įstatymo 1, 12 straipsnius, todėl jų veiksmai, pažeidus įstatymą, negali būti laikomi teisėtais.
3. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendime aiškiai nurodyta, kad „Kauno apskrities viršininko administracija nusprendžia atkurti nuosavybės teises į piliečiui J. V. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 14,97 ha žemės ir 0,03 miško“. Šis administracinis sprendimas yra pripažintas galiojančiu, atsakovas atsiliepime taip pat pripažįsta, kad administracinis sprendimas galioja, todėl sprendimas privalo būti įvykdytas ir tenkanti J. V. M. 14,97 ha žemė ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), privalo būti grąžinta. Kad administracinis sprendimas yra neįvykdytas ginčo nėra, nes atsakovas pripažįsta, kad žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta.
4. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo sąmoningai iškraipo įstatymą ir sutapatina nuosavybės teisių atstatymą (atkūrimą) su žemės išpirkimu. Valstybė žemę galėjo išpirkti tik tais atvejais, kai yra 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje nustatyti pagrindai. Tokių pagrindų išpirkti M. M. žemę nebuvo, todėl žemė negalėjo būti išpirkta. Teismas nustatė, kad M. M. žemė neišpirkta, todėl ji netapo valstybės nuosavybe.
5. Absurdiška tvirtinti, kad į tą pačią žemę tuo pačiu metu turi nuosavybės teises J. V. M. ir valstybė. J. V. M. jam atkurtų nuosavybės teisių į M. M. žemę Registrų centre įregistruoti neleidžiama, o valstybės pareigūnai negali įregistruoti į M. M. žemę nuosavybės teisių valstybės vardu, nes nėra teisės pagrindo, kadangi žemė užgrobta (negrąžinta ir neišpirkta). J. V. M. žemė nuslėpta, Registrų centre ji neįregistruota jokio savininko vardu. Žemė yra, bet dokumentuose ji neegzistuoja. Registrų centro pažyma įrodo, kad apie M. M. žemę jokių duomenų nėra.
6. Nesvarstę prašymo dėl M. M. žemės grąžinimo, pareigūnai vėliau ėmė meluoti, kad M. M. žemė „neprivatizuotina“, nes Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 suteikia Lietuvos veterinarijos akademijai. Tokį melagingą tvirtinimą pakartojo teismas, nors Vyriausybės nutarimo tekstas įrodo, kad šiuo nutarimu buvo nustatytas tik žemės ploto dydis, skiriamas Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo tikslams, o kokia konkreti žemė bus skiriama, sprendė Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai. Šis faktas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarime: nurodoma, jog Kauno apskrities viršininkas 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 02-05-3199 patvirtino Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamo naudotis žemės sklypo planą. Į planą neteisėtai buvo įtraukta M. M. žemė (dėl žemės grąžinimo nebuvo apsvarstytas 1991 m. spalio 28 d. paduotas prašymas), planas neteisėtai kaip valstybinė žemė buvo įregistruotas Registrų centre, ir taip pareiškėjos tėvo žemė „pateko“ Lietuvos veterinarijos akademijai.
7. Neteisingai atsakovo atsiliepime nurodoma, kad „žemės sklypo perdavimo teisėtumas patikrintas ir nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-05-20 nutarimu“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas svarstė, ar Vyriausybės nutarimai dėl žemės skyrimo Lietuvos veterinarijos akademijai neprieštarauja Konstitucijai. Suprantama, kad šie nutarimai negali prieštarauti Konstitucijai, nes tai yra Vyriausybės funkcija spręsti, ar būtina skirti žemės mokslo ir mokymo tikslams Lietuvos veterinarijos akademijai. Tačiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad ne Vyriausybė paskyrė konkrečią žemę Lietuvos veterinarijos akademijai ar tvirtino skiriamo žemės ploto planą. Kauno apskrities viršininkas 2003 m. gegužės 16 d. patvirtino skiriamo Lietuvos veterinarijos akademijos žemės ploto planą, į kurį buvo neteisėtai įtraukta M. M. žemė, tarsi ta žemė jau būtų valstybinė. Kadangi dar nebuvo apsvarstytas 1991 m. spalio 28 d. paduotas prašymas grąžinti M. M. žemę vykdant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės leisiu į išlikusi nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnį, todėl M. M. žemė negalėjo būti paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai.
8. Atsakovo samprotavimai apie ribotą restituciją yra nepagrįsti, nes pats atsakovas pripažįsta, kad ribota restitucija yra taikoma tada, kai dėl objektyvių aplinkybių „visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Nebuvo ir nėra jokių objektyvių priežasčių, kurios kliudytų visiškai atkurti nuosavybės teises į M. M. žemę, nes žemė išlikusi ir ūkis, kuris sovietiniais metais žemę valdė, likviduotas. Atsakovas privalo nurodyti, kokios buvo objektyvios aplinkybės, kad iki 1992 m. sausio 28 d., vykdant įstatymą, M. M. žemė negalėjo būti grąžinta. Be to, atsakovas pripažįsta, kad 2006 m. spalio 26 d. administraciniu sprendimu visiškai atkurtos nuosavybės teisės į M. M. žemę J. V. M.. Kadangi administracinis sprendimas neįvykdytas, jį būtina įvykdyti.
9. Prašo, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, nepažeisti Teisėjų etikos kodekso ir reaguoti į teisėjų padarytus akivaizdžius įstatymų ir profesinės etikos pažeidimus, kuriuos jie padarė tvirtindami, kad nuosavybės teisės į konkrečią žemę yra pilna apimtimi atkurtos, nors administracinis sprendimas atkurti nuosavybės teises pareiškėjos broliui J. V. M. yra neįvykdytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau toks prašymas teismui neprivalomas ir jis vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėja A. O. M., 2015 m. rugsėjo 4 d. prašyme reikšdama reikalavimą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, dėl kurių nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo išvadomis ir, jų nekartodamas, tik papildo teismo sprendimo išvadas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šiuo ginču.

Pareiškėjai siekia, kad būtų įvykdytas Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Pareiškėjai nurodo, kad žemė, vykdant minėtą sprendimą, turi būti perduota pareiškėjams natūra, o ne atlyginta už ją pinigais.

Nuosavybės teisių atkūrimo būdą nustatė Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 ir nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, kurio turinys patvirtina, kad J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (sprendimo 1 p.) ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais (sprendimo 1.3 p.). Toks atkūrimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktą, kai pinigais atlyginama už išperkamą kaimo vietovėje žemę, mišką (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2005 m. birželio 9 d.).

Esant šioms aplinkybėms, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą. Šioje byloje pareiškėjai neginčija Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, todėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo teisėtumas nėra vertinamas, o tik patikrinama, ar atsakovas tinkamai vykdo minėtą sprendimą.

Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 nuosavybės teisės atkurtos į žemę ir nustatytas už tą žemę atlyginimas pinigais ir nėra pripažinta teisė pareiškėjams į nekilnojamąjį daiktą, todėl pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1 straipsnį sprendimas negali būti registruojamas nekilnojamo turto registre.

Pareiškėjos A. O. M. 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašymas dėl įrodymų, esančių kitoje administracinėje byloje išreikalavimo netenkinamas, kadangi teismas nenustatė jų sąsajumo su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų J. V. M. ir A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė