Pranešėjas E. Mockevičius Civilinė byla Nr. 2A-641-368/2011
Teisėja I. Stasiūnienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03822-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija 11.9.5, 121.21.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 20 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Reginos Agotos Gutauskienės,
sekretoriaujant Odetai Dulinskaitei,
dalyvaujant ieškovei A. S., ieškovės atstovui advokatui A. C.,
atsakovo Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriui V. A. ir atstovui advokatui R. T.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ir atsakovės Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei Šiaulių 1-ajai muzikos mokyklai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. S. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama panaikinti Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus 2011 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl mokytojos A. S. atleidimo iš darbo ir pripažinti, kad ji iš darbo buvo atleista be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką; grąžinti ją į pirmesnį darbą ir priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1977 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu buvo priimta dirbti Šiaulių muzikos mokykloje muzikos mokytoja. Pažymėjo, kad atsakovės direktorius 2010-12-01 įteikė įspėjimą dėl mokinės A. Ž. išbraukimo iš mokinių sąrašo nuo 2010-12-01 ir pedagoginio krūvio sumažinimą nuo 2011-01-01. Teigė, kad 2011-01-05 gavo įspėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įspėta, jog negavus sutikimo dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, nuo 2011-05-05 bus atleista iš darbo. Tvirtino, kad 2011-04-28 informavo atsakovę, jog sutinka su darbo krūvio ir darbo užmokesčio sumažinimu, tačiau atsakovė nesutiko su pareikštu sutikimu ir 2011-05-04 nurodė, kad ieškovė praleido terminą savo valiai išreikšti. O 2011-05-04 direktorius priėmė įsakymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2011-05-05 pagal Darbo kodekso (toliau DK) 129 straipsnio 1 dalį. Ieškovės manymu, atleidimas iš darbo yra neteisėtas, kadangi atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, esant ieškovės sutikimui dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, atsakovas privalėjo perkelti ieškovę į kitą, atsakovo siūlytą mažesnio darbo krūvio darbą, o ne nutraukti darbo sutartį. Be to, pabrėžė, kad atsakovė nevykdė DK 93 straipsnyje įtvirtintos pareigos suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygtą darbą. Manė, kad atsakovė nepaisė DK 35 straipsnio nuostatų, o svarbios priežasties ir ypatingo atvejo atleisti ją iš užimamų pareigų nebuvo (DK 129 str. 1 d. 4 p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, 2011 m. gegužės 5 d. pagal DK 129 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta neteisėtai, ir darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos pagal DK 297 straipsnio 4 dalį. Priteisė ieškovei iš atsakovės 8283,60 Lt už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 153,40 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Likusios ieškinio dalies netenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 2330 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 386 Lt žyminį mokestį, ir 5,10 Lt pašto išlaidas, valstybei. Nurodė, kad sumažėjus ugdytinių skaičiui, atsirado organizacinis poreikis koreguoti ieškovės darbo valandų skaičių. Pažymėjo, kad ieškovė, atsižvelgdama į susiformavusią įstaigoje praktiką, kai nors ir po nustatyto termino davęs sutikimą dirbti mažesniu krūviu darbuotojas nėra atleidžiamas iš darbo, tikėjosi analogiško atsakovės elgesio ir nagrinėjamu atveju. Sprendė, kad ieškovei iki jos atleidimo iš darbo dienos turėjo būti ieškoma galimybių pasiūlyti kitą darbą ir, kol ieškovė buvo neatleista iš darbo, atsakovė neturėjo pagrindo laikyti jos darbo vietą laisva. Teismo vertinimu, atsakovės darbo organizavimo pertvarkymas – ieškovės pedagoginio krūvio paskirstymas kitiems fortepijono mokytojams – buvo pradėtas be teisinio pagrindo ir buvo tik laikino pobūdžio. Atkreipė dėmesį, kad darbo įstaigoje perorganizavimą ir ieškovės darbo krūvio sumažinimą lėmė iš esmės objektyvios priežastys, todėl laikė, jog atsakovė vykdė darbo organizavimo pakeitimus, nesusijusius su darbovietės struktūriniais pertvarkymais. Teismas pabrėžė, kad ieškovės grąžinimas į darbą sukeltų dar didesnį nestabilumą darbdavio santykiuose su ieškove ir kitais darbuotojais, todėl taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytą alternatyvų jos teisių gynimo būdą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Skųsdama Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą apeliantė (ieškovė) A. S. prašo panaikinti jo dalį, kuria atsisakyta grąžinti ją į pirmesnį darbą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – grąžinti ieškovę į pirmesnį darbą Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teigiama, kad apeliantė nekonfliktavo su darbdaviu ir K. V.. Pažymima, kad teismas nepagrįstai ieškovės teises gynė DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytu būdu, o ne pagal DK 297 straipsnio 4 dalį. Tvirtinama, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neprivalėjo taikyti DK 135 straipsnio nuostatų.
Skųsdama Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą apeliantė (atsakovė) Šiaulių 1-oji muzikos mokykla prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė procesines teisės normas. Pažymima, kad teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Nurodoma, kad teismas padarė ir materialinės teisė normų pažeidimų, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovės manymu, ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis.
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės skundą atmesti. Atsiliepime tvirtinama, kad atsakovas netinkamai įvykdė atleidimo iš darbo procedūrą.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad ieškovė buvo atleista dėl jos pačios neapdairaus elgesio. Atsakovės manymu, negalima taikyti ieškovės nurodytus jos teisių gynybos būdus, kurie pakenktų atsakovės darbo organizavimui.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantės (ieškovės) A. S. apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal LR CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Priešingai, nei skunde nurodo ieškovė, kad apie mokinių tėvų nuomonę ir mokinių savijautą sužinojo po skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl negalėjo pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija pažymi, jog iš 2011-06-30 teismo posėdžio protokolo matyti, kad pati ieškovė jau minėto teismo posėdžio metu nurodė, jog jos atleidimas mokiniams sukėlė psichologinį stresą, skambino jų tėvai ir t. t. (2 tomas, 63 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad įrodymai buvo paruošti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į pačios ieškovės parodymus 2011-06-30 teismo posėdžio metu, paneigia ieškovės skundo teiginius dėl galimybių juos pateikti Šiaulių miesto apylinkės teismui stokos. Todėl teisėjų kolegija šių apeliantės pateiktų įrodymų neanalizuoja.
Teisėjų kolegija atmeta ieškovės apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš skundo turinio matyti, kad apeliantė (ieškovė) nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.
Nors skunde ieškovė nesutinka su teismo išvadomis, kad ieškovė konfliktavo su mokyklos administracija ir kitais įstaigos darbuotojais, tai patvirtina bylos medžiaga (1 tomas, 69–75, 73, 110, 133 b. l.). Be to, priešingai, nei skunde teigia apeliantė, kad teismo analizuoti konfliktai – tai tik eilinės darbo metu kylančios situacijos, Šiaulių apygardos teismui pateiktas 44 Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos darbuotojų prašymas patvirtina prieš tai minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas (124–137 b. l.). Prašyme atsakovės darbuotojai, be kita ko, nurodė, kad ieškovė nesilaiko kolektyve nustatytos tvarkos ir ignoruoja mokyklos bendruomenės siekius.
Pažymėtina, kad ieškovė nesutikdama su teismo išvadomis, dėl DK 135 straipsnio nuostatų netaikymo nagrinėjamu atveju, pati skunde pripažįsta, jog atsakovas realiai vykdė organizacinius pertvarkymus (2 tomas, 145 b. l.).
Atsižvelgiant į prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija atmeta ieškovės skundo teiginius, kad teismas nepagrįstai ieškovės teises gynė DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytu būdu, o ne pagal DK 297 straipsnio 4 dalį.
Apeliantės (atsakovės) Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos apeliacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovės skundo turinio matyti, kad ji iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės pateikto sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, kad ieškovė nesutiko su atsakovės pasiūlymu, todėl turėjo būti taikomas DK 127 straipsnio 4 dalis, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą, o šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-227/2004). O darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sąlygomis darbdavys privalo iki pat faktinio atleidimo iš darbo ieškoti galimybės tokį darbuotoją perkelti jo sutikimu dirbti į kitą darbą, o esant darbuotojo sutikimui dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, turi pareigą perkelti darbuotoją dirbti pakeistomis darbo sąlygomis.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Minėta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vien tai, kad apeliantė skunde nurodo įvairias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis, nepagrįsdama galėjimą naudotis jose pateiktais išaiškinimais, nesuponuoja išvados, jog teismas turėtų besąlygiškai vadovautis pateiktų nutarčių išaiškinimais, kadangi atsakovės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir teisinės problematikos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas teismo sprendimas nemotyvuotas ar buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, teigdama, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, neginčija teismo išvadų, jog atsakovė neturėjo pagrindo laikyti laisvos ieškovės darbo vietos iki ji nebuvo atleista ir kad atsakovės darbo organizavimo pertvarkymas – pedagoginio krūvio paskirstymas kitiems fortepijono mokytojams, buvo pradėtas be teisinio pagrindo, ir buvo tik nuolatinio pobūdžio, taip pat, jog atsakovė vykdė darbo organizavimo pakeitimus, nesusijusius su darbovietės struktūriniais pertvarkymais. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl materialinės teisės normų pažeidimo.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių skundo teiginius dėl ieškovės piktnaudžiavimo savo teisėmis, todėl jie laikytini deklaratyviais ir neįrodytais. Be to, LR Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą (30 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Egidijus Mockevičius
Teisėjai Rasa Bartašienė
Regina Agota Gutauskienė