Administracinė byla Nr. eA-365-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00722-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kakela“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kakela“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo.
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kakela“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. S-17 (7-126/2018) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 69-67 „Dėl UAB „Kakela“ 2018 m. kovo 29 d. skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2018 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-79 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI Sprendimas); 4) tuo atveju, jeigu 1–3 punktuose suformuoti prašymai būtų atmesti, pareiškėjas prašė pakeisti skundžiamus sprendimus ir Kauno AVMI sprendimu skirtą 30 proc. (15 878 Eur) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudą sumažinti iki 10 proc. PVM baudos, t. y. iki 5 292,67 Eur.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Kauno AVMI Sprendimu patvirtino 2018 m. sausio 8 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-2 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir pareiškėjui papildomai apskaičiavo 52 926 Eur PVM, taip pat apskaičiavo 10 310,05 Eur PVM delspinigius ir skyrė 30 proc. (15 878 Eur) baudą. Mokesčių administratorius sprendė, kad Bendrovė tarpusavio sandorių su UAB „Alkava“ pirkimo PVM įtraukė į atskaitą, žinodama, kad prekių tiekėja UAB „Alkava“ nesumokės pardavimo PVM. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius sprendė, kad Bendrovė elgėsi nesąžiningai, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą. VMI ir MGK pareiškėjo skundus atmetė.
2.2. Objektyviai vertinant faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas PVM požiūriu yra laikytinas nesąžiningu, nes žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Alkava“ į biudžetą pardavimo PVM nesumokės, nes ji sukčiauja PVM. Nesąžiningumą turi įrodyti mokesčių administratorius. VMI ir MGK sprendimuose rėmėsi tik iš konteksto paimtais faktais (giminystės ryšiai tarp pareiškėjo vadovo ir UAB „Alkava“ vadovo), nevertindami faktų visumos.
2.3. Nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Alkava“ bankrotas buvo neišvengiamas ar siekiamas: VMI ir MGK sprendė, kad pareiškėjas buvo įsteigtas UAB „Alkava“ verslo perkėlimo tikslais, t. y., siekiant išvengti UAB „Alkava“ PVM nepriemokos sumokėjimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje toks PVM sukčiavimas pripažįstamas tik, kai nustatomi tyčinio bankroto požymiai, dalies darbuotojų ir veiklos perkėlimą dar iki bankroto, naudos gavėjais sutampa arba juos sieja giminystės ryšiai (žr. pvz., 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-601-602/2016).
2.4. Pareiškėjo akcininkas yra kitas nei UAB „Alkava“ akcininkai, kurie iš UAB „Alkava“ nemokumo naudos negavo. Pareiškėjas negalėjo / neturėjo žinoti apie UAB „Alkava“ tariamai vykdytą sukčiavimą. K. K. buvo pareiškėjo vadovas ir dirbo UAB “Alkava“ komercijos direktoriumi. Pastarojoje K. K. dirbo tik 2 val. per dieną, taip pat dirbo UAB „Reklamos arka“ vadovu. Jam buvo žinoma apie PVM nepriemoką, bet taip pat ir apie pastangas išspręsti finansines problemas. Taigi pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad UAB „Alkava“ padengs PVM nepriemoką. VMI 2015 m. kovo 30 d. išvadoje nurodė, kad UAB „Alkava“ yra pajėgi per artimiausią laikotarpį atsiskaityti su biudžetu.
2.5. Pareiškėjas nesutiko su VMI ir MGK išvadomis, kad pareiškėjas buvo įsteigtas UAB „Alkava“ verslo perėmimui. Prekės ženklas „Alkava“ priklausė ne UAB „Alkava“, bet jos akcininkui A. K., šiuo ženklu naudojosi ir kitos įmonės, kurios platino UAB „Alkava“ produkciją. Pareiškėjas užsiėmė tik mažmenine prekyba ir nedubliavo UAB „Alkava“ gamybos ir didmeninės prekybos. Civilinėje byloje dėl tyčinio bankroto konstatuota, kad negalima daryti išvados, jog įvyko neteisėtas įmonės veiklos perkėlimas, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-360-230/2018).
2.6. Aplinkybės, kad Bendrovė už įsigytą produkciją atsiskaitymus vykdė grynaisiais pinigais ar įskaitymais, o UAB „Alkava“ atsiskaitymus su kreditoriais vykdė nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti UAB “Alkava” sukčiavimo PVM srityje. Atsiskaitymų tvarka buvo pažeidžiama siekiant palaikyti veiklą (pirmenybę teiksiant atsiskaitymui su teikėjais) ir galiausiai atsiskaityti su kreditoriais. UAB „Alkava“ nevengė PVM prievolių vykdymo – nepriemokos buvo sumokamos arba nurašomos nuo sąskaitos (kas iš esmės atitinka sumokėjimą). VMI ir MGK neįvertino PVM prievolių deklaravimo ir vykdymo atskirais laikotarpiais, kas būtų reikalinga norint konstatuoti sukčiavimą PVM. Nesąžiningumo neįrodo vien ta aplinkybė, kad PVM nepriemoka tikrinamu laikotarpiu išaugo. UAB „Alkava“ turėjo finansinių sunkumų, bet tikėjosi juos išspręsti, o iškelta bankroto byla sutrukdė tai padaryti. Taigi ir pareiškėjas negalėjo žinoti, kad UAB „Alkava“ bankrutuos ir PVM nesumokės.
2.7. VMI apribojo pareiškėjo teisę į 52 926 Eur dydžio PVM atskaitą. UAB „Alkava“ mokestinė nepriemoka per tikrinamąjį laikotarpį padidėjo tik 44 332,48 Eur suma. MGK šį argumentą atmetė vien tik teiginiu, kad kiekvieno asmens PVM prievolė apskaičiuojama atskirai. PVM atskaita buvo apribota dėl to, kad į pareiškėjo atskaitą įtraukto PVM UAB „Alkava“ nesumokėjo. PVM nepriemokos padidėjimas rodo, kad iš viso per tą laikotarpį buvo nesumokėta 44 332,48 PVM, taigi atskaitos ribojimas buvo galimas tik šia apimtimi.
2.8. Vadovaujantis baudos skyrimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsniu ir byloje nustatytų aplinkybių visuma, tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, tai lyginant su kitais PVM atskaitos ribojimo atvejais (sukčiavimu PVM srityje, piktnaudžiavimu ir pan.) mokesčių administratoriaus nustatytas pažeidimas nėra toks pavojingas visuomenei. Bendrovės tarpusavio sandoriai su UAB „Alkava“ buvo realūs, Bendrovė realiai įsigijo iš UAB „Alkava“ produkciją ir už ją sumokėjo kainą su pardavimo PVM, Bendrovės veiksmuose nebuvo tyčios ir jie nesukėlė didelės žalos, patikrinimo metu pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl bauda turėtų būti sumažinta iki 10 proc.
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VMI atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas ir UAB „Alkava“ yra susiję asmenys. Pareiškėjo dabartinis ir buvęs vadovas K. K. (UAB „Alkava“ direktoriaus A. K. sūnus) laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 7 d. dirbo UAB „Alkava“ komercijos direktoriaus pareigose. Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. įkurtoje UAB „Kakela” iki 2014 m. spalio 28 d. buvo jos akcininku ir iki dabar yra Bendrovės direktorius.
3.2. Pareiškėjas konditerinius gaminius (dideliais kiekiais) iš UAB „Alkava“ pradėjo įsigyti nuo 2015 m. birželio mėnesio. 2015 m. birželio – 2016 m. rugsėjo mėnesiais Bendrovė iš UAB „Alkava“ įsigijo prekių, kurių pirkimo PVM sudarė 60 432,73 Eur. UAB „Alkava“ nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Kauno m., 2016 m. kovo 18 d. parduoti iš varžytinių UAB „Imlitex valda“, kuri tą pačią dieną minėtą žemės sklypą su statiniais išnuomojo Bendrovei, o ši už tokį patį nuomos mokestį 3 465 Eur plius PVM, pernuomojo UAB „Alkava“. Bendrovė nuomojamose prekybos vietose pardavinėjo iš UAB „Alkava“ įsigytus gaminius. Po UAB „Alkava“ bankroto iškėlimo, t. y. nuo 2016 m. spalio 10 d. Bendrovė pradėjo vykdyti analogišką UAB „Alkava“ vykdytai veiklai. Bendrovė veikloje naudojo prekybinį ženklą „Alkava“. Veikla pradėta vykdyti tose pačiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, prekybines vietas nuomojosi bei eksploatacines paslaugas ir atskiras prekes įsigydavo iš tų pačių juridinių asmenų, iš kurių nuomojosi bei paslaugas, prekes įsigijo ir UAB „Alkava“. Be to, pagal nuomos sutartį naudojosi susijusios įmonės UAB „Alkava“ gamybai skirta įranga, laikinai nuomojosi UAB „Alkava“ dirbančiuosius, iš kurių 35 darbuotojai nuo 2016 m. spalio 10 d. perėjo dirbti į UAB „Kakela“. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsakovas sprendė, kad Bendrovė buvo įkurta verslo iš UAB „Alkava“ perkėlimo tikslu, žinant ar turint galimybę žinoti, kad UAB „Alkava“ nemoki, perimti darbuotojai, nuomojamas kilnojamasis turtas.
3.3. UAB „Alkava“ turėjo mokestinių nepriemokų dar nuo 2012 m. pabaigos. Tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) UAB „Alkava“ deklaravo prekių pardavimo pajamas ir pardavimo PVM, tačiau susidariusio mokėtino į biudžetą PVM nesumokėjo, tuo padidindama įsiskolinimą biudžetui. Bendrovės direktorius K. K., aktyviai dalyvaudamas minėtų įmonių komercinėje ir finansinėje veikloje, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Alkava“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą, o Bendrovė pasinaudos PVM atskaita. Kaip minėta, Bendrovės direktorius K. K. yra UAB „Alkava“ direktoriaus A. K. sūnus ir buvo UAB „Alkava“ komercijos direktoriumi, todėl šiam asmeniui turėjo būti žinoma šios UAB „Alkava“ finansinė veikla bei finansiniai įsipareigojimai. Laikytina, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Alkava” nedisponuoja laisvomis piniginėmis lėšomis ir už prekes išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyto 60432,73 Eur PVM nesumokės į biudžetą, o Bendrovė pasinaudos PVM atskaita.
3.4. UAB „Alkava“ ginčo laikotarpiu atsiskaitydama grynaisiais pinigais su kreditoriais, nesivadovaujant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM, mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Atitinkamai ši aplinkybė, atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas, leidžia daryti išvadą, kad sudarydama sandorius su Bendrove, UAB „Alkava“ žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą) iš šių sandorių. UAB „Alkava“ įsiskolinimas biudžetui nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. padidėjo atitinkamai nuo 89418,36 Eur (t. sk. PVM – 71890,81 Eur) iki 128773,19 Eur (t. sk. PVM – 116 223,29 Eur). Taigi pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorių PVM nebus sumokėtas į biudžetą.
3.5. Vadovaujantis nusistovėjusia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei ją pakeitusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) nuostatas mokesčių mokėtojų teisė atskaityti iš jų mokėtino PVM sumokėtą prekių ir paslaugų pirkimo PVM yra pagrindinis Bendrijos teisės nustatytos bendros PVM sistemos principas.
3.6. Teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama, o ši teisė įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, taikomų pirkimo ūkinėms operacijoms, atžvilgiu (ESTT 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Cedilac (C 368/06), 31 p.).
3.7. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 64 straipsnio nuostatos (1 d. ir 9 d.), MAĮ nuostatos (10 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat aplinkybės, kad Bendrovė ir UAB „Alkava“ vykdė analogišką veiklą; abi įmones siejo akcininkai, administracijos vadovai bei dalis tų pačių darbuotojų bei nustatyti verslo perkėlimo požymiai; sandoriai buvo sudaryti su įmone, kuri turėjo įsiskolinimų kreditoriams, patvirtina VMI poziciją, jog Bendrovės elgesys pripažintas nesąžiningu.
3.8. Aplinkybės kad civilinėse bylose nenustatyta UAB „Alkava“ vadovo tyčia dėl įmonės bankroto, neturi įtakos Bendrovės mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.
3.9. Nėra pagrindo atsižvelgti į Bendrovės argumentus ir sumažinti VMI pagrįstai paskirtą 30 proc. dydžio PVM baudą. VMI Sprendime nurodė, jog Bendrovė elgėsi nesąžiningai ir žinodama, kad pirkimo PVM nebus sumokėtas į biudžetą, vis tiek jį įtraukė į atskaitą, todėl, esant atsakomybę sunkinančių (Bendrovė elgėsi nesąžiningai) ir lengvinančių (bendradarbiavimas) aplinkybių, įprastai yra skiriama 30 proc. dydžio bauda. VMI nurodytos baudų skyrimo aplinkybės atitinka mokestinio ginčo byloje nustatytus faktus.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Kakela“ skundą tenkino iš dalies – – sumažino PVM baudą iki 10 proc., t. y. nustatė, kad bauda yra 5 292 Eur, o likusią skundo dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui UAB „Kakela“ iš atsakovo VMI 298,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
5. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:
5.1. VMI Sprendimu patvirtintas Kauno AVMI Sprendimas, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 52 926 Eur PVM, 15 878 Eur PVM bauda, 10 310,05 Eur PVM delspinigių.
5.2. VMI nepripažino pareiškėjo teisės įtraukti į PVM atskaitą 52 926 Eur pirkimo PVM, susidariusio dėl Bendrovės vykdytų tarpusavio pirkimo–pardavimo sandorių su UAB „Alkava“ nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d., konstatavus, jog Bendrovė žinojo ir tiesiogiai prisidėjo prie sandorių, susijusiu su sukčiavimu PVM srityje.
5.3. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės akcininkais buvo: nuo 2014 m. spalio 16 d. – K. K., nuo 2014 m. spalio 28 d. – R. G. K., nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. – UAB „RGK invest“, kurios akcininkas R. G. K.
5.4. VMI laikėsi pozicijos, kad Bendrovė ir UAB „Alkava” yra susijusios įmonės. UAB „Alkava“ pagrindiniai akcininkai A. K., kuriam priklausė 90 proc. akcijų, ir L. K. (sutuoktinė), kuriai priklausė 10 proc. akcijų. A. K. UAB „Alkava” direktoriumi buvo nuo 2003 m. kovo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., o nuo 2016 m. spalio 10 d. iki dabar dirba Bendrovėje. K. K. (UAB „Alkava“ direktoriaus A. K. sūnus) laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2016 m. spalio 7 d. dirbo UAB „Alkava“ komercijos direktoriaus pareigose. Nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. įkurtoje UAB „Kakela“ jos akcininku buvo iki 2014 m. spalio 28 d. ir iki dabar yra šios Bendrovės direktorius.
5.5. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, VMI konstatavo, kad pagal PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies nuostatas, abi įmonės: UAB „Kakela“ ir bankrutuojanti UAB „Alkava“ yra susiję asmenys per atsakingus bendrovių darbuotojus, akcininkus, susijusius giminystės ryšiais.
5.6. Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi UAB „Alkava“ iškelta bankroto byla pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškimą. Įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2016 m. spalio 20 d. sudarė 158 774,38 Eur, iš jų: įmokos sudarė 148 026,29 Eur, delspinigiai – 10747,79 Eur. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo ir bankrutuojančios įmonės statusą UAB „Alkava“ įgijo 2016 m. rugsėjo 15 d., o bankrutavusi yra nuo 2017 m. vasario 14 d.
5.7. VMI nustatė, kad Bendrovė iš UAB „Alkava“ tikrinamuoju laikotarpiu įsigijo prekių už 348 663,86 Eur, kurių vertė – 288151,94 Eur, PVM – 60 511,92 Eur. Bendrove iš UAB „Alkava“ įsigijo prekių, kurių pirkimo PVM sudarė 60 432,73 Eur. UAB „Alkava“ deklaravo prekių pardavimo pajamas ir pardavimo PVM, tačiau susidariusio mokėtino į biudžetą PVM nesumokėjo, tuo padidindama įsiskolinimą biudžetui.
5.8. UAB „Alkava“ nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Kauno m., 2016 m. kovo 18 d. parduoti iš varžytinių UAB „lmlitex valda“, kuri tą pačią dieną minėtą žemės sklypą su statiniais išnuomojo Bendrovei, o ši už tokį patį nuomos mokestį 3 465 Eur plius PVM, pernuomojo UAB „Alkava“ (nuomos sutartis nutraukta 2016 m. rugsėjo 15 d.). Bendrovė nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. pagal UAB „Alkava“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už patalpų nuomą, elektros energiją bei komunalines paslaugas buhalterinėje apskaitoje apskaitė pajamų 35 747,07 Eur, pardavimo PVM 7 506,89 Eur (iš viso 43 253,96 Eur). Atsiskaitymai tarp minėtų įmonių buvo vykdomi grynaisiais pinigais, tarpusavio užskaitomis.
5.9. Bendrovės nuo įregistravimo dienos vykdoma veikla buvo maitinimo ir gėrimų teikimo, restoranų ir pagaminto valgio teikimo veikla. Bendrovė iki 2015 m. kovo 1 d. vertėsi picų kepimu. Nuo 2015 m. birželio 1 d. Bendrovė nuomojamose prekybos vietose pardavinėjo iš UAB „Alkava“ įsigytus gaminius.
5.10. Po bankroto iškėlimo UAB „Alkava“, t. y. nuo 2016 m. spalio 10 d. Bendrovė pradėjo vykdyti analogišką UAB „Alkava“ vykdytai veiklai – šviežių konditerijos kepinių ir pyragaičių gamybą (tortų, sausainių, šakočių, pyragaičių ir kt.) ir jų mažmeninę prekybą.
5.11. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė veikloje naudojo prekybinį ženklą „Alkava“, t. y. tą patį ženklą, kurį naudojo ir UAB „Alkava“, nuo 2016 m. spalio 10 d. pradėjo savarankiškai vykdyti tokią pat gamybinę veiklą (konditerinių gaminių gamyba ir prekyba), t. y. tęsti veiklą, kurią iki bankroto iškėlimo vykdė ir UAB „Alkava“. Gamybos veikla pradėta vykdyti tose pačiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, prekybines vietas nuomojosi bei eksploatacines paslaugas ir atskiras prekes įsigydavo iš tų pačių juridinių asmenų, iš kurių nuomojosi bei paslaugas, prekes įsigijo ir UAB „Alkava“. Pagal nuomos sutartį naudojosi susijusios įmonės UAB „Alkava“ gamybai skirta įranga, laikinai nuomojosi UAB „Alkava“ dirbančiuosius, iš kurių 35 darbuotojai nuo 2016 m. spalio 10 d. perėjo dirbti į Bendrovę.
5.12. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, VMI padarė išvadą, jog Bendrovė buvo įkurta verslo iš UAB „Alkava“ perkėlimo tikslu, žinant ar turint galimybę žinoti, kad UAB „Alkava“ nemoki, perimti darbuotojai, nuomojamas kilnojamasis turtas. UAB „Alkava“ naujai įkurtai UAB „Kakela“ pradėjo forminti pardavimus, suformuodama PVM atskaitą Bendrovei ir mažindama mokėjimus į biudžetą. Nustatyta, kad UAB nuo 2015 m. birželio mėnesio pradėjus (dideliais kiekiais) forminti ženklius pardavimus Bendrovei, UAB „Alkava“ susidarė mokesčių nepriemoka: 2015 m. birželio 26 d. buvo 89 418,36 Eur (t. sk. PVM – 71 890,81 Eur), o 2016 m. rugsėjo 27 d. – 128 773,19 Eur (t. sk. PVM – 116 223,29 Eur).
5.13. UAB „Alkava“ mokestinės nepriemokos buvo išieškomos Inspekcijos sprendimais „Išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)" nuo 2012 m. spalio 18 d. ir vėlesnėmis datomis.
5.14. UAB „Alkava“ su Inspekcija 2013 m. rugsėjo 17 d. buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-8264 dėl 146 361,32 Lt mokestinės nepriemokos išdėstymo iki 2014 m. lapkričio 30 d., tačiau ši mokestinės paskolos sutartis 2014 m. liepos 23 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu Nr. (23.24-08)-327-5988 buvo nutraukta, kadangi UAB „Alkava“ nevykdė sutarties sąlygų, t. y. nemokėjo įsipareigojimų pagal mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafiką.
5.15. UAB „Alkava“ direktoriui A. K. 2014 m. kovo 14 d. asmeniškai buvo įteiktas 2014 m. kovo 6 d. priminimas Nr. (23.31-08)-464-113 apie pareigą sumokėti 134 129,76 Lt (38846,66 Eur) mokestinę nepriemoką. Apie finansinę padėtį žinojo ar turėjo galimybę žinoti ir Bendrovės direktorius K. K., kadangi UAB „Alkava“ prekybos vadovui K. K. (pateikus UAB „Alkava“ 2015 m. kovo 7 d. įgaliojimą) buvo įteiktas 2015 m. gegužės 5 d. papildomas priminimas Nr. (23.31-01)-464-487 apie pareigą sumokėti 89 535,15 Eur mokestinę nepriemoką.
5.16. UAB „Alkava“ atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi nesivadovaujant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. Bendrovė atsiskaitymus daugumoje vykdė grynaisiais pinigais: buvo atsiskaitoma su prekių tiekėjais ir paslaugų teikėjais, darbuotojams mokami atlyginimai, mokamos palūkanos bankui, o į biudžetą buvo mokamos nedidelės eilinių mokėjimų sumos, todėl liko nesumokėti privalomi mokesčiai ir neatsiskaityta su valstybe bei kitais kreditoriais.
5.17. Tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) UAB „Alkava“ įformino prekių pardavimus Bendrovei, dėl ko ši pateiktose PVM deklaracijose deklaravo atskaitomą 60 511,92 Eur pirkimo PVM. UAB „Alkava“ deklaravo prekių pardavimo pajamas ir pardavimo PVM žinodama, kad jo nesumokės, tuo padidindama įsiskolinimą biudžetui.
5.18. VMI konstatavo, kad Bendrovė žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Alkava“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą ir padės Bendrovei suformuoti PVM atskaitą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. Įvykusių sandorių tarp susijusių įmonių išdavoje buvo gauta mokestinė nauda ir neįvykdytos mokestinės prievolės, t. y. nuo įformintų pardavimų UAB „Alkava“ susidarė mokėtinas PVM, kuris nesumokėtas. Bendrovės direktorius K. K., dalyvaudamas abiejų įmonių finansinėje veikloje žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Alkava“ nedisponuoja laisvomis piniginėmis lėšomis ir už prekes išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyto 60 432,73 Eur PVM nesumokės į biudžetą, o Bendrovė pasinaudos PVM atskaita. Nepaisydama to, Bendrovė vykdė tokio pobūdžio ūkines operacijas, vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais ir siekė atskaityti pirkimo PVM, todėl toks jos veikimas vertintinas kaip piktnaudžiavimas bei sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl ko Bendrovė negali būti laikoma sąžininga.
5.19. Įsigijimai iš nemokios UAB „Alkava“ buvo vykdomi iki jos bankroto, t. y. nebuvo vienkartiniai sandoriai. Jei ankstesnėje stadijoje PVM nėra sumokamas, nutrūksta PVM sumokėjimo-atskaitymo vientisumas ir taip iškreipiama PVM sistemos esmė.
5.20. VMI Sprendime, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika dėl teisės atskaityti pirkimo PVM esant formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančiai PVM sąskaitai faktūrai, nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo koncepcijų, viešojo intereso pažeidimo, aplinkybių vertinimo dėl asmenų dalyvavimo sukčiavimo sandoriuose, konstatavo, kad patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog aptariamais Bendrovės ir UAB „Alkava“ sandoriais bei kitais minėtais veiksmais Bendrovė perėmė verslą (gamybines patalpas, darbuotojus, prekybinius taškus, konditerinių gaminių prekybinį ženklą „Alkava“), kas, VMI vertinimu rodo, kad Bendrovė neabejotinai žinojo, jog UAB „Alkava“ nebetekusi veiklos, iš gautų pajamų už parduotą Bendrovei produkciją atsiskaitys su darbuotojais ir dalimi kreditorių, tačiau vengs sumokėti mokesčius valstybei. UAB „Alkava“ ginčo laikotarpiu atsiskaitydama grynaisiais pinigais su kreditoriais, nesivadovaujant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM, mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas, leidoVMI daryti išvadą, kad, sudarydama sandorius su Bendrove, UAB „Alkava“ žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą) iš šių sandorių kylančias mokestines prievoles, o pirmenybę teiks įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ne valstybei) įvykdymui. Tokią UAB „Alkava“ veiklą šiuo konkrečiu atveju VMI vertino kaip tikslingą veiklą, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas laikytina sukčiavimu ESTT praktikos prasme.
5.21. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI vertinimu, pateikė skundą MGK, bet MGK skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl teisės į 52 926 Eur PVM atskaitą ribojimo ir paskirtos 15 878 Eur PVM baudos.
7. Nagrinėdamas bylą, teismas apžvelgė PVMĮ nuostatas (58 str. 1 d. 1 p.), Direktyvos 2006/112/EB nuostatas, ESTT praktiką ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog, norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo ar turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad: 1) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, 2) prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai.
8. Teismas, pasisakydamas dėl asmenų sąsajumo, pažymėjo, kad šioje byloje svarbus yra pareiškėjo žinojimo arba nežinojimo apie UAB „Alkava“ padėtį faktas, kiek tai susiję su galimybėmis sumokėti PVM. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad UAB „Alkava“ nesumokės pardavimo PVM.
9. Įvertinęs bylos aplinkybes (pareiškėjo ir UAB „Alkava“ akcininkų artimos giminystės ryšius, UAB „Alkava“ finansinę padėtį), teismas konstatavo, kad pareiškėjas realiai galėjo ir turėjo suvokti, kad yra vengiama įvykdyti PVM prievolę ir ji nebus įvykdyta.
10. Vertindamas bylos aplinkybes dėl sukčiavimo PVM ir verslo perkėlimo, teismas pažymėjo, kad PVM sukčiavimo sąvoka nėra apibrėžta nei PVMĮ, nei Direktyvoje 2006/112/EB. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu tai, jog abi įmonės sąmoningai kūrė situaciją, kad mokesčiai būtų sumokėti vėliausiai, taigi visą riziką neteisėtai bandė perkelti biudžetui (kitiems mokesčių mokėtojams). Teismas konstatavo, kad vien tokios rizikos perkėlimas jau reiškia bandymą gauti neteisėtą mokestinę naudą. Teismas sutiko su pareiškėju, kad buvo teorinė galimybė sumokėti PVM ateityje palankiai susiklosčius aplinkybėms, tačiau kartu pabrėžė, jog pagal objektyvias aplinkybes, kaip atsakingi verslininkai, tiek Bendrovė, tiek UAB „Alkava“ galėjo ir turėjo suprasti, kad to padaryti greičiausiai nepavyks, o, kaip parodė įvykių eiga, ir nepavyko, todėl visa šių aplinkybių rizika tenka Bendrovei.
11. Teismas išaiškino, kad, esant tokioms aplinkybėms, kokios nustatytos byloje, sukčiavimo požymiui konstatuoti nėra svarbu, ar sandoriai tarp šalių buvo realūs. Teismas pažymėjo, kad sandorių realumas labiau aktualus tais atvejais, kai įrodinėjamas piktnaudžiavimas ir dėl neteisingai nurodytų/iškreiptų sandorio aplinkybių (pvz., kainos) atsiranda mokestinė nauda, tačiau nagrinėjamu atveju mokestinė nauda atsirado dėl kitų priežasčių.
12. Įvertinęs Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2B2-360-230/2018 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00514-2016-5) pateiktus išaiškinimus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtoje byloje Kauno apygardos teismas konstatavo, jog: „byloje nustatytos aplinkybės neleidžia konstatuoti neteisėtą įmonės veiklos perkėlimą susijusiems asmenims, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo tokiu būdu, kaip tokia situacija sureguliuota ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte“. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad toks konstatavimas buvo svarbus tik bankroto pripažinimo tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas aspektu. Teismas taip pat pažymėjo, jog teismas civilinėje byloje buvo saistomas ir ieškinio pagrindo ribomis, o šiuo atveju nagrinėjamos mokestinės pasekmės, ir veiklos perkėlimas yra svarbus kaip vienas iš elementų visų aplinkybių kontekste vertinant, ar UAB „Alkava“ veikla atitiko / neatitiko sukčiavimo PVM požymį.
13. Teismas akcentavo, kad dėl verslo perkėlimo svarbios aplinkybės yra tai, kad Bendrovės vadovas buvo asmuo, kuriam UAB „Alkava“ verslo modelis ir veikla buvo puikiai žinoma, be to, ir buvęs UAB „Alkava“ vadovas vėliau pradėjo dirbti UAB „Kakela“. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pirmiausia Bendrovė buvo įsteigta UAB „Alkava“ produkcijos platinimui, naudojo tą patį prekės ženklą, todėl Bendrovei pradiniame etape buvo perleista realizacijos grandis, kuri sukuria galimybę gauti pajamas iš galutinių klientų visoje grandinėje. Teismas nurodė, kad atsiskaitymas grynaisiais su UAB „Alkava“, vengiant lėšų nurašymo, šiame kontekste taip pat rodo valios derinimą ir žinojimą apie padėtį nemokioje įmonėje. Varžytynėse 2016 m. kovo 16 d. UAB „Imlitex valda“ įsigijus UAB „Alkava“ priklausiusias gamybos patalpas (duomenys neskelbtini), Kaune, 2016 m. kovo 18 d. jas ilgalaikiam terminui (5 metams) išsinuomojo pareiškėjas ir tą pačią dieną pernuomojo UAB „Alkava“. 2016 m. rugsėjo mėnesį iškėlus bankroto bylą UAB „Alkava“, Bendrovė išsinuomojo 35 darbuotojus, kurie vėliau, nuo 2016 m. spalio 10 d. įdarbinti Bendrovėje, pradėjo pati organizuoti gamybą. Teismas pažymėjo, kad, nors Bendrovė paaiškinime nurodė, jog tokį sprendimą priėmė tik po to, kai gavo bankroto administratoriaus pasiūlymą, toks aiškinimas nėra pagrįstas įrodymais ir ekonomine logika, nes reikštų, kad sprendimas buvo priimtas iš anksto neplanavus, per labai trumpą laiko tarpą, nes nutartis dėl bankroto įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 15 d. ir jau 2016 m. rugsėjį Bendrovė nuomojosi darbuotojus, o 2016 m. spalio 10 d. juos priėmė į darbą Bendrovėje. Be to, teismas nurodė, kad toks vertinimas tiesiogiai prieštarauja aplinkybių kontekstui, nes dar iki bankroto bylos iškėlimo (įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo mėnesį) Bendrovė 2016 m. kovo mėnesį išsinuomojo gamybos patalpas ilgalaikės sutarties pagrindu (5 metams) ir jas pernuomojo UAB „Alkava“. Tai, kad pareiškėjas nedubliavo veiklų tik įrodo, kad abiejų įmonių veikla buvo derinama, jos nekonkuravo.
14. Teismas padarė išvadą, kad visuma aplinkybių rodo, jog pareiškėjas UAB „Alkava“ vykdytą veiklą perėmė ne spontaniškai, o labiau nuosekliomis pastangomis, nors galutinai veikla perimta jau UAB „Alkava“ bankroto eigoje, tai esmės nekeičia. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad UAB „Alkava“ akcininkai visiškai nebuvo suinteresuoti veiklos perkėlimu, nes prekės ženklas toliau naudojamas rinkoje, kas sukuria naudą ir jo savininkui (A. K., kuris buvo UAB „Alkava“ akcininkas), buvę vadovai ir susiję asmenys gali ir toliau panaudoti patirtį ir žinias, nes toliau vystomas jų verslo modelis.
15. Teismas konstatavo, kad Bendrovė ir UAB „Alkava“ veikė sąmoningai siekdamos išvengti PVM prievolės (ją atidėti), todėl teismas vertino, jog Bendrovė žinojo, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su PVM sukčiavimu, taigi VMI pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.
16. Pasisakydamas dėl per didelės PVM atskaitos apribojimo apimties, teismas nurodė, jog bendra PVM nepriemokos padidėjimo suma neturi teisinės reikšmės nagrinėjant teisės į PVM atskaitą ribojimo pagrįstumą. Bendra PVM nepriemokos padidėjimo suma neparodo, ar konkretaus mokestinio laikotarpio (mėnesio) PVM buvo sumokėtas į biudžetą ar ne. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad konkrečių ginčo laikotarpio (nuo 2015 m. birželio iki 2016 m. rugsėjo) mėnesių PVM buvo sumokėta į biudžetą. Priešingai – iš UAB „Kakela“ 2017 birželio 2 d. mokestinio tyrimo ataskaitos matyti, kad skiltyje „Skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo, kurio UAB „Alkava“ nesumokėjo į biudžetą būtent ir sudaro 53 329 Eur (23 555,89 Eur 2015 m. ir 29 773 Eur 2016 m.), kas ir sudaro apribojimo apimtį, atsižvelgiant į tai, kad Kauno AVMI 2018 m. kovo 12 d. sprendimu sumažino šią sumą 403 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpio PVM UAB „Alkava“ į biudžetą nesumokėjo, teismas nurodytą pareiškėjo argumentą atmetė.
17. Teismas, vertindamas paskirtos baudos dydį, atsižvelgė į MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas, pasisakydamas dėl byloje nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės (pareiškėjas buvo nesąžiningas ir žinodamas, kad PVM nebus sumokėtas, įtraukė jį į atskaitą), pažymėjo, kad pažeidimo padarymo būdas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir neturėtų daryti įtakos mokesčių mokėtojui skiriamos baudos dydžiui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2019 m. sausio 2 d. įsigaliojo nauja MAĮ 140 straipsnio redakcija ir jo 4 dalis, kurioje išvardintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Tarp atsakomybę sunkinančių aplinkybių mokesčio mokėtojo nesąžiningumas nėra numatytas. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad MAĮ nenumato tokios sunkinančios aplinkybės kaip nesąžiningumas. MAĮ 142 straipsnyje įtvirtinta, kad teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną ir taikant bendruosius baudimo principus taikytinas švelninančio įstatymo galiojimas atgal, t. y. nesąžiningumas kaip sunkinanti aplinkybė šiuo atveju eliminuotinas.
18. Teismas padarė išvadą, kad VMI nepagrįstai paskyrė pareiškėjui 30 proc. PVM baudą, nes nagrinėjamu atveju nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), dėl kurios byloje nėra ginčo, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas, įvertinęs pažeidimo pobūdį, pažymėjo, jog svarbu tai, kad šioje byloje mokesčio mokėtojo sudaryti sandoriai buvo realūs, sudarytuose dokumentuose neiškreiptos tikrosios aplinkybės, ūkinės operacijos nebuvo slepiamos, iš turimų dokumentų buvo galima atsekti įvykių eigą, kas sudarė galimybes mokesčių administratoriui nustatyti pažeidimą ir siekti, kad dėl UAB „Alkava“ nesumokėto PVM neatsirastų žala biudžetui, t. y. jį sumokėtų Bendrovė. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog Bendrovė priskaičiuoto PVM nesumokės, taigi buvo padarytas pažeidimas, kurio žala administravimo priemonėmis yra atitaisoma, todėl pareiškėjui teismas paskyrė 10 proc. dydžio PVM bauda, kuri sudaro 5 292 Eur.
III.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, jei minėtas apeliacinio skundo reikalavimas nebūtų patenkintas, pareiškėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas ir išdėstyti ją taip: „Pareiškėjos UAB „Kakela“ 2019-02-20 skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Mokestinių ginčų komisijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų tenkinti iš dalies. Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2019-01-29 sprendimą Nr. S-17 (7-126/2018) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2018-06-19 sprendimą Nr. 69-67. Sumažinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018-03-12 sprendime Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-79 nurodytą sumokėti pridėtinės vertės mokestį, delspinigius ir baudą suma, kuri apskaičiuota nuo UAB „Kakela“ ir UAB „Alkava“ tarpusavio sandorių, vykdytų laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. liepos 8 d. (iki UAB „Alkava“ bankroto bylos iškėlimo). Likusias Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-09-18 sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2019-01-29 sprendimo Nr. S-17 (7-126/2018) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018-06-19 sprendimą Nr. 69-67 dalis palikti nepakeistas.“ Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
20.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Alkava“ sukčiavo PVM, nes tikslingai siekė išvengti prievolės sumokėti PVM. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti UAB „Alkava“ sukčiavimo PVM srityje ir atitinkamai UAB „Kakela“ žinojimo ar turėjimo žinoti, kad ji dalyvauja su PVM sukčiavimu susijusiame sandoryje.
20.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes ir tai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą pripažinti, kad UAB „Alkava“ sukčiavo PVM srityje, o pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie dalyvavimą sukčiavime PVM. Teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais suponuojamas netinkamas sukčiavimo PVM ir dalyvavimo sukčiaujant PVM, aiškinimas, nepagrįstai išplečiant šias sąvokas ir tokiu būdu nepagrįstai paneigiant pareiškėjo teisę atskaityti PVM.
20.3. Vadovaudamasis ESTT praktika, pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie pagrindžia, kad iki UAB „Alkava“ bankroto bylos iškėlimo (bent jau iki UAB „Alkava“ turėto nekilnojamojo turto pardavimo) UAB „Alkava“ ir UAB „Kakela“ nežinojo ir negalėjo žinoti, kad UAB „Alkava“ bankrutuos ir nesumokės PVM.
20.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, jog UAB „Alkava“ turėjo finansinių sunkumų ir PVM nepriemoką. UAB „Alkava“ per savo veiklos laikotarpį nuo 1994 metų ne kartą buvo susidūrusi su įvairiais finansiniais sunkumais, atskirais laikotarpiais turėjo skolų tiek kreditoriams, tiek biudžetui, tačiau šiuos finansinius sunkumus visada pavykdavo įveikti, atsiskaityti su kreditoriais, sumokėti mokesčius.
20.5. UAB „Alkava“ turimi laikini finansiniai sunkumai ir verslo praktikoje įprasti veiksmai, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą (pajamų paskirstymas ne tik mokestinės nepriemokos dengimui, bet ir atsiskaitymui su tiekėjais) nesudaro pagrindo konstatuoti UAB „Alkava“ sukčiavimo PVM. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Alkava“ ar pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, kad laikinų finansinių sunkumų nepavyks įveikti.
20.6. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, palankiai susiklosčius aplinkybėms, UAB „Alkava“ turėjo galimybę sumokėti PVM, todėl nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kuomet pareiškėjas yra baudžiamas vien už tai, kad turėjo sutartinius santykius ir vykdė sandorius su laikinus finansinius sunkumus turėjusia įmone, kurios realias galimybes atsiskaityti su biudžetu patvirtino Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1350-254/2015.
20.7. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad jau 2015 m. birželio mėnesį UAB „Kakela“ žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Alkava“ bankrutuos ir nesumokės PVM. UAB „Kakela“ 2015 metais negalėjo žinoti ir numatyti, kad UAB „Alkava“ vykdytos investuotojo paieškos bus nesėkmingos, jog užtruks nekilnojamojo turto pardavimas ir nepavyks turto parduoti laisvu pardavimu rinkos sąlygomis. UAB „Kakela“ ir UAB „Alkava“ negalėjo žinoti, kad beveik 1 mln. Eur vertės UAB „Alkava“ turimas nekilnojamasis turtas (vėliau antstolio įkainotas 770 000 Eur verte) 2016 m. kovo mėnesį bus parduotas iš varžytynių vos už 462 000 Eur.
20.8. Visos kitos teismo ir mokesčių administratoriaus nurodytos aplinkybės, kurios susiklostė po 2016 m. kovo mėnesį įvykusio turto pardavimo ir bankroto bylos iškėlimo (darbuotojų nuoma, gamybinės veiklos pradėjimas), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad UAB „Kakela“ (tai pat ir UAB „Alkava“) dar 2015 m. birželio mėnesį žinojo ar turėjo žinoti, kad bankrotas neišvengiamas ir PVM nebus sumokėtas.
20.9. Jeigu teismas vertintų, kad UAB „Kakela“ nuo tam tikro momento žinojo ar turėjo žinoti, kad UAB „Alkava“ nesumokės PVM, tokiu momentu galėtų būti pripažįstamas bankroto bylos iškėlimas UAB „Alkava“. Nagrinėjamoje byloje, tikėtina, būtų pagrindas konstatuoti, kad nuo 2016 m. liepos 8 d. (nuo bankroto bylos iškėlimo UAB „Alkava“) pareiškėjas galėjo įtarti ir galimai turėjo žinoti, kad UAB „Alkava“ nepavyks padengti visos susidariusios PVM nepriemokos.
20.10. Pirmosios instancijos teismas netinkamai teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl atsiskaitymų vykdymo grynaisiais pinigais ir nukrypstant nuo CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos.
20.11. Siekiant įveikti finansinius sunkumus ir užtikrinti veiklos tęstinumą, UAB „Alkava“ privalėjo derinti visų kreditorių interesus ir mokėti iš dalies tiek darbuotojams, tiek biudžetams, tiek prekių ir paslaugų tiekėjams. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Alkava“ atžvilgiu buvo taikomas banko sąskaitų areštas, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą, įveikti finansinius sunkumus ir atsiskaityti su visais kreditoriais (įskaitant ir VMI), mokesčių mokėtojas turėjo dalį savo atsiskaitymų vykdyti grynaisiais pinigais ir nukrypstant nuo CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Tai yra įprasta verslo praktika ir būtų neteisėta ir nepagrįsta tokius įmonės veiklos specifikos nulemtus veiksmus traktuoti kaip įrodančius sukčiavimą PVM.
20.12. UAB „Alkava“ veikla būtų nutrūkusi ir bankrotas būtų tapęs akivaizdžiai neišvengiamas tą patį mėnesį, vos tik UAB „Alkava“ visas atitinkamą mėnesį gautas pajamas būtų nukreipusi išimtinai tik mokestinės nepriemokos dengimui. Kaip ne kartą pažymėjo pareiškėja, gamybinei įmonei neatsiskaičius su tiekėjais, tiekiančiais gamybai būtinas žaliavas, gamybos procesas ir apskritai visa įmonės veikla nutrūksta. Griežtas CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo laikymasis būtų reiškęs sąmoningą ir kryptingą siekį nutraukti UAB „Alkava“ veiklą, bankrutuoti ir išvengti visiško atsiskaitymo su VMI ir kitais kreditoriais. Šių aplinkybių teismas tinkamai neįvertino ir neištyrė, formaliai konstatuodamas, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos nesilaikymas ir atsiskaitymai grynaisiais pinigais suponuoja išvadą apie sąmoningą ir kryptingą siekį išvengti PVM.
20.13. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad tiek iki tarpusavio sandorių su UAB „Kakela“, tiek tiriamuoju laikotarpiu, UAB „Alkava“ PVM prievolės buvo vykdomos, PVM nepriemoka buvo dengiama.
20.14. UAB „Alkava“ nevengė PVM prievolių vykdymo, o atskirais mėnesiais apskritai PVM buvo sumokama daugiau negu atitinkamą mėnesį deklaruota mokėtina PVM suma.
20.15. Sprendžiant, ar mokesčių mokėtojas sukčiavo PVM srityje, t. y., ar sąmoningai ir kryptingai siekė išvengti PVM prievolių įvykdymo, privaloma įvertinti ne tik PVM nesumokėjimo faktą ir likusio nesumokėto PVM sumą. Svarbu atsižvelgti į visas PVM prievolių vykdymo aplinkybes – kokios tiriamuoju laikotarpiu buvo deklaruojamos mokėtino PVM suma, kiek tiriamuoju laikotarpiu buvo sumokėta deklaruoto mokėtino PVM, koks buvo santykis tarp deklaruoto ir sumokėto PVM atskirais laikotarpiais. Tik įvertinus šias aplinkybes galima daryti išvadą, ar nesumokėto PVM suma, lyginant su apskritai tiriamuoju laikotarpiu deklaruota mokėtina PVM suma, leidžia konstatuoti vengimą mokėti PVM ir siekį išvengti PVM prievolių įvykdymo.
20.16. Pareiškėjas pateikė įrodymus apie tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 22 d. UAB „Alkava“ sumokėta VMI administruojamų mokesčių suma sudarė 80 proc. visų atitinkamu laikotarpiu deklaruotų mokėtinų VMI administruojamų mokesčių sumos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių ir įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
20.17. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju UAB „Kakela“ 100 proc. akcijų priklauso su UAB „Alkava“ akcininkais visiškai nesusijusiai įmonei UAB „RGK invest“, kurios savininkas yra su UAB „Alkava“ ir jos savininkais nesusijęs asmuo. UAB „Alkava“ akcininkams ir vadovui nebuvo jokios ekonominės logikos, prasmės ir naudos siekti, kad UAB „Alkava“ bankrutuotų ir jos veiklą po bankroto perimtų kitam asmeniui priklausanti UAB „Kakela“. Jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad UAB „Alkava“ vadovas ir akcininkai turėjo interesą bei sąmoningai ir kryptingai siekė perkelti UAB „Alkava“ veiklą į UAB „Kakela“, nebuvo nustatyta, priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, kad UAB „Alkava“ dėjo maksimalias pastangas įveikti laikinai atsiradusius finansinius sunkumus, užtikrinti veiklos tęstinumą ir pajamas, leisiančias atsiskaityti su visais kreditoriais.
20.18. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tariama UAB „Alkava“ savininko A. K. nauda iš UAB „Alkava“ bankroto (prekės ženklo „Alkava“ naudojimu rinkoje ir A. K. galimybe toliau naudoti savo patirtį ir žinias) konstatavo, kad UAB „Alkava“ veikla buvo tyčia perkelta į UAB „Kakela“, siekiant išvengti mokestinių prievolių vykdymo, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinio veiklos perkėlimo ir UAB „Alkava“ sukčiavimo PVM srityje.
20.19. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2016 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-601-602/2016).
20.20. Nuo UAB „Alkava“ savininkų ir direktoriaus valios nepriklausę įvykiai (bankroto bylos iškėlimas UAB „Alkava“, darbuotojų atleidimas ir UAB „Kakela“ savininko UAB „RGK Invest“ sprendimas tęsti bankrutavusios įmonės veiklą) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad UAB „Alkava“ sąmoningai ir kryptingai siekė bankroto ir veiklos perkėlimo į UAB „Kakela“.
20.21. Pirmosios instancijos teismo nurodomoje UAB „Alkava“ mokestinio tyrimo ataskaitoje skiltyje „Skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo, kurio UAB „Alkava“ nesumokėjo į biudžetą“ yra nurodomas skirtumas, apskaičiuotas tarp atitinkamais mėnesiais UAB „Alkava“ išrašytose sąskaitose nurodyto pardavimo PVM ir UAB „Kakela“ išrašytose sąskaitose nurodyto PVM. Šie duomenys neatspindi minėtu laikotarpiu UAB „Alkava“ sumokėtų sumų. Vien tai, kad mokesčių administratoriaus parengtos lentelės skiltyje yra parašyti žodžiai „kurio Alkava nesumokėjo“ neįrodo, kad UAB „Alkava“ nesumokėjo visos pardavimo PVM sumos, apskaičiuotos nuo tarpusavio sandorių su UAB „Kakela“.
20.22. Tuo atveju, jeigu UAB „Alkava“ nuo sandorių su UAB „Kakela“ būtų nemokėjusi visos susidariusios pardavimo PVM, UAB „Alkava“ PVM nepriemoka nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2016 rugsėjo mėnesio turėjo padidėti 52 926 Eur suma. Tačiau pats mokesčių administratorius nurodo, kad mokestinė nepriemoka išaugo 44 332,48 Eur PVM suma.
20.23. Tiek Patikrinimo akte, tiek Kauno AVMI sprendime pateikiami išsamūs duomenys, kaip konkrečiais laikotarpiais didėjo PVM nepriemoka, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio UAB „Kakela“ PVM nepriemoka išaugo 44 332,48 Eur suma. Tai reiškia, kad UAB „Alkava“ ginčo laikotarpiu nuo sandorių su UAB „Kakela“ dalį apskaičiuoto PVM sumokėjo.
20.24. Su skundu buvo pateikti UAB „Alkava“ prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraščiai, kurie patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio buvo atliekami PVM mokėjimai ir nurašymai.
20.25. Palikus galioti UAB „Kakela“ nustatytą 52 926 Eur dydžio PVM prievolę, nors UAB „Alkava“ nuo ginčo laikotarpiu vykusių sandorių nesumokėjo 44 332,48 Eur PVM, išeitų, jog tos pačios prekės buvo apmokestintos PVM du kartus, kas prieštarautų teisės aktų nuostatoms.
21. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog UAB „Alkava“ sukčiavo PVM srityje, o Bendrovė apie tai žinojo ar turėjo galimybę žinoti ir buvo nesąžininga, nurodo, kad:
22.1. Patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, jog aptariamais Bendrovės ir UAB „Alkava“ sandoriais bei kitais minėtais veiksmais Bendrovė perėmė verslą (gamybines patalpas, darbuotojus, prekybinius taškus, konditerinių gaminių prekybinį ženklą „Alkava“). Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad Bendrovė neabejotinai žinojo, jog UAB „Alkava“ nebetęs veiklos, iš gautų pajamų už parduotą Bendrovei produkciją atsiskaitys su darbuotojais ir dalimi kreditorių, tačiau vengs sumokėti mokesčius valstybei.
22.2. UAB „Alkava“, ginčo laikotarpiu atsiskaitydama grynaisiais pinigais su kreditoriais, nesivadovaujant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM, mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Sudarydama sandorius su Bendrove, UAB „Alkava“ žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą) iš šių sandorių kylančias mokestines prievoles, o pirmenybę teiks įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ne valstybei) įvykdymui. Tokia UAB „Alkava“ veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina kaip tikslinga veikla, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas laikytina sukčiavimu ESTT praktikos prasme.
22.3. Mokesčių administratoriui nekelia abejonių tai, jog Bendrovė žinojo (turėjo galimybę žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „Alkava“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes ir siekiamus tikslus, įskaitant tai, jog UAB „Alkava“ nesumokės į valstybės biudžetą nuo aptariamų apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo iki bankroto bylos iškėlimo. Tokį vertinimą pagrindžia Bendrovės ir UAB „Alkava“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės (jas vertinant UAB „Alkava“ veiklos kontekste) bei objektyvus faktas, jog UAB „Alkava“ įsiskolinimas biudžetui nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. padidėjo atitinkamai nuo 89 418,36 Eur (t. sk. PVM – 71 890,81 Eur) iki 128 773,19 Eur (t. sk. PVM – 116 223,29 Eur). Šių aplinkybių nepaneigia (ir negali paneigti) Bendrovės nurodomi argumentai dėl to, kad Bendrovės ir UAB „Alkava“ tarpusavio sandorių sudarymas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o šių sandorių sudarymo priežastys nulemtos gyvenimiškų aplinkybių bei verslo specifikos. Bendrovė kiekvieną aplinkybę analizuoja ir vertina atsietai nuo visumos, todėl Bendrovės argumentai negali būti pripažinti pagrįstais ir galinčiais paneigti minėtą vertinimą.
22.4. Bendrovės direktorius K. K., aktyviai dalyvaudamas įmonių komercinėje ir finansinėje veikloje, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Alkava“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą, o Bendrovė pasinaudos PVM atskaita. Bendrovės direktorius K. K., UAB „Alkava“ direktoriaus A. K. sūnus, buvo ir UAB „Alkava“ komercijos direktorius, todėl šiam asmeniui galimai buvo žinoma šios įmonės finansinė veikla bei finansiniai įsipareigojimai.
22.5. UAB „Alkava” įkurtai UAB „Kakela“ įformino pardavimus, suformuodama PVM atskaitą minėtai bendrovei ir mažindama mokėjimus į biudžetą, bei UAB „Kakela“ įkurta verslo iš UAB „Alkava“ perkėlimo tikslu, žinant ar turint galimybę žinoti, kad UAB „Alkava“ nemoki ir PVM į biudžetą nesumokės, perimti darbuotojai, nuomojamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas ir t.t. Nepaisydama to, Bendrovė vykdė tokio pobūdžio ūkines operacijas, vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais ir siekė atskaityti pirkimo PVM, tad toks jos veikimas vertintinas kaip piktnaudžiavimas bei sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl šių priežasčių Bendrovė negali būti laikoma sąžininga, todėl mokesčių administratorius pagrįstai paneigė Bendrovės teisę į PVM atskaitą.
23. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad civilinėje byloje nenustatyta, jog UAB „Alkava“ nesumokėjo mokestinių nepriemokų dėl įmonės vadovo tyčios siekiant pažeisti VMI interesus ar aiškaus ir nepateisinamo aplaidumo vykdant savo pareigas, nes UAB „Alkava“ vadovas, valdydamas įmonę siekė derinti visų kreditorių interesus ir mokėjo iš dalies visiems kreditoriams, atsakovas nurodo, kad šios aplinkybės neturi įtakos Bendrovės mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.
24. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, jog VMI neįvertino ir neatsižvelgė į aplinkybes, kad UAB „Alkava“ sandorių su Bendrove vykdymo laikotarpiu ir iki tol pastoviai mokėjo PVM ir kitus mokesčius, per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 22 d. UAB „Alkava“ sumokėta mokesčių suma sudarė 80 proc. deklaruotų mokesčių, VMI pažymi, kad nagrinėjamoje byloje svarbios tik tikrinamojo laikotarpio PVM nesumokėjimo aplinkybės, todėl tai, kad Bendrovė pastoviai mokėjo mokesčius praeityje, teisiškai nėra reikšminga.
25. Pasisakydamas dėl Bendrovės pateiktų PVM prievolių sumokėjimo, atsakovas nurodo, kad pagal Bendrovės pateiktus iš Inspekcijos mokesčių apskaitos informacinės sistemos ištrauktus duomenis (Prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraštis) galima nustatyti kaip susidarė kiekviena įmoka. Atsakovas pažymi, kad, nagrinėjant pagal įmokos kodus yra akivaizdu, jog dar iki tikrinamojo laikotarpio pradžios 2015–2016 m. Bendrovė savanoriškai 1001 kodu (šis kodas skirtas ir PVM) sumokėjo tik 2 000 Eur PVM (2015 m. balandžio 26 d. ir 2015 m. gegužės 18 d.), kitos įmokos susidarė pagal 8270 įmokos kodą ,,Antstolių pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos vykdomąjį dokumentą išieškota suma“, 8230 ,,Kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) išieškota suma“. Priverstine tvarka išieškota suma sudaro 39 705 Eur, savanoriškai sumokėta suma sudaro 3,4 proc. nuo visų įplaukų (atėmus iš įplaukų sumos GPM ir žyminį mokestį, apie 5 proc.). Bendrovė taip pat iš darbo užmokesčio išskaitė ir mokėjo 1311 kodu gyventojų pajamų mokestį, tačiau tai laikoma ne Bendrovės, o su gyventojų pajamomis susijusiu mokesčiu.
26. Pareiškėjo teiginiai dėl nepriemokos sumažėjimo atskirais mėnesiais (nepriemokos kitimo duomenys rodo, kad tris mėnesius per tikrinamąjį laikotarpį sumažėjo nepriemoka), nepaneigia nepriemokos augimo per visą tikrinamąjį laikotarpį fakto (nuo 71 890,81 Eur iki 116 223,29 Eur), be to, fragmentinis nepriemokos sumažėjimas nesietinas su savanorišku mokesčio sumokėjimu.
27. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad nepagrįstai buvo apribota Bendrovės teisė į 53 329 Eur dydžio PVM, atsakovas nurodė, kad pagal PVMĮ nuostatas kiekvieno sandoryje dalyvaujančio asmens PVM prievolė apskaičiuojama atskirai. Mokėtinas į biudžetą PVM apskaičiuojamas iš pardavėjo per mokestinį laikotarpį pagal jo išrašytas PVM sąskaitas faktūras apskaičiuoto pardavimo PVM atėmus nuo įsigytų prekių ir paslaugų atskaitomą pirkimo PVM, todėl pardavėjo mokėtinas PVM ir pirkėjo atskaitomas PVM negali sutapti. Pirkėjas (byloje nagrinėjamu atveju – Bendrovė) į PVM atskaitą traukė tiekėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą PVM (kuri sutampa su pardavėjo apskaičiuota pardavimo PVM), juo mažindamas savo mokėtiną PVM sumą. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje, skaičiuojant Bendrovės mokestines prievoles, pagrįstai iš PVM atskaitos buvo išimta UAB „Alkava“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuota PVM suma.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko atsakovo poziciją ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įmonės teisės atskaityti pirkimo PVM pagal kitos bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui nustačius, jog įmonė buvo nesąžininga – sudarydama sandorius su bendrove žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM.
30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
31. Visų pirma, teismas pažymi, kad ESTT, aiškindamas susijusias Europos Sąjungos teisės normas yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C-108/17, 94–95 punktai).
32. Be to, ESTT jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., ESTT 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C-439/04 ir C-440/04, 54–59 punktai).
33. Taigi, sutinkamai su anksčiau paminėtu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, vienas iš klausimų, spręstinų byloje, yra susijęs su įrodinėjimu, t. y. ar įrodyta byloje, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovė ir UAB „Alkava“ veikė sąmoningai siekdamos išvengti PVM prievolės, todėl laikytina, kad Bendrovė žinojo, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su PVM sukčiavimu; dėl to VMI pagrįstai apribojo jos teisę į PVM atskaitą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad su tokiomis išvadomis apeliantas nesutinka.
34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.
35. Visų pirma pažymėtina, kad įrodymai, esantys byloje, taip pat ginčo bendrovių veiklos aplinkybės yra vertintini visumoje, o ne atskirai, kaip tai bandoma pateikti apeliaciniame skunde.
36. Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Kakela“ ir bankrutuojanti UAB „Alkava“ yra susiję asmenys per atsakingus bendrovių darbuotojus, akcininkus, susijusius giminystės ryšiais. Teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, šiai išvadai pritaria.
37. Apeliantas teigia, kad iki bankroto bylos iškėlimo nei UAB „Alkava“ ar juo labiau UAB „Kakela“ neturėjo pagrindo manyti, kad laikinų finansinių sunkumų nepavyks įveikti, kad verslo nebuvo siekiama perkelti, kad iki 2016 m. liepos 8 d. (nuo bankroto bylos iškėlimo UAB „Alkava“) pareiškėjas galėjo įtarti ir galimai turėjo žinoti, kad UAB „Alkava“ nepavyks padengti visos susidariusios PVM nepriemokos. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Teismo nuomone, visuma įrodymų leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė buvo įkurta perimti UAB „Alkava“ verslą ir tai buvo vykdoma nuo Bendrovės įkūrimo dienos – perimtos gamybinės patalpas, darbuotojai, prekybiniai taškai, konditerinių gaminių prekybinis ženklas „Alkava“ (2014 m. rugsėjo 24 d. ) (MGK byla, I t., b. l. 79). Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad Bendrovė neabejotinai žinojo, jog UAB „Alkava“ nebetęs veiklos. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad UAB „Alkava“ naujai įkurtai UAB „Kakela“ pradėjo forminti pardavimus, suformuodama PVM atskaitą UAB „Kakela“ ir mažindama mokėjimus į biudžetą. Bendrovės direktorius K. K., būdamas UAB „Alkava“ direktoriaus A. K. sūnus ir UAB „Alkava“ komercijos direktorius, aktyviai dalyvavo abiejų įmonių komercinėje ir finansinėje veikloje, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Alkava“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą, o Bendrovė pasinaudos PVM atskaita.
38. Be to, UAB „Alkava“ ginčo laikotarpiu atsiskaitydama grynaisiais pinigais su kreditoriais, nesivadovaujant CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė ne mokesčių, įskaitant PVM, mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas, leidžia daryti išvadą, kad, sudarydama sandorius su Bendrove, UAB „Alkava“ žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą) iš šių sandorių kylančių mokestinių prievolių, o pirmenybę teiks įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ne valstybei) įvykdymui. Tokia UAB „Alkava“ veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina kaip tikslinga veikla, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas laikytina sukčiavimu ESTT praktikos prasme.
39. Apeliantas teigia, kad nukrypti nuo CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo yra įprasta verslo praktika ir būtų neteisėta ir nepagrįsta tokius, įmonės veiklos specifikos sąlygotus, veiksmus traktuoti kaip įrodančius sukčiavimą PVM. Teismo nuomone, veikla, kuria sąmoningai pažeidžiami įstatymai, nėra įprasta verslo praktika. Vertinant aplinkybių visumą darytina kita išvada nei nurodo apeliantas – nesilaikymas Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo šioje byloje kitų įrodymų kontekste patvirtina dalyvavimą PVM sukčiavime.
40. Apeliantas nurodo, kad veiklos perkėlimu pripažįstami tik tokie atvejai, kaip veiklą baigusi įmonė ir veiklą perėmusi įmonė priklauso tiems paties savininkams ar glaudžiais giminystės ir pan. ryšiais susijusiems asmenims (naudos gavėjams). Su šiais apelianto argumentais teismas nesutinka. Teismo nuomone, veiklos perkėlimu pripažintinų atvejų sąrašas negali būti išsamus, tokios išvados darytinos įvertinus visumą bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad prekės ženklas toliau naudojamas rinkoje, kas sukuria naudą ir jo savininkui (A. K., kuris buvo UAB „Alkava“ akcininkas), buvę vadovai ir susiję asmenys gali ir toliau panaudoti patirtį ir žinias, nes toliau vystomas jų verslo modelis.
41. Apeliantas teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo Bendrovės teisę į 53 329 Eur dydžio PVM, kai UAB „Alkava“ PVM mokestinės nepriemokos per tikrinamąjį laikotarpį padidėjo 44 332,48 Eur sumai. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal PVMĮ nuostatas kiekvieno sandoryje dalyvaujančio asmens PVM prievolė apskaičiuojama atskirai. Mokėtinas į biudžetą PVM apskaičiuojamas iš pardavėjo per mokestinį laikotarpį pagal jo išrašytas PVM sąskaitas faktūras apskaičiuoto pardavimo PVM atėmus nuo įsigytų prekių ir paslaugų atskaitomą pirkimo PVM. Todėl pardavėjo mokėtinas PVM ir pirkėjo atskaitomas PVM negali sutapti. Pirkėjas (byloje nagrinėjamu atveju – Bendrovė) į PVM atskaitą traukė tiekėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodytą PVM (kuri sutampa su pardavėjo apskaičiuota pardavimo PVM), juo mažindamas savo mokėtiną PVM sumą. Todėl ginče nagrinėjamoje situacijoje, skaičiuojant Bendrovės mokestines prievoles, pagrįstai iš PVM atskaitos buvo išimta UAB „Alkava“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuota PVM suma.
42. Apeliantas teigia, kad UAB „Alkava“ PVM prievolės buvo vykdomos, PVM nepriemoka buvo dengiama. Teismas atmeta šiuos argumentus. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Bendrovė savanoriškai 1001 kodu sumokėjo tik 2 000 Eur PVM, kitos įmokos susidarė pagal 8270 įmokos kodą ,,Antstolių pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos vykdomąjį dokumentą išieškota suma“, 8230 ,,Kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) išieškota suma“. Priverstine tvarka išieškota suma sudaro 39 705 Eur, savanoriškai sumokėta suma sudaro 3,4 proc. nuo visų įplaukų (atėmus iš įplaukų sumos GPM ir žyminį mokestį, apie 5 proc.).
43. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas
44. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kakela“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius