Baudžiamoji byla Nr. 1A-43/2013
Procesinis bylos Nr. 1-06-1-02033-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2., 1.2.18.8. (N)
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teisėjų: Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
gynėjams advokatams Ramūnui Girevičiui, Eligijui Karbauskui,
išteisintosioms J. G., A. E.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jos kaltės, A. E. išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ civilinis ieškinys dėl 90 000 Lt priteisimo iš J. G. paliktas nenagrinėtu.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas G. G., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo apskųstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
J. G. buvo kaltinama tuo, kad pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:
J. G., būdama uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas 300547474, įregistruotos 2006 m. kovo 8 d. adresu (duomenys neskelbtini), direktore ir materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį turtą – pinigines lėšas, buvusias įmonės kasoje, tyčia, turėdama išankstinį tikslą pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) turtą, 2007 m. rugpjūčio 1 d. – 2007 m. spalio 5 d. laikotarpiu Palangoje gavo iš J. P. pinigines lėšas, 90 000 Lt avansą už parduodamus jam 1/7 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą Nr. 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), tačiau gautai 90 000 Lt pinigų sumai kasos pajamų orderio neišrašė, jų į UAB (duomenys neskelbtini) kasą neįnešė, ir tokiu būdu J. G. pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas 90 000 Lt.
A. E. buvo kaltinama tuo, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:
A. E., būdama uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas 300547474, įregistruotos 2006 m. kovo 8 d., adresu (duomenys neskelbtini), vyriausiąja finansininke ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. priimto Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 11 straipsnio 1 dalį atsakinga už įmonės buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios numato, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, tyčia Palangos mieste laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. apgaulingai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, būtent: 2007 m. gruodžio 6 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija PTI Nr. 5017041, pirkėjui J. P. už parduotus jam 1/7 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą Nr. 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 500 000 Lt sumai, nors realiai šis žemės sklypas ir butas buvo parduoti pagal 2007 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-5000 už 590 000 Lt ir tokiu būdu neįtraukė į apskaitą 90 000 Lt pajamų, dėl to nebuvo galima už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, A. E. buvo kaltinama tuo, kad ji, siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, turtą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai:
A. E., būdama Uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas 300547474, įregistruotos 2006 m. kovo 8 d., adresu (duomenys neskelbtini), vyriausiąja finansininke, pažeisdama 2004 m. balandžio 13 d. priimto Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo Nr. DC-2112 40 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, kurios numato, kad „mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę; 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių Įstatymais“, Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. priimto Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą t. y. veikdamas kaip toks“, 2001 m. gruodžio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“, 2005 m. birželio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo Nr. X-231 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „Mokesčio bazė yra Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas“, Palangoje, tyčia, siekdama išvengti sumokėti 13.729 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 11.441 Lt pelno mokesčio, 2.288 Lt socialinio mokesčio, iš viso 27.458 Lt mokesčių, susidariusių dėl neįtrauktų į apskaitą 90.000 Lt pajamų už parduotą pagal 2007 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-5000 turtą J. P., įrašė žinomai neteisingus duomenis į deklaracijas apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas, pelną, o būtent:
2007 m. gruodžio mėn. Pridėtinės vertės mokesčių deklaracijoje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas, t.y. nurodant 76 271 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų apmokestinamąją vertę bei 13 729 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio sumas;
2007 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas, pelną, t.y. nurodant 79 271 Lt mažesnę apmokestinamų pajamų ir pelno bei 11 441 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą pelno mokesčio sumas;
2007 metų Metinėje socialinio mokesčio deklaracijoje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) pelną, t. y. nurodant 11 441 Lt mažesnę mokesčio bazę bei 2 288 Lt mažesnę socialinio mokesčio sumas;
ir 2008 m. rugsėjo 16 d. – 2008 m. spalio 2 d. laikotarpiu elektroniniu būdu pateikė šias deklaracijas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Palangos skyriui.
Apeliacinius skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį, kuria J. G. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o A. E. išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir J. G. pripažinti kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, o A. E. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 50 MGL (6500 Lt) dydžio baudą. Tenkinti BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 90 000 Lt civilinį ieškinį ir priteisti iš J. G. 90 000 Lt sumą, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik J. G., G. G. ir liudytojo A. N. parodymais, todėl padarė neteisingas išvadas.
Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad J. G. ir G. G. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog J. P. kotedžą pirko sau, tačiau negavo iš banko paskolos, todėl jie sutiko padidinti kotedžo kainą ir J. G. pasirašė notarinę sutartį dėl kotedžo pardavimo už 590 000 Lt, nors realiai buvo sumokėta tik 500 000 Lt. Liudytojas A. N. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis nežinojo, kad bendrovėje galėjo būti neapskaityta visa pardavimo suma, dėl sandorio su J. P. galėjo būti įsivėlusi buhalterinė klaida, tačiau teisme šis liudytojas jau teigė, kad iš G. G. sužinojo, jog J. P. sutartyje nurodytų 90 000 Lt nemokės, o sumokės tada, kai kotedžas bus visiškai įrengtas.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad J. G. ir G. G. yra vyras ir žmona, o liudytojai A. N. ir R. B. yra bankrutuojančios įmonės akcininkai, todėl jiems nenaudinga, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa dėl kotedžo pardavimo J. P..
Apeliaciniame skunde pažymima, kad J. P. nurodė, jog jis sumokėjo 90 000 Lt už kotedžą, pinigus perdavė J. G. jos darbo kabinete. Dalis pinigų priklausė jam, o dalis I. E. (šiuo metu Paulauskienei). Apie susitarimą pirkti kotedžą ir paskolos gavimą iš banko slėpė nuo I. E. tėvų. J. P. A. E. nesakė, jog už kotedžą dar buvo sumokėta 90 000 Lt. Liudytoja I. E. taip pat patvirtino, jog už kotedžą be paskolos pinigų dar buvo sumokėti ir 90 000 Lt. J. E. apie tai, kad už kotedžą buvo sumokėti 90 000 Lt sužinojo ikiteisminio tyrimo metu. A. E. aiškino, jog ji neįtraukė 90 000 Lt į apskaitą, nes nežinojo, kad iki sutarties sudarymo buvo sumokėtas 90 000 Lt avansas. Jai buvo pateikti ne visi sutarties lapai, duomenų netikslino, kadangi pasitikėjo G. G.. Be to, A. E. aiškino, jog ji dėl didelio darbo krūvio padarė klaidą, teigė, jog kasa buvo pas direktorę, kuri skaičiuodavo ir priimdavo pinigus, o ji tik pagal duotus nurodymus išrašydavo pajamų orderius. Prokuroras tvirtina, kad J. P., I. E., J. E. ir A. E. parodymai buvo nuoseklūs, tačiau pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo. Apeliantui neaišku, kodėl teismas, abejodamas J. P. parodymais, besąlygiškai tiki J. G. parodymais, kad 90 000 Lt ji negavo, nors šį faktą patvirtina sutartis.
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai abejoja, kad I. E. galėjo turėti 70 000 Lt, t. y. teismas kritiškai vertino parodymus susijusius 30 000 Lt gavimu iš I. E. tėvų ir 40 000 Lt gavimu iš N. P.. Prokuroro įsitikinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog I. E. galėjo disponuoti 70 000 Lt suma.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai teigė, jog J. P., I. E., J. E. ir A. E. parodymais abejoti verčia tai, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes bankroto administratorius gali pareikalauti iš J. P. atlyginti 90 000 Lt už įgytą butą. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog minėta suma nurodyta tik pirkimo pardavimo sutartyje, tačiau bendrovės buhalteriniuose dokumentuose kaip skola neatvaizduota, todėl abejotina, kad dėl šios sumos galėtų kilti civilinis ginčas tarp bankroto administratoriaus ir J. P..
Apelianto įsitikinimu, G. G. pasinaudojo J. P. jaunu amžiumi, nepatyrimu, patiklumu bei dėkingumu už įdarbinimą ne tik perkant kotedžą už ženkliai didesnę kainą, bet ir pasirašant abejotiną paskolą. Būtent dėl pasitikėjimo ir dėkingumo J. P. neturėjo jokių pretenzijų UAB (duomenys neskelbtini). J. P. nuoširdumą, duodant parodymus, patvirtina ir tai, jog jis nurodė ir tas aplinkybes, kurios jam yra nenaudingos.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. E.. Teigia, jog specialistė V. J. iš pradžių patvirtino savo išvadą dėl pasekmių, tačiau atsakydama į advokatų klausimus, ją paneigė. Aiškindama parodymų prieštaringumą specialistė nurodė, jog ji atlieka tik mokestinius tyrimus, o išvadas dėl pasekmių dažniausiai atlieka FNTT prie LR VRM specialistai. Prokuroras pabrėžia, kad priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, specialistė nepatvirtino, jog apklausos metu tyrėja įrašė ne jos, o finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistės išvadą, kad dėl UAB (duomenys neskelbtini) padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti jos veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Apeliantas tikina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino specialistės V. G. išvadą jog dėl 90 000 Lt neįtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą negalima iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, kaip neįtikinamą ir nemotyvuotą. Specialistė patvirtino, jog A. E. pagrindė ne tokio dydžio ūkinę operaciją pažeisdama buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, ir už tai ji atsakinga. Teismas neteisingai nurodė, jog remiantis bendrovės (duomenys neskelbtini) apskaitos registrais ir notarinėmis sutartimis, buvo galimybė nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, nes nustatyta, jog neįtraukus nurodytos sumos į bendrovės apskaitą, ji buvo iškreipta – nesumokėti pelno mokesčiai, todėl ir kyla pasekmės. Specialistė teisiškai nevertino A. E. veikos, o tik tikrino, kokias ji sukelia pasekmes.
Apeliaciniame skunde aiškinama, kad administracinė atsakomybė kyla tik esant buhalterinės apskaitos pažeidimams, kurie nesukėlė padarinių, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi specialistės V. J. tvirtinimu, kad buvo svarstyta galimybė atsakingus asmenis patraukti administracinėn atsakomybėn. Pažymima, kad padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų teisinis vertinimas nepriskirtas mokesčių inspekcijos specialisto kompetencijai, be to, specialistė negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti savo pateiktos išvados, todėl teismas neturėjo remtis šiais duomenimis.
Prokuroras nurodo, kad liudytojai J. P. ir I. P. tik teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog slėpė nuo A. E. tikrąją kotedžo kainą ir jai nebuvo žinoma apie 90 000 Lt sumokėjimą. Šiuos parodymus patvirtino ir J. E. bei pati išteisintoji. A. E. pripažino, kad jai buvo pateikti ne visi notarinės sutarties kopijos lapai ir ji visiškai pasitikėdama G. G., išrašydama PVM sąskaitą-faktūrą, neatliko visų būtinų veiksmų bei įrašė G. G. nurodytą 500 000 Lt sumą. Prokuroro nuomone, teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. E. aplaidžiai tvarkė bendrovės apskaitą ir dėl jos aplaidumo negalima iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Apeliantas nurodo, kad BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 90 000 Lt civilinis ieškinys turi būti tenkintas.
Išteisintoji A. E. atsikirtimu į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, prašo apeliacinio skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. E. išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir pripažinti ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, paskiriant 50 MGL baudą, atmesti.
Išteisintosios J. G. gynėjas atsikirtimu į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, prašo jį atmesti.
Teismo posėdyje dalyvavę prašė: prokurorė – prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios J. G. ir A. E. bei jų gynėjai – atmesti prokuroro apeliacinį skundą.
Prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalis dėl išteisinimo:
J. G. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jos kaltės, ir A. E. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, panaikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 2 d.).
Dėl J. G. nusikalstamos veikos
Teismas, padarydamas išvadą dėl J. G. nusikalstamos veikos neįrodytumo ir ją išteisindamas, nurodė, kad nėra įrodyta, kad ji tikrai pasisavino 90 000 Lt sumą, kadangi nėra paneigti jos parodymai, jog J. P. 90 000 Lt avansą jai nemokėjo, o ši suma notarinėje sutartyje ir pažymose Nekilnojamo turto registrui ir bankui buvo nurodyta kaip apmokėta tik todėl, kad J. P. apmokėjimui už kotedžą gautų 50 000 Lt dydžio paskolą bei galėtų nuosavybę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kad J. P. 90 000 Lt bendrovei UAB (duomenys neskelbtini) nemokėjo, patvirtino ir nuteistasis G. G. bei apklaustas kaip liudytojas bendrovės akcininkas A. N., kuris parodė apie šį susitarimą žinojęs dar iki notarinės sutarties dėl kotedžo pardavimo sudarymo. Pirmosios instancijos teismas taip vertindamas įrodymus dėl J. G. pateikto kaltinimo pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Įstatymas nė vienai įrodymų grupei neteikia pirmenybę. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Pirmosios instancijos teismas neatliko J. P., G. G., J. G., A. N. parodymų išsamios analizės. Nuosprendyje neskirta dėmesio jų parodymų patikimumui patikrinti. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Nurodytų asmenų parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, liko nepalyginti su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, su kitų liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra grįstos daugiau prielaidomis, o ne faktais, įrodymai neįvertinti jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Išteisindamas J. G. teismas rėmėsi jos ir nuteistojo J. G. parodymais, jog J. P. kotedžo realiai nepirko, tai buvo apsimestinis sandoris, kotedžo kaina buvo padidinta, nes bendrovei reikėjo gauti apyvartinių lėšų, o bendrovės administracija ir akcininkai negalėjo imti paskolos.
Pirmosios instancijos teisme J. G. aiškino, jog niekas jai 90 000 Lt nemokėjo. J. P. realiai kotedžo nepirko, viskas buvo daroma dėl apyvartinių lėšų, vėliau kotedžą buvo ruošiamasis perparduoti. Dėl sutarties sąlygų buvo tariamasi su G. G.. Buhalterinius klausimus turėjo sutvarkyti A. E. (t. 5, b. l. 17-18).
J. G. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog J. P. kotedžas buvo parduotas už 500 000 Lt. Kotedžo pardavimo kaina buvo padidinta iki 590 000 Lt tik tam, jog J. P. gautų 500 000 Lt paskolą iš banko. J. G. tvirtino, jog 90 000 Lt J. P. nemokėjo. A. E. turėjo išrašyti sąskaitą-faktūrą 590 000 Lt sumai, tačiau išrašė tik 500 000, kodėl taip buvo padaryta J. G. paaiškinti negalėjo. Tai buvo vienintelis atvejis, kai pas notarą įforminta suma buvo didesnė, nei realiai mokėjo pirkėjas. Apie kainos pakėlimą J. G. A. E. nesakė. Apie kainos pakėlimą žinojo G. G. ir A. N. (t. 4, b. l. 77-78).
Iš esmės analogiškus parodymus pirmosios instancijos teisme davė ir G. G., taip pat jis tokias pat aplinkybes nurodė antrą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu.
Pirmosios instancijos teisme G. G. paaiškino, jog J. P. kotedžą pardavė laikinai, nes įmonei buvo reikalingos apyvartinės lėšos. Jis įtikino J. P. pirkti kotedžą, susitarė su juo, kad vėliau padės kotedžą pelningai parduoti. J. P. sutiko pirkti kotedžą ir paėmė paskolą norėdamas padėti įmonei, 90 000 Lt dydžio avansas nebuvo sumokėtas. Parduodamo nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo padidinta tam, kad būtų lengviau gauti paskolą iš banko. G. G. taip pat aiškino, jog jis informavo akcininką A. N., kad 90 000 Lt nebus sumokėta, pastarasis sandorio sudarymo aplinkybes žinojo. J. P. įsigytą nekilnojamąjį turtą buvo bandoma parduoti ir vėliau. Buhalteriniai dokumentai turėjo būti taip sutvarkyti, jog atrodytų, kad J. P. buvo grąžinti 90 000 Lt. Buhalterinius dokumentus turėjo sutvarkyti A. E., kuri žinojo sandorio sudarymo aplinkybes, tačiau dėl G. G. nežinomų priežasčių tokių veiksmų neatliko. 90 000 Lt J. P. turėjo būti grąžinta dėl neįvykdytų darbų, jokių darbų sutartyje nebuvo numatyta (t. 5, b. l. 15-16).
Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pirmą kartą, G. G. nurodė, jog aplinkybių susijusių su kotedžo pardavimu J. P. jis gerai neatsimena. Tuo pačiu jis nurodė, kad prisimena, jog J. P. turėjo sumokėti avansą, nes kitaip nebūtų įforminta sutartis. Tvirtino, kad kotedžas J. P. buvo parduotas už 590 000 Lt, 90 000 Lt buvo sumokėta avansu, o 500 000 Lt buvo sumokėti per banką. Mano, kad A. E., išrašydama sąskaitą-faktūrą galėjo padaryti klaidą (t. 4, b. l. 36-37).
Vėlesnėje apklausoje G. G. parodė, jog jis rūpinosi kotedžų pardavimu, vieną iš kotedžų ketino pirkti J. P.. J. P. kotedžą buvo ketinama parduoti 500 000 Lt. Su J. P. buvo susitarta, kad notarinėje turto pardavimo sutartyje nurodys didesnę turto pardavimo vertę tam, kad J. P. gautų pageidaujamą banko paskolą ir galėtų įsigyti kotedžą. Realiai J. P. 90 000 Lt nemokėjo. Apie tokį kainos keitimą žinojo A. E., ji buhalterijoje turėjo atvaizduoti visus 590 000 Lt, o vėliau atvaizduoti buhalterinį 90 000 Lt grąžinimą J. P. (t. 4, b. l. 51-52).
Iš aptartų G. G. parodymų matyti, jog jie nėra visiškai nuoseklūs, t. y. iš pradžių jis tvirtino, jog neprisimena kotedžo pardavimo J. P. aplinkybių, tačiau patvirtino, kad už kotedžą buvo sumokėta sutartyje nurodyta suma, vėliau jau jis aiškino, jog kotedžas realiai buvo parduotas už mažesnę kainą nei buvo nurodyta sutartyje, J. P. 90 000 Lt nemokėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog G. G. naujas aplinkybes pradėjo nurodinėti po to, kai įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo buvo pareikšti jo žmonai, t. y. J. G., bei ji buvo apklausta. G. G. parodymai iš esmės sutapo su J. G. parodymais, nors kaip jau minėta, pirmosios apklausos metu detaliau kotedžo pardavimo aplinkybių G. G. neprisiminė. Šios aplinkybės verčia abejoti nuteistojo parodymų teisingumu. Taip pat įvertinus tai, kad naujas aplinkybes G. G. nurodė tik po to, kai įtarimai buvo pareikšti jo žmonai, teigtina, jog jis, siekdamas palengvinti jos teisinę padėtį, gali duoti tikrovės neatitinkančius parodymus, t. y. jis yra suinteresuotas bylos baigtimi.
A. N. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog jis neprisimena kotedžo pardavimo J. P. aplinkybių (t. 3, b. l. 142), tačiau pirmosios instancijos teisme šis liudytojas aiškino, kad G. G. jį informavo, jog yra klientas norintis pirkti kotedžą ir visi pinigai bus sumokėti tuomet, kai kotedžas bus įrengtas. G. G. yra minėjęs, kad klientas laikinai įsigis kotedžą, o vėliau jis bus perparduotas (t. 5, b. l. 22-23). Vertinant A. N. parodymus pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu jis jokių kotedžo pardavimo J. P. detalių nurodyti negalėjo, tačiau teisme jis jau nurodė panašias aplinkybes kaip ir G. G. bei J. G.. Toks iš esmės nemotyvuotas naujų aplinkybių, apie kurias anksčiau liudytojas neužsiminė, nurodymas leidžia abejoti jo parodymų teisingumu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. G. ir A. N. sieja draugiški, abipusio pasitikėjimo santykiai, todėl A. N. gali duoti G. G. žmonai palankius parodymus.
Priešingai nei G. G. ir A. N., J. P. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus. Pirmosios instancijos teisme J. P. teigė, kad G. G. įkalbėtas jis sutiko pirkti kotedžą. Paskolą iš banko padėjo gauti G. G.. Kotedžo kaina buvo 590 000 Lt. Bankas suteikė tik 500 000 Lt paskolą, todėl 90 000 Lt turėjo padengti pats. Liudytojas nurodė, kad 20 000 Lt turėjo susitaupęs pats, o 70 000 Lt jam paskolino I. E. (šiuo metu I. P.). G. G. žadėjo įrengti kotedžą. Apie kotedžo pirkimą A. E. sužinojo vėliau, kai išrašė sąskaitą-faktūrą, o apie tai, kad buvo dar sumokėta 90 000 Lt ji greičiausiai sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. 90 000 Lt sumokėjo J. G. prieš mėnesį iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. J. G. surašė pažymą apie tai, kad 90 000 buvo sumokėti, šią pažymą liudytojas pateikė bankui. Liudytojas neketino parduoti įsigyto kotedžo, tačiau teigė, jog pokalbių apie galimybę parduoti kotedžą buvo (t. 5, b. l. 19-21). Iš esmės analogiškas aplinkybes J. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jis nurodė, kad dalis pinigų buvo sumokėta iki sutarties pasirašymo, 90 000 Lt buvo perduoti J. G., 20 000 Lt buvo sutaupyti paties liudytojo, o 70 000 Lt jam davė I. E., kuri pinigus gavo.
Teismas neturėjo besąlygiško pagrindo atmesti liudytojų J. P. ir I. E. parodymus. Prokuroras teisingai pažymi, kad J. P., duodamas parodymus apie buto pirkimą, buvo nuoseklus visų apklausų metu. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios liudytojas J. P. tvirtino, kad 2007m. rugpjūčio-spalio mėn. Iš UAB (duomenys neskelbtini) pirko 1/7 dalį žemės sklypo ir butą Nr. 6, adresu (duomenys neskelbtini). Už šį nekilnojamąjį turtą jis UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo 590 000 Lt, iš jų 90 000 Lt sumokėjo grynais 2007 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. J. G. ir 500 000,00 Lt sumokėjo pavedimu per banką gavęs paskolą iš AB bankas „Hansabankas“. Jis 90 000 Lt sumokėjo maždaug mėnesį prieš sandorį UAB (duomenys neskelbtini) biure, adresu (duomenys neskelbtini), J. G.. Jis turėjo 90 000 Lt reikalingų avansui sumokėti. Didžioji dalis buvo jo dabartinės žmonos, o likusi dalis buvo jo asmeninės lėšos, tai yra 70 000 Lt buvo I. P. (E.) piniginės lėšos ir 20 000 Lt buvo jo asmeninės lėšos (t. 2, b. l. 148 -150, 170-173, 174-177, 178-180).
Nuosekliai, nekeisdamas savo parodymų, tvirtino šias aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 12-13; t. 6, b. l. 47-48, 49,51). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nenuoseklius išteisintosios J. G. ir nuteistojo G. G. parodymus priėmė kaip patikimus įrodymus, o liudytojo J. P. parodymus atmetė, ir tai padarė nepagrįstai. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad neįtikėtina, jog liudytojas J. P. galėjo turėti 90 000 Lt lėšų. Tačiau šios aplinkybės buvo tiriamos, ir tiek apklausta kaip liudytoja I. P. (E.), tiek J. P. davė nuoseklius parodymus. J. P. viso bylos proceso metu nuosekliai aiškino, kad turėjo 20 000 Lt santaupų, o I. E. jam davė 70 000 Lt, kadangi jie draugavo, ruošėsi kurti šeimą ir įsigyti būstą. Teismas, suabejojęs J. P. (E.) galimybe turėti asmeninių lėšų, nuosprendyje išdėstė bendro pobūdžio prielaidas ir samprotavimus apie jauną jos amžių,kad nelogiška įsigyti butą, kuomet jos tėvai įrenginėja du butus Palangoje ir pan. Tačiau teismo išvados yra daugiau grįstos prielaidomis, neįvertinant faktinių duomenų visų įrodymų kontekste. Liudytoja A. P. (E.) parodė, kad 30 000 Lt po savo motinos mirties jai davė tėvas, o 40 000 Lt jai padovanojo kita močiutė. Faktiniais bylos duomenimis įrodyta, kad A. P. disponavo šia pinigų suma. Tą aplinkybę patvirtina byloje apklaustas kaip liudytojas J. E. ir išteisintoji A. E., rašytiniai bylos įrodymai apie I. P. nurodytą piniginių lėšų kilmę (nekilnojamojo turto sandorių dokumentų kopijos, iš kurių matyti, kad J. E. (tėvas) pardavė butą, N. P. (močiutė) pardavė žemės sklypą, CDB duomenys apie N. P. ir J. E. mirimo datas – 2009-03-06 ir 2005-07-26, 2006 m. gyventojų pajamų deklaracijos kopija, kurioje J. E. deklaravo 36 000 Lt ir kt.) (t. 3, b. l. 57, 58, 62, 66, 107). 2007-10-04 paraiškos paskolai kopijoje nurodyta, kad J. P. pateikė AB „Swedbank“ paraišką paskolai gauti 600 000 Lt sumai buto pirkimui, laiduotojas I. E. (t. 3, b. l. 6-9). AB „Swedbank“ 2007-10-05 posėdžio išrašo Nr. 07-LT A 01- 009893 kopijoje nurodyta, kad nuspręsta J. P. suteikti 500 000 Lt sumos paskolą (t. 3, b. l. 12). Korporacijos „Matininkas“ trijų kambarių buto įvertinimo 2007-09-20 ataskaitos Nr. 07-09-III-490 kopijoje nurodyta: vertinimo objektas 128,78 kv. M. bendro ploto trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), rinkos vertė vertinimo dieną (turto apžiūros ir vertinimo data 2007-08-17) yra 710 000Lt, priverstinio pardavimo sąlygomis vertė siektų 570 000 Lt (t. 3, b. l. 39).2007- 10- 05 sutarties (notarinis registras Nr. 2- 5000) kopijoje nurodyta, kad pardavėjas UAB (duomenys neskelbtini) pardavė, o pirkėjas J. P. nupirko 1/7 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą Nr. 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo dalis ir nebaigtas statyti butas parduoti už bendrą kainą 590 000 Lt. Šalys susitarė, kad už parduotą turtą bus atsiskaitoma tokia tvarka: 90 000 Lt pirkėjas sumokėjo avansu pardavėjui iki pasirašant sutartį; likutį 500 000 Lt pirkėjas įsipareigoja sumokėti iš gauto AB banko „Hansabankas“ kredito per 1 mėnesį įkeitęs nupirktą turtą bankui ir įregistravęs įkeitimą Hipotekos įstaigoje nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 159). 2010-05-28 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktas T12-4 dėl mokesčių mokėtojo UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimo ir 2010-08-02 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. T13-7 šių duomenų buvimą patvirtina (t. 1, b. l. 7-24).Pažymėtina, kad 2007-10-05 notarinę sutartį dėl žemės sklypo dalies ir nebaigto statyti buto pardavimo už bendrą 590 000 Lt kainą pasirašė UAB (duomenys neskelbtini) direktorė J. O. (G.). Savo parašu ji patvirtino, kad pirkėjas J. P. sumokėjo avansu pardavėjui 90 000 Lt iki pasirašant sutartį. Šie duomenys sutampa su liudytojo J. P. parodymais, jog 90 000 Lt sumokėjo direktorei. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir atmesdamas jo parodymus kaip J. G. kaltinančius įrodymus, nurodė, kad J. P. neturi sandorio dalį – 90 000 Lt sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, nors pats J. P. nurodė, kad J. G. (O.) davė jam pažymą, kurią jis atidavė bankui, tačiau byloje yra AB „Swedbank“ pranešimas, kad tokia pažyma nebuvo pateikta bankui. Pagal minėtą valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo ir sprendimo dėl patikrinimo aktą bendrovė pagal 2007-10-05 sutartį Nr. 2-5000 pardavė už 590 000 Lt butą ((duomenys neskelbtini)), tačiau 2007-12-06 J. P. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje serija PTI Nr. 5017041 nurodė: sumą be PVM 423728,81 Lt, PVM 76271,19 Lt, iš viso 500 000 Lt, t. y. 2007 m. sumažino 7621,19 Lt pardavimo sumą (be PVM), nuo kurių pagal PVMĮ nuostatas neapskaičiavo ir 2007 m. 12 mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo 13728,81 Lt (90 000*18 procento/ 118 procento) pardavimo PVM. Liudytojas J. P. parodė, kad jis gavo sąskaitą faktūrą. Pastebėjo, jog sąskaitoje faktūroje parašyta, kad jis sumokėjo 500 000 Lt, tačiau pagalvojo, kad sudėjus nurodytą sumą pažymoje, kurią nunešė į banką, su PVM sąskaitoje nurodyta suma, gaunasi 590 000 Lt, todėl nieko blogo nepagalvojo. UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašo kopija patvirtina, kad 2007-10-15 į bendrovės sąskaitą J. P. pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2-500 pervedė 500 000 Lt (t. 2, b. l. 73). Vis dėlto, kad ir J. G. tvirtina, jog J. P. pervedė bendrovei tik 500 000 Lt, o 90 000 Lt avanso jis nesumokėjo, bendrovės kasos knygos kopija patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2007-08-01 iki 2007-10-31 avansas iš J. P. 90 000 Lt sumoje neapskaitytas (t. 2, b. l. 76-78), nepaneigia liudytojo J. P. parodymų, jog butą jis nupirko už 590 000 Lt, kad 90 000Lt sumoje avansą jis perdavė bendrovės direktorei J. G. (O.). Minėti bylos įrodymai bei J. G. 2007-11-12 išduotos pažymos AB „Hansabankas“ ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, kuriose parašyta, kad J. P. pagal 2007-10-05 pirkimo pardavimo sutartį, kurios notarinio registro Nr. 2-5000, pilnai atsiskaitė už butą adresu Palanga, Mokyklos g. 43-6, VĮ Registro centro pažyma, kad J. P. žemės sklypo ir buto (duomenys neskelbtini), nuosavybė įregistruota nuo 2007-10-08 (t. 1, b. l. 159; t. 2, b. l. 134-136; t. 3, b. l. 24), yra pakankami išvadai pagrįsti, kad J. G. (O.), gavusi iš J. P. 90 000 Lt avansą pagal pirkimo pardavimo sutartį, kasos pajamų orderio neišrašė, į bendrovės kasą pinigų neįnešė, juos pasisavino. Pažymėtina, kad bylos duomenys nepatvirtina iškeltos gynybos versijos dėl apsimestinio sandorio buvimo. Galiausiai, J. G. ir J. G. tarpusavyje suderinti parodymai, jog apsimestinis sandoris buvo sudarytas bendrovei prireikus apyvartinių lėšų, prieštarauja bylos duomenims ir logikos dėsniams, nes pagal 2007-12-27 paskolos sutartį UAB (duomenys neskelbtini) suteikė 500 000 Lt paskolą UAB (duomenys neskelbtini), nurodydama grąžinimo terminą – 2010-02-28 (t. 1, b. l. 150-151).
Taigi, atsižvelgiant į nurodytus argumentus nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie nekaltumą išteisintosios J. G. ir visišką nekaltumą A. E., kurios kaltė vertintina neatsietai nuo J. G..
Dėl A. E. nusikalstamos veikos
Nagrinėjamoje byloje A. E. išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. E. išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir nuteisti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y. nuteisti pagal kitą BK straipsnį, kuris skiriasi subjektyviuoju nusikaltimo požymiu (kaltės forma). Prokurorės prašyme, pateiktame apeliacinės instancijos teismui, prašoma, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, pakeisti A. E. 2011-03-23 kaltinamajame akte nurodytas faktines veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis, kaltinant kad ji aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pagal teismų praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos ribas (BPK 320 str.). Nagrinėjamu atveju, nors prokuroro apeliaciniame skunde teikiant prašymą panaikinti nuosprendžio dalį dėl išteisinimo A. E. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir ją nuteisti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, nebuvo naujai suformuluotas prašymas pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, tačiau apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad šį prašymą prokuroras aptarė, argumentuodamas nepagrįstą išteisinimą ir savo reikalavimą nuteisti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Teisinė galimybė svarstyti prokuroro prašymą sustiprinta apeliaciniame procese dalyvaujančiai prokurorei raštu suformulavus prašymą pakeisti kaltinamajame akte vieną išdėstytą aplinkybę kita.
BK 223 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą; aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra netinkamas Buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų vykdymas, pavyzdžiui, kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant minėtų teisės aktų reikalavimų. Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tokiu atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Iš bylos duomenų matyti, kad 2007-12-06 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 5017041 pirkėjui J. P. dėl žemės sklypo ir buto Nr. 6, adresu (duomenys neskelbtini), už 500 000 Lt pardavimo išrašė ir pasirašė A. E.. UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiąja finansininke ji dirbo nuo 2006-08-10 iki 2008-12-03. A. E. išrašė PVM sąskaitą faktūrą 500 000 Lt sumai, nors realiai šis žemės sklypas ir butas buvo parduoti už 590 000 Lt, ir tokiu būdu neįtraukė į apskaitą 90 000 Lt pajamų. A. E. prisipažino, kad netikrino 2007-10-05 pirkimo pardavimo sutarties Nr. 2-5000, nors, pati parodė, kad turėjo galimybę susipažinti su šios sutarties originalu, tačiau dėl darbo krūvio ir visiško pasitikėjimo G. G. to nepadarė. A. E. neneigia, kad žinojo teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, tačiau, kaip matyti, iš jos parodymų, jas vykdė netinkamai, ir numatė, kad dėl to kils padariniai, apibūdinantys nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnyje, objektyviąją pusę. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas padarytas dėl neatsargumo, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo. A. E. nurodytas pasitikėjimas neatleidžia bendrovės vyriausiosios finansininkės nuo prievolės savo pareigas vykdyti tinkamai t. y. įsitikinti, kad įrašomi duomenys yra teisingi ir pagrįsti dokumentais. Šiuo atveju ji to nepadarė, nors turėjo galimybę tai padaryti, nes dokumentai, taip pat notarinė sutartis jai buvo prieinami. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. To paties straipsnio 3 dalyje – kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. A. E. išrašė sąskaitą faktūrą, kurioje ji nurodė mažesnę pardavimo kainą – 90 000 Lt ir jų neįtraukė į apskaitą. Būtent dėl šios netikros sąskaitos faktūros panaudojimo buhalterinėje apskaitoje ir kilo BK 223 straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – laikotarpiu nuo 2007-10-05 iki 2008-12-31 iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ši faktinė aplinkybė nustatyta remiantis Klaipėdos apskrities VMI 2010 m. gegužės 28 d. patikrinimo aktu Nr. T12-4, šiame akte nurodytus pažeidimus nustačiusios specialistės V. J. paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, kuomet ji tvirtino, kad pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktus apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, dėl Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies pažeidimų laikotarpiu nuo 2007-10-05 iki 2008-12-31 iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 2, b. l. 43-45); Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės V. G. išvada pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, jog dėl to, kad A. E., dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininke, į bendrovės apskaitą pagal pirkimo-pardavimo sutartį su J. P. vietoje 590 000 Lt išrašė sąskaitą 500 000 Lt sumai ir neįtraukė į apskaitą 90 000 Lt pajamų, nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto M. B. apklausa, kuris, susipažinęs su bylos medžiaga, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje paaiškino, kad tuo atveju, jeigu buvo sumokėtas 90 000 Lt avansas į kasą vykdant buto pirkimo sutartį, kuris bylos duomenimis nebuvo apskaitytas, tai reiškia, kad atliekant patikrinimą nebuvo galima pasakyti koks tuo metu buvo įmonėje turtas, kadangi neaišku, kur šitie pinigai vėliau buvo panaudoti, nes jų kasoje, kaip matyti iš bylos medžiagos, nebuvo rasta, todėl, kadangi nežinoma, koks tas turtas buvo panaudotas, atitinkamai neaišku tampa, jeigu jie buvo panaudoti įmonėje ar nebuvo panaudoti, kaip pasikeitė įmonės įsipareigojimų struktūra, atitinkamai vėliau neįtraukiant pajamų, nepadidinant veiklos, rezultatas pasikeičia, taigi ir veikla tampa iš dalies neteisingai atspindima apskaitos ir galiausiai uždarius sąskaitas ir kapitalas, kuris įtraukia ir praeito laikotarpio veiklos rezultatą irgi tampa neteisingas, todėl šiuo atveju, jeigu pinigai buvo įnešti į įmonę, tačiau neapskaityti joje, tuomet kyla pasekmės, būtent negalima iš dalies nustatyti, koks yra turtas, įsipareigojimai, kapitalas. Specialistė V. J. kitu atveju būtų teisi, jeigu būtų pripažinta, kad pinigai nebuvo įnešti, tai, pagal ekspertą, būtų laikoma, kad buhalterinė apskaita tiksliai fiksavo visas vykusias ūkines operacijas, ir galima nustatyti turtą, kapitalą, įsipareigojimus ir veiklą.
Dėl J. G. ir A. E. nusikalstamų veikų, pripažįstamų įrodytomis,
aplinkybių, bausmių skyrimo motyvų ir civilinio ieškinio
Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nuo pirmosios instancijos teismo, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrinęs kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertinęs visus įrodymus kaip visumą, pripažįsta esant įrodyta, kad J. G. pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:
J. G., būdama uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) įmonės kodas 300547474, įregistruotos 2006 m. kovo 8 d. adresu (duomenys neskelbtini), direktore ir materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje esantį turtą – pinigines lėšas įmonės kasoje, tyčia, turėdama išankstinį tikslą pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) turtą, 2007-08-01 – 2007-10-05 laikotarpiu Palangoje gavo iš J. P. pinigines lėšas, 90 000 Lt avansą už parduodamus jam 1/7 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą Nr. 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), tačiau gautai 90 000 Lt pinigų sumai kasos orderio neišrašė, jų į UAB (duomenys neskelbtini) kasą neįnešė, ir tokiu būdu J. G. pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas 90 000 Lt.
J. G. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.
A. E. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:
A. E., būdama uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas 300547474, įregistruotos 2006 m. kovo 8 d., adresu (duomenys neskelbtini), vyriausiąja finansininke ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. priimto Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio 1 dalį atsakinga už įmonės buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios numato, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, Palangos mieste laikotarpiu nuo 2007-10-05 iki 2008-12-03 aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, o būtent: 2007-12-06 išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija PTI Nr. 501 7041, pirkėjui J. P. už parduotus jam 1/7 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą Nr. 6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 500 000 LT sumai, nors realiai šis žemės sklypas ir pagal 2007-10-05 sutartį Nr. 2-5000 buvo parduoti už 590 000 Lt, ir tokiu būdu neįtraukė į apskaitą 90 000 Lt pajamų, dėl to nebuvo galima už laikotarpį nuo 2007-10-05 iki 2008-12-31 iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
A. E. šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Padariniai yra būtinasis šio nusikaltimo požymis, t.y. nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo minėtų padarinių atsiradimo momento. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nėra suėjęs.
Išteisintosios J. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
J. G. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta (t. 4, b. l.62), į psichikos sveikatos centro ir psichiatrijos ligoninės įskaitą neįrašyta (t. 4, b. l. 65), ištekėjusi, turi vaikų: dukteris O. A., gim. 1996-02-28, K. G., gim. 2011-01-22 (t. 4, b. l. 70, t. 5, b. l. 28).
Kvalifikuotas turto pasisavinimas pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei, padarytas baigtas nusikaltimas, tiesiogine tyčia, savo noru nepašalinta ir neatlyginta turtinė žala.
Straipsnio, pagal kurį kvalifikuota J. G. nusikalstama veika, sankcijoje yra nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Byloje nėra galimybės paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį. Vis dėlto įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, nuteistosios asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Padarytas nusikaltimas, nors priskiriamas sunkių nusikaltimų grupei, tačiau pagal savo kokybinę charakteristiką teisinių gėrių skalėje, yra mažiau pavojingas (nusikaltimo objektas nuosavybė, padarytas dirbant savo šeimos narių įmonėje, pasinaudojant palankiomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis dėl J. P. patiklumo ir nuolankumo įmonės akcininkui G. G.), J. G. turi mažametį vaiką, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ir taip juos išskyrus, ypač būtų pakenkta vaiko interesams, jo padėčiai ir būtų sudarytos prielaidos abejoti paskirtos bausmės teisingumu, juolab, kad J. G. anksčiau neteista, padarytas pavienis, atsitiktinio pobūdžio nusikaltimas, nuo kurio padarymo praėjo nemažas laiko tarpas (daugiau nei penkeri metai), byloje nėra jokių duomenų, kad ji per tą laiką būtų kuo dar nusikaltusi,kad ji turi pozityvų požiūrį į gyvenimą rodo ir tai, kad yra išsiėmusi verslo liudijimą, vadinasi, neturi savanaudiškų paskatų ir daugiau nusikalsti nelinkusi. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad atvejis byloje yra išimtinis, skiriant bausmę reikalinga išeiti už sankcijos ribų ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti kitokią bausmę, nes sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
A. E. padarė neatsargų nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta (t. 4, b. l. 3), į psichikos sveikatos centro ir psichiatrijos ligoninės įskaitą neįrašyta (t. 4 b. l. 14). Straipsnio, pagal kurį kvalifikuota A, E. nusikalstama veika, sankcijoje numatytos penkių rūšių alternatyvios bausmės: teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. Atsižvelgiant į šių, nusikalstamą veiką ir A. E. asmenybę apibūdinančių, aplinkybių visetą, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis apie bausmės paskirtį (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.), parinktina ir paskirtina bauda savo dydžiu mažesnė už bausmės vidurkį.
Byloje nustatyti duomenys patvirtina BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ pareikšto civilinio ieškinio dėl 90 000 Lt priteisimo iš J. G. pagrindą ir dydį (t. 5, b. l. 117 118). Pareikštas civilinis ieškinys tenkintinas visiškai (BPK 115 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsnio 1, 2 dalimis,
n u s p r e n d ž i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. nuosprendį dalyje dėl išteisinimo: J. G. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jos kaltės, ir A. E. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
J. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jai bausmę – 150 MGL (19 000 Lt) dydžio baudą.
BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro įgalioto asmens pareikštą civilinį ieškinį patenkinti.
Iš J. G. priteisti 90 000 Lt BUAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas 3005 47474, buveinė: (duomenys neskelbtini), turtinei žalai atlyginti.
Palikti 2011 m. vasario 21 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės nutarimu nustatytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą J. G. turtui: butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/8 žemės sklypo (su statiniais) 0,20 ha ploto, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki bus įvykdytas nuosprendis.
A. E. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai bausmę – 25 MGL (3250 Lt) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Regina Gaudutienė
Teisėjai Albinas Bielskis
Aloyzas Kruopys