Baudžiamoji byla 1-1257-929/2013

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01478-2011-7

                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.31.3., 2.1.15.1.2.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Paužaitė,

sekretoriaujant Jolantai Pranaitienei, Rugilei Didžkalnytei

dalyvaujant prokurorui Justui Gureckui,

kaltinamiesiems A. D., R. G.,

kaltinamojo A. D. gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui,

nukentėjusiajai M. M.,

nukentėjusiosios atstovams advokatams Kristinai Čeredničenkaitei, Valdemarui Bužinskui,

              viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

R. G., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, netekėjusi, aukštojo išsilavinimo, pensininkė, (duomenys neskelbtini), gyvenanti  (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje;

A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 2009-02-23 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirta bausmė – bauda (30 MGL) 3900 Lt.

2) 2010-04-26 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str., paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nėra susiję su darbu.

3) 2011-06-29 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4, 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2010-04-26 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu, paskirta bausmė ir paskirta galutinė bausmė - laisvės apribojimas 1 metams 9 mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

4) 2011-09-26 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. Paskirta bausmė -  bauda (40 MGL) 5200 Lt.

5) 2011-12-21 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4, 9 d. paskirta bausmė subendrinta su 2011-06-29 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė bausmė -  laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Į bausmės laiką įskaityta atlikta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-06-29 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.

              kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje,-

n u s t a t ė :

R. G. 2010 m. gruodžio mėn., iš anksto žinodama, kad informacija, kurią ji teikia savaitraščiui bus išspausdinta, elektroniniu paštu, iš adreso (duomenys neskelbtini), pateikė „Laisvo laikraščio“ redakcijai, esančiai (duomenys neskelbtini), straipsnį „Aidas ar Vaidas?“, kuriame 2012 m. gruodžio 25 d., viešai paskelbė melagingus prasimanymus galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „4 įtariamieji, 4 liudininkai- viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai.“ , tai yra  įvardindama mirusįjį V. M. kaip įtariamąjį pedofilijos byloje,

be to, tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės mėn. elektroniniu paštu, iš adreso (duomenys neskelbtini), pateikė „Laisvo laikraščio“ redakcijai, esančiai (duomenys neskelbtini),  straipsnį „Tik per griežtai?!!“, kuriame  2011 m. gegužės 7 d. viešai paskelbė melagingus prasimanymus galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „ .. N. V. dar randa laiko sudaryti pradingėlio A. fotorobotą!!! O pagal jį teismo aikštelės sargas atpažino teismo pirmininko įsūnį ir jo raudoną automobilį!!! Tai iš nevilties sargas pasikorė...“ tai yra  įvardindama mirusįjį V. M. kaip trečiąjį pedofilą A.

A. D. kaltinamas tuo, kad 2010 m. gruodžio 25 d., (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini), bei leidžiamo leidinio „Laisvas laikraštis“ (duomenys neskelbtini), būdamas atsakingas už šios visuomenės informavimo priemonės turinį, 2010 m. gruodžio 25 – 2011 m. sausio 7 d., Nr. 48 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“, išspausdino autorės R. G. straipsnį „Aidas ar Vaidas?“, kuriame ji paskelbė melagingus prasimanymus galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „4 įtariamieji,4 liudininkai – viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai.“, tai yra įvardindama mirusįjį V. M. kaip įtariamąjį pedofilijos byloje,

be to, jis kaltinamas tuo, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 7 d.,  (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini), bei leidžiamo leidinio (duomenys neskelbtini), būdamas atsakingas už šios visuomenės informavimo priemonės turinį, 2011 m. gegužės 7-13 Nr. 18 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“, išspausdino autorės B. A. pseudonimu pasirašiusios R. G. straipsnį „Tik per griežtai?!!!“, kuriame ji paskelbė melagingus prasimanymus galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui, parašydama: „..N. V. dar randa laiko sudaryti pradingėlio A. fotorobotą!!! O pagal jį teismo aikštelės sargas atpažino teismo pirmininko įsūnį ir jo raudoną automobilį!!! Tai iš nevilties  sargas pasikorė...“, tai yra įvardijama mirusįjį V. M. kaip trečiąjį pedofilą A.

Kaltinamoji R. G. savo kaltės dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino ir parodė, kad parašė straipsnius „Aidas ar Vaidas?“ ir „Tik per griežtai?!!!“ ir pateikė į „Laisvo laikraščio“ redakciją. Pirmasis straipsnis galėjo būti parašytas 2010 m. gruodžio  20-22 dienomis. Vieną straipsnį pasirašė savo vardu ir pavarde, o kitą B. A. slapyvardžiu. Dažniausiai šiuo slapyvardžiu pasirašo satyros formos straipsnius. Taip pat nurodė daktarė kriminologe, nes yra apsigynusi disertaciją kriminologijos srityje, kad skaitytojas suprastų, kodėl jos požiūris į nusikaltimą yra kitoks, nei įprasta advokatams ir prokurorams. Ji rašo profesionaliai, bet iš tokių pozicijų, kurios visuomenėje dar nelabai žinomos.

Apie v. M. sužinojo tik tada, kai jis buvo nužudytas. Po to, kai buvo rastas V. M. kūnas prasidėjo publikacijos laikraščiuose ir televizijoje, kad jis gali būti pedofilas A. Pirmiausia ta informacija buvo paskleista per Lietuvos ryto televiziją „Lietuva tiesiogiai“, tada nusipirko kitus laikraščius - Lietuvos rytas, Lietuvos žinios, Respublika ir iš jų išryškėjo, kad pateikiama priešinga informacija. Buvo aišku, kad V. M. bandoma įvelti į pedofilijos bylą vien tik naudojantis fotorobotui. M. M. E. J. laidoje „Lietuva tiesiogiai“ sakė, kad pateikė V. M. nuotrauką, bet mergaitė nekreipė dėmesio į tą nuotrauką, kai tuo tarpu Ū. ir F. iš laikraščių pažino. Ši E. J. laida išėjo jau po jos publikacijų. L. L. straipsnyje buvo aiškinama, kad fotoroboto plaukų spalva neatitinka, kad tai ne A. bet V. Dėl to ji parašė straipsnius, kuriuose jį gynė siūlydama atlikti procesinį veiksmą – parodymą atpažinti, nes kitokio būdo nutraukti diskusijas visuomenėje nebuvo.

Pirmojo straipsnio antraštė „Aidas ir Vaidas?“ pasirinkta todėl, kad pedofilijos byloje skambėjo trečio prievartautojo vardas A., o M. vardas yra V. Antraštėje ji ne lygina, bet klausia, ar A. yra V. Keturiose straipsnio „Aidas ar Vaidas?“ vietose yra kalbama apie būdus kaip reikėtų spręsti klausimą dėl V. ar A. asmenybės nustatymo. Ji siekė nutraukti visas viešojoje erdvėje vykusias diskusijas ir siūlė atlikti teisėtus procesinius veiksmus Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka, t. y. atlikti V. M. atpažinimą, o ne daryti fotorobotą.  Kaltinamajame akte palikti du minėto straipsnio sakiniai. Pirmas sakinys – „keturi įtariamieji, keturi liudytojai – viso 8 pedofilijos bylos dalyviai“. Jame nėra V. M. nei vardo, nei pavardės, yra tik pradingėlis A. Negalima įvardinti, kad jis yra miręs M. M. sūnus. Toliau tekste yra kitas sakinys, kuriame yra iššifruoti pirmieji keturi, kuriuos įtariamaisiais laiko visuomenė ir kai kuriuos teisėsaugos institucijos. Tai F., N., K. ir Ū. Tuo tarpu kaltinamajame akte, tai nurodė ir M. M., vietoje K. pavardės  įrašytas V. M.. Tai klastotė, nes straipsnyje to nėra. Straipsnyje turėjo būti parašyta, kad „tame tarpe negyvas K.“, tačiau žodžio „tame tarpe“ straipsnyje nėra įrašyta. Jis reikštų, jog K. yra tarp tų keturių įtariamųjų. Tuo metu buvo trys pedofilijos bylos įtariamieji N., F. ir Ū., o K. buvo gynėjas. K. buvo įtariamasis ne pedofilijos, bet nužudymo byloje. Keturi įtariamieji yra oficialiai minimos F., N., Ū. ir dar S. pavardės. F. ir N. įtariami pedofilija, o K. taip pat pedofilijos bylos dalyvis, nes jis įtariamas nužudymu. Proceso dalyvių sąvokos jos straipsnyje vartojamos ne kaip baudžiamojo proceso kodekse numatyta, bet kaip visuomenė tai suprato. F. ir N. ir Ū. darė kažką negerai pedofilijos byloje, o 4 liudininkai - tai tie, kurie aiškino televizijos laidose ir spaudoje, kad kažką matė. Dėl to dalyvius pedofilijos byloje ji išskyrė į dvi grupes.

Antrasis kaltinime nurodytas straipsnis „Tik per griežtai?!!!“ parašytas literatūrine sarkazmo forma, į kurią labiausiai reaguoja visuomenė. Tokia forma pasirinkta tam, kad atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad žiniasklaidoje apie V. M. pateikiama prieštaringa informacija. Straipsnyje „Tik per griežtai?!!!“ netgi bandė padėti V. M. nurodydama, kad jis tik atėjo pas įtėvį į darbą, tačiau iš karto jo fotorobotą padarė. Lygtai įsūnis negali ateiti pas įtėvį į darbą. Fraze „V. dar randa laiko sudaryti fotorobotą“ ji kritikuoja N. V., kad ji daro ne tai, ką reikia, tame tarpe ir fotorobotą. Šiame sakinyje pateikiamas neigiamas N. V. įvertinimas. Kadangi fotorobotas nėra įteisintas ir neturi jokios įrodomosios reikšmės, tai šis sakinys yra su tam tikra humoro ir kritikos doze. N. V. sudarė fotorobotą ir jis buvo parodytas televizijoje. Po to M. M. N. V. pateikė V. M. fotonuotrauką ir mergaitė į jį nesureagavo, tačiau jokioje baudžiamojoje byloje nebuvo padarytas procesinis veiksmas – atpažinimas pagal įstatymų reikalavimus. Dėl to ir parašė šį straipsnį. Frazė „autoeikštelės sargas atpažino teismo pirmininko įsūnį ir jo raudoną automobilį“ reiškia pasityčiojimą, kad sargas neva iš fotoroboto ir atpažino trečiąjį pedofilą. Ji naudoja sarkazmo formą, kad visuomenė supratų, jog tai yra nesąmonė. Rašydama straipsnį neturėjo objektyvių duomenų, kad sargas atpažino V. M. pagal fotorobotą ir dėl to pasikorė. Negali nurodyti pirminio informacijos šaltinio apie straipsnyje minimą sargą. Viskas buvo gandų lygyje. Netikrino tų gandų, nes sarkazmas - tai ne fakto patvirtinimas ir patikrinimas, o logikos išprievartavimas iš žmogaus, kad jis pradėtų mastyti. Kaltinime nurodytais sakiniais ji tyčiojasi ir iš N. V., ir iš fotoroboto. Teiginys, kad sargas pasikorė yra taip pat pasityčiojimas, sarkazmas, o ne faktas. Straipsnyje „Tik per griežtai?!!!“ ji tyčiojosi iš visuomenėje sklandančios neteisingos informacijos apie pedofilijos bylą, tame tarpe ir iš V. ar A. tapatybės nustatymo.

Rašydama straipsnius neturėjo duomenų, kad V. M. buvo pedofilas ar įtariamas pedofilija, todėl buvo reikalinga ir visuomenei parodyti, kad atpažinimas pagal BPK numatytus parametrus būtų pats efektyviausias būdas nustatyti tiesą. Atpažinimą siūlė daryti tam, kad V. M. nebūtų įveltas į pedofilijos bylą.

Dėl kaltinime nurodytų straipsnių ji su niekuo nesitarė, juos nusiuntė į kelis laikraščius – „XX amžius“, „Lietuvos aidas“, o „Laisvas laikraštis“ juos atspausdino. Nežino, kodėl kiti laikraščiai nespausdino. Ji nėra informuojama apie tai, ar jos pateikti straipsniai yra atspausdinami. Į Laisvą laikraštį savo straipsnius nusiuntė elektroniniu paštu. Toliau nesidomėjo jų eiga, tik paskui pamatė, kad jie atspausdinti. Nežino kaip Laisvame laikraštyje vyksta straipsnių priėmimas ir atrinkimas. Atlygio už straipsnius negauna, jį skiria labdarai. Nepasitikrino, ar jos straipsniai buvo redaguoti. Jai atrodo, kad jos straipsnių niekas neredaguoja, nes kartais pastebi neištaisytas smulkias rašybos klaidas. Nei su vieno laikraščio, į kuriuos teikia savo straipsnius, redaktoriumi nėra sutikusi ir apie juos kalbėjusis. Su A. D. nei dėl vieno straipsnio nėra bendravusi. „Laisvo laikraščio“, kaip ir kitų laikraščių, vidaus reikalų nežino. Nėra taip, kad laisvame laikraštyje spausdinami visi jos straipsniai. Jeigu būna neaktualu arba kas nors parašo geriau, tai jos straipsnių neima. Ji dėl to niekada neįsižeidžia, nes mato, kad būna ta tema geriau parašyta. Kartais neima ir dėl to, kad netelpa į laikraštį. Ji niekada neklausė, kad nusprendė ir kodėl jos straipsnį publikuoti, ar ne. Jai nėra žinoma, kas tikrina jos straipsnius.

              Kaltinamasis A. D. teisme savo kaltės dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino ir parodė, kad tuo metu, kai buvo publikuoti kaltinime nurodyti straipsniai, t. y. 2010 - 2011 metais, jis „Laisvame laikraštyje“ užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas, kurias eina iki šiol. Jis taip pat yra UAB „Laisvas laikraštis“ (duomenys neskelbtini). Jo kaip (duomenys neskelbtini) pareigos yra išleisti kokybišką laikraštį, pasirūpinti, kad prenumeratoriai jį gautų.

              Apie V. M. sužinojo po tai, kai laikraščiuose buvo parašyta, kad jis nužudytas. R. G. straipsniuose pateikiama jos nuomonė ir vertinimai. Jokio motyvo ir tyčios apšmeižti V. M. ji neturėjo. Juo labiau tokio tikslo neturėjo jis. Savo straipsniuose jis rašė, kad V. M. negalėjo būti trečiuoju pedofilu. Straipsnius R. G. atsiuntė „Laisvo laikraščio“ redakcijai bendru elektroninio pašto adresu, kuriuo siunčiami visi straipsniai. R. G. yra (duomenys neskelbtini), turi autoritetą visuomenėje. Ji daug metų rašė straipsnius „Laisvame laikraštyje“, turi savo rubriką, todėl jos straipsniai yra spausdinami automatiškai ir niekam nekyla abejonių dėl jų spausdinimo. Dažniausiai priimami spausdinti visi R. G. straipsniai. Jie gali būti nespausdinami tik tada, jeigu netelpa į laikraštį.  Jeigu jos straipsniai nėra publikuojami viename numeryje, tai publikuojami kitame. R. G. straipsnių netikrina, nes juose pateikiama nuomonė, o nuomonės negalima nei cenzūruoti, nei redaguoti. Su R. G. bendrauja, bet neatsimena, kad būtų kalbėjęs apie kaltinime nurodytų straipsnių turinį. Negali pasakyti, kas atidarė pašto dėžutė ir fiziškai perdavė R. G. straipsnius publikavimui į laikraštį. Jis su kaltinime nurodytais straipsniais susipažino po jų publikavimo, juos perskaitė tuomet, kai buvo iškviestas pas tyrėją. Jokio šmeižto ir sąmoningo noro pakenkti M. šeimai juose neįžvelgė. Nežino, ar kas nors iš „Laisvo laikraščio“ darbuotojų juos skaitė. Dažniausiai maketuotojai, jeigu mato, kad straipsnį atsiuntė R. G., pasiima ir automatiškai perkelia į laikraščio maketą. Maketuotojai yra techniniai darbuotojai, todėl niekada neskaito straipsnių, nes jiems neįdomu.

              Jis, kaip „Laisvo laikraščio“ (duomenys neskelbtini) negali atsakyti už konkrečių autorių straipsnių turinį, nes nėra paskirtas atsakingu už informacijos turinį asmeniu. Jų laikraštyje toks asmuo nėra paskirtas, nes jam nesuprantamas toks Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimas. Visuomenės informavimo įstatyme nurodyta, kad už informacijos turinį atsako visuomenės informavimo priemonė, t. y. UAB „Laisvas laikraštis, o ne fizinis asmuo - (duomenys neskelbtini). Jis yra lygiai toks pats žurnalistas kaip ir kiti, bet kadangi sugalvojo „Laisvo laikraščio“ idėją, tai yra ir (duomenys neskelbtini). Į „Laisvą laikraštį žmonės siunčia straipsnius, jie yra maketuojami ir spausdinami. Maketuotoja pasiima tuos straipsnius, kurie ateina elektroniniu paštu iš pastovių jų autorių ir juos sumaketuoja automatiškai. Jis į tai nesikiša. Kaltinime nurodytuose straipsniuose parašyta, kad tai yra komentaras, taip vadinasi laikraščio skiltis. Jis fiziškai negali patikrinti ir perskaityti  kiekvieno straipsnio. Tie  žmonės, kurie yra pažįstami ar dirba pagal etatą, tai jų straipsniai nėra tikrinami, nes tai fiziškai neįmanoma, o jeigu straipsnis parašytas jiems nežinomo ir nepažįstamo žmogaus, tai tikrina jo turinį. Ar bus spausdinamas konkretus straipsnis nusprendžia jis arba jo pavaduotojas J. I.. Pas juos netikrinami autorių V. K., J. I., R. G. straipsniai. Jeigu išspausdintų anoniminį straipsnį, tai sutinka, kad būtų už jį atsakingas. Jeigu straipsnio autorius yra nurodytas ir jis to neneigia, tai jis prisiima atsakomybę už to straipsnio turinį. UAB „Laisvas laikraštis“ turi bendrovės įstatus, kurie yra bendro pobūdžio, atsakomybė juose nenumatyta. Neturi jokių nuostatų ar pareigybių aprašymų, puikiai apsieina ir be jų. Su žurnalistais, kurie dirba pas juos, yra pasirašę darbo sutartis. Su R. G. darbo sutarties nėra pasirašę. Ji sutiko rašyti straipsnius nemokamai, jos straipsniai įdomūs, todėl „Laisvas laikraštis“ juos spausdina.

              Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų laikymąsi užtikrina suteikdami auditoriją įvairioms nuomonėms. Jeigu konkretus asmuo kuo nors kaltinamas, jam suteikiama galimybė atsakyti į tuos kaltinimus. Laisvame laikraštyje buvo išspausdintas interviu su M. M., ji turėjo galimybę išsakyti savo nuomonę be jokių apribojimų ir jam jokių pretenzijų nereiškė. Kontrolė, ar straipsniuose nėra tikrovės neatitinkančios informacijos vykdoma remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatoms.

Nukentėjusioji M. M. teismui paaiškino, kad iki 2010 metų gruodžio 11 d., kai buvo nužudytas jos sūnus V. M., visuomenė jos šeimos nežinojo ir niekuo nekaltino.  „Laisvas laikraštis“, kuriame buvo publikuotas pirmasis R. G. straipsnis „Aidas ar Vaidas?“ buvo vienintelė žiniasklaidos priemonė ir vienintelis straipsnis, kuris susiejo jos sūnų su pedofilijos istorija. Iki tol visuomenė žinojo, kad yra trečias pedofilas A., diskutavo apie tai, o po R. G. straipsnių jį sutapatino su jos sūnumi V. M., nes buvo žinoma, kad D. K. dukra neištarė V raidės. R. G. turi didelį svorį visuomenėje, visada rašė pedofilijos tema ir visuomenė šia žiniasklaidos priemone patikėjo. Visuomenė iš tų straipsnių suprato, kad R. G. turi konkrečius duomenis, jog V. yra A. Nuo tada prasidėjo diskusija viešojoje erdvėje apie jos sūnaus sąsajas su pedofilija.. R. G. straipsnius perspausdino socialiniai tinklai ir užsienio žiniasklaida. R. G. dalyvavo mitinguose, pristatinėjo savo knygą, kurioje apie tai kalbama, ją atvirai reklamavo. Iki kaltinime nurodytų straipsnių pasirodymo jų šeimos narių niekada niekas neįtarė pedofilija, sūnus V. M. nedalyvavo jokiose apklausose, nepažinojo nei vieno iš  pedofilijos bylos dalyvių, jokioje pedofilijos byloje nebuvo įtariamuoju. Pati asmeniškai sekė ir studijavo visus laikraščius. Iki pirmojo R. G. straipsnio pasirodymo 2012-12-25 žiniasklaidos priemonėse nebuvo nei vieno straipsnio, kuriame jos sūnus būtų siejamas su pedofilu A. Pats pirmas pasisakymas apie tai buvo tik „Laisvame laikraštyje“. E. J. laida galėjo būti žymiai vėliau.

Straipsnių tikslas buvo jos sūnų V. paversti į pedofilą A., tai matosi iš pirmojo straipsnio antraštės. Visi supranta kas yra įtariamasis byloje ir kad pedofilijos byloje jos sūnus įvardytas įtariamuoju, yra baisus įžeidimas. Iš straipsnių konteksto galima suprasti, kad kaip įtariamasis minimas ne kažkas kitas, o būtent V. M., nes D. K. yra iškirtas į kitą eilutę. R. G. knygoje taip pat įvardijami 9 asmenys, V. visur priskiriamas prie įtariamųjų. D. K. yra minimas kaip devintas, o V. yra priskiriamas prie F., Ū. ir N. Jie turėjo raudoną automobilį, nežino iš kur R. G. apie tai žino. Prie Kauno apygardos teismo nebuvo nei aikštelės, nei sargo.

Sūnaus V. nuotraukas N. V. pateikė  praėjus 4 ar 5 mėnesiams po straipsnio „Aidas ar Vaidas?“ publikavimo. Ji norėjo, kad N. V. parodytų mergaitei sūnaus nuotrauką, kad būtų užkirstas kelias toliau skleisti informaciją ir visuomenė jų nepersekiotų. Pirmą kartą N. V. apie nuotraukas pasisakė per jos interviu „Laisvame laikraštyje“. Iki tol ji niekada viešai nebuvo susiejusi A. fotoroboto su jos sūnumi V. Ji pati dėjo daug pastangų, kad N. V. paneigtų tą informaciją dėl jos sūnaus sąsajų su A. 2011 metų lapkričio 2 d. „Laisvas laikraštis“ išspausdino jos interviu, kuriame buvo N. V. pasakymas, kad mergaitė nepažino V. M. iš nuotraukos. Šis interviu buvo išspausdintas N. V. dėka, po daugkartinių jos prašymų. „Laisvame laikraštyje“ nebuvo jokių kitų komentarų ar žinučių, paneigiančių R. G. straipsniuose pateiktą informaciją.  Laidoje „Akistata“ nebuvo užsimenama apie V. sąsajas su pedofilijos byla. R. G. būdavo (duomenys neskelbtini), dalyvavo K. laidotuvėse. Galbūt iš tų žmonių ji galėjo girdėti kalbas apie V. M., tačiau ji apie jokias sūnaus sąsajas su pedofilijos byla nieko nežinojo. 2013-02-19 duodama interviu portalui Balsas.lt nurodė, kad 2009 metais K. įtraukė jų šeimą į savo keršto sąrašą, tačiau šiame interviu ji tik aptarė faktus, kurie nustatyti ikiteisminio tyrimo metu 2012-2013 metais. Neneigia sakiusi, kad 2010 metų vasarą ir rudenį jų šeima buvo sekama, tačiau jai apie tai tapo žinoma per ikiteisminius tyrimus jau vėliau, 2012 metais. Taip pat duodama interviu yra nurodžiusi, kad netrukus po to, kai laikraščiuose buvo pranešta apie jos sūnaus žūtį, pasirodė komentarai pedofilijos tema. Bet V. M. juose nebuvo siejamas su pedofilu A., nebuvo konkrečių nuorodų, kad jis įtariamasis, važinėjo raudonu automobiliu, kad jo fotorobotas padarytas ir pan. Netiki, kad R. G. rašydama straipsnius siekė apginti jos sūnų. Ji dirba žurnalistinį darbą, turi teisinį išsilavinimą, yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tačiau jos straipsniuose faktai pateikti ir sugrupuoti taip, kad  visuomenė suprato, jog jos sūnus siejamas su pedofilu A.

Po R. G. straipsnių „Laisvame laikraštyje“ prasidėjo jų šeimos košmaras. Kiti du nepilnamečiai vaikai S. ir N. A. buvo persekiojami komentarais, žinutėmis, kuriose buvo nurodoma, kad jie yra pedofilo sesuo ir brolis, o ji pedofilo mama. Ji rašė prašymą pakeisti dukros pavardę, kad apsaugotų nuo neigiamo žiniasklaidos sukelto visuomenės  požiūrio į jų šeimą. Dukra buvo pakankamai žinoma, kaip dainuojanti, su daug kuo bendraujanti, todėl paskleista informacija turi labai didelį neigiamą poveikį. Pedofilija visuomenėje yra vertinama kaip baisiausias nusikaltimas, todėl visuomenės panieka juos lydės dar daug metų. Savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl grasinimų, kad ji pagimdė pedofilą V. Jos vaikams rašomi įžeidinėjimai žinutės komentarai po straipsniais, su apsauga turi vaikščioti, yra sekami. Tai yra simbolinis ieškinys, nes jie patiria didžiulį visuomenės persekiojimą ir panieką.

Liudytojas D. V. teismui paaiškino, kad jam, kaip (duomenys neskelbtini), yra žinomas „Laisvasis laikraštis“, šito laikraščio leidyba. Kaip atsakingas už informacijos turinį asmuo „Laisvame laikraštyje“ jiems yra žinomas šio laikraščio (duomenys neskelbtini) A. D., kuris ne kartą buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn. Kai į Žurnalistų etikos tarnybą būdavo kviečiamas atsakingas už informacijos turinį „Laisvame laikraštyje“ asmuo, visuomet atvykdavo A. D. ir jam būdavo surašomi protokolai, nagrinėjamos administracinių teisės pažeidimų bylos. Teisės aktų, kuriuose būtų nurodyta, kas yra atsakingas asmuo „Laisvajame laikraštyje“ nematė.

Pagrindinis teisės aktas, kuris nustato informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigas yra Visuomenės informavimo įstatymas. Už žiniasklaidos priemonėje pateiktos informacijos turinį atsako paskirtas atsakingas asmuo, kuris dažniausiai būna redaktorius arba vyr. redaktorius. Tą asmenį turi paskirti informacijos skleidėjas arba rengėjas - leidybą organizuojantis fizinis ar juridinis asmuo. Atsakingas asmuo dažnai sutampa su redaktoriumi, bet gali ir nesutapti. Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. 7 d. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį, kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Jei laikraštis pats įvardija, kas yra jo redaktorius, tai reiškia, kad jis įvardija konkretų asmenį, kuris yra atsakingas už informacijos turinį. A. D. „Laisvame laikraštyje“ nurodytas (duomenys neskelbtini), nuo kurio ir prasideda tikrinimas. Jeigu jis pateiktų įrodymus, kad jis už konkretaus spaudinio paskelbimą nebuvo atsakingas ir ta pareiga buvo perkelta kitam asmeniui, būtų sprendžiamas kito asmens atsakomybės klausimas.  Tačiau Žurnalistų etikos inspekcijoje tikrinamais atvejais A. D. buvo ir konkrečių straipsnių autorius, todėl nekildavo abejonių, kad jis ir buvo atsakingas už jų turinį.

Joks teisės aktas nenustato kokia turi būti atsakingo už informacijos turinį asmens paskyrimo procedūra. Visuomenės informavimo įstatymo 23 str. neįpareigoja raštiškai paskirti atsakingą už informacijos turinį asmenį. Visuomenės informavimo priemonės vidaus organizavimas, kaip turėtų veikti redaktorius, žurnalistas, yra palikta viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo laisvei. Tai išplaukia iš žiniasklaidos priemonės laisvės principo.  Visuomenės informavimo įstatymo 23 str. pasakyta, kad viešosios informacijos rengėjas privalo turėti vidaus tvarkos taisykles arba vidaus etikos kodeksą. Jam per dešimt savo veiklos metų nėra tekę matyti, kad „Laisvas laikraštis“ turėtų kažkokias vidaus taisykles. Tokių dokumentų nereikalaudavo, nes nebuvo pagrindo manyti, kad už turinį atsakingas kitas asmuo, o ne A. D..

Visuomenės informavimo priemonės pareiga yra patikrinti skleidžiamą informaciją.  Jeigu parašoma po straipsniu, kad tai subjektyvi žurnalisto nuomonė ar komentaras  tai nereiškia, kad tai ir bus tik nuomonė ar komentaras, reikia vertinti to straipsnio turinį. Jeigu nuomonės neįmanoma patikrinti tiesos požiūriu, jai vis tiek keliami sąžiningumo ir etiškumo reikalavimai. Redaktoriaus pareiga patikrinti, ar nuomonė pareikšta sąžiningai ir etiškai. Jeigu straipsnyje pateikiama informacija žemina arba žeidžia žmogaus garbę ir orumą, atsakomybė tenka tam kas tokį straipsnį parašė ir tam, kas jį viešai publikavo. Rengėju gali būti laikomas straipsnio autorius. Laikraštis išspausdinęs tą straipsnį bus laikomas skleidėju. Išspausdinimas prilygsta paskleidimui. Už įstatymo draudžiamos informacijos paskleidimą atsako visuomenės informavimo priemonė kaip skleidėjas, nes skleidėjas kontroliuoja visuomenės informavimo priemonės turinį, atsako už jos teisėtumą.

M. M. protokolo-pareiškimo patikslinimo metu pateikė “Laisvo laikraščio” 2010-12-25 publikacijos “Aidas ar Vaidas?” ir “Laisvo laikraščio” 2011-05-07 publikacijos „Tik per griežtai?!!!“, kopijas (t.1, b. l. 20-24).

2013-08-02 A. J. G. semiotikos ir literatūros teorijos centro specialisto išvadoje nurodyta, kad straipsnio „Aidas ar Vaidas“ kontekste frazė „4 įtariamieji, 4 liudininkai – viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai“ nurodo žmonių grupę, kurie kaltinami pedofilija, ir liudininkus, kurie kažką matė ir įtartinomis aplinkybėmis mirė. Straipsnio tikslas – įtikinti, kad V. turi būti laikomas įtariamuoju ir kad toks žingsnis padėtų užbaigti bylą bei pademonstruoti skaitytojams, kad pedofilijos byla yra platesnio masto negu teisinės institucijos nori pripažinti ir atskleisti. Straipsnio pavadinimas, dėsningas informacijos susijusios su V. pateikimas, konkretus įtariamųjų apibrėžimas ir J. F. ir V. likimų sugretinimas skaitytojams leidžia susidaryti nuomonę, kad V. turėtų būti ketvirtas įtariamasis. Įtariamaisiais taip pat įvardijami J. F., A. Ū. ir N. N.. Straipsnyje tendencingai kuriamas įspūdis, kad (duomenys neskelbtini) pirmininko įsūnis V. turėtų būti vienas iš pedofilijos bylos įtariamųjų ir ši informacija pateikiama kaip autoritetinga nuomonė, kuri yra skirta įtakoti skaitytojus. Abiejuose straipsniuose V. atpažinimas ir liudininko mirtis įvedama į pedofilijos bylos kontekstą ir nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pirmininko įsūnis V. dėl išvardintų aplinkybių derinio turi būti laikomas įtariamuoju. Abiejuose straipsniuose (duomenys neskelbtini) pirmininko sūnus V. dėsningai ir nuosekliai pateikiamas kaip pedofilijos bylos įtariamasis. Straipsnyje „Aidas ar Vaidas?“ ironiškas informacijos pateikimo būdas yra naudojamas kaip priemonė skaitytojui įtikinti pateikiamos informacijos akivaizdumu. Atskirai vertinant straipsnyje „Tik per griežtai?!!!“ pateiktą informaciją ir atsižvelgiant į jos kontekstą (visą straipsnio tekstą),  ši informacija (V. – pedofilijos bylos įtariamasis) negali būti laikoma atitinkančia tikrovę dėl šios priežasties: straipsnis „Tik per griežtai?!!!“ dėl savo pateikimo formos (ironiškas ir sarkastiškas komentavimas) yra asmeninio pobūdžio diskursas ir dėl to jame pateikiama informacija negali būti traktuojama kaip faktai arba tiesa. Ši išvada negalioja straipsniui „Aidas ar Vaidas?“, kuris pasižymi argumentacine struktūra ir autoritetingu pateikimu.

2011-09-04 daiktų pateikimo protokolu M. M. pateikė: 2011-02-14 M. M. prašymą LT Teisingumo ministerijai, 2012-07-21 laikraščio „Amerikos Lietuvis“ Nr.25(634) pirmą puslapį, šio laikraščio 11 puslapį su straipsniu „Nukritę nuo vyrių L. S. gynėjai“, 2012-08-27 M. M. prašymą laikraščio „Amerikos lietuvis“ redakcijai, išrašą komentarų po DELFI publikuotu straipsniu „Mįslingą brolio nužudymo dramą Išgyvenusiai S. M....“, S. M. LR paso paskutinių lapų kopija, N. A. M. LR paso paskutinių lapų kopija (t.1, b.l. 34-43).

2011-10-24 savaitraščio “Laisvas laikraštis” (duomenys neskelbtini) rašte Kauno VPK Kauno rajono Kriminalinės policijos skyriaus viršininkei D. G. parašė, kad “Laisvas laikraštis” straipsnius “Aidas ar Vaidas?” ir “Tik per griežtai?!!!“ gavo iš (duomenys neskelbtini) R. G.. Straipsnio „Aidas ar Vaidas?” autorius nurodytas dr. R. G., o straipsnio „Tik per griežtai?!!!“ autorius – B. A.. Šiuos straipsnius redakcija gavo elektroniniu paštu  iš R. G., o taip pat jos prašymą, kad straipsnis „Tik per griežtai“ būtų pasirašytas B. A. pavarde, todėl, tiksliai pasakyti negali, kas buvo šio straipsnio autorius, jis negali.

Kadangi R. G. „Laisvam laikraščiui“ rašo straipsnius jau daugelį metų, niekada netikrina jos tapatybės, ji pati dažniausiai jam paskambina, ir pasako, kokį straipsnį atsiųs. Straipsnio autoriaus tapatybės sutikrinimas neatliekamas, nes redakcija nėra policinė organizacija. Autorius, pateikdamas straipsnį, neprivalo nurodyti savo vardą ir pavardę ir patvirtinti tai savo asmens dokumentais, nes daugelis žmonių bijo teisėsaugos persekiojimo už savo pareikštą nuomonę. Todėl autorius gali nurodyti jam patinkantį pasirinktą pseudonimą. Į redakciją straipsnį gali pateikti ir kitas asmuo, nebūtinai jo autorius, tačiau autorystė dažniausiai nustatoma telefonu ar elektroniniu paštu, kad koks nors  pilietis parašo laišką ar paskambina, siūlydamas savo straipsnį. Pastoviems „Laisvo laikraščio“ apžvalgininkams nereikia tikslinti savo autorystės, tačiau jei laiškas ar straipsnis anoniminis, redakcija stengiasi patikrinti  jame skelbiamą informaciją arba kartu paskelbti ir straipsnyje minimų asmenų nuomonę. Kiek jam žinoma, R. G. kartais pasirašo B. A. slapyvardžiu. (t.1, b. l. 46).

2011-11-16 Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros rašte Nr. 1897 nrodyta, kad autorius, pateikdamas straipsnį, neprivalo nurodyti savo vardo ir pavardės, patvirtindamas tai savo asmens dokumentais. Autorius gali nurodyti jam patinkantį pasirinktą pseudonimą (b. l. 125).

Kauno apygardos prokuratūros 2013-04-29 rašte Nr. 2-33735, nurodyta, kad duomenų apie V. M. nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01793-10 nėra, Informatikos ir ryšių departamento duomenų bazėje nėra duomenų, kad V. M. būtų pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo, taip pat nenustatyta, kad V. M. galėjo žūti užsiimdamas nusikalstama veika (t. 2, b. l. 65).

2011-11-02 “Laisvame laikraštyje” išspausdintas M. M. interviu “Man labai norėtųsi išsiaiškinti, kas mane ir teisėją N. V. šitaip pakišo?” (t. 1, b. l. 70-88).

Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą melagingų prasimanymų apie mirusįjį, galinčių nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, paskleidimą. Baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką taikymas yra  susijęs su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje saviraiškos laisvės apribojimas taikant baudžiamąją atsakomybę pripažįstamas atitinkančiu Konvencijos 10 straipsnį inter alia tokiais atvejais, kai asmeniui, nesant pakankamo faktinio pagrindo, priskiriamas reikšmingo pobūdžio negatyvus elgesys arba labai negatyvus vertinamasis teiginys apie asmenį laikytinas perdėtu dėl pakankamo faktinio pagrindo nebuvimo, kai nesant pakankamo pagrindo priskiriami konkretūs faktai, kvalifikuotini kaip nusikalstama veika, kai asmenys apkaltinami neoficialiai, pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens teisę į nekaltumo prezumpciją (Pfeifer prieš Austriją, 2007 m. lapkričio 15 d., pareiškimo Nr. 12556/03; Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją, 2004 m. gruodžio 17 d, pareiškimo Nr. 49017/99).

Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 25 d. - sausio 7 d. 2011 m. savaitiniame laikraštyje „Laisvas laikraštis“ Nr. 48 buvo paskelbtas R. G. straipsnis „Aidas ar Vaidas?“ Šiame straipsnyje paskelbtas teiginys „4 įtariamieji, 4 liudininkai - viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai“. 2011-05-07 tame pačiame laikraštyje buvo paskelbtas B. A. kūrybiniu pseudonimu pasivadinusios R. G. straipsnis „Tik per griežtai?!!”. Šiame straipsnyje paskelbtas teiginys „<...> N. V. dar randa laiko sudaryti pradingėlio A. fotorobotą!!! O pagal jį teismo aikštelės sargas atpažino teismo pirmininko įsūnį ir jo raudoną automobilį!!! Tai iš nevilties sargas ir pasikorė“. Kaltinamoji R. G. pripažino parašiusi nurodytus straipsnius bei juos elektroniniu paštu pateikusi savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redakcijai, tačiau nurodė, kad savo straipsniais siekė apginti mirusįjį V. M. nuo nepagrįstų kaltinimų pedofilija ir nutraukti visas šiuo klausimu televizijoje bei spaudoje kilusias prieštaringas diskusijas. Rašydama straipsnius ji rėmėsi kitose žiniasklaidos priemonėse bei viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie mirusiojo V. M. sąsajas su pedofilijos byla. Straipsnyje „Aidas ar Vaidas?“ nurodė teisinius būdus, kaip reikėtų spręsti klausimą dėl pedofilijos byloje minimo trečiojo pedofilo A. asmenybės nustatymo (atlikti procesinį parodymo atpažinti veiksmą). Kaltinamoji taip pat nurodė, kad šio straipsnio sakinyje „4 įtariamieji, 4 liudytojai - viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai“ nėra minimas ir turimas omenyje mirusysis V., o antrąjį straipsnį „Tik per griežtai?“, rašė su sarkazmu bei ironija, šio straipsnio teiginiai, kad sargas pagal fotorobotą atpažino V. M. ir pasikorė yra pasityčiojimas iš visuomenėje sklindančių neteisingų vertinimų.

              Tokie kaltinamosios R. G. parodymai yra prieštaringi, be to, juos paneigia kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Nors kaltinamoji nurodė, kad pirmajame straipsnyje „Aidas ar Vaidas?“ minimų keturių įtariamųjų nėra V. M. vardo nei pavardės, tačiau savo parodymuose ji skirtingai aiškino straipsniuose nurodomą įtariamojo sąvoką, vienu atveju įvardindama įtariamąjį kaip baudžiamojo proceso dalyvį, o kitu atveju taip, kaip tai supranta visuomenė. Įvardydama straipsnyje minimus 4 įtariamuosius aiškino, kad turėjo omenyje F., N., Ū. bei K., tačiau taip pat ketvirtuoju įtariamuoju nurodė jau ne K., o S. Vėliau kaltinamoji vėl teigė, kad ketvirtasis įtariamasis visgi yra K., o straipsnyje turėtų būti žodžiai „tame tarpe". Tačiau iš straipsnio konteksto matyti, kad K. yra laikomas aukos gynėju, o jungtukas „ir" negali būti suprantamas kaip terminas „tame tarpe“. Be to, V. M. negali būti laikomas ir liudytoju, nes, anot kaltinamosios, minėto straipsnio kontekste liudytojai – tai asmenys, kurie turi žinių (kažką matė ar girdėjo) susijusių su pedofilijos byla ir apie tai pasisakė spaudoje ar televizijoje. Kaltinamosios teiginys, kad V. M. straipsnyje „Aidas ar Vaidas?“ neįvardytas kaip įtariamasis neatitinka jos pačios nurodomos šios straipsnio prasmės, nes tuomet nesuprantamas kaltinamosios deklaruojamas siekis atlikti procesinį atpažinimo veiksmą, kad būtų paneigtos V. M. sąsajos su trečiuoju pedofilu A.

Kaltinamosios R. G. kaltę patvirtina ir A. J. G. semiotikos ir literatūros teorijos centro specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog straipsnio „Aidas ar Vaidas?“ tikslas - įtikinti, kad V. turi būti laikomas įtariamuoju pedofilijos byloje. Konkretus įtariamųjų apibrėžimas skaitytojams leidžia susidaryti nuomonę, kad V. turėtų būti ketvirtas įtariamasis. Straipsnyje „Aidas ar Vaidas?“ ironiškas informacijos pateikimo būdas yra naudojamas kaip priemonė skaitytojui įtikinti pateikiamos informacijos akivaizdumu. Atskirai vertinant straipsnyje „Tik per griežtai?!!!“ pateiktą informaciją ir atsižvelgiant į jos kontekstą (visą straipsnio tekstą),  ši informacija (V. – pedofilijos bylos įtariamasis) negali būti laikoma atitinkančia tikrovę nes dėl savo pateikimo formos (ironiškas ir sarkastiškas komentavimas) yra asmeninio pobūdžio diskursas ir dėl to jame pateikiama informacija negali būti traktuojama kaip faktai arba tiesa. Tuo tarpu straipsnis „Aidas ar Vaidas?“ pasižymi argumentacine struktūra ir autoritetingu pateikimu.

              Pažymėtina, kad kaltinamoji R. G. kaltinime nurodytų straipsnių teiginius, jau aiškiai ir nedviprasmiškai įvardindama V. M. įtariamuoju pedofilijos byloje, plėtoja ir kitose savo publikacijose. Straipsnyje, publikuotame 2011-05-25 JAV lietuvių internetiniame laikraštyje „Bičiulystė“ ji nurodo, kad „<..> teisėjos N. V. darbovietėje per metus įvyko trejos laidotuvės, susijusios su pedofilijos byla: teisėjas J. F. nušautas, teismo primininko įsūnis, kaip trečias įtariamasis atpažintas – nušautas, teismo aikštelės sargas, atpažinęs įsūnį – pakartas (1. 2, b. l. 49). Tai patvirtina ne tik kaltinamosios veikos kryptingumą skleidžiant melagingus prasimanymus apie mirusįjį V. M., bet tokios informacijos paskleidimo mastą.

Atribojant melagingus prasimanymus kaip Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymį nuo nuomonės, t. y. faktų supratimo, vertinimo, požiūrio į faktus ir vertybes, komentarų, pažymėtina, kad nors nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais, jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų.

Byloje nustatytas kaltinamosios R. G. straipsniuose pateiktų teiginių neatitikimas tikrovei (melagingumas). Kauno apygardos prokuratūros 2013-04-29 rašte Nr. 2-33735, nurodyta, kad nėra duomenų apie V. M. nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 65-1-01793-10, taip pat nėra duomenų, kad V. M. būtų pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo ar kad jis galėjo žūti užsiimdamas nusikalstama veika (t. 2, b. l. 65).

Kaltinamosios parodymai, kad ji savo straipsniuose rėmėsi žiniasklaidos priemonėse ir viešojoje erdvėje (neįvardindama šaltinių) sklandančia informacija apie V. M. vertintini kaip neatitinkantys tikrovės, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kaltinamoji teismui pateikė šaltinius kuriais ji, jos pačios teigimu, rėmėsi rašydama savo straipsnius – dienraščio „Lietuvos rytas“ 2010 gruodžio 15 d. straipsnį „Teisėjo šeimoje tragedija“, 2010 m. gruodžio 14 d. straipsnį „Policija tiria mįslingą Kauno teismo pirmininko įsūnio mirtį“, Alfa internetinio portalo 2010 gruodžio 14 d. straipsnį „Nužudytas Kauno apygardos teismo pirmininko įsūnis“ ir 2011 rugsėjo 9 d. straipsnį  „Teisėjo įsūnį nužudė kovotojai su pedofilais“, laikraščio „Kauno diena“ 2010 m. gruodžio 15 d. internetinio portalo komentarus, interneto vartų „Delfi“ 2010 m. gruodžio 14 d. straipsnį „Nužudytas Kauno apygardos teismo pirmininko įsūnis“, „Karštas komentaras“ 2010 m. gruodžio 15 d. publikaciją, „Laisvo laikraščio“ 2011 vasario 24 d. straipsnį „Kas sieja pedofilijos bylos dalyvius“. Teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištyręs šias publikacijas teismas nustatė, kad juose nėra nurodyta, kad V. M. galėtų būti trečiasis pedofilas A. ar įtariamasis pedofilijos byloje, t.y. jų negalima pripažinti patikimais kaltinamosios straipsniuose nurodomos informacijos šaltiniais. Daugumoje straipsnių tik konstatuotas V. M. mirties faktas ir nurodoma, kad atliekamas tyrimas mirties aplinkybėms nustatyti, tuo tarpu Alfa internetinio portalo 2011 rugsėjo 9 d. straipsnį  „Teisėjo įsūnį nužudė kovotojai su pedofilais“ (kaip ir kitos kaltinamosios pateiktos publikacijos, kurių teismas neprijungė prie bylos) parašytas jau po kaltinamosios abiejų straipsnių pasirodymo, todėl neturi sąsajumo su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis. Kita vertus, pati kaltinamoji patvirtino, kad rašydama straipsnius rėmėsi visuomenėje sklandančiais gandais ir neturėjo objektyvių duomenų, jog antrajame straipsnyje minimas sargas atpažino V. M. pagal fotorobotą ir dėl to pasikorė. Taip pat negali nurodyti pirminio informacijos šaltinio, jog V. M. buvo tapatinamas su pedofilu A.

              Nukentėjusioji M. M. nurodė, kad ji sekė spaudą, kaupė publikacijų kopijas, tačiau iki R. G. straipsnių nebuvo jokių jos sūnaus sąsajų su pedofilijos byla. Prie Kauno apygardos teismo nėra automobilių stovėjimo aikštelės ir sargo, taip pat nėra jokių faktų apie tai, kad kažkas straipsnyje minimomis aplinkybėmis būtų pasikoręs. 2013-02-19 duodama interviu portalui Balsas.lt nurodė, kad 2009 metais K. įtraukė jų šeimą į savo keršto sąrašą, tačiau šiame interviu ji tik aptarė faktus, kurie nustatyti ikiteisminio tyrimo metu 2012-2013 metais. Neneigia, kad 2010 metų vasarą ir rudenį jų šeima buvo sekama, tačiau jai apie tai tapo žinoma per ikiteisminius tyrimus jau vėliau, 2012 metais. Pat po to, kai laikraščiuose buvo pranešta apie jos sūnaus žūtį, pasirodė komentarai pedofilijos tema. Bet V. M. juose nebuvo siejamas su pedofilu A., nebuvo konkrečių nuorodų, kad jis įtariamasis, važinėjo raudonu automobiliu, kad jo fotorobotas padarytas ir pan. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė už paskleidimą apie mirusįjį melagingų prasimanymų kyla nepriklausomai nuo to, koks yra tos informacijos šaltinis. Svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos melagingumą ir norėtų taip veikti.

Išdėstytų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad straipsnio „Aidas ar Vaidas?“ teiginyje „4 įtariamieji, 4 liudininkai - viso 8 negyvi pedofilijos bylos dalyviai. Ir negyvas aukos gynėjas - D. K.“ vertinant kartu su visu straipsniu kontekstu bei su publikacijos antrašte yra aiškiai įvardijama, kad V. M. yra įtariamasis pedofilijos byloje ir kad V. M. yra trečiasis pedofilas A. Antrajame kaltinamosios straipsnyje „Tik per griežtai?!!” konkrečiai suformuluoti teiginiai, kurie skaitytojui pateikiami kaip faktai: 1) N. V. sudarė trečiojo pedofilo A. fotorobotą, 2) pagal šį fotorobotą teismo aikštelės sargas atpažino teismo pirmininko įsūni, 3) po to sargas miršta. Šiuo teiginiu ir visame straipsnyje V. M. tapatinamas su trečiuoju pedofilu A. ir aiškiai pasakyta, jog padarytas A. fotorobotas, iš kurio aikštelės sargas atpažino, jog tai V.  Tokiu būdu, kaltinamoji per visuomenės informavimo priemonę – laikraštį „Laisvas laikraštis“ apie mirusįjį V. M. paskleidė ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją (melagingus prasimanymus), jam priskirdama konkretų procesinį - įtariamojo pedofilijos byloje, statusą bei sutapatindama su visuomenėje žinomu trečiuoju pedofilu A. ir pateikdama šią informaciją kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis. Kartu pažymėtina, jog byloje nustatytos aplinkybės paneigia galimybę, kad R. G. galėjo sąžiningai klysti dėl pateikiamos informacijos apie V. M. tikrumo. Paskleisti melagingi prasimanymai, t.y. įvardijimas, kad V. M. turėtų būti vienas iš pedofilijos bylos įtariamųjų bei jo sutapatinimas su trečiuoju pedofilu A., yra akivaizdžiai neigiamo pobūdžio. Pedofilija kaip nusikalstama veika visuomenėje neabejotinai vertinama vienareikšmiškai neigiamai. O nagrinėjamame kontekste pedofilijos byla turėjo itin didelį atgarsį visuomenėje, buvo aptarinėjama ir vertinama labai jautriai. Todėl akivaizdu, kad mirusiojo V. M. siejimas su šia byla, ypač įvardijant jį įtariamuoju pedofilijos byloje, gali nulemti žmonių panieką ir pakerta pagarbą jo atminimui. R. G. žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė tyčia, neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, tai darė suvokdama, kad paskleistos žinios gali nulemti žmonių panieką ir pakirsti pagarbą V. M. atminimui, ir siekė tokią informaciją (melagingus prasimanymus) paskleisti. Nors abu kaltinamosios R. G. paprašytus ir publikuotus straipsnius skyrė laiko tarpas, tačiau jos veika laikytina tęstine, nes padaryta analogišku būdu ir aplinkybėmis, paskleidžiant melagingus prasimanymus apie tą patį mirusįjį asmenį, t. y. veikiant vieninga tyčia. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad kaltinamosios R. G. veikoje yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai.

A. D. kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „Laisvo laikraščio“ (duomenys neskelbtini), bei leidžiamo leidinio „Laisvas laikraštis“ (duomenys neskelbtini), būdamas atsakingas už šios visuomenės informavimo priemonės turinį, 2010 m. gruodžio 25 – 2011 m. sausio 7 d., Nr. 48 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“, išspausdino autorės R. G. straipsnį „Aidas ar Vaidas?“ bei 2011 m. gegužės 7-13 Nr. 18 savaitraštyje „Laisvas laikraštis“, išspausdino autorės B. A. pseudonimu pasirašiusios R. G. straipsnį „Tik per griežtai?!!!“ kuriuose ji paskelbė melagingus prasimanymus galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą 2010 m. gruodžio 11 d. mirusiojo V. M. atminimui. Taigi, iš esmės kaltinimas A. D. grindžiamas dviem aspektais – kad jis buvo atsakingas už informacijos „Laisvame laikraštyje“ turinį pagal Visuomenės informavimo įstatymą asmuo ir išspausdino R. G. straipsnius, kuriuose pateikiami melagingi prasimanymai apie mirusįjį V. M..

Byloje paties kaltinamojo A. D. ir liudytojo D. V. parodymais nustatyta, kad „Laisvame laikraštyje“ nebuvo paskirtas atsakingas už visuomenės informavimo turinį asmuo, kaip numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo, jis atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. „Laisvo laikraščio“ (duomenys neskelbtini) ir UAB „Laisvo laikraščio leidyba“ (duomenys neskelbtini) yra tas pats fizinis asmuo – kaltinamasis A. D., todėl teismas sutinka su kaltinimo argumentais, kad būtent jis atsako už šios visuomenės informavimo priemonės turinį Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio prasme. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytus R. G. straipsnius išleido „Laisvas laikraštis“, kurio (duomenys neskelbtini) A. D..

Tačiau šių teismo nustatytų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad kaltinamasis A. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje ar taikant redakcinę atsakomybę pagal Visuomenės informavimo įstatymą galioja Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis atsakingas už tai, kad paskleidė melagingų prasimanymus apie mirusįjį, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, turi įrodyti kaltinimo šalis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens garbės ir orumo pažeidimas kaip civilinis deliktas ir nusikalstama veika negali būti sutapatinami.

Redaktoriaus atsakomybė, numatyta Visuomenės informavimo įstatyme savaime nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalį kilti. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimas asmens veikoje. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleisti melagingi prasimanymai, kurie gali nulemti žmonių panieką mirusiojo atminimui, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Kaltinamasis A. D. teisme parodė, kad straipsnius R. G. atsiuntė „Laisvo laikraščio“ redakcijai bendru elektroninio pašto adresu, kuriuo siunčiami visi straipsniai. R. G. straipsniai „Laisvame laikraštyje yra spausdinami automatiškai, jie nėra tikrinami ar redaguojami. Jis fiziškai negali patikrinti ir perskaityti  kiekvieno straipsnio, todėl tikrina tik nežinomų autorių straipsnius. Nežino, kas atidarė pašto dėžutė ir fiziškai perdavė R. G. straipsnius publikavimui į laikraštį ir neatsimena, kad su ja būtų kalbėjęs apie šių straipsnių turinį. Kaltinime nurodytus straipsnius perskaitė po jų publikavimo. Jis, kaip „Laisvo laikraščio“ (duomenys neskelbtini) negali atsakyti už konkrečių autorių straipsnių turinį, už straipsniuose pateiktą informaciją atsako patys autoriai. Šiuos kaltinamojo parodymus iš esmės patvirtina ir kaltinamosios R. G. parodymai, kad dėl kaltinime nurodytų straipsnių ji su niekuo nesitarė, juos nusiuntė į kelis laikraščius, o „Laisvas laikraštis“ juos atspausdino. Nesidomėjo jų eiga, tik paskui pamatė, kad jie atspausdinti. Nežino kaip Laisvame laikraštyje vyksta straipsnių priėmimas ir atrinkimas. Nepasitikrino, ar jos straipsniai buvo redaguoti. Su A. D. nei dėl vieno straipsnio nėra bendravusi. „Laisvo laikraščio“, kaip ir kitų laikraščių, vidaus reikalų nežino. Ji niekada neklausė, kas nusprendė ir kodėl jos straipsnį publikuoti, ar ne. Jai nėra žinoma, kas tikrina jos straipsnius. Liudytojas D. V. parodė, kad kaip atsakingas už informacijos turinį asmuo „Laisvame laikraštyje“ jiems yra žinomas šio laikraščio (duomenys neskelbtini) A. D., tačiau Žurnalistų etikos inspekcijoje tikrinamais atvejais A. D. buvo ir konkrečių straipsnių autorius, todėl nekildavo abejonių, kad jis ir buvo atsakingas už jų turinį.

Nagrinėjamoje byloje kaltinamasis A. D. nėra straipsnių „Aidas ar Vaidas“ ir „Tik per griežtai?!!” autorius, todėl taikant Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti ne tik tai, kad jis išspausdino R. G. atsiųstus straipsnius, bet ir tai, kad jis žinojo, jog šiuose straipsniuose pateikti melagingi prasimanymai, neparemti jokiais objektyviais duomenimis ar šaltiniais, suprato, jog spausdina būtent tokią informaciją, kuri gali nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo V. M. atminimui ir norėjo taip veikti. Tačiau kaltinamajame akte aprašant kaltinamajam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tokios aplinkybės nenurodytos, o byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai neginčijamai nepatvirtina jų buvimo. Pažymėtina ir tai, kad pagal EŽTT praktiką saviraiškos laisvės apribojimas taikant baudžiamąją atsakomybę yra kraštutinė priemonė, todėl jos taikymas turi būti pagrįstas reikšmingais ir pakankamais įrodymais bei motyvais, nustatytų bylos faktinių aplinkybių visuma turi būti įvertinta taikant kriterijus, atitinkančius Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintus principus. Kaltinamasis A. D. teisme nurodė, kad pas juos egzistavo nusistovėjusi praktika, kad R. G. straipsniai netikrinami, nes ji nuolatos rašo straipsnius, yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), todėl jam niekada nekilo abejonių dėl jos straipsnių turinio ir šaltinių patikimumo. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir kaltinamoji R. G.. Proceso metu ištyrus įrodymus nenustatyta, kad R. G. būtų kalbėjusi su kaltinamuoju apie straipsnių turinį, derinusi jų publikavimo aplinkybes ir kad A. D. būtų žinojęs šiuose straipsniuose pateiktų teiginių melagingumą ir sąmoningai, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia, šiuos straipsnius spausdintų. Teismo nustatytos aplinkybės, kad kaltinamasis A. D., kaip „Laisvo laikraščio“ redaktorius, savo veikloje iš esmės nesilaikė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų,  būdamas redaktoriumi ir visuomenės informavimo priemonės vadovu neužtikrino, kad kaltinime nurodyti R. G. straipsniai nebūtų publikuoti ir melagingus prasimanymus, niekinančius mirusiojo V. M. atminimą sudaranti informacija nebūtų paskleista, nėra pakankamos jo baudžiamajai atsakomybei pagrįsti, nes Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tuo tarpu įvertinus kaltinamosios R. G., kaltinamojo A. D., nukentėjusiosios M. M. ir liudytojo D. V. parodymus, rašytinę bylos medžiagą, konstatuotina, kad byloje nesurinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, kad A. D. padarė Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl jis išteisintinas.

Nukentėjusioji M. M., jos nepilnamečiai vaikai S. M. ir N. A. M., atstovaujami įstatyminės atstovės M. M. baudžiamojoje byloje pareiškė 30 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, priteisiant lygiomis dalimis po 15 000 Lt iš kiekvieno kaltinamojo. Nukentėjusioji M. M. nurodė, kad dėl kaltinime nurodytų straipsnių, jų teiginių bei viso konteksto, kuriais formuluojama visuomenės nuomonė, kad miręs jos sūnus V. M. buvo susijęs su byla, įvardijamas įtariamuoju, tapatinamas su trečiuoju pedofilu A., ji ir jos nepilnamečiai vaikai patyrė didžiulę neturtinę žalą. Savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl grasinimų, kad ji pagimdė pedofilą V. Nepilnamečiai vaikai S. ir N. A. buvo persekiojami komentarais, žinutėmis, kuriose buvo nurodoma, kad jie yra pedofilo sesuo ir brolis, o ji pedofilo mama. Ji rašė prašymą pakeisti dukros pavardę, kad apsaugotų nuo neigiamo žiniasklaidos sukelto visuomenės  požiūrio į jų šeimą. Paskleista informacija jiems turi labai didelį neigiamą poveikį, su apsauga turi vaikščioti, yra sekami. Vaikai tapo uždari, vengia bendrauti, nenori eiti į mokyklą, patiria didžiulę emocinę įtampą, didžiulį visuomenės persekiojimą ir panieką. Nukentėjusiosios ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžia rašytiniai bylos duomenys – į bylą pateikti internetinių portalų komentarai, pvz. Delfi 2012-12-15 publikuotas straipsnis “Paslaptingas brolio nužudymas nepalaužė jaunosios dalininkės S. M.” (b. l. 190-195) ir kt. Teismas sprendžia, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys, dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamosios R. G., atsižvelgiant į paskleistos informacijos pobūdį, jos mąstą ir sukeltas neigiamas pasekmes, yra pagrįstas. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji yra neįgali, iš byloje esančios pažymos matyti, kad jai nustatytas slaugos poreikis, todėl atlygintinos neturtinės žalos dydis mažintinas. Civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo A. D., paliekamas nenagrinėtu. Išteisinus kaltinamąjį gali būti pagrindas nukentėjusiesiems kreiptis dėl garbės ir orumo gynimo civilinio proceso tvarka (CK 2.24 straipsnis).

Skirdamas bausmę kaltinamajai R. G. teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, į kaltinamosios asmenybę - netekėjusi, aukštojo išsilavinimo, pensininkė, (duomenys neskelbtini), yra neįgali, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas daro išvadą, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta paskiriant kaltinamajai baudą, kurios dydis nustatytinas aukščiau Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto baudos dydžio vidurkio.

Byloje pateikti duomenys, kad nukentėjusioji M. M. turėjo 2000 Lt atstovavimo išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos priteistinos iš kaltinamosios R. G., tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis A. D. išteisinamas, jų dydis mažintinas per pusę.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 - 298, 301 - 305, 307 straipsniais, teismas,-

n u s p r e n d ž i a :

R. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalyje ir skirti jai 40 MGL (5200 Lt) baudą.

              Nukentėjusiosios M. M. ir jos atstovaujamų nepilnamečių S. M. bei N. A. M. ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš R. G. tenkinti iš dalies ir priteisti po 3500 Lt kiekvienam, viso 10 500 Lt.

              Priteisti iš R. G. 1000 Lt nukentėjusiosios M. M. atstovavimo išlaidoms padengti.

Paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 6800.

A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 313 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiosios M. M. ir jos atstovaujamų nepilnamečių S. M. bei N. A. M. ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš A. D. palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                             (parašas)                                                     Rasa Paužaitė

Nuorašas tikras:

Teisėja Rasa Paužaitė