Civilinė byla Nr. 3K-3-284/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4.2; 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos
Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl
neturtinės žalos atlyginimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Valstybinė teismo psichiatrijos
tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos
departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, viešoji
įstaiga Rokiškio psichiatrijos ligoninė, viešoji įstaiga Panevėžio apskrities
ligoninė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalimis, prašė teismą priteisti jai iš atsakovo
2 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad pagal verslo partnerių skundus
2000 metais jai buvo iškelta baudžiamoji byla, ji be teismo sprendimo 2001 m.
balandžio 10 d. buvo suimta ir iki verslo partnerių piniginių reikalavimų
patenkinimo uždaryta į Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato areštinę.
Ieškovės teigimu, dėl sulaikymo ji patyrė stresą ir psichologinį šoką, todėl
naktį iš 2001 m. balandžio 10-osios į 2001 m. balandžio 11-ąją areštinėje–daboklėje
jai pablogėjo sveikata ir ji buvo išvežta į Alytaus apskrities S. Kudirkos
ligoninę, kurioje jai konstatuota situacinė reakcija. Ieškovė nurodė, kad ši
reakcija jai sukėlė sunkų psichinės sveikatos sutrikimą, nors iki baudžiamojo
persekiojimo ji buvusi psichiškai sveika. Ieškovės teigimu, valstybės įstaigos
veiksmai, kuriais jai buvo atimta laisvė ir ji buvo uždaryta areštinėje–daboklėje,
buvo neteisėti, nes nebuvo nė vienos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), iš dalies pakeistos Protokolu Nr.
11, su papildomais Protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 71,2, 5 straipsnyje
nurodytos sąlygos, kuriai esant valstybė turi teisę asmeniui atimti laisvę.
Ieškovė pažymėjo, kad neteisėtas laisvės atėmimas
sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ir pažemino jos orumą, taip buvo pažeistas
Konvencijos 3 straipsnis, o atėmus laisvę dėl, verslo partnerių teigimu,
netinkamos sutartinės prievolės vykdymo, buvo pažeistas Konvencijos Protokolo
Nr. 4 1 straipsnis. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl neteisėtų policijos
pareigūnų veiksmų iki 2004 metų ji sunkiai sirgo, tačiau valstybės
pareigūnai užkirto kelią jai gintis teisme ir prievarta neteisėtai atėmė laisvę
– pritaikė stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovės teigimu,
stacionariam stebėjimui į Rokiškio psichiatrijos ligoninę 2004 m. balandžio 16
d. ji buvo paguldyta neįsiteisėjus 2004 m. balandžio 13 d. nutarčiai, atimant
teisę skųsti šią nutartį, priimtą jai nedalyvaujant. Ieškovė pažymėjo, kad
šioje ligoninėje buvo gydoma nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2004 m. balandžio
20 d. ir po to buvo perkelta į VšĮ Panevėžio ligoninės Psichosomatinį skyrių,
teisėjui A. M. vienvaldiškai priėmus tokį sprendimą.
Ieškovė teigia, kad šiais pažeidimais jai buvo
padaryta didelė žala: ji kentėjo dėl to, jog buvo paguldyta į psichiatrinę
ligoninę ir izoliuota nuo visuomenės, buvo veikiama vaistais, negalėjo gintis,
laisvai, nestebima pašalinių susitikti su advokatu, tartis su juo dėl gynybos,
laisvai bendrauti su šeima ir dirbti. Ieškovės teigimu, nustatant stacionarų
stebėjimą, teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 10, 208 straipsnius, jos kaltę padarius nusikaltimus nustatė jai
nedalyvaujant, taip atėmė teisę gintis nuo kaltinimo, užduoti klausimus
liudytojams, kviesti ir apklausti liudytojus.
Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai 2005 m.
vasario 11 d. nutartimi skyrė teismo psichiatrinę ir vėl – stacionarinę – ekspertizę,
kuri Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartimi pripažinta neteisėta.
Ieškovė nurodė, kad šie pažeidimai padarė didelę žalą, nes ji vėl buvo
izoliuota nuo visuomenės ekspertizei, dėl to išgyveno, turėjo rūpintis, kad
apeliacinės instancijos teismas panaikintų neteisėtą nutartį. Ieškovė pažymėjo,
kad, atlikus psichiatrinę ekspertizę, pareigūnė N. M. 2005 m. gegužės 30 d.
raštu pranešė teismui, kad J. K. yra psichiškai sveika, tačiau jos kaltumo
klausimą baudžiamojoje byloje ir toliau nagrinėjo tas pats teisėjas. Ieškovės
nuomone, teisėjas A. M. negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, nes jis keletą
kartų buvo nusprendęs, kad jai turi būti taikoma prievartos priemonė – stacionarinis
stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovė nurodė, kad nors vėliau
aukštesnės instancijos teismai pripažino, jog teisėjas neteisingai kvalifikavo
jos veiksmus, tačiau vadovavosi šio teisėjo nustatytomis faktinėmis
aplinkybėmis. Ieškovės teigimu, teisėjas dirbo kaip ikiteisminio tyrimo
teisėjas, todėl pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą negalėjo nagrinėti
bylos iš esmės. Taip buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą nešališką teismą,
teisė į gynybą, patirta didelės neturtinės žalos, buvo neteisėtai pripažinta
padariusi sunkų nusikaltimą, dėl to išgyveno, buvo pažeminta, turėjo nepatogumų
ir rūpesčių, reikėjo gaišti laiką ginant savo teises aukštesnės instancijos
teismuose ir leisti lėšas advokato pagalbai apmokėti.
Ieškovė nurodė, kad, Alytaus rajono apylinkės
teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pripažinus ją kalta pagal BK 182 straipsnio
1 ir 2 dalį, verslo partneriams buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, o
Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi patenkinus jos
apeliacinio skundo dalį dėl civilinio ieškinio, klausimas dėl civilinio
ieškinio buvo perduotas nagrinėti civlinio proceso tvarka; kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi iš dalies patenkino
J. K. kasacinį skundą, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir
bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, konstatavęs, jog byla
apeliacinės instancijos teisme nebuvo išsamiai išnagrinėta; kad Kauno apygardos
teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m.
vasario 28 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta suėjus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau šis teismas pripažino, kad
ji padarė nusikalstamą veiką ir kartu suteikė teisę į civilinį ieškinį verslo
partneriams. Ieškovė, manydama, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d.
nutartimi nepagrįstai buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimą ir kad minėta
nutartimi teismas pažeidė teisės normas ir ieškovės teises, kasaciniu skundu
kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi
atmetė jos skundą ir toliau tęsė pažeidimus, t. y. sprendė, kad ji yra
padariusi nusikaltimą, nustatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė pažymėjo,
kad šį sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija padarė nepaisydama to, kad dėl ieškovės baudžiamasis
persekiojimas jau buvo nutrauktas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn
senaties. Ieškovės teigimu, neužtikrindama veiksmingos jos teisių gynybos,
toliau neteisėtai persekiodama ieškovę ir pripažindama, kad dėl jos procesas
buvo teisėtas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija, kaip galutinė Lietuvos Respublikos teisminė institucija, ne tik
pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet ir Konvencijos 6
straipsnio 1 dalį, 12 straipsnį bei Europos Tarybos Statuto 3 straipsnį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija taip
pažeidė ir Konvencijos 18 straipsnį bei Konvencijos 6 straipsnį, nes teisėjų
kolegijos nutartimi (jos dalimi, kuria ieškovė pripažįstama įvykdžiusi
nusikaltimą) tęsė ankstesniais sprendimais septynerius metus trukusį
baudžiamąjį jos persekiojimą, kurio metu jai buvo taikomos gausios bei
neproporcingai sunkios ir didelę žalą padariusios sankcijos, taip pat vyko teismo
posėdžiai, nesuteikiant jai teisės juose dalyvauti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir
apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo Lietuvos
Respublikos 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė;
priteisė iš ieškovės valstybei 62,48 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pagal I.
D. pareiškimą dėl neteisėtų J. K. veiksmų Alytaus rajono vyriausiojo prokuroro
2001 m. vasario 12 d. nutarimu pagal tuo metu galiojusio BK 274 straipsnio 1
dalį (svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule –
sukčiavimas) ieškovei buvo iškelta baudžiamoji byla, o vėliau sujungta su Šiaulių
m., Kauno m. iškeltomis baudžiamosiomis bylomis. Teismas pažymėjo, kad
nurodytos baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2001 m. kovo
mėnesį, kviečiama atvykti į apklausas, į jas neatvyko, svarbias priežastis
patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl 2001 m. balandžio 10 d. ieškovė buvo
sulaikyta. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje esantis asmens laikinojo
sulaikymo protokolas patvirtina, kad 2001 m. balandžio 10 d. buvo sulaikyta,
nurodant, kad yra pagrindas manyti, jog ji gali pabėgti. Teismas nurodė, kad
byloje esantys duomenys patvirtina, kad sulaikymo dieną areštinėje pablogėjo
ieškovės J. K. sveikata ir gydymo įstaiga jai diagnozavo situacinę reakciją.
Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje esantis
I. D. pareiškimas patvirtina, jog baudžiamoji byla J. K. buvo iškelta esant
pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio BPK 125 straipsnio 1
dalies 1 punkte, ir tai buvo pagrindas parengtiniam tyrimui atlikti. Teismas
pažymėjo, kad laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka bei trukmė, numatyti tuo
metu galiojusio BPK 137 straipsnyje, bei vėliau J. K. skirtų kardomųjų
priemonių (namų arešto) paskyrimo tvarka, reglamentuota BPK 95 straipsnyje, 96
straipsnio 1 dalyje, 99 straipsnio 1 dalyje ir 100 straipsnyje, taip pat nebuvo
pažeista. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, skiriant laikinąjį sulaikymą,
asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama į
tikėtinumą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo parengtinio tyrimo pareigūnų,
trukdys procesui, bei įvertinant aplinkybes, kad ieškovė buvo pranešusi, jog
gydosi privačioje klinikoje, tačiau tardymui tai patvirtinančių dokumentų
nepateikė, turėjo užsienyje ryšių, dėl ko Tardymo skyrius pagrįstai įtarė J. K.
galint pasislėpti nuo tardymo, konstatavo, kad parengtinio tardymo pareigūnų
veiksmai įstatymo nuostatoms neprieštaravo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė
teismui nepateikė jokių įrodymų, kad buvo neteisėtai laikinai sulaikyta ir kad tam
nebuvo jokio pagrindo, o teiginiai, jog ją sulaikius ji patyrė ūminę stresinę
reakciją ir sunkiai susirgo, vertinto kritiškai, nes ieškovė ir iki laikinojo
sulaikymo sirgo ir gydėsi privačiai. Teismo teigimu, šią išvadą leidžia daryti
ir ta aplinkybė, kad susipažinę su baudžiamąja byla ieškovė ir jos gynėjas advokatas
Ž. R. 2003 m. sausio 29 d. prašė J. K. skirti teismo ambulatorinę
psichitarinę ekspertizę.
Teismas nurodė, kad, Alytaus rajono vyriausiajam
prokurorui 2003 m. vasario 14 d. patvirtinus kaltinamąją išvadą, J. K. baudžiamoji
byla 2003 m. vasario 18 d. buvo perduota Alytaus rajono apylinkės teismui, o
šio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutartimi J. K. buvo atiduota teismui pagal tuo
metu galiojusio BK 274 straipsnio 3 dalį, 274 straipsnio 2 dalį ir byla
paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2003 m. kovo 17 d. Teismas pažymėjo, kad
kaltinamoji išvada ir šaukimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo
išsiųsti J. K., tačiau šiuos dokumentus jai tik 2003 m. kovo 24 d. įteikė
Panevėžio m. PK darbuotojai, o J. K. informavo teismą, kad gydosi VšĮ Panevėžio
ligoninės Psichosomatiniame skyriuje. Teismas nurodė, kad J. K. į teismo
posėdžius neatvyko keturis kartus, nurodydama, kad gydosi, o į teismo
užklausimus VšĮ Panevėžio ligoninė pateikė informaciją, kad dėl sveikatos
būklės ji negali dalyvauti teismo posėdyje ir jai tikslinga skirti teismo
psichiatrinę ekspertizę, nes J. K. serga sunkių ligų kategorijai priskiriamu
psichiniu sutrikimu.
Teismas nurodė, kad, kilus abejonių dėl J. K. pakaltinamumo,
2003 m. liepos 30 d. nutartimi, dalyvaujant J. K. gynėjui Ž. R., teismas
paskyrė ieškovei ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kurią atliko
teismo psichiatrė ekspertė S. G. 2003 m. spalio 1 d. akte konstatuota, jog
ieškovė negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o pagal savo
sveikatos būklę negali dalyvauti teismo posėdyje, būti teisiama bei atlikti
laisvės atėmimo bausmę. Teismas pažymėjo, kad ekspertė nurodė, jog ieškovė
susirgo po nusikaltimo padarymo, be to, J. K. reikalinga skirti
stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, nes ambulatoriškai sunku
įvertinti, ar yra psichozės reiškiniai. Teismas nurodė, kad ambulatorinės
ekspertizės metu ekspertei neatsakius į dalį teismo klausimų, 2003 m. gruodžio
18 d. nutartimi, J. K. ir jos gynėjui Ž. R. dalyvaujant teismo
posėdyje, ieškovei buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir
ji buvo atiduota stacionariai stebėti ir tirti į Valstybinės teismo psichiatrijos
tarnybos Utenos ekspertinį skyrių. Teismas, įvertinęs tokią J. K. sveikatos
būseną, tą aplinkybę, jog neturi specialių žinių ir, nagrinėdamas tiek
baudžiamąsias, tiek ir civilines bylas, vadovaujasi specialistų išvadomis,
konstatavo, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai, nepažeisdamas
ieškovės teisių, be to, jai pačiai dalyvaujant teismo posėdyje (ekspertizės
paskyrimo klausimą palikus spręsti teismui), J. K. skyrė stacionarinę teismo
psichiatrinę ekspertizę. Teismas pažymėjo, kad šios nutarties ieškovė neskundė,
o ekspertizės metu buvo nustatyta, kad ieškovė J. K. serga laikinojo
pobūdžio psichikos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu su psichozės
simptomais, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Teismas nurodė, kad ekspertai 2004 m. vasario 5 d. aktu rekomendavo teismui
ieškovei skirti stacionarų medicininį stebėjimą bendro režimo stebėjimo
sąlygomis, psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą iki
pasveikimo bei nurodė, kad pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali
dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną.
Teismas nurodė, kad priverčiamųjų medicininių pobūdžio priemonių taikymo
klausimas buvo paskirtas nagrinėti 2004 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje, tačiau
teismas, įvertinęs Utenos ekspertinio skyriaus prašymą skubiai spręsti J. K. buvimo
vietos klausimą, 2004 m. balandžio 13 d. skyrė specialų teismo posėdį šiam
klausimui spręsti, apie kurio vietą ir laiką teismas raštu informavo Utenos
ekspertinį skyrių, J. K. bei jos gynėją advokatą Ž. R. Teismas nurodė, kad
iš baudžiamojoje byloje esančio Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. balandžio 9
d. rašto matyti, kad ekspertinė įstaiga patvirtino 2004 m. vasario 5 d. duotą
ekspertų išvadą bei nurodė, kad įstaiga neturi galimybės užtikrinti pilnaverčio
gydymo ir J. K. rekomenduojamas stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje pagal
gyvenamąją vietą iki bus paskirtas priverstinis gydymas, ir kad 2004 m.
balandžio 13 d. nutartimi teismas tenkino prašymą. Teismas pažymėjo, kad šiame
teismo posėdyje J. K. gynėjas nedalyvavo, pranešęs telefonu, kad neatvyks; baudžiamojoje
byloje esantys dokumentai patvirtina, kad teismo nutartis J. K., jos gynėjui ir
kt. buvo išsiųsta laiku. Teismas nurodė, kad 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės
akte Nr. 7 išdėstytų išvadų turinys leidžia konstatuoti, kad dėl savo ligos
pobūdžio ieškovė buvo pavojinga visuomenei. Teismas taip pat pažymėjo, kad akte
nurodoma, jog pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio
nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną, todėl ieškovė pagrįstai,
dėl sveikatos būklės nebuvo kviečiama dalyvauti teismo posėdyje, tačiau apie jį
buvo informuota. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2004 m.
balandžio 13 d. nutartį byloje dalyvaujantys asmenys turėjo teisę skųsti per dvidešimt
dienų nuo jos priėmimo, nesutikdama su priimta nutartimi tiek pati ieškovė,
tiek jos gynėjai turėjo teisę ir galimybę pasinaudoti apskundimo teise, tačiau
ja nesinaudojo.
Teismas nurodė, kad J. K. nuo 2004 m. balandžio 16
d. tolimesniam gydymui buvo perkelta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.
Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė sirgo sunkia liga ir jai nedelsiant buvo
reikalingas tinkamas gydymas, konstatavo, kad, nors 2004 m. balandžio 13 d.
nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi, ieškovė pagrįstai buvo perduota ligoninei,
kuri galėjo užtikrinti J. K. būtiną gydymą, ir todėl nėra pagrindo
konstatuoti, jog buvo pažeistos ieškovės teisės, priešingai – ieškovei laiku
nesuteikus tinkamo gydymo, jos sveikata galėjo tik pablogėti. Teismas pažymėjo,
kad įrodymų, jog ieškovei nebuvo reikalingas gydymas, teismui nepateikta.
Teismas nurodė, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos
ligoninėje J. K. gydėsi 2004 m. balandžio 16 d. – 2004 m. balandžio
23 d., o 2004 m. balandžio 23 d. – 2004 m. gegužės 28 d. VšĮ Panevėžio
ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Teismo teigimu, nors ieškovė teigia, kad iš
VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės į VšĮ Panevėžio ligoninę ji buvo perkelta
„suderinus“ su teisėju A. M., tačiau tai patvirtinančių neginčijamų įrodymų
teismui nepateikta.
Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės
teismas, vadovaudamasis 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės aktu, 2004 m. birželio
10 d. nutartimi, pradėjo procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo
ir, vadovaudamasis galiojusio BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėjo iki J. K. pasveiks. Alytaus rajono
apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartimi J. K. buvo paskirta
priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo
sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje; nutartis buvo skundžiama,
tačiau skundas atmestas, pripažinus nutartį teisėta ir pagrįsta. Teismas
pažymėjo, kad ši priverčiamoji medicininė priemonė buvo paskirta atsižvelgiant
į Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų išvadą bei teismo medicinos ekspertės N. M.,
dalyvavusios teismo posėdyje, nuomonę. Priimant šią nutartį ieškovė į teismo
posėdį nebuvo kviečiama, tačiau posėdyje dalyvavo jos gynėjas advokatas A. M.,
todėl teigti, jog ieškovės teisės buvo pažeistos, nėra pagrindo, nes jos
dalyvavimas posėdyje galėjo pabloginti jos sveikatos būseną, o duomenų, kad
ieškovė yra pasveikusi, teismui nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad nors
ieškovė teigia, kad jos būklė po gydymo pagerėjo, todėl nebuvo pagrindo skirti
priverčiamosios medicinos priemonės – stacionaraus stebėjimo bendro stebėjimo
sąlygomis, nes VšĮ Panevėžio ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažymoje
nurodyta, kad jos savijauta yra pagerėjusi, tačiau minėtos ligoninės pažyma
buvo išduota 2004 m. birželio 16 d., t. y. po priverčiamosios medicininės
priemonės skyrimo, ir teismui posėdžio metu nebuvo pateikta. Teismas nurodė,
kad Kauno apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 14 d. nutartimi skundą atmetė
ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartis
yra teisėta ir pagrįsta, bei nurodė, kad apie J. K. pasveikimą teismas turi
būti informuotas įstatymų nustatyta tvarka, o ne raštu. Teismas pažymėjo, kad
ieškovės dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, VšĮ Panevėžio
ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažyma patvirtina, kad nuo 2004 m. gegužės 28
d. ieškovė gydėsi ambulatoriškai, nors jai buvo paskirtas stacionarus
stebėjimas. Teismo nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad Alytaus rajono
apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis nebuvo tinkamai vykdoma, o
ieškovė nuo 2004 m. gegužės 28 d. iki ji 2004 m. lapkričio 16 d.
atvyko į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę nuo visuomenės nebuvo izoliuota,
bendravo su šeimos nariais ir artimaisiais. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė
teigia, kad teisėjas A. M. turėjo pareigą kas šešis mėnesius spręsti dėl jai
paskirtos medicininio poveikio priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar
panaikinimo, tačiau, vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3, 4 dalimis, tai
sprendžia teismas, kurio teritorijoje taikoma medicininio poveikio priemonė,
pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Teismas nurodė, kad stacionarus
stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo vykdomas Rokiškio psichiatrinėje
ligoninėje, todėl šį klausimą 2005 m. sausio 13 d. nutartimi išsprendė Rokiškio
rajono apylinkės teismas, kuris tenkino 2005 m. sausio 4 d. ligoninės teikimą
ir panaikino priverčiamąją medicinos priemonę bei perdavė nutartį Alytaus
rajono apylinkės teismui tolesniam bylos nagrinėjimui. Teismas pažymėjo, kad
taip pat įvertintina aplinkybė, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m.
birželio 10 d. nutartis įsiteisėjo tik 2004 m. rugsėjo 14 d., Kauno
apygardos teismui išnagrinėjus skundą, todėl Rokiškio rajono apylinkės teismui
2005 m. sausio 13 d., t.y. po keturių mėnesių išsprendus 2005 m. sausio 4 d.
teikimą, ieškovės teiginys, kad klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių
taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo nebuvo išspręstas per šešis
mėnesius nuo šių priemonių paskyrimo, atmestinas.
Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės
teismas 2005 m. vasario 11 d. nutartimi, dalyvaujant J. K., jos gynėjui A. G.,
paskyrė ieškovei pakartotinę teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę,
atiduodant J. K. stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui
trims mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo faktinio J. K. paguldymo
į šią įstaigą. Teismas pažymėjo, kad, siekiant išnagrinėti bylą iš esmės ir
išspręsti, ar J. K. nusikaltimų padarymo metu buvo pakaltinama, ribotai pakaltinama
arba nepakaltinama, teismas pagrįstai skyrė pakartotinę ekspertizę, nes Utenos
ekspertinio skyriaus 2004 m. vasario 5 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 7
buvo nurodyta, kad apie ieškovės pakaltinamumą arba ribotą pakaltinamumą veikos
padarymo metu teismo psichiatrinės ekspertizės komisija galės atsakyti po
atlikto priverstinio gydymo stacionarinio stebėjimo sąlygomis. Teismas nurodė,
kad dėl nutarties dalies dėl paskirto trijų mėnesių tyrimo termino, apeliacinės
instancijos teismui buvo paduotas skundas, kuris Kauno apygardos teismo 2005 m.
kovo 17 d. nutartimi buvo patenkintas ir teismo nutartis pakeista, patikslinant
J. K. perdavimo stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui
terminą, jį nustatant iki ekspertizės akto pateikimo teismui, bet ne ilgiau
kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į
tai, jog nutartis nebuvo panaikinta, J. K. atidavimas į Utenos ekspertinį
skyrių ir pakartotinės ekspertizės atlikimas buvo teisėtas ir pagrįstas.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės
argumentus, kad teisėjas du kartus nagrinėjo tą pačią bylą, ir nurodė, kad 2004
m. birželio 10 d. nutartimi ieškovei buvo paskirta priverčiamoji medicinos
priemonė, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas, vadovaujantis BPK 401 straipsnio
2 dalies 4 punktu, buvo atidėtas, todėl daryti išvadą, kad bylą teisėjas
A. M. 2004 m. birželio 10 d. išnagrinėjo iš esmės, nėra pagrindo. Teismas
nurodė, kad tuo metu galiojusio BPK 223 straipsnyje buvo nustatyta, jog
kiekvieną bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas, todėl, ieškovei
pasveikus ir atlikus pakartotinę ekspertizę, kuri patvirtino, kad J. K. yra
psichiškai sveika ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tas pats
teisėjas A. M. pagrįstai toliau nagrinėjo J. K. baudžiamąją bylą ir priėmė
apkaltinamąjį nuosprendį.
Teismas konstatavo, kad J. K. argumentai, jog
baudžiamojo proceso metu teisėjas A. M. veikė kaip ikiteisminio tyrimo
teisėjas, todėl negalėjo priimti nuosprendžio jos byloje, yra nepagrįsti, nes
baudžiamoji byla teisme buvo gauta 2003 m. vasario 18 d. ir 2003 m. kovo 4
d. nutartimi J. K. atiduota teismui, o ikiteisminio tyrimo institutas BPK buvo
įtvirtintas įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui, t. y. 2003 m.
gegužės 1 d.
Teismas pažymėjo, kad ieškovės J. K. teiginiai,
jog teisėjas buvo suinteresuotas pripažinti ieškovę kalta, nepagrįsti jokiais
įrodymais.
Teismas nurodė, kad nors, ieškovės nuomone, Kauno
apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2007 m. gruodžio 4 d. nutartimis buvo pažeistos jos teisės, nes procesiniuose
teismo dokumentuose šie teismai konstatavo, kad ji padarė nusikalstamas veikas,
nors dėl jos byla buvo nutraukta, tačiau pagal BPK 332, 384 straipsnių
nuostatas teismai privalėjo analizuoti, ar J. K. pagrįstai buvo inkriminuoti
nusikaltimai, ar ji įvykdė šiuos nusikaltimus, ir tik konstatavus, jog įvykdytos
nusikalstamos veikos, teisingai jas kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso
nuostatas, o pasibaigus BK nustatytiems baudžiamosios atsakomybės terminams – nutraukti
bylą. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog baudžiamoji byla buvo nutraukta,
nesudaro pagrindo civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos
iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos
procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti.
Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo
padaryti pažeidimai turėjo įtakos baudžiamojo proceso trukmei. Teismas nurodė,
kad byloje nustatyta, jog baudžiamasis procesas truko daugiau kaip šešerius
metus, tačiau parengtinis tyrimas nebuvo intensyvus, nes, 2000 m. gegužės 22 d.
gavus D. J. D. pareiškimą, buvo pradėtos apklausos, ieškovė apklausta
ir dėl I. D. pateikto pareiškimo, tačiau kelti baudžiamąją bylą 2000 m.
liepos 1 d. buvo atsisakyta. Teismas nurodė, kad baudžiamoji byla J. K. buvo
iškelta 2001 m. vasario 12 d., tačiau parengtinis tyrimas byloje baigtas tik
2003 m. vasario 14 d., patvirtinus kaltinamąją išvadą ir bylą perdavus teismui.
Teismas pažymėjo, kad, nors baudžiamojo tyrimo metu buvo sujungtos kelios baudžiamosios
bylos, byloje buvo atliekamos prekinės ekspertizės, byla 2001 m. birželio
14 d. buvo sustabdyta iki bus gauti atsakymai dėl teisinės pagalbos iš
Belgijos Karalystės ir Olandijos teisingumo ministerijų, ir byla buvo atnaujinta
2002 m. lapkričio 18 d., ieškovė sirgo ir gydėsi, be to, J. K. ir jos gynėjas
nepagrįstai delsė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga,
tačiau tyrimas galėjo būti vykdomas intensyviau, operatyviau tvarkomi
užklausimai dėl teisinės pagalbos suteikimo, vykdomi vertimai bei apklausos.
Teismo teigimu, baudžiamoje byloje esantys duomenys rodo, jog, gavus atsakymus
į teisinės pagalbos užklausimus ir iki 2001 m. gruodžio 6 d. atlikus vertimus,
vėliau, iki byla buvo atnaujinta 2002 m. lapkričio 18 d., jokie veiksmai byloje
nebuvo atliekami. Teismas nurodė, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme,
bylos nagrinėjimas keletą kartų buvo atidėtas dėl ieškovės ligos, byloje
skirtos trys teismo medicininės ekspertizės, be to, posėdžiai buvo atidedami
neatvykus nukentėjusiesiems bei liudytojams, ieškovei naudojantis savo teise
skųsti procesinius sprendimus, tai neišvengiamai prisidėjo prie baudžiamojo
proceso trukmės. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės nėra pakankamos
pateisinti šešerius metus užsitęsusį bylos procesą. Teismas pažymėjo, kad
įvertintina ir ta aplinkybė, jog procesas užsitęsė iš dalies ir dėl pirmosios
instancijos teismo klaidų, padarytų priimant 2005 m. vasario 11 d. nutartį bei
apkaltinamąjį nuosprendį, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
Teismas nurodė, kad, konstatavus parengtinio tyrimo bei teismo padarytus
pažeidimus, tai reiškia neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių buvo uždelstas
šis tyrimas, konstatavimą, todėl yra pagrindas svarstyti ieškovės J. K. reikalavimą
dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismo teigimu, byloje surinkti duomenys leidžia
daryti išvadą, kad pareikšto baudžiamojo kaltinimo metu ieškovė patyrė įtampą,
nerimą, dėl to iš dalies pablogėjo sveikata ir ji gydėsi. Teismo nuomone, tam
tikrų neigiamų dvasinių išgyvenimų ieškovė patyrė ir dėl per ilgai trukusios
neapibrėžtos padėties, t. y. užtrukusio baudžiamojo persekiojimo, kuris baigėsi
bylos nutraukimu, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Teismas
nurodė, kad tai, jog baudžiamoji byla dėl J. K. buvo nutraukta ne
reabilituojančiu, o įstatymo nustatytu pagrindu, t. y. draudimu traukti
asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui, yra vienas iš
vertinamųjų kriterijų nustatant priteistinos žalos dydį. Teismas pažymėjo, kad
įvertintina, jog ieškovės atlikti
nusikalstami veiksmai, dėl
kurių suėjo baudžiamosios atsakomybės
senaties terminas,
nereabilituoja jos civilinių teisinių padarinių prasme, nes jos veiksmai
prieštaravo galiojančioms teisės normoms, ji buvo šių neteisėtų veiksmų dalyvė
ir tai iš dalies lemia ir priteistinos žalos dydį. Teismas nurodė, kad,
atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nustatytas Konvencijos 6 straipsnio
1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimas, taip pat atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktiką bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo konstatuotas proceso
trukmės pažeidimas ir kurios savo aplinkybėmis kiek įmanoma panašios į
nagrinėjamą bylą. Teismo teigimu, atsižvelgiant į teismų praktiką ir nustačius
visas civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovės nurodytas neturtinės žalos dydis (2
000 000 Lt) aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimam
padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai šios kategorijos bylose. Teismas
pažymėjo, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog ieškovė sunkia liga susirgo
dėl baudžiamojo persekiojimo ar neteisėtų pareigūnų veiksmų jos atžvilgiu, todėl,
įvertinęs užsitęsusį procesą, ieškovei priteisė 7000 Lt neturtinės žalos
atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. sprendimą
paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios
instancijo teismo argumentais.
Teisėjų kolegija nepripažino pagrįstais ieškovės
apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.249 ir 6.282 straipsnių normas, nes
baudžiamoji byla nutraukta ne reabilituojančiu, o įstatymo nustatytu pagrindu –
draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui; kad
ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas neturtinės žalos dydis (2 000 000 Lt)
aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir
prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių
Teismo praktikai.
Teisėjų
kolegija nepripažino pagrįstais atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos
Lietuvos Respubliko teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo argumentų.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio
22 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą ir
patenkinti ieškovės ieškinį; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame
skunde nurodyti šie argumentai:
1. Procesas J. K. baudžiamojoje byloje truko
pernelyg ilgai – beveik aštuonerius metus. Baudžiamoji byla buvo iškelta 2000
m. ir buvo nagrinėjama iki 2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 4 d. nutartyje baudžiamojoje
byloje buvo konstatuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
terminas suėjo 2005 m. rugpjūčio 1 d. Vertinant baudžiamosios bylos medžiagą,
akivaizdu, kad procesas nebuvo intensyvus. Asmens teisės į įmanomai trumpesnį
procesą užtikrinimo aspektu tai vertintina ir kaip nepagrįstas pasyvumas
(neveikimas), todėl pagrįstai pripažinta per ilga baudžiamojo proceso trukmė
ieškovės atžvilgiu.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto
baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią
laiką. Kasatorės teisė į tinkamą bylos išnagrinėjimą baudžiamojoje byloje buvo
pažeista. Sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė į teisingą teismą, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinama bylos trukmę
lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą
apskritai, bet jo pagrįstumą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką
bendriausia prasme bylos procesas vertinamas kaip atitinkantis įmanomai
trumpiausio laiko reikalavimą tada, kai jo trukmė yra mažesnė kaip dveji metai.
2. Kasatorė 2001 m. balandžio 10 d. nepagrįstai
buvo sulaikyta ir uždaryta į areštinę, tokiai procesinės prievartos priemonei
nesant jokių pagrindų. Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad vienos iš verslo partnerių,
inicijavusių kasatorės baudžiamąjį persekiojimą, giminaitis buvo tuo metu generalinis
komisaras V. G. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų kasatorei
skirto arešto teisėtumą. Atimant kasatorei laisvę, buvo pažeistas Žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis, reglamentuojantis, kad
kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Sprendžiant
klausimą, ar kasatorės areštas buvo teisėtas, būtina vadovautis ne tik BPK, bet
ir Konvencijos 5 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika,
suformuota aiškinant ir taikant Konvencijos 5 straipsnį. Arešto teisėtumas
pagal nacionalinę teisę savaime nesuponuoja arešto teisėtumo pagal Konvencijos
5 straipsnį. Taikant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, svarbu tai, ar arešto
taikymas apskritai buvo reikalingas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra
nurodęs, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, jog
kalbama apie vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės į laisvę – ribojimą.
Būtent neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais kasatorės uždarymas į areštinę
išprovokavo situacinę reakciją, kuri sukėlė jai psichinės sveikatos
sutrikimą.
Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Konvencijos 5
straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši
teisės norma turi būti taikoma su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse
įtvirtintomis sulaikymo ir suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis.
Kasatorę sulaikyti ir uždaryti į areštinę nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Kasatorė tuo metu buvo per 50 metų amžiaus, nesislapstė, baudžiamoji byla buvo
inicijuota pagal verslo partnerių pareiškimus, kasatorė atvyko į policijos
komisariatą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje
pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję)
faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti
nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra
būtina suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga. Tai, kad po to nebuvo kreiptasi
dėl suėmimo skyrimo kasatorei, patvirtina faktą, kad jos sulaikymas buvo
neteisėtas.
3. Teismai nustatė atlygintinos neturtinės žalos
dydį, neatitinkantį konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo (Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintų neturtinės žalos nustatymo kriterijų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad nustatyti neturtinės žalos
atlyginimo dydį, t. y. parinkti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusiojo
asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, pagal įstatyme nustatytus ir
teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnis), vadovaujantis
sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, yra teismo funkcija.
Vertinant bylos medžiagą, akivaizdu, kad priteistos piniginės kompensacijos už
patirtą neturtinę žalą dydis buvo parinktas, visiškai nesivadovaujant
protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais. Kasatorei priteistos
piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydis buvo parinktas
netinkamai aiškinant ir taikant neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias
materialiosios teisės normas. Teismas turi pareigą kiekvienu konkrečiu ateveju
atsižvelgti į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytus ir teismų praktikoje
suformuluotus žalos įvertinimo pinigais kriterijus. Teismai tinkamai neįvertino
kai kurių teisingam šio žalos atlyginimo dydžiui nustatyti reikšmingų
kriterijų, o kai kurių iš viso neaptarė ir į juos neatsižvelgė. Kasatorės patirti
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, patirti išgyvenimai
dėl prievartinio sulaikymo, arešto, laikymo psichiatrijos įstaigose, sveikatos
sužalojimo, privertimo kęsti dvasines kančias, pažeminimo, taip pat patirti
dvasiniai išgyvenimai dėl sugriauto ir prarasto verslo, dėl baudžiamojo persekiojimo
suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie teismo buvo įvertinti
7000 Lt, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2009, 2007 m. spalio 22 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2007, 2007 m. birželio 26 d. nutartyje
priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007, neturtinės žalos įvertinimas 85 000
Lt, 40 000 Lt, 20 000 Lt, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kasatorei
buvo priteistas neadekvatus, neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir
teisingumo kriterijų, taip pat ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, žalos atlyginimas. Kasatorei padaryta
žala sveikatai yra gana sunki ir sukėlė ilgalaikių padarinių. Priteistas
neturtinės žalos atlyginimo dydis pripažintinas neadekvačiu padarytai žalai. Apeliacinės
instancijos teismas sprendė klausimą dėl atlygintinos ieškovei neturtinės žalos
dydžio, visiškai neatsižvelgdamas į sulaikymo, arešto skyrimo neteisėtumą, į
neteisėtą paguldymą į psichiatrijos ligonines, po to atsiradusius padarinius,
t. y. sveikatos sužalojimą, taip pat į bylos nagrinėjimą aštuonerius metus,
ieškovės dvasinius išgyvenimus, kančias, nepatogumus, prarastą verslą.
IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai
argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos
Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo palikti nepakeistą
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 22 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Nagrinėjamoje byloje baudžiamojo proceso trukmė
pateisinama ne tik baudžiamosios bylos sudėtingumu, tačiau ir tarptautinio
elemento buvimu renkant įrodymus, nukentėjusiųjų ir liudytojų skaičiumi, galimų
atliktų nusikalstamų veikų skaičiumi, įrodymų kiekiu ir jų rinkimo sudėtingumu,
baudžiamosios bylos sustabdymu, atliktų ekspertizių skaičiumi, kasatorės
negalėjimu dalyvauti baudžiamajame procese dėl psichinių susirgimų, kitų
procese dalyvaujančių asmenų vengimu dalyvauti baudžiamajame procese. Alytaus
rajono apylinkės teismas ėmėsi visų veiksmų, kad baudžiamasis procesas truktų
kuo trumpiau.
Kasatorė klaidingai nurodo, kad baudžiamoji byla
buvo pradėta 2000 m. Baudžiamasis procesas prasidėjo 2001 m., Alytaus rajono
apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui 2001 m. vasario 12 d. nutarimu
iškėlus kasatorei baudžiamąją bylą. Baudžiamasis procesas dėl kasatorės baigėsi
2007 m., todėl procesas truko ne aštuonerius, o daugiau nei šešerius metus.
Teismai, vertindami bylos intensyvumą faktų
aspektu, laikėsi įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso
teisės normų. Teismai nustatė, kad įtakos baudžiamojo proceso trukmei turėjo ne
tik teisėsaugos institucijų nepakankamas veiksmų intensyvumas, tačiau ir kitos
aplinkybės, kurios nepriklausė nuo teisėsaugos institucijų veiksmų. Pagal
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso dalyviai, nors ir
neturėdami pareigos spartinti procesą, turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami
su jais susijusius proceso veiksmus ir susilaikyti nuo delsimo taktikos
naudojimo. Baudžiamasis procesas užsitęsė iš esmės dėl kasatorės susirgimo,
liudytojų, nukentėjusiųjų neatvykimo į teismo posėdžius, advokato negalėjimo
dalyvauti teismo posėdžiuose.
Teismai tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1
dalies, 6.250 straipsnio, 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas.
2. Teismai nustatė, kad baudžiamoji byla buvo iškelta
esant pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio BPK 125 straipsnio 1
dalies 1 punkte, ir tai buvo pagrindas parengtiniam tyrimui atlikti. Laikinojo
sulaikymo paskyrimo tvarka ir trukmė, vėliau kasatorei paskirtų kardomųjų
priemonių paskyrimo tvarka taip pat nebuvo pažeista. Spręsdami dėl kardomųjų
priemonių pareigūnai tinkamai taikė tuo metu galiojančių BPK ir BK normas.
Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad faktas, jog po jos sulaikymo pareigūnai
nesikreipė dėl jos suėmimo, savaime patvirtina sulaikymo neteisėtumą. Vienos
procesinės prievartos priemonės pakeitimas kita arba paskirtos procesinės
prievatos priemonės panaikinimas savaime nereiškia, kad ankstesnė procesinės
prievartos priemonė buvo paskirta nepagrįstai ar neteisėtai. Kasatorė neįrodė
aplinkybių, kurios suteiktų teisinį pagrindą jai reikalauti neturtinės žalos
atlyginimo dėl kardomųjų priemonių skyrimo. Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad
baudžiamasis procesas dėl kasatorės iš viso negalėjo būti pradėtas, nes ją su
nukentėjusiaisiais saistė civiliniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2007 m. gruodžio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad kasatorės veikos
atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimo sudėtį. Teismas
teisėtai paskyrė kasatorei stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje pagal
gyvenamąją vietą iki bus išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos
priemonių skyrimo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorė dėl savo ligos
pobūdžio buvo pavojinga visuomenei, kad priežastinio ryšio tarp kasatorės
laikino sulaikymo ir psichikos sutrikimų nėra, taip pat nėra jokių įrodymų, kad
psichikos sutrikimai atsirado dėl kasatorei taikomos procesinės prievartos
priemonės.
3. Teismai, spręsdami dėl žalos atlyginimo,
tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad
baudžiamoji byla dėl kasatorės buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn senaties terminui. Byla nutraukta ne reabilituojančiu, o įstatymo
nustatytu pagrindu – draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus
senaties terminui. Teismų nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis
atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30
straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos
nustatymo ir CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatytus žalos sumažinimo
kriterijus. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių
Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų
yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės
gyventojų pajamos, kiti ekonominio pobūdžio veiksniai. Kasatorės prašymas
priteisti jai 2 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka protingumo kriterijų,
nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Policijos
departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad teismai pagrįstai
nurodė, jog, atsižvelgiant į teismų praktiką ir nustačius visas civilinės
atsakomybės sąlygas, ieškovės nurodytas neturtinės žalos dydis neatitinka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos,
pažymėjo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog ieškovė sunkia liga susirgo
dėl baudžiamojo persekiojimo ar neteisėtų pareigūnų veiksmų. Atsiliepime
teigiama, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymus, nenukrypdami nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus
(nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką
sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis
teismas pasisako dėl kasaciniame skunde iškeltų teisės klausimų, kurie Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nebuvo aiškinti sprendžiant žalos atlyginimą tuo atveju, kai ji padaryta
dėl per ilgo baudžiamojo proceso bei su teise susijusių fakto klausimų,
turinčių reikšmės sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo atlyginti žalą.
Dėl teisės į žalos, padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamuoju
procesu, atlyginimą
Dėl neturtinės žalos,
padarytos nepateisinamai uždelstu baudžiamuoju procesu, atlyginimo teisės
klausimais išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-7-7/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros, byla Nr. 3K-3-428/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. Lietuvos Respublika,
atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-534/2009; kt.). Taigi šios
kategorijos bylose nagrinėjamos bylos pagrindu nėra teisinio neaiškumo ir
būtinumo formuoti naują taisyklę ar teismų praktiką. Nurodytose ir kitose
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, remiantis šio Teismo formuojama
praktika, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) sprendimais yra
išsamiai pasisakyta ir dėl neturtinės žalos atlyginimo privalomumo, jos sąlygų,
kriterijų ir kt., jeigu ji yra padaryta dėl per ilgo baudžiamojo proceso, todėl
šioje byloje kasacinis teismas teisės į žalos, padarytos nepateisinamai
uždelstu baudžiamuoju procesu, atlyginimo nedetalizuoja ir plačiau nepasisako.
Dėl pagrindų atlyginti žalą buvimo
Pirmosios instancijos
teismas konstatavo, kad yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Su
šio teismo motyvais dėl pagrindų buvimo sutiko ir apeliacinės instancijos
teismas. Kadangi nėra atsakovų ir trečiųjų asmenų kasacinių skundų, tai kasacinis
teismas netiria žemesnės instancijos teismų išvadų, kuriomis remiantis
priteistas neturtinės žalos atlyginimas, buvimo ir pagrįstumo.
Dėl atlygintinos žalos dydžio
Europos Žmogaus Teisių
Teismas baudžiamąjį procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas
baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo
oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis
padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo (EŽTT byla Šleževičius prieš Lietuvą). Vertinant
baudžiamojo proceso trukmę, šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad baudžiamasis
procesas prasidėjo 2001 metais, Alytaus rajono apylinkės prokuratūros
vyriausiajam prokurorui 2001 m. vasario 12 d. nutarimu iškėlus J. K. baudžiamąją
bylą. Galutinį nuosprendį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija priėmė 2007 m. gruodžio 4 d. Net remiantis vien tik aritmetiniu
skaičiavimu baudžiamasis procesas truko šešerius metus vienuolika mėnesių dvidešimt
dvi dienas. Tačiau vertinant baudžiamojo proceso trukmę atsižvelgtina ne tik į
matematinį baudžiamojo proceso trukmės termino skaičiavimą, bet ir į kitas
aplinkybes, kurios turėjo reikšmės šio proceso trukmei.
Pirmosios instancijos
teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje buvo atliekamos prekinės
ekspertizės; baudžiamoji byla 2001 m. birželio 14 d. teismo nutartimi buvo
sustabdyta iki bus gauti atsakymai dėl teisinės pagalbos iš Belgijos Karalystės
ir Olandijos teisingumo ministerijų. Baudžiamoji byla atnaujinta 2002 m.
lapkričio 18 d. Tuo metu ieškovė sirgo ir gydėsi, be to, J. K. ir jos
gynėjas nepagrįstai delsė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta
medžiaga. Taigi galima daryti išvadą, kad ši ikiteisminio proceso trukmė buvo nulemta
aplinkybių, kurių pašalinti negalėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Baudžiamoji byla teismui
buvo atiduota 2003 m. kovo 4 d. Po to, kai baudžiamoji byla buvo atiduota
teismui, kasatorė nedalyvavo keturiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Šios
aplinkybės nurodytos Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 30 d.
nutartyje skirti J. K. teismo psichiatrinę ambulatorinę ekspertizę. Šioje
nutartyje taip pat konstatuota, kad gydytojai raštu patvirtino, jog J. K. serga
sunkių ligų kategorijai priskiriamu sveikatos sutrikimu ir jai rekomenduoja
skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m.
liepos 30 d. nutartimi J. K. paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė
ekspertizė.
Vykdant šią teismo nutartį
buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė, psichologinė, narkologinė
ekspertizė. Šios ekspertizės aktas Nr. 133 surašytas 2003 m. spalio 1 d. (T. 1,
b. l. 203). Pažymėtina, kad teismo psichiatrė ekspertė padarė išvadą, kad J. K.
pagal sveikatos būklę negali dalyvauti teisiamajame posėdyje, būti teisiama;
yra ribotai pakaltinama ir jai reikalinga skirti stacionarinę teismo
psichiatrinę ekspertizę. Taigi, esant tokiai ekspertinei specialistų išvadai,
teismas neturėjo galimybės priimti procesinį sprendimą, kuriuo galėjo išspręsti
klausimą dėl kasatorės padarytos veikos.
Alytaus rajono apylinkės
teismas 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi J. K. paskyrė stacionarinę teismo
psichiatrinę ekspertizę. Pagrindinis motyvas skirti ją buvo ambulatorinės
teismo psichiatrinės ekspertizės akto, teisme gauto 2003 m. lapkričio 17 d.,
išvados, tarp kurių yra ir tokios, jog teismo psichiatrė ekspertė negali
atsakyti į daugelį klausimų (T. 1, b. l. 42–43).
Iš Valstybinės teismo
psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. balandžio 9 d. rašto darytina
išvada, kad stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė atlikta 2004 m. vasario
5 d. (T. 1, b. l. 47). Iš šio rašto taip pat darytina išvada, kad J. K. diagnuozotas
laikinas psichikos sutrikimas ir jai rekomenduotas stacionarus stebėjimas psichikos
priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą iki bus paskirtas priverstinis
gydymas. Toks stebėjimas paskirtas Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m.
balandžio 13 d. nutartimi (T. 1, b. l. 49–50).
2004 m. vasario 5 d. Valstybinės
teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrinės, psichologinės,
narkologinės ekspertizės akte Nr. 7 (T. 1, b. l. 220) ekspertų psichiatrų
komisija teismui pateikė išvadas (T. 1, b. l. 228–230), kuriose nurodė, kad J.
K. šiuo metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, jai
taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, rekomenduotinas stacionarus
stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą iki
pasveiks, pagal psichikos sveikatos būseną negali dalyvauti teisminio
nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną, o į visus teismo
pateiktus klausimus ekspertų komisija galės atsakyti po priverstinio gydymo
stacionarinio stebėjimo sąlygomis.
Pirmosios instancijos
teismui taip pat buvo pateikta epikrizė iš ligos istorijos už laikotarpį nuo
2004 m. balandžio 16 d. iki tų pačių metų balandžio 23 d., kai ji buvo gydoma
Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (T. 1, b. l. 215). Joje taip pat nurodomas J.
K. psichikos sutrikimas.
Alytaus
rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 10 d. nutartimi (T. 1, b. l. 51–57),
remdamasis medicininiais ir kitais duomenimis, atidėjo baudžiamosios bylos
nagrinėjimą iki pasveiks J. K. ir jai skyrė priverčiamąją medicinos priemonę –
stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos
priežiūros įstaigoje. Pažymėtina, kad J. K. visą laiką naudojosi profesionalių teisininkų
– advokatų paslaugomis. Nurodytą teismo nutartį jos gynėjas apskundė Kauno
apygardos teismui (T. 1, b. l. 58). 2004 m. birželio 28 d. skunde (Kauno
apygardos teisme jis gautas 2004 m. birželio 30 d.) J. K. gynėjas nekelia
abejonių dėl J. K. susirgimo ir nurodo, kad „teismas medikų išvadų
pagrindu ėmėsi atitinkamų priemonių, po ko pasikeitė J. K. sveikatos būklė“.
Tai reiškia, kad ir J. K. gynėjas neabejojo, jog ši sirgo psichikos liga ir
teismas taikė tinkamas teisines priemones, nes jas pritaikius pasikeitė J. K. sveikatos
būklė, t. y. pagerėjo. Skunde advokatas taip pat nurodė, kad, pasikeitus J. K.
sveikatos būklei, pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti priverčiamųjų medicinos
priemonių, o „privalėjo spręsti klausimą dėl pakartotinės stacionarinės teismo
psichiatrinės ekspertizės paskyrimo“. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 14 d. nutartimi šį J. K. gynėjo
advokato skundą atmetė, nes ekspertai psichiatrai neatsakė į teismo klausimą,
ar kaltinamoji suprato savo veiksmus veikos padarymo metu, o nuo atsakymo į šį
klausimą priklausė, ar J. K. veikos padarymo metu buvo pakaltinama, ar nepakaltinama
(Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsnis), t. y. ar už
padarytą veiką ji gali ar negali atsakyti baudžiamąja tvarka. Minėta, kad ekspertai
psichiatrai 2004 m. vasario 5 d. išvadoje buvo atsakę, kad J. K. šiuo metu
negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tačiau ekspertai
psichiatrai neatsakė į pagrindinį klausimą, ar J. K. buvo pakaltinama
veikos padarymo metu.
Rokiškio rajono apylinkės
teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartyje (T. 1, b. l. 64) konstatuota, kad J. K. psichinė
būklė pagerėjo. Nutartyje taip pat kontattuota, kad gydytojų psichiatrų
išvadoje nurodyta, jog J. K. psichinė būklė stabilizavosi, elgesys adekvatus.
Alytaus rajono apylinkės
teismas 2005 m. vasario 11 d. nutartimi (T. 1, b. l. 65, 66) J. K. paskyrė
pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Taigi šia nutartimi realizuoti
ankstesni teismo klausimai ekspertams psichiatrams dėl ieškovės nepakaltinamumo
veikos padarymo metu, kartu realizuojant ir J. K. gynėjo 2004 m. birželio 28 d.
skunde išdėstytą teismo pareigą „spręsti klausimą dėl pakartotinės
stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo“. Vadinasi, šia
nutartimi taip pat atsiliepta į J. K. gynėjo advokato skundą skirti pakartotinę
teismo psichiatrinę ekspertizę (T. 1, b. l. 58).
Dėl šios (2005 m. vasario
11 d.) teismo nutarties teisiamoji J. K. ir jos gynėjas 2005 m. vasario 23
d. padavė skundą Kauno apygardos teismui (T. 1, b. l. 68). Jame taip pat
pripažįstama, kad J. K. po pradėto teisminio persekiojimo turėjo psichikos
sutrikimų. Skunde nurodoma, kad nei pasveikusi teisiamoji, nei gynėjas
neprieštarauja pakartotinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimui, tačiau
nesutinka, kad J. K. būtų stebima ir tiriama stacionariai tris mėnesius.
Analogišką prašymą išdėstė ir pati J. K. 2005 m. kovo 3 d. skunde Kauno
apygardos teismui (T. 1, b. l. 69). Šiame skunde J. K. nurodo, kad jos tyrimo
terminas stacionarinėje įstaigoje galėtų būti apie keturias savaites, t. y.
apie vieną mėnesį. Šiuos skundus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo ir 2005 m. kovo 17 d. nutartimi (T. 1, b.
l. 70) juos iš dalies patenkino. Apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad
J. K. atiduodama į Utenos ekspertinį skyrių iki ekspertizės akto
pateikimo, bet ne ilgiau kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Alytaus rajono
apylinkės teismas 2005 m. gegužės 18 d. raštu J. K. pranešė, kad į Utenos
ekspertinį skyrių ji privalo savanoriškai nuvykti 2005 m. gegužės 23 d. Utenos
ekspertinis skyrius 2005 m. gegužės 30 d. raštu (T. 1, b. l. 73) Alytaus rajono
apylinkės teismui pranešė, kad J. K. 2005 m. gegužės 30 d. atlikta stacionarinė
teismo psichiatrinė ekspertizė, o baudžiamąją bylą atsiųs 15 d. laikotarpiu.
Alytaus rajono apylinkės
teismas 2006 m. vasario 28 d. priėmė nuosprendį (T. 1, b. l. 74–82)
baudžiamojoje byloje. J. K. pripažinta kalta, kad apgaule savo naudai įgijo trijų
asmenų turtą.
Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi (T. 1,
b. l. 93–101) nuosprendžio dalį, kuria J. K. pripažinta kalta apgaule įgijusi
svetimą turtą, paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 16 d.
nutartimi (T. 1, b. l. 108–111) Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartį panaikino ir perdavė
bylą nagrinėti iš naujo.
Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi (T.
1, b. l. 112–123) Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d.
nuosprendį panaikino ir bylą nutraukė, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės
senaties terminas (Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2
punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 4 d.
nutartimi (T. 1, b. l. 131–136) J. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta,
kasacinį skundą atmetė.
Minėta, kad remiantis vien
aritmetiniu skaičiavimu baudžiamasis procesas truko šešerius metus vienuolika
mėnesių dvidešimt dvi dienas. Minėta, kad ieškovė teismui buvo atiduota 2003 m.
kovo 4 d. ir ji nedalyvavo keturiuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Dėl
susirgimo, kurį konstatavo specialistai (psichiatrai, ekspertai psichiatrai),
jai buvo skiriamos teismo psichiatrinės ekspertizės ir galutinė išvada (2005 m.
gegužės 30 d. atlikta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė) galėjo būti
duota tik jai pasveikus, todėl šis laikotarpis (dveji metai ir trys mėnesiai)
susijęs su teisiamosios J. K. gydymu ir teismo psichiatrinių ekspertizių
atlikimu, yra tas terminas, kuris neturėtų būti priskiriamas prie baudžiamojo
proceso vilkinimo ir baudžiamojo proceso veiksmų neatlikimo dėl pareigūnų
kaltės. Minėta, kad teisiamoji ir jos gynėjas teigė, jog ji turėjo psichikos problemų.
Šioje kasacinėje nutartyje išdėstytos ir kitos pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Alytaus rajono
apylinkės teismas nedelsė priimti atitinkamų procesinių sprendimų ir juos
priimdamas rėmėsi gydytojų specialistų išvadomis, kuriomis nebuvo pagrindo
abejoti. Šis teismas gydytojų specialistų išvadų pagal nustatytą kompetenciją
negalėjo paneigti ir atmesti. Minėta, kad J. K. gynėjas ir ji pati neneigė, kad
ši turėjo psichikos sutrikimų, tik pateiktuose civilinėje byloje procesiniuose
dokumentuose nurodydami, jog susirgimą lėmė jos uždarymas į areštinę.
Ieškovė į areštinę buvo uždaryta 2001 m. balandžio
10 d. 16 val. (T. 1, b. l. 201) jai iškeltoje baudžiamojoje byloje pagal tuo
metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas). Naktį
iš balandžio 10-osios į 11-ąją areštinėje jai pablogėjo sveikata, todėl buvo
pervežta į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Vidaus ligų skyrių.
Kasatorė teigia, kad būtent šis neteisėtas jos uždarymas į areštinę lėmė jos
psichikos susirgimą. Vertinant tokius kasacinio skundo argumentus atsižvelgtina
į tai, kad kasatorė buvo įtariama atlikusi nusikalstamą veiką. Pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė 2001 m. kovo mėn., kviečiama į
apklausas neatvyko, svarbias priežastis patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl
2001 m. balandžio 10 d. ieškovė buvo sulaikyta. Asmens laikinojo sulaikymo
protokole nurodyta, kad pagrindas sulaikyti yra manymas, jog ji gali pabėgti
(baudžiamoji byla; T. 4, b. l. 62–70).
Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi (T.
1, b. l. 112–123) pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis
panaikintas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. sausio
15 d. nutartyje, bylos Nr. 2K-P-100/2008, konstatavo, kad nuosprendis, kuriuo
nutraukiama baudžiamoji byla, skiriasi nuo išteisinamojo nuosprendžio, nes tik
išteisinamasis nuosprendis reiškia, kad asmuo yra nekaltas, t. y. arba nebuvo
padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba
neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taigi, dėl kasatorės
priimtas ne išteisinamasis nuosprendis, bet nutraukta baudžiamoji byla, suėjus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Valstybė turi pareigą taikyti
atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesines poveikio priemones asmeniui,
kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą. Veikų padarymas buvo
akivaizdus, tačiau dėl jų turėjo būti atliekamas atitinkamas tyrimas. Taigi
kasatorės, kaip įtariamosios, uždarymas į areštinę savaime nereiškė, jog jai
buvo taikyta neteisėta procesinė poveikio priemonė. Minėta, kad 2001 m. kovo mėn.,
kviečiama atvykti į apklausas, į jas neatvyko, svarbias priežastis
patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl buvo pagrindas manyti, kad J. K. gali
pabėgti. Atsižvelgtina į tai,
kad kasatorė buvo tris kartus teista: Kauno miesto apylinkės liaudies teismo
1969 metais už vagystę, 1970 metais Maskvos miesto Frunzės rajono liaudies
teismo už atvirą vagystę ir spekuliaciją, Kauno miesto apylinkės liaudies teismo
1972 metais už sukčiavimą. Nors teistumai išnykę, tačiau jos praeityje padaryti
nusikaltimai, tarp jų sukčiavimas, kuris padaromas darant poveikį žmogaus
suvokimui, leidžia daryti išvadą, kad uždarymas į areštinę nebuvo neadekvati
priemonė, nes J. K. buvo įtariama padariusi nusikaltimus sukčiavimu, t. y.
manipuliavimu kito asmens gebėjimu suvokti tikrąją padėtį ir tokios veikos
pagrindu gauti turtinę naudą, pažeidžiant kito asmens turtines teises.
Ieškinys yra grindžiamas
ir tuo, kad ieškovei buvo taikomos gausios bei neproporcingai sunkios ir didelę
žalą padariusios sankcijos, taip pat vyko teismo posėdžiai, nesuteikiant jai
teisės dalyvauti tuose teismo posėdžiuose. Dėl vadinamųjų sankcijų neteisėtumo taikymo
kasacinis teismas jau pasisakė. Dėl teisės dalyvauti teismo posėdžiuose
pažymėtina, kad teismo posėdžiai vyko pagal įstatymų nustatytą tvarką. Štai
Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendis priimtas
dalyvaujant J. K. gynėjui advokatui E. R. (T. 1, b. l. 74). Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant 2006 m. gegužės 9
d. nutartį dalyvavo dvi teisiamosios gynėjos – advokatės I. B. ir R. K. (T. 1,
b. l. 93). Šios advokatės, kaip J. K. gynėjos, dalyvavo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant 2007 m. sausio 16 d. nutartį (T.
1, b. l. 108). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijai priimant 2007 m. gegužės 3 d. nutartį dalyvavo pati J. K. bei jos
gynėjas advokatas K. S. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijai priimant 2007 m.
gruodžio 4 d. nutartį taip pat dalyvavo pati J. K. bei jos gynėja
advokatė K. G. (T. 1, b. l. 131). Taigi, ši teismų procesų eiga bei J. K. interesų
gynimas paneigia jos argumentus apie tariamą procesinių teisių pažeidimą. Net
visose trijose teismų instatncijose baudžiamoji byla buvo nagrinėjama žodinio
proceso tvarka. Pažymėtina, kad iki išvardytų teismo posėdžių bei procesinių
dokumentų priėmimo J. K. nebuvo taikytos jokios procesinio poveikio priemonės,
kurios ribotų ar bent sumažintų jos galimybę gintis nuo pareikštų įtarimų ar
kaltinimų. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog išteisinamasis nuosprendis savaime
nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs
pareigūnų veiksmai ikiteisminio tyrimo procese yra neteisėti. Taip pat minėta,
kad šiuo atveju priimtas ne išteisinamasis teismo nuosprendis, bet nutraukta
baudžiamoji byla, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Priteisdamas
7000 Lt žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad
įvertintina aplinkybė, jog procesas užsitęsė iš dalies ir dėl pirmosios
instancijos teismo padarytų klaidų, priimant 2005 m. vasario 11 d. nutartį bei apkaltinamąjį nuosprendį, pasibaigus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Konstatavęs parengtinio tyrimo
bei teismo padarytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą,
kad tai reiškia neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių buvo uždelstas šis
tyrimas, buvimą.
Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros, bylos Nr. 3K-3-428/2009, konstatavo, kad „sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo maksimų turinys formuojamas ne tik objektyviojo jų suvokimo, kaip
tam tikrų definicijų, pagrindu, bet ir vertinamųjų jų elementų atskleidimu
remiantis teismų praktika konkrečiose bylose. Šiame kontekste, kai teismų
praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio vertinama bylose, kuriose
konstatuoti pažeidimai tik dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai
trumpiausią laiką (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), itin svarbu atsižvelgti tiek į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo
praktiką tokiose bylose, tiek į EŽTT praktiką tokiose bylose prieš Lietuvą: Šleževičius prieš Lietuvą (no. 55479/00,
judgment of 13 November 2000), kur 30 000 Lt neturtinės žalos priteisimą lėmė
išskirtinės aplinkybės; Meilus prieš
Lietuvą (no. 53161/99, judgment of 6 November 2003) – priteista neturtinė
žala – 5000 eurų; Girdauskas prieš
Lietuvą (no. 70661/01, judgment of 11 December 2003) – priteista neturtinė
žala 4000 eurų; Kuvikas prieš Lietuvą
(no. 21837/02, judgment of 27 June 2006) – priteista neturtinė žala 2000 eurų; Simonavičius prieš Lietuvą (no.
37415/02, judgment of 27 June 2006) – priteista neturtinė žala (dėl pirmojo
proceso etapo) 2000 eurų; Jakumas prieš
Lietuvą (no. 6924/02, judgment of 18 July 2006) – priteista neturtinė žala
1000 eurų; Gečas prieš Lietuvą (no. 418/04, judgment of 17 July 2007) – 900
eurų. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą pažymėjo, kad dalis delsimų
priskirtini pareiškėjo advokatui; Norkūnas
prieš Lietuvą (no. 302/05, judgment of 20 January 20) – priteista neturtinė
žala – 2000 eurų.“ Nurodytoje nutartyje (Nr. 3K-3-428/2009), įvertindamas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo
praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-196/2007;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Muitinės departamento prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-7-7/2007) ir
EŽTT praktiką tokiose bylose prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad 20 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimo suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat
konstatavo, kad žalos atlyginimas nereiškia, kad jos reikalaujantis asmuo
turėtų praturtėti ar privalantis ją atlyginti subjektas patirtų nepagrįstų
nuostolių.
Kasaciniame skunde kasatorė prašo jos ieškinį
patenkinti, t. y. priteisti 2 mln. Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taigi
ieškovė reikalauja aiškiai nerealios pinigų sumos. Toks pareikštas reikalavimas
reiškia, kad teisės gynimo požiūriu kasatorė negali būti laikoma sąžininga.
Atsižvelgdama į pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų argumentus, šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteista 7000 Lt neturtinės
žalos atlyginimo suma negali būti didinama, todėl skundžiami teismų sprendimai
paliktini galioti.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos teismas turėjo 76,13 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. birželio 22 d. pažyma. Atmetus
ieškovės kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės
J. K. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš J. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 76,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Zigmas
Levickis
Antanas Simniškis