Administracinė byla Nr. eI2-9138-362/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01573-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 19 d.
Šiauliai
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
dalyvaujant pareiškėjai I. N., jos atstovei advokatei L. M.,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei P. G.,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. N. (I. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėja I. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88468 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dalį ir 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 24S95537 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad atvyko į Lietuvos Respubliką darbo pagrindu, dirbo ir kaip aukštos kvalifikacijos specialistė ir turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu nuo 2014 iki 2020 metų. Pareiškėja turi ekonomikos srities aukštąjį išsilavinimą – 2009 m. baigė Minsko valstybinį ekonominį universitetą. 2008 m. Pareiškėja susipažino su Lietuvos Respublikos piliečiu R. D., su kurio (duomenys neskelbtini) susituokė ir nuo tada turėjo leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. 2023 m. lapkričio 16 d. pareiškėja pateikė dokumentus atsakovui pakeisti savo turėtą leidimą gyventi skubos tvarka, t. y. savo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje bei išduoti naują leidimą gyventi. 2023 m. lapkričio 28 d. pareiškėja gavo atsakovo pranešimą, kad leidimo gavimo procedūra sustabdoma, nes negautas atsakymas iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento. 2023 m. gruodžio 21 d. atsakovas vėl pranešė, kad atsakymo iš VSD vis dar negavo, todėl leidimas gyventi nekeičiamas bei neišduodamas. 2024 m. sausio 6 d. pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pasibaigė – tapo negaliojančiu. Vien tas faktas, kad Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjos sutuoktinis deklaravęs išvykimą iš Lietuvos parodo, kad Migracija, įstatymų nustatytais terminais, t. y. bent iki gruodžio 27 d., net nebuvo pradėjusi nagrinėti pareiškėjos prašymo. Pabrėžė, kad būtent dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų, t. y. vilkinimo priimti sprendimą, sutuoktiniai ir nusprendė išvykti iš Lietuvos, kadangi to nepadarius pareiškėja būtų tapusi nelegaliai esanti Lietuvoje. Jie būtent nusprendė išvykti likus kelioms dienoms iki 2023 m. pabaigos, nes
2024 m. sausio 6 d. baigė galioti pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, o skubos tvarka joks sprendimas nebuvo priimtas iki 2023 gruodžio 16 d. – per vieną mėnesį nuo Pareiškėjos prašymo pateikimo.
Migracijos departamentas teigia, kad jų gautoje 2024-02-26 Valstybės saugumo departamento išvadoje Nr. 18-1830 yra nurodoma, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos Respublikos saugumui ir viešajai tvarkai. Atsakovas grindžia savo tokį naują (nuo 2014 m. gyvenančios Lietuvoje su leidimais gyventi) pareiškėjos vertinimą ir matymą remdamasis Klausimynu, kurį užpildė pati pareiškėja. Klausimyne pareiškėja sąžiningai atsakydama į klausimus nurodė, kad 2004-2005/6 metais (kadangi tai buvo prieš 20 metų, tai tiksliai atleidimo datos neatsimena), buvo dirbusi Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos „Gamybiniame-technologiniame padalinyje“ buhaltere. Atsakovas sprendime atsisakyti pakeisti leidimą gyventi teigia atlikęs „Baltarusijos švietimo sistemos analizę“ ir todėl jo sprendimas yra individualus ir pagrįstas. Visų pirma kelia nuostabą Migracijos departamento pateikta „analizė“, kurioje teigiama, kad „tikėtina, kad asmuo dirbo pagal paskyrimą, jei mokslai buvo finansuojami valstybės“, nors jokių konkrečių duomenų nei įrodymų duomenų apie tai Migracija nepateikia. Pabrėžė, kad nurodytos aplinkybės, kurias neva Migracijos departamentas nustatė apie Baltarusijos švietimo sistemą, yra netiesa pareiškėjos atveju. Pareiškėja augo viena su mama, tėvo neturėjo, buhalterijos mokslai Minsko valstybiniame koledže jai buvo nemokami. Pareiškėja tik pabaigusi studijas, neturėdama nei jokių pažinčių, nei jokios darbo patirties, vienintelį darbą ir gavo tame ministerijos regioniniame padalinyje. Tais metais buvo daug jaunų buhalterių, darbą susirasti buvo labai sunku, todėl pareiškėja neturėjo pasirinkimo, o ėjo dirbti į vienintelį darbą, kurį gavo. Padirbo tik šiek daug daugiau nei vienerius metus ir tai buvo prieš 20 metų. Pažymėjo, kad pareiškėja dirbo tiesiog buhaltere pagal darbo sutartį, t. y. apskaičiuodavo atlyginimus, ūkinius mokėjimus ir pan. Ji nebuvo jokia nei specialistė, nei valstybės tarnautoja, nei pareigūnė. Atsakovas teigia, kad 2004-2005 m. darbas buhalteriu ministerijoje kažkaip sąlygoja pareiškėjos „lojalumą“ Baltarusijos valstybei po 20 metų ir sudaro prielaidas kelti grėsmę Lietuvos Respublikai. Šitoks faktų pervertimas, manipuliuojant dabartine politine situacija ir karu Ukrainoje, neatsižvelgiant į asmens privataus gyvenimą, pagarbą jam, kai asmuo gyvena Lietuvoje nuo 2014 m. ir nuolat turi leidimus gyventi, yra absoliučiai neproporcingas ir neteisėtas. Taip pat kyla klausimas, kad jeigu jauno žmogaus prieš 20 metų darbas 1 metus pagal specialybę buhalteriu kelia grėsmę, tai kodėl nekėlė anksčiau, visus tuos metus, kai pareiškėja gyvena Lietuvoje nuo pat 2014 m.
Nurodė, kad pareiškėja nuo 2014 metų kovo mėnesio nepertraukiamai dirbo Lietuvoje ir mokėjo mokesčius. Pareiškėja nuo 2015 metų turi PP/ PD serijos pasą, kas reiškia, kad ji yra visiškai atsiskaičiusi su Baltarusija ir deklaravusi išvykimą iš tos šalies; ji yra registruota Baltarusijos ambasadoje Lietuvoje, kaip gyvenanti Lietuvoje. Jos namai yra Lietuvoje, Vilniuje, kur ji gyvena ir dirba. Ji yra puikiai išmokusi lietuvių kalbą ir išlaikiusi lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminą. Nuo 2019 m. yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, su kuriuo kartu vykdo verslą – parduoda lietuviams atostogų bustą – vilas ir butus Kipre. Būtent dėl šios priežasties sutuoktiniai dažnai vyksta į Kiprą darbo reikalais, šiuo metu turi Kipre veikiančią įmonę.
Migracijos departamentas savo sprendime nurodo, kad tai, kad pareiškėja vyksta į Baltarusiją, yra neva grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui parodantis faktorius. Tačiau reikia paminėti, kad I. turi Baltarusijoje vienišą 72 metų motiną invalidę. Ji yra vienintelė motinos duktė ir turi pareigą pasirūpinti savo motina, kadangi daugiau niekas to negali padaryti. Motina I. užaugino viena, be tėvo. Šiuo metu I. motiną lanko socialinė darbuotoja, kuri padeda jai. Tais tarpais, kai sveikata leisdavo, O. V. lankydavosi pas dukrą Lietuvoje, jos ne kartą Lietuvoje yra kreipęsi į medikus.
Sprendime nurodyta, kad pareiškėjos sutuoktinis deklaravo išvykimą 2023 m. gruodžio 25 d. bei pora išvyko iš Lietuvos kartu, tačiau nėra nė vieno žodžio apie tai, kad iki šio Sprendimo priėmimo buvo kreiptasi į atsakovą ir į teismą dėl to, kad nebuvo priimtas Sprendimas Įstatymo nustatytais terminais, dėl ko ir susidarė visa ši situacija, kad sutuoktiniai nusprendė išvykti, nelaukdami kol I. buvimas Lietuvoje taptų neteisėtas.
Priimdamas skundžiamus sprendimus Migracijos departamentas ne tik kad neatsižvelgė į tai, kad pažeidžia tiek proporcingumo, tiek teisėtumo principus - t. y. tiesiog pats pažeisdamas įstatymo nustatytus terminus (UTPĮ nustatytą 1 mėnesio terminą nagrinėjimui skubos tvarka, maksimalų 2 mėnesių terminą), neatsižvelgdamas į tai, kad VSD pažymoje nėra jokios reikšmingos nacionaliniam saugumui informacijos, nesurinkdamas išsamios informacijos apie pareiškėją, nenustatydamas visų reikšmingų aplinkybių, tiesiog formaliai vadovavosi VSD išvada ir priėmė sprendimus atsisakyti pakeisti leidimą gyventi ir dar uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Visi šie sprendimai ir jų pasekmės vien dėl to, kad pareiškėja prieš 20 metų dirbo buhaltere – kuomet nebuvo nei grėsmių, nei karo, Baltarusija buvo laikoma draugiška ir saugia šalimi. Formaliai nustatę, kad pareiškėja vyksta į Baltarusiją, be nenustatę kodėl, nei neminėdami, kad yra deklaravusi išvykimą iš Baltarusijos jau nuo 2015 m.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja šiuo metu išvyko iš Lietuvos, sprendimo dalyje dėl pagrindo išduoti šeimų susijungimo pagrindu leidimo, pareiškėja neskundžia. Tuo tarpu sprendimas dalyje dėl grėsmės nacionaliniam saugumui ir sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą yra ne tik nepagrįsti, neproporcingi ir dėl to neteisėti, jie nepagrįstai apriboja tiek ir pareiškėjos, tiek ir jos sutuoktinio teises, apriboja jų galimybes ne tik kad grįžti gyventi į Lietuvą ir kreiptis dėl naujo leidimo, galimybę susitikti pareiškėjai su jos vieniša sergančia neįgalia motina bei ja rūpintis, sukelia daug neigiamų pasekmių pareiškėjai, jos šeimai dėl tikėtinos grėsmės, kuri nėra nei reali, nei pagrįsta kažkuo daugiau, nei spėjimais.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėja 2023 m. spalio 11 d. pateikė prašymą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja klausimyne nurodė, kad 2004-2005 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, buhaltere. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė šiuos sprendimus (toliau – ginčijami sprendimai): 2024-03-28 sprendimą Nr.24S88468 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024-04-09 sprendimą Nr.24S95537 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.
Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Nesutinka su pareiškėjos skundu, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis įtarimais ir spėjimais. Pabrėžė, kad išvada yra pagrįsta darbu Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis. Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėja atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jos pusės. Mano, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2021-04-07 iki 2021-05-24. Pareiškėja nuo 2014 iki 2020 m. Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, išduotais darbo pagrindu, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojui. Nuo 2020-04-10 iki 2024-01-05 pareiškėja turėjo leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravusi nuo 2014-03-11 iki šiol. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja nuo 2014-03-13 dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis - Lietuvos Respublikos pilietis R. D., gim. (duomenys neskelbtini) (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad asmens sutuoktinio R. D. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota nuo 1991-06-22 iki 2023-12-25. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis R. D. 2023-12-26 deklaravo išvykimą į užsienio valstybę (Kiprą). Nors pareiškėja Lietuvoje gyveno ir gyvena su leidimu laikinai gyventi ar viza, tai neįrodo, kad asmuo integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę ar palaiko vieningą Europos Sąjungos poziciją, be to, vien tai, kad asmuo turi leidimą laikinai gyventi ir dirba Lietuvoje, nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėja, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Pareiškėjos nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėja būtų pasiekusi aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės. Pareiškėja skunde nurodo, kad dirbo buhaltere. Pažymėjo, kad, grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Rusijos valstybės institucijomis. Nurodė, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad pareiškėjai prieš tai buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, kad toks leidimas turi būti išduotas ir ateityje. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad VSD nuomone, skundžiami MD Sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. MD Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. VSD 2024 m. vasario 26 d. raštu Nr. 18-1830 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja (Baltarusijos Respublikos pilietė), nuo 2004 m. iki 2005 m. dirbdama Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėja jau baigė darbą Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.
Pareiškėjos I. N. skundas tenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88468 dalies atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 24S95537 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko 2014 metais, dirbo ir kaip aukštos kvalifikacijos specialistė ir turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu nuo 2014 iki 2020 metų. 2019 m. spalio 10 d. susituokė ir nuo tada turėjo leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. 2023 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodžiusi, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė šiuos sprendimus: 2024 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 24S88468 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 24S95537 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.
2024 m. kovo 28 d. sprendime Nr. 24S88468 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodyta, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes: asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Pažymėtina, kad pareiškėja teismui ginčija tik pirmąją sprendimo sąlygą, būtent tai, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Ginčijama sprendimo dalis priimta vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Sprendime nurodyta, kad pareiškėja, pildydama Klausimyną, nurodė, kad ji 2004 m. baigė Minsko valstybinį technologinį koledžą (specialybė – buhalteris), 2009 m. baigė Minsko valstybinį ekonominį universitetą (specialybė – ekonomistas). Atsakydama į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) pareiškėja nurodė, kad 2004-2005 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, buhaltere. Siekiant įvertinti asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjai 2021-04-07 buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, ji nuo 2014 m. iki 2020 m. Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, išduotais darbo pagrindu, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojui. Nuo 2020-04-10 iki 2024-01-05 turėjo leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravusi nuo 2014-03-11 iki šiol. SODROS informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2014-03-13. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis R. D., (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), kuris, SODROS informacinės sistemos duomenimis, yra įdarbintas direktoriumi įmonėje, kurioje pareiškėja šiuo metu dirba vadybininku. Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota nuo 1991-06-22 iki 2023-12-25. Migracijos departamento duomenimis, sutuoktinis R. D. 2023-12-26 deklaravo išvykimą į užsienio valstybę (Kiprą).
Valstybės saugumo departamentas 2024 m. vasario 26 d. pateikė išvadą Nr. 18-1830, kurioje nurodyta, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Sprendime uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką remtasi ta pačia VSD išvada, nurodyta, kad įvertinus, kad VSD prašo uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, tačiau nustatyti asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37, 38.3 ir 39 p., asmeniui nustatomas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Asmens keliama grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024).
Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
LVAT teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Kaip matyti iš skundžiamo 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88468 sprendimo, jis iš esmės priimtas dėl to, kad pareiškėjos I. N. buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir atitinkamai dėl minėtos priežasties pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas sprendimai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismo vertinimu abu ginčijami Sprendimai yra susiję ir vertinti tuo apsektu, ar pareiškėjos buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl teismo pareiga yra įvertinti 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88468 dalies, kuria nustatyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pagrįstumą, ko pasekoje būtu aišku ar ir kitas ginčijamas Sprendimas yra naikintinas.
Taigi ginčijamas sprendimai priimti iš esmės remiantis pareiškėjos pateiktu atsakymu į Migracijos departamento pateikto ir pareiškėjos užpildyto klausimyno klausimus, į kuriuos atsakydama pareiškėja nurodė, kad ji 2004 m. baigė Minsko valstybinį technologinį koledžą (specialybė – buhalteris), 2009 m. baigė Minsko valstybinį ekonominį universitetą (specialybė – ekonomistas). Atsakydama į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 2004-2005 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, buhalteriu. VSD, įvertinęs šiuos duomenis, atitinkamai priėmė išvadą, jog pareiškėja privalėjo būti lojalia Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad ji ir ateityje, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nagrinėjamu atveju užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos ir EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjus sieja šeimyniniai ryšiai. Taip pat pareiškėjai deklaravę savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014).
Nagrinėjamu atveju nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjos prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog ji kokiais nors savo veiksmais būtų parodžiusi, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvi ir pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja vien tik faktu, kad pareiškėja prieš maždaug 20 metų dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, buhaltere. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl leidimo pakeitimo turėtų būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas, nors institucijos pareiškėjos keliamą grėsmę sieja su jos eitomis pareigomis tam tikru laikotarpiu, tačiau nėra duomenų, kad institucijos būtų vertinusios, ar eitos pareigos pagal savo turinį ir pobūdį iš esmės gali būti vertinamos kaip reikšmingos byloje nagrinėjamo klausimo kontekste valstybės grėsmės saugumui. Taip pat iš VSD teiktos išvados nėra aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjos pozicija, pateikta klausimyne. Pareiškėja klausimyne gana aiškiai ir nedviprasmiškai atsakė į esminius klausimus dėl jos sąsajumo su buvusia darboviete, jos požiūrį dėl Rusijos valdžios palaikymo, taip pat ir dėl karo Ukrainoje. Savo požiūrį patvirtino ir teismo posėdžio metu, taip pat pabrėžtina tai, kad pareiškėja gerai supranta lietuvių kalbą bei vykusio teismo posėdžio metu kalbėjo lietuviškai. Teismo vertinimu, pareiškėjo klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami ar visai nevertinami, sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Taigi, nors VSD išvadoje akcentuojama, kad pareiškėja, dirbusi Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje buhaltere, privalėjo būti lojali, būtent prieš 20 metų, Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos veiksmai ir jos pozicija Lietuvos Respublikos atžvilgiu esamuoju laiku, vertinant perspektyviniu požiūriu ir šeimyniniu aspektu, institucijų nebuvo tinkamai individualizuoti. Tuo pačiu akcentuotina, kad aptariami duomenys, būtent kad pareiškėja yra dirbusi Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, buhaltere, atsakovui nėra nauji. Atsakovas niekaip nepagrindė, kuo jau žinomi, seni faktai apie pareiškėjos praeitį siejasi su galima grėsme saugumui dabar. Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, jog pareiškėja integruojasi Lietuvos valstybėje, čia gyvena ir dirba nuo 2014 metų, visą laikotarpį turėjo leidimus gyventi Lietuvoje, moka lietuvių kalbą, sukūrė šeimą su lietuviu, t. y. pareiškėja aktyviais veiksmais bando integruotis Lietuvos valstybėje bei atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad skundžiamuose Sprendimuose nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali. Kaip jau buvo minėta, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Ginčo atveju, toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliktas. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus Sprendimus.
Kaip minėta, būtina atsižvelgti į individualias aplinkybes, todėl teismas vertina, kokiais tikslais pareiškėja grįždavo į Baltarusiją. Byloje yra pateikti duomenys apie pareiškėjos mamos sveikatos būklę. Šie įrodymai patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad ji buvimo Lietuvoje laikotarpiu lankėsi Baltarusijoje dėl mamos sveikatos problemų, jos slaugymo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kitais tikslais būtų išvykusi iš Lietuvos į Baltarusiją, ar Baltarusijoje užsiimtų kažkokia veikla, kuri galėtų suponuoti išvadą apie pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos saugumui.
Pažymėtina, jog LVAT teisėjų kolegija 2023 m. birželio 14 d. sprendime (47 punktas) administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023 nurodė, jog Migracijos departamentas vertindamas ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, t. y. jos šeima, jos darbas, jos gyvenimo trukmė Lietuvoje, jos padaryti pažeidimai, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to ir išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja ĮUTP bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat jau aptarti tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintas darbo buhalteriu Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje laikas (dirbo maždaug prieš 20 metų), nepagrįstas tokio pobūdžio darbo sąsajumas su galimomis grėsmėmis saugumui, neįvertinta, kad būtent pareiškėja nurodė šiuos faktus, pateikdama atsakymus Departamento klausimyne, ir nenurodė apie tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos valdžios institucijose, jokių pareiškėjos ryšių su minėtos valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis nenustatyta (nei atsakovas, nei VSD nenustatė priešingai). Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės tyrimas, t. y. ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėja prieš daug metų dirbo buhalteriu Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, o turi būti pagrįsti teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas 2024-03-28 sprendimas Nr. 24S88468 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dalyje, kuria buvo nuspręsta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir atitinkamai nuo jo neatsietinas 2024-04-09 sprendimas Nr. 24S95537 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento skundžiami sprendimai nėra pakankamai motyvuoti, argumentuoti bei proporcingi. Kadangi atsakovo 2024-03-28 sprendimo dalies ir 2024-04-09 sprendimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, yra pagrindas pripažinti skundžiamus sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais bei juos pareiškėjos prašoma apimtimi panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjos skundas tenkintinas.
Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš Migracijos departamento jų patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40 straipsnio 1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (40 straipsnio 5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (40 straipsnio 5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (41 straipsnio 1 dalis); teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (40 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.
Pareiškėja teismui pateikė įrodymus, kad už dokumentų ir pateiktos informacijos teisinį įvertinimą dėl administracinio skundo perspektyvų; įrodymų surinkimą, dokumentų vertimą ir skundo parengimą bei pateikimą Regionų administraciniam teismui, atstovavimą procese, prašymų bei paaiškinimų teikimą, dalyvavimą teismo posėdyje advokatei L. M. sumokėjo 2000 Eur.
Kadangi prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatytų dydžių, prašymas tenkintinas ir pareiškėjai priteistina jos prašoma 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už advokato suteiktą pagalbą. Taip pat pareiškėja, teikdama skundą teismui, sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, kuris priteistinas iš atsakovo. Iš viso pareiškėjai priteistina 2023,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos I. N. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 24S88468 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dalį, kuria nustatyta, kad „asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui“.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 24S95537 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Priteisti pareiškėjai I. N. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023,00 Eur (du tūkstančiai 23 Eur 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Deimantė Andrulytė
Arvydas Martinavičius
Rasa Milvydaitė