Civilinė byla Nr. e2A-329-945/2026

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01461-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.7.7; 1.4.2.3; 2.6.10.2.4.2; 3.3.1.21

 (S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Tomo Ridiko, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo U. (U.) R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo U. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NB eco“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas U. R. (toliau – ieškovas, darbuotojas) prašė teismo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NB eco“ (toliau – atsakovė, darbdavys) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 300 Eur neturtinės žalos, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovas nurodė, kad šalys 2023 m. birželio 23 d. sudarė darbo sutartį, ieškovas dirbo operatoriaus asistentu, vėliau – pagalbiniu gamybos darbuotoju. Ieškovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvoje gyvenantis 18 m. Darbo laikotarpiu ieškovas turėjo nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2025 m. gegužės 2 d. paprašė ieškovo pateikti naujo leidimo gyventi Lietuvoje kopiją arba originalą. Ieškovas tą pačią dieną informavo atsakovę, kad dokumentai dėl naujo leidimo išdavimo pateikti Migracijos departamentui, ieškovas laukia sprendimo, gavęs naują nuolatinį leidimą gyventi, pateiks kopiją atsakovei. Atsakovė 2025 m. gegužės 19 d. priėmė įsakymą Nr. P-91, kuriuo nutraukė darbo sutartį su ieškovu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovas kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) ir, gavęs VDI išvadą, 2025 m. gegužės 26 d. persiuntė ją atsakovei. Atsakovė, gavusi VDI raštą, 2025 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. P-93, kuriuo pakeitė ieškovo darbo sutarties nutraukimo pagrindą į DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, taip pat nusprendė išmokėti ieškovui vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už pavėluotą su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą. Ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai, nesant tam teisinio pagrindo. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ĮUTP) užsieniečiai, turintys leidimą nuolat gyventi, yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs. 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva) 9 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad pasibaigęs ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Bendrijoje (toliau – EB) jokiais atvejais negali būti pagrindu panaikinti ilgalaikio gyventojo statusą arba jį prarasti. Direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ilgalaikiai gyventojai, kaip ir tos šalies piliečiai, vienodai turi teisę naudotis galimybe įsidarbinti arba dirbti savarankiškai, jei tokia veikla nereikalauja, kad ir retkarčiais, vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, taip pat į vienodas įdarbinimo ir darbo sąlygas, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas. Iš Direktyvos tiesiogiai išplaukia, kad, pasibaigus leidimui nuolat gyventi, ilgalaikis gyventojas nepraranda ilgalaikio gyventojo statuso ir su šiuo statusu susijusių garantijų, įskaitant galimybės įsidarbinti. Vien aplinkybė, kad ieškovo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas pasibaigė (ne dėl jo kaltės), negali būti priežastimi nutraukti darbo sutartį arba įpareigoti ieškovą įsigyti leidimą dirbti. Iš darbo neteisėtai atleistas ieškovas išgyveno nerimą, stresą, jam buvo sutrikęs miegas, pažeistos jo, kaip ilgalaikio gyventojo, teisės, ieškovas jautėsi diskriminuojamas dėl savo tautybės, kilmės.

3.       Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė atmesti ieškinį. Atsakovė nurodė, kad ĮUTP 54 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, jog užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvoje pasibaigus leidimo gyventi galiojimo laikui, tačiau ieškovo teisė dirbti, remiantis ĮUTP 58 straipsnio 3 punkto nuostatomis, yra siejama su galiojančiu leidimu gyventi. Dėl to leidimo negaliojimas sudarė prievolę nutraukti darbo sutartį su ieškovu DK 60 straipsnio pagrindu. ĮUTP nenurodo, kad, pasibaigus užsieniečio nuolatinio leidimo gyventi galiojimo laikui, užsienietis išlaiko teisę dirbti be papildomų leidimų. VDI 2025 m. gegužės 23 d. rašte laikėsi tokios pačios pozicijos. Leidimo neturėjimas lemia ieškovo pareigą įgyti leidimą dirbti. Ieškovas nėra aiškiai nurodęs ir pateikęs atsakovei įrodymų apie tai, kad jis iš tikrųjų kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeitimo/pratęsimo, kada ieškovas kreipėsi, kokiu pagrindu buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas išduoti leidimą, kokiu pagrindu ieškovas kreipėsi dėl leidimo gyventi pakeitimo/pratęsimo. Ieškovo darbo sutartis, pasibaigus nuolatiniam leidimui gyventi Lietuvoje, prieštaravo įstatymams, todėl buvo nutraukta teisėtai.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu atmetė ieškinį.

5.       Teismas konstatavo, kad pagal ĮUTP 54 straipsnio 4 dalį užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama plečiamai, tai yra, jog pasibaigus leidimo nuolat gyventi Lietuvoje terminui asmens teisė toliau gyventi Lietuvoje ir dirbti nėra ribojama, kad asmuo įgyja teisę nuolat gyventi Lietuvoje ir todėl sprendžiant dėl jo teisės dirbti turi būti taikomos ĮUTP 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. ĮUTP 54 straipsnio 4 dalies nuostatos aiškinimas plečiamai reikštų, kad pasibaigus leidimo nuolat gyventi terminui nėra būtina pakeisti leidimą nuolat gyventi, tačiau toks aiškinimas prieštarauja ĮUTP 53 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Teismas padarė išvadą, kad pasibaigus leidimui nuolat gyventi ieškovas neprarado teisės gyventi Lietuvoje, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog pasibaigus leidimo nuolat gyventi Lietuvoje terminui ieškovas turėjo teisę dirbti be jokių apribojimų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas daug anksčiau nei 2025 m. balandžio 4 d. galėjo kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, o to nepadarius prisiėmė kilusias pasekmes.

6.       Teismas nurodė, kad direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktai. Perkeliant Direktyvos nuostatas į Lietuvos Respublikos teisės aktus nebuvo numatyta, kad pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimo terminui asmuo įgyja teisę nuolat gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje be jokių apribojimų. Pagal galiojančius teisės aktus užsienio valstybės piliečiai, siekiantys dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo turėti leidimą dirbti, kuris suteikia teisę teisėtai įsidarbinti Lietuvos teritorijoje, išskyrus ĮUTP 58 straipsnyje numatytus atvejus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas ginčijamo įsakymo priėmimo metu atitiko minėtame straipsnyje numatytus atvejus. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Atmetęs reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteistu, teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismui nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, ieškovui neįrodžius būtinų sąlygų jos civilinei atsakomybei kilti, teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                       Teismo išvada, kad direktyvos nėra tiesioginio taikymo ES teisės aktai, o perkeliant Direktyvos nuostatas į Lietuvos Respublikos teisės aktus nebuvo numatyta, jog pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimo terminui asmuo įgyja teisę nuolat gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje be jokių apribojimų, yra nepagrįsta, prieštaraujanti ES teisės viršenybės principui. Vien aplinkybė, kad direktyvos nėra taikomos tiesiogiai, o jų įgyvendinimui reikalinga priimti nacionalinius teisės aktus, nepaneigia teismo pareigos direktyvą įgyvendinančias nacionalinės teisės nuostatas aiškinti taip, kad būtų užtikrintas direktyvos tikslo įgyvendinimas. Direktyva nenumato išimčių taikant vienodo požiūrio principą užimtumo srityje, taigi, iš asmens, turinčio ilgalaikio gyventojo statusą taip, kaip šis statusas apibrėžiamas Direktyvoje, negali būti reikalaujama įsigyti leidimą dirbti vien dėl to, kad tokio asmens leidimo nuolat gyventi galiojimas pasibaigė ir institucija dar nepriėmė sprendimo dėl jo pakeitimo, toks asmuo negali būti diskriminuojamas. Valstybių narių institucijų ir valstybių narių teismų pareiga netaikyti nacionalinės teisės, kuri nesuderinama su ES teise, grindžiama lojalaus bendradarbiavimo principu (ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis).

1.2.                       Teismo argumentas, kad pagal ĮUTP 54 straipsnio 4 dalį užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, jog jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama plečiamai, tai yra, kad pasibaigus leidimo nuolat gyventi Lietuvoje terminui asmens teisė toliau gyventi Lietuvoje ir dirbti nėra ribojama, jog asmuo įgyja teisę nuolat gyventi Lietuvoje ir todėl sprendžiant dėl jo teisės dirbti turi būti taikomos ĮUTP 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimui dėl vienodo požiūrio taikymo, kuriuo remiantis teisė į vienodo požiūrio taikymą Direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje išvardytose srityse yra bendroji taisyklė, todėl to paties straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį reikia aiškinti siaurai (2010 m. kovo 4 d. sprendimas Chakroun, bylos Nr. C–578/08, Rink p. I–1839, 2012 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Servet Kamberaj prieš Istituto per l’Edilizia sociale della Provincia autonoma di Bolzano (IPES), Giunta della Provincia autonoma di Bolzano, Provincia autonoma di Bolzano, bylos Nr. C 571/10), Direktyvos 9 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai imperatyviai nuostatai, kad pasibaigęs ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi EB jokiais atvejais negali būti pagrindu panaikinti ilgalaikio gyventojo statusą arba jį prarasti. Ilgalaikis gyventojas negali būti diskriminuojamas darbo rinkoje vien dėl to, kad jo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs, ypač kai tai įvyko dėl institucijos kaltės. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas atleidimo iš darbo metu turėjo ilgalaikio gyventojo statusą, kaip yra numatyta Direktyvoje. Ieškovas atleidimo iš darbo metu turėjo teisę būti ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Šios teisės iš ilgalaikio gyventojo, trečiųjų šalių piliečio, neatimamos pasibaigus turimo eilinio leidimo nuolat gyventi galiojimui.

1.3.                      Teismas, nurodydamas, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas, tačiau savaime nereiškia, kad užsienietis tuo metu išlieka darbo santykių subjektas, rėmėsi administracinio nusižengimo byla, kurioje nebuvo nagrinėjamas klausimas, susijęs su ilgalaikio gyventojo ES statusu, teismo cituojamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad darbdavys įdarbino užsienietį pagal nebegaliojančią užsieniečių įdarbinimo tvarką, t. y. teigė, jog užsieniečio profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, todėl leidimas dirbti užsieniečiui nebuvo reikalingas (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-351-1072/2024). Nuolatinis gyventojas turi teisę ne likti, o būti Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto dokumento galiojimui dėl įgyto nuolatinio gyventojo statuso.

8.       Atsakovė atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                       Tokiais atvejais, kai inicijuojamas darbo sutarties nutraukimas su užsieniečiu, neturinčiu teisės dirbti Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, taikytinas būtent DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

2.2.                       Ieškovas nepagrįstai sutapatina dvi skirtingas teises – teisę būti Lietuvos Respublikoje ir teisę dirbti Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 62 straipsnio 3 dalyje nustatyta pagrindinė teisėto užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje taisyklė – darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus UTPĮ 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Vienas iš pagrindų, kuriems egzistuojant užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, yra kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi (UTPĮ 58 straipsnio 3 punktas). Taigi, leidimo nuolat gyventi turėjimas leidžia ir suteikia teisę užsieniečiui tiek būti Lietuvos Respublikoje, tiek joje teisėtai dirbti.

2.3.                       Darbdavys gali išvengti atsakomybės už nelegalų darbą tik tuo atveju, jeigu jis turi ir saugo, be kita ko, užsieniečio teisę dirbti Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus. Pati VDI, kuri yra pagrindinė valstybės institucija, atliekanti darbo įstatymų laikymosi, įskaitant ir nelegalaus darbo prevencijos, kontrolę, nurodo, kad DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktas taikomas ir tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis neturi teisėto buvimo dokumento. Ieškovui neturint galiojančio leidimo nuolat gyventi, darbdavys neturi kitos galimybės įsitikinti, kad ieškovas turi leidimą nuolat gyventi ir tuo pačiu teisę dirbti. Negaliojantis dokumentas ne tik nepatvirtina užsieniečio teisės dirbti, bet ir negalėtų būti pateiktas kompetentingoms institucijoms jų vykdomo patikrinimo metu.

2.4.                       Ieškovas atsakovei nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą, kada kreipėsi, kokia buvo pateikto prašymo nagrinėjimo stadija. Ieškovo anksčiau turėtas leidimas nuolat gyventi po jo galiojimo pasibaigimo automatiškai negali reikšti jo teisės dirbti ir (ar) įsidarbinti išsaugojimo, kadangi galiojančio leidimo nuolat gyventi nebuvimas suteikia pagrindą manyti, jog ilgalaikio gyventojo leidimas galėjo būti panaikintas UTPĮ numatytais pagrindais. Nors UTPĮ 54 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad užsienietis nepraranda teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimo laikui, ieškovo teisė dirbti, remiantis UTPĮ 58 straipsnio 3 punkto nuostatomis, yra siejama su galiojančiu leidimu nuolat gyventi.

2.5.                       Pagal Direktyvą būtent galiojančio leidimo gyventi turėjimas ir pateikimas gali įrodyti, kad asmuo turi ilgalaikio gyventojo statusą, o be tokio galiojančio leidimo gyventi darbdaviui ar bet kokiems tretiesiems asmenims gali būti neįmanoma patikrinti tokių aplinkybių. Nors leidimo gyventi galiojimo pasibaigimas savaime nepanaikina užsieniečio teisės būti leidimą gyventi išdavusioje šalyje, Direktyva nei nurodo, kad tokiu atveju automatiškai išlaikomos Direktyvos 11 straipsnio 1 dalies a) punkte nustatytos teisės, nei draudžia valstybėms narėms nustatyti procedūrines taisykles ar kitokius pagrįstus ribojimus tokios teisės įgyvendinimui. Be to, Direktyva nenustato, jog procedūrinės taisyklės ar kitokie pagrįsti ribojimai įgyjant ir/ar įgyvendinant teisę dirbti gali būti suprantami kaip diskriminacija. Dėl to UTPĮ 62 straipsnio 3 dalies, 58 straipsnio 3 punkto ir kitos nuostatos, užsieniečio teisę dirbti siejančios su galiojančio leidimo nuolat gyventi turėjimu, yra pagrįstos, nėra neproporcingai ribojančios užsieniečio teisių ir negali būti laikomos diskriminacinėmis. Ieškovo minimas vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Direktyvos 11 straipsnyje, nėra pažeidžiamas, kadangi negali būti taikomas suabsoliutintai ir neatsižvelgiant į nacionalinių teisės aktų reikalavimus, kurie tik užsieniečiams, turintiems leidimą nuolat gyventi, numato išlygą, atleidžiančią juos nuo pareigos įgyti leidimą dirbti.

2.6.                       Kadangi Direktyva nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, būtent nacionaliniai teisės aktai, kuriais ar kuriuose į vidaus teisę perkeliamos Direktyvos nuostatos, yra tiesiogiai taikytini ir privalomi, o kol nacionalinis teisės aktas nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar ES teisei, vidaus teisiniai santykiai turėtų būti reguliuojami būtent juo, nes užtikrina teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų įgyvendinimą. UTPĮ nuostatų aiškinimas atsižvelgiant į Direktyvos nuostatas ir tikslus negali būti atliekamas taip, kad toks aiškinimas faktiškai virstų Direktyvos tiesioginiu taikymu horizontaliuose santykiuose, nes tai neleistinai sukurtų teises ar pareigas privačių asmenų tarpusavio santykiuose.

2.7.                       Atsakovė neturėjo tikslo atleisti ieškovą iš darbo, tik įgyvendino DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą pareigą, kurią pažeidus atsakovei grėstų neigiamos teisinės, finansinės, mokestinės, organizacinės, reputacinės pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10.       Byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, ieškovas yra trečiosios šalies ((duomenys neskelbtini)) pilietis, teisę dirbti Lietuvoje įgijęs leidimo nuolat gyventi pagrindu, jog ieškovui išduotas leidimas galiojo iki (duomenys neskelbtini), pasibaigus leidimo galiojimui ir ieškovui nepateikus atsakovei Migracijos departamento sprendimo pratęsti leidimo galiojimą, darbdavys nutraukė darbo sutartį DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu dėl darbo sutarties prieštaravimo įstatymų reikalavimams. Nesutikdamas su darbo santykių nutraukimu ieškovas akcentuoja, kad leidimo nuolat gyventi pasibaigimas nepanaikino jo, kaip teisę nuolat gyventi Lietuvoje turinčio asmens, statuso, o galiojant šiam statusui darbdavys negalėjo riboti jo teisės dirbti ir inicijuoti darbo santykių nutraukimą. Prašydama atmesti ieškovo apeliacinį skundą atsakovė akcentuoja, kad ieškovas neteikė atsakovei duomenų apie jo prašymo pratęsti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje galiojimą pateikimą ir nagrinėjimą, šis ieškovo prašymas įsiteisėjusiu sprendimu yra atmestas, be to, teisę dirbti įstatymai sieja išskirtinai su galiojančiu leidimu nuolat gyventi Lietuvoje, kuriam pasibaigus atsirado įstatyme įtvirtintas pagrindas (darbdavio pareiga) darbo santykiams nutraukti. Kitaip tariant, byloje yra kilęs ginčas tiek dėl ieškovo, kaip nuolatinio Lietuvos gyventojo, statuso ginčijamo darbdavio sprendimo nutraukti darbo santykius priėmimo metu, tiek ir dėl tokio statuso įtakos ieškovo teisei dirbti Lietuvoje.

Dėl ieškovo statuso sprendimo nutraukti darbo santykius priėmimo metu

11.       Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas iki (duomenys neskelbtini) turėjo UTPĮ 53 straipsnyje nustatyta tvarka išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Nors leidimas nuolat gyventi yra išduodamas 5 metų laikotarpiui (UTPĮ 53 straipsnio 4 dalis), o tarp pagrindų, lemiančių tokio leidimo negaliojimą, įstatyme įtvirtintas leidimo galiojimo pasibaigimas (UTPĮ 56 straipsnio 1 punktas), užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs (UTPĮ 54 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas, įtvirtintas į nacionalinę teisę perkeliant ES teisės aktus, įskaitant Direktyvą (būtent Direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės narės teisė nacionaliniame teisės akte nustatyti leidimo nuolat gyventi galiojimo terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 5 metai, gi 9 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad pasibaigęs ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi EB jokiais atvejais negali būti pagrindu panaikinti ilgalaikio gyventojo statusą arba jį prarasti), aiškintinas kaip reiškiantis, jog ilgalaikio gyventojo statusas teisės aktų reikalavimus atitinkančiam užsieniečiui yra suteikiamas neribotam laikui, kartu įtvirtinant tam tikrus procedūrinius aspektus, susijusius su tokio statuso peržiūra (statuso panaikinimu nepaisant asmens turimo leidimo nuolat gyventi arba periodine asmens atitikimo nuolatinio gyventojo statusui keliamiems reikalavimams peržiūra sprendžiant dėl pasibaigusio leidimo nuolat gyventi (ne)pakeitimo ((ne)pratęsimo))).

12.       Kvestionuodama ieškovo, kaip nuolatinio gyventojo, statusą, atsakovė akcentuoja, kad ieškovas nepateikė atsakovei informacijos apie prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi (pratęsti leidimo terminą) pateikimą. Įvertinusi šį atsakovės argumentą teisėjų kolegija pažymi šias ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes:

4.1.                      Vadovaujantis UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punktu, užsieniečio turimo leidimo nuolat gyventi pasibaigimas yra pagrindas leidimui pakeisti. Toks teisinis reglamentavimas, įstatyme nesant įtvirtintos nuostatos, kad prašymas dėl leidimo pakeitimo turi būti pateikiamas iki anksčiau išduoto leidimo galiojimo pabaigos, aiškintinas kaip reiškiantis, jog užsieniečio, kaip ilgalaikio gyventojo, statusas pats savaime nepasibaigia net ir tuo atveju, jeigu jis suėjus penkerių metų laikotarpiui nepateikia prašymo leidimą pakeisti.

4.2.                      Ieškovas 2026 m. sausio 12 d. pateikė teismui įrodymus, kad dėl leidimo pakeitimo jis kreipėsi 2025 m. vasario 9 d., jo prašymas buvo priimtas po 2025 m. balandžio 4 d. paskirto vizito Migracijos departamente. Vadovaujantis UTPĮ 33 straipsnio 2 dalimi, užsieniečio prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo turi būti išnagrinėtas ir leidimas nuolat gyventi pakeistas arba atsisakyta jį pakeisti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo Migracijos departamentui dienos. Nors UTPĮ 33 straipsnio 31–4 dalyse numatyta galimybė prašymo nagrinėjimo terminą sustabdyti, spręsti, kad ieškovas buvo pasyvus, prašymą pateikė pavėluotai, negalėjo tikėtis, jog jo prašymą kompetentinga institucija išnagrinės iki (duomenys neskelbtini), nėra jokio pagrindo.

4.3.                      Kaip matyti iš su ieškiniu ieškovo pateikto šalių 2025 m. gegužės 2 d. elektroninio susirašinėjimo, darbdavys darbuotojo teisės tęsti darbo santykius nesiejo su prašymo dėl leidimo pakeitimo pateikimu Migracijos departamentui, reikalaudamas pateikti institucijos priimto sprendimo ar pakeisto leidimo nuolat gyventi kopiją. Darbuotojas, elgdamasis sąžiningai, nedelsdamas informavo darbdavį apie prašymo pateikimą. Darbdavys nepateikė į bylą įrodymų, kad jis prašė darbuotojo patikslinti informaciją, pateikti duomenis apie prašymo pateikimą ir jo nagrinėjimo eigą. Svarbu pažymėti ir tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintu Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašu, visa informacija apie prašymo pateikimą ir jo nagrinėjimą yra registruojama Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje MIGRIS, todėl elgdamasi aktyviai atsakovė turėjo visas sąlygas gauti sprendimams dėl darbo santykių tąsos ar nutraukimo priimti aktualią informaciją, tačiau tokia galimybe nesinaudojo.

13.       Apibendrindama sprendimo 12 punkte nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad su prašymo dėl leidimo pakeitimo pateikimu ir nagrinėjimu susijusios procedūros neturėjo įtakos ieškovo, kaip nuolatinio gyventojo, statusui darbo sutarties nutraukimo dieną, sprendimą nutraukti darbo santykius neturint visos aktualios informacijos darbdavys priėmė savo rizika.

14.       Atsakovė taip pat akcentuoja, kad ieškovo statusui reikšmingas yra Migracijos departamento 2025 m. liepos 11 d. sprendimas netenkinti ieškovo prašymo dėl leidimo pakeitimo, paliktas nepakeistu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus dėl to kilusį ginčą ir priėmus 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2660-815/2025. Nors ieškovas 2026 m. sausio 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose akcentuoja pakartotinai kreipęsis dėl leidimo pakeitimo, pažymi, kad ginčas dėl Migracijos departamento priimto sprendimo ir šio prašymo netenkinti vis dar nagrinėjamas teisme, nagrinėjamai bylai yra aktualu ne dabartinis ieškovo, kaip nuolatinio gyventojo, statusas, bet jo statusas darbdavio sprendimo nutraukti darbo santykius priėmimo dieną. Vien aplinkybė, kad, ne dėl ieškovo kaltės, jo pateikto prašymo nagrinėjimas užsitęsė, nereiškia, jog galutinis rezultatas (sprendimas leidimo nepakeisti dėl ieškovo keliamos grėsmės valstybės saugumui) sukuria pasekmes ieškovo statusui ne nuo sprendimo priėmimo (jo įsiteisėjimo), bet retrospektyviai, nuo jo turėto leidimo nuolat gyventi termino pabaigos. Kitaip tariant, priimdama sprendimą nutraukti darbo santykius nesulaukusi, kol darbuotojo prašymas bus išnagrinėtas, atsakovė prisiėmė riziką, susijusią su tuo, kad iš darbo buvo atleistas nuolatinio gyventojo statusą turėjęs darbuotojas.

15.       Net ir kilus ginčui atsakovė savo priimto sprendimo neatšaukė, neperkėlė darbuotojo atleidimo iš darbo datos, ją susiedama su nuolatinio gyventojo statuso praradimo momentu, laikydamasi pozicijos, kad ne šio statuso išnykimas, bet leidimo nuolat gyventi pabaiga tapo pagrindu darbo santykiams nutraukti.

Dėl leidimo nuolat gyventi pabaigos, kaip pagrindo darbo santykiams nutraukti

16.       Vadovaujantis DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktu, darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad šis darbo santykių pabaigos pagrindas taikytinas ir situacijose, kai užsienietis praranda teisę dirbti Lietuvoje. Esminis klausimas, aktualus vertinant darbdavio priimto sprendimo teisėtumą, yra tai, ar šio sprendimo priėmimo metu ieškovas buvo praradęs teisę dirbti.

17.       Užsienietis, norintis dirbti Lietuvoje, turi turėti teisės aktuose nustatytą leidimą dirbti (UTPĮ 57 straipsnis). Tarp šios taisyklės išimčių įstatyme įvardinta situacija, kai asmuo turi leidimą nuolat gyventi (UTPĮ 58 straipsnio 3 punktas). Kaip matyti iš šalių procesinių pozicijų, jos aptariamą normą vertina skirtingai: ieškovas laikosi pozicijos, kad ji turi būti aiškinama plečiamai, kaip reiškianti, kad leidimo neprivalo įgyti nuolatinio gyventojo statusą turintis užsienietis; atsakovė, priešingai, prašo įstatyme įtvirtintą taisyklę aiškinti siaurinamai, kaip reiškiančią, kad, nepriklausomai nuo užsieniečio teisinio statuso, be leidimo dirbti dalyvauti darbo rinkoje gali tik užsienietis, turintis galiojantį leidimą nuolat gyventi.

18.       Pagrindinis argumentas, kuriuo savo poziciją grindžia ieškovas, yra susijęs su tuo, kad Direktyvos 11 straipsnio 1 dalies a) punktu, pagal kurį, taikant vienodo požiūrio principą, ilgamečiai gyventojai, kaip ir tos šalies piliečiai, vienodai turi teisę naudotis galimybe įsidarbinti arba dirbti savarankiškai, jei tokia veikla nereikalauja, kad ir retkarčiais, vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, taip pat į vienodas įdarbinimo ir darbo sąlygas, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėja, kad ieškovo darbo funkcijos pateko į aptariamoje taisyklėje įvardintą vienodo požiūrio išimtį. Kita vertus, atsakovė akcentuoja, kad direktyvos nėra tiesioginio taikymo aktai, todėl ne jomis, bet nacionalinės teisės taisyklėmis turi būti vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečių teisės dirbti. Sutikdama su šiuo atsakovės argumentu, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta sprendimo 11 punkte, Direktyva yra perkelta į nacionalinę teisę, įstatymo leidėjui deklaruojant, kad UTPĮ yra suderintas su eile ES teisės aktų, tarp jų ir Direktyva, todėl aiškinant ir taikant UTPĮ nuostatas per jų įtvirtinimo teisinėje sistemoje tikslų prizmę gali ir turi būti pasitelkiami argumentai, nulėmę Direktyvos priėmimą, joje įtvirtintus principus, o toks aiškinimas negali būti vertinamas kaip tiesioginis Direktyvos taikymas. Kad aiškindamas nacionalinės teisės normas, skirtas ES direktyvos įgyvendinimui, teismas privalo vertinti pačios direktyvos nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, akcentuojama tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administravimo teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2742-556/2025).

19.        Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama UTPĮ 57–58 straipsnių nuostatas, pažymi, kad įstatyme įtvirtinta galimybė nuolat Lietuvoje gyvenančiam užsieniečiui dirbti neturint specialiai išduoto leidimo dirbti, savo esme yra nukreipta į Direktyvos 11 straipsnyje aptarto vienodo požiūrio principo įgyvendinimą. Kita vertus, siaurinamasis UTPĮ 58 straipsnio 3 punkto aiškinimas, kaip jį pateikia atsakovė, iš esmės reikštų, kad ne visi nuolatinio gyventojo statusą turintys užsieniečiai gali dalyvauti darbo rinkoje tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir ES piliečiai. Nors, kaip teisingai akcentuoja atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą ir 2026 m. sausio 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose, tiek Direktyvoje, tiek ir UTPĮ atskiras dėmesys skiriamas formaliam dokumentui – galiojančiam leidimui nuolat gyventi, dar kartą akcentuotinas sprendimo 11 punkte jau minėtas tokio leidimo išdavimo tikslas – nacionaliniais teisės aktais užsitikrinti periodinę nuolatinio gyventojo statuso peržiūros procedūrą. Situacija, kai asmuo, išlaikydamas nuolatinio gyventojo statusą, aktyviai dalyvaudamas besibaigiančio leidimo nuolat gyventi pakeitimo (termino pratęsimo) procedūrose, kurios laiku (iki leidimo galiojimo pabaigos) neužbaigiamos ne dėl asmens kaltės, sukurtų teisinio reglamentavimo tikslams akivaizdžiai prieštaraujančią situaciją, kai dėl Migracijos departamento veiklos specifikos užsienietis praranda jo turimo nuolatinio gyventojo statuso garantuojamą teisę dalyvauti darbo rinkoje.

20.       Šiuo aspektu taip pat reikšminga ir DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto formuluotė, pagal kurią turi egzistuoti dviejų teisiškai reikšmingų faktų visuma: darbo santykių prieštaravimas įstatymų reikalavimams bei galimybės tokį pašalinimą pašalinti nebuvimas. Net ir laikantis atsakovės pozicijos (kuriai teisėjų kolegija nepritaria), kad leidimo galiojimo pabaiga lėmė prieštaravimą teisės aktams, ieškovo dalyvavimas leidimo išdavimo pratęsimo procedūroje būtų aiškiai nukreiptas į tokio pažeidimo pašalinimą. Abiejų faktų visuma, kaip pagrindas inicijuoti darbo santykių nutraukimą, tokio aiškinimo atveju susiklostytų tik institucijai priėmus darbuotojui nepalankų sprendimą bei sutaptų su momentu, kai užsienietis praranda nuolatinio gyventojo statusą.

21.       Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad UTPĮ 53 straipsnis, 57 straipsnis, 58 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami kaip reiškiantys, kad užsienietis, įgijęs nuolatinio gyventojo statusą ir šio statuso sąlygojamą teisę dirbti, tokios teises nepraranda vien formalaus leidimo nuolat gyventi termino pabaigos pagrindu. Kadangi skundžiamo darbdavio sprendimo priėmimo metu nebuvo įstatyme įtvirtinto pagrindo darbo santykiams nutraukti, egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ir, tenkinant ieškinį, atsakovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pasekmių

22.       Vadovaudamasis DK 218 straipsniu, atleidimą iš darbo pripažinęs neteisėtu teismas turi spręsti darbuotojo grąžinimo į darbą klausimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas neprašė jo grąžinti į darbą, be to, kaip minėta sprendimo 14 punkte, ieškovo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo (pratęsimo) buvo atmestas, todėl ieškovas nebegali tęsti darbo santykių dėl nuolatinio gyventojo statuso praradimo, todėl, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4, 6 dalimis, ieškovas į darbą negrąžinamas, darbo santykiai pripažįstami pasibaigusiais teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

23.       Be to, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui iš darbdavio priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, taip pat kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Kadangi darbo santykiai truko trumpiau nei dvejus metus, išmoka už stažą ieškovui nepriklauso.

24.       Aiškindamas teisinį reglamentavimą, numatantį darbdavio pareigą mokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad ši sankcija, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.). Net ir po teisinio reglamentavimo pakeitimų, įsigaliojusių 2017 m. liepos 1 d., kai buvo numatytas maksimalus 1 metų priverstinės pravaikštos terminas, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismų teisės mažinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį laikėsi nuoseklios pozicijos, jog vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, kad teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2024 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024).

25.       Nagrinėjamu atveju nuo neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo praėjo 9 mėn. Tarp šalių nekilo ginčo dėl atsakovės pateiktoje vidutinio darbo užmokesčio pažymoje nurodyto ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 1 713,50 Eur. Įstatyme nustatyta bendra kompensacijos suma sudarytų 15 421,50 Eur (1 713,50 Eur × 9 mėn.). Vertinant šią sumą proporcingumo principo aspektu akcentuotinos kelios reikšmingos aplinkybės. Pirma, praėjus nepilnai dviem mėnesiams nuo neteisėto darbo sutarties nutraukimo Migracijos departamentas 2025 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą netenkinti ieškovo prašymo pratęsti leidimo nuolat gyventi galiojimo terminą, o vėlesnis ginčo teisme nagrinėjimas buvo susijęs su nepagrįstais pripažintais ieškovo skundais. Kitaip tariant, net jeigu darbdavys nebūtų neteisėtai nutraukęs darbo santykių, ieškovas nebūtų įgijęs pagrindo tikėtis dar ilgą laiką gauti su darbo santykiais susijusias pajamas. Antra, ieškovą neteisėtai atleidžiant iš darbo jam buvo išmokėta 1 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2024, kai neteisėto atleidimo iš darbo atveju ieškovui išmokėta didesnė išeitinė išmoka, nei jam priklausytų nutraukiant darbo sutartį teismo sprendimu, ši išmokos suma įskaitytina į darbuotojui priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą ieškovui priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą sumažinti iki vieno mėnesio ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 1 713,50 Eur (suma neatskaičius mokesčių).

26.       Ieškovas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Vadovaujantis DK 151 straipsniu, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo teisė reikalauti iš darbdavio turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo įtvirtinta ir DK 218 straipsnio 4 dalyje. Ši nuostata įstatyme atsirado kartu su maksimalaus priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, nustatymu nuo 2017 m. liepos 1 d., ir skirta tam atvejui, kai pats darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu, kartu su pagrindine finansine kompensacija darbuotojui, o kartu ir sankcija darbdaviui, pripažįstama nepakankama satisfakcija už darbdavio padarytą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju darbdavio padarytas pažeidimas sietinas su netinkamu teisinio reglamentavimo taikymu, negali būti vertinamas kaip piktybinio pobūdžio, o ir pasekmės ieškovui negali būti vertinamos kaip itin reikšmingos, sąlygojančios poreikį priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl aptariamas ieškovo reikalavimas atmetamas, kaip pareikštas nesant tam pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

27.       Nusprendusi, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, tenkinti ieškinio reikalavimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pripažinti, jog darbo santykiai pasibaigė teismo sprendimu ir priteisti ieškovui iš atsakovės 1 713,50 Eur (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei atmetus reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas. Ieškovas pateikė duomenis apie bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėtas 900 Eur atstovavimo išlaidas, atsakovė tokio pobūdžio duomenų teismui neteikė.

28.       Net ir nustačiusi sumažintą ieškovui priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį ir atmetusi ieškovo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos rezultatas kokybiniu požiūriu vertintinas kaip ieškovo pareikštų reikalavimų patenkinimas, nepatenkinti ieškinio reikalavimai nebuvo esminiai, turėję įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui byloje (tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-1120/2025 suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę). Ieškovas iš esmės laimėjo bylą, todėl jam priteisiamas 100 Eur sumažintas turėtų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas (800 Eur).

29.       Kadangi ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir pareikšdamas ieškinį jo nemokėjo, vadovaujantis CPK 96 straipsniu, už patenkintus reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš atsakovės. Už patenkintą neturtinį reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu mokėtinas 114 Eur (152 Eur × 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis), o už patenkintą 1 713,50 Eur dydžio turtinį reikalavimą mokėtinas 38 Eur (1 713,50 Eur × 3 proc. × 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Bendra žyminio mokesčio už patenkintus ieškinio reikalavimus suma sudaro 152 Eur (114 Eur + 38 Eur).

30.       Ieškovas yra atleistas ir nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 2 dalis), todėl tokia pati žyminio mokesčio suma (152 Eur, CPK 80 straipsnio 1 dalies 4 punktas) valstybei priteisiama iš atsakovės ir apeliaciniame procese (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

31.       Ieškovas pateikė duomenis apie apeliaciniame procese turėtas 500 Eur atstovavimo išlaidas (300 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 200 Eur už papildomų rašytinių paaiškinimų parengimą). Atsakovė pateikė duomenis apie apeliaciniame procese turėtas 5 856,40 Eur išlaidas (4 259,20 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 1 597,20 Eur už nuomonės dėl papildomų rašytinių paaiškinimų parengimą). Ieškovo turėtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.10 ir 8.16 punktuose nurodytų maksimalių užmokesčio dydžių už ieškovui suteiktas teisines paslaugas (pagal Rekomendacijų 8.10 punktą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą yra 4 057,90 Eur (2025 m. 2 ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (2 387 Eur) × 1,7), pagal Rekomendacijų 8.16 punktą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą yra 954,80 Eur (2 387 Eur × 0,4)). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 103,10 Eur (2 387 Eur × 1,3), pagal Rekomendacijų 8.16 punktą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už kito dokumento, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, yra 971,04 Eur (2025 m. 3 ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (2 427,60 Eur) × 0,4)). Darytina išvada, kad maksimali galima priteisti atsakovės bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo suma yra 4 074,14 Eur (3 103,10 Eur + 971,04 Eur). Sprendimo 28 punkte konstatavus, kad ieškovo reikalavimai yra iš esmės patenkinti, tokia pati proporcija taikytina nustatant, kokia dalimi buvo patenkinti ieškovo apeliacinio skundo reikalavimai, todėl ieškovui iš atsakovės turėtų būti priteisiamas 445 Eur (500 Eur × 89 proc.) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas, atsakovei iš ieškovo – 448,16 Eur (4 074,14 Eur × 11 proc.) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas. Priešpriešines vienarūšes sumas įskaičius tarpusavyje, atsakovei iš ieškovo turėtų būti priteisiamas 3,16 Eur (448,16 Eur – 445 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nagrinėjama byla nebuvo tokia sudėtinga, jog apeliacinėje instancijoje atsakovė įgytų teisę į Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio dydžio išlaidų atlyginimą, nepriteisia atsakovei iš ieškovo 3,16 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovo U. R., gimusio (duomenys neskelbtini), atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „NB eco“, juridinio asmens kodas 305178006, neteisėtu. 

Negrąžinti ieškovo U. R. į darbą, pripažinti, kad ieškovo U. R. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovė „NB eco“ sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti ieškovui U. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NB eco“, juridinio asmens kodas 305178006, 1 713,50 Eur (tūkstančio septynių šimtų trylikos eurų 50 ct) (neatskaičius mokesčių) dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.

Atmesti ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NB eco“, juridinio asmens kodas 305178006, 304 Eur (trijų šimtų keturių eurų) žyminį mokestį (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Diana Labokaitė

        Tomas Ridikas