Civilinė byla Nr. 3K-3-271-415/2015

       Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01712-2013-2

              Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4; 75.5; 114.11(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei D. Š., trečiajam asmeniui M. Š. dėl skolos priteisimo ir prievolės pripažinimo daline atsakomybe, nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti įsipareigojimą pagal 2008 m. vasario 21 d. susitarimą atsakovės ir trečiojo asmens bendra daline atsakomybe, priteisti iš atsakovės 25 000 Lt (7 240,50 Eur) jo sumokėtą avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

              Ieškovas 2008 m. vasario mėnesį iš sutuoktinių M. Š. ir D. Š. nusprendė įsigyti jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį pastatą – sandėlį-beicinę, (duomenys neskelbtini), su kitais statiniais (duomenys neskelbtini). Kadangi jam pastatas buvo reikalingas kaip gyvenamasis namas, jis su M. Š. 2008 m. vasario 21 d. sutartimi susitarė, kad pastarasis iki 2008 m. rugpjūčio 30 d. parengs jį pakeitimui į gyvenamąjį namą, t. y. sutvarkys namo aplinką, įstatys langus, uždengs stogą, įves elektros instaliaciją, atliks vidaus apdailą ir kt. Kadangi Š. trūko lėšų, ieškovas jiems davė 50 000 Lt (14 481 Eur) avansą, o galutinę kainą už namą susitarė 350 000 Lt (101 367,01 Eur). Sutartį jie pasirašė D. Š. akivaizdoje. Pinigus ieškovas perdavė sutarties sudarymo metu, t. y. 2008 m. vasario 21 d., 20 000 Lt (5792,40 Eur) buvo perduota grynaisiais, kuriuos jis minėtą dieną pasiėmė iš banko sąskaitos, o likusius turėjo kaip santaupas namuose, dalis buvo eurais, kita dalis – litais. Darbų perdavimo–priėmimo aktas surašytas nebuvo, nes 2008 m. rudenį pašlijo atsakovės ir trečiojo asmens santykiai, buvo pradėtas jų skyrybų procesas, todėl namo Š. ieškovui nepardavė. Atsakovės ir trečiojo asmens skyrybų byloje jis buvo įstojęs kaip kreditorius su savarankiškais reikalavimais, tačiau jo reikalavimai buvo palikti nenagrinėti, suteikiant teisę juos reikšti atskiroje byloje. M. Š. ir D. Š. santuoka nutraukta 2013 m. balandžio 6 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu. Ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimas šioje byloje liko neišspręstas. Ieškovas patvirtino, kad M. Š. jam grąžino 25 000 Lt (7 240,50 Eur), t. y. pusę gauto avanso, o D. Š. sumokėti jai priklausančią dalį atsisakė. 2008 m. vasario 21 d. susitarimas buvo sudarytas Š. šeimos interesais, nes gautos lėšos buvo panaudotos bendram buvusių sutuoktinių turtui pagerinti. Ieškovo ketintas įsigyti pastatas po santuokos nutraukimo atiteko atsakovei, todėl ir ji turi prievolę grąžinti dalį avanso.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino.

              Teismas nurodė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolos (avanso) gavėjui M. Š. vykdant šeimos turto – ginčo namo – remonto darbus, rūpinantis šeimos gerove, tenkinant jos poreikius, esant dideliems kreditiniams įsipareigojimams, paėmimas pripažintinas būtinu išlaikyti šeimos namų ūkį, todėl šią prievolę pripažino solidaria sutuoktinių D. Š. ir M. Š.  prievole. Teismo vertinimu, ginčo sutartis turi ir rangos, ir paskolos, ir preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties požymių.  Šioje byloje aiškindamasis tikrąją šalių valią, sutarties neįvykdymo priežastis ir kt., teismas nustatė, kad ginčas kilo tik dėl rangos–paskolos sutarties vykdymo, todėl tokios rūšies sutartį galėjo sudaryti ir vienas sutuoktinis. Ieškovo trečiajam asmeniui perduotus 50 000 Lt (14 481 Eur) teismas vertino kaip avansą, kurį sutuoktiniai, neįvykdę savo sutartinių įsipareigojimų, turi grąžinti. M. Š. gautas lėšas panaudojo verslo plėtros interesams, šis sandoris yra tiesiogiai susijęs su šeimos interesais išlaikyti šeimos namų ūkį, todėl susijęs su šeimos poreikių tenkinimu. Teismo vertinimu, ieškovė negalėjo nežinoti apie sutuoktinio atliekamus atsiskaitymus už perkamas prekes pastatui remontuoti ir kartu turėjo pareigą pasidomėti į šį turtą investuotų lėšų kilme; žinodama apie savo ir sutuoktinio pajamas, neprieštaravo dėl šių investicijų, todėl teismas darė išvadą, kad apie išlaidas statybos remonto darbams atlikti atsakovei buvo žinoma. Teismas sprendė, kad verslo plėtrai vieno iš sutuoktinių sudaryta sutartis yra skirta šeimos namų ūkiui išlaikyti, o iš tokios sutarties kylančios prievolės yra solidariosios sutuoktinių prievolės. Atsakovė, neprieštaraudama, kad gautos lėšos būtų panaudotos verslui plėtoti, tokiu būdu davė tam faktinį sutikimą. Teismas nustatė, kad D. Š. santuokos metu buvo solidariai atsakinga pagal prievolę su A. K., taigi, nutraukus santuoką, nepadalyta prievolė transformavosi į bendrą dalinę prievolę, kurią ji turi vykdyti.

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 19 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

              Teisėjų kolegija vertino, kad iš pateikto ieškovo ir trečiojo asmens sudaryto susitarimo, paaiškinimų teismo posėdžio metu, liudytojo I. K. parodymų spręstina, jog tai sutartis dėl kitos (pagrindinės), t. y. pirkimo–pardavimo, sutarties sudarymo. Sudarytu preliminariu susitarimu nekilnojamasis daiktas, t. y. beicinė, nebuvo baigtas įrengti kaip gyvenamasis namas, kurį parengti parduoti įsipareigojo trečiasis asmuo. Taigi sudarytu preliminariu susitarimu pati beicinė ir daiktinės teisės į ją neperleidžiamos, o tik įsipareigojama tai padaryti ateityje, M. Š. atlikus tam tikrus darbus. Kadangi terminas, per kurį M. Š. buvo įsipareigojęs parengti beicinę parduoti, t. y. terminas sudaryti pagrindinę sutartį, praėjęs, tai beicinės teisinis režimas nepasikeitė. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal bylos medžiagą pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas A. K., vykdydamas su trečiuoju asmeniu sudarytą susitarimą, perdavė jam 50 000 Lt (14 481 Eur). Kadangi preliminarioji sutartis liko neįgyvendinta, t. y. pinigai perduoti nepasiektam tikslui, todėl jie turi būti grąžinti juos perdavusiam asmeniui. Pažymėta, kad nei trečiasis asmuo, nei D. Š. aplinkybės, jog pinigai turi būti grąžinti ieškovui, neginčijo. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prievolė ieškovui yra pripažintina solidaria sutuoktinių prievole. Tačiau pažymėta, kad kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas. Kadangi konkrečiu atveju ieškovas, remiantis jo reikalavimu, ieškinį reiškia vien tik D. Š., taigi jis sutinka, kad liktų vienas skolininkas. Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai motyvavo, jog nutraukus santuoką nepadalyta prievolė transformavosi į dalinę prievolę, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė teisingas išvadas pripažindamas prievolę daline. Nurodyta, kad atsakovė, teigdama, jog pinigai nebuvo naudojami šeimos interesams, turėjo pateikti byloje šios aplinkybės įrodymus, tačiau tokių įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė (CPK 178 straipsnis).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė D. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių susitarimą kvalifikavo kaip preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, nes joje turi būti aptartos esminės pagrindinės sutarties sąlygos, o susitarime nenurodytas sutarties dalykas – nenurodytas adresas, daikto vieta atitinkamame žemės sklype, žemės sklypo duomenys. Susitarime nurodytas „namas“, nors bylos duomenys patvirtina, kad tai yra sandėlis (beicinė).
2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Kasatorė nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovo ir trečiojo asmens susitarimą, o teismai nevertino tą patvirtinančių prieštaringų ieškovo parodymų, taip pat atsakovės nurodytos aplinkybės dėl A. K. finansinių galimybių įvykdyti preliminarų susitarimą, sumokėti 350 000 Lt (101 367,01 Eur) priskiriamas prievolei, atsiradusiai iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie sudaromi šeimos interesais. Tokiu atveju asmuo, siekiantis, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole, turi procesinę pareigą įrodyti, jog ši sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčo susitarimas buvo sudarytas 2008 m. vasario 21 d., o kredito sutartis, pagal kurią sutuoktiniai gavo 200 000 Lt (57 924 Eur) kreditą būstui statyti, sudaryta 2008 m. vasario 4 d. Dėl to kasatorė buvo pagrįstai įsitikinusi, kad žino lėšų kilmę, t. y. kad banko buvo suteiktas kreditas, bei neturėjo pagrindo įtarinėti sutuoktinį sudarius kitokius piniginius susitarimus. Ginčo sandėlis (beicinė) sudegė iki turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje, todėl kasatorei atiteko degėsiai.    

              Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties teisinio kvalifikavimo

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant šalių sutartiniams santykiams, sprendžiant iš jų kylančius ginčus, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad sutartis ar atskiros jos nuostatos prieštarautų imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar bendriesiems teisės principams, todėl sprendžiant kilusį ginčą remiamasi jos nuostatomis.

CK 6.165 straipsnyje yra nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas toks šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip organizacinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio    17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008; kt.).

Vertinant 2008 m. vasario 21 d. šalių sudarytą sutartį, konstatuotina, kad joje įtvirtintos sąlygos atitinka CK 6.165 straipsnio nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas šią sutartį pagrįstai kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį dėl įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto – namo – pirkimo–pardavimo sutartį.

Šios bylos kontekste būtina pažymėti, kad nors preliminarioji sutartis savo tikslais bei pobūdžiu ir priskirtina prie ikisutartinių šalių santykių, tačiau tai nepaneigia teisinių galimybių joje įtvirtinti ir kitokių susitarimų, peržengiančių įprastas ikisutartinių santykių ribas, pvz.: susitarimą dėl avansinių mokėjimų už numatomą pagrindine sutartimi įsigyti nekilnojamąjį daiktą, kaip yra šiuo atveju.

Kasatorė, ginčydama apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo kaip preliminariosios sutarties dėl įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto – namo – pirkimo–pardavimo sutartį, be pagrindo nurodo, kad CK 6.396 straipsnyje įtvirtinti pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimai yra tapatūs bei privalomi ir sudaromai preliminariajai sutarčiai dėl įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto – namo – pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminariajai sutarčiai dėl įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto – namo – pirkimo–pardavimo sutartį pakanka, kad iš sutarties būtų aišku, kas yra jos dalykas. Suprantama, kad vien bendrinio žodžio, pvz., namas, nepakaktų, tačiau jeigu nurodomas namas konkrečiu adresu, leidžiantis identifikuoti konkretų tos sutarties dalyką, kaip yra šiuo atveju, neigimas, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto – namo nurodytu adresu – pirkimo–pardavimo sutartį, nors sutartyje nenurodyta, kad tai sandėlis (beicinė), akivaizdžiai prieštarauja CK 6.163 straipsnyje įtvirtintam pareigos elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose imperatyvui.

Dėl prievolės grąžinti sumokėtą avansą (likusią negrąžintą jo dalį) pobūdžio

Sudarant preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto perleidimo nebūtina, kad ją sudarytų abu sutuoktiniai, pakanka, kad būtų bendra sutuoktinių valia dėl tokio turto perleidimo, o jos išraiška gali būti įvairi. Dėl to preliminarioji sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, bet galima ir situacija, kad preliminariąją sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių, o šią sutartį įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) trukdančios priežastys pašalinamos iki pagrindinės sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad tai gali būti padaroma ne tik gaunant įstatymo reikalaujamos formos bendro su sutuoktine sutarimo parduoti butą preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis patvirtinimą (jai sudarant pagrindinę sutartį ar išduodant įgaliojimą sutuoktiniui tokį sandorį sudaryti – CK 3.92 straipsnio 4 dalis), bet ir pasiekiant, kad parduodamas nekilnojamasis daiktas jo pardavimo metu nebeturėtų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statuso. Civilinės teisės normų toleruojama situacija, kai pardavėjas, sudarydamas sutartį, nėra parduodamo daikto savininkas, tačiau juo tampa sutarties įvykdymo metu, ir tokios sutartys pripažįstamos galiojančiomis (CK 6.307 straipsnis). Tuo labiau tai leistina preliminariųjų sutarčių atveju, nes tai atitinka jų paskirtį ir pobūdį. Nesant kito sutuoktinio sutikimo perleisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, pagrindinė sutartis negalės būti sudaryta, todėl ir sutikimo nedavusio sutuoktinio daiktinės teisės į turtą nepasikeis. Pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimo laikui ir nesudarius pagrindinės sutarties, jos įvykdymo natūra reikalauti negalima, disponavimo suvaržymai ginčijamos sutarties pagrindu negalimi ir ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-366/2008).

Sprendžiant, ar prievolė grąžinti ieškovo sumokėtą avansinį mokėjimą už numatomą pagrindine sutartimi įsigyti nekilnojamąjį daiktą, sulygtą ir įtvirtintą viename kartu su preliminariąja sutartimi rašytiniame susitarime, yra bendra sutuoktinių prievolė ir vykdytina iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis 1 dalis), o jei tai yra bendroji prievolė, ar ji solidarioji, ar dalinė, t. y. atliekant sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių kvalifikavimą, privalu laikytis šiuos prievolinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo taisyklių, išdėstytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010 (toliau – Plenarinės sesijos nutarimas).

Vadovaujantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 4 punktu, iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Byloje nustatytų aplinkybių dėl avansinio mokėjimo pagal minėtą ginčo sutartį panaudojimo Š. šeimos interesais (išlaikyti šeimos namų ūkį), kuriomis kasacinis teismas yra saistomas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pagrindu, taip pat pripažįstant, kad tokiam sandoriui sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo (CK 3.109 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja (atsakovės ir trečiojo asmens) prievolės grąžinti ieškovo sumokėtą avansinį mokėjimą už numatomą pagrindine sutartimi įsigyti nekilnojamąjį daiktą esantį bendrumą būtent pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį. Taip pat konstatuotina, kad klaidinga yra atsakovės pozicija dėl susitarimo dėl avansinio mokėjimo kvalifikavimo pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Pripažinus sutuoktinių prievolės bendrumą, pasisakytina dėl bendrosios prievolės rūšies: solidarioji ji ar dalinė. Minėtame Plenarinės sesijos nutarime pažymėta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Plenarinė sesija, be to, pažymėjo, kad sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis, taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Kadangi byloje nenustatyta per didelės ar neprotingos sandorio kainos sąlyga, kuriai esant sutuoktinių prievolės solidarumas išnyksta, kasacinis teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisėtai ginčo prievolę pripažino bendra solidariąja atsakovės ir trečiojo asmens prievole.

              Dėl ieškovo reikalavimo priteisti pusę avanso sumos iš atsakovės teisinio vertinimo

Pripažįstant, kad solidarioji skolininkų prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Plenarinės sesijos nutarimas), šios bylos kontekste yra svarbu pažymėti reikalavimo priteisti iš atsakovės, dėl anksčiau nurodytų argumentų turinčios solidariosios skolininkės teisinį statusą, pusę ieškovo sumokėto avanso sumos, ypatumus. Toks kreditoriaus reikalavimas atsakovei reiškiamas siekiant visiško sutuoktinių prievolės įvykdymo, kai ieškovas pripažįsta, kad pusę jo sumokėto avanso grąžino trečiasis asmuo, o likusią prievolės dalį kreditoriaus valia siekiama, kad įvykdytų atsakovė. Ši teisinė situacija kasacinio teismo vertintina kaip įstatymą atitinkanti kreditoriaus valia, kad solidariosios prievolės dalį įvykdytų vienas iš bendraskolių.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių

Aiškinant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, pažymėtina, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina, taip pat sprendžia, kurie šalių nurodomi argumentai bei pateikiami duomenys yra susiję su byloje nustatinėjamų faktų (įrodinėjimo dalyko) esme, taigi ir reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti, tik teismas. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą ir kasacinio teismo įrodymų vertinimo klausimu formuojamą teismų praktiką nereikalauja, kad absoliučiai visi šalių dėstomi argumentai bei pateikiami duomenys būtų ištirti ir įvertinti, o tik tie, kurie susiję bei reikšmingi aplinkybėms, įrodinėjamoms proceso metu, išsiaiškinti ir nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011).

Kasatorės argumentai, kad teismai nevertino jos nurodytos aplinkybės dėl A. K. finansinių galimybių įvykdyti preliminarų susitarimą sumokėti 350 000 Lt (101 367,01 Eur), laikytini nagrinėjamu atveju neturinčiais reikšmės. Pažymėtina, kad ginčo dėl ieškovo sumokėto avansinio mokėjimo už numatomą pagrindine sutartimi įsigyti nekilnojamąjį daiktą grąžinimo išsprendimui, kai pagrindinė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma ne dėl pirkėjo kaltės (nesumokėjus visos daikto kainos), aplinkybės, ar pirkėjas turėjo realių galimybių įvykdyti preliminarų susitarimą – sumokėti 350 000 Lt (101 367,01 Eur) už nekilnojamąjį daiktą, neturi reikšmės, todėl teismų pagrįstai nevertintos.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis), turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su ieškovu dėl avansinio mokėjimo už numatomą pagrindine sutartimi įsigyti nekilnojamąjį daiktą, veikė siekdamas išlaikyti namų ūkį, taigi byloje yra įrodyta CK 3.109 straipsnio 2 dalies, o ne to paties straipsnio 1 dalies 4 punkto, taikymui reikšminga aplinkybė. 

Atsakovės prievolės grąžinti ieškovui jo sumokėtą avansą bendrumo ir solidarumo su trečiuoju asmeniu nepaneigia ir faktas, kad 2008 m. vasario 4 d. kredito sutarties pagrindu sutuoktiniai gavo 200 000 Lt (57 924 Eur) būstui statyti. Šis kreditas, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, yra tikslinės paskirties – namo (duomenys neskelbtini), statybai užbaigti. O pinigai, gauti iš ieškovo kaip avansas, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime (CPK 185 straipsnis), naudoti vykdant iš šalių preliminariosios sutarties kylančius įsipareigojimus ir tenkinant šeimos namų ūkio poreikius. Ta aplinkybė, kad sandėlis (beicinė) sudegė iki turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje, todėl kasatorei atiteko degėsiai, neturi jokios įtakos trečiojo asmens ir atsakovės bendrosios solidariosios prievolės grąžinti ieškovo sumokėtą avansą vykdymui. 

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinis skundas atmestinas. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 7,78 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti valstybei iš D. Š. (duomenys neskelbtini) 7,78 Eur (septynis Eur ir 78 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                 Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius             

                                                                                                                                Janina Stripeikienė