Civilinė byla Nr. e2-663-798/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02277-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Extra švara“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-6434-866/2015 pagal pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovui UAB „Extra švara“ dėl bankroto bylos iškėlimo, kurioje trečiasis asmuo yra Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Extra švara“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas yra 28 445,90 Eur.

Trečiasis asmuo VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad atsakovas valstybės biudžetui neskolingas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Extra švara“, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė Vladą Stropų.

Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui teikė tik 2007 m., aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų teismui nepateikė, nekilnojamojo turto neturi, konstatavo įmonės nemokumą pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p. nuostatas ir sprendė, kad yra pagrindas kelti bankroto bylą, o įmonės bankroto administratoriumi skirti Vladą Stropų.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas UAB „Extra švara“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti ir bylą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti atsakovui bankroto bylą. Nurodė, kad nagrinėjant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovavosi neaktualiais duomenimis. Kartu su atskiruoju skundu pateikė atsakovo 2015 m. lapkričio 30 d. balansą, iš kurio matyti, kad atsakovas nurodytai dienai turėjo 99 836 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 37 117 Eur. Matyti, kad atsakovo turimi įsipareigojimai nesudaro pusės į jo balansą įrašyto turto vertės.

Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Extra švara“ palikti nepakeistą. Nurodė, kad įsiskolinimas VSDFV Vilniaus skyriui nesumokėtas nuo 2015 m. liepos mėnesio ir nuolat auga, kadangi įmonėje dirba 61 darbuotojas. Taip pat nurodė, kad įmonės vadovas nuo 2007 m. nevykdo pareigos teikti Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų bei žinodamas apie įsiskolinimą nesiėmė jokių priemonių jam padengti arba pačiam kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas, spręsdamas klausimą, ar įmonei turi būti keliama bankroto byla ir vertindamas jos (ne)mokumo klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008). Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, todėl teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 3 d. 3 p.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui yra pateikęs tik 2007 m., o aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų teismui nepateikė, įmonė nekilnojamojo turto neturi, byloje nėra duomenų, kad įmonė vykdytų veiklą ir gautų pajamas. Atskirasis skundas grindžiamas aplinkybe, kad teismas netinkamai nustatė atsakovo finansinę padėtį, kadangi nesivadovavo aktualiais atsakovo finansiniais dokumentais. Su šiuo atskirojo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Atsakovo finansinei padėčiai nustatyti byloje pateiktas atsakovo balansas už 2015 m. Atsakovo 2015 m. lapkričio 30 d. balanse nurodyta, kad jo trumpalaikis turtas yra 99 836 Eur, nuosavas kapitalas – 62 719 Eur, o mokėtinos sumos, lyginant su praėjusiais finansiniais metais, sumažėjo nuo 51 193 Eur iki 37 117 Eur. Pažymėtina, kad turtas, kuris sudaro žymią dalį atsakovo turimo turto (99 256 Eur) yra per vienerius metus gautinos sumos, tačiau byloje nėra įrodymų nei kokiu pagrindu atsakovas turi reikalavimo teisę į debitorius, nei įrodymų, ar yra realių galimybių išieškoti nurodytas sumas, t. y. ar šios sumos gali būti laikomos realiu atsakovo turtu.

Įmonės nemokumas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pagal įstatymo formuluotę sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo esminę reikšmę turi į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Šiuo aspektu svarbu nustatyti tikrąją įmonės turto vertę ir tiksliai nustatyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje spręsdamas įmonės nemokomo klausimą nesivadovavo jokiais įmonės finansiniais dokumentais. Kaip matyti iš atsakovo vadovo pateikto 2015 m. lapkričio 30 d. balanso, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 37 117 Eur, o per vienerius metus gautinos sumos – 99 256 Eur. Šios aplinkybės formaliai neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatų, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o tai leidžia apeliaciniam teismui daryti pagrįstą prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas galimai neteisingai sprendė klausimą dėl įmonės mokumo ar nemokumo.

Kaip jau minėta, įmonės tikroji finansinė padėtis gali būti nustatyta tik išanalizavus ir įvertinus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (įmonės balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita bei aiškinamasis raštas ir kiti įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindintys dokumentai), todėl tik kompleksiškai įvertinus minėtus įrodymus teismas gali spręsti dėl įmonės mokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d., CPK 185 str.).

Įvertinus nurodytas nustatytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad nebuvo atskleista bylos esmė ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinis teismas pažymi, kad pagal pateiktus įrodymus nėra galimybės išnagrinėti bylos esmės – teisingai nustatyti atsakovo turimo turto ir pradelstų finansinių įsipareigojimų santykį, todėl skundžiama nutartis naikinama (CPK 185 str., 265 str., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.), byla grąžinama pirmosios instancijos teismui klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.). Spręsdamas iš naujo klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismas dėl turinčių bylai reikšmės aplinkybių nustatymo turėtų pareikalauti, kad atsakovo vadovas pateiktų duomenis apie per vienerius metus gautinas sumas, naujausius įmonės finansinės atskaitomybės duomenis (balansą, pelno nuostolių ataskaitą, aiškinamąjį raštą ir kitus), o nurodytų dokumentų nepateikus taikyti atitinkamas sankcijas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Extra švara“ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.