(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

dalyvaujant pareiškėjo N. M. atstovui advokato padėjėjui Pauliui Žukauskui,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Gintarei Martinkutei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovei Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas

nustatė:

        Pareiškėjas teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. liepos 9 d. raštą Nr. 1SS-1273-(5.59E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas) bei NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. gegužės 11 d. Savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktą (toliau – ir Aktas).

        Paaiškino, kad 2020 m. sausio 7 d. jo atstovas kreipėsi į NŽT su prašymu, kuriuo prašė atlikti pareiškėjo prosenelio G. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ribų nustatymą. NŽT Vilniaus miesto skyrius per Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytą terminą pareiškėjui ar jo atstovui jokio atsakymo dėl prašymo nepateikė. 2020 m. balandžio 23 d. pareiškėjas į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu kreipėsi pakartotinai, o 2020 m. gegužės 12 d. pareiškėjas gavo NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausiosios specialistės atsakymą su Aktu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Aktu, 2020 m. birželio 8 d. NŽT direktoriui pateikė skundą. Į pareiškėjo skundą buvo atsakyta 2020 m. liepos 9 d. raštu, kuriuo atsisakyta panaikinti Aktą.

        Nurodė, jog Aktas yra sudarytas dviejų specialisčių, tačiau pasirašytas tik vienos iš jų. Pareiškėjo įsitikinimu, iš faktinių aplinkybių ir Akto turinio matyti, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausiosios specialistės atsainiai vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto įgalioto asmens, pareigas. Buvo pažeistas 20 dienų terminas, skirtas administracinei procedūrai užbaigti, o vėliau, kuo greičiau surašė Aktą, kurį, be kita ko, pasirašė tik viena iš specialisčių. Specialistės objektyviai netyrė svarbių faktinių aplinkybių, o Aktą surašė itin formaliai, vadovaudamosi tik 1930–1938 m. ginčo žemės sklypo planais, kurie nebuvo susipažinimui pateikti pareiškėjui.

        Pabrėžė, kad surašant Aktą nebuvo nagrinėjami kiti archyvuose esantys ginčo žemės sklypo planai, kuriuos pareiškėjas pats gavo, t. y. 1958 m. ginčo žemės sklypo planas, pagal kurį pareiškėjui buvo atkurta nuosavybė į žemės sklypą; planas su 1976 m. žyma „Savavališkos statybos registr.“; 1979 m. Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdybos gamybinės grupės ginčo žemės sklypo planas; 1993 m. spalio 15 d. ginčo žemės sklypo topografinis planas; 1990 m. kovo 21 d. ištrauka iš Vilniaus miesto plano; 1990 m. birželio 27 d. aktas su ginčo žemės sklype esančių pastatų schema bei žemės ginčo ir gretimų žemės sklypų planas, kuris 1999 m. buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos.

        Teigia, jog apie 2020 m. gegužės 11 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus atliekamą administracinę procedūrą, kurios metu buvo surašytas Aktas, nebuvo informuotas. Dėl šios priežasties jam buvo atimta galimybė duoti paaiškinimus ir nurodyti svarbias faktines aplinkybes, kurios galimai būtų turėjusios esminės reikšmės Akto turiniui. Pareiškėjui 2020 m. gegužės 20 d. el. laišku paprašius atsiųsti archyvinius planus, kuriais remiantis buvo surašytas Aktas, 2020 m. gegužės 21 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistė atsiuntė planų ištraukas, pagal kurias buvo atlikta kartografija, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, iš atsiųstų kompiuterio ekrano nuotraukų nėra aišku, kokiais planais NŽT Vilniaus miesto skyrius rėmėsi atlikdamas žemės sklypo kartografiją ar kokiu planu buvo remtasi Akto surašymo metu. Pažymi, kad iš pateiktų nuotraukų nebuvo aišku, kokie ir kelintų metų dokumentai yra vaizduojami. Nesimato, jog planai būtų tinkamai patvirtinti, taip pat planai skiriasi.

        Pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl yra saistomas gero administravimo principo imperatyvu, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. NŽT Vilniaus miesto skyrius Aktą priėmė ne tik objektyviai neišanalizavęs archyvinių dokumentų, tačiau taip pat nesuteikė pareiškėjui teisės duoti paaiškinimus ir nurodyti svarbias faktines aplinkybes, kurios galimai būtų turėjusios esminės reikšmės Akto turiniui. Pareiškėjo manymu, tokiais veiksmais NŽT pažeidė ne tik metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31d. įsakymu Nr. 634 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos“ (toliau – ir Metodiniai nurodymai) nuostatas, bet ir gero administravimo principą.

Pareiškėjo atstovas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Nurodė, kad pareiškėjo motyvai ir argumentai, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius netinkamai atliko buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribų kartografavimą yra atmestini, kadangi NŽT Vilniaus miesto skyrius atliko visus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 106 punkte jo kompetencijai priskirtus veiksmus bei naudojosi Metodinių nurodymų nuostatomis, tam, kad G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribos būtų nustatytos ir pažymėtos tinkamai.

        Teigia, jog pareiškėjo argumentai dėl kartografavimo atlikimo jam nedalyvaujant yra abejotini. Valstybės institucijos kartografuodamos siekė nustatyti buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas, t. y. iš esmės nustatyti ribas apie 1940 m. Iš pareiškėjo skunde nurodytų duomenų matyti, kad jis yra gimęs 1955 m. Taigi, 1940 m. pareiškėjas dar nebuvo gimęs, todėl negalėjo žinoti kokios buvo tuo laikotarpiu buvusio savininko G. K. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribos. Pareiškėjo paaiškinimai apie buvusio savininko iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas negalėjo būti vertinami ir laikomi įrodymu, kurių pagrindu būtų galima nustatyti žemės sklypo ribas, todėl laikytina, jog pareiškėjo paaiškinimai neturėjo įtakos ir kartografavimo proceso atlikime. Pažymi, jog Įgyvendinimo tvarka ir Metodiniai nurodymai neįpareigoja NŽT teritorinio skyriaus, atliekant buvusio savininko valdytos žemės ribų kartografavimo darbus pagal planus, kviesti suinteresuotus asmenis.

        Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis Metodinių nurodymų 5 punktas reglamentuoja, jog teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Kilus ginčams dėl kartografuoto turėto žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų, ploto ir (ar) vietos, surašytas aktas gali būti skundžiamas NŽT vadovui, o NŽT vadovo sprendimas skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi, Metodinių nurodymų 3.2 papunktis šiuo atveju nėra taikomas, kadangi jis taikomas rėžiniams kaimams.

Nurodė, kad NŽT, priimdama administracinį sprendimą, veikė rūpestingai ir būtent taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. NŽT Vilniaus miesto skyriaus suvestiniai skaitmeniniai grafiniai duomenys vertinami kaip geografinių informacinių duomenų bazė, kuri naudojama kaip informacinė sistema. Naudojant „ArcView“ programinę įrangą, kurios pagrindinė savybė yra sąveika su žemėlapiu, NŽT Vilniaus miesto teritorijos suvestiniuose skaitmeniniuose grafiniuose duomenyse yra importuojama buvusių savininkų kartografinė medžiaga, kas nagrinėjamu atveju ir buvo atlikta. Šį procesą yra būtina atlikti siekiant įvertinti ir palyginti iki 1940 m nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribas ir susidariusią situaciją.

Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrindžiančių faktų ir dokumentų, kurių pagrindu turėtų būti panaikinti Raštas ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus priimtas Aktas. Atsakovo įsitikinimu, tiek Raštas, tiek NŽT Vilniaus miesto skyriaus priimtas Aktas yra priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų ir tinkamai įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei priimti kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Teismas

konstatuoja :

        Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. gegužės 11 d. Savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo akto Nr. 49KAR-4 ir NŽT 2020 m. liepos 7 d. rašto „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-1273-(5.59E.) teisėtumo bei pagrįstumo.

        Nustatyta, kad 1992 m. vasario 24 d. M. K., Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), natūra. Prašyme taip pat buvo nurodyta G. K. ir R. K..

        Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 9 d. priėmė G. K. palikimą.

        2019 m. gruodžio 5 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje pareiškėjui buvo paaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra, turi būti atlikta buvusio savininko G. K. turėtos žemės valdos kartografija.

        2020 m. sausio 7 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu „Dėl žemės sklypo ribų nustatymo“, kuriuo prašė atlikti pareiškėjo prosenelio G. K. iki 1940 m. nuosavybės teisė valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ribų nustatymą (kartografiją). Šį prašymą NŽT Vilniaus miesto skyrius gavo 2020 m. sausio 8 d.

        2020 m. balandžio 23 d. pareiškėjo atstovas pakartotinai kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių su prašymu „Dėl žemės sklypo ribų nustatymo“, kuriuo prašė pateikti atsakymą į 2020 m. sausio 7 d. prašymą. Pakartotinį prašymą NŽT Vilniaus miesto skyrius gavo 2020 m. balandžio 27 d.

        2020 m. gegužės 11 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius kartografavo buvusio savininko žemės ribas ir surašė savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktą Nr. 49KAR-4.

        2020 m. birželio 8 d. pareiškėjo atstovas pateikė skundą „Dėl 2020 m. gegužes 11 d. savininko turėtos žemės valdomos ribų nustatymo akto“.

        NŽT direktorius 2020 m. liepos 7 d. raštu Nr. 1SS-1273-(5.59E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nurodė, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Aktą.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Teismas pažymi, kad tiek turėto žemės sklypo, tiek rėžinio kaimo kartografavimas yra viešojo administravimo subjekto veiksmas, kuris atliekamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese ir kuris atitinkamam sklypui nustato atitinkamą statusą, tiesiogiai sąlygojantį atitinkamą vėlesnį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tvarką ir pan. (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-8-1978/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-749/2013).

Įgyvendinimo tvarkos 106 punktas numato, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus.

Savininko turėtų žemės sklypo ribų nustatymą (kartografavimą) reglamentuoja Įgyvendinimo tvarkos 1061 punkto nuostatos, kuriose nurodyta, jog žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Taigi, atsakovės kompetencija, vykdant Tvarkos 1061 punktą, yra nustatyta Metodiniuose nurodymuose.

Metodinių nurodymų 3.3 papunktyje nustatyta, kad, kai žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus.

Metodinių nurodymų 5 punkte nustatyta, kad teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Kilus ginčams dėl kartografuoto turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų, ploto ir (ar) vietos, šis aktas gali būti skundžiamas Tarnybos vadovui, o Tarnybos vadovo sprendimas skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktais detaliai reglamentuojama atsakovės kompetencija, vykdant Atkūrimo tvarkos 1061 punkte ir Metodiniuose nurodymuose jai pavestas funkcijas.

Iš skundžiamo akto turinio matyti, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius, nustatydamas savininko turėtos žemės valdos ribas, rėmėsi ne tik 1930–1938 m. archyviniais planais, bet ir pareiškėjo NŽT Vilniaus miesto skyriui kartu su 2020 m. sausio 7 d. prašymu pateiktu 1914 m. planu. Matyti, jog kartografija atlikta remiantis arčiausiai iki 1940 m. nacionalizacijos išlikusia planine medžiaga. Taigi, Akte aiškiai nurodytos buvusio savininko G. K. iki nacionalizacijos valdos ribos, taip pat kokiais dokumentais buvo remtasi atliekant minėtą procedūrą. Šiuo atveju buvo prašoma atlikti sklypo, nesančio rėžiniame kaime, kartografavimą, todėl atsakovė atlikdama kartografavimą pagrįstai vadovavosi Metodinių nurodymų 3.3 papunktyje nurodyta tvarka – žemės sklypų ribos nustatomos pagal turimus planus. Pareiškėjų prašymu buvo nustatinėjamos būtent iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo (buvusio ne rėžiniame kaime) ribos, todėl šiuo atveju taikytina Metodinių nurodymų 5 punkte reglamentuota tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoti asmenys į kartografavimo procesą įtrauktini kai kartografija atliekama dėl rėžiniame kaime esančio sklypo, o nagrinėjamu atveju ginčo sklypas nėra rėžiniame kaime, todėl, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, tokiu atveju teisės aktai neįpareigoja į kartografijos procesą įtraukti suinteresuotus asmenis, kaip nustatyta Metodinių nurodymų 3.2 papunktyje. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai (dėl Metodinių nurodymų 3.2 papunkčio pažeidimo) vertintini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad NŽT teritorinis skyrius, vykdydamas Įgyvendinimo tvarkos 106 punkte ir Metodiniuose nurodymuose jam pavestą funkciją dėl iki 1940 metų nacionalizacijos turėtų žemės sklypų, buvusių ne rėžiniame kaime, ribų nustatymo, turi panaudoti visą jo žinioje esančią archyvinę medžiagą (grafinę ir tekstinę) bei kitus informacijos šaltinius (esant reikalui liudytojus) ir pažymėti pareiškėjo prašomos kartografuoti žemėvaldos ribas teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-901-09). Kaip matyti iš pateikto išaiškinimo, svarbiu informacijos šaltiniu, atliekant sklypo kartografavimą, gali būti ir kitų asmenų (pvz. liudytojų) paaiškinimai, tačiau, nagrinėjamu atveju, sutiktina su atsakovės argumentais, kad pareiškėjo dalyvavimas kartografijos procese būtų perteklinis, nes pareiškėjas gimęs 1955 m., o pagal Metodinius nurodymus suinteresuoti pretendentai kviečiami išsiaiškinti iki 1940 m. turėtos žemės valdų vietą ir ribas, taigi, pareiškėjo paaiškinimai negalėtų būti vertintini kaip objektyvūs ir pakankami, kad jų pagrindu būtų galima nustatyti tikslią ginčo žemės sklypo buvimo vietą ir tai turėtų reikšmės buvusio savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nei skunde, nei posėdžio metu nebuvo nurodyta kokius konkrečiai svarius paaiškinimus pareiškėjas būtų galėjęs pateikti, jei jis būtų informuotas apie kartografijos eigą nuo jos pradžios.

Pareiškėjas skunde argumentuoja, kad surašant Aktą nebuvo nagrinėjami kiti pareiškėjo pateikti archyviniai ginčo žemės sklypo planai, parengti 1958 m., 1976 m., 1979 m., 1993 m., 1990 m. Pažymėtina, kad pareiškėjas į NŽT kreipėsi su prašymais atlikti G. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės ribų nustatymą (kartografiją), todėl atliekant kartografiją pagal turimus planus (Metodinių nurodymų 3.3 papunktis) atsakovė pagrįstai vadovavosi 1930–1938 m. archyviniais planais bei pareiškėjo pateiktu 1914 m. planu, iliustruojančiais ginčo sklypo dydį ir konfigūraciją, kuri buvo iki 1940 m. Po 1940 m., ypač sovietų Rusijos okupacijos laikotarpiu okupacinės valdžios institucijų parengti planai, pareiškėjo NŽT pateiktų prašymų kontekste, nėra aktualūs, todėl atsakovė neturėjo pagrindo vadovautis pareiškėjo pateiktais dokumentais, parengtais jau po 1940 m. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad jam nėra aišku kokiais planai NŽT vadovavosi surašydama Aktą, tačiau iš Akto matyti, kurių metų planais NŽT vadovavosi (naudojant specialią programinę įrangą į geografinių informacinių duomenų bazę buvo importuojama buvusių savininkų kartografinė medžiaga).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo pateikti planai su konkrečiomis ginčo sklypo koordinatėmis. Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 15 punkte nustatyta, kad žemės sklypų kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, atliekami: įregistruotus Nekilnojamojo turto registre žemės sklypus padalijant, atidalijant, sujungiant ir atliekant jų amalgamaciją; keičiant šių sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą; formuojant valstybinės žemės sklypus; perleidžiant kitų asmenų nuosavybėn miestuose esančius privačios žemės sklypus (jų dalis), kurių ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nenustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje ar su šia sistema susietose vietinėse koordinačių sistemose; jeigu žemės sklype buvo pastatyti, rekonstruoti, kapitališkai suremontuoti pastatai ar iškasti tvenkiniai, nutiesti keliai ar įrengti kiti inžineriniai statiniai; žemės sklypo savininkui ar valstybinės žemės naudotojui pageidaujant. Iš paminėtos teisės nuostatos matyti, kad žemės ribų nustatymas (kartografavimas) nepatenka į šiame punkte nurodytų veiksmų, kuriuos atliekant atliekami kadastriniai matavimai, sąrašą, todėl atsakovė pareiškėjui pagrįstai nurodė, kad žemės kadastrinių matavimų bei žemės sklypo ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinačių valstybinėje koordinačių sistemoje planų neteiks, nes kartografavimo metu plane pavaizduojamos tik apytikslės buvusio savininko sklypo ribos, nurodomi apytiksliai linijų ilgiai, plotas. Taigi sutiktina su atsakovės argumentais, kad atliekant iki 1940 m. buvusių savininkų valdytos žemės ribų nustatymą (kartografavimą) kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, nėra atliekami.

Pareiškėjui abejonę kelia Akto teisėtumas, kadangi Aktas gavimo momentu patvirtintas tik vienos iš jį priėmusios valstybės tarnautojos parašu. Atsakovė į bylą pateikė Aktą patvirtintą dviejų valstybės tarnautojų parašais bei teismo posėdžio metu atstovė patvirtino, kad Aktas iš tiesų yra patvirtintas abiejų valstybės tarnautojų parašais, tik pareiškėjui elektroniniu paštu buvo pateiktas Aktas su vienu iš Aktą parengusio asmens parašu. Teismo vertinimu, vien ši aplinkybė nedaro Akto negaliojančiu, tuo labiau, kad į bylą pateiktas skundžiamas aktas yra tinkamai pasirašytas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamas aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui.

Akto priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Šio galiojusio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Kaip jau minėta, skundžiamas aktas priimtas laikantis Metodiniuose nurodymuose nustatytos procedūros. Iš skundžiamo akto turinio matyti, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius nustatydamas savininko turėtos žemės valdos ribas, rėmėsi ne tik 1930–1938 m. archyviniais planais, bet ir pareiškėjo NŽT Vilniaus miesto skyriui kartu su 2020 m. sausio 7 d. prašymu pateiktu 1914 m. planu. Nustatyta, jog kartografija atlikta remiantis arčiausiai iki 1940 m. nacionalizacijos išlikusia planine medžiaga. Taigi, Akte nurodytos buvusio savininko G. K. iki nacionalizacijos valdos ribos, taip pat kokiais dokumentais buvo remtasi atliekant minėtą procedūrą, paaiškinta Akto apskundimo tvarka. Iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad Aktas yra teisėtas bei pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju NŽT tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti ir NŽT direktoriaus 2020 m. liepos 7 d. rašto „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-1273-(5.59E.), kuriuo patvirtintas Akto teisėtumas.

Apibendrinus darytina išvada, kad tiek Aktas, tiek Raštas atitinka jų priėmimo metu galiojusioje ir taikytoje Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio redakcijoje individualiam administraciniam aktui keltus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau kurie, teismo nuomone, nagrinėjamo ginčo kontekste, nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime priimtų išvadų dėl skundžiamų aktų teisėtumo, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. A-261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, 

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo N. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                        Asta Adamonytė-Šipkauskienė

                                        Tomas Blinstrubis 

Beata Martišienė