Administracinė byla Nr. A-1107-492/2015
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00446-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 17.2.; 35.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas 2014 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su pareiškimu, kurį patikslino (I t., b. l. 4-14; 158-169), prašydamas ištirti:
1) ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja:
1.1) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, pagal kurią didesnis nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra nustatytas tik apleistiems, neprižiūrimiems nekilnojamojo turto objektams;
1.2) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad „savivaldybės taryba gali nustatyti kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną ar kelis iš šių kriterijų: <...> mokesčių mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinė padėtį)“, kadangi didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas nenustato savarankiškos nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos, kuri galėtų būti diferencijuojama Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu;
1.3) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, numatančiai, kad Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos;
1.4) mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje;
1.5) apmokestinimo aiškumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje;
1.6) proporcingumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsnyje.
Nustačius prieštaravimą, prašė panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus.
Nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ Nr. T2-143 (toliau – ir Sprendimas) nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje 2014 metais. Teigė, jog Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kadangi tuo pačiu Sprendimu analogiškam turtui, kuris priklauso asmenims, įrašytiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, nustatyti ženkliai didesni tarifai: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – 2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (Sprendimo 1.3 punktas); gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamam turtui – 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (Sprendimo 1.4 punktas). Mano, kad Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktų nuostatos prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 1 daliai, kadangi neatitinka įstatymo leidėjo ketinimų, dėl kurių buvo nustatytas didesnis nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčio tarifas yra nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Teigė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas minėtą nuostatą, suteikiančią teisę nustatyti didesnį nei 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, siekė visai kitų tikslų, konkrečiai – priversti savininkus sutvarkyti apleistus pastatus, o ne papildomai apmokestinti į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įrašytus asmenis. Akcentavo, kad didesnio nei 1 proc. tarifo taikymas kitais nei apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto tikslais yra ne tik ekonomiškai nepagrįstas, tačiau kartu neužtikrins ir įstatymo leidėjo siektų tikslų įgyvendinimo: padidintą tarifą taikant techniškai tvarkingiems pastatams, savivaldybės nebeturės priemonių, kurios paskatintų apleistų statinių ir pastatų savininkus šiuos pastatus tvarkyti. Be to, 2014 metais 31 savivaldybė iš 60 savivaldybių padidintą tarifą nustatė tik apleistam ir neprižiūrimam nekilnojamajam turtui. Pareiškėjas tvirtino, jog Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktų nuostatos prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, nes neatitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nekilnojamojo turto mokesčio diferencijavimo kriterijų. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į vieną arba kelis iš Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatytų kriterijų. Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto mokesčio tarifas gali būti diferencijuojamas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį). Teigė, kad nei vieno iš šių kriterijų į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą įrašyti asmenys neatitinka. Nurodė, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas ir į jį įrašyti subjektai negali būti laikomi mokesčių mokėtojų kategorija, kaip ji yra suprantama Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo kontekste ir šio įstatymo taikymo tikslais. Mokesčio mokėtojų kategorijos, kaip darančios tiesioginę įtaką mokesčio mokėtojo materialinei teisinei padėčiai ir teisinių pareigų apimčiai, t. y. mokesčio dydžiui, gali būti nustatytos tik įstatymu. Nei Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, nei joks įstatymas didžiųjų mokesčių mokėtojų termino nemini, todėl mano, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme minima mokesčio mokėtojų kategorija negali būti suprantama kaip bet kokia mokesčių mokėtojų grupė, be to, ji negali būti aiškinama plečiamai. Pažymėjo, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas yra ne teisinė kategorija, galinti lemti skirtingų mokesčių ar jų dydžių taikymą, o išskirtinai administracinė. Akcentavo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti diferencijuojamas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Remiantis internete randama vieša informacija, sąrašas kriterijų, pagal kuriuos subjektas įrašomas į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, nėra baigtinis. Nurodė, jog didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas pagal kriterijus, kurie kinta. Teigė, jog dėl to nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo požiūriu gali susidaryti situacija, kai tas pats mokesčio mokėtojas už lygiai tą patį turtą tais pačiais metais mokėtų skirtingo dydžio mokesčius. Tokiu būdu būtų akivaizdžiai pažeisti ir kiti Mokesčių administravimo įstatymo išdėstyti reikalavimai: apmokestinimo aiškumo principas (Mokesčio administravimo įstatymo 9 straipsnis), taip pat reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos Seimas užtikrintų, jog Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos (Mokesčio administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, susiejant nekilnojamojo turto mokesčio tarifo taikymą su mokėtojo buvimu didžiųjų mokesčių mokėtojų sąraše, šis reikalavimas yra pažeidžiamas, kadangi padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas mokesčių mokėtojui būtų taikomas iš karto po to, kai jis būtų įtrauktas į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, o ne po 6 mėnesių, kaip to reikalauja Mokesčių administravimo įstatymas. Tvirtino, jog nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojo teisinės formos ir socialinės padėties kriterijai neturi nieko bendra su didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo kriterijais. Pareiškėjo manymu, Sprendimas prieštarauja Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui, Mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Nurodė, kad gamybinės, pramoninės veiklos ir kito inžinerinių statinių nekilnojamojo turto apmokestinimo diferencijavimas nustatant tris kartus didesnį tarifą (1 proc. lyginant su 3 proc.), o komercinio naudojimo nekilnojamojo turto apmokestinimo atveju – net keturis kartus (0,5 proc. lyginant su 2 proc.) didesnį tarifą, neatitinka proporcingumo principo. Teigė, kad didieji mokesčių mokėtojai buvo prilyginti nekilnojamojo turto neprižiūrintiems asmenims bei nubausti už tai, kad juos Valstybinė mokesčių inspekcija įrašė į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą, nors įrašymas į šį sąrašą nėra siejamas su jokia visuomenės netoleruojama veikla.
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepimais (I t., b. l. 136-138, I t., b. l. 175-176) prašė tiriamas norminio administracinio akto dalis pripažinti teisėtomis.
Atsakovas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 visiškai atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį). Pabrėžė, jog, skirtingai nei teigia pareiškėjas, šis mokestis yra nustatytas įstatymu, o savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti mokesčio tarifus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytose ribose. Mano, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tarifo mokėjimo pradžia (laiko atžvilgiu) yra susieta su įtraukimu į didžiųjų mokėtojų sąrašą, esą nesilaikoma 6 mėnesių termino iki tarifo taikymo. Nurodė, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-143 viešai buvo paskelbtas savivaldybės tinklalapyje www.palanga.lt ir 2013 m. birželio 14 d. laikraštyje „Palangos tiltas“. Pažymėjo, jog Sprendimu nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas 2014 metams, t. y. daugiau kaip prieš 6 mėnesius iki tarifo taikymo. Pabrėžė, jog Sprendime aiškiai pasisakyta, kad 3 proc. tarifas nuo 2014 m. taikomas tam turtui, kuris Sprendimo priėmimo metu priklauso esamiems didiesiems mokesčių mokėtojams pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintą sąrašą, t. y. Sprendime nėra nurodoma, kad tarifas bus taikomas mokesčių mokėtojams, kurie ateityje bus priskirti didžiųjų mokėtojų kategorijai. Pažymėjo, kad įstatymas suteikia teisę savivaldybei nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį ir tai yra progresiniams mokesčiams taikomi principai. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių taikomi progresinių mokesčių principai ir tai nelaikoma atskirų ūkio subjektų diskriminacija. Didelę apyvartą turintys subjektai turi pakankamai skirtingą ekonominį pajėgumą nei kiti asmenys, todėl nustatant skirtingus tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, t. y. didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms. Pabrėžė, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatavo, kad diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Tai reiškia, kad visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Nurodė, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis. Savivaldybės neturi kompetencijos priskirti juridinius asmenis tam tikai mokesčių mokėtojų kategorijai, todėl savivaldybė rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis – sudarytu didžiųjų mokėtojų sąrašu, t. y. objektyviai egzistuojančiu kriterijumi. Teisės aktai, kuriais didieji mokesčių mokėtojai yra suskirstyti, nenuginčyti ir galiojantys, be to, didieji mokesčių mokėtojai neneigia, kad yra priskirti didiesiems mokesčių mokėtojams. Pabrėžė, kad pareiškėjas, dėstydamas argumentus dėl įstatymo tikslo, teigia, jog esminiai įstatymo pakeitimai buvo padaryti 2012 m. ir teismui pateikia 2012 m. stenogramas, tačiau norma, kad savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį, buvo įtvirtinta 2006 m. gegužės 25 d. įstatymu Nr. X-618, todėl 2012 m. stenogramos bylai neturi jokios reikšmės. Teigė, kad pareiškėjas ginčija ne tiek Sprendimą, kiek tendencingai aiškina Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo turinį. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, esą įstatymo norma buvo priimta dėl apleistų statinių savininkų, nes Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis būtų taikoma tik apleistų pastatų savininkams, tai taip tiesiogiai ir būtų nurodyta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 8-26) pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.
Teismas nustatė, kad Sprendimo 1.3 punktu buvo nustatytas 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Sprendimo 1.4 punktu buvo nustatytas 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu 2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė vieną iš esminių mokesčio elementų – fiksuotą 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Vėlesniais įstatymo pakeitimais minėtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas. Nekilnojamojo turto mokesčio 2006 gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618 redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d., įstatymų leidėjas pakeitė minėtą 6 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį bei nustatė nuo 0,3 proc. iki 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės mokesčio tarifų intervalą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas mokesčio tarifų intervalą, tuo pat metu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje nustatė, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčių tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, jo techninės priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). 2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 pakeitimu buvo papildyta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi buvo nustatyta daugiau kriterijų, kuriais remiantis savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės mokesčio tarifų intervalą. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) pirmajame sakinyje nurodyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Teismas nurodė, kad aiškinant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį lingvistiškai, akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį privalu aiškinti neatsiejamai nuo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, kadangi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. Teismas taip pat akcentavo, jog pakeičiant ir papildant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnį 2006 gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618 redakcija (nustatant mokesčio tarifų intervalą bei 6 straipsnį papildant 2 dalimi, t. y. įvedant kriterijus, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti), 2006 m. kovo 22 d. aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 ir 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ nurodyta, kad vienas iš įstatymo projekto tikslų – skatinti dar didesnį savivaldybių, kaip savivaldos vienetų, finansinį savarankiškumą, suteikiant joms daugiau teisių įvertinti nekilnojamojo turto mokesčio poveikį jų bendruomenių narių ekonominei ir socialinei padėčiai bei verslo plėtrai savivaldybių teritorijose. Daryta išvada, kad pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje toliau detalizuojami atvejai, kai savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Teismas nurodė, kad aiškinant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį lingvistiškai, darytina išvada, jog savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus. Pažymėta, kad išvardintų kriterijų sąrašas, pagal kuriuos savivaldybės taryba turi teisę nustatyti kelis mokesčio tarifus, yra baigtinis, t. y. savivaldybės taryba imperatyviai įpareigota vadovautis tik šioje normoje nustatytais kriterijais.
Teismas pripažino, tai, jog įstatymo pakeitimais buvo siekiama apmokestinti apleistą nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, nurodė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškinant sisteminiu teisės aiškinimo metodu bei pirminiais įstatymų leidėjo tikslais, kai Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą buvo nustatytas mokesčio tarifų intervalas, akivaizdu, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nuo 1 dalies yra neatsiejama, kadangi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje detalizuoti atvejai, kai savivaldybės taryba turi teisę nustatyti kelis mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, „priežiūros būklė“ yra tik vienas iš Nekilnojamojo turto mokesčio 6 straipsnio 2 dalyje išvardintų kriterijų, į kuriuos savivaldybės taryba turi teisę atsižvelgti, nustatydama mokesčio tarifus. Įstatymų leidėjas Nekilnojamojo turto mokesčio 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtino ir kitus kriterijus, pagal kuriuos savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, neatsižvelgdama į nekilnojamojo turto „priežiūros būklės“ kriterijų, o atsižvelgdama į kitus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, pvz. tik į mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį).
Įvertinęs 2006 m. kovo 22 d. aiškinamojo rašto „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 ir 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ turinį teismas sprendė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio 6 straipsnio pirminiai pakeitimai, įvedant mokesčio tarifų intervalą ir nustatant kriterijus, pagal kurios savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti, buvo padaryti siekiant savivaldybės taryboms suteikti dar didesnį savivaldybių, kaip savivaldos vienetų, finansinį savarankiškumą, taip pat sudaryti sąlygas savivaldybių taryboms nustatant nekilnojamojo turto mokesčio tarifus įvertinti vietos poreikius bei prioritetus ir efektyviai siekti užsibrėžtų veiklos tikslų. Akcentuota, jog būtent savivaldybių tarybos gali geriausiai įvertinti nekilnojamojo turto mokesčio poveikį mokesčių mokėtojams bei galimiems investiciniams sprendimams, sąlygojantiems savivaldybės infrastruktūros plėtrą bei verslo subjektų vystymąsi. Dėl to buvo nustatytas nekilnojamojo turto mokesčio tarifų intervalas, kurio laikantis, savivaldybes taryba turi teisę nustatyti konkretų nekilnojamojo turto mokestį.
Teismas pažymėjo, kad vertinant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis įstatymų leidėjo tikslais ir ketinimais, t. y. aiškinamaisiais raštais, įstatymų leidėjo tikslai ir ketinimai 2006 m. kovo 22 d. aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 ir 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ ir aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio papildymo įstatymo projekto XIP-3339(2)“ iš esmės skiriasi. 2006 m. kovo 22 d. aiškinamajame rašte nurodyta, jog savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė, įvertinant vietos poreikius bei prioritetus bei siekiant užsibrėžtų tikslų, nustatyti atitinkamą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ribose. Tačiau aiškinamojo rašto „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio papildymo įstatymo projekto XIP-3339(2)“ turinys dėl įstatymų leidėjo tikslo leidžia spręsti, kad savivaldybių tarybų tokia diskrecijos teisė nustatyti konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies mokesčio tarifų intervalo ribose būtų apribota, nes savivaldybės galėtų nekilnojamojo turto konkretų mokesčio tarifą nustatyti tik atsižvelgdamos į vieną kriterijų – pastatų priežiūros būklės kriterijų.
Teismas sprendė, kad vadovaujantis tik aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio papildymo įstatymo projekto XIP-3339(2)“ suformuotais įstatymo leidėjo tikslais apmokestinti tik apleistą nekilnojamąjį turtą, toks aiškinimas prieštarautų Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Darant išvadą, jog savivaldybės taryba turi teisę nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus atsižvelgdama tik į „priežiūros būklės“ kriterijų, būtų paneigti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje išvardinti kiti kriterijai, kuriais savivaldybės taryba turi teisę vadovautis nustatydama konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus. Toks aiškinimas prieštarautų ir 2006 m. kovo 22 d. aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 ir 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“ nurodytiems įstatymų leidėjo tikslams bei ketinimams.
Atsižvelgdamas į tai, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, o būtent – nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas, jo technines savybes, priežiūros būklė, mokesčio mokėtojų kategorijos (dydis ar teisinė forma, ar socialinė padėtis) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vieta (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), pagal kuriuos savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkrečius mokesčio tarifus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto intervalo ribose ir juos diferencijuoti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo šias nuostatas aiškinti kitaip, t. y. papildomai vadovautis įstatymo rengimo projektais, kurių tikslai nustatyti mokesčio tarifus tik apleistam nekilnojam turtui iš esmės prieštarautų Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.
Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 daliai.
Įvertinęs Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktų atitiktį Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, numatančiai, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. <...> Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), teismas sprendė, kad į mokesčio mokėtojų kategoriją (grupę) patenka subjektai, kurie priklauso tam tikro dydžio subjektų grupei, socialinei padėčiai ar turintys atitinkamą teisinę formą. Teismas konstatavo, kad savivaldybės taryba, nustatydama konkrečius mokesčio tarifus bei juos diferencijuodama remdamasi mokesčio mokėtojų kategorijos kriterijumi – dydžiu pagrįstai rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kuriomis buvo sudarytas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V-95 (papildytu 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. V-296) patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas (toliau – ir Sąrašas), t. y. Palangos miesto savivaldybės taryba Taisyklių pagrindu sudarytu Sąrašu, Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktais apmokestino nekilnojamąjį turtą, priklausantį didiesiems mokesčių mokėtojams. Atsižvelgdamas į tai, kad Palangos miesto savivaldybės taryba rėmėsi mokesčių administratoriaus skaičiavimais, pagal kuriuos didžiaisiais mokesčių mokėtojais laikomi tik ekonomiškai pajėgūs juridiniai asmenys, teismas sprendė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba veikė Nekilnojamojo turto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ribose, šios įstatymo nuostatos nepažeisdama, todėl vertino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.
Teismas taip pat vertino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai nepažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, pagal kurią Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas konkretų mokesčio tarifą paskelbti prieš 6 mėnesius laiko atžvilgiu yra susietas ne su įtraukimu į didžiųjų mokėtojų sąrašą, o būtent su savivaldybės Sprendimo paskelbimo diena. Nepaisant to, jog subjekto statusas gali kisti, t. y. juridinis asmuo gali tapti didžiuoju mokesčių mokėtoju ar juo nebebūti, tačiau tai nereikštų, kad šiam subjektui nebūtų žinomi teisės aktai reglamentuojantys tokių asmenų mokesčius, kadangi, kaip ir minėta, savivaldybės sprendimas, kuris reglamentuotų šių asmenų mokesčius, turi būti paskelbtas prieš 6 mėnesius iki jo įsigaliojimo. Teisės aktuose yra įtvirtinti įvairūs mokesčiai ir kitos rinkliavos atitinkamiems subjektams, esant tam tikrai jų teisinei formai ar vykdant atitinkamas veiklas, tačiau kintant jų teisinei formai ar jų veiklos ypatumams bei nebeatitinkant ar atitinkant vienuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos jiems taikomi įvairūs mokesčiai ir įvairios kitos rinkliavos, nereiškia, kad įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, keičiantis jų statusui, jiems privalo būti taikomos tik po 6 mėnesių. Pagal Taisyklių 9 punktą, didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašai yra sudaromi dvejiems metams, todėl Sąrašas nuolatos nekinta ir juridinis asmuo bet kada nėra įtraukiamas į šį Sąrašą.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai.
Teismas vertino, kad Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje. Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija pažymėjo, kad konstitucinis asmenų (šiuo atveju – ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktais nustatytas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms – didiesiems mokesčių mokėtojams, turintiems atitinkamos paskirties turtą, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Sprendime kaip nors individualiai nėra išskirti asmenys, kuriems būtų taikomas kitas mokesčio tarifas. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad toks mokestis šioms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ūkio subjektų kategorijas – jų ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų, o būtent, mokesčiais solidariai prisidėti prie savivaldybės socialinio gyvenimo gerinimo.
Teismas konstatavo, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja apmokestinimo aiškumo principui, įtvirtintam Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje. Teismas vertino, kad teisinis reglamentavimas yra aiškus bei suprantamas, dėl jo nekyla jokių dviprasmybių ar kitokių neaiškumų didiesiems mokesčių mokėtojams.
Teismas taip pat konstatavo, kad Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja proporcingumo principui, įtvirtintam Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsniuose. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas reikšmingumo (ypatingumo) aspektu neišskyrė nei vieno kriterijaus, t. y. nenurodė, jog vienas kriterijus, pagal kurį nustatomi mokesčio tarifai, yra reikšmingesnis už kitus. Šiuo atveju Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje išvardinti lygiaverčiai kriterijai, kuriais remiantis savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą: savivaldybės taryba tokiu pačiu tarifu gali apmokestinti ir apleistą nekilnojamąjį turtą (vadovaudamasi priežiūros būklės kriterijumi), ir neapleistą nekilnojamąjį turtą (atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų kategorijas – dydį). Esant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems lygiaverčiams kriterijams bei nustačius vienodą nekilnojamojo turto mokestį tiek neapleistam nekilnojamajam turtui (subjektų grupę apmokestinant remiantis mokesčių mokėtojo kategorija – dydžiu), tiek apleistam nekilnojamajam turtui (subjektų grupę apmokestinant remiantis priežiūros būklės mokesčio kriterijumi), nebus pažeistas proporcingumo principas, kadangi kiekvienu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu kriterijumi įstatymo leidėjas siekė vis kitų tikslų. Palangos miesto savivaldybės taryba Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktais apmokestino didžiųjų mokesčių mokėtojų nekilnojamąjį turtą, atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų kategorijas – subjektų dydį. Pagal Taisykles į didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašą yra įtraukiami tik tie asmenys, kurie turi didelį ekonominį pajėgumą. Sprendimu buvo siekiama pozityvių tikslų: mokesčiais solidariai (proporcingai pagal galimybes) prisidėti prie tos savivaldybės socialinio gyvenimo gerinimo. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, Sprendimo 1.3 ir 1.4 punktais paskirstydama mokesčių naštą atsižvelgiant į mokesčių mokėtojų kategorijas, nepažeidė proporcingumo principo.
Konstatavus, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui bei yra teisėti, šie punktai nepanaikinti.
III.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30-47), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.
Apeliantas mano, kad teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo argumento, jog didesnį nei 1 roc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą Seimas nustatė dėl konkretaus tikslo – priversti savininkus sutvarkyti apleistus pastatus. Remiasi pareiškime išdėstytais argumentais. Pažymi, kad 2013 m. lapkričio 8 d. buvo įregistruotas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-1178, kuriame buvo siekiama aiškiai įtvirtinti, kad didesnis, nei 1 proc. mokesčio tarifas gali būti nustatytas tik apleistam ir neprižiūrimam nekilnojamajam turtui. Atsižvelgus į teisės departamento išvadą dėl įstatymo projekto, šiuo metu yra įregistruotas 2014 m. rugsėjo 10 d. NTMĮ 2 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-2178, kuriuo siūloma įtvirtinti apleisto ar neprižiūrimo nekilnojamojo turto apibrėžimą, o 6 straipsnio 1 dalį siūloma pakeisti numatant, kad taikomi šie mokesčio tarifai: a. Mokesčio tarifas – nuo 0,3 proc. iki 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip; b. Apleistam ar neprižiūrimam nekilnojamajam turtui taikomas mokesčio tarifas nuo 1 iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Remiasi įstatymo projekto aiškinamuoju raštu. Pažymi, kad įstatymų leidėjas negali visuomet tikėtis, kad įstatymų lingvistinės išraiškos netobulumu bus neteisėtai, nesąžiningai pasinaudota, juo labiau, kai įstatymą įgyvendina viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomas nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Šiuo atveju Tarybai piktnaudžiaujant savo įgaliojimais, įstatymo leidėjo darbo netobulumą turi ištaisyti teisminė valdžia.
Pareiškėjas mano, kad į Sąrašą įrašyti asmenys neturi tokių kiekybinių teisinių skirtumų nuo kitų nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų, kurie galėtų pateisinti net iki keturių kartų didesnio mokesčio tarifo taikymą.
Pareiškėjas laikosi pareiškime išdėstytos pozicijos dėl Sąrašo teisinės reikšmės NTMĮ taikymui. Mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog Taryba turėjo teisę remtis VMI duomenimis, kadangi ji pati neturi nei mokesčio administratoriaus įgaliojimų, nei kompetencijos priskirti mokesčių mokėtojus tam tikrai kategorijai. Pažymi, kad Sąrašai tvirtinami VMI viršininko įsakymais, kurie nėra nuolat viešai skelbiami, kas rodo, jog savo esme tai yra vidinis VMI dokumentas. Taisyklių nuostatos patvirtina, kad Sąrašas sudaromas vidinio VMI darbo pasidalijimo tikslais ir neturi nieko bendra su NTM mokėtojų kategorijomis. Nurodo, kad Taisyklės yra taikomos pakankamai lanksčiai. Ne tik Taisyklėse įvardinti kriterijai yra pagrindas įrašyti subjektą į Sąrašą, bet ir konkretūs mokesčio mokėtojo monitoringo tikslai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad mokesčių mokėtojai ir jų kategorijos pagal dydį galėtų būti diferencijuojami tik tada, kai tokią klasifikaciją ir aiškias mokesčio mokėtojų kategorijas įtvirtintų įstatymas, tačiau nei didžiųjų mokesčio mokėtojų terminas, nei sąrašas, nei kriterijai, pagal kuriuos subjektai įtraukiami į tokius sąrašus nėra nustatyti įstatymu. Taigi didžiųjų mokesčio mokėtojų kategorija nėra ir negali būti pripažįstama įstatymu įtvirtinta kategorija, kuria remiantis būtų galima diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojus pagal mokesčio mokėtojo dydį. Galiojančiuose įstatymuose įtvirtintos juridinių asmenų kategorijos pagal dydį nėra siejamos su Sąrašu. Sąraše esantis subjektas nebūtinai sumoka sumine prasme daugiausiai mokesčių. Mano, kad į Sąrašą įrašytų asmenų apmokestinamas galėtų būti pateisinamas skirtinga šių asmenų teisine forma, tačiau Taryba tokio diferencijavimo nenumatė tiesiogiai nurodydama konkrečias teisines juridinių asmenų formas, kurias turintys asmenys mokėtų kitokį mokestį, tačiau nepagrįstai tokį diferencijavimą susiejo su Sąrašu ir netiesiogiai jame nurodytomis teisinėmis formomis. Be to, toks susiejimas yra ne tik objektyviai nepateisinamas, bet ir teisiškai prieštaringas ir ydingas. Pažymi, kad pagal NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį skirtingi mokesčio tarifai gali būti taikomi priklausomai nuo mokesčio mokėtojų socialinės padėties, tačiau šis kriterijus neturi nieko bendro su kriterijais, pagal kuriuos subjektai įrašomi į Sąrašą, kadangi, nei vienas iš kriterijų neparodo subjekto socialinės padėties. Akcentuoja, kad mokesčio mokėtojo įrašymas į Sąrašą neturi nieko bendra su tokio subjekto apmokestinimu materialine teisine prasme. Pareiškėjas nurodo, kad remiantis NTMĮ nuostatomis nekilnojamojo turto mokesčio objektu negali būti mokesčio mokėtojas, todėl ir pagrindiniais kriterijais, lemiančiais mokesčio tarifo diferenciaciją įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įvardija nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę ar buvimo vietą. Todėl nors NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant ir į mokesčio mokėtojo kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), tačiau tokia diferenciacija negali, pirmiausia, prieštarauti įstatyme siekiamiems tikslams ir įstatymo leidėjo ketinimams. Antra, savivaldybėms suteikta diferenciacijos teisė negali prieštarauti sisteminiam įstatymų aiškinimui ir taikymui: įstatymas NTM tarifą mokesčio mokėtojo kriterijaus pagrindu diferencijuoja tik vienu atveju - kai taikoma mokesčio lengvata; tuo tarpu įstatymuose, įskaitant ir NTMĮ, Sąrašas, nėra įtvirtintas kaip mokesčių teisės kategorija ir net neminimas toks terminas. Be to, Sąraše esantys subjektai gali apskritai neturėti nekilnojamojo turto. Kita vertus, analogiškas, ar didesnės vertės komercinės paskirties nekilnojamasis turtas gali priklausyti į Sąrašą neįtrauktam juridiniams asmeniui, kuris bus apmokestinamas 0,5 proc. tarifu. Tokiu būdu yra iškreipiama nekilnojamojo turto mokesčio esmė ir tikslai. Pareiškėjas nurodo, kad Taryba padidintą mokesčio tarifą subjektų, įrašytų į Sąrašą, atžvilgiu nustatė išskirtinai dėl aplinkybių, susijusių su vienu konkrečiu subjektu AB „Orlen Lietuva“, kas akivaizdžiai yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjo įsitikinimu, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių į Sąrašą įrašytų ir kitų nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų objektyvius kokybinius skirtumus, kurie pateisintų didesnio mokesčio tarifo taikymą Sąraše esančių asmenų atžvilgiu. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad Tarybos sprendime vien subjekto statuso, aktualaus išskirtinai mokesčio administravimo tikslais, pagrindu nekilnojamojo turto mokesčio dydis buvo diferencijuotas neproporcingai.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (b. l. 62-63).
Atsakovas laikosi pozicijos, kad įstatymas suteikia jam teisę nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį. Tai yra progresiniams mokesčiams taikomi principai ir nėra laikoma atskirų ūkio subjektų diskriminacija. Nurodo, kad daugiau nei 60 mln. litų apyvartą turintis subjektas turi skirtingą ekonominį pajėgumą, nei kiti asmenys. Skirtingais mokesčių tarifais siekiama pozityvių tikslų. Savivaldybės taryba konkrečius mokesčio tarifus nustatė atsižvelgdama į bendrovių teisinę padėtį. Mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį. Pažymi, kad nors savivaldybėms įstatymas suteikia teisę nustatyti mokesčio tarifus, tačiau savivaldybė neturi duomenų apie asmens gaunamas pajamas, sumokamus mokesčius ir pan., todėl rėmėsi VMI duomenimis. Tvirtina, kad savivaldybė turi teisę nustatyti iki 3 proc. mokesčio tarifą nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės, todėl laiko nepagrįstu apelianto argumentą dėl tarifo neproporcingumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ginčo esmė
Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro savivaldybės tarybos sprendimo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą atitikimas aukštesnę galią turintiems teisės aktų reikalavimams.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, kultūros, mokslo ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) (1.1 punktas) <...>; 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam 1.1, 1.3, 1.4, ir 1.5 punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui (1.2 punktas); 1.3 punktu nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos); 1.4 punktu nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) (I t., b. l. 15).
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus, prašė ištirti, ar šie punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, šio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje; apmokestinimo aiškumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje; proporcingumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsnyje.
Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 8-26) pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Dėl savivaldybės tarybos teisės nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.
Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1 straipsnis). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Taigi nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinami nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė fiksuotą 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Vėlesniais įstatymo pakeitimais minėtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas.
Nagrinėjamam ginčui aktualia 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d., Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Aiškinant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje pirmąjį sakinį lingvistiškai, akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį privalu aiškinti neatsiejamai nuo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, kadangi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. Išvadą, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos, patvirtina ir tai, jog įstatymų leidėjas Nekilnojamojo turto mokesčio 2006 gegužės 25 d. įstatymo Nr. X-618 redakcija (įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d.), nustatydamas mokesčio tarifų intervalą, tuo pat metu 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje buvo nustatyti kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Taigi pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus.
Sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtintos išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka apimties, būtina įvertinti, kad ji yra ribojama įstatymų imperatyvių reikalavimų. Tai reiškia, kad savivaldybės tarybos tvirtinami vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifai turi būti nustatyti tik pagal galiojančiuose įstatymuose numatytus kriterijus.
Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktų atitikties Nekilnojamojo turto mokesčio 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms
Minėta, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2014 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, kultūros, mokslo ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) (1.1 punktas) <...>; 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam 1.1, 1.3, 1.4, ir 1.5 punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui (1.2 punktas); 1.3 punktu nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos); 1.4 punktu nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).
Nagrinėjamojo byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas nekilnojamojo turto mokesčio subjektų, turinčių mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, kriterijus – subjektai, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).
Atsakovas tokio kriterijaus pasirinkimą grindžia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), nagrinėjamu atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl tokio kriterijaus pasirinkimo pagrįstumo ir teisėtumo, atkreipia dėmesį į kelis nagrinėjamojo ginčo atveju reikšmingus aspektus: konkretaus mokesčio rūšį, mokesčių mokėtojų diferencijavimo pagal tam tikras kategorijas tikslus bei būtinumą mokesčio dydį įtvirtinančius kriterijus nustatyti aukštesnės galios teisės aktais – įstatymais. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pastarųjų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.
Atsakovas, nustatydamas didesnį nekilnojamojo turto tarifą subjektams, rėmėsi didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašu, patvirtintu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Apeliantas pagrįstai teigia, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas ir į jį įrašyti subjektai negali būti laikomi mokesčių mokėtojų kategorija Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis, kuriomis buvo vadovaujamasi sudarant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V-95 (papildytu 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. V-296) patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas.
Minėtos Taisyklės nustato mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikšmes, Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašų sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarką bei terminus (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas – tai VMI viršininko įsakymu patvirtinti didieji mokesčių mokėtojai, kurių stebėseną ir kontrolę vykdo VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį ir gaunantys darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Taisyklių 4 punkte numatyta, jog didiesiems mokesčių mokėtojams priskiriami Mokesčių mokėtojų registre įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 4.1) mokesčių mokėtojo praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, viršijo 60 mln. litų ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 d. viršijo 10; <...>. Taisyklių 9 punktas nustato, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašai sudaromi dvejiems metams, o sąrašas patvirtinamas iki atitinkamų metų kovo 25 d. Apie įtraukimą į tokį Sąrašą, juridiniai asmenys yra informuojami, be to, toks Sąrašas yra paskelbiamas VMI interneto svetainėje.
Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu požiūriu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau šie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. Akivaizdu, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojų kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams. Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą, kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis.
Kvestionuojamais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktais nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį kriterijų. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, darytina išvada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimus).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad ginčijamo atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, netinkamai aiškino Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3, 4 bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABT 142 str. 1 d., 143 str.).
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Julius Sabatauskas, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus, taip pat prašė ištirti, ar šie punktai neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje; apmokestinimo aiškumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje; proporcingumo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 bei 8 straipsnyje.
Šiais klausimais teisėjų kolegija primena, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr. 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.). Iš tiesų, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas.
Teisėjų kolegijai pripažinus, kad tikrinami Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 1.3 ir 1.4 punktai prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitinkamoms nuostatoms, ši aplinkybė, remiantis minėta administracinių teismų praktika, eliminuoja teismo pareigą vertinti tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitiktį kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Teisėjų kolegija, tenkindama apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą tenkina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Juliaus Sabatausko prašymą patenkinti.
Pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai (2012 06 29 įstatymo Nr. XI-2178 red. nuo 2013 01 01, Žin., 2012, Nr. 82-4265).
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė