Baudžiamoji byla Nr. 2K-327/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00963-2010-6

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                         1.1.8.6.2; 1.2.3.2.3; 1.2.3.2.6 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus laisvės atėmimu penkiolikai metų.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo K. K. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

K. K. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – sugyventinę V. M.:

2010 m. gruodžio 16 d., apie 10.30 val., Šilutėje, (duomenys neskelbtini), UAB „Š.“ priklausančiame ir jos teritorijoje esančiame negyvenamajame name, supykęs ant nukentėjusiosios V. M. dėl jos išleistų pinigų, tyčia, sukeldamas dideles kančias ir fizinį skausmą, sudavė kumščiais, batais apautomis kojomis, medine lenta, metaliniais strypu, kotu ir plaktuku nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas: ne mažiau kaip keturis smūgius į pilvą, padarydamas pilvo apatinio aukšto vidurio bei abiejų pusių ir gaktoje poodines kraujosruvas; dėl smūgių į pilvo apačią plyšo didžioji taukinė, plonžarnių pasaitas, tai sukėlė kraujavimą į pilvaplėvės ertmę, taip padarydamas nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat sudavė ne mažiau kaip 25 smūgius į rankas, kojas, klubus, pečius, padarydamas poodines kraujosruvas kairiojo žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, daugybines susiliejančias kraujosruvas ant dešiniojo peties petinės ataugos, kairiojo klubo išoriniame priekiniame paviršiuje, kairės šlaunies vidurinio trečdalio priekiniame išoriniame paviršiuje, kairiojo kelio priekiniame paviršiuje, dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio išoriniame nugariniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešiniojo dilbio vidurinio trečdalio nugariniame paviršiuje (su odos nubrozdinimais), dešinės plaštakos nugarinio paviršiaus 2–4 delnakaulių projekcijoje, IV–V pirštų krumpliuose, nykščio nugariniame paviršiuje, kairiojo dilbio, kairiojo riešo nugariniuose paviršiuose, plaštakos nugariniame paviršiuje, kraujosruvą kairės blauzdos viršutiniame trečdalyje, priekiniame paviršiuje su odos nubrozdinimu centre. Taip pat sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą, padarydamas tris kirstines–muštines žaizdas galvos kairėje ir dešinėje pusėse, poodines kraujosruvas galvos plaukuotosios dalies kairiojo smilkinio–momens vietose, viršugalvio–dešiniojo momens vietoje, dešinėje speninėje ataugoje, paviršinius odos nubrozdinimus nosies viršūnėje bei nugarėlėje, kraujosruvą su odos nubrozdinimu kaktos kairėje, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, kirstinę–muštinę žaizdą kairiajame momenyje, dėl to lūžo kaukolės kairės pusės kaulai ir tai sukėlė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš lūžusių kaulų ir dangalo kraujagyslių kraujavo virš kietojo dangalo kairėje, dėl to kaukolės smegeninėje ertmėje buvo suspausti galvos smegenys ir dėl šių sužalojimų nukentėjusioji V. M. mirė.

Nuteistasis K. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį: jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktų į 129 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti bausmę.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis visiškai prisipažino kaltu padaręs inkriminuotą nusikaltimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nesušvelnino bausmės. Be to, Apeliacinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusioji V. M. nebuvo jo šeimos narė, t. y. sugyventinė ar žmona. Jis ją priėmė gyventi į savo gyvenamąją vietą be jokių išankstinių susitarimų dėl bendro ūkio vedimo ar vienas kito priežiūros. Kasatoriaus manymu, byloje nėra jokių įrodymų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalies prasme, patvirtinančių, kad V. M. buvo jo sugyventinė ar šeimos narė. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. M. su nuteistuoju visą laiką (nuo 2010 m. balandžio iki gruodžio mėn.) nebuvo susituokę, tačiau jų ūkis buvo bendras. Kasatoriaus manymu, Apeliacinis teismas neatkreipė dėmesio į byloje užfiksuotas aplinkybes, kad V. M. gyveno kaip norėjo, išeidavo ir ateidavo kada norėdavo. Ji išleisdavo alkoholiui visus pinigus, kuriuos paimdavo iš jo (K. K.), bei savo uždirbtus pinigus, kurių su juo nesidalijo, dėl to tarp jų ir iškilo konfliktas. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju tarp jų nebuvo jokių šeiminių santykių ir bendro ūkio vedimo, todėl nepagrįstai jo veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris numato atsakomybę už savo motinos, tėvo ar vaiko nužudymą.

Kasatorius taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nes jo veikoje nėra subjektyviojo šios veikos požymio. Jis įvykio metu buvo labai supykęs, negalėjo savęs valdyti, tačiau nukentėjusiosios užmušti nenorėjo; nekankino ir itin žiauriai jos nemušė; nesuvokė kankinančio ar itin žiauraus gyvybės atėmimo būdo. Dėl to, kasatoriaus manymu, jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

 

Kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus

 

Kasatorius nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu kaip nužudymo esant kvalifikuojančioms veiką aplinkybėms. Nuteistasis teigia, kad tarp jo ir nukentėjusiosios V. M. nebuvo jokių šeimos santykių, jie nevedė bendro ūkio (nukentėjusioji kada norėdavo, tada ateidavo, visus jų turėtus pinigus išleisdavo alkoholiui, savo uždirbtais pinigais su juo nesidalydavo), dėl to jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

K. K. nusikalstamą veiką padarė 2010 m. gruodžio 16 d. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Pagal nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597, įsigaliojusio 2008 m. birželio 27 d., redakcija) atsako tas, kas nužudė savo artimą giminaitį ar šeimos narį. BK 248 straipsnio „Sąvokų išaiškinimas“ 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad K. K. ir V. M. vedė bendrą ūkį, bendrai naudojosi jų abiejų uždirbtais pinigais, turėjo tam tikrų bendrų tikslų, konstatavo, kad K. K. nužudė savo šeimos narį – sugyventinę V. M..

Savo apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigė, kad nukentėjusioji nebuvo jo sugyventinė; ją jis priėmė gyventi po vienu stogu, nes ši neturėjo kur gyventi; jie nevedė bendro ūkio, o tik kartu pirkdavo maistą. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo teisingumą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateiktais kriterijais, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams (asmens požiūris į kartu su juo gyvenantį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimas, pareigų prisiėmimas vienas kitam), ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. K. veiksmus įvertino kaip šeimos nario nužudymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo tą aplinkybę, kad K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis su V. M. kartu gyveno (negyvenamame name, priklausančiame UAB „Š.“) ir vedė bendrą ūkį: pardavę metalą, akmenis, pinigus dėdavo į vieną vietą ir išleisdavo bendram pragyvenimui. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino, kad jie gyveno kaip vyras ir žmona, miegojo ant vieno čiužinio; jis liepdavo V. M. visus uždirbtus pinigus parnešti į namus. Apeliacinės instancijos teismo manymu, K. K. ir V. M. siejo savanoriškai prisiimti abipusiai įsipareigojimai, todėl jų santykiai atitiko šeimos narių, gyvenusių neįregistravus santuokos (partnerystė), santykius.

Pagal nuteistojo pateiktus argumentus, bylos medžiagą, teismų pateiktą motyvaciją nėra pagrindo pripažinti, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad K. K. ir nukentėjusioji V. M. bendrai gyveno neįregistravę santuokos (partnerystė). Pagal teismų praktiką tai, kad partnerystė neįregistruota, netrukdo pripažinti asmenį kaltininko, su kuriuo tas asmuo bendrai gyveno, šeimos nariu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-615/2004). Teismai, nustatę, kad K. K. nužudė savo šeimos narį – sugyventinę V. M., tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tai atitinka ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2010, 2K-121/2010).

Kasatorius taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankindamas ar kitaip itin žiauriai), teigdamas, kad jis nesuvokė kankinančio ar itin žiauraus V. M. gyvybės atėmimo būdo.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011).

Pirmosios instancijos teismas itin žiaurų V. M. nužudymo būdą pagrindė suduotų smūgių skaičiumi (ne mažiau kaip 36 smūgiai), mušimo trukme (apie pusę valandos), įrankių naudojimu (pagaliu, kitais įrankiais), nukentėjusiajai sukeltu dideliu fiziniu skausmu ir kitomis aplinkybėmis (sumušta nukentėjusioji dar gyva būdama buvo palikta viena).

Apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kodėl nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, pasisakė dėl veikos kvalifikavimo teisingumo ir pagal šią kvalifikuojančią aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdis, jų padarymo mechanizmas, kiekis, kūno žalojimui panaudotų įrankių specifika (medinė lazda, metaliniai strypas, kotas ir plaktukas) leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji prieš mirtį jautė dideles kančias, o K. K. tai suvokė ir to siekė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai pagrįstai, pateikdami pakankamus motyvus, pripažino, jog nužudymas padarytas itin žiauriai. Nustačius, kad K. K. rankomis, kojomis, mediniu ir metaliniais įrankiais sudavė daug smūgių nukentėjusiajai į įvairias, tarp jų – ir į gyvybiškai svarbias kūno dalis: į galvą – ne mažiau kaip septynis, į pilvą – ne mažiau kaip keturis smūgius, nuo sužalojimų galvoje ir pilve nukentėjusiajai padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai. Nukentėjusioji mirė ne iš karto po jai padarytų sužalojimų, byloje nenustatyta, kad nusikaltimo metu ji būtų neblaivi. Tai patvirtina, kad ji jautė didelį skausmą. Nuteistasis, pripažinęs, kad nukentėjusiąją mušė gana ilgą laiką – apie pusvalandį, panaudodamas ir įrankius kūnui žaloti, neabejotinai suvokė, jog tokiais savo nepertraukiamais veiksmais sukelia nukentėjusiajai dideles kančias.

 

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

 

Kasatorius taip pat nesutinka su teismų sprendimu nepripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), teigdamas, kad jis visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Atkreiptinas dėmesys, kad norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažįsta kaltu dėl šios veikos padarymo, tačiau būtina nustatyti ir kitą aplinkybę – kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, t. y. kad kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad K. K. iš esmės prisipažino padaręs nusikaltimą, nerado pagrindo pripažinti, jog jis, neigdamas artimų ryšių su nužudytąja buvimą, nuoširdžiai gailėtųsi. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, papildomai pažymėdamas, kad K. K. elgesys po nusikaltimo ir požiūris į nukentėjusiąją, kai jis pasislėpė, nesidomėjo V. M. laidotuvėmis, rodo, jog jis nesigaili ir kritiškai nevertina tokio savo poelgio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis, nes jos neprieštarauja teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, yra motyvuotos, atitinka teismų praktiką.

K. K. už nužudymą esant dviem jo nusikalstamą veiką kvalifikuojančioms aplinkybėms paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vieneriais metais viršija straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Ar nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, išsprendė apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ji atitinka tiek padarytos nusikalstamos veikos, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą ir nelaikytina aiškiai per griežta. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, nesant duomenų, kad skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Atmesti nuteistojo K. K. kasacinį skundą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                     Antanas Klimavičius

                                                                                                                 Rimantas Baumilas

                                                                                                                 Vladislovas Ranonis