Administracinė byla Nr. eA-440-1188/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09100-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.5.1; 11.5.3.4

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Vitkus (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė Valakupių plastinės chirurgijos klinika) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Vitkus (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė Valakupių plastinės chirurgijos klinika) skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Vitkus (ankstesnis pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė Valakupių plastinės chirurgijos klinika) (toliau – ir Bendrovė, Klinika, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VVTAT, atsakovas) komisijos 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarimą
Nr. 12R-13 (toliau – ir Nutarimas) arba sumažinti paskirtą baudą.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      2023 m. rugsėjo 29 d. gavo Nutarimą, kuriuo VVTAT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 24 straipsnio 1 ir 5 dalimis bei 25 straipsnio 17 dalimi, nutarė už Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirti 20 309 Eur baudą. Ginčijamas Nutarimas buvo priimtas kolegialaus subjekto, neįgalioto priimti Reklamos įstatymo 19 straipsnyje ir 24 straipsnyje numatyto administracinio sprendimo, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju Nutarimą priėmė ne pati Tarnyba, o Tarnybos komisija, susidedanti iš Tarnybos direktorės (Tarnybos komisijos pirmininkė), Teisės skyriaus vedėjos, Nuotolinės prekybos skyriaus vedėjos, Nesąžiningos komercinės veiklos ir reklamos skyriaus vedėjos bei vyresniosios patarėjos. Visgi, Tarnybos komisijai Reklamos įstatymu nėra suteikti jokie reklamos priežiūros institucijos įgaliojimai ir ji negali būti tapatinama su pačia Tarnyba ir perimti jos funkcijas.

2.2.                      Reklamos įstatymas pažeidimo procesą reglamentuoja labai lakoniškai, nenumatydamas jokių pažeidimų nagrinėjimo proceso principų. VAĮ 33 straipsnio 12 punkte yra numatyta, kad ūkio subjekto veiklos neplaninis patikrinimas turi atitikti neplaninių patikrinimų taisykles. Ginčijamame Nutarime nenurodyta ir nėra žinoma, kokiomis neplaninių patikrinimų taisyklėmis atlikdama patikrinimą vadovavosi Tarnyba. Be to, Reklamos įstatymo pažeidimo proceso metu yra sprendžiamas piniginės sankcijos skyrimas už įstatymo pažeidimą, ir nesant pakankamo teisinio tokio proceso reglamentavimo, šiam procesui turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) atitinkamos nuostatos. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba viso proceso metu aiškiai nesuformulavo, kokiais konkrečiais veiksmais jis pažeidė Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes kiekviename procesiniame dokumente suformuluodavo vis skirtingus kaltinimus ir nepateikdavo jokių argumentų ar ankstesni kaltinimai yra panaikinti. Net ir ginčijamame Nutarime nėra aišku, kokius konkrečius reklamos atvejus Tarnyba vertino kaip pažeidžiančius Reklamos įstatymą. Pareiškėjo nuomone, šiai byla yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimai, pateikti aiškinant Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme nurodytą alkoholio reklamos sąvoką.

2.3.                      Tarnyba Nutarime abstrakčiai nurodė, kad Bendrovė interneto svetainėje, savo socialinių tinklų paskyrose bei naujienų portale skleidžia (skleidė) informaciją apie jos siūlomas paslaugas. Taip pat pateikė apibendrinančią išvadą, kad tokia informacija yra susijusi su pareiškėjo vykdoma komercine veikla ir gali paskatinti asmenis įsigyti paslaugas, todėl ji atitinka reklamos sąvoką. Tarnyba nevertino, ar atskiri įrašai socialiniuose tinkluose atitinka abu reklamos sąvokos elementus ir nepagrindė, kokios paslaugas buvo skatinama įsigyti konkrečiais įrašais. Tarnyba neįrodė, kad konkrečiais įrašais socialiniuose tinkluose buvo skleidžiama reklama. Taip pat atsakovas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo pareigą dėl konkrečių įrašų tinklalapyje ar socialiniuose tinkluose priskyrimo sveikatos priežiūros paslaugų reklamai. Nagrinėjamu atveju Tarnyba privalėjo aiškiai suformuluoti sąvokos „sveikatos priežiūros paslaugos“ apibrėžimą.

2.4.                      Bendrovė iš pat pradžių kėlė klausimą ir prašė pateikti Tarnybos poziciją dėl sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimo, tačiau atsakymas taip ir nebuvo gautas. Tarnyba tik 2023 m. gegužės 25 d. raštu nurodė, kad „Valstybinė vartotojų teisiu apsaugos tarnyba neteikia išaiškinimų, kas laikoma sveikatos priežiūros paslauga. Sveikatos priežiūros paslaugos sąvoka turėtų būti suprantama taip, kaip ji vartojama Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme, Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėse“. Šiuo atveju Tarnybos pateiktos nuorodos į teisės aktus yra nekorektiškos, nes Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 6 punkte pateiktas sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimas („Sveikatos priežiūros paslaugos įstaigos ir paslaugų užsakovų susitarimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas,,) nėra informatyvus Reklamos įstatymo 15 straipsnio taikymo prasme, o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintose taisyklėse „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ (toliau – ir Asmens sveikatos taisyklės) sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimas nėra nurodytas. Tarnyba nepateikė jokių argumentų, kodėl aiškinant Reklamos įstatymo 15 straipsnį neturi būti vadovaujamasi sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimu, nurodytu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.725 straipsnio 2 dalyje. Jeigu Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „sveikatos priežiūros paslaugos“ turi būti suprantama taip kaip Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 1 punkte ir CK 6.725 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tai sveikatos priežiūros paslaugomis turėtų būti laikoma tik veikla, kurios tikslas yra diagnozuoti bei gydyti ligas ir sveikatos sutrikimus. Tačiau Bendrovės paslaugos teikiamos estetikos, grožio tikslais į sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimą nepatenka.

2.5.                      Tarnyba, pripažindama, kad sveikatos priežiūros paslaugoms turi būti priskiriamos tik paslaugos, kurių tikslas laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą, taip pat pripažindama, kad Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos yra skirtos apsaugoti pacientus, siekiančius išsaugoti sveikatą ar ieškančius medicininės pagalbos sveikatos problemoms spręsti, neįvertino, ar Bendrovės skelbiama informacija socialiniuose tinkluose yra susijusi paslaugomis, kurių tikslas yra sveikatos problemų sprendimas, sveikatos išsaugojimas ar ligų diagnozavimas. Pareiškėjo skelbiama informacija socialiniuose tinkluose buvo susijusi su grožio, estetinėmis, kosmetikos paslaugomis, kurių tikslas yra grožis, o ne sveikatos problemų sprendimas, sveikatos išsaugojimas ar ligų diagnozavimas. Tokioms paslaugoms Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatos neturi būti taikomos.

2.6.                      Tarnyba, siekdama tinkamai įvertinti bei identifikuoti, ar buvo skleidžiama sveikatos priežiūros paslaugos reklama, kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba), kuri nurodė, jog paslaugos, kurių reklamą skleidė Bendrovė, atitiko sveikatos priežiūros paslaugos sąvoką. Tačiau Akreditavimo tarnyba neturi įgaliojimų teikti išaiškinimų dėl Reklamos įstatymo ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – ir PVM įstatymo). Akreditavimo tarnyba turi įgaliojimus vertinti, ar konkreti paslauga yra licencijuojama, tačiau neturi įgaliojimų teikti išaiškinimus, kokios paslaugos yra priskiriamos sveikatos priežiūros paslaugoms Reklamos įstatymo 15 straipsnio ar PVM įstatymo 20 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

2.7.                      Nutarime pripažinta, kad vaizdo įrašai, kuriuose gydytojai pasakoja apie Bendrovėje atliekamas procedūras pažeidžia Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, nes minėtuose įrašuose pateikta informacija (tiesiogiai ar netiesiogiai) buvo susijusi su Bendrovės vykdoma komercine veikla, t. y. gydytojai, nors ir iš pirmo žvilgsnio bendrai pasakodami apie tam tikros procedūros naudą, galėjo netiesiogiai paskatinti rinktis būtent pareiškėjo siūlomas paslaugas. Tačiau skelbiamų vaizdo įrašų paskirtis yra suteikti pacientams informaciją, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir PTŽSAĮ) 5, 14 ir 15 straipsniai. „Youtube“ kanale skelbiama gydytojų pateikiama informacija apie konkrečias procedūras yra naudojama kaip papildomas informacijos šaltinis pacientams informuoti prieš gaunant jų sutikimą teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Vaizdo medžiaga galėtų pažeisti įstatymą, jeigu joje konkreti sveikatos priežiūros paslauga būtų rekomenduojama visiems pacientams arba kokiai nors aiškiai nurodytai pacientų grupei. Taigi, Tarnybos nuomone, sveikatos priežiūros įstaigos, gydytojai, kiti sveikatos priežiūros specialistai nebegali teikti informacijos apie jų įstaigose teikiamas profilaktines programas, įskaitant ir atrankinius patikrinimus, imunoprofilaktiką (skiepijimus), nes tokia informacija yra reklamuojamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Be to, ginčijamame Nutarime pastebima nepastovi Tarnybos pozicija dėl sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijų taikymo.

2.8.                      Interneto svetainėje esantys atsiliepimai, socialiniuose tinkluose paskelbti įrašai bei pateiktos naujienos portaluose, kurie Nutarime įvardyti kaip reklamos, negali būti laikomos kaip pažeidžiančios Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, nes jose nėra reklamuojamos sveikatos priežiūros paslaugos. Be to, gavus Tarnybos pastabas, tam tikri atsiliepimai suinteresuotų asmenų buvo pakoreguoti. Taip pat gavus Tarnybos išaiškinimą, kad net neatlygintinas informacijos pateikimas gali būti vertinamas kaip reklama, Bendrovė nedelsiant kreipėsi į naujienų portalus, prašydama panaikinti 2020 m. paskelbtus pranešimus. Socialiniuose tinkluose publikuoti įrašai ir moterims teiktos paslaugos nepatenka į sveikatos priežiūros paslaugų apibrėžimą. Be to, neaišku kodėl naujienų portaluose paskelbti tam tikri straipsniai apie kitų asmenų plastines operacijas yra laikoma kaip Bendrovės reklama.

2.9.                      Paskirtos ekonominės sankcijos taikymas yra neproporcingas ir neteisingas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Šiuo atveju net ir nustačius Reklamos įstatymo 15 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui turėjo būti skiriamas įspėjimas, o ne bauda. Pareiškėjas nuo pat stebėsenos pradžios bendradarbiavo su Tarnyba, teikė savo motyvuotus argumentus ir paaiškinimus bei prašė išaiškinimų, stengdamasi užtikrinti, kad reklama atitiktų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas šalino visus įrašus, kuriuos kvestionuodavo Tarnyba. Be to, po 2022 m. birželio mėn. gautų pirmųjų Tarnybos rekomendacijų, nepaskelbė nei vieno įrašo, kurį Tarnyba vertintų kaip pažeidžiantį Reklamos įstatymo 15 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo socialiniuose tinkluose skelbta informacija nebuvo nei klaidinanti, nei nesąžininga reklama. Bendrovė tiesiog pasidalino realių žmonių, kuriems buvo teiktos paslaugos grožio tikslais, tikrais atsiliepimais. Dėl šio pasidalinimo žala nebuvo padaryta nei kokiai nors vartotojų grupei, nei viešam interesui.

2.10.                      Tarnyba nenurodė, kaip biorevitalizacijos, botulino toksino injekcijų, mezoterapijos, plaukų užpildų injekcijos, kitos grožio procedūros gali būti susijusios su Tarnybos minima ypatingai pažeidžiama vartotojų grupe. Šiuo atveju informacija buvo pateikiama savo grožiu besirūpinantiems žmonėms, dažniausiai turintiems aiškų grožio standartą ir jo siekiantiems. Be to, patikrinimo eigoje Tarnyba pripažino pareiškėjo argumentus dėl Bendrovės prekės ženklo leistinumo, dėl plaukų šalinimo ir „hydrofacial“ procedūrų reklamavimo leistinumo. Visa kita informacija buvo pašalinta. Pavieniai įrašai nepasišalino dėl techninių problemų, nesusijusių su pareiškėju. Pareiškėjui nesuprantama, kaip archyvinių įrašų socialiniuose tinkluose, neviršijančių 700 peržiūrų ar 2020 m. dviejuose naujienų portaluose jų iniciatyva išspausdintas Bendrovės pranešimas spaudai (neturint jokių susitarimų su žiniasklaidos priemonėmis) gali būti vertinama kaip didelis pažeidimo mastas. Net jei pažeidimas fiksuotas ilgesnį laiką, bet nėra intensyvus (kaip šiuo atveju archyviniai įrašai socialiniuose tinkluose), tai baudos indeksavimas dėl pažeidimo tariamai ilgos trukmės neatitinka protingumo, teisingumo principų ir LVAT praktikos.

3.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Atsižvelgiant į tai, kad Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatos taikomos reklamai, skleidžiamai tiek socialiniuose tinkluose, naujienų portaluose, bendrovių interneto svetainėse, tiek ir kitose reklamos sklaidos priemonėse, buvo nustatyta, jog pareiškėjas savo interneto svetainėje, socialiniuose tinkluose, portale „Youtube“, taip pat naujienų portaluose skleidžia (skleidė) informaciją apie jo siūlomas paslaugas. Kadangi tokia informacija yra susijusi su pareiškėjo vykdoma komercine veikla ir gali paskatinti asmenis įsigyti paslaugas pareiškėjo klinikoje, Nutarimu buvo konstatuota, jog ji atitinka reklamos sąvoką.

4.2.                      Vien tikslas suteikti informaciją vartotojams apie procedūras savaime nepaneigia publikuojamos informacijos atitikties reklamos sampratai, jei tokia informacija vienaip ar kitaip yra susijusi su pareiškėjo komercine veikla ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatina asmenis pasinaudoti tam tikromis paslaugomis.

4.3.                      Pareiškėjo publikuoti įrašai ir klientų atsiliepimai pasiekia vieną labiausiai pažeidžiamų reklamos vartotojų grupių, t. y. pacientus, jų artimuosius, siekiančius išsaugoti sveikatą ar ieškančius medicininės pagalbos sveikatos problemoms spręsti, dažnai susiduriančius su psichologiniais sutrikimais dėl nežinojimo, kaip spręsti įsisenėjusias odos ar kitas sveikatos problemas, sukuriančias neestetišką išvaizdą ir kitus neigiamus padarinius, ir kad skirtingai nei priimant sprendimą dėl plataus vartojimo prekės įsigijimo, sprendimui dėl sveikatos priežiūros paslaugos (prietaiso, priemonės) pasirinkimo tam reikalingų specialių žinių ir gebėjimų dažnas vidutinis reklamos vartotojas neturi, todėl akivaizdu, jog tokio pobūdžio įrašai gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti asmenis naudotis pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, net jeigu juose ir nėra tiesioginio kvietimo, raginimo to daryti.

4.4.                      Sveikatos priežiūros įstaigų bei jų teikiamų paslaugų ir medicinos priemonių (prietaisų) reklama gyventojams Lietuvoje nėra draudžiama, tačiau Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti tam tikri ribojimai reklamos turiniui - sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių (prietaisų) reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis. Šie reikalavimai skirti tam, kad reklamos metu, t. y. reklamos vartotojui teikiant informaciją, leidžiančią priimti informuotumu pagrįstus sprendimus, tokia informacija nesukeltų nepagrįstų lūkesčių ir neskatintų tariamų poreikių sveikatos priežiūros paslaugoms ir prekėms, tuo nepagrįstai padidinant prekių ir paslaugų vartojimą. Be to, Reklamos įstatymo 15 straipsnis jokių išimčių jo nuostatų taikymui nenumato, todėl tais atvejais, kai portaluose, žurnaluose ar dienraščiuose apie sveikatos priežiūros paslaugas ir / ar medicinos priemones (prietaisus) yra skleidžiama informacija, atitinkanti reklamos sąvoką, joje negali būti naudojami pacientų vardai, pavardės (net ir gavus paciento sutikimą, reklamoje neturėtų būti minimas konkretus asmuo, pasinaudojęs sveikatos priežiūros paslaugomis), įvaizdžiai (įskaitant aktorius, paciento įvaizdį kuriančias nuotraukas iš nuotraukų bankų). Tarnyba nustatė, jog pareiškėjas nesilaikė nurodyto draudimo ir sveikatos priežiūros paslaugų reklamose naudojo paciento vardus, pavardes, jų atvaizdą, reklamose minėjo konkrečius asmenis – pacientus.

4.5.                      Vien atlygintinumo nebuvimas nereiškia, jog atitinkami veiksmai negali būti pripažįstami reklama. Be to, konkrečios sveikatos priežiūros paslaugos ar prekės įsigijimo skatinimas, net jei jis ir pagrįstas, galėtų būti traktuojamas kaip netinkamas sveikatos priežiūros įstaigų ir specialistų, medicinos prekių (prietaisų) gamintojų bei pardavėjų galios poveikis pacientui, įskaitant ir tuos atvejus, kai reklamoje informaciją skleidžia ne sveikatos priežiūros specialistai, bet tikros ar tariamos patirties turintis pacientas. Be to, remiantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, paciento sutikimas viešai naudoti jo atvaizdą, viešai skelbti vardą, pavardę neatleidžia nuo pareigos laikytis Reklamos įstatymo nustatytų draudimų, kai skleidžiama informacija yra reklama, o sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama, kurioje rodomas paciento atvaizdas, iš kurio galima identifikuoti konkretų asmenį.

4.6.                      Sveikatos priežiūros įstaiga savo reklamoje negali naudoti sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijų. Sveikatos įstaiga, skleisdama reklamą (pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą), neturėtų remtis konkretaus gydytojo, kuris viešai straipsniuose, leidiniuose ar socialinėje erdvėje pristato naują tyrimo ar gydymo metodą, paslaugą, pranešimu pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą. Tarnyba nustatė, jog pareiškėjas nesilaikė šio draudimo ir sveikatos priežiūros paslaugų reklamose rėmėsi sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.

4.7.                      Pacientai turi teisę informaciją, tačiau itin svarbi ir jautri informacija apie sveikatos priežiūros paslaugas, specialistus ir t. t. turėtų būti teikiama nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų, atitinkamai, ir Reklamos įstatymo nuostatų. Be to, paciento teisė gauti atitinkamą informaciją negali būti siejama išimtinai su tokios informacijos skleidimu reklamos pavidalu, todėl ši informacija turėtų būti pateikta asmeniškai į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančiam asmeniui. Sveikatos priežiūros įstaiga, skleisdama reklamą (pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą), neturėtų remtis konkretaus gydytojo, kuris viešai straipsniuose, leidiniuose ar socialinėje erdvėje pristato naują tyrimo ar gydymo metodą, paslaugą, pranešimu pristatant savo teikiamą sveikatos priežiūros paslaugą. Nors, pareiškėjo teigimu, tam tikri įrašai yra informacijos pacientams apie Bendrovėje teikiamas procedūras suteikimas, o ne gydytojo rekomendacija, tačiau jis nepateikė konkrečių teisiškai pagrįstų motyvų, kodėl teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos pristatymas, pasinaudojant gydytojų rekomendacijos, neatitinka Reklamos įstatymo 15 straipsnyje nurodyto draudimo ir apskritai reklamos sąvokos.

4.8.                      Tarnyba, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų ir atlikdama savo kompetencijai priskirtas funkcijas, turi teisę sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktų projektams rengti ar kitiems Tarnybos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais), vartotojų asociacijų atstovų. Šiuo atveju Reklamos įstatymo pažeidimų byloms tirti komisija buvo sudaryta 2021 m. lapkričio 15 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-292 „Dėl komisijos sudarymo“. Ginčijamas Nutarimas yra priimtas kolegialaus organo (komisijos), sudaryto minėtu įsakymu, turinčio teisę priimti nutarimus.

4.9.                      Reklamos įstatymo šeštojo skirsnio „Atsakomybė už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus ir jos taikymo tvarka“ 22–28 straipsniai reglamentuoja Reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką. Skirdamas ekonomines sankcijas, viešojo administravimo subjektas (aptariamu atveju – Tarnyba) vadovaujasi visuotinai žinomais principais – teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kt.

4.10.                      Planiniai ir neplaniniai patikrinimai yra atliekami vykdant kitą Tarnybos funkciją – ne maisto produktų ir paslaugų rinkos priežiūrą, o Tarnybos patikrinimų taisyklės, patvirtintos Tarnybos direktoriaus 2020 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-318 „Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos patikrinimų taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nėra taikomos Reklamos įstatymo kontekste, atitinkamai ir nagrinėjant šio įstatymo pažeidimo bylas, todėl šis pareiškėjo argumentas apie nesupažindinimą su patikrinimo taisyklėmis nėra teisiškai reikšmingas. Tarnyba, siekdama įvertinti, ar ūkio subjekto skleidžiama reklama atitinka Reklamos įstatyme įtvirtintus reikalavimus, rankiniu būdu, pagal subjekto viešai, internetinėje erdvėje ar kitose priemonėse skleidžiamą reklamą, užfiksuoja (galimo) pažeidimo faktą vaizdinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, ekranvaizdžiais, kuriuose galėtų būtų matoma fiksavimo data bei laikas, nurodydama atitinkamų nuotraukų padarymo datą ir t. t.). Be to, Tarnyba, siekdama užtikrinti Reklamos įstatyme numatytų nuostatų laikymąsi, kasmet vykdo tam tikros srities stebėseną (monitoringą).

4.11.                      Reklamos įstatyme yra suformuluota „reklamos“ sąvoka, todėl teisiškai netikslinga yra Reklamos įstatymo pažeidimo kontekste vadovautis teismų formuojama praktika Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų bylose, kadangi šis atvejis yra susijęs su Reklamos įstatymo pažeidimu.

4.12.                      Ginčai pagal specialiuosius įstatymus nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ), o administracinių nusižengimų bylas pirmosios instancijos teismuose sprendžia apylinkių ir apygardų teismai. Pareiškėjui skirta sankcija už Reklamos įstatymo, t. y. specialiojo įstatymo pažeidimą, todėl teisiškai ydinga specialiojo įstatymo pažeidimo byloje vadovautis ANK nuostatomis.

4.13.                      2023 m. gegužės 25 d. el. paštu informavo pareiškėją, jog sveikatos priežiūros paslaugos sąvoka turėtų būti suprantama taip, kaip ji vartojama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, Sveikatos sistemos įstatyme, Asmens sveikatos taisyklėse. Pateiktame el. laiške taip pat buvo nurodyta, jog, jeigu pareiškėjas skleidžia ne sveikatos priežiūros paslaugos ir ne medicinos priemonės (prietaiso) reklamą, tokiai reklamai, Tarnybos vertinimu, nebūtų taikomi Reklamos įstatymo 15 straipsnyje keliami reikalavimai. Siekiant aiškumo, rekomendavo pareiškėjui aiškiai nurodyti, kas yra reklamuojama, atskirti kitų paslaugų reklamą nuo sveikatos priežiūros paslaugų reklamos.

4.14.                      Vadovaujantis Reklamos įstatymu, reklamos davėjas atsako už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės. Taigi įrodinėjimo našta tenka būtent pareiškėjui, todėl jo teiginys, apie jam perkeltą įrodinėjimo naštą, yra nepagrįstas.

4.15.                      Nors pareiškėjas nurodė, kad jo veiksmais žala nebuvo padaryta, tačiau dėl reklamos vartotojams ar kitiems asmenims padarytos žalos LVAT praktikoje sprendžiama, kad žalos realumas turi būti vertinamas, atsižvelgiant į įvairius kriterijus, baigtinio sąrašo nėra.

4.16.                      Siekdama tinkamai įvertinti bei identifikuoti, ar skleidžiama sveikatos priežiūros paslaugos reklama, Tarnyba kreipėsi į Akreditavimo tarnybą (2023 m. birželio 8 d. raštas
Nr. 4E-2516), kuri nurodė, jog paslaugos, kurių reklamą skleidė ir skleidžia pareiškėjas, atitiko sveikatos priežiūros paslaugos sąvoką. Be to, po 2023 m. rugsėjo 27 d. gauto Akreditavimo tarnybos išaiškinimo, skleidžiama pareiškėjo atliekamos „hydrafacial“ procedūros reklama nevertinta Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, kadangi neatitinka sveikatos priežiūros paslaugos sąvokos. Be to, kreipdamasi į Akreditavimo tarnybą, prašė nurodyti, ar, Akreditavimo tarnybos vertinimu, pareiškėjo teikiamos rašte nurodytos procedūros atitinka sveikatos priežiūros paslaugų sąvoką.

4.17.                      Neaišku, kokiais teisiškai reikšmingais tikslais Reklamos įstatymo pažeidimo nagrinėjimo byloje pareiškėjas vadovaujasi PVM įstatymu, kuris bylos nagrinėjimo Tarnyboje metu apskritai nebuvo taikytas (t. y. nebuvo sprendžiamas pridėtinės vertės mokesčio (ne)mokėjimo klausimas ir t. t.), motyvuodama, jog grožio paslaugos nėra apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu.

4.18.                      Tarnyba, 2022 m. birželio mėn. nustačiusi, jog Bendrovės reklama galbūt neatitinka Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatų, 2022 m. birželio 16 d. raštu Nr. 4E-4910 kreipėsi į pareiškėją. Tarnyba 2022 m. liepos 4 d. gavo pareiškėjo raštą Nr. R-234, kurį įvertinusi, 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. 4E-6143 pateikė išsamią rekomendaciją. Tarnyba 2022 m. spalio 18 d. gavo pareiškėjo raštą Nr. R-237, kuriame jis nurodė, jog susipažino su Tarnybos pateikta rekomendacija. Praėjus 5 mėn. po rekomendacijos, Tarnyba, 2023 m. balandžio 3 ir 4 d. patikrinusi Bendrovės interneto svetainę, socialiniuose tinkluose esančias paskyras, portale „Youtube“ esančią pareiškėjo paskyrą, o taip pat ir kitą viešai prieinamą informaciją (naujienų portaluose skelbiamą informaciją), nustatė, jog pareiškėjas, gavęs Tarnybos rekomendaciją, nepakoregavo skleidžiamos reklamos. Nepaisant to, didelė dalis reklamų, pažeidžiančių Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo paskyrose vis dar buvo skleidžiama 2023 m. rugsėjo 7 d. pranešimo Nr. 3-122 rengimo ir priėmimo metu, o taip pat, skleidžiama Nutarimo rengimo ir priėmimo metu. Aplinkybė, jog pareiškėjas 2020 ir 2021 m. savo reklamą skelbė atsižvelgdamas į rinkoje nusistovėjusius standartus ir praktiką, nepaneigia Reklamos įstatymo pažeidimo fakto.

4.19.                      Pareiškėjas teikia, pavyzdžiui, kapiliarų šalinimo, rožinės gydymo paslaugą, lipomos operavimą, taip pat kt. paslaugas, o, vadovaujantis Sisteminiu ligų sąrašu, kapiliarų ligos priskiriamos kraujotakos sistemos ligoms (kodas I78), rožinė priskiriama odos ir poodžio ligoms (kodas L71), o lipoma priskiriama navikams (kodas D17.9), todėl neaišku, kodėl pareiškėjas akcentuoja tik estetinės išvaizdos (grožio) gerinimo tikslus, nepaisant to, kad klientai pareiškėjo paslaugomis naudojasi ir ligų gydymo ar kitais sveikatos priežiūros tikslais. Tokios paslaugos, kurias pareiškėjas klaidingai nelaiko sveikatos priežiūros paslaugomis, kaip lūpų putlinimas, botulino toksino ar hialurono rūgšties injekcijos, biorevitalizacija, taip pat ir kitos procedūros, kurioms atlikti naudojama adata su švirkštu (invazinis metodas – užpildas), yra laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis.

4.20.                      Vertindama pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį Tarnyba atsižvelgė į tai, jog 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. 4E-6143 pateikė rekomendaciją, kuria pareiškėjas nesivadovavo, į tai, jog reklama buvo skleista 6 sklaidos priemonėmis, į pareiškėjo interneto svetainės lankomumo rodiklį, į tai, jog reklama buvo skelbiama ir naujienų portaluose, į tai, kad pareiškėjas Reklamos įstatymo pažeidimą padarė pirmą kartą. Taip pat Tarnyba įvertino tai, jog dalis reklamos buvo pašalinta po Tarnybos raštų gavimo. Nutarimu pareiškėjui skirta 20 309 Eur bauda už Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimą yra paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra teisinio pagrindo mažinti baudos dydį ar ją naikinti.

 

II.

 

5.       Regionų administracinio teismas 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo Bendrovės skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

6.1.                      Tarnyba, vykdydama stebėseną, 2022 m. birželio 7 d. patikrino UAB Vitkus interneto svetainėje www.vitkusclinic.com, socialiniame tinkle „Instagram“ esančią bendrovės paskyrą https://www.instagram.com/vitkusclinic/, socialiniame tinkle „Facebook“ esančią bendrovės paskyrą https://www.facebook.com/VitkusClinic, portale „Youtube“ esančią bendrovės paskyrą https://www.youtube.com/@vitkusclinic2624 skleidžiamą informaciją bei pastebėjo, jog skleidžiamoje reklamoje Bendrovė naudoja pacientų atvaizdus bei gydytojų rekomendacijas.

6.2.                      Tarnyba 2022 m. birželio 16 d. raštu Nr. 4E-4910 kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti informaciją, kaip yra užtikrinama, jog skleidžiama reklama atitiktų reklamai keliamus reikalavimus, nustatytus Reklamos įstatymo 15 straipsnyje.

6.3.                      Bendrovė, atsakydama į Tarnybos 2022 m. birželio 16 d. raštą, 2022 m. liepos 4 d. raštu Nr. R-234 pateikė savo poziciją. Taip pat pateikė prašymą įvertinti jo pateiktus argumentus ir suteikti metodinę pagalbą, pateikiant rekomendacijas dėl Reklamos įstatymo 15 straipsnio taikymo interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose skleidžiamai informacijai bei reklamai.

6.4.                      Tarnyba 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. 4E-6143 pateikė rekomendaciją.

6.5.                      Pareiškėjas 2022 m. spalio 18 d. raštu informavo atsakovą, jog susipažino su Tarnybos 2022 m. spalio 7 d. rašte Nr. 4E-6143 pateikta rekomendacija.

6.6.                      Praėjus 5 mėnesiams po pateiktos rekomendacijos, Tarnyba 2023 m. balandžio 3–4 d., patikrinusi pareiškėjo interneto svetainę, socialinių tinklų paskyras, portale „Youtube“ esančią bendrovės paskyrą, o taip pat ir kitą viešai prieinamą informaciją (naujienų portaluose skelbiamą informaciją), nustatė, jog jis, gavęs Tarnybos rekomendaciją, nepakoregavo skleidžiamos reklamos.

6.7.                      Tarnybos komisija 2023 m. balandžio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 12R-4 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl Klinika galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“.

6.8.                      Tarnyba, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 4E-1748 kreipėsi į pareiškėją ir paprašė pateikti informaciją, susijusią su pradėto galimo pažeidimo tyrimu.

6.9.                      2023 m. gegužės 5 d. raštu Tarnybai pateikė savo poziciją dėl pradėto tyrimo.

6.10.                      Tarnyba 2023 m. birželio 21 d. gavo Akreditavimo tarnybos raštą Nr. D2-6193-(18.9.), kuriuo ji informavo, jog procedūros „biorevitalizacija“, „kapiliarų šalinimas bei rožinės gydymas lazeriu „QUANTA 585 LAZERIS“, „botulino toksino injekcijos“, „mezoterapija“, „lipomos išoperavimas“, „plaukų užpildas injekcijomis“, „HydraFacial procedūra“, „INFINI+PRP procedūra“ atitinka sveikatos priežiūros paslaugos sąvoką.

6.11.                      Tarnyba pakartotinai 2023 rugsėjo 5–6 d. patikrinusi pareiškėjo interneto svetainę, socialinių tinklų paskyras, portale „Youtube“ esančią Bendrovės paskyrą, o taip pat ir kitą viešai prieinamą informaciją (naujienų portaluose skelbiamą informaciją), nustatė, jog pareiškėjas nepakoregavo skleidžiamos reklamos.

6.12.                      Tarnyba 2023 m. rugsėjo 7 d. priėmė pranešimą Nr. 3-122 „Dėl UAB Valakupių plastinės chirurgijos klinikos galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“, kuriuo konstatavo, jog, išanalizavus tyrimo dėl pareiškėjo galimo Reklamos įstatymo pažeidimo metu nustatytas aplinkybes ir kitą medžiagą, buvo pažeistos Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos.

6.13.                      Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 26 d. raštu Tarnybai pateikė savo paaiškinimus.

6.14.                      Tarnyba pakartotinai 2023 rugsėjo 27–28 d. patikrinusi interneto svetainę, socialinių tinklų paskyras, portale „Youtube“ esančią Bendrovės paskyrą, o taip pat ir kitą viešai prieinamą informaciją (naujienų portaluose skelbiamą informaciją), nustatė, jog pareiškėjas nepakoregavo skleidžiamos reklamos.

6.15.                      Tarnybos komisija 2023 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą Nr. 12R-13 „Dėl UAB Valakupių plastinės chirurgijos klinikos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“, kuriuo pareiškėjui už Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimą buvo skirta 20 309 Eur bauda.

7.       Dėl Tarnybos komisijos teisės priimti ginčijamą Nutarimą teismas nurodė, kad Reklamos įstatymo pažeidimų byloms tirti komisija buvo sudaryta 2021 m. lapkričio 15 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-292 „Dėl komisijos sudarymo“. Vadovaujantis Reklamos įstatymo nuostatomis, priežiūros institucijai (vadovaujantis Reklamos įstatymo 19 str. 1 d. – Tarnybai) atlikus pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas kolegialus organas arba asmuo priima nutarimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas arba, jeigu nėra šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą nutraukti. Kartu su bauda reklaminės veiklos subjektui gali būti skiriamas įpareigojimas nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ar (ir) paneigti reklamą, kuri buvo pripažinta klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja (Reklamos įstatymo 25 str. 17 d.). Atitinkamai, teisinis reglamentavimas įtvirtina Tarnybos teisę formuoti komisijas ir Tarnybos komisijų teisę priimti nutarimus. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teismas sprendė, jog Tarnybos komisijos sudarymas atitinka tiek Tarnybos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1333 „Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) tiek Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo reglamentą, patvirtintą Tarnybos direktoriaus 2019 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 1-128 „Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Darbo reglamentas), be to, vadovaujantis Reklamos įstatymo nuostatomis Tarnybos komisija turi įgaliojimus priimti nutarimus, susijusius su Reklamos įstatymo pažeidimais, todėl pareiškėjo argumentą, jog Tarnybos komisija nėra įgaliota priimti nutarimą, vertino kaip nepagrįstą.

8.       Nors pareiškėjas teigė, kad Reklamos įstatymas lakoniškai reglamentuoja pažeidimų nagrinėjimo procesą, nepateikdamas išsamių procedūros principų, tačiau Reklamos įstatymo 25 straipsnyje yra numatyta konkreti tvarka, kurią turi taikyti priežiūros institucijos. Reklamos įstatymo 25 straipsnis aiškiai apibrėžia tiek pranešimo (skundo) pateikimo reikalavimus, tiek priežiūros institucijos teisę pradėti pažeidimų nagrinėjimą savo iniciatyva arba gavus skundą. Taip pat yra nustatyti terminai, reikalavimai dokumentų pateikimui, tyrimo procedūros, paaiškinimų pateikimo tvarka, o taip pat ir priežiūros institucijos teisės bei kompetencija priimti atitinkamus nutarimus, skirti baudas ar nutraukti procedūrą. Be to, Reklamos įstatymo 25 straipsnis numato reklamos veiklos subjektų teises per nagrinėjimo procesą, įskaitant galimybę pateikti paaiškinimus, susipažinti su bylos medžiaga, ir pateikti papildomą informaciją. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Reklamos įstatyme yra nustatyti pagrindiniai pažeidimo nagrinėjimo proceso tvarka, kurios turi laikytis priežiūros institucijos priimdamos sprendimus.

9.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju ginčui yra taikytinos ANK nuostatos, nurodydamas, kad tokio pobūdžio ginčas yra laikomas administraciniu ginču, kuris sprendžiamas pagal specialius įstatymus (šiuo atveju Reklamos įstatymą), todėl šiam ginčui nėra taikomos ANK nuostatos. Kitaip tariant, Reklamos įstatymo pažeidimų atvejai, kuriais sprendžiamos ekonominės sankcijos taikymo ar kitos poveikio priemonės priklauso prie viešojo administravimo subjektų veiklos ir yra nagrinėjami vadovaujantis ABTĮ, nes toks ginčas yra susijęs su administraciniu teisiniu reguliavimu (specialiuoju įstatymu – Reklamos įstatymu), o ne administraciniu nusižengimu, kaip tai apibrėžta ANK.

10.       Tarnyba, vadovaudamasi Tarnybos direktoriaus 2022 m. vasario 25 d. įsakymu
Nr. 1-60 „Dėl reklamos stebėsenos (monitoringo) srities 2022 m. patvirtinimo“, 2022 m. atlieka reklamos srities stebėseną (monitoringą), kurios metu Reklamos įstatymo 15 straipsnio požiūriu vertinama sveikatos priežiūros paslaugų srityje veikiančių komercinės veiklos subjektų interneto tinklalapiuose bei socialinėje erdvėje skelbiama informacija. Tarnybos vykdomos reklamos stebėsenos (monitoringo) tikslas – metodinės pagalbos ūkio subjektams teikimas, vertinant informaciją apie ūkio subjektus, bendradarbiaujant su jais ir juos konsultuojant Tarnybos kompetencijos klausimais ar įgyvendinant kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų. Tarnyba, siekdama užtikrinti Reklamos įstatyme numatytų nuostatų laikymąsi, kasmet vykdo tam tikros srities stebėseną (monitoringą). Kaip nurodo atsakovas, 2022 m. buvo atsižvelgta į sveikatos priežiūros srityje veikiančių subjektų skleidžiamą reklamą – šioje srityje buvo vykdoma stebėsena, o apie šią Tarnybos veiklą (monitoringą) buvo informuotas ir pareiškėjas (2022 m. birželio 16 d. raštu Nr. 4E-4910). Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad Tarnyba veikė teisėtai, atlikdama reklamos stebėseną (monitoringą) minėtos priežiūros srityje. Kaip matyti, monitoringo metu surinkti duomenys ir užfiksuoti galimi pažeidimai yra laikomi tinkama ir teisėta Tarnybos veiklos forma, o pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie vykdomą stebėseną bei suteiktos galimybės pateikti paaiškinimus. Be to, Tarnyba 2022 m. liepos 4 d. gavo pareiškėjo raštą Nr. R-234, kurį įvertinusi, 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. 4E-6143 pateikė rekomendaciją. Ir nors pareiškėjas susipažino su Tarnybos teikta rekomendacija, tačiau praėjus 5 mėn. po pateiktos rekomendacijos, Tarnyba 2023 m. balandžio 3 ir 4 d. patikrinusi pareiškėjo interneto svetainę www.vitkusclinic.com bei socialiniame tinkle „Instagram“ esančią paskyrą https://www.instagram.com/vitkusclinic/, socialiniame tinkle „Facebook“ esančią paskyrą https://www.facebook.com/VitkusClinic, portale „Youtube“ esančią paskyrą https://www.youtube.com/@vitkusclinic2624, o taip pat ir kitą viešai prieinamą informaciją (naujienų portaluose skelbiamą informaciją), nustatė, jog pareiškėjas, gavęs Tarnybos rekomendaciją, nepakoregavo skleidžiamos reklamos. Taigi, Tarnybos komisija 2023 m. balandžio 7 d. priėmė nutarimą pradėti nagrinėjimo procedūrą, kurį pateikė pareiškėjui raštu Nr. 4E-1748. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Reklamos įstatymo pažeidimo nagrinėjimo proceso metu jam nebuvo aiškiai suformuluoti kaltinimai, todėl nebuvo sudaryta galimybė tinkamai gintis, tačiau teismas, įvertinęs bylos medžiagą iš kurios matyti, kad Tarnyba ne kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti paaiškinimus, be to Tarnyba 2023 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 4E-3359 išsiuntė pareiškėjui pranešimo nuorašą bei informavo apie 2023 m. rugsėjo 28 d. vyksiantį bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka, informavo pareiškėją apie teisę pateikti nuomonę dėl pranešimo išvados, taip pat prašė pateikti kitą reikšmingą informaciją, t. y. pateikti motyvuotus paaiškinimus dėl Tarnybos 2023 m. rugsėjo
5–6 d. užfiksuotų reklaminių įrašų nurodytų pranešime, t. y. patvirtinti arba paneigti, jog minėtuose įrašuose (pareiškėjo socialinių tinklų „Instagram“, „Facebook“ paskyrose bei „Youtube“ portalo paskyroje) yra naudojamas paciento įvaizdis ar remiamasi sveiktos priežiūros specialistų rekomendacijomis, pateikti motyvuotus paaiškinimus dėl socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje https://www.instagram.com/vitkusclinic/ skelbiamų išsaugotų „istorijų“ (angl. „stories“), kuriose pacientai dalinasi savo nuomone apie atliekamas medicinines paslaugas pareiškėjo klinikoje, darė išvadą, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie jam inkriminuotus pažeidimus ir turėjo galimybę dėl jų pasiakyti, todėl jo teisė į gynybą nebuvo pažeista.

11.       Kadangi nagrinėjamu atveju nagrinėjimo procedūra buvo pradėta ne skundo pagrindu, o Tarnybai atlikto monitoringo metu nustačius pažeidimus ir konstatavus, jog 2023 m. balandžio
3–4 d., t. y. net ir po teiktos rekomendacijos praėjus 5 mėn. Bendrovė nepakoregavo skleidžiamos informacijos, todėl pareiškėjo argumentas, jog buvo pažeistas minėtos normos nustatytas 30 d. terminas pradėti nagrinėjimo procedūrą atmestas kaip teisiškai nepagrįstas.

12.       Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog šiuo atveju yra aktualūs LVAT išaiškinimai, pateikti aiškinant Alkoholio kontrolės įstatyme nurodytą alkoholio reklamos sąvoką, kadangi šiuo atveju nagrinėjamas Reklamos įstatymo, o ne Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas. Teismo įsitikinimu, šių įstatymų reguliavimo sritys ir tikslai skiriasi, t. y. Alkoholio kontrolės įstatymas yra skirtas reguliuoti specifinę – alkoholio reklamos – sritį, o Reklamos įstatymas apima platesnę reklamos reglamentavimo sritį, neapsiribojančią vien tik alkoholio reklama. Šiuo atveju būtent Bendrovė – reklamos davėja yra atsakinga už galutinės reklamos turinį. Be to, byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų kontroliuoti įgyvendinamų reklamos projektų, tad už reklamos turinį privalo atsakyti pats pareiškėjas.

13.       Dėl sveikatos priežiūros paslaugos apibrėžimo teismas nurodė, kad 2023 m. gegužės 25 d. el. paštu Tarnyba informavo pareiškėją, jog sveikatos priežiūros paslaugos sąvoka turėtų būti suprantama taip, kaip ji vartojama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, Sveikatos sistemos įstatyme, Asmens sveikatos taisyklėse. Siekdama tinkamai įvertinti bei identifikuoti, ar skleidžiama sveikatos priežiūros paslaugos reklama, Tarnyba taip pat kreipėsi į Akreditavimo tarnybą, kuri 2022 m. birželio 20 d. raštu Nr. D2-6193 nurodė, kokios konkrečios paslaugos, kurių reklamą skleidė ir skleidžia pareiškėjas, yra sveikatos priežiūros paslaugos. Nors pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba neturi įgaliojimų teikti išaiškinimų dėl Reklamos įstatymo, tačiau atsakovas, kreipdamasi į Tarnybą prašė nurodyti, ar, Akreditavimo tarnybos vertinimu, pareiškėjo teikiamos rašte nurodytos procedūros atitinka sveikatos priežiūros paslaugų sąvoką, t. y. kreipėsi ne dėl Reklamos įstatymo aiškinimo. Teismas pažymėjo, kad sveikatos priežiūros paslaugas reglamentuoja specialūs įstatymai ir poįstatyminiai aktai, tokie kaip Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. Nr. V-364 įsakymas Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo, kuriuo patvirtintas Licencijuojamų stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas, Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų sąrašas, Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nepriskiriamų ambulatorinėms ir stacionarioms paslaugoms, sąrašas. Pareiškėjas yra sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis subjektas, turintis atitinkamą vadovaujantis Akreditavimo tarnybos licencijavimo taisyklėmis išduotą licenciją, suteikiančią teisę vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų veiklą. Taigi, pareiškėjo teikiamos paslaugos, kurios įeina į licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus ir yra sveikatos priežiūros paslaugos. Pareiškėjo teikiamos paslaugos tokios kaip biorevitalizacija, kapiliarų šalinimas bei rožės gydymas lazeriu, botulino toksino injekcijos, apgamų šalinimas lazeriu, mezoterapija, lipomos išoperavimas, plaukų užpildas injekcijomis, Infini PRP procedūra, t. y. invaziniu metodu atliekamos estetinės, lazerinės kosmetinės, korekcinės procedūros, priskiriamos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kadangi jas gali atlikti, ir kaip patvirtino teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas, atlieka tik gydytojai dermatovenerologai, o gydytojų dermatovenerologų paslaugos įeina į minėtą Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų sąrašą.

14.       Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-1496 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 146:2019 ,,Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas“ patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Plastinės chirurgijos taisyklės) 3.1 punkte nurodyta, jog plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija – ligų, sutrikimų, traumų, auglių, degeneracinių procesų, dėl amžiaus atsiradusių pakitimų pažeistos ar dėl sklaidos trūkumų neišsivysčiusios kūno dalies ir prarastos funkcijos atkūrimas bei išvaizdos gerinimas estetiniais ir kosmetiniais tikslais chirurginiu (intervenciniu) ir (ar) konservatyviu būdu. Minėtų taisyklių 6 punkte įtvirtinta, jog plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas verčiasi plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo praktika Lietuvos Respublikoje tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją teikti plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos paslaugas ir (ar) kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias pagal teisės aktų reikalavimus kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais turi teikti ir plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas. Kas reiškia, jog tokios paslaugos priskiriamos sveikatos priežiūros paslaugoms, kadangi pagal minėtą teisinį reguliavimą, plastinę ir rekonstrukcinę chirurgiją gali atlikti tik plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija apima ir estetinės išvaizdos gerinimą chirurginiais metodais, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo paslaugos įeina į aukščiau minėtą Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų sąrašą. Šios paslaugos apibrėžiamos kaip medicininės paslaugos, kadangi jos susijusios su žmogaus kūno struktūros pokyčiais ir galimu poveikiu sveikatai.

15.       Dėl pareiškėjo skleistos informacijos laikymo reklama teismas nurodė, kad įstatymuose bei teismų praktikoje suformuoti du esminiai reklamos požymiai: 1) informacija turi būti susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla; 2) pateikiama informacija turi skatinti įsigyti prekių ar naudotis teikiamomis paslaugomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas interneto svetainėje www.vitkusclinic.com, socialiniame tinkle „Instagram“ esančioje Bendrovės paskyroje https://www.instagram.com/vitkusclinic/, socialiniame tinkle „Facebook“ esančioje Bendrovės paskyroje https://www.facebook.com/VitkusClinic, portale „Youtube“ esančioje Bendrovės paskyroje https://www.youtube.com/@vitkusclinic2624, o taip pat naujienų portaluose www.15min.lt, www.delfi.lt skleidė informaciją apie savo siūlomas paslaugas. Teismo nuomone, Tarnyba ginčijamame Nutarime išsamiai nurodė kokiu būdu ir kaip pareiškėjas skleidė informaciją apie savo siūlomas sveikatos priežiūros paslaugas. Nutarime minimi įrašai yra susiję su pareiškėjo teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, kuriuose yra pateikiami pareiškėjo internetiniame puslapyje teigiami pacientų atsiliepimai, pvz. 2023 m. balandžio 3 d. J. B. atsiliepimas <…> Čia taip jauku, kad jaučiuosi kaip namie tik namie neturiu tokių gerų aparatų ir profesionalų grožiui puoselėti! <..>, pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos, pvz. 2020 m. gruodžio 3 d. socialiniame tinkle „Instagram“ esančioje pareiškėjos paskyroje https://www.instagram.com/vitkusclinic/ buvo skelbiamas reklaminis įrašas, kuriame buvo teigiama, jog „Apie pykčio raukšles, arba kaip nuo veido nuimti nuovargi? ir susirūpinimą. Dabar jau dauguma girdėję?, kad tai labai paprastai ir neskausmingai galima išspręsti botulino toksino – BOTOKSO – injekcijomis“, pvz. 2023 m. rugsėjo 6 d. buvo užfiksuota, jog socialiniame tinkle „Youtube“ esančioje pareiškėjos paskyroje https://www.youtube.com/@vitkusclinic2624 buvo skelbiamas reklaminis įrašas „Kada verta rinktis riebalų nusiurbimo procedūrą?, taip pat 2020 m. rugpjūčio 2 d. socialiniame tinkle „Instagram“ esančioje pareiškėjo paskyroje https://www.instagram.com/vitkusclinic/ buvo skelbiamas reklaminis įrašas, kuriame buvo teigiama: jog „Specialiai kapiliarų šalinimui ir rožinės gydymui sukurtas QUANTA 585 LAZERIS . Niekaip nepavyksta atsikratyti išsiplėtusių kapiliarų? Pralaimite kovoje su rožine? O gal atsirado pirmosios pigmentinės dėmės?“ Teismas nurodė, kad tokie įrašai, apibūdinantys teikiamų sveikatos paslaugų pobūdį, sudaro įspūdį, kad pareiškėjo teikiamos paslaugos yra ypatingos ir vertos dėmesio bei padėsiančios išspręsti suinteresuotų asmenų problemas, todėl skatina jomis pasinaudoti. Nors pareiškėjas nurodė, kad minėtų įrašų tikslas buvo tik informacijos apie Bendrovės siūlomas paslaugas skleidimas, tačiau, teismo vertinimu, vien tikslas suteikti informaciją vartotojams apie procedūras, savaime nepaneigia publikuojamos informacijos atitikties reklamos sampratai, jei tokia informacija vienaip ar kitaip yra susijusi su pareiškėjo komercine veikla ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatina asmenis pasinaudoti tam tikromis paslaugomis. Teismo nuomone, įrašuose vartojami teiginiai iš esmės atitinka abu minėtus reklamos požymius, kadangi skelbiami tokio pobūdžio įrašai apie teikiamas paslaugas yra susiję su pareiškėjo komercine veikla ir skatina asmenis pasirinkti būtent jo siūlomas sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl tokia skleista informacija laikytina reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme.

16.       Dėl pareiškėjo reklamos, kurioje nesilaikoma Reklamos įstatyme numatyto draudimo sveikatos priežiūros paslaugų reklamoje remtis sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis teismas pažymėjo, jog sveikatos priežiūros įstaiga savo reklamoje negali naudoti sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijų. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog skelbiamų vaizdo įrašų paskirtis yra suteikti pacientams informaciją, kaip to reikalauja PTŽSAĮ 5, 14 ir 15 straipsniai, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytas teisinis reguliavimas nėra aktualus šiuo konkrečiu atveju. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo minimi PTŽSAĮ straipsniai apibrėžia tai, jog pacientas turi teisę gauti informaciją apie sveikatos priežiūros įstaigose teikiamas paslaugas, jų kainas ir galimybes jomis pasinaudoti (PTŽSAĮ 5 str. 1 d.), jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos pacientams gali būti teikiamos tik turint informuoto paciento sutikimą, kuris yra duotas, gavus pakankamą ir aiškią informaciją (PTŽSAĮ 14–15 str.), t. y. minėtas reglamentavimas skirtas užtikrinti paciento teises ir informacijos prieinamumą, tačiau toks reguliavimas nepaneigia reklamos reglamentavimo taisyklių, konkrečiai Reklamos 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kuriuo draudžiama naudoti sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijas reklamos tikslais. Ginčijamame Nutarime matyti, jog Tarnyba, atlikdama tyrimą surinko nemažai duomenų, kurie patvirtina, jog pareiškėjas, skleisdamas reklamą apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, rėmėsi tam tikrų gydytojų tyrimais ar gydymo metodais. Portale „Youtube“ esančioje paskyroje buvo skelbiamas įrašas (131 peržiūra, paskelbtas 2022 m. spalio 13 d.) „Plaukų užpildas injekcijomis VitkusClinic“, kuriame buvo kalbama apie atliekamos procedūros naudą bei remiamasi gydytojo rekomendacija, o taip pat, skelbiamas įrašas (131 peržiūra, paskelbtas 2022 m. gegužės 23 d.) „Kada verta rinktis riebalų nusiurbimo procedūrą? Plastikos chirurgas K. B.“, kuriame buvo kalbama apie atliekamos procedūros naudą bei remiamasi gydytojo rekomendacija. Taip pat „Instagram“ esančioje paskyroje https://www.instagram.com/vitkusclinic/ 2021 m. rugsėjo 16 d. buvo paskelbtas įrašas, kuriame gydytoja dermatovenerologe-onkologe dr. J. M. pasakojo apie biorevitalizacijos procedūros naudas bei kalbėjo apie tai, kad biorevitalizacija yra bene vienintelis metodas, galintis pastangrinti odą, t. y. netiesiogiai remiamasi gydytojo rekomendacija (netiesioginis gydytojo galios poveikis pacientui). Taip pat „Youtube“ skelbiamas įrašas (697 peržiūra, paskelbtas 2021 m. rugpjūčio 5 d.) „Antrasis prizas: konkursa? laime?jusi Jekaterina išbando INFINI ir PRP procedu?ras“, kuriame vaizduojama pacientei atliekama invazinė procedūra (vaizduojamas pacientės apsilankymas klinikoje, konsultacija su medicinos specialiste, atliekama procedūra bei pacientė pateikia savo nuomonę apie atliekamą/atliktą paslaugą).

17.       Nepriklausomai nuo rekomenduojamos sveikatos priežiūros paslaugos paskirties, visais atvejais tokia reklama gali būti įdomi ir naudinga tiek dideliam reklamos vartotojų skaičiui, tiek labai siaurai pacientų kategorijai. Be to, priešingai negu nurodo pareiškėjas, tokio pobūdžio reklama, kurioje pateikiamos gydytojų rekomendacijos, gali turėti didelę įtaką suinteresuotiems asmenims. Teismo nuomone, Reklamos įstatymo 15 straipsnis iš esmės draudžia naudoti sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijas nepriklausomai nuo to, ar rekomendacija skirta konkrečiai pacientų grupei ar visiems pacientams. Šiuo atveju svarbu tai, kad įrašų turinyje sveikatos priežiūros specialistai tiesiogiai ar netiesiogiai teikia informaciją, kuri gali būti suvokiama kaip rekomendacija tam tikrai procedūrai, pavyzdžiui, kalbant apie jos naudą arba efektyvumą. Teismas taip pat pabrėžė, jog, net jei žodis „rekomenduoju“ nėra tiesiogiai pavartotas, vaizdinė medžiaga, kurioje gydytojai teikia teigiamą informaciją apie procedūras, gali sukelti įspūdį, kad tokios paslaugos yra rekomenduojamos. Pavyzdžiui, kai gydytojas pristato procedūrą kaip „vienintelį metodą“ (pvz. gydytojos dermatovenerologės-onkologės dr. J. M. įrašas) tam tikram tikslui pasiekti, tai sukuria įspūdį apie procedūros pranašumą, o tai gali būti vertinama kaip netiesioginė rekomendacija. Teismo manymu, kad šiuo atveju svarbu ne vien tai, ar vartojamas žodis „rekomenduoju“, bet ir bendras turinys bei kontekstas, kuriame sveikatos priežiūros specialistų pateikimas naudojamas siekiant skatinti sveikatos priežiūros paslaugų vartojimą. Taigi, pareiškėjo skleidžiama informacija apie sveikatos priežiūros paslaugas, kurioje pateikiamos sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos yra reklama, pažeidžianti Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį.

18.       Teismo vertinimu, pareiškėjo skleidžiama informacija apie sveikatos priežiūros paslaugas, kurioje pateikiami pacientų vardai, pavardės, įvaizdis yra reklama, pažeidžianti Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Minėti atsiliepimai ir įrašai, nesvarbu ar jie pateikti socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse ar naujienų portaluose, tačiau juose pateiktas pacientų įvaizdis, jų patirtys ir atsiliepimai apie atliktas procedūras, be kita ko, jų vardai ir pavardės, todėl jie prieštarauja Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui. Nors pareiškėjas teigė, kad naujienų portaluose pranešimai spaudai buvo išspausdinti neatlygintinai, tačiau teismas pažymėjo, kad atlygintinumas nėra būtinoji sąlyga konstatuojant, jog skleidžiama reklama. Vien tai, kad pareiškėjas galbūt neapmokėjo ir nereikalavo, kad naujienų portalai apie pareiškėjo teikiamas paslaugas pasidalintų, nereiškia, kad minėti įrašai, straipsniai negali būti laikomi reklama, kai minėtuose straipsniuose pateikta informacija buvo susijusi su pareiškėjo vykdoma komercine veikla. Be to, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, paciento sutikimas viešai naudoti jo atvaizdą, viešai skelbti vardą, pavardę neatleidžia nuo pareigos laikytis Reklamos įstatymo nustatytų draudimų, kai skleidžiama informacija yra reklama. Taigi, sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama, kurioje rodomas paciento atvaizdas, iš kurio galima identifikuoti konkretų asmenį, t. y. reklamos gavėjui sudaromos sąlygos nustatyti paciento tapatybę, neatitinka Reklamos įstatymo 15 straipsnio reikalavimo elementų nenaudoti paciento vardo, pavardės ir paciento įvaizdžio, net jei ta informacija skleidžiama su asmens sutikimu.

19.       Atsakovas, priimdama ginčijamą Nutarimą, įvertino, jog dalis reklamos buvo pašalinta po Tarnybos raštų (2023 m. balandžio 11 d. raštas Nr. 4E-1748, 2023 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. 4E-3359) gavimo. Taip pat Tarnybos komisija įvertino tai, jog, nors pareiškėjas ėmėsi veiksmų skleidžiamai reklamai pakoreguoti ir tam tikri reklaminiai įrašai buvo pašalinti, pavyzdžiui, pareiškėjos „YouTube“ kanale nebeliko jokių reklaminių įrašų, taip pat, buvo pakoreguota pareiškėjos interneto svetainės atsiliepimų skiltis, taip pat, buvo pašalinti ir tokie reklaminiai įrašai, kaip, pavyzdžiui 2020 m. liepos 12 d. paskelbtas įrašas socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje <...> „Kataz?ina mums patike?jo didz?iausia? savo galvos skausma? <...>, iš kurio galima identifikuoti pacientę bei nuotraukose ir vaizdo įraše rodoma, kaip pacientei atliekama procedūra plauko užpildas injekcijomis, tačiau Tarnyba taip pat nustatė, kad pareiškėjas pašalino ne visą pranešime nurodytą reklamą. Atsižvelgta ir į tai, jog Nutarimo priėmimo metu pareiškėjas vis dar skleidė reklamą, pavyzdžiui, socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje skleidžiamos istorijos, kuriuose naudojamas paciento įvaizdis (dėl šių sveikatos priežiūros paslaugų procedūrų reklamos, skleidžiamos kitomis (ar tomis pačiomis) reklamos sklaidos priemonėmis, neatitikimo Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatai pareiškėjas jau buvo informuotas), skiltyje „Hands“ vaizduojama pacientei K. Z. atliekama invazinė procedūra rankoms, taip pat, socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nuo 2020 m. liepos 10 d. pareiškėjas dalinasi pacientės įrašu, kuriame ji apibūdina savo patirtį po apsilankymų Klinikoje.

20.       Dėl pareiškėjo pateiktos 2023 m. spalio 5 d. išvados dėl ištrintų „Facebook“ ir „Instagram“ įrašų, kurie vis dar matomi, teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas atliko įrašų pašalinimo veiksmus bei gavo atsakymą, kad tam tikri įrašai negali būti pašalinti dėl sisteminių socialinių tinklų klaidų, tačiau, kaip nurodė atsakovas, jis preliminariai patikrinęs pareiškėjo skleidžiamą reklamą socialinėje erdvėje pastebėjo, jog, pavyzdžiui, socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Istorijų“ (angl. „Stories“) skiltyje vis dar skleidžiama reklama, kuri pažeidžia aptariamą Reklamos įstatymo nuostatą.

21.       Teismo vertinimu, straipsniai naujienų portaluose, tokiuose kaip www.delfi.lt ir www.15min.lt, yra laikomi pareiškėjo reklama, nes jie atitinka pagrindinius reklamos požymius, apibrėžtus Reklamos įstatyme. Reklamos įstatymas numato, kad reklama yra bet kokia informacija, kuria siekiama skatinti prekių ar paslaugų paklausą, nesvarbu, ar ji pateikiama tiesiogiai, ar netiesiogiai. Straipsniuose pateikiama informacija apie pareiškėjo teikiamas paslaugas, pacientų atsiliepimai bei procedūrų rezultatai, o tai gali turėti tikslą pritraukti daugiau pacientų ir didinti paslaugų paklausą. Be to, jei straipsniuose yra nurodomi konkretūs atliktų procedūrų rezultatai ir naudojamasi pacientų atsiliepimais bei jų įvaizdžiais, tai iš esmė laikytina netiesiogine reklama, net jei tai nėra tiesiogiai pažymėta kaip reklama. Nesvarbu, ar pati Bendrovė tiesiogiai inicijavo straipsnių publikavimą, ar ne, jei jie sukuria komercinį poveikį, skatinantį jos paslaugų populiarumą, tai gali būti laikoma reklama pagal Reklamos įstatymą (Reklamos įstatymo 2 str. 8 d.).

22.       Teismas pažymėjo, kad nors straipsniai ir buvo ištrinti pareiškėjo iniciatyva, 2023 m. gegužės 29 d. pateikus prašymus naujienų portalams, tačiau tai nekeičia fakto, kad jie buvo viešai prieinami ilgą laiką ir galėjo daryti įtaką potencialiems pacientams bei skatinti teikiamų paslaugų paklausą. Net ir vėlesnis straipsnių pašalinimas nereiškia, kad jau padarytas Reklamos įstatymo pažeidimas praranda reikšmę ar gali būti ignoruojamas. Teismo nuomone, pažeidimas laikomas įvykusiu tuo momentu, kai neteisėta reklama buvo paskelbta ir viešai prieinama, o jos vėlesnis pašalinimas nepašalina atsakomybės už praeityje atliktus veiksmus.

23.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui skirtą sankciją, pažymėjo, jog nors, pareiškėjo teigimu, archyviniai įrašai (2–3 m. senumo) socialiniuose tinkluose, negali daryti įtakos žmonių apsisprendimui, tačiau tai nekeičia fakto, kad jie buvo viešai prieinami ilgą laiką ir galėjo daryti įtaką potencialiems pacientams bei skatinti pareiškėjo teikiamų paslaugų paklausą. Vadovaujantis Reklamos įstatymu, priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę gauti iš reklaminės veiklos subjektų informaciją ir dokumentus, o prireikus – ir reklamuojamų prekių ir reklamos pavyzdžius, reikalingus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti. Todėl paaiškinimų ir kitų Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimui reikalingų dokumentų teikimas Tarnybos prašymu nėra laikomas bendradarbiavimu. Priešingai, tai yra reklaminės veiklos subjekto pareiga. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Tarnyba, 2022 m. birželio mėn. nustačiusi, jog pareiškėjo reklama galbūt neatitinka Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatų, 2022 m. birželio 16 d. raštu Nr. 4E-4910 kreipėsi į pareiškėją. Tarnyba 2022 m. liepos 4 d. gavo pareiškėjo raštą Nr. R-234, kurį įvertinusi, 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. 4E-6143 pateikė išsamią rekomendaciją. Tarnyba 2022 m. spalio 18 d. gavo pareiškėjo raštą Nr. R-237, kuriame jis nurodė, jog susipažino su Tarnybos pateikta rekomendacija. Praėjus 5 mėn. po pateiktos rekomendacijos, Tarnyba 2023 m. balandžio 3 ir 4 d. patikrinusi pareiškėjo paskyras ir kitą viešai prieinamą informaciją (naujienų portaluose skelbiamą informaciją), nustatė, jog pareiškėjas, gavęs Tarnybos rekomendaciją, nepakoregavo skleidžiamos reklamos. Kas reiškia, jog pareiškėjas sistemingai nesilaikė Tarnybos pateiktų rekomendacijų ir toliau skleidė reklamą, neatitinkančią Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatų. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko ištaisyti nustatytus neatitikimus po to, kai jam buvo pateiktos rekomendacijos, tačiau to nepadarė. Taigi, šiuo atveju atsakovas neturėjo pagrindo pažeidimo laikyti mažareikšmiu ir pareiškėjui skirti įspėjimo.

24.       Teismo vertinimu, 2023 m. spalio 23 d. pažyma ir 2024 m. balandžio 18 d. nepripažintina įrodymu, pagrįstai ir objektyviai liudijančiu apie pareiškėjo finansinę būklę, nes joje išdėstyti Bendrovės direktoriaus ir vyr. finansininkės (t. y. pareiškėjos darbuotojų) teiginiai, kurių teismas neturi galimybių byloje patikrinti. Be to, pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos yra už
2021–2022 m., todėl nėra aktualios, kadangi Nutarimas buvo priimtas 2023 m. rugsėjo 28 d.

25.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą, už tokį pažeidimą nustatytos sankcijos ribas, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl padaryto pažeidimo ir paskirtos baudos dydžio vertinimo, sprendė, kad parinktas baudos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui, atitinkantis tiek teisingumo ir protingumo principus, tiek ir Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų teises ir teisėtus interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, skatinti reklamos savitvarką ir sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo mažinti pareiškėjai paskirtą 20 309 Eur baudą.

26.       Teismo vertinimu, Tarnybos komisija priimdama Nutarimą išsamiai įvertino visus faktinius duomenis ir atliko taikyto teisinio reglamentavimo analizę, todėl jis atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tarnybos komisija priimdama Nutarimą neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, veikė jai priskirtos funkcijos ribose ir įgyvendino jai teisės aktais suteiktas kompetencijas. Teismo vertinimu, Tarnybos komisijos pasirinktas baudos dydis yra proporcingas padarytam Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimui, skirta bauda bus pasiekti teisinės atsakomybės tikslai, įskaitant Reklamos įstatymo pažeidimų prevenciją.

 

III.

 

27.       Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia:

28.1.                      Jam nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta. Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, kuria vadovavosi teismas, reglamentuoja ne įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, o atsakomybę šalinančius atvejus – kai nėra ūkio subjekto kaltės (nėra vieno iš sudėties elementų). Tačiau ši nuostata nereiškia ir negali būti interpretuojama taip, kad atsakomybė pagal Reklamos įstatymą taikoma perkeliant visą įrodinėjimo naštą traukiamam ūkio subjektui. Tai reiškia, kad neįrodinėtina šiuo atveju yra tik pažeidimo subjektyvioji pusė (ir tik vienas iš subjektyviosios pusės elementų), o likusioms aplinkybėms ypatumų nenustatyta. Tai reiškia, kad kiti pažeidimo elementai – subjektas, objektas ir objektyvioji pusė – pilna apimtimi turi būti įrodomi VVTAT kaip priežiūros ir sankciją taikančios institucijos taip, kaip įprastai administracinės atsakomybės (savo prigimtimi tapačios baudžiamajai atsakomybei) atveju. Atlikdama tyrimą Tarnyba perkėlė visą įrodinėjimo naštą pareiškėjui, vien sudarydama galimybes paneigti, kad pažeidimas nebuvo padarytas, nes konkrečios paslaugos nėra sveikatos priežiūros. Tokiu būdu Tarnyba ir viso tyrimo metu, ir Nutarime vadovavosi išankstine nuostata ir preziumavo, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 15 straipsnio reikalavimus, kartu pažeisdama ir pareiškėjo nekaltumo prezumpciją.

28.2.                      Buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta tiek Konstitucijos 31 straipsnyje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje. Traukiant asmenis atsakomybėn pagal specialiuosius įstatymus (šiuo atveju Reklamos įstatymą) yra taikytinos minimaliai tokios pat garantijos kaip ir baudžiamosios atsakomybės atveju, įskaitant ir įrodinėjimo naštos priskyrimą VVTAT kaip priežiūros institucijai. Priešingu atveju būtų pažeista asmens teisė į nekaltumo prezumpciją, reiškianti, kad būtent priežiūros institucija turi įrodyti, kad pažeidimas buvo padarytas, o ne atvirkščiai. Teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra aktualūs išsiaiškinimai, pateikti Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo kontekste bei ANK, kadangi ginčas yra dėl administracinio nubaudimo (administracinės atsakomybės arba ekonominių sankcijų taikymo). Ginčo santykiai yra giminingi atsakomybės taikymo santykiams pagal Alkoholio kontrolės įstatymą, kadangi ir vienu, ir kitu atveju yra taikomos ekonominės sankcijos. Reklamos įstatymo pažeidimo santykiai savo prasme yra asmens baudimo santykiai, giminingi baudžiamajai atsakomybei. Tai, kad Reklamos įstatymas yra atskiras specialusis įstatymas, reguliuojantis kitą sritį nei ANK ar Alkoholio kontrolės įstatymas, nereiškia, kad šiais teisės aktais nėra galima remtis, ypač atvejais, kai nustatoma teisės spraga, juo labiau, kad ANK numato atsakomybę ir už reklamos reguliavimo pažeidimus.

28.3.                      Tarnyba nurodė, kad kreipėsi į Akreditavimo tarnybą ir iš esmės rėmėsi tik šios įstaigos atsakymu. Tuo tarpu teismas rėmėsi poįstatyminiais aktais (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. Nr. V-364 įsakymas Dėl licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo, kuriuo patvirtintas Licencijuojamų stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas, Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų sąrašas, Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nepriskiriamų ambulatorinėms ir stacionarioms paslaugoms, sąrašas; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V-1067 patvirtintų taisyklių „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 59:2021 „Gydytojas dermatovenerologas“). Šiomis normomis nei Nutarime, nei kituose raštuose ar atsiliepime Tarnyba nesirėmė, o tai reiškia, kad pareiškėjas neturėjo galimybės dėl jų atskirsti bei jie nebuvo tinkamai išnagrinėti nei procedūros Tarnyboje metu, nei pirmosios instancijos teisme. Be kita ko, teismas ėmėsi taisyti Nutarimo ydas, nurodydamas naujus argumentus, kuriais buvo siekiama pagrįsti Nutarimą.

28.4.                      Šiuo atveju neaišku, kokios paslaugos priskirtinos sveikatos priežiūros paslaugoms, o kokios, pavyzdžiui, grožio. Tarnyba nėra teikusi išaiškinimų dėl Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatų, nėra suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu dėl to, kas yra sveikatos priežiūros paslaugas šios teisės normos prasme. Pareiškėjas, bendradarbiaudamas su Tarnyba, paaiškino, kad konkrečios paslaugos pagal kitus teisės aktus nėra laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis, o gydytojai reklamose teikė informaciją apie procedūras, o ne paslaugų rekomendacijas. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nustatant, kokios paslaugos yra sveikatos priežiūros, turėtų būti vadovaujamasi, be kita ko, PVM įstatymo nuostatomis. Tokia išvada darytina, kadangi PVM įstatymas, skirtingai nuo Reklamos įstatymo 15 straipsnio, turi aiškią ilgametę taikymo praktiką ir aiškiai diferencijuoja, kas yra sveikatos priežiūros paslauga, o kas ne.

28.5.                      Nutarime ir teismo sprendime nepagrįstai Reklamos įstatymo 15 straipsnio draudimai buvo aiškinami plečiamai, išplečiant šios teisės normos taikymo sritį, ir pritaikė atsakomybę pareiškėjui už veiksmus, kurie pagal Lietuvos teisės aktus nėra numatyti kaip draudžiami bei užtraukiantys atsakomybę. Tokiu būdu pažeistas fundamentalus nullum crime sine lege principas. Tik specifinių, Reklamos įstatyme išvardintų reikalavimų nesilaikymas gali būti pagrindas administracinei atsakomybei taikyti. VVTAT rekomendacijų nesilaikymas nėra veika, už kurią gali būti taikoma atsakomybė ūkio subjektui.

28.6.                      Skiriant baudą buvo netinkamai įvertintos su tariamu pažeidimu susijusios aplinkybės ir pažeistas proporcingumo principas. Formaliai taikant Įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašo, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 983 „Dėl įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 7 punktą ir netinkamai įvertinus su pažeidimu susijusias aplinkybes, pareiškėjui už pirmą pažeidimą buvo paskirta neproporcinga nuobauda. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, visų pirma, skiriamas pradinis baudos dydis, kuris yra lygus 1.5 proc. reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Nagrinėjamu atveju 2022 m. pareiškėjo pajamos siekė 846 223 Eur, todėl pradinis baudos dydis yra 12 693,35 Eur. Pareiškėjui skirta bauda turėtų būti sumažinta bent iki 60 proc., atitinkamai iki 5 077,34 Eur. Tarnyba tinkamai nustatė, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra: pareiškėjas nekliudė vykdyti tyrimo, siekė nutraukti tariamą pažeidimą (dalyse, kuriose suprato, kad veiksmai Tarnybos traktuotini kaip pažeidimas) ir dėl tariamo pažeidimo nebuvo padaryta žala. Tačiau, nustatant baudos dydį, buvo netinkamai įvertintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės: pareiškėjas padėjo Tarnybai tyrimo metu; savo noru užkirto kelią žalingiems padariniams; pašalino padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atžvilgiu taikyta bauda turėjo būti mažinama iki 40 proc. ir viso sudaryti 3 046,40 Eur.

29.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30.       Atsakovas atsiliepime nurodo:

30.1.                      pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes: i) Tarnyba, perkeldama įrodinėjimo naštą pareiškėjui, pažeidė nekaltumo prezumpciją; ii) Tarnyba pažeidė pamatinius teisingo proceso principus, in dubio pro reo ir nullum crime sine lege principus bei VAĮ 3 ir 30 straipsnius; iii) Tarnybos parengta atmintinė „Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama naujienų portaluose, leidiniuose ir socialinėje erdvėje“ (toliau – ir Atmintinė) nėra išsami, nepateikia tikslaus Reklamos įstatymo 15 straipsnio turinio aiškinimo ir apsiriboja tik Reklamos įstatymo nuostatų pakartojimu; iv) Tarnybos pateiktas stebėsenos reklamos srityje apibendrinimas nėra pasiekiamas Tarnybos internetinėje svetainėje; v) pateikė Reklamos įstatymo projekto aiškinamojo rašto ištrauką bei nurodo, kaip Reklamos įstatymo rengėjai aiškina Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatą ir jos poreikį; vi) pateikė PVM įstatymo komentaro ištraukas, pavyzdžius, nurodytus komentare, kurie nebuvo pateikti skunde; vii) nurodė, kiek PVM pareiškėjas sumokėjo 2023 ir 2024 m.; viii) jei teismas laikytų, kad pareiškėjo teikiamos paslaugos yra sveikatos priežiūros paslaugos, jis ir kitos analogiškas paslaugas teikiančios įstaigos turėtų pagrindą kreiptis į VMI dėl permokėto PVM grąžinimo; ix) net jei pareiškėjas netinkamai įgyvendino Tarnybos rekomendacijas, tai negali būti kvalifikuojama kaip Reklamos įstatymo 15 straipsnio pažeidimas, kadangi tai yra ne imperatyvaus, o rekomendacinio pobūdžio pastebėjimai, už kurių nesilaikymą atsakomybė netaikoma; x) Nutarime yra supainioti neteisėtų veiksmų trukmė ir tokių veiksmų padariniai; xi) nurodo teismų formuojamą praktiką, kuri nebuvo minėta pirminiame skunde.

30.2.                      Šios bylos nagrinėjimo dalykas – Nutarimo pagrįstumas, o ne Tarnybos parengtos Atmintinės teisėtumas, išsamumas. Tarnybos nuomone, apeliacinio skundo argumentai, susiję su Atmintinės turiniu, nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką. Be to, lingvistiškai analizuojant Atmintinę, kaip teisinį dokumentą, ji yra rekomendacinio pobūdžio priemonė (rekomendacinio pobūdžio aktas), atliekanti patarimo, pasiūlymo funkciją, kuria siekiama suteikti ūkio subjektui aktualią informaciją atitinkamu aspektu, tokiu būdu padedant ūkio subjektams tinkamai laikytis teisės aktų reikalavimų bei nepažeisti įstatymų ir vartotojų teisėtų interesų.

30.3.                      Reklamos įstatymas, kuriame buvo numatytas draudimas sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių (prietaisų) reklamoje naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjas, kaip protingas ir atidus komercinės veiklos subjektas, skleisdamas sveikatos priežiūros paslaugų reklamą, turėjo imtis veiksmų užtikrinti, jog Reklamos įstatymo nuostata nebūtų pažeista. Nepaisant to, pareiškėjas skleidė Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų neatitinkančią reklamą. Didelė dalis reklamų, pažeidžiančių Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, paskyrose vis dar buvo skleidžiama 2023 m. rugsėjo 7 d. pranešimo Nr. 3-122 rengimo ir priėmimo metu, o taip pat Nutarimo rengimo ir priėmimo metu. Aplinkybė, kad teismų praktika dėl Reklamos įstatymo 15 straipsnio taikymo bei aiškinimo kol kas nėra išplėtota, atsakovo manymu, neteikia pagrindo išvadoms, jog ūkio subjektai neturi pareigos paisyti imperatyvaus teisinio reguliavimo. Kilus neaiškumams, kiekvienas ūkio subjektas, taip pat ir pareiškėjas, gali pasikreipti į priežiūros instituciją, siekiant gauti konsultaciją rūpimais klausimais.

30.4.                      Tarnyba 2023 m. gegužės 25 d. el. paštu informavo pareiškėją, jog sveikatos priežiūros paslaugos sąvoka turėtų būti suprantama taip, kaip ji vartojama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, Sveikatos sistemos įstatyme, Licencijavimo taisyklėse. Tarnyba taip pat paaiškino pareiškėjui, jog skleidžiant sveikatos priežiūros paslaugų reklamą taikomas Reklamos įstatymo 15 straipsnis, o kitoms – pavyzdžiui, grožio ir kosmetinėms paslaugoms, šis straipsnis netaikomas. Taip pat buvo nurodyta, jog, jeigu pareiškėjas skleidžia ne sveikatos priežiūros paslaugos ir ne medicinos priemonės (prietaiso) reklamą, tokiai reklamai, Tarnybos vertinimu, nebūtų taikomi Reklamos įstatymo 15 straipsnyje keliami reikalavimai. Jei klinikoje teikiamos ir sveikatos priežiūros, ir kitos paslaugos, kitų paslaugų reklamai nebūtų taikomas Reklamos įstatymo 15 straipsnis. Tarnyba rekomendavo pareiškėjui aiškiai reklamoje nurodyti, kas yra reklamuojama, atskirti kitų paslaugų reklamą nuo sveikatos priežiūros paslaugų reklamos (kiek tai apima Reklamos įstatymo 15 str. draudimus).

30.5.                      Neaišku ir nesuprantama, kokiais teisiškai reikšmingais tikslais Reklamos įstatymo pažeidimo nagrinėjimo byloje pareiškėjas vadovaujasi PVM įstatymu, jeigu nėra ir nebuvo sprendžiamas PVM (ne)mokėjimo klausimas. Tiek PVM įstatyme, tiek jo apibendrintame komentare visos sąvokos yra aiškinamos apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčio kontekste. Visos sveikatos priežiūros paslaugos, neatsižvelgiant į tikslus, yra laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis, o tai, kad tam tikroms sveikatos priežiūros paslaugoms yra taikoma PVM lengvata niekaip nekoreliuoja su Tarnybos konstatuotu Reklamos įstatymo pažeidimu, ar pažeidimo nebuvimu. Byloje esantys įrodymai (2023 m. birželio 8 d. raštas Nr. 4E-2516) patvirtina kreipimosi į kompetentingą instituciją (Akreditavimo tarnybą) faktą, prašant nurodyti, ar rašte nurodytos procedūros atitinka sveikatos priežiūros paslaugų sąvoką. Vien tai, kad pareiškėjo teikiamos paslaugos yra labiau orientuotos į estetinės išvaizdos pagerinimą ir (ar) išlaikymą, nereiškia, kad tokio pobūdžio paslaugų svarba turėtų būti sumenkinama, lyginant su „įprastinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis“. Tokios paslaugos, kurias pareiškėjas klaidingai nelaiko sveikatos priežiūros paslaugomis, kaip lūpų putlinimas, botulino toksino ar hialurono rūgšties injekcijos, biorevitalizacija, taip pat ir kitos procedūros, kurioms atlikti naudojama adata su švirkštu (invazinis metodas – užpildas), yra laikomos sveikatos priežiūros paslaugomis. Nors pareiškėjas teigia, kad jo atliekamos ir reklamuotos paslaugos yra laikomos „grožio/ estetinėmis paslaugomis“, tačiau nepateikė nei vieno teisiškai pagrįsto motyvo ir argumento, kodėl aptariamos sveikatos priežiūros paslaugos, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir (ar) teismų formuojama praktika, turėtų būti laikomos „grožio paslaugomis“.

30.6.                      Stebėsenos atlikimas (rekomendacijų ekonominės veiklos subjektams teikimas) ir Reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimas – skirtingos procedūros/ funkcijos, kurių metu yra pasitelkiami skirtingi teisiniai mechanizmai. Tarnyba reklamos stebėsenos metu teikia į sąrašą įtrauktiems subjektams metodinę pagalbą, t. y. teikdama metodinę pagalbą Tarnyba pateikia verslo subjektams bendro pobūdžio informaciją apie tai, kokių veiksmų bendrovė galėtų imtis siekiant išvengti galimo Reklamos įstatymo pažeidimo. Įvertindama tai, bendrovė, gavusi tokias rekomendacijas, galėtų ir turėtų imtis veiksmų peržiūrėti savo skleidžiamą reklamą (atkreipiant dėmesį į nurodytus pavyzdžius) bei ją pakoreguoti. Stebėsenos pagrindinis tikslas ir siekis – metodinės pagalbos subjektams teikimas. Tačiau tai nereiškia, jog, esant Reklamos įstatymo pažeidimams, pavyzdžiui, ūkio subjektui neatsižvelgus į Tarnybos teiktas rekomendacijas, Tarnyba negali vykdyti jai priskirtų funkcijų, t. y. prižiūrėti, kaip ūkio subjektai laikosi Reklamos įstatymo nuostatų, o esant minimo įstatymo pažeidimams, taikyti ekonominio pobūdžio sankcijas. 

30.7.                      Sveikatos priežiūros įstaigų bei jų teikiamų paslaugų ir medicinos priemonių (prietaisų) reklama gyventojams Lietuvoje nėra draudžiama, tačiau Reklamos įstatymo 15 straipsnyje yra įtvirtinti tam tikri ribojimai reklamos turiniui, kurie skirti tam, kad reklamos metu, t. y. reklamos vartotojui teikiant informaciją, leidžiančią priimti informuotumu pagrįstus sprendimus, tokia informacija nesukeltų nepagrįstų lūkesčių ir neskatintų tariamų poreikių sveikatos priežiūros paslaugoms ir prekėms, tuo nepagrįstai padidinant prekių ir paslaugų vartojimą. Reklamos įstatymo 15 straipsnis nedraudžia reklamoje remtis įvairia kita informacija, pvz., atliktų tyrimų išvadomis, moksliniais straipsniais, apklausų rezultatais ir pan. Paciento sutikimas viešai naudoti jo atvaizdą, viešai skelbti vardą, pavardę neatleidžia nuo pareigos laikytis Reklamos įstatymo nustatytų draudimų, kai skleidžiama informacija yra reklama, o sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama, kurioje rodomas paciento atvaizdas, iš kurio galima identifikuoti konkretų asmenį, t. y. reklamos gavėjui sudaromos sąlygos nustatyti paciento tapatybę, neatitinka Reklamos įstatymo 15 straipsnio reikalavimo elementų: nenaudoti paciento vardo, pavardės ir paciento įvaizdžio. Vien tai, kad pareiškėjas galbūt neapmokėjo ir nereikalavo, kad naujienų portalai apie pareiškėjo teikiamas paslaugas pasidalintų, nereiškia, kad minėti įrašai, straipsniai negali būti laikomi reklama.

30.8.                      Pagal Reklamos įstatymą reklamos teiginių teisingumą turi įrodyti reklamos davėjas ar kitas atsakingas subjektas, todėl laikoma, jog nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti subjektas laikomas kaltu. Būtent pareiškėjas, kaip reklamos davėjas, yra atsakingas už galutinės reklamos turinį. Be to, byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas, t. y. reklamos davėjas, negalėtų kontroliuoti įgyvendinamų reklamos projektų, tad už reklamos turinį privalo atsakyti pats pareiškėjas. Aplinkybės, jog Tarnyba ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti tam tikrą informaciją, paaiškinti tam tikras prašomas aplinkybes, pateikti savo poziciją ir kitus įrodymus, tik pagrindžia, jog Tarnybos atliktas tyrimas buvo grįstas teisiniu reguliavimu, atliktas išsamiai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, kitus įrodymus. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, Tarnyba nepreziumavo, jog pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo nuostatą – ši išvada buvo padaryta Nutarime tik atlikus išsamų tyrimą. 

30.9.                      Reklamos įstatyme yra suformuluota „reklamos“ sąvoka. Teisiškai netikslinga yra Reklamos įstatymo pažeidimo kontekste vadovautis teismų formuojama praktika Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų bylose, kadangi šiuo atveju buvo nagrinėjama Reklamos įstatymo pažeidimo byla, kurioje buvo vadovaujamasi Reklamos įstatyme suformuluotomis sąvokomis, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, jog aptariamu atveju Tarnyba turėjo vadovautis Alkoholio kontrolės įstatymu.

30.10.                      Įvertinusi pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą, Tarnyba pagrįstai nusprendė už pažeidimo pobūdį nustatytą pradinį baudos dydį didinti 15 proc. Atsižvelgdama į Nutarime nurodytas aplinkybes bei į Apraše nurodytą trukmės vertinimą, pažeidimo trukmė buvo įvertinta kaip ilga, todėl baudos dydį nuspręsta didinti 30 proc. Nors pareiškėjo atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau papildomai atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas Reklamos įstatymo pažeidimą padarė pirmą kartą. Aplinkybė, kad pareiškėjas teikė argumentus ir siekė išsiaiškinti taikomo reguliavimo turinį, taip, jo nuomone, prisidedant prie Tarnybos praktikos formavimo nėra laikoma lengvinančia aplinkybe. Pareiškėjas teikė Tarnybos prašomą informaciją, ką turėjo atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą, o siekimas išaiškinti taikomą reguliavimą yra laikytinas pareiškėjo sprendimu susijusiu su jos verslo vykdymu, o ne tariama pagalba Tarnybai. Tarnyba Nutarime padarė pagrįstą išvadą, kad savo veiksmais pareiškėjas sveikatos priežiūros paslaugų reklamose naudojo pacientų vardus, pavardes, įvaizdį, rėmėsi sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijomis, taip paskatindama asmenis įsigyti paslaugas apeliantės klinikoje. Taigi pareiškėjo argumentas, kad nekyla žalingi padariniai/ nebuvo sukelta žala, o tai laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamu atveju sumažinus pareiškėjui paskirtą individualizuotą ir pažeidimui proporcingą sankciją, būtų paneigtas įstatymo leidėjo nustatytos baudos dydžio už atitinkamus pažeidimus efektyvumas ir tokios sankcijos nustatymo tikslai – siekis užkirsti kelią Reklamos įstatymo pažeidimams.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

31.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-13, kuriuo UAB Valakupių plastinės chirurgijos klinikai skirta 20 309 Eur bauda už Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimą, pagrįstumo ir teisėtumo.

32.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad atsakovas, kuriuo yra ne tiek Tarnyba, kiek jos komisija, susidedanti iš tam tikrų asmenų (Tarnybos direktorės, esančios komisijos pirmininke, Teisės skyriaus vedėjos, Nuotolinės prekybos skyriaus vedėjos, Nesąžiningos komercinės veiklos ir reklamos skyriaus vedėjos bei vyresniosios patarėjos), nėra tas viešojo administravimo subjektas, kuris įgaliotas priimti Reklamos įstatymo 19 straipsnyje ir 24 straipsnyje numatytą administracinį sprendimą, kuriuo yra skundžiamas atsakovo Nutarimas, todėl pastarojo priėmimas prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 1 daliai. Be to, Nutarimas ginčytinas tuo aspektu, kad įstatymų leidėjas labai lakoniškai reglamentuoja tam tikros reklamos draudimo pažeidimo tyrimo ir nustatymo procesą, neįtvirtindamas atsakovo pareiškėjui priskirto pažeidimo nagrinėjimo proceso principų, todėl nesant pakankamo tokio proceso reglamentavimo Reklamos įstatyme, šiam procesui turėtų būti taikomos ANK atitinkamos nuostatos. Be to, atsakovo pareiškėjui pritaikytas neplaninis patikrinimas, iš kurio kilo skundžiamas Nutarimas, ginčytinas pagal VAĮ 33 straipsnio 12 punkte numatytas ūkio subjektų veiklos neplaninio patikrinimo taisykles, nes skundžiamame Nutarime nenurodytos neplaninių patikrinimų taisyklės ir rėmimasis jomis nagrinėjamu atveju. Be to, skundžiamu Nutarimu atsakovui taikomas piniginės sankcijos skyrimas už Reklamos įstatymo pažeidimą nėra susietas su teisiniu aiškumu, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas esą pažeidė Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, Tarnyba Nutarime negalėjo remtis jos paprašytu ir gautu Akreditavimo tarnybos vertinimu dėl Bendrovės reklamuotų paslaugų atitikties sveikatos priežiūros paslaugos sąvokai, nes Akreditavimo tarnyba neturi įgaliojimų teikti išaiškinimų dėl Reklamos įstatymo. Be to, paskirtos ekonominės sankcijos taikymas yra neproporcingas ir neteisingas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Be to, atsakovo paskirta sankcija turėtų būti sumažinama atsižvelgiant, be kita ko, į sunkią Klinikos finansinę situaciją ir tai patvirtinančią 2023 m. spalio 23 d. pažymą apie Klinikos finansinę padėtį bei valstybės įmonės „Registrų centras“ 2023 m. spalio 25 d. suformuotas pelno (nuostolių) ataskaitas, 2024 m. balandžio 18 d. pažymą apie Klinikos finansinę situaciją.

33.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kurios pagrindą sudaro, be kita ko, nuostata, kad Bendrovei skirta sankcija už Reklamos įstatymo kaip specialiojo įstatymo pažeidimą, todėl teisiškai ydinga tokio įstatymo reikalavimų pažeidimo atveju vadovautis ANK nuostatomis.

34.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, be kita ko, atitinkamai: 1) ištirdamas ir nustatydamas skundžiamą Tarnybos Nutarimą priėmusios Tarnybos komisijos sudarymo ir veiklos atitiktį Tarnybos Nuostatams ir Darbo reglamentui bei Reklamos įstatymui; 2) įvertindamas ir konstatuodamas Tarnybos teisėtą veikimą atliekant reklamos stebėseną (monitoringą) šiai institucijai priskirtos administracinės priežiūros srityje, kai nagrinėjamu atveju monitoringo metu surinkti duomenys ir užfiksuoti galimi pažeidimai buvo tinkamai susieti su pareiškėjo informavimu apie vykdomą stebėseną bei galimybių pateikti paaiškinimus suteikimu; 3) kritiškai įvertindamas pareiškėjo argumentus dėl Reklamos įstatyme esą pernelyg lakoniškai reglamentuojamo pažeidimų nagrinėjimo proceso ir nenustatomų išsamių procedūros principų, t. y. pažymėdamas Reklamos įstatymo 25 straipsnyje numatytą pakankamai konkrečią priežiūros institucijos taikomą tvarką ir joje aiškiai apibrėžtus pranešimo (skundo) pateikimo reikalavimus ir priežiūros institucijos teisę pradėti pažeidimų nagrinėjimą savo iniciatyva arba gavus skundą, nustatytus terminus, reikalavimus dokumentų pateikimui, tyrimo procedūros ir paaiškinimų pateikimo tvarką, priežiūros institucijos kompetenciją priimti atitinkamus nutarimus, skirti baudas ar nutraukti procedūrą; 4) pabrėždamas pareiškėjui, priešingai nei jis teigia skunde, tenkančią įrodinėjimo naštą pagal Reklamos įstatymą; 5) akcentuodamas pareiškėjo skundžiamo Tarnybos Nutarimo pakankamą pagrindimą Reklamos įstatymo nuostatomis ir gautu Akreditavimo tarnybos vertinimu dėl Bendrovės reklamuotų paslaugų atitikties sveikatos priežiūros paslaugos sąvokai. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ginčija atsakovo pasitelktos Akreditavimo tarnybos įgaliojimus teikti Reklamos įstatymo išaiškinimus, tačiau iš atsakovo kreipimosi į šią instituciją matyti aiškus atsakovo prašymas ne išaiškinti Reklamos įstatymą, bet nurodyti, ar nurodomos Klinikos teikiamos procedūros, Akreditavimo tarnybos vertinimu, atitinka sveikatos priežiūros paslaugų sąvoką. Be to, teismas nusprendė, kad pareiškėjui parinktos ir pritaikytos baudos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui, atitinkantis teisingumo ir protingumo principus. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus ir netenkino jais grindžiamo prašymo dėl atsakovo paskirtos sankcijos sumažinimo esant sunkiai Klinikos finansinei situacijai pagal tai esą patvirtinančią pareiškėjo pateiktą 2023 m. spalio 23 d. pažymą apie Klinikos finansinę padėtį bei valstybės įmonės „Registrų centras“ 2023 m. spalio 25 d. suformuotas pelno (nuostolių) ataskaitas, 2024 m. balandžio 18 d. pažymą apie Klinikos finansinę situaciją, nes 2023 m. spalio 23 d. pažyma ir 2024 m. balandžio 18 d. pažyma, kuriose išdėstyti Klinikos darbuotojais esančių direktoriaus ir vyr. finansininkės teiginiai, nepripažintina tokiu įrodymu, kuris pagrįstai ir objektyviai liudytų apie pareiškėjo finansinę būklę situacijoje, kai pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos yra už 2021 m. ir 2022 m. ir todėl neaktualios vertinant skundžiamą Tarnybos Nutarimą, priimtą 2023 m. rugsėjo 28 d. Teismas pažymėjo su faktinėmis ginčo aplinkybėmis susijusius neteisėtos reklamos skleidimo atvejus, kaip antai tai, kad pareiškėjas socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nuo 2020 m. liepos 10 d. dalinasi pacientės įrašu, kuriame ji apibūdina savo patirtį po apsilankymų Klinikoje, taip pat tai, kad pareiškėjo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Istorijų“ (angl. „Stories“) skiltyje vis dar skleidžiama reklama, kuri pažeidžia Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas.

35.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas Tarnybos pozicijai, nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, pasiremdamas vieninteliu argumentu, kad pagal Reklamos įstatymą reklamos davėjas atsako už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės. Be to, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kitaip nei ginčijamas Tarnybos Nutarimas, kuris iš esmės grindžiamas Tarnybos inicijuotu ir gautu Akreditavimo tarnybos vertinimu dėl Bendrovės reklamuotų paslaugų atitikties sveikatos priežiūros paslaugos sąvokai, papildomai grindžiamas Tarnybos Nutarime netaikytais Sveikatos apsaugos ministro išleistais teisės aktais, reglamentuojančiais licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų (taip pat stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų bei asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų, taip pat asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nepriskiriamų ambulatorinėms ir stacionarioms paslaugoms) sąrašus, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybės atsikirsti. Be to, neaiškus konkrečių paslaugų priskyrimas sveikatos priežiūros ir grožio paslaugoms tokioje nagrinėjamu atveju susidariusioje situacijoje, kai Tarnyba nėra teikusi išaiškinimų dėl Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatų ir nėra suformuotos teismų praktikos dėl sveikatos priežiūros paslaugų sampratos teisės normos prasme, todėl nustatant, kokios paslaugos yra sveikatos priežiūros paslaugos, turėtų būti vadovaujamasi, be kita ko, PVM įstatymo nuostatomis, nes pastarasis įstatymas, skirtingai nei Reklamos įstatymo 15 straipsnis, turi aiškią ilgametę taikymo praktiką ir aiškiai diferencijuoja, kas yra ir nėra sveikatos priežiūros paslauga. Be to, Tarnyba, nustatydama pareiškėjui taikytiną baudos dydį, netinkamai įvertinto pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes pareiškėjas padėjo Tarnybai tyrimo metu ir savo noru užkirto kelią žalingiems padariniams bei pašalino padarytą žalą, todėl paskirta bauda turėjo būti mažinama.

36.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kurios pagrindą sudaro, be kita ko, nuostata, kad Tarnybos 2023 m. birželio 8 d. raštas Nr. 4E-2516 patvirtina kreipimąsi į kompetentingą Akreditavimo tarnybą ir jos patenkintą (teigiamai įvertintą) prašymą nurodyti, ar rašte nurodytos atsakovo reklamuojamos procedūros atitinka sveikatos priežiūros paslaugų sąvoką. Jos esmės nekeičia vien tai, kad pareiškėjo teikiamos ir reklamuojamos paslaugos yra labiau orientuotos į estetinės išvaizdos pagerinimą ar išlaikymą, nes tokio pobūdžio paslaugų svarba nesumenkintina lyginant su „įprastinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis“. Be to, neaiškūs ir nesuprantami teisiškai reikšmingi pareiškėjo tikslai vadovautis PVM įstatymu ir jame bei jo apibendrintame komentare vartojamomis sąvokos, kurios aiškintinos specifinio apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu kontekste, Reklamos įstatymo pažeidimo nagrinėjimo byloje, kurioje nėra ir nebuvo sprendžiamas PVM (ne)mokėjimo klausimas.

37.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

38.       Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

39.       Pareiškėjo ginčijamame Tarnybos Nutarime, be kita ko, pažymėta:

39.1.                      kiekvienais metais atliekamas Reklamos įstatymo nuostatų laikymosi stebėsenos (monitoringo) srities pasirinkimas, kuris 2022 m. įgyvendintas sveikatos priežiūros paslaugų srityje ir joje veikiančių komercinės veiklos subjektų interneto svetainėse bei socialinėje erdvėje skelbiamoje informacijoje;

39.2.                      Klinikos skleidžiamos reklamos patikrinimas 2022 m. birželio 7 d., kuriuo remiantis pastebėtas skleidžiamoje reklamoje naudojamas pacientų atvaizdavimas bei gydytojų rekomendacijų teikimas šios Bendrovės interneto svetainėje, taip pat socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „Facebook“ bei portale „Youtube“ (juose esančiose Bendrovės paskyrose);

39.3.                      Tarnybos kreipimasis į Kliniką 2022 m. birželio 16 d. raštu Nr. 4E-4910, prašant pateikti informaciją dėl Bendrovės skleidžiamos reklamos atitikties Reklamos įstatymo 15 straipsnyje nustatytiems reikalavimams užtikrinimo;

39.4.                      Tarnyboje 2022 m. liepos 4 d. gautas Klinikos raštas Nr. R-234, kuriame pažymėtas ne tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų, bet ir kitų grožio (kosmetinių) paslaugų, kurios nėra licencijuojamos ir nėra priskiriamos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, teikimas Klinikoje, turinčioje teisę pasitelkti savo klientus ir jų atsiliepimus, siekiant reklamuojant teikiamas kosmetines procedūras ir Klinikos prekės ženklą, nes šiai reklamai netaikytini Reklamos įstatymo 15 straipsnyje nustatyti reikalavimai, be kita ko, situacijoje, kai vos keliuose Klinikos viešai skelbiamuose klientų pacientų atsiliepimuose, kuriuose išreikšta jų nuomonė apie Kliniką ir tuo įgyvendinta asmens saviraiškos laisvės, tik paminėtas Klinikoje įvykęs sveikatos priežiūros paslaugų suteikimas jiems, tačiau neskatinamas naudojimasis Klinikos teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, todėl tokie Klinikos viešai skelbiami atsiliepimai negali būti laikomi sveikatos priežiūros paslaugų reklama;

39.5.                      Tarnybos, įvertinusios minėtame Klinikos rašte Nr. R-234 nurodytas aplinkybes bei surinktus įrodymus bei pasirėmusios Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punktu, išsamios rekomendacijos Bendrovei pateikimas 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. 4E-6143, t. y.:

39.5.1.                      informavimas, kad Bendrovės paskleisti pacientų (pvz., K. Z., E. V., Ž. M., I. S. – Ž., L. M., A. S.) atsiliepimai, iš kurių galima identifikuoti pacientą ir kuriuose nurodomas jo vardas, pavardė ir/ar atvaizdas, gali būti vertinami kaip pažeidžiantys Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatą;

39.5.2.                      metodinės pagalbos suteikimas, rekomenduojant Klinikai užtikrinti skleidžiamos reklamos turinio įvertinimą Reklamos įstatymo nuostatų prasme bei imtis minėto įstatymo nuostatų laikymosi Bendrovės skleidžiamoje reklamoje užtikrinimo priemonių;

39.5.3.                      paaiškinimas, kad tuo atveju, jeigu pacientas, nebendradarbiaudamas su Klinika, savo socialinėje erdvėje ar kituose interneto tinklalapiuose, leidžiančiuose pacientams dalintis atsiliepimais, pasidalintų savo teigiama (ar neigiama) nuomone dėl gautų Klinikos suteiktų paslaugų, tokiu atveju Tarnyba neįžvelgtų Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo, tačiau tuo atveju, kai paciento atsiliepimu nori pasidalinti įstaiga, kurios atliktas paciento atsiliepimo pasidalinimas tikėtinai būtų vertinamas kaip reklama, ji turėtų laikytis Reklamos įstatymo 15 straipsnio reikalavimų ir paslėpti pacientų vardus, pavardes, pvz., nuasmeninti savo reklaminio pobūdžio interneto svetainėje;

39.5.4.                      patikslinimas, kad tuo atveju, kai pacientu nesantis ir paslaugų negavęs asmuo, kaip nuomonės formuotojas, naudodamas savo įvaizdžiu pateiktų bendro pobūdžio informaciją, pvz., savo reklaminiame įraše, apie įstaigoje teikiamas paslaugas ar esamą inventorių, tokia įstaigos skleidžiama reklama nepažeistų Reklamos įstatyme numatyto draudimo naudoti paciento įvaizdį;

39.6.                      Tarnyboje 2022 m. spalio 18 d. gautas Klinikos raštas Nr. R-237, kuriame nurodytas įvykęs susipažinimas su Tarnybos 2022 m. spalio 7 d. rašte Nr. 4E-6143 pateikta rekomendacija;

39.7.                      praėjus 5 mėnesiams po pateiktos rekomendacijos įvykęs Tarnybos 2023 m. balandžio 3 d. bei 2023 m. balandžio 4 d. atliktas patikrinimas, kuriuo nustatytas Klinikos, gavusios Tarnybos rekomendaciją, skleidžiamos reklamos nepakoregavimas Klinikos interneto svetainėje, taip pat socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „Facebook“ bei portale „Youtube“ (juose esančiose Bendrovės paskyrose);

39.8.                      Tarnybos 2023 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 12R-4 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl <...> galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“ ir, vadovaujantis Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. balandžio 11 d. raštu Nr. 4E-1748 atliktas kreipimasis į Kliniką, prašant: a) pateikti motyvuotus paaiškinimus dėl šiame nutarime nurodytų aplinkybių; b) pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių, po Tarnybos 2022 m. spalio 7 d. raštu Nr. 4E-6143 teiktos rekomendacijos, nebuvo pašalinta Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatų galimai neatitinkanti reklama; c) nurodyti, kokių konkrečių veiksmų Klinika ėmėsi po Tarnybos jai teiktos rekomendacijos; d) pateikti informaciją apie kiekvieną Tarnybos rašte Nr. 4E-1748 nurodytą Reklamos įstatymo 15 straipsnio nuostatų neatitinkančios reklamos skleidimą; e) nurodyti bei pagrįsti kiekvienos minėtos skleidžiamos reklamos peržiūrų skaičių; f) nurodyti bei pagrįsti įrodymais, ar šiuo metu ir toliau yra skleidžiama kiekviena nurodyta reklama; g) nurodyti visas Klinikos sveikatos priežiūros paslaugų reklamos, kurioje naudojamas paciento įvaizdis, atskleidžiami vardai, pavardės, reklamoje naudojamos sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos, sklaidos priemones;

39.9.                      Tarnyboje 2023 m. gegužės 5 d. gautas Klinikos raštas, kuriame paaiškinta, kad: a) iki 2021 m. liepos mėnesio nebuvo jokių skelbiamų rekomendacijų ar gairių arba teismų išaiškinimų dėl senokai galiojančios Reklamos įstatymo nuostatos, draudžiančios sveikatos priežiūros paslaugų reklamoje naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį (taip pat remtis sveikatos priežiūros valdymo institucijų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis), taikymo; b) nors, Bendrovės teigimu, Tarnyba 2021 m. liepos mėnesį paskelbė gaires dėl Reklamos įstatymo 15 straipsnio taikymo, tačiau jose nebuvo nurodyta, kas laikytina sveikatos priežiūros paslaugomis Reklamos įstatymo prasme; c) Bendrovei kilo klausimų dėl sąvokos „sveikatos priežiūros paslaugos“ apibrėžimo, kadangi Reklamos įstatyme šios sąvokos apibrėžimo nėra; d) prašoma, kad Tarnyba nurodytų, kas turi būti laikoma sveikatos priežiūros paslaugomis Reklamos įstatymo 15 straipsnio prasme;

39.10.                      Tarnybos 2023 m. gegužės 25 d. atliktas Klinikos informavimas elektroniniu paštu, nurodant, be kita ko, tai, kad: a) Reklamos įstatymo 24 straipsnio 3 dalis numato komercinės veiklos subjektų pareigą pateikti Tarnybai informaciją, reikalingą ištirti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus; b) Tarnyba neteikia išaiškinimų, kas laikoma sveikatos priežiūros paslauga;

39.11.                      Tarnybos 2023 m. gegužės 29 d. gautas Klinikos raštas, kuriame pateikti papildomi paaiškinimai, be kita ko, apie tai, kad:

39.11.1.                      Bendrovė teikia ne tik asmens sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir kitas grožio, kosmetines paslaugas, t. y. teikiamas ne tik sveikatos priežiūros paslaugas patvirtina bendrovės internetinėje svetainėje skelbiamas personalo, kuriame yra kosmetologė, sąrašas, taip pat paslaugų, kuriose yra kosmetologijos paslaugos, sąrašas;

39.11.2.                      kosmetologijos paslaugos nėra įtrauktos į licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą;

39.11.3.                      Bendrovė pašalino Tarnybos 2023 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 4E-1748 4.2. tam tikrose dalyse nurodytus reklaminius įrašus;

39.12.                      Tarnybos netenkintas Klinikos 2023 m. rugsėjo 26 d. išreikštas prašymas nukelti bylos nagrinėjimą iki Bendrovė gaus tam tikrą atsakymą iš Akreditavimo tarnybos, nes toks Klinikos prašymas nėra reikšmingas dėl Tarnybos 2023 m. rugsėjo 27 d. gauto Akreditavimo tarnybos elektroninio laiško, ir jame pateiktos informacijos apie pakartotinai atliktą „Hydrafacial“ procedūros paskirtį ir išvadą dėl šios procedūros nepriskyrimo asmens sveikatos priežiūros paslaugoms;

39.13.                      įvertintas padaryto pažeidimo mastas, Tarnybai atsižvelgus į (a) Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų neatitinkančios reklamos skleidimą ne tik Bendrovės interneto svetainėje, bet ir didžiuosiuose socialiniuose tinkluose, ir (b) Akreditavimo tarnybos nuomonę dėl reklamuojamos „hydrafacial“ procedūros, ir nusprendus „hydrafacial“ reklamos nekvalifikuoti kaip Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimo, bei tuo remiantis taip pat nusprendus, kad Klinikos padarytas pažeidimo mastas vertintinas kaip didelis ir todėl pradinis baudos dydis padidintinas 15 procentų;

39.14.                      atsižvelgta į nustatyto pažeidimo trukmę, t. y. ilgą laiko tarpą (2020–2022 m.) vykusį Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų neatitinkančios Klinikos reklamos skleidimą, pvz., interneto svetainėje www.vitkusclinic.lt, socialiniuose tinkluose „Instagram“, „Facebook“, portale „YouTube“;

39.15.                      įvertintas Klinikos reklamos dalies pašalinimas gavus Tarnybos 2023 m. balandžio 11 d. raštą Nr. 4E-1748 ir 2023 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. 4E-3359;

39.16.                      nenustatyta Klinikos atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių;

39.17.                      papildomai atsižvelgta į pirmą kartą nustatytą Klinikos padarytą Reklamos įstatymo pažeidimą.

40.       Tarnybos Nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta: „1. Už <...> įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimą skirti <...> klinikai 20 309 <...>  eurų baudą. 2. Įpareigoti <...> kliniką per 5 dienas nuo šio nutarimo priėmimo dienos nutraukti neleidžiamos sveikatos priežiūros paslaugų reklamos naudojimą bei apie tai raštu pranešti <...> tarnybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus“.

41.       Byloje nėra ginčo, ar Klinikos skelbiama ginčo informacija turi reklamos požymių ir yra reklama, tačiau nesutariama, ar Klinika skleidė išimtinai grožio procedūrų, nelaikytinų sveikatos priežiūros paslaugomis, teikimą reklamuojančią informaciją, panaudodama, be kita ko, klientų pacientų vardus, pavardes, įvaizdžius. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad Klinika skleidė jos žinomumą ir pelningumą padidinti neabejotinai galinčią informaciją, kurios administracinė priežiūra (pažeidimų prevencija ir nutraukimas) priskirtina Tarnybos veiklos sričiai, tačiau nesutariama, ar Tarnybos Nutarimu negatyviai įvertintoje Klinikos informacijoje yra pakankamai neteisėtos reklamos požymių ir ar jų buvimas vertintinas kaip Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimas tokioje situacijoje, kai Klinika pašalino ar pakoregavo neleistinos informacijos dalį iki Tarnybos Nutarimo priėmimo.

42.       Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos IV skirsnyje, kuriame nustatyti ūkinės (ekonominės) sistemos pagrindai, įtvirtinta, kad ši sistema grindžiama privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (46 str. 1 d.).

43.       Vadinasi, pareiškėjo veikla, pasireiškianti paslaugų teikimu ir reklamavimu, priskirtina Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įvirtintos ir gintinos vertybės (asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos) turiniui. 

44.       Laikantis Konstitucijos vientisumo principo, atsižvelgtina ir sistemiškai vertintina, kad kartu taikytinos kitos minėto Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios, kad valstybė gina vartotojų interesus“ (46 str. 5 d.) ir reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai gerovei (46 str. 3 d.).

45.       Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde, kuriame jis akcentuoja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo galimą pažeidimą ginčijame Tarnybos Nutarime, taip pat skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, ir „formuluoja prašymą Teismui kreiptis pagal kompetenciją į Konstitucinį Teismą su prašymu atlikti konstitucinę Reklamos įstatymo patikrą ir ištirti, ar Reklamos įstatymo 23 str. 1 d. neprieštarauja Konstitucijos 31 str. įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai“ (apeliacinio skundo 25 punktas), daugiau nėra konstitucinių abejonių ir argumentų, pvz., dėl nagrinėjamu atveju aiškintos ir taikytinos Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai neproporcingo ūkinės veiklos ribojimo aspektu pagal Konstitucinio Teismo (be kita ko, 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimų) oficialiąją doktrininę nuostatą, kad reklamos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jeigu siekiama apsaugoti konstitucines vertybes, tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui (žr. nutarties 48 punktą). 

46.       Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018). Remiantis aukščiau aptartu Įstatymo nuostatų aiškinimu, taip pat tuo, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, kuriuos sprendžia įgaliojimus taikyti teisės aktus turinti institucija (Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai), ir atmestini asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą iš esmės keliamais teisės taikymo klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1141-463/2023; 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-4304-261/2019; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-321-525/2023 ir kt.), teisėjų kolegijai nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nekyla pagrįstų abejonių dėl šioje byloje taikytino teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

47.       Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. liepos 18 d. priimto ir 2013 m. gegužės 16 d. nauja redakcija išdėstyto Reklamos įstatymo, kuriuo įstatymų leidėjas siekia (a) gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų teises ir teisėtus interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, skatinti reklamos savitvarką ir sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti (1 str. 1 d.) ir (b) nustatyti „reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę ir reklamos naudojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus“ (1 str. 2 d.), nustatyta, be kita ko, tai, kad šiame „įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, vadovaudamiesi šiuo ir kitais įstatymais, pagal kompetenciją atlieka: 1) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – dėl šio įstatymo <...> 15, 16, 17 ir 18 straipsnių nuostatų“ (19 str. 1 d. 1 p.); „Priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę: 1) gauti iš <...> asmenų šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingą informaciją ir dokumentus; 2) gauti iš reklaminės veiklos subjektų informaciją ir dokumentus, <...> reikalingus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti <...>; 3) reikalauti, kad reklaminės veiklos subjektai ar jų vadovai ir kiti už reklamos naudojimą atsakingi asmenys <...> duotų <...> rašytinius paaiškinimus; <...> 5) įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą; 6) informuoti raštu reklaminės veiklos subjektus, kad jų atliekami veiksmai gali turėti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, ir siūlyti jiems nutraukti tokios reklamos naudojimą arba ją pakeisti; 7) įstatymų nustatytais atvejais skirti baudas“ (21 str. 1 d.). Ginčui aktualioje 15 straipsnio (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) „Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklama“ redakcijoje yra nustatyta, kad sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis (15 str. 1 d.).

48.       Taigi Tarnyba turi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte jai priskirtą kompetenciją vykdyti šio įstatymo 15 straipsnio nuostatose nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, taip pat šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įgaliojimus tiek informuoti raštu reklaminę veiklą vykdančią Kliniką, kad jos atliekami veiksmai gali turėti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, ir siūlyti Klinikai nutraukti tokios reklamos naudojimą arba ją pakeisti, tiek skirti baudą (žr. 58 punktą). Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyto reklaminės veiklos neleistinumo prasmė ir paskirtis nagrinėjamu atveju susidariusios situacijos kontekste, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (be kita ko, 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimuose), suponuojamą reklamos skleidimo tikslą skatinti naudotis reklamuojamomis paslaugomis ir formuoti tokiam naudojimui palankų paslaugų teikėjų bei jų gavėjų (naudotojų) įvaizdį, aiškintina kaip sietina su įstatymų leidėjo siekiu Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtirtintą valstybės pareigą ginti vartotojų interesus žmogaus sveikatai ir elgesiui neabejotinai grėsminga galinčioje būti sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų atlygintinų paslaugų reklamavimo konkurencijoje, kuria siekiama daryti poveikį žmonių elgesiui ir pasirinkimui, juos paskatinant rinktis, pvz., plastinės chirurgijos paslaugas, jomis naudotis, ir formuoti tokių paslaugų teikėjų bei jų galimų pacientų (klientų) įvaizdį, tam panaudojant ankstesnių pacientų (klientų) vardą, pavardę, įvaizdį.

49.       Vadinasi, įstatymų leidėjas Reklamos įstatyme, kurio reglamentavimo dalykas neapima kitų teisės aktų suponuojamos ir Akreditavimo tarnybos neabejotinai žinomos sveikatos priežiūros paslaugų sampratos detalizavimo, vienareikšmiai draudžia kituose teisės aktuose detaliau reglamentuojamų sveikatos priežiūros paslaugų reklamą, kurioje naudojamas, be kita ko, paciento vardas, pavardė, įvaizdis.

50.       Akcentuotina, kad Konstitucijoje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, ir įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (7 str. 2, 3 d.).

51.       Be to, akcentuotina, kad Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo doktrinoje nėra nuostatų, kad atsakomybė už įstatymų nesilaikymą kyla tik tuo atveju, kai jau yra įstatymų aiškinimo ir taikymo gairės bei doktrininė samprata teismų praktikoje. 

52.       Pabrėžtina, kad Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies netinkamo suvokimo negatyvūs padariniai, kuriems susidaryti pagal skundžiamą atsakovo Nutarimą galėjo turėti įtakos anksčiau neįvykęs pareiškėjo veiklos patikrinimas Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies laikymosi aspektu, neatleidžia pareiškėjo nuo atsakomybės pagal minėtą įstatymą. Pareiškėjo nebuvimas anksčiau nubaustu pagal Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį nesuponuoja, kad atsakovas turėjo apsiriboti įspėjimu. 

53.       Tarnyba nagrinėjamu atveju neturėjo veiksmų laisvės (administracinės diskrecijos) taip atlaidžiai ar tolerantiškai vertinti teisės pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, individualią situaciją ar dar kokias nors sąlygas, kad būtų nenustatytas teisės pažeidimas ir neskirta bauda arba skirtas tik įspėjimas.

54.       Konstitucijoje reikalaujama teisinės sistemos vidinė darna nesuponuoja reikalavimo, kad įstatymų leidėjas Reklamos įstatyme detalizuotų šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „sveikatos priežiūros paslaugos“.

55.       Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme nustatyta, kad pagal sveikatos priežiūros paslaugų rūšis yra šios įstaigų grupės: 1) asmens sveikatos priežiūros; 2) visuomenės sveikatos priežiūros; 3) mišrios (3 str. 2 d.); asmens sveikatos priežiūros įstaigų rūšys pagal jų teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas yra: 1) medicinos pagalbos; 2) slaugos ir palaikomojo gydymo (slaugos); 3) medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo; 4) medicininės–socialinės ekspertizės; 5) specializuotos medicininės ekspertizės; 6) mišrios (3 str. 4 d.).

56.       Pažymėtina, kad įstatymų leidėjo 2020 m. sausio 14 d. priimtas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimas (TAR, 2009), kuriuo naujai įtvirtintos papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstaigos, kurios gali veikti ambulatorinių ir stacionarinių sveikatos priežiūros įstaigų sistemoje (žr. šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 3 dalį) ir kurias detalizuoja 2020 m. sausio 14 d. priimtas Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymas (TAR, 2006), susiejantis papildomąją ir alternatyviąją sveikatos priežiūra su „valstybės licencijuojama <...> veikla, kuri apima sveikatos rekreaciją, natūraliąją ir liaudies mediciną <...> pasitelkiant <...> biologines, psichologines ir socialines priemones ir (ar) empirines žinias“ (2 str. 2 d.) ir tokiomis natūraliosios ir liaudies medicinos srities paslaugomis kaip, pvz., biologinio poveikio ar Rytų medicinos sistemų paslaugos (žr. 3 str. 2 d.), neįtvirtina tokių naujų sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų paslaugų, kurios būtų ne sveikatos priežiūros paslaugos, bet esą jomis nesančios papildomosios ir alternatyviosios paslaugos.

57.       Pažymėtina, kad Reklamos įstatymo 22 straipsnyje „Atsakomybė už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus“ nustatyta, kad reklaminės veiklos subjektai, išskyrus fizinius asmenis, pažeidę šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, atsako šio įstatymo nustatyta tvarka (1 d.). To paties įstatymo 23 straipsnyje „Atsakomybės už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ypatumai“, kaip minėta,  nustatyta, kad reklamos davėjas atsako už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės (1 d.). Šių Reklamos įstatymo nuostatų pagrindu darytina išvada, kad juridiniu asmeniu buvusi Klinika atsako šio įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas nenurodė teisės aktų, nustatančių, kad Klinika atsako ne šio įstatymo, o ANK nustatyta tvarka ir pagal jos dalimi esančius fizinio asmens patraukimo atsakomybėn principus.

58.       Pažymėtina ir tai, kad Reklamos įstatymo 24 straipsnyje „Baudos ir įspėjimas“ nustatyta, kad: a) „Už šio įstatymo <...> 15 <...> straipsniuose nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 3 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau kaip vienas šimtas tūkstančių eurų (1 d.); „<...>baudos dydis nustatomas <...> atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę, mastą ir <...> atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes“ (5 d.); „Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, <...> pripažino padaręs pažeidimą, padėjo priežiūros institucijoms tyrimo metu <...>“ (6 d.).

59.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas prisiėmė negatyvių padarinių riziką dėl klientų pacientų vardų ir pavardžių bei atvaizdų naudojimo skelbiamoje reklamoje interneto svetainėje www.vitkusclinic.lt, socialinių tinklų „Instagram“ ir „Facebook“ bei portalo „YouTube“ paskyrose, t. y. prisiėmė administracinės priežiūros ir administracinio poveikio priemonių riziką. Tikslas, kurio siekė pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui, turėjo būti pasiektas įrodant Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje draudžiamo sveikatos priežiūros paslaugų reklamavimo naudojant pacientų vardus ir pavardes bei įvaizdžius nevykdymą, t. y. vis dar vykusį tokios reklamos skleidimą atsakovui priimant ginčijamą Nutarimą. Pareiškėjui to neįrodžius ir nepaneigus, nėra pagrindo kritiškai vertinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad Nutarimo priėmimo metu pareiškėjas vis dar skleidė Reklamos įstatymo reikalavimų neatitinkančią reklamą. 

60.       Be to, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo akcentuojamas jo veiklos ir jos reklamavimo dualizmas, t. y. ne tik asmens sveikatos priežiūros paslaugų, bet ir grožio (kosmetinių) paslaugų (plaukų šalinimo ir „hydrofacial“ procedūrų), kurios nėra licencijuojamos ir nėra priskiriamos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, teikimas ir reklamavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo paneigti tiek ginčijamo atsakovo Nutarimo, tiek jo pagrįstumą vertinusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą. Nėra abejonių, jog Klinika skleidė būtent tų paslaugų, kurių metu taikomos intervencinės procedūros ir (ar) naudojamos medicinos priemonės ir kurios traktuotinos sveikatos priežiūros įstaigos teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, reklamą, t. y. kad Klinika iš esmės reklamavo sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl pritartina skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai ir teisingai atliktam nustatytų faktinių aplinkybių ir joms taikytino teisinio reglamentavimo nuostatų įvertinimui tuo aspektu, kad: 1) pareiškėjas „yra sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis subjektas, turintis atitinkamą vadovaujantis Akreditavimo tarnybos licencijavimo taisyklėmis išduotą licenciją <...>, suteikiančią teisę vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų veiklą. <...> pareiškėjo teikiamos paslaugos, kurios įeina į licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašus, ir yra sveikatos priežiūros paslaugos“ (sprendimo 16 puslapis); 2) pareiškėjo „teikiamos paslaugos tokios kaip biorevitalizacija, kapiliarų šalinimas bei rožės gydymas lazeriu, botulino toksino injekcijos, apgamų šalinimas lazeriu, mezoterapija, lipomos išoperavimas, plaukų užpildas injekcijomis, Infini PRP procedūra, t. y. invaziniu metodu atliekamos estetinės, lazerinės kosmetinės, korekcinės procedūros, priskiriamos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kadangi jas gali atlikti, ir kaip patvirtino teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas, atlieka tik gydytojai dermatovenerologai, o gydytojų dermatovenerologų paslaugos įeina į minėtą Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų sąrašą“ (sprendimo 17 puslapis); 3) „nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjos teikiamos paslaugos <...> yra tik estetinės, grožio paslaugos bei nepatenka į sveikatos priežiūros paslaugas“ (ten pat); 4) „plastinę ir rekonstrukcinę chirurgiją gali atlikti tik plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija apima ir estetinės išvaizdos gerinimą chirurginiais metodais, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo paslaugos įeina į aukščiau minėtą Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų sąrašą“ (ten pat); 5) „Tarnyba ginčijamame Nutarime išsamiai nurodė kokiu būdu ir kaip pareiškėjas skleidė informaciją apie savo siūlomas sveikatos priežiūros paslaugas“ (sprendimo 18, 19 puslapiai).

61.       Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį lemia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis tokiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančiomis procesinėmis teisės normomis, nagrinėjamu atveju konstatuotinas įrodymų vertinimo taisyklių laikymasis pareiškėjos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir nesamas pagrindas panaikinti tokį sprendimą apeliantės argumentais dėl esą įrodymų netinkamo vertinimo ar motyvų trūkumo. Vien tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas nemotyvuotomis ar formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar sprendimas yra nemotyvuotas (žr. , pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-57-1062/2022).

62.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas Tarnybos pozicijai, nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, pasiremdamas „vieninteliu“ argumentu, kad pagal Reklamos įstatymą reklamos davėjas atsako už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės, pažymėtina, kad „vienintelio“ ar „nevienintelio“ argumento dėl pareiškėjui tenkančios jo nekaltumo įrodinėjimo naštos nurodymas pirmosios instancijos teisme nekeičia ginčo esmės. Neabejotina, kad ir „vienintelis“ argumentas, grindžiamas įstatyme nustatytu imperatyviu reglamentavimu, gali būti pakankamas pirmosios instancijos teismo sprendime. Minėta Reklamos įstatymo 23 straipsnio „Atsakomybės už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ypatumai“ 1 dalies nuostata „reklamos davėjas atsako <...>, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės“ lemia, kad nagrinėjamu atveju taikytinas įstatymų leidėjo pagal jo diskreciją pasirinktas reglamentavimo modelis, kai Tarnyba privalo argumentuotai individualizuoti Reklamos įstatymo pažeidimą ir įrodyti faktinį bei teisinį pagrindą skirti ekonominę sankciją šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančią reklamą naudojančiam juridiniam asmeniui (reklamos davėjui), preziumuojant jo kaltę už tokios reklamos naudojimą, nebent jis įrodytų, kad jo kaltės dėl tokios reklamos naudojimo nėra. Toks juridinio asmens patraukimo atsakomybėn reguliavimas tinkamai įgyvendintas Tarnybos Nutarimu, nes Klinika neįrodė, kad Reklamos įstatyme nustatyti imperatyvūs reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jos kaltės. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime iš principo tinkamai įvertinti Tarnybos Nutarime pagrįstai nurodyti ir pareiškėjo pateiktais įrodymais nepaneigti bei su faktinėmis ginčo aplinkybėmis susiję neteisėtos reklamos skleidimo atvejai, kaip antai tai, kad pareiškėjas socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nuo 2020 m. liepos 10 d. dalinasi pacientės įrašu, kuriame ji apibūdina savo patirtį po apsilankymų Klinikoje, taip pat tai, kad pareiškėjo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Istorijų“ (angl. „Stories“) skiltyje vis dar skleidžiama reklama, kuri pažeidžia Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

63.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kitaip nei ginčijamas Tarnybos nutarimas, kuris iš esmės grindžiamas Akreditavimo tarnybos vertinimu dėl Bendrovės reklamuotų paslaugų atitikties sveikatos priežiūros paslaugos sąvokai, papildomai grindžiamas Tarnybos nutarime netaikytais Sveikatos apsaugos ministro išleistais teisės aktais, reglamentuojančiais licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų (taip pat stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų bei asmens sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų, taip pat asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nepriskiriamų ambulatorinėms ir stacionarioms paslaugoms) sąrašus, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybės atsikirsti, pažymėtina, kad aktyviai veikusio ir žemesnės galios teisės aktais savo nuožiūra papildomai pasirėmusio pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kurių nėra ginčijame Tarnybos Nutarime, nagrinėjamu atveju iš principo nesudaro pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas esą netinkamai įvertino Tarnybos Nutarimo pagrįstumą ar sukėlė pareiškėjui tokią ydingą siurprizinę staigmeną, dėl kurios esą apskritai netinkamai įvyko pareiškėjo interesų gynyba pirmosios instancijos teisme ir negalėtų tinkamai vykti tokios gynybos tęsinys apeliacinės instancijos teisme. Be to, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kad tie pirmosios instancijos teismo sprendime papildomai nurodyti teisės aktai esą pritaikyti visiškai netinkamai ar jokiu būdu negali būti teisiniu pagrindu nagrinėjamu atveju. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

64.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad neaiškus konkrečių paslaugų priskyrimas sveikatos priežiūros ir grožio paslaugoms, kai nėra Tarnybos išaiškinimų ir teismų praktikos dėl sveikatos priežiūros paslaugų sampratos Reklamos įstatymo prasme, ir todėl būtina vadovautis aiškią ilgametę taikymo praktiką turinčio PVM įstatymo nuostatomis, pažymėtina, kad PVM įstatymo ir jame specifinio mokestinio reguliavimo tikslais vartojamų sąvokų aiškinimo ar taikymo aspektų nagrinėjimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo paneigti ginčijamo Tarnybos Nutarimo, grindžiamo Reklamos įstatymu, pagrįstumą ir teisėtumą, nes iš esmės skiriasi PVM įstatymo ir Reklamos įstatymo reguliavimo paskirtis ir tikslas. Be to, Tarnyba nebuvo ir nėra pažeidusi teisės aktuose jai nepriskirtos funkcijos aiškinti Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje vartojamas įstatymų leidėjo pasirinktas sąvokas, konkretinamas pagal kitus teisės aktus, kuriuos įgyvendina, be kita ko, Akreditavimo tarnyba. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami. 

65.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai įvertintas Tarnybos Nutarimu pareiškėjui parinkto ir pritaikyto baudos dydžio proporcingumas, nes Bendrovė padėjo Tarnybai tyrimo metu ir savo noru užkirto kelią žalingiems padariniams bei pašalino padarytą žalą, pažymėtina, kad Bendrovė, gavusi Tarnybos rekomendaciją, per daugiau nei 5 mėnesius nepašalino ne tik Bendrovės interneto svetainėje, bet ir didžiuosiuose socialiniuose tinkluose (Bendrovės paskyrose) ilgą laiko tarpą skleistos informacijos, uždraustos Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

66.       Akcentuotina, kad Klinikos interesas verstis komercine veiklą asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti įstatymo laikymąsi ir vartotojų interesų apsaugą, nustatytą, be kita ko, Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus ginčo teisinių santykių pobūdį specifinėje ūkinės veiklos srityje, pareiškėjo interesas ir galimas nusivylimas ar nepasitikėjimas Tarnybos vykdomu viešuoju administravimu (ūkio subjektų administracine priežiūra) nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui Tarnybos Nutarimu skirtos baudos adekvatumo ir teisingumo. Be to, byloje nėra tokių pirmosios instancijos teismo sprendime esą neišnagrinėtų ir neįvertintų duomenų, kurie suponuotų, kad pareiškėjas, sumokėjęs Tarnybos Nutarimu paskirtą piniginę baudą (20 309 Eur), negalėtų toliau veiksmingai verstis laisvai pasirenkama ūkine veikla ar patirtų tokiai veiklai kilsiančius esminius apribojimus arba negalėtų įgyvendinti kitų galimybių pagal Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje garantuojamą ūkinės veiklos laisvę. Tarnybos Nutarimu pareiškėjui skirta piniginė bauda neabejotinai turi faktinį ir teisinį pagrindą, nevaržo pareiškėjo ūkinės veiklos akivaizdžiai labiau negu reikia įstatymų leidėjo nustatytiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams reklamos reguliavimo srityje pasiekti ir Tarnybos vykdomos tokio reguliavimo įgyvendinimo laikymosi priežiūros tikslams įgyvendinti. Tarp Tarnybos siekiamo tikslo nubausti Reklamos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimus keletą metų sistemingai dariusią ir į Tarnybos rekomendaciją daugiau nei 5 mėnesius nepakankamai rūpestingai ir atsakingai reagavusią Kliniką, tuo įgyvendinant Reklamos įstatymą ir užtikrinant jo pažeidimų nutraukimą bei prevenciją, ir Tarnybos pasirinktos administracinio poveikio priemonės šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

67.       Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 12R-13 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų nėra pasisakoma.

68.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

69.       Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Vitkus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

 

 

        Beata Martišienė

 

 

        Egidijus Šileikis