Civilinė byla Nr. e2A-194-638/2020

Teisminio proceso Nr. 2-40-3-01321-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.10; 1.3.6.3.2.9; 1.3.6.4.1.3

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2546-615/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ ieškinį atsakovui D. I. (D. I.) dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės ir pagal atsakovo D. I. (D. I.) priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nermeka“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Nermeka“ patikslintame ieškinyje prašė panaikinti 2018 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. APS-2-22584 dalyje dėl neteisėto atleidimo, dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo, kitoje dalyje palikti sprendimą nepakeistu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė ir paaiškino, kad tarp ieškovės UAB „Nermeka“ ir atsakovo D. I. 2018 m. balandžio 11 d. buvo sudaryta darbo sutartis (neterminuota). Darbo sutarties pagrindu atsakovas pas ieškovą pradėjo dirbti plataus profilio statybininku. Ieškovė su atsakovu susitarė, jog ieškovė mokės atsakovui 524 Eur per mėnesį atlyginimą neatskaičius mokesčių. Šalys susitarė, kad darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę. Darbo sutarties 11 punkte šalys numatė, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal teisės aktus, pagal darbdavio lokalinį teisės aktą. Šalys darbo sutartimi sulygo, jog ieškovė mokės atsakovui vykstant į komandiruotę užsienyje ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių pagal darbo sutartį ir priklausančių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 526 „D. K. išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“.

3.       UAB „Nermeka“ komercijos direktoriaus 2018 m. balandžio 11 d. įsakymu atsakovas nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. imtinai buvo komandiruotas į V. F. Respubliką, dienpinigių norma numatyta pagal darbo sutartį. UAB „Nermeka“ komercijos direktoriaus  2018 m. gegužės 31 d. įsakymu atsakovas nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 10 d. imtinai buvo komandiruotas į V. F. Respubliką, dienpinigių norma numatyta pagal darbo sutartį. Atsakovo prašymu atsakovas nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. birželio 22 d. buvo išleistas nemokamų atostogų. UAB „Nermeka“ komercijos direktoriaus  2018 m. birželio 22 d. įsakymu atsakovas nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. imtinai buvo komandiruotas į V. F. Respubliką, dienpinigių norma numatyta pagal darbo sutartį. Atsakovo prašymu atsakovas nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. buvo išleistas nemokamų atostogų. UAB „Nermeka“ komercijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu atsakovas nuo 2018 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. sausio 13 d. imtinai buvo komandiruotas į V. F. Respubliką, dienpinigių norma numatyta pagal darbo sutartį. Atsakovas nuo 2018 m. spalio 15 d. buvo atšauktas iš komandiruotės bei jam buvo nurodyta, jog atsakovas privalo 2018 m. spalio 17 d. atvykti į darbą. Atsakovas 2018 m. spalio 16 d. pateikė prašymą atleisti iš darbo savo noru. Taip pat atsakovas pateikė dokumentus, kurie tariamai patvirtino jo nedarbingumą nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 24 d. Pateikti dokumentai buvo ne kas kita, kaip išrašas iš gydymo įstaigos, patvirtinantis jo nedarbingumą. Tačiau minėti dokumentai nebuvo pateikti valstybine kalba. Be to, jokių duomenų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie atsakovo nedarbingumą dėl ligos nebuvo gauta. Atsakovas pateikė darbo ginčų komisijai tariamą nedarbingumo pažymėjimą, kuriame apskritai nebuvo nurodyta diagnozė, ligos simptomai ar paskirtas gydymas. Ieškovei tą pačią dieną tokį patį prašymą dėl atleidimo iš darbo bei identiškus dokumentus vokiečių kalba, tariamai patvirtinančius nedarbingumą pateikė ir kitas „Nermeka“ darbuotojas, kuris dirbo kartu su atsakovu, kuriam taip pat buvo nurodyta grįžti iš komandiruotės. Taigi, akivaizdu, jog atsakovas pateikė fiktyvius dokumentus, kurie tariamai patvirtino jo nedarbingumą. Ieškovė, gavusi pranešimą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie tai, kad atsakovas pateikė nedarbingumo pažymėjimą dėl nedarbingumo nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 24 d., privalėjo vykdyti teisės aktų reikalavimus ir išmokėjo ligos pašalpą atsakovui. Tačiau, akivaizdu, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba priėmė atsakovo tariamus medicininius dokumentus neįvertinusi jų pagrįstumo ir teisėtumo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovas teisėtai ir pagrįstai atleido atsakovą iš darbo už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą (DK 58 str. 2, 3 d.). 

4.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas buvo komandiruojamas dirbti į V. F. Respubliką. Darbo užmokesčio dydis ir dienpinigių norma buvo numatyta pagal darbo sutarties sąlygas ir Lietuvos Respublikos teisės aktus. Ieškovė mokėjo atsakovui darbo užmokestį, kuris numatytas darbo sutartyje. Niekada atsakovas nereiškė jokių pretenzijų dėl taikomos nacionalinės teisės darbo sutarčiai ir pagal darbo sutartį mokamo darbo užmokesčio dydžio. Priešingai, šalys susitarė, jog darbo santykiams taikoma nacionalinė teisė, todėl nėra suprantama, kokiu pagrindu atsakovas reiškia reikalavimus, grindžiamus V. F. Respublikos teisės aktais. Vadovaujantis V. F. Respublikos darbo kodekso nuostatomis, darbuotojo pajamomis yra laikomi ir dienpinigiai (apmokestinami vietos mokesčių administratoriaus). Todėl ieškovė, mokėdama dienpinigius atsakovui jo komandiruotės metu bei jam priklausantį darbo užmokestį, užtikrino ir garantavo atsakovui atlyginimą, atitinkantį V. F. Respublikoje galiojančias darbo kodekso nuostatas. V. F. Respublikoje valandinis darbo užmokestis yra 8,84 Eur neatskaičius mokesčių. Net ir tuo atveju, jeigu ir būtų privaloma vadovautis V. F. Respublikos teisės aktais, tokiu atveju darbo ginčų komisija negalėtų nagrinėti ginčo, kadangi darbo ginčo komisija veikia išimtinai pagal nacionalinės teisės aktus. Atsakovo pateikiamuose tariamuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra atsakovo parašo, kuris leistų manyti, jog tokios darbo valandos, kokios nurodomos atsakovo teiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, buvo faktiškai dirbtos. Priešingai, darbo sutartimi šalys susitarė, jog darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę. Be to, atsakovo pateiktuose tariamuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra jokio raštiško atsakovo suderinimo ar patvirtinimo. Atsakovo reikalavimas priteisti 5968,60 Eur yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi su atsakovu yra atsiskaityta visiškai.

5.       Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti netesybas, kurias sudaro vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių, priteisti 300 Eur išlaidas, patirtas kreipiantis į audito įmonę, priteisti 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.  Atsakovas nurodė ir paaiškino, kad atsakovas iš darbo buvo atleistas nuo 2018 m. spalio 18 d. ir būtent iki šios datos ieškovė turėjo pareigą sumokėti atsakovui visas su darbo santykiais susijusias sumas. Darbdavys tokios savo pareigos neįvykdė, ir tai pripažino darbo ginčų komisija sprendime. Atleidimo iš darbo metu ieškovė buvo skolinga ir neišmokėjo 5 968,60 Eur sumos, kas reiškia, jog turėjo būti taikoma DK 147 straipsnio 2 dalis. Atsakovo vidutinio vieno mėnesio darbo užmokesčio suma sudaro 2 083,31 Eur (99,68 Eur x 20,9) ir tai yra mažesnė suma, nei ieškovė atleidimo iš darbo metu buvo skolinga atsakovui (5 968,60 Eur). Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, atsakovo naudai darbo ginčų komisija turėjo priteisti vidutinį darbo užmokestis per mėnesį, padaugintą iš uždelstų atsiskaityti mėnesių skaičiaus. Atsakovas kreipėsi į atestuotą audito įmonę tam, kad būtų suteikta profesionali konsultacija ir tinkamai apskaičiuotas atsakovui priklausantis darbo užmokestis. Darbo ginčų komisija, nepriteisdama atsakovo naudai išlaidų, patirtų siekiant atgauti su darbo santykiais susijusias sumas ne teismo tvarka, sukūrė situaciją, kurioje atsakovas (darbuotojas) atsidūrė prastesnėje padėtyje nei ieškovė (darbdavys). Atsakovas nepatogumus, neužtikrintumo ateitimi jausmą bei dvasinius išgyvenimus patyrė ne tik neteisėto atleidimo iš darbo metu, atleidžiant jį blogiausiai darbo rinkoje vertinamu pagrindu (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas), tačiau ir darbo santykių metu nuolat neišmokant su darbo santykiais susijusių sumų. Dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsakovui trims mėnesiams yra ribojama nedarbo socialinio draudimo išmokos skaičiavimo bei gavimo galimybė. Taigi, dėl neužtikrintumo ateitimi jausmo bei neigiamų dvasinių išgyvenimų dėl neteisėtų darbdavio veiksmų darbo ginčų komisija turėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau neteisėtai to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčų komisija pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisė jam su darbo santykiais susijusias sumas, atsakovas geranoriškai kreipdamasis į teismą sumažina savo piniginės satisfakcijos, kaip neturtinės žalos atlyginimo, dydį nuo darbo ginčų reikalauto 1 000 Eur iki 500 Eur.

6.       Ieškovė su atsakovo priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė ir paaiškino, kad  atsakovas neturi teisinio pagrindo reikšti savo reikalavimo dėl netesybų, numatytų DK 147 straipsnio 2 dalyje, kadangi jo reikalavimas dėl tariamai nesumokėto darbo užmokesčio yra nepagrįstas. Šalys susitarė išimtinai dėl 524 Eur darbo užmokesčio dydžio, ir atsakovo reikalavimas dėl tariamai nesumokėto darbo užmokesčio yra ginčijamas. Netesybų priteisimas ieškovei reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp tariamo teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad patirtos išlaidos audito įmonės paslaugoms apmokėti yra atsakovo nuostoliai. Atsakovas jokių apmokėjimą už paslaugas patvirtinančių dokumentų nėra pateikęs. Atsakovas nepagrįstai tai laiko  nuostoliais (žala), kurią patyrė dėl to, kad turėjo kreiptis į audito įmonę dėl tariamos civilinės atsakomybės apskaičiavimo. Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl darbo teisės taikymo, o ne dėl civilinės teisės. Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ieškovei, nes atsakovas net neįrodinėja civilinės atsakomybės taikymo pagrindų. Atsakovas, reikalaudamas priteisti neturtinę žalą, nenurodo, kokia jo neturtinė vertybė yra pažeista ir kodėl už ją turi būti atlyginama bei neįrodo visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Priešingai, jokių pagrįstų įrodymų, jog atsakovui turėtų būti atlyginama neturtinė žala nėra pateikiama, tačiau tik deklaratyviai aiškinama, kad atsakovas tariamai patyrė išgyvenimus dėl darbo praradimo, t. y. dėl atleidimo už pravaikštas. Reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra akivaizdus piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, nes savo tariamus dvasinius išgyvenimus grindžia darbo praradimu.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Kauno 

8.       Teismas nurodė, kad neginčijamai nustatyta, jog atsakovas D. I. iš darbo neteisėtai buvo atleistas darbuotoją diskredituojančiu pagrindu. Todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo diskredituojančiu pagrindu atsakovas patyrė nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus, pažeminimą, darbinės reputacijos pablogėjimą ir galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimą. Teismas pažymėjo, kad darbdavio veiklos neteisėtumo pripažinimas ir turtinės žalos atlyginimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, nes darbdavio neteisėti veiksmai truko ilgą laiką, ir atsakovas privalėjo konkuruoti darbo rinkoje esant informacijai, kad darbo sutartis ankstesnio darbdavio su juo buvo nutraukta darbuotoją diskredituojančiu pagrindu. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir ieškovės padarytų teisės pažeidimų mastą, pobūdį ir pasekmes, atsakovui iš ieškovės priteisė 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

9.       Teismas nurodė, kad pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, taikytina DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta sankcija – išmokėtinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Atsakovo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis 2 083,31 Eur (99,68 ×20,9). Atsakovas atleistas iš darbo 2018 m. spalio 18 d. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi atsakovui iš ieškovės priteistinas 24 999,72 Eur (12 × 2 083,31 Eur = 24 999,72 Eur) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (neatskaičius mokesčių). Teismas sprendė, kad ieškovės argumentai nesudaro pagrindo atmesti teisėtus, pagrįstus atsakovo reikalavimus dėl priteisimo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už vienerius metus.

10.       Teismas nurodė, kad atsakovui pradėjus dirbti darbo laikas buvo apskaitomas komandiruotėje dirbančiam darbuotojui darbo vietoje pateikiamuose darbo laiko apskaitos lapuose įrašant darbo dienos pradžią, pabaigą, dirbtų valandų skaičių bei atliktų darbų pobūdį ir kiekvienos darbo savaitės pabaigoje darbų vadovui patikrinus darbuotojo užpildytus duomenis, patvirtinus juos savo parašu bei šių dokumentų kopijas išsiunčiant bendrovės administracijai. Darbdavio vadovas teismo posėdžio metu faktiškai pripažino, jog pakeitus tvarką jis nevyko nuolat tikrinti darbuotojų faktinio darbo laiko Vokietijoje ir nesivadovaudamas Vokietijoje esančio tiesioginio darbų vadovo pateikiamais duomenimis, darbo laiką apskaitydavo pagal tai, kokia darbo laiko trukmė buvo formaliai numatyta su darbuotojais sudarytose darbo sutartyse, o ne pagal tai, kokį laiką darbuotojai dirbo faktiškai. Ieškovė nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog iki kylant ginčui darbdavys turėjo kokių nors pastabų darbuotojui dėl jo pildomos darbo laiko apskaitos netikslumų ir apie tai raštu informavo darbuotoją. Teismo vertinimu, pakankamai tikėtina atsakovą dirbus tą darbo laiką, kurį atsakovas visą laiką nuosekliai žymėdavo komandiruotėje dirbančiam darbuotojui darbo vietoje pateikiamuose darbo laiko apskaitos lapuose, įrašant darbo dienos pradžią, pabaigą, dirbtų valandų skaičių bei atliktų darbų pobūdį ir kuriuos darbuotojas kiekvienos darbo savaitės pabaigoje pateikdavo tiesioginiam darbų vadovui, kuris šiuos darbo laiko apskaitos lapus persiųsdavo darbdavio įmonės administracijai (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad pagal civilinio proceso tvarka taikomą įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, ši aplinkybė laikytina byloje nustatyta ir atsakovo išdirbtas darbo laikas vertintinas pagal atsakovo į bylą pateiktus darbo apskaitos laiką patvirtinančius rašytinius įrodymus – darbuotojo pateiktus darbo laiko apskaitos lapus, taip pat atsakovo užsakytos audito kompanijos atliekant darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio apskaičiavimą pildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir laikytina, kad atsakovas komandiruotėje Vokietijoje iš viso išdirbo 1029 darbo valandas, į šį laiką įskaičiuojant faktiškai dirbtą laiką, taip pat laiką, praleistą nuvykstant į komandiruotės vietą, grįžtant atgal iš jos (DK 107 straipsnio 4 dalis).

11.       Teismas nurodė, kad tarp šalių byloje taip pat yra kilęs ginčas dėl to, koks darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos atsakovui turėjo būti paskaičiuotos už jo pas ieškovą išdirbtą darbo laiką. Šalys darbo sutarties priedu Nr. 1 susitarė ir darbdavys prisiėmė įsipareigojimą atsakovo komandiruotės į Vokietiją metu garantuoti darbuotojui atlyginimą, atitinkantį V. F. Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatas. K. V. su keliomis neapmokamų atostogų pertraukomis ieškovas dirbo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. spalio 15 d.

12.       Teismas nurodė, kad atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad vadovaujantis ginčo atveju aktualiais V. F. Respublikos teisės aktais, minimalus statybos pramonėje (kurioje komandiruotės metu darbo funkcijas atliko atsakovas, būdamas plataus profilio statybininku) dirbančio darbuotojo valandinis darbo užmokestis buvo 11,75 Eur neatskaičius mokesčių (Valstybinės darbo inspekcijos internetinio tinklalapio išrašas, oficialaus Vokietijos tinklalapio išrašas, elektroninis laiškas institucijai dėl minimalaus darbo užmokesčio V. F. Respublikoje bei institucijos atsakymas, iš institucijos gautame atsakyme nurodyto tinklalapio išrašas, V. F. žiniose oficialiai paskelbto Federalinės darbo ir socialinių reikalų ministerijos Dešimtojo nutarimo dėl būtinųjų darbo sąlygų statybos sektoriuje, kopija, detalizuojanti darbo apmokėjimo sąlygas į Vokietiją komandiruotiems darbuotojams ir kt.). Teismo vertinimu, pagal DK 9 straipsnio 1 dalį ir darbo sutarties priedą Nr. 1 ieškovė, apskaičiuodama ir išmokėdama atsakovui darbo užmokestį už darbą komandiruotėje V. F. Respublikoje, privalėjo laikytis būtent Vokietijos teisės aktuose įtvirtintų minimalaus darbo užmokesčio reikalavimų – mokėti ne mažesnį nei 11,75 Eur valandinį atlygį. Todėl atsakovui priskaičiuotinas darbo užmokestis atitinkamai sudaro 12 090,75 Eur (1029 val. x 11,75 Eur), kompensacija už nepanaudotas atostogas 1054,61 Eur (99,68 Eur (vidutinis dienos darbo užmokestis) x 10,58), darbdavio išmokėtina nedarbingumo išmoka už pirmąsias dvi nedarbingumo dienas 199,36 Eur (99,68 Eur x 2). Teismas sprendė, kad visa priskaičiuotina su darbo santykiais susijusių išmokų suma yra 13344,72 Eur neatskaičius mokesčių (12090,75 + 1054,61 + 199). Ieškovas atsakovui yra priskaičiavęs 7376,12 Eur sumą (neatskaičius mokesčių) bei pagal šią priskaičiuotą sumą su atsakovu atsiskaitė. Todėl atsakovo naudai išieškotina suma (neatskaičius mokesčių) sudaro 5 968,60 Eur (13344,72 – 7 376,12).

13.       Teismo

14.       Teismas nurodė, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Teismas vertino, kad atsakovo vidutinio vieno mėnesio darbo užmokesčio suma 2 083,31 Eur (99,68 ×20,9). Uždelsta atsiskaityti suma yra didesnė nei atsakovo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis. Atsakovas atleistas iš darbo 2018 m. spalio 18 d., todėl atsakovui iš ieškovo priteistinos 12 499,86 Eur (6 × 2083,31 Eur = 12 499,86 Eur) netesybos (neatskaičius mokesčių).

       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Nermeka“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį tenkinti, atsakovo priešieškinį atmesti, prijungti prie bylos naujus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismas, atlikdamas skaičiavimus padarė esminę klaidą, nes ieškovės išmokėtą (arba neto) sumą, t. y. 7 376,12 Eur, palaikė kaip priskaitytą (arba bruto) sumą, ir palygino su atsakovo nurodyta bruto suma, t. y. 13 344,72 Eur. Akivaizdu, kad lyginant išmokėtą (neto) sumą su priskaityta (bruto) suma būtinai gausis nepriemoka. Norint šias sumas teisingai palyginti reikia prie išmokėtos (neto) sumos pridėti nuo jos prieš tai atskaičiuotus ir atskirai darbdavio sumokėtus mokesčius.

15.2.                      Teismas, nagrinėdamas tarpusavio atsiskaitymo klausimą, netyrė ir nepasisakė, pagal kokios valstybės teisę šiuo atveju turėjo būti atskaitomi su darbo santykiais susiję mokesčiai. Kadangi visas darbas buvo vykdomas užsienio valstybėje (Vokietijoje), vien dėl šio klausimo neišsprendimo teismas negalėjo teisingai paskaičiuoti ginčo sumų (net neginčijant jų priteisimo teisėtumo). Skirtingi mokestiniai režimai (Lietuvos ir Vokietijos) pasireiškia skirtingų sumų išmokėjimu atsakovui, dėl ko ir yra kilęs ginčas šioje byloje.

15.3.                      Ieškovė pateikė byloje įrodymus pagal sumokėtus mokesčius Vokietijoje ir atitinkamai priskaičiuotą atsakovui priklausantį neto darbo užmokestį. Be to, vadovaujantis CPK 808 straipsnio 1 dalimi, teismas turėjo išspręsti šį klausimą ex officio, nes mokesčių mokėjimas priklauso imperatyvios teisės daliai, kurios taikymą konkrečioje situacijoje reguliuoja tiek Lietuvos mokestiniai įstatymai, tiek tarptautinės sutartys (šiuo atveju su Vokietija). Ieškovė 2019 m. rugsėjo 17 d. sumokėjo visus privalomuosius mokesčius atsakovo atžvilgiu V. F. Respublikoje. Mokesčių sumokėjimo faktą patvirtina byloje pateikti mokėjimo pavedimai, kuriais buvo atlikti mokėjimai V. F. Respublikos valstybinėms institucijoms AOK (AOK – A. O.) (atitinkamai Lietuvoje – valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) ir Finanzamt (valstybinė mokesčių inspekcija).

15.4.                      Atsakovas pats norėjo nutraukti darbo santykius su ieškove, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti priverstinės pravaikštos ir priteisti su tuo susijusios kompensacijos už 12 mėnesių. Teismas turėjo vertinti šią aplinkybę, atsižvelgti į teismų praktiką ir vertinti, ar apskritai atsakovui priklauso vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, ypač priskaičiuotas už metus.

15.5.                      Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas, atsisakęs ieškinio dalyje dėl atleidimo teisėtumo, 2019 m. kovo 7 d. pakeitė atsakovo atleidimo pagrindą, tik padarius buhalterinę klaidą – kitu nei atsakovo nurodytas pagrindu. Dėl šios priežasties laikytina, kad minėtą dieną ieškovė įvykdė sprendimą ir tai savaime turėjo sustabdyti kompensacijos už priverstinę pravaikštą skaičiavimą. Teismas neturėjo pagrindo priteisti priverstinės pravaikštos kompensacijos nuo minėtos datos.

15.6.                      Atsakovas įsidarbino pas naująjį darbdavį 2019 m. kovo 11 d., vadinasi, nuo atleidimo praėjus 5 mėnesiams ir nuo šio laikotarpio jis pradėjo gauti pajamas, t. y. darbo užmokestį. Atsakovui įsidarbinus ir pradėjus gauti pajamas iš darbinės veiklos, kompensacijos už priverstinę pravaikštą tolimesnis skaičiavimas nebeatitinka jos esmės ir ja siekiamo tikslo, o tampa tik dar viena papildoma bausme darbdaviui – šiuo atveju – ieškovei.

15.7.                      Nors darbuotojas dirbo tik apie pusę metų, teismas jam papildomai priteisė apie 18 mėnesių atlyginimą (už priverstinę pravaikštą 12 mėnesių ir už uždelsimą atsiskaityti 6 mėnesius). Tokia dirbto laiko (6 mėnesiai) ir papildomai priteistų sumų (18 mėnesių – 3 kartus daugiau) disproporcija neatitinka nei darbo teisės normų tikslų, nei sąžiningumo, proporcingumo bei protingumo principų.

15.8.                      Nustatinėdamas, už kokį darbo laiką atsakovui turi būti priteistas atlyginimas, teismas nepagristai vadovavosi išimtinai atsakovo pateiktais duomenimis ir ignoravo darbdavio pateiktus duomenis. Byloje nenustatyta, kad atsakovui buvo pavesta dirbti viršvalandinius darbus, kuriuos jis tariasi dirbęs. Todėl atsakovo pateiktas jo darbo laiko paskaičiavimas neatitinka tikrovės ir negali būti naudojamas priteistinos sumos paskaičiavimui.

15.9.                      Atsakovas negalėjo patirti dvasinių išgyvenimų dėl atleidimo, nes pats prašė nutraukti darbo santykius su ieškove. Todėl nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinę žalą. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo atsižvelgė tik į tą faktą, kad atsakovas buvo atleistas iš darbo kaip už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir vertino, kad tai diskredituojantis pagrindas. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovas pats norėjo išeiti iš darbo. Tai reiškia, kad atsakovas bet kokiu atveju galėjo ir turėjo žinoti, kad naujo darbo paieškos gali užtrukti neapibrėžtą laiką. Todėl atsakovas nepatyrė staigaus emocinio šoko būdamas atleistas, nes ir pats planavo išeiti.

16.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. I. prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                       Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai pagrįstai, t. y. atlikdamas teisingus aritmetinius skaičiavimus, apskaičiavo darbdavio įsiskolinimo darbuotojui dydį (5 968,60 EUR (bruto)), t.y. iš atsakovui priskaičiuotos 13 344,72 EUR (bruto) sumos išminusavo ieškovės jau priskaičiuotą 7 376,12 EUR (bruto) sumą (iš kurios, atskaitęs mokėtinus mokesčius, ieškovė pervedė atsakovui 6 967,88 EUR (neto) darbo užmokesčio).

16.2.                      Apeliacinio skundo teiginiai apie teismo pareigą nustatinėti, pagal kurios valstybės (Vokietijos ar Lietuvos Respublikos) teisės aktus apskaičiuotini iš darbuotojui priklausančių sumų išskaitytini mokesčiai, yra nepagrįsti bei atmestini. Su tuo susiję klausimai spręstini ne bylos nagrinėjimo teisme, bet teismo sprendimo vykdymo procese - antstoliui išieškant konkrečias sumas, pervestinas į darbuotojo sąskaitą.

16.3.                      Teismas sprendimu teisėtai konstatavo priverstinės pravaikštos faktą bei pritaikė su tuo susijusias, DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisines pasekmes - priteisė darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

16.4.                      Skundžiamu sprendimu priteisdamas atsakovui iš ieškovės netesybas, kurias sudaro darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už maksimalų teisės aktuose numatytą terminą - šešis mėnesius, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi teisės aktais bei skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.

16.5.                      Neteisėtas atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio pagrindu, turėjo neigiamos įtakos darbuotojo emocinei būklei, kadangi darbuotojas atsidūrė visiškai kitokioje padėtyje, negu tikėjosi, pareikšdamas prašymą darbdaviui dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 56 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

18.       Ieškovė prašo prie bylos prijungti naujus įrodymus: Vokietijos įmonės ,,P. H.“ raštą, kuriuo patvirtinama, kad pagal rangos sutartį buvo dirbama tik nustatytu biuro darbo laiku; subendrintą skaičiavimų lentelę apie atsakovui išmokėtas sumas ir dirbtų valandų skaičių; ir 2019 m. lapkričio 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus raštą. Nurodo, kad Vokietijos įmonės raštas pagrindžia faktą, kad atsakovas galėjo dirbti tik nustatytu biuro darbo laiku, o ne viršvalandžius, kaip jis pats teigia, mokėjimų lentelė parodo atsakovui priskaičiuotas ir išmokėtas sumas. Taip pat nurodė, kad jau po Kauno apylinkės teismo sprendimo priėmimo tarp šalių kilo ginčas dėl skubiai vykdytinos teismo sprendimo dalies, šalys nesutaria, kaip turi būti apmokestinamas atsakovo darbo užmokestis. Dėl darbo užmokesčio apmokestinimo Marijampolės VSDF skyrius pateikė ieškovui raštą, kuriame nurodė, kad atsakovo darbo laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 14 iki 2018 m. spalio 18 d. pašalino iš Apdraustųjų registro, nes tuo laiku asmeniui turėjo būti taikomi Vokietijos socialinio draudimo teisės aktai.

19.       Naujų įrodymų apeliacinėje instancijoje pateikimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vokietijos įmonės „P. H.“ raštas galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinėje instancijoje atsisakytinas priimti. Ieškovės pateikta skaičiavimų lentelė laikytina apeliacinio skundo dalimi, todėl priimtina ir bus vertinama kartu su apeliaciniu skundu. VSDF Marijampolės skyriaus raštas yra išduotas 2019 m. lapkričio 26 d., jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, yra susijęs su šalių darbo santykiais, pateikia VSDF registro duomenis, kurie šalims turėtų būti žinomi, todėl prijungtinas prie bylos ir bus vertinamas kartu su apeliaciniu skundu.

20.       Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: 2018 m. balandžio 11 d. šalys sudarė laikinojo darbo sutartį, pagal kurią atsakovas I.D. buvo priimtas dirbti plataus profilio statybininku UAB „Nermeka“, darbo užmokestis 524 Eur per mėnesį, darbo laiko norma - 40 valandų per savaitę. Priedu Nr. 1 prie darbo sutarties darbdavys įsipareigojo komandiruotės į Vokietiją metu garantuoti darbuotojui atlyginimą, atitinkantį Vokietijoje galiojančias Darbo kodekso nuostatas. Atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotę nuo 2018 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. spalio 14 d. ir iš esmės visą laikotarpį dirbo komandiruotėse Vokietijoje išskyrus keletą nemokamų atostogų laikotarpių. 2018 m. spalio 15 d. atsakovui buvo įteiktas įsakymas dėl atšaukimo iš komandiruotės ir nurodymas 2018 m. spalio 17 d. atvykti į darbo vietą Lietuvoje. Atsakovui išduota nedarbingumo pažyma Vokietijoje nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2018 m. spalio 24 d. Atsakovas 2018 m. spalio 16 d. parašė darbdaviui prašymą atleisti iš darbo pagal LR DK 56 str. (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių). Darbo sutartis buvo nutraukta 2018 m. spalio 18 d. pagal LR DK 58 straipsnio 1 dalį (kai darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų pažeidimą).

Dėl darbo sutarties nutraukimo

21.       Darbo ginčų komisija 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu pripažino darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Ieškovė UAB „Nermeka“ pateikė ieškinį, be kita ko, ir dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė 2019 m. birželio 10 d. atsisakė ieškinio reikalavimo šioje dalyje, ir nurodė, kad 2019 m. kovo 7 d. pakeitė atsakovo atleidimo iš darbo pagrindą į DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo rašytiniu pareiškimu). Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo šioje dalyje ir bylą nutraukė. Tačiau, prieštaraudamas savo priimtam sprendimui nutraukti bylą šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pripažino darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, pripažino, kad darbo sutartis tarp UAB „Nermeka“ ir D. I. yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną ir atitinkamai priteisė atsakovui 24 999,72 Eur (iki mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

22.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo D. I. darbo sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu Darbo ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu. DK 231 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios įsiteisėjus teismo sprendimui darbo ginčo byloje. Vadinasi, tik teismui iš esmės išnagrinėjus ginčo aplinkybes ir priėmus sprendimą dėl reikalavimo (šiuo atveju- atleidimo iš darbo teisėtumo) darbo ginčų sprendimas netektų galios. Šiuo atveju ieškovė atsisakė reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas priėmė atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukė reikalavimo iš esmės nenagrinėjęs, todėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl atleidimo iš darbo teisėtumo įsiteisėjo DK 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. po vieno mėnesio nuo sprendimo priėmimo (2019 m. sausio 6 d.) laikant, kad ieškinio dėl šios darbo ginčų komisijos sprendimo dalies apskritai nebuvo pateikta (DK 231 straipsnio 1 dalis).

23.       Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovo atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir  pripažinta, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną bei priteista atsakovui 24999,72 Eur už priverstinę pravaikštą, panaikintina, nes dėl šio reikalavimo, ieškovei atsisakius nuo ieškinio, lieka galioti 2018 m. gruodžio 6 d. Darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo atleidimas iš darbo yra pripažintas neteisėtu ir priteista atsakovui 2990,40 Eur ( priskaityta suma) už priverstinę pravaikštą ir po 99,68 Eur ( priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną skaičiuojant nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo.    

24.       Kaip jau minėta, po Darbo ginčų komisijos sprendimo ieškovė UAB „Nermeka“ 2019 m. kovo 7 d. pakeitė atsakovo atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 58 straipsnio 1 dalies į DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo rašytiniu pareiškimu). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu pagrindu nutraukti darbo sutartį atsakovas neprašė (prašymas buvo pateiktas nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 56 straipsnio 1 dalį). Tačiau atsakovas D. I. neginčijo jo atžvilgiu atlikto atleidimo iš darbo pagrindo patikslinimo, todėl kolegija šių aplinkybių nenagrinėja.

Dėl galutinio atsiskaitymo  

25.       Tarp šalių kilo ginčas dėl sumos, kuri turėjo būti mokama atsakovui šiam dirbant komandiruotėje Vokietijoje.

26.       Kaip minėta, šalių pasirašytame darbo sutarties priede Nr. 1 darbdavys įsipareigojo komandiruotės į Vokietiją metu garantuoti darbuotojui atlyginimą, atitinkantį Vokietijoje galiojančias Darbo kodekso nuostatas  (žr. šios nutarties 20 pastraipą). Ieškovė šioje byloje teigė, kad Vokietijoje nustatytas darbo užmokestis buvo 8,84 Eur už valandą, o atsakovas teigė, kad Vokietijos atitinkamame statybos sektoriuje nustatytas darbo valandos užmokestis yra 11,75 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais ir jo pateiktais įrodymais, kad ginčo laikotarpiu valandinis atlyginimas statybų pramonėje tame regione, kur dirbo atsakovas, buvo 11,75 Eur (t.3, b.l.59). Pažymėtina, kad ieškovė savo apeliaciniame skunde, nors konkrečiai neišreiškė, tačiau iš esmės neginčijo, kad būtent 11,75 Eur valandinis įkainis turėjo būti taikomas atsakovo atžvilgiu.  

27.       Taip pat tarp šalių kilo ginčas dėl darbo laiko, koks turėjo būti skaičiuojamas atsakovui.  

28.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo į bylą pateiktais darbo laiko užrašais ir atsakovo užsakytais audito kompanijos skaičiavimais, laikė byloje nustatyta aplinkybę, kad atsakovas komandiruotėje Vokietijoje iš viso išdirbo 1029 darbo valandas, į šį laiką įskaičiuojant faktiškai dirbtą laiką, taip pat laiką, praleistą nuvykstant į komandiruotės vietą, grįžtant atgal iš jos (DK 107 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas su tokia teismo išvada sutinka tik iš dalies.

29.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta viršvalandžių esmė ir sąlygos reikalauti už juos atlyginimo. Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę (DK 150 straipsnio 1 dalis, nurodoma Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d. redakcija). Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais DK 151 straipsnyje nustatytais atvejais (DK 150 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo. Tokiu atveju neatsiranda darbdavio pareigos apmokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą ( Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011). Pažymėtina, kad Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., 119 straipsniu nustatytas viršvalandžių teisinis reguliavimas yra nepasikeitęs, viršvalandžiai galimi tik darbdavio nurodymu ir darbuotojo sutikimu, išskyrus išimtinius atvejus, kai tokie viršvalandžiai yra būtini.

30.       Atsižvelgiant į pacituotą kasacinio teismo praktiką, sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad nebuvo jokio pagrindo vadovautis atsakovo pateiktais užrašais apie jo dirbtas darbo valandas. Atsakovas byloje nepateikė nei vieno įrodymo, kad dirbti viršvalandžius jam pavedė darbdavys kartu įsipareigodamas už viršvalandžius atlyginti, vadinasi, net jeigu atsakovas ir dirbo faktiškai ilgiau, negu kad buvo nustatyta darbo sutartimi, tai dėl to neatsirado darbdavio prievolė išmokėti atlyginimą už papildomas darbo valandas. Jeigu atsakovas žinojo, kad jau nuo komandiruotės pradžios jis dirba viršvalandžius, nes kitaip nepavyksta atlikti pavestų darbo užduočių, tai turėjo aiškintis su darbdaviu dėl atsiradusios būtinybės dirbti viršvalandžius ir sužinoti darbdavio poziciją, ar paveda jam dirbti viršvalandžius, ar už juos apmokės ( Darbo kodekso 119 straipsnis). 

31.       Kita vertus, ieškovė ne tik nepateikė tinkamai užpildytų ir faktinį darbo laiką atitinkančių darbo laiko apskaitos žiniaraščių, bet, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nevykdė pareigos tinkamai pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, todėl teismas neturi galimybių nustatyti faktiškai atsakovo dirbtą darbo laiką. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, atsakovo darbo laikas negali būti nustatomas nei pagal darbdavio pildytus žiniaraščius, nei pagal paties atsakovo pateiktus užrašus ir atsakovo užsakytą audito išvadą, nes auditas rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis. Tokiu atveju imtinas šalių sutartas darbo laikas pagal sudarytą darbo sutartį, t. y. 40 valandų per savaitę, įvertinant, kad atsakovui nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. birželio 22 d., ir nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 12 d. buvo suteiktos nemokamos atostogos. Skaičiuotina, kad atsakovas dirbo 22 savaites po 40 valandų ir 2 dienas po 8 valandas, iš viso tai sudaro 896 valandas.

32.       Darbo kodekso 107 straipsnio 2 dalis nustato, kad į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Iš atsakovo pateiktų kelionės autobusu bilietų matyti, kad kelionė iki komandiruotės vietos užtrukdavo dvi darbo dienas, atsakovas keliavo į komandiruotės vietą ir atgal iš viso 6 kartus, todėl prie bendro apskaičiuoto jo darbo laiko turi būti pridėta 12 darbo dienų po 8 valandas, kas sudaro 96 valandas. Tokiu būdu bendras darbo laikas yra  992 valandos. Skaičiuojant po 11,75 Eur už valandą, atsakovui turėjo būti priskaičiuota 11 656 Eur darbo užmokesčio ( 992 padauginta iš 11,75 Eur).  

33.        Kaip matyti iš ieškovės pateiktos priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio pažymos ( t.2, b.l. 33, pažyma teikta Darbo ginčų komisijai 2018 m. lapkričio 5 d.), ieškovė priskaičiavo atsakovui iš viso 7376,12 Eur (atitinkama išmokėtina suma nurodyta 6967,88 Eur). Sugretinus ieškovės nurodytus išmokėjimus pažymoje su realiai atsakovui pervestais mokėjimais pagal banko mokėjimų nurodymus matyti, kad į priskaitytą sumą yra įskaičiuota 49,54 Eur ligos pašalpa, 280,80 Eur ir 92,90 Eur už kelionės bilietus ir 241,76 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas. Vadinasi, iš priskaitytos 7376,12 Eur sumos atimtina ligos pašalpos ir kelionės bilietų sumos, taip pat kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma (241,76 Eur) ir gaunama 6711,12 Eur (priskaityta suma). Skirtumas tarp priskaitytos sumos pagal apskaičiuotą atsakovo darbo ir kelionių laiką (11656 Eur) ir atsakovui darbdavio priskaičiuotos sumos (6711,12 Eur) sudaro 4944,88 Eur.

34.       Apeliantės UAB „Nermeka“ argumentai, kad atsakovui buvo išmokėta 7376,12 Eur, todėl esą negalima iš priskaitytos apie 13 344,72 Eur sumos atimti išmokėtą 7376,12 sumą, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės teiktos pažymos yra skirtingo turinio, nurodomos išmokėjimo datos ir sumos nesutampa su pirminiais išmokėjimą patvirtinančiais dokumentais, kokiais teismas laiko bankinių mokėjimų pavedimus. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi pirminiais faktinį išmokėjimą patvirtinančiais įrodymais – Swedbank mokėjimo patvirtinimais (t.2, b.l. nuo 171). Taip pat nelaikytina, kad ligos pašalpa, kompensacija už kelionės išlaidas ir kompensacija už nepanaudotas atostogas yra užmokestis už darbo laiką.

35.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl atsakovui priteistinos priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos yra pakeistinas sumažinant priteistą priskaičiuotą sumą iki 4944,88 Eur (priskaityta suma).

36.       Apeliantės argumentai apie priskaičiuotų sumų apmokestinimą pagal Lietuvos ar Vokietijos  įstatymus, šioje byloje nėra ginčo dalykas ir nėra nagrinėjami, nes nė viena iš šalių nekėlė klausimo, kad buvo netinkamai sumokėti mokesčiai ar ne tam subjektui sumokėti. Visos darbuotojui priklausančios sumos buvo skaičiuojamos iki mokesčių, todėl įvairūs mokestiniai įstatymai ir apmokestinimo režimai tokiam apskaičiavimui neturi jokios reikšmės. Įsiteisėjus šiai teismo nutarčiai, kuria priteisiamos papildomos sumos atsakovui iki mokesčių, darbdavio ir darbuotojo pareiga yra nuo papildomai priteistų sumų apskaičiuoti iš sumokėti privalomus mokesčius pagal atitinkamus gyventojų pajamų mokesčio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymus su atitinkamais pakeitimais.

Dėl netesybų

37.       Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui 12 499,86 Eur netesybų. Teismas sprendė, kad darbo santykiams pasibaigus darbdavys neatsiskaitė su darbuotoju, todėl priteistinas vidutinis darbo užmokestis už šešis mėnesius (DK 147 str. 2 d.). Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovo atleidimo iš darbo dieną (2018 m. spalio 18 d.) su atsakovu nebuvo visiškai atsiskaityta, todėl jis įgijo teisę į netesybas.

38.       Darbuotojo vidutinis darbo dienos užmokestis nustatomas pagal DK 145 str. 2 d. nuostatas, kurios savo ruožtu nukreipia į Vyriausybės patvirtintą Darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą. Aprašo 5.1 punktas nustato, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1–3.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas, mokamas už mėnesio darbo rezultatus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad ieškovės buhalterinė darbo laiko apskaita buvo vedama netinkamai, vertina, kad atsakovas liepos mėnesį dirbo 21 dieną, rugpjūtį- 22 dienas, rugsėjį -12 d., iš viso 55 darbo dienas po 8 valandas, valandos įkainis turėjo būti 11,75 Eur, bendra suma būtų 5170 Eur, kuri dalinama iš darbo dienų skaičiaus (55), gaunama 94 Eur už darbo dieną, atitinkamai mėnesio vidutinis atlyginimas būtų 1964,60 Eur.

39.       Apeliantė savo skunde nurodė, kad bendra priteista atsakovui 18 mėnesių atlyginimo suma yra pernelyg didelė, tačiau nenurodė atskirai argumentų, kodėl nesutinka su 6 mėnesių netesybų suma. Kolegija įvertina, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas šešių mėnesių vidutinių darbo užmokesčių netesybų dydis yra maksimalus, todėl galėtų būti taikomas atsižvelgiant tiek į neišmokėtą sumą, tiek ir į darbo sutarties bendrą trukmę. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo išmokėta 4944,88 Eur darbo užmokesčio, tai yra daugiau, negu kad atsakovo vieno mėnesio užmokestis. Tačiau atsakovo bendra darbo trukmė ieškovės įmonėje buvo šeši mėnesiai. Todėl nebūtų teisinga ir proporcinga priteisti atsakovui maksimalaus dydžio  dar šešių mėnesių netesybas. Spręstina, kad pakankama ir proporcinga netesybų suma būtų 2 mėnesių netesybos, kas sudarytų 3929,20 Eur (priskaityta suma). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl netesybų priteisimo pakeistina sumažinant priteistą sumą iki 3929,20 Eur.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

40.       Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui 500 Eur neturinės žalos atlyginimo konstatavęs, kad atleidimas iš darbo kompromituojančiu pagrindu (pagal LR DK 58 straipsnio 1dalį - dėl darbuotojo darbo pareigų pažeidimo) sukėlė atsakovui neigiamus išgyvenimus ir neturtinę žalą.

41.       Apeliantė nurodo, kad atsakovo išgyvenimai nebuvo tokio pobūdžio, kad juos reikėtų kompensuoti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, nes atsakovas ir pats buvo išreiškęs norą nutraukti darbo sutartį, be to, ieškovė 2019 m. kovo 7 d. pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 58 str. 1 d. į DK 55 straipsnio 1 dalį, t. y. nurodė neutralų pagrindą, kad darbuotojas buvo atleistas jam pačiam prašant. Taip pat apeliantė nurodė, kad padarė techninę-buhalterinę klaidą- vietoje atsakovo prašyto atleidimo pagrindo pagal LR DK 56 straipsnį nurodė 55 straipsnį.

42.       Kolegija pažymi, kad Darbo ginčų komisija savo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu, kuris laikytinas įsiteisėjusiu 2019 m. sausio 6 d., nes ieškovė atsisakė savo ieškinio dėl atleidimo iš darbo pripažinimo pagrįstu, o teismas toje dalyje bylą nutraukė (žr. šios nutarties 22-23 pastraipas), jau yra pripažinusi atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendusi, kad ieškovas yra atleistas iš darbo nuo 2019 m. sausio 6 d. (DGK sprendimo įsiteisėjimo diena) pagal darbo ginčų komisijos sprendimą, todėl vėlesnis atsakovės atliktas atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimas neturi teisinės reikšmės.

43.       Kolegija pažymi ir tai, kad neigiamas atsakovo atleidimo iš darbo pagrindas galiojo trumpą laiką, t. y. nuo 2018 m. spalio 18 iki 2019 m. sausio 6 d., buvo ištaisytas darbo ginčų komisijos sprendimu, todėl negalėjo sukelti atsakovui itin neigiamų pasekmių ir kaip nors įtakoti tolesnę jo darbinę biografiją. Spręstina, kad atsakovui priteisiamos išmoka už priverstinę pravaikštą ir netesybos yra pakankama satisfakcija dėl patirtų išgyvenimų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo naikintina ir šioje dalyje priešieškinis atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas pagal CPK 93 straipsnio taisykles.

45.       Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 300 Eur, sumokėtų audito įmonei už priklausančių atlyginimo sumų paskaičiavimą. Teisėjų kolegija vertina, kad tokios išlaidos byloje nebuvo būtinos ir reikalingos. Viena vertus, audito įmonė atliko paskaičiavimus pagal paties atsakovo pateiktus duomenis, kuriais nebuvo pagrindo vadovautis, nes atsakovas neįrodė susitarimo su darbdaviu, kad jam apmokės už dirbtus viršvalandžius arba darbdavio pavedimo dirbti viršvalandžius. Neteisingas darbo laiko nurodymas nulėmė ir neteisingas išvadas dėl priklausančių išmokėti sumų. Todėl 300 Eur, sumokėtų audito įmonei, atsakovui neatlygintinos.

46.       Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam 3834,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė išlaidų specifikaciją (t.6, b.l. 108-110). Teismas prašomą priteisti sumą sumažina atmesdamas atsakovo išlaidas, turėtas už areštuoto turto vertinimą (121 Eur), nes laiko, kad tokio vertinimo nereikėjo atlikti,  todėl pagrįsta bylinėjimosi išlaidų suma laikytina  3713,06 Eur. Laikytina, kad atsakovo reikalavimai yra tenkinami 75 proc. (skaičiuojama, kad atsakovas šiame darbo ginče: 1)skundė atleidimo iš darbo teisėtumą, 2)prašė priteisti netesybas, 3)nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir 4)neturtinės žalos atlyginimą). Reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ieškovė faktiškai patenkino atsisakydama savo ieškinio dėl atleidimo pripažinimo pagrįstu, kiti du reikalavimai (dėl netesybų ir dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies) yra tenkinami, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 2784,79 Eur bylinėjimosi išlaidų ( 3713,06 x 0,75 ).  

47.        Atsakovo išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudarė 968 Eur. Proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje paskirstomos tokia pačia proporcija, kaip ir pirmosios instancijos teisme. Atsakovui priteistina iš ieškovės 75 proc. nuo 968 Eur, t. y. 726 Eur.

48.       Ieškovė nepateikė duomenų apie savo išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme, todėl jos nepriteistinos. Ieškovės išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudarė 5000 Eur, sumokėtų už advokato paslaugas ir 885 Eur žyminio mokesčio. Ieškovė prašė priteisti šias išlaidas, tame skaičiuje ir 867,77 Eur PVM mokestį, kurį sumokėjo pagal advokatų kontoros išrašytą sąskaitą. Ieškovė nurodė, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-811-241/2016 suformuotą praktiką, PVM mokestis nėra priskirtinas advokatų išlaidoms, todėl negali būti laikomas advokatų atlygiu, kadangi yra mokamas valstybei, taigi šio pobūdžio faktiškai patirtos išlaidos turi būti atlygintos visa apimtimi.

49.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad pridėtinės vertės mokestis turi būti priteistas iš atsakovo ir pažymi, kad kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Dėl to aukštesniųjų teismų išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėjant buvo išaiškinta atitinkama teisės norma (Lietuvos A. T. 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Apeliantės nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje abi šalys buvo juridiniai asmenys, todėl pagrįstai PVM mokestis buvo priteistas ir atlyginant bylinėjimosi išlaidas. Šioje byloje advokatų kontora (PVM mokėtoja) pateikė sąskaitą ieškovei (taip pat PVM mokėtojai), tuo tarpu atsakovas yra fizinis asmuo, ne PVM mokėtojas, todėl nebūtų pagrįsta iš atsakovo priteisti PVM , kai tuo tarpu ieškovė turės galimybę pasinaudoti leidžiama PVM atskaita pagal PVM įstatymo 57 straipsnį ir tokiu būdu praturtėti atsakovo sąskaita. Todėl iš ieškovės nurodytos 5000 Eur sumos yra atimama PVM suma (867,77 Eur), ir nuo likusios sumos (4132,23 Eur) proporcingai atmestiems reikalavimams ieškovei iš atsakovo priteistina 25 proc. išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kas sudaro 1033,05 Eur advokato išlaidų ir 221,25  Eur žyminio mokesčio, iš viso 1254,30 Eur.

50.       Atliekamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas bylinėjimosi išlaidų dalyje ir iš ieškovės atsakovui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma atitinkamai mažintina iki 2256,49 Eur (CK 6.130 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

Bylą dalyje dėl ieškovo UAB „Nermeka“ reikalavimo panaikinti Darbo ginčų komisijos 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr.APS-2-22584; ir dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovo D. I.atleidimą iš darbo už pravaikštas pagrįstu, nutraukti.

Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti atsakovui D. I., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Nermeka“, įm.k. 304070928, 4944,88 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 88 ct, priskaityta suma) darbo užmokesčio,  3929,20 Eur ( tris tūkstančius devynis šimtus dvidešimt devynis eurus ir 20 ct) netesybų ir 2256,49 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt šešis eurus ir 49 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                 Žibutė Budžienė        

                                          Evaldas Burzdikas

                                                                                                       Diana Labokaitė