Civilinė
byla Nr.2A-1532-619/2013
Teisminio proceso Nr.2-01-3-10130-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 42; 121.21.
(S)
VILNIAUS
APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio
10 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos
Lipnickienės ir Andžej Maciejevski teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine
tvarka išnagrinėjo apeliantų Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, Vilniaus
miesto savivaldybės tarybos ir V. R. apeliacinius
skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d.
sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus
apskrityje patikslintą ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai,
V. R., SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimo
panaikinimo, nuomos sutarties nutraukimo ir gyventojų iškeldinimo,
Kolegija,
išnagrinėjusi apeliacinius skundus, n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi su
patikslintu ieškiniu (b.l. 68-71) į teismą ir nurodė, kad atsakovas Vilniaus
miesto savivaldybės taryba 2011-02-18 priėmė sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl
socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R.“.
Šiuo sprendimu taryba nusprendė išnuomoti V. R. trijų
kambarių 68,70 kv.m. bendrojo (naudingojo) ploto socialinį būstą (duomenys
neskelbtini). 2011-03-02 atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė su V.R. S. būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.
1.39-N11/1177 (b.l. 73-76). Ieškovas mano, kad minėtas tarybos sprendimas bei
Patalpų nuomos sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų
reikalavimams ir yra neteisėti. Nurodė, kad savivaldybės socialinis būstas
nuomojamas laikantis LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir
daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nurodytų sąrašų
eiliškumo, o kiekvienas sąrašas sudaromas atsižvelgiant į asmens prašymo
įregistravimo savivaldybės institucijoje datą. Sprendimo 2011-01-03
aiškinamajame rašte nurodyta, jog į sąrašą socialinio būsto nuomai V. R. neįrašyta (b.l. 80-81). Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo 2010-03-22 sprendimu už akių buvo nutraukti nuomos teisiniai santykiai
tarp atsakovo ir V. R.. Nurodo, kad net jei V. R. ir būtų įrašyta į asmenų, turinčių teisę į socialinį
būstą, sąrašus, socialinis būstas turėtų būti nuomojamas laikantis eiliškumo. Nuomos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis
neteisėtu tarybos sprendimu, todėl minėta sutartis yra neteisėta ir turi būti
nutraukta, o gyventojai iškeldinami iš patalpų, nesuteikiant jiems kitos
gyvenamosios vietos. Sprendimo dėl socialinio būsto nuomos priėmimas yra ne
tarybos, o savivaldybės vykdomosios institucijos, t.y. administracijos
direktoriaus, kompetencija. Ieškovas teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys
neskelbtini) išnuomojimo V. R.“, nutraukti 2011-03-02 Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.
1.39-N11/1177, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir V.
R., iškeldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius
asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini),
nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos (b.l. 68-71).
Atsakovas Vilniaus
miesto savivaldybės taryba atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad
Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys
neskelbtini). Minėtame bute V. R. savo gyvenamąją vietą
buvo deklaravusi ir gyveno nuo 1975 m. kartu su motina M. S. bei
broliu J. S.. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas
2010-03-22 sprendimu už akių nusprendė nuomos teisinius santykius tarp Vilniaus
miesto savivaldybės ir V. R., M. S. ir
J. S. nutraukti bei nuomininkus iškeldinti. 2010-07-21
minėtas sprendimas buvo įvykdytas ir nuomininkai iš buto iškeldinti. 2010-07-26
V. R. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę,
nurodydama, jog skolos buvo susidariusios dėl svarbių priežasčių, pateikė
patvirtinančius dokumentus, susidariusį įsiskolinimą sumokėjo geranoriškai,
todėl prašė suteikti teisę grįžti gyventi į ginčo butą. Nurodo, kad V. R. pajamos Vyriausybės nustatyto dydžio neviršija,
nekilnojamojo turto nuomininkė neturi. Socialinių reikalų komitetas 2010-12-07 V. R. prašymui pritarė. 2011-01-20 Vilniaus miesto
savivaldybės kolegija nutarė pritarti Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus įsakymo projektui „Dėl Tarybos sprendimo projekto
„Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R.“.
2011-02-18 sprendimu Nr. 1-1987 Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė
išnuomoti V. R. socialinį būstą (duomenys neskelbtini).
Vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu, Vyriausybės
atstovas pareiškė ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl viešojo intereso
gynimo pagal LR CPK 49 str. 1 d., todėl atsakovo manymu turi būti nustatyta,
kad Tarybos sprendimas neatitinka Konstitucijos ir įstatymų, o juo remiantis
sudaryta būtent Nuomos sutartis su V. R. pažeidžia
viešąjį interesą. Ieškovas nenurodo, kaip būtent Sprendimo pagrindu sudaryta Nuomos sutartis pažeidžia viešąjį interesą, kuo
konkrečiai pasireiškia kitų, socialiai remtinų asmenų, teisių ir interesų
pažeidimas. I. N. sutarties sudarymo, ginčo butui esant
laisvam, nė vienas iš kitų teisę į socialinį būstą turinčių asmenų nepareiškė
noro išsinuomoti šį socialinį būstą. Nuomos sutartis
nepažeidžia viešo intereso ir ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Vadovaujantis
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu ieškovas turėjo motyvuotu
teikimu pasiūlyti atsakovui svarstyti ginčijamo Sprendimo panaikinimo klausimą,
tačiau to nepadarė. Be to, byla teisminga administracinės kompetencijos
teismui. Ieškovo ieškinys nenagrinėtinas teisme ir byla nutrauktina. Teismo
prašė bylą nutraukti, o bylą nusprendus nagrinėti – ieškovo ieškinį atmesti
kaip nepagrįstą (b.l. 30-34, 91-92).
Atsakovas SĮ “Vilniaus
miesto būstas” atsiliepime su ieškiniu nesutinko. Nurodė, kad Vilniaus miesto
savivaldybės taryba 2008-05-28 sprendimu Nr. 1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto
būstas“ patikėjimo teise valdyti visas Savivaldybei nuosavybės teise
priklausančias gyvenamąsias patalpas. Remiantis Tarybos sprendimu Nr. 1-1987,
atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2011-03-02 su V. R. pasirašė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos
sutartį Nr. 1.39-N11/1177. Nurodė, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigą,
t.y. sudarė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal galiojantį
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą. Pažymėjo, kad ieškovas,
vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu, turėjo
motyvuotu teikimu pasiūlyti atsakovui svarstyti ginčijamo sprendimo panaikinimo
klausimą, o atsakovui nepatenkinus ieškovo prašymą, Vilniaus miesto tarybos
sprendimas turėjo būti apskųstas LR Administracinių bylų teisenos įstatymo
nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismo prašė
ieškinį atmesti (b.l. 112-114).
Atsakovė V. R. atsiliepimu su
ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo bute nuo 1957 m. gyveno atsakovės tėvai.
Atsakovė ginčo bute gyvena nuo pat gimimo. Paaiškino, kad įsiskolinimas už butą
susidarė dėl sunkios materialinės padėties, kadangi atsakovė turėjo prižiūrėti
savo motiną, kuri turėjo psichinę negalią, dėl ko atsakovė turėjo palikti
darbą. Atsakovė sumokėjo susidariusį įsiskolinimą ir pateikė prašymą suteikti
teisę jai grįžti gyventi į ginčo butą. 2011-03-02 ginčo butas buvo išnuomotas
atsakovei (b.l. 115-116).
II.
Pirmosios instancijos teismo
priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16
d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas panaikino Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys
neskelbtini), išnuomojimo V. R.“, nutraukė 2011-03-02 Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr.
1.39-N11/1177, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir V.
R., likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu
atveju V. R. atitiko Įstatymo sąlygas socialiniam būstui
gauti pagal gaunamų pajamų dydį ir pagal tai, kad ji neturėjo nuosavybės teise
priklausančio būsto, tačiau V. R. niekada nebuvo įrašyta
į eilę socialiniam būstui gauti. Savivaldybės socialiniam fondui
priklausantis būstas nuomojamas pagal įstatymo nustatyta tvarka laikantis eiliškumo pagal atskirų
kategorijų sąrašus, išskyrus įstatyme
numatytas išimtis, tačiau byloje nėra duomenų, kad V. R. galėtų
būti priskirta prie tų asmenų, kuriems taikytina išimtis. Teismas
nurodė, kad tai, kad socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini),
išnuomojimas V. R. prieštarauja Įstatymui buvo nurodyta ir
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos
departamento 2011-01-03 aiškinamajame rašte (b.l. 13). Teismas konstatavo, kad
nors V. R. nuo gimimo gyveno ginčo būste, tačiau ši
aplinkybė nėra esmingai svarbi, sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomos
sutarties sudarymo.
Teismas netenkino ieškovo reikalavimo iškeldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems
priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos
gyvenamosios vietos. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo
2010-03-22 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1378-535/2010, kuriuo nuspręsta
iškeldinti V. R. yra įvykdytas, V. R. į
ginčo butą nebuvo įsikėlusi, kaip paaiškino teismo posėdžio metu, ji gyvena pas
kaimynus.
III.
Apeliacinių skundų teisiniai
argumentai
Apeliaciniu
skundu ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (b.l. 158-160) prašo
panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo civilinėje
byloje Nr. 2-13498-430/2011 dalį, kuria ieškovo ieškinio reikalavimas
iškeldinti V. R. ir kitus, kartu su ja gyvenančius,
asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini),
nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos atmestas ir priimti naują sprendimą –
ieškinį tenkinti, likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo manymu, teismo sprendimo
dalis, kuria ieškinys atmestas, t.y. netenkintas prašymas iškeldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys
neskelbtini), nesuteikiant kitos
gyvenamosios vietos, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai
vertino įrodymus, taikė ir
aiškino procesinės bei materialinės teisės normas, kas lėmė neteisėto ir
nepagrįsto teismo
sprendimo priėmimą. Apeliantas (ieškovas) nesutinka su teismo išvada, kad V. R. į ginčo butą nebuvo įsikėlusi, o kaip
paaiškino teismo posėdžio metu, gyvena pas kaimynus. Nurodė, kad byloje esančių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad
V. R. gyvena ginčo bute. Tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir,
priimdamas sprendimą, į juos neatsižvelgė. Todėl nėra aišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas konstatavo, kad atsakovė V. R. į ginčo butą nėra įsikėlusi. Atkreipė
dėmesį į tai, kad
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-03-22 sprendimas civilinėje byloje
Nr.2-1378-535/2010 buvo
įvykdytas 2010-07-21 (2010-07-21 iškeldinimo protokolas Nr.0011/10/02692), t.y. dar iki
ginčijamo tarybos 2011-02-18 sprendimo, kuriuo nuspręsta išnuomoti socialinį būstą, priėmimo
dienos.
Atsiliepimu
į apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą atsakovas SĮ Vilniaus miesto būstas
(b.l. 205-206) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m.
gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tačiau nenurodė kokį
sprendimą turėtų priimti teismas bei nenurodė ar sutinka su apelianto (ieškovo)
apeliaciniu skundu ar ne. Nurodė, kad apsigyventi
savivaldybės gyvenamojoje patalpoje pagrindas yra nuomos sutartis (LR valstybės
paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti
įstatymo 2 str. 6, 7 d., LR CK 6.576 str.).
2011 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto
savivaldybės taryba sprendimu Nr.1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R." 2 p. įpareigojo SĮ „Vilniaus miesto būstas" per du mėnesius nuo
sprendimo priėmimo dienos sudaryti su V. R. socialinio
būsto (duomenys neskelbtini)gyvenamųjų patalpų
nuomos sutartį. Vykdydami Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos sprendimo įpareigojimą 2011 m. kovo 2 d. SĮ „Vilniaus
miesto būstas" pasirašė su Veronika R. S. būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, kurios
pagrindu V. R. už užmokestį išnuomotos socialinio būsto gyvenamoji patalpa adresu (duomenys
neskelbtini). Mano, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas" tinkamai įvykdė savo pareigą, t.y.
sudarė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal
galiojantį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą.
Atsiliepimu į apelianto
(ieškovo) apeliacinį skundą atsakovė V. R. (b.l. 193-195)
su apelianto (ieškovo) Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu
visiškai nesutinka, nes jis pažeidžia V. R. konstitucines
teises, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o jos ir Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos apeliacinius skundus tenkinti. Mano, kad Vilniaus miesto 1
apylinkės teismas nevisapusiškai ištyrė nagrinėjamai bylai reikšmingas
aplinkybes, formaliai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė
neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad ginčo bute V. R. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi ir teisėtai
gyveno jau nuo 1975 m. kartu su motina M. S. bei broliu J. S.. Atsakovė V. R. teismo posėdžių
metu teigė ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d.
sprendime nustatė, kad atsakovė ginčo bute gyveno nuo pat gimimo, t.y. nuo 1958
m. Pabrėžė, kad priimant sprendimus, savivaldybės taip pat turi vadovautis ir
Vietos savivaldos įstatymo 4 str. įtvirtintais principais - savivaldybės
institucijų ir valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus
orumo, jo teisiu ir laisvių, lygių galimybių. Mano, kad nagrinėjamoje byloje
negalima ignoruoti po V. R. iškeldinimo paaiškėjusių
faktinių aplinkybių, dėl kokių priežasčių kurį laiką nebuvo sumokėtas nuomos
mokestis bei komunalinių paslaugų mokesčiai, t.y. būtent dėl sunkios finansinės
padėties, rūpinantis ir prižiūrint sergančią motiną. Vilniaus miesto
savivaldybės taryba, įvertinusi visas vietos sąlygas ir aplinkybes, santykių
specifiką, galėjo ir savarankiškai sprendė dėl teisės į socialinio būsto nuomą
suteikimo. Teigia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje turėjo būti nustatyta, jog
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas neatitinka Konstitucijos ir
įstatymų, o juo remiantis sudaryta būtent nuomos sutartis su V.
R. pažeidžia viešąjį interesą. Mano, kad teismo pateikiami motyvai dėl
viešo intereso šioje byloje pažeidimo yra formalūs ir nepakankami,
nevisapusiškai ištyrus faktines aplinkybes bei neatsižvelgiant į formuojamą
teismų praktiką bylose dėl asmenų iškeldinimo iš socialinio būsto. Pažymėjo,
kad ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nurodė, o teismas
nepasisakė, kaip būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo pagrindu
sudaryta nuomos sutartis pažeidžia viešąjį interesą, kuo konkrečiai pasireiškia
kitų, socialiai remtinų asmenų, teisių ir interesų pažeidimas, kokiu būdu šiuo
konkrečiu nagrinėjamu atveju pakertamas pasitikėjimas valstybe. Paminėjo, kad
nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog iki nuomos sutarties su V. R. sudarymo (nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. kovo
2d.) ginčo butui esant laisvam kiti, teisę į socialinį būstą turintys asmenys,
būtų pareiškę norą išsinuomoti šį socialinį būstą, kad teisę išsinuomoti ginčo
butą jam esant laisvam turėtų pirmas sąraše esantis asmuo.
Vilniaus
miesto savivaldybės taryba atsiliepimo į apelianto (ieškovo) Vyriausybės atstovo
Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą nepateikė.
Apeliaciniu skundu apeliantė
(atsakovė) V. R. prašo teismo panaikinti Vilniaus
miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą-ieškinį atmesti (b.l. 177-181). Mano, kad minėtas teismo sprendimas
yra nepagrįstas, neteisėtas, pažeidžiantis V. R. konstitucines
teises. Teigia, kad ji atitiko LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo sąlygas
socialiniam būstui gauti, jos pajamos yra minimalios, ji neturi jokio turto.
Tokiu atveju jai, V. R., priklausė teisė išsinuomoti
socialinį būstą nuo motinos mirties, tai yra nuo 2010-07-12, o viešasis
interesas, sudarius socialinio buto nuomos sutartį su asmeniu, atitinkančiu
Įstatymo sąlygas, negalėjo būti pažeistas. Apeliantės nuomone, teismas
privalėjo išnagrinėti aplinkybes susijusias su atsakovės apsigyvenimu bute iki
nuomos sutarties sudarymo, su faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su
atsakovės gyvenimo sąlygomis, konkrečia situacija. Apeliantė teigia, kad
neteisinga teismo išvada, kad nėra svarbi ta aplinkybė, jog V.
R. gyveno ginčo būste nuo gimimo. Ypatingai sunki turtinė padėtis neleido V. R. mokėti tinkamai už buto (duomenys neskelbtini),
komunalines paslaugas. Mano, kad teismas privalo vertinti konkrečias
susiklosčiusias aplinkybes
ir nustatyti, kad teisė nuomotis butą priklausė atsakovei iki motinos M. S. mirties ir po Salmanovič mirties. Apeliantė mano, kad ji įvykdė sąlygas, apie
kurias kalbama CK 6.602 str. 2 d. Mirus nuomos teisės turėtojui, vadovaujantis LR CK 6.602
str. 2 d. nuomos sutartis liko pakeista. Mirus nuomos turėtojui atsakovė liko gyventi
socialiniame būste. Todėl teismas neteisingai taikė įstatymą. V. R. neturėjo būti įrašyta
ankščiau į eilę, nes jai socialinis bustas jau buvo suteiktas. Teisiniai santykiai,
tarp buto savininko, tai yra Vilniaus miesto savivaldybės ir nuomotojos, tai yra V. R., mirus M. S., nenutrūko. Teigia, kad atsakovė
neturėjo būti įrašyta į eilę, nes iki 2010-07-21 ją, ir Vilniaus miesto savivaldybę
siejo nuomos santykiai, kurie atsirado nuo 1958 metų. Mano, kad teismas
formaliai aiškino
įstatymą, visiškai neatsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes. Pažymėjo,
kad teismas nenustatė atsakovės kaltės, dėl kurios nutrauktina nuomos sutartis.
Nutraukti nuomos sutartį, kuri sudaryta nekomerciniais pagrindais, nenustačius nuomos
teisės turėtojo kaltės, galima tik įstatyme nustatytais atvejais ( LR CK 6.615,
6.616 str.). Nepagrįsta teismo išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba,
priimdama ginčijamą Sprendimą, iškreipė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti
ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas ir pažeidė
kitų, socialiai remtinų asmenų, teises ir interesus. V. R. ir Vilniaus miesto
savivaldybę jau siejo nuomos santykiai, kurie buvo nutraukti dėl priežasčių,
nepriklausančių nuo V. R. valios. Apeliantei teisė išnuomoti socialinį
būstą jau buvo pripažinta ir suteikta. Mirus V. R. motinai, jai vadovaujantis LR CK
normomis, priklausė teisė pratęsti nuomos sutartį. Dėl šios priežasties kitų socialiai remtinų
asmenų teisės nebuvo pažeistos. Viešas interesas būtų pažeistas, jei atsakovė neatitiktų įstatymo
sąlygų, tai yra jai priklausytų turtas, arba pajamos būtų didesnės nei LR Vyriausybės nutarime.
Teisė nuomotis socialinį butą priklausė atsakovei nuo 1958 metų. Mano, kad šios
aplinkybės yra svarbios, aiškinant ar buvo pažeistas viešas interesas.
Atsiliepimu į apeliantės V. R. apeliacinį skundą atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“
pilnai palaiko 2012-01-16 apeliantės apeliacinį skundą ir sutinka su pateikto
skundo argumentais (b.l. 197). Prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo
ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliaciniu
skundu apeliantas (atsakovas) Vilniaus miesto savivaldybės taryba (b.l.
165-168) prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m.
gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti
kaip nepagrįstą. Mano, kad teismas neįvertino visų atsakovo argumentų,
neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir faktų, formaliai aiškino teisės
aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Atkreipė
dėmesį, kad Vilniaus miesto 1
apylinkės teismas 2011 m. gruodžio
16 d. sprendimu, tenkinęs ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
ieškinį dalyje ir
panaikinęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą
Nr. 1-1987 „Dėl
socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R." bei nutraukęs 2011 m. kovo 2 d. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177,
netenkino ieškovo
reikalavimo dėl nuomininkės V. R. iškeldinimo
iš ginčo buto. Akcentavo,
kad Buto priėmimo ir perdavimo aktas nėra nuginčytas ir panaikintas, yra galiojantis, o V. R. ginčo gyvenamųjų patalpų nėra atlaisvinusi, nėra jų grąžinusi
Vilniaus miesto savivaldybei. Atkreipė dėmesį, jog remiantis byloje esančiais rašytiniais
įrodymais, darytina išvada, kad atsakovė V. R. pas kaimynus gyveno laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 21 d.
iki 2011 m. kovo 31 d., t.y. nuo iškeldinimo iš ginčo buto, vykdant Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą už akių civilinėje byloje 2-1378-535/2010, iki
aukščiau minėto Buto priėmimo ir perdavimo akto pasirašymo dienos. Tačiau sudarius ginčijamą nuomos
sutartį bei pasirašius Buto priėmimo ir perdavimo aktą, atsakovė įgijo teisę
grįžti gyventi į gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), ir nuo minėtos datos iki šiol vėl
naudojasi ginčo butu, moka nuomos mokestį, komunalinius ir kitų paslaugų
mokesčius. Mano, kad palikus galioti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16
d. sprendimą, susidarytų tokia situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo ir toliau naudosis
ginčo butu, kadangi, vadovaujantis CK 6.610 str., asmenys iš gyvenamosios patalpos gali būti
iškeldinti tik teismo tvarka. Remiantis tuo, laikytina, kad skundžiamas teismo sprendimas
neatitinka CK 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo principų, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Nurodė, kad
Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 15 d.
numatyta, jog socialinio būsto fondo sudarymas, socialinio būsto nuoma yra
savarankiška savivaldybės funkcija. Pabrėžė,
kad priimant sprendimus, savivaldybės taip pat turi vadovautis ir Vietos savivaldos įstatymo 4 str. įtvirtintas principais.
Vienas iš jų - žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principas - savivaldybės institucijų ir
valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo,
jo teisių ir laisvių, lygių galimybių. Todėl
Vilniaus miesto savivaldybės taryba, įvertinusi visas vietos sąlygas ir aplinkybes, santykių specifiką, galėjo
ir savarankiškai sprendė dėl teisės į socialinio būsto nuomą suteikimo. Visų pirma, priimant skundžiamą Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos sprendimą, buvo įvertinta ir atsižvelgta į
aplinkybių visumą, t.y. kad V. R. su šeima bute (duomenys
neskelbtini) gyveno nuo gimimo
(deklaruota nuo 1975 m.), o 2010 m. kovo 22 d. teismo sprendimu iškeldinta iš ginčo buto buvo vien dėl susidariusių
įsiskolinimų, kuriuos vėliau sumokėjo. V. R., vadovaujantis teisės aktais, laikytina socialiai
remtina, jos pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų dydžių, nekilnojamojo turto neturi, iškeldinta
iš buto apsistojo pas kaimynus, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo. Todėl
suprantama, jog Vilniaus miesto savivaldybės neigiamas sprendimas dėl teisės į socialinio būsto patvirtinimą, būtų nulėmęs
neproporcingą V.
R. interesų
pažeidimą. Pažymėjo, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis
naudojimas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės i būstą
klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1547/2002;
2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010). Nagrinėjamoje byloje,
nors nebuvo nustatyta, kad V. R. remontavo
ar gerino ginčo
gyvenamąsias patalpas, tačiau negalima ignoruoti po V. R. iškeldinimo paaiškėjusių faktinių aplinkybių, dėl kokių
priežasčių kurį laiką nebuvo sumokėtas nuomos
mokestis bei komunalinių paslaugų mokesčiai, t.y. būtent dėl sunkios finansinės
padėties, rūpinantis ir prižiūrint sergančią motiną. Pažymėjo, kad ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje neįrodė, o teismas nepasisakė, kaip
būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo pagrindu sudaryta
nuomos sutartis pažeidžia viešąjį interesą, kuo konkrečiai pasireiškia kitų, socialiai remtinų asmenų, teisių ir interesų
pažeidimas, kokiu būdu šiuo konkrečiu nagrinėjamu
atveju pakertamas pasitikėjimas valstybe. Paminėjo, kad nagrinėjamoje
byloje nebuvo nustatyta, jog iki nuomos sutarties su V. R. sudarymo (nuo 2010 m. liepos
21 d. iki 2011 m. kovo 2 d.) ginčo butui
esant laisvam kiti, teisę į socialinį būstą turintys asmenys, būtų pareiškę norą išsinuomoti šį socialinį būstą. Mano,
jog teismas skundžiamame sprendime
nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra pažeistas viešasis interesas, todėl nepagrįstai bei
neteisingai nustatė, jog ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus
apskrityje turėjo teisę kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą.
Atsiliepimu į apeliantų (atsakovų) Vilniaus miesto savivaldybės
tarybos ir V. R. apeliacinius skundus Vyriausybės atstovas
Vilniaus apskrityje prašo atmesti šiuos atsakovų apeliacinius skundus, o
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo dalį, kuria ieškovo
ieškinys patenkintas, palikti nepakeistą (b.l. 188-1191).
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinio skundo
ieškovas sutinka su apelianto argumentais, kad byloje pateikti įrodymai leidžia
daryti išvadą, jog atsakovė – V. R. ginčo bute
gyvena. Pažymėjo, jog nuostata, kad savivaldybės veikia laisvai ir
savarankiškai, negali būti atsiejama nuo LR Konstitucijos 120 str. 2 d.
įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra
saistomi Konstitucijos bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Todėl
savivaldybės institucijos priimdamos sprendimus, privalo atsižvelgti į teisės
aktus, reglamentuojančius savivaldybės funkcijų įgyvendinimą. Mano, kad teismas
pagrįstai konstatavo, jog atsakovė V. R. į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašus nebuvo
įrašyta, o sprendimą išnuomoti socialinį būstą priėmė savivaldybės institucija,
neturinti tokių įgaliojimų. Ieškovo manymu, teismas tinkamai aiškino teisės
aktų nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas tarybos sprendimas yra
neteisėtas. Teigia, kad taryba, priimdama sprendimą išnuomoti socialinį būstą V. R., kuri nėra įrašyta į asmenų, turinčių
teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašus, iš esmės iškreipė LR valstybės paramos
būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti)
įstatymo nuostatas ir pažeidė kitų, socialiai remtinų asmenų, teises ir interesus.
Mano, kad Patalpų nuomos sutartis yra neteisėta (patalpos išnuomotos asmeniui,
neatitinkančiam Įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų), todėl turi būti
nedelsiant nutraukta, o gyventojai iškeldinami iš patalpų, nesuteikiant jiems
kitos gyvenamosios vietos. (CK 6.610 str.). Nurodė, kad Vyriausybės atstovas
gina visų žmonių, įrašytų į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą,
sąrašus, teises. Teismo sprendime konstatuota, kad į asmenų, turinčių teisę
išsinuomoti socialinį būstą, sąrašus yra įrašyta daugiau kaip 5000 asmenų.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė tik įrodymą, jog ginčo butas buvo
siūlomas ir kitam, į sąrašus įrašytam asmeniui, tačiau nepateikė jokių įrodymų,
kad pastarajam asmeniui atsisakius siūlomo buto, šis butas buvo siūlytas
kitiems, į sąrašus įrašytiems, asmenims ir visi asmenys šio buto atsisakė.
Dėl V. R. apeliacinio skundo Vyriausybės atstovas
Vilniaus apskrityje pažymėjo, jog tam kad asmeniui būtų galima išnuomoti
socialinį būstą nepakanka vien to, kad asmens pajamos ir turtas neviršija
nustatytų dydžių. Atsakovė nebuvo įrašyta į asmenų, turinčių teisę į socialinio
būsto nuomą, sąrašus, o teisę išsinuomoti socialinį būstą įgytų tik tada, kai
būtų įvykdytos visos tam būtinos sąlygos. Nurodo, kad V. R. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl įsiskolinimų
susidarymo priežasčių, dėl nuomos sutarties pakeitimo nuomininkui mirus ir pan.
nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, nes nuomos sutartis buvo
nutraukta dar prieš M.
S. mirtį 2010-03-22
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu už akių (civ. b. Nr.
2-1378-535/2010), kuris yra įsiteisėjęs ir įvykdytas. Įsiteisėję teismo
sprendimai turi prejudicinę galią, todėl V. R. nurodytos aplinkybės, susiklosčiusios prieš tai buvusių ir minėtu
teismo sprendimu nutrauktų nuomos teisinių santykių metu (iki naujos 2011-03-02
patalpų nuomos sutarties sudarymo), neturi būti vertinamos. Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimas Nr.1-1987 ir jo pagrindu 2011-03-02 sudaryta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis
Nr. 1.39-N11/1177 nėra prieš tai galiojusios ir Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo sprendimu už akių nutrauktos sutarties pratęsimas/pakeitimas. Teigia,
kad įsiteisėjus teismo sprendimui nuomos teisiniai santykiai tarp V. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės nutrūko, o
2011-03-02 buvo sudaryta nauja
Socialinio būsto nuomos
sutartis.
Atsiliepimu į apelianto Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį
skundą atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pilnai palaiko 2012-01-16
apeliantės apeliacinį skundą ir sutinka su pateikto skundo argumentais (b.l. 201).
Prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
IV. Apeliacinio
teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vyriausybės
atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinis skundas tenkintinas, o atsakovų
apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinio
proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo
ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo
teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir
teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje
ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos
teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms
faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į
apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina,
ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.). Ši
byla nagrinėjama ieškovo ir atsakovų pateiktų apeliacinių skundų ribose.
Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad atsakovų apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir nesudaro
pagrindo panaikinti teismo sprendimą, o ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas.
Dėl ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinio
skundo
Apelianto Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tvirtinimu, pirmosios
instancijos teismas atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl iškeldinimo nevisapusiškai
ir neobjektyviai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus, susijusius su V. R. ir kitų asmenų gyvenimu ginčo bute, o
priimdamas sprendimą, į juos neatsižvelgė, kas sąlygojo netinkamą materialinės
teisės normų taikymą.
Su šiais ieškovo
apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia
daryti priešingą nei teismas padarė išvadą, t.y., kad atsakovė gyvena ginčo
bute. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dalyje dėl
atsakovės iškeldinimo nurodė, kad netenkina šio reikalavimo, nes remiantis
teismo sprendimu atsakovė yra iškeldinta iš ginčo buto, į jį nebuvo įsikėlusi,
o teismo posėdyje nurodė, kad gyvena pas kaimynus. Kolegijos vertinimu, byloje
esančių įrodymų visuma paneigia teismo išvadą. Byloje esantys duomenys
patvirtina, kad V.
R. gyvena ginčo bute.
T.y. 2011-03-31 buto
perdavimo ir priėmimo aktas Nr. N-5.22-1177 (b.l. 10), kuriame nurodyta, kad SĮ
„Vilniaus miesto būstas" bei V. R., vadovaudamiesi Socialinio būsto nuomos sutartimi, perdavė ir priėmė butą adresu (duomenys neskelbtini); Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Teisės departamento 2011-07-20 pažyma Nr. 40 (b.l. 36), kurioje nurodyta, kad V. R. tikrai gyvena adresu (duomenys neskelbtini); teismo lydraščiai su atsiliepimų nuorašais (b.l. 65, 95), kuriuose
nurodytas adresas ((duomenys neskelbtini)). V. R. atsiliepime
į ieškinį, kuris buvo pateiktas teismui posėdžio metu, taip pat nurodė, „aš gyvenu bute esančiame (duomenys
neskelbtini)" (b.l. 115). Atsiliepime
bei apeliaciniame skunde, atsiliepimuose į apeliacinius skundus taip pat
nurodytas atsakovės adresas –(duomenys
neskelbtini) (b.l. 177-181, 193-195)
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su
atsakovės gyvenimu ginčo bute, todėl padarė nepagrįstą, kad nėra teisinio
pagrindo atsakovės iškeldinimui. Dėl nurodyto, naikintina Vilniaus miesto 1
apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo dalis, kuria ieškovo ieškinio
reikalavimas iškeldinti V. R. ir kitus,
kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys
neskelbtini), nesuteikiant kitos
gyvenamosios vietos atmestas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas –
ieškovo reikalavimas šioje dalyje tenkinamas.
Dėl
V. R. apeliacinio skundo
Apeliantė (atsakovė)
V. R. teigia, kad ji atitiko LR Valstybės paramos būstui
įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti)
įstatymo sąlygas socialiniam būstui gauti – jos pajamos minimalios, ji neturi
jokio nuosavo turto. Ji teigia, kad teisė išsinuomoti socialinį būstą jai
priklausė nuo motinos mirties, tai yra nuo 2010-07-12. Pažymėjo, kad teismas neteisingai
taikė įstatymą, jis privalėjo išnagrinėti aplinkybes, susijusias su atsakovės
apsigyvenimu bute iki nuomos sutarties sudarymo, su faktinėmis aplinkybėmis,
susijusiomis su atsakovės gyvenimo sąlygomis, konkrečia situacija, privalėjo
konstatuoti, kad pareiškėja gyveno nuomos pagrindais socialiniame būste iki
2010-07-21. Mirus nuomos teisės turėtojui, vadovaujantis LR CK 6.602 str. 2 d.
nuomos sutartis liko pakeista, atsakovė liko gyventi socialiniame būste.
Apeliacinės
instancijos teisėjų kolegija atmeta apeliantės (atsakovės) V.
R. argumentus, kad ji atitiko LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo sąlygas
socialiniam būstui gauti. Tam, kad būtų galima išsinuomoti socialinį būstą,
nepakanka duomenų apie tai, kad asmens pajamos ir turtas neviršija nustatytų
dydžių. LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams
namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymo) 11 str. 3 d.
numato, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal
šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje
nurodytus atvejus. Taigi, asmuo dar turi būti įrašomas į asmenų, turinčių teisę
į socialinio būsto nuomą, sąrašus. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje
nėra įrodymų, kad V. R. būtų buvusi įrašyta į asmenų
turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, taip pat nėra duomenų, kad V. R. būtų priskirta prie tų asmenų, kuriems taikytina
išimtis (Įstatymo 11 str. 6 d.), dėl ko jai galėtų būti nuomojamas socialinis
būstas nesilaikant Įstatyme numatyto eiliškumo, t.y., kad ji būtų netekusi
būsto dėl gaisro, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios
nepriklausančių aplinkybių, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės
teise neturi kito tinkamo gyventi būsto, kad ji augina penkis ir daugiau vaikų,
ar ji yra iš tos šeimos, kuriai vienu kartu gimsta trys ir daugiau vaikų, kad
yra vieniša judėjimo negalią turintis asmuo. Dėl nurodyto pagrįsta pirmosios
instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimas Nr.1-1987 ir jo pagrindu 2011-03-02 sudaryta Socialinio būsto
gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.39-N11/1177 priimta pažeidžiant
Įstatymo 11 str. 3 d. numatytą reikalavimą, kuris numato, kad savivaldybės
socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo.
Atmestini
apeliantės V. R. argumentai, kad teisė
išsinuomoti socialinį būstą jai priklausė nuo motinos mirties, tai yra nuo
2010-07-12, kad teismas privalėjo konstatuoti, jog pareiškėja gyveno nuomos
pagrindais socialiniame būste iki 2010-07-21. Nagrinėjamoje byloje nuomos
sutartis buvo nutraukta dar prieš V. R. motinos M. S. mirtį, t.y. 2010-03-22 Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo sprendimu už akių (civilinė byla Nr.2-1378-535/2010), kuris yra
įsiteisėjęs ir įvykdytas. Įsiteisėjus teismo sprendimui, nuomos teisiniai
santykiai tarp V. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės
nutrūko, o 2011-03-02 sudaryta nauja ginčijama Socialinio būsto
nuomos sutartis, kuri nėra prieš tai galiojusios ir Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo sprendimu už akių nutrauktos sutarties pratęsimas ar pakeitimas. Remiantis
išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su atsakovės
apsigyvenimu socialiniame bute iki nuomos sutarties sudarymo ir teisingai taikė
Įstatymą bei padarė teisėtą išvadą, jog tai, kad V. R. nuo
gimimo gyveno ginčo būste nėra esmingai svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą
dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, nes šalių nuomos teisiniai
santykiai buvo nutraukti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Remiantis išdėstytu, apeliacinės
instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliantės
(atsakovės) apeliacinį skundą tais argumentais, kad ji atitiko Įstatymo sąlygas
socialiniam būstui gauti, kad jai teisė išsinuomoti socialinį būstą priklauso
nuo motinos mirties, t.y. nuo 2010-07-12, kad teismas neišnagrinėjo aplinkybių,
susijusių su V. R. apsigyvenimu bute iki nuomos sutarties
sudarymo ir neteisingai taikė įstatymą.
Teismas
nevertina apeliantės (atsakovės) nurodomų aplinkybių, dėl kurių susiformavo jos
ypatingai sunki turtinė padėtis, dėl ko ji negalėjo tinkamai ir laiku mokėti už
buto, esančio (duomenys neskelbtini) komunalines paslaugas. Šios aplinkybės ir
įrodymai nėra reikšmingi šios bylos nagrinėjimui, jie galėjo turėti įtakos
atsakovės atsikirtimams į pareikštą ieškinį civilinėje byloje Nr.2-1378-535/2010,
kurioje teismas priėmė sprendimą už akių - nutraukė nuomos teisinius santykius
tarp Vilniaus m. savivaldybės ir M. S., V.
R. ir J. S. bei nusprendė iškeldinti atsakovus M. S., V. R., J. S. su
jiems priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus m. savivaldybei,
esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Minėtas
teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir įvykdytas.
Atmestinas
apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės
kaltės, dėl kurios nutrauktina nuomos sutartis, o nenustačius nuomos turėtojo
kaltės, nutraukti nuomos sutartį, kuri sudaryta nekomerciniais pagrindais, yra
galima tik įstatyme nustatytais atvejais (LR CK 6.615, 6.616 str.). Pažymėtina,
kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2011-02-18 sprendimo Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini)
išnuomojimo V. R.“ ir šio sprendimo pagrindu sudarytos
nuomos sutarties teisėtumo klausimas, kilęs ginčas dėl socialinio būsto
suteikimo tvarkos įgyvendinimo teisėtumo, o ne nuomos sutarties nutraukimo dėl
nuomos turėtojo kaltės klausimas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas
dalyje, kurioje buvo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2011-02-18 sprendimas Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini)
išnuomojimo V. R.“ ir nutraukta 2011-03-02
Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.39-N11/1177,
sudaryta tarp SĮ „Vilniaus miesto BŪSTAS“ ir V. R. yra
pagrįstas ir teisėtas.
Apeliacinės
instancijos teismas konstatuoja, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvada, kad suteikiant V. R. socialinį būstą nesant visų
įstatyme nustatytų sąlygų bei kitų sąlygų, kurios galėtų būti svarstomos
suteikiant teisę į nuomą, jos interesams buvo suteikta prerogatyva ir tuo pačiu
pažeisti kitų teisę į socialinio būsto nuomą turinčių ir į savivaldybės sąrašus
įtrauktų kitų asmenų interesai. Byloje nustatyta, jog į asmenų, turinčių teisę
išsinuomoti socialinį būstą, sąrašus yra įrašyta daugiau kaip 5000 asmenų (b.l.
136). Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė tik vieną įrodymą – raštą,
jog ginčo butas buvo siūlomas ir kitam, į sąrašus įrašytam asmeniui (b.l.
140-142), tačiau byloje nėra įrodymų, kad pastarajam asmeniui atsisakius
siūlomo socialinio buto, šis butas buvo siūlytas kitiems, į sąrašus įrašytiems
asmenims ir šie asmenys šio buto atsisakė. Remiantis išdėstytu, apeliacinės
instancijos teismas atmeta apeliantės (atsakovės) V. R. argumentus,
kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vilniaus miesto
savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą iškreipė LR Valstybės
paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti
(modernizuoti) įstatymo nuostatas ir pažeidė kitų socialiai remtinų asmenų,
teises ir interesus.
Atsižvelgiant į
išdėstytą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio
pagrindo tenkinti apeliantės (atsakovės) apeliacinį skundą, todėl jis
atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl Vilniaus
miesto savivaldybės tarybos apeliacinio skundo
Apeliantas nurodo,
kad teismas neįvertino visų atsakovo argumentų, reikšmingai bylai argumentų,
formaliai aiškino teisės aktų nuostatas, dėl ko priimtas teismo sprendimas yra
nepagrįstas.
Apeliantas (atsakovas) Vilniaus miesto
savivaldybės taryba teigia, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 15 d.
numatyta, jog socialinio būsto fondo sudarymas, socialinio būsto nuoma yra
savarankiška savivaldybės funkcija, pripažįstama savivaldybės institucijų veiklos
laisvė ir savarankiškumas, kai įgyvendinant įstatymus priimami atitinkami
sprendimai. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės taryba, įvertinusi visas vietos sąlygas ir
aplinkybes, santykių specifiką, galėjo ir savarankiškai sprendė dėl teisės į
socialinio būsto nuomą suteikimo. Mano, kad sprendimas, priimtas vykdant savarankiškas
savivaldybės funkcijas, yra pagrįstas ir teisėtas. Vilniaus miesto savivaldybei
nesikreipus į teismą dėl nuomininkų iškeldinimo dėl susidariusių įsiskolinimų, V. R., kaip nuomininkė,
būtų nepertraukiamai gyvenusi ginčo bute; įsiskolinimai už ginčo buto nuomą susidarė ne dėl V. R. kaltės ar aplaidumo, tačiau susiklosčius sunkioms finansinėms aplinkybėms
šeimoje, susirgus V. R. motinai, o šios aplinkybės bei jas patvirtinantys
įrodymai buvo gauti tik 2010 m. liepos 26 d., t.y. jau įvykdžius teismo
sprendimą ir nuomininkus iškeldinus; V. R., vadovaujantis teisės
aktais, laikytina socialiai remtina, jos pajamos neviršija
Vyriausybės nustatytų dydžių, nekilnojamojo turto neturi, iškeldinta iš buto
apsistojo pas kaimynus, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo. Nagrinėjamoje
byloje, apelianto nuomone, negalima
ignoruoti po V. R. iškeldinimo paaiškėjusių faktinių aplinkybių,
dėl kokių priežasčių kurį laiką nebuvo sumokėtas nuomos mokestis bei komunalinių paslaugų mokesčiai, t.y.
būtent dėl sunkios finansinės padėties, rūpinantis ir prižiūrint sergančią
motiną. Mano, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai, neįvertinęs
esminių nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, panaikino ginčytą Vilniaus
miesto savivaldybės tarybos sprendimą bei nutraukė jo pagrindu sudarytą nuomos
sutartį.
Apeliacinės instancijos
teismo vertinimu, tai kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali
būti atsiejama nuo LR Konstitucijos 120 str. 2 d. įtvirtintos nuostatos, kad
savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijos bei
įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Todėl savivaldybės institucijos
priimdamos sprendimus, privalo atsižvelgti į teisės aktus, reglamentuojančius
savivaldybės funkcijų įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas daro
išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas esmines bylos
faktines aplinkybes, tai kad V. R., gyvenant socialiniame
būste, nebuvo tinkamai mokami mokesčiai už komunalinius patarnavimus, butas,
kaip paaiškino teismo posėdžio metu pati V. R. yra labai
apleistas, ji neturi nepilnamečių vaikų, todėl teismas pagrįstai konstatavo,
jog nesusiformavo ir kitos sąlygos, kurios galėtų būti svarstomos suteikiant
teisę į nuomą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra kitokios faktinės
aplinkybės nei bylose, kuriomis apeliantas remiasi: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis 2006-12-16 civilinėje byloje Nr. 3K-3-1547/2002, Lietuvos
Aukščiausiojo teismo nutartis 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-410/2010. Šiose bylose kasacinis teismas pasisakė, kad ilgalaikis
socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint,
atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į
nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti teisės į būstą
klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes
užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams
vaikams. Taigi, kasacinis teismas apelianto (atsakovo) nurodytose nutartyse
ilgalaikį socialinio būsto patalpų faktinį naudojimą siejo su patalpų priežiūra,
remontu bei atsiskaitymu už atitinkamas komunalines paslaugas. Todėl
apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atmestinas apelianto (atsakovo)
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos argumentas, kad tik ilgalaikis socialinio
būsto patalpų faktinis naudojimas suformuoja pareigą vietos savivaldos
institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą. Nagrinėjamu atveju
atsakovė V. R. (kartu su kitais kartu gyvenančiais
asmenimis) būtent dėl pareigos mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų
mokesčius nevykdymo buvo iškeldinta iš nuomojamų patalpų (duomenys neskelbtini).
Minėtoje civilinėje byloje 2-1378-535/2010 ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė
prašė teismo nutraukti nuomos teisinius santykius tarp ieškovo ir atsakovų dėl
buto, (duomenys neskelbtini) ir iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu
turtu iš minėto buto. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovai
pažeidžia ieškovo teisę valdyti, naudoti jam priklausantį turtą tinkamai, kad
yra pažeidžiami kitų asmenų, siekiančių gauti socialinį būstą interesai. Teismas
konstatavo, kad atsakovai netinkamai vykdo prievoles pagal sutartį, nuomos
mokesčio skola nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2010 m. vasario mėn. sudaro 3 491,74
Lt. Atsakovai buvo įspėti dėl skolos sumokėjimo, tačiau iki 2010-03-22
(Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo už akių priėmimo dienos) skolos
neapmokėjo. Šios aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiame teismo sprendime,
nagrinėjant anksčiau vykusią bylą, todėl šios aplinkybės neįrodinėjamos iš
naujo kitose bylose (CPK 182 str. 2 d.). Apeliantas (atsakovas) apeliaciniame
skunde nurodo, kad V. R. būtų nepertraukiamai gyvenusi
ginčo bute, jei Vilniaus miesto savivaldybė būtų nesikreipusi į teismą dėl
nuomininkų iškeldinimo dėl susidariusių įsiskolinimų. Apeliacinės instancijos
teismo vertinimu, tai, kad V. R. būtų nepertraukiamai
gyvenusi ginčo bute, nepatvirtina aplinkybės, jog susiformavo ir kitos sąlygos,
kurios galėtų būti svarstomos jai suteikiant teisę į nuomą. Todėl apeliacinės
instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad V. R. nebuvo įrašyta į eilę socialiniam
būstui gauti, su ja anksčiau nebuvo sudaryta nuomos sutarties, todėl nėra
pagrindo ir jos teisėtų lūkesčių buvimui bei valstybės pareigos jos atžvilgiu
atsiradimui.
Apeliantas (atsakovas) Vilniaus miesto savivaldybės taryba teigia,
kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė,
jog nagrinėjamoje byloje yra pažeistas viešasis interesas, todėl nepagrįstai
bei neteisingai nustatė, jog ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje
turėjo teisę kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos
vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr.55-1049) 55 str. 1 d. numato, kad kaip savivaldybės laikosi įstatymų, kaip vykdo
Vyriausybės sprendimus, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
nustatyta tvarka prižiūri Vyriausybės skiriami valstybės pareigūnai –
Vyriausybės atstovai. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin.,
2004, Nr. 98-3626) 4 str. 3 d. numato, jog nustatęs,
kad remiantis savivaldybės administravimo subjekto teisės aktu, neatitinkančiu
Konstitucijos ir įstatymų, yra sudarytas sandoris savivaldybės vardu ir tas
sandoris pažeidžia viešąjį interesą, taip pat kai yra kitų įstatymų numatytų
sandorių negaliojimo pagrindų, Vyriausybės atstovas bendrosios kompetencijos
teismui pareiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynimo pagal Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį. Patikslintame
ieškinyje Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nurodė, kad 2011-04-13 raštu
Nr.3-132 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, prašydamas nurodyti, ar V. R. atitinka Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui
įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti)
įstatymo 11 str. 6 d. nurodytas sąlygas, kai socialinis būstas gali būti
nuomojamas ir neįrašytiems į šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus
asmenims, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės mero 2011-05-19 rašte Nr.
A51-15749 (3.3.2.3-BR4) tokia informacija nebuvo pateikta (b.l. 72). Nurodyti teisės aktai įgalioja Vyriausybės atstovą kreiptis
į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai
nurodė, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų
vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir
institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų
nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia
įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o
kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje
būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio
3 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės
instancijos teismas atmeta apelianto (atsakovo) argumentus, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai bei neteisingai nustatė, jog ieškovas
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje turėjo teisę kreiptis į teismą,
gindamas viešąjį interesą.
Apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto
savivaldybės taryba mano, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CK 1.5 str.
įtvirtintų teisingumo, protingumo principų, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Apelianto
nuomone, kadangi atsakovė V. R. pas kaimynus gyveno
laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. kovo 31 d., t.y. nuo
iškeldinimo iš ginčo buto, vykdant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m.
kovo 22 d. sprendimą už akių civilinėje byloje 2-1378-535/2010, iki buto priėmimo ir
perdavimo
akto pasirašymo dienos, t.y. 2011-03-11, o nuo šios datos iki šiol vėl naudojasi
ginčo butu, moka nuomos mokestį, komunalinius ir kitų paslaugų mokesčius, todėl
mano, kad palikus galioti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011
m. gruodžio 16 d. sprendimą, susidarytų tokia situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo ir
toliau naudosis ginčo butu, kadangi, vadovaujantis CK 6.610 str., asmenys iš gyvenamosios patalpos
gali būti iškeldinti tik teismo tvarka. Teisėjų kolegijai patenkinus ieškovo
apeliacinį skundą, plačiau dėl nurodytų argumentų nepasisakytina.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą,
kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto
savivaldybės tarybos apeliacinio skundo reikalavimo, t.y. nėra pagrindo atmesti
ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą.
Apibendrinus
tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad
pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino šioje byloje esančias
aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tačiau netinkamai
įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl atsakovės V. R. gyvenimo
ginčo bute, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalį, kuria
ieškovo ieškinio reikalavimas iškeldinti V. R. ir kitus,
kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys
neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios
vietos atmestas ir šioje dalyje ieškinio reikalavimą tenkina.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3
punktu teisėjų kolegija
n
u t a r i a :
Vilniaus miesto
1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinio reikalavimas iškeldinti V. R. ir kitus, kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems
priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos atmestas,
panaikinti ir šioje dalyje tenkinti ieškinio reikalavimą - iškeldinti V. R. ir kitus, kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems
priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Andrutė
Kalinauskienė
Loreta
Lipnickienė
Andžej Maciejevski