Civilinė byla Nr. 3K-3-379/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.2; 30.10 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. K., J. Ž. ir V. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. V. S. ir I. S. ieškinį atsakovams G. K., J. Ž. bei V. Ž., dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl teisės į leidimą statyti pripažinimo be gretimų sklypų savininkų sutikimų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas klausimas dėl teismo leidimo įrengti privažiavimą prie asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, pažeidžiant norminių teisės aktų nustatytą atstumą iki kaimyninių žemės sklypų, nesant šių sklypų savininkų sutikimo.
Ieškovai prašė teismo pripažinti jiems teisę ir leisti įstatymų nustatyta tvarka statyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), atramines sienutes bei susisiekimo komunikacijas (privažiavimą) iš (duomenys neskelbtini) gatvės, mažesniu nei 1 m atstumu besiribojančias su žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini), be šių žemės sklypų savininkų (atsakovų) sutikimų.
Byloje nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 0,1745 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Į žemės sklypą nėra privažiavimo nei iš (duomenys neskelbtini), nei iš kitų gatvių. Iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės ieškovų žemės sklype yra siauras žemės ruožas (plotis 2,98 m, ilgis iš vienos pusės – 13 m, iš kitos – 8,44 m), kuriame jie siekia įrengti privažiavimą. Šis žemės ruožas įsiterpęs tarp kaimyninių sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių atsakovams. Ieškovai savo žemės sklype ketina statyti dvibutį gyvenamąjį namą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2007 m. rugsėjo 25 d. ieškovams nurodė, kad jų prašymas išduoti statybos leidimą dvibučio gyvenamojo namo statybai bus tenkinamas pateikus gretimų sklypų savininkų notarine tvarka patvirtintus sutikimus leisti tiesti susisiekimo komunikacijas nesilaikant norminių atstumų iki sklypo ribos. Ieškovai 2008 m. sausio 24 d. išsiuntė atsakovams prašymus dėl sutikimų įrengti privažiavimą, statyti atramines sienutes arčiau nei 1 m atstumu nuo žemės sklypų ribų, tačiau atsakovai atsisakė duoti sutikimus, nurodydami, kad inžineriniu požiūriu tai būtų nerealu, nes atstumas tarp sklypų yra mažesnis nei 3 m, o kalno nuolydis siekia 45 laipsnius, būtų padaryta žala gamtai, išardyti šlaitai, galimos šlaito nuošliaužos ir erozija, tai keltų pavojų jų nuosavybei, regioniniam parkui, siauras ir labai status privažiavimas būtų pavojingas avaringumo prasme.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino ieškovams teisę ir leido įstatymų nustatyta tvarka statyti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), atramines sienutes bei susisiekimo komunikacijas (privažiavimą) iš (duomenys neskelbtini) gatvės ir mažesniu nei vieno metro atstumu besiribojančias su žemės sklypais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) be šių sklypų savininkų sutikimų (leidimų).
Teismas nustatė, kad vienintelė galimybė patekti į ieškovų sklypą – įrengti privažiavimą tarp atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento pareigūnai išdavė leidimą statyti gyvenamąjį namą bei privažiavimą į projektuojamą objektą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pritarė pasiūlytoms techninėms kompensacinėms priemonėms įrengiant privažiavimą iki projektuojamo gyvenamojo namo. Taigi kompetentingos vykdomosios valdžios institucijos nusprendė, kad techninių kliūčių privažiavimui įrengti nėra. Tačiau, kadangi iki gretimų žemės sklypų ribos nėra 1 m atstumo, būtini šių sklypų savininkų sutikimai leisti tiesti susisiekimo komunikacijas. Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė patikimų įrodymų, pagrindžiančių atsisakymo duoti sutikimus priežastis, t. y. neįrodė, kaip nutiesus privažiavimą būtų pažeidžiami jų interesai. Atsakovų argumentus dėl teisės normų, reglamentuojančių atstumus, pažeidimų teismas laikė nepagrįstais, nes į šiuos techninius klausimus atsakė kompetentingų institucijų specialistai, nurodę, kad, įrengus atramines sienutes ieškovų žemės sklype, tam tikru būdu paklojus privažiavimo dangoje trinkeles bei įvykdžius kitas sąlygas, yra techninės galimybės būtent toje vietoje, t. y. tarp gretimų sklypų, įrengti privažiavimą į ieškovų žemės sklypą. Atsakovų teiginius, kad privažiavimo dalis bus tiesiama per valstybinę žemę, teismas atmetė nustatęs, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija yra davusi sutikimą ieškovams valstybinėje žemėje statyti privažiavimo kelią ir tiesti inžinerinius tinklus. Teismas konstatavo, kad atsakovai nepateikė pagrįstų argumentų, atskleidžiančių negatyvų būsimo privažiavimo poveikį jų teisėtiems interesams, o ieškovams tai vienintelis būdas naudoti žemės sklypą pagal paskirtį (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai), todėl ieškovų reikalavimai tenkintini (CK 1.138 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priede nustatytas minimalus 1 m atstumas nuo susisiekimo komunikacijų namų valdos ribose iki kaimyninio sklypo. STR 1.01.07:2002 1 priede įtvirtinta statytojo pareiga laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos ir kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) teisė sutikti arba nesutikti, kad šie atstumai būtų mažesni. Įvertinusi tai, kad nėra jokios galimybės privažiavimo įrengti kitoje ieškovų žemės sklypo dalyje, taip pat jokių galimybių įrengti privažiavimą laikantis norminiame akte nustatyto atstumo, ir vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ieškovai pagrįstai ginčijo atsakovų atsisakymą duoti sutikimą įrengti privažiavimą mažesniu nei 1 m atstumu iki jų žemės. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokio privažiavimo įrengimas iš esmės nepažeidžia atsakovų teisių ir teisėtų interesų. Ieškovai pateikė įrodymus, kad dėl nuolydžio jie yra numatę kompensacines priemones, nurodytas Aplinkos ministerijos pareigūnų, be to, privažiavimas bus naudojamas tik ieškovų interesais, nebus intensyvaus judėjimo, privažiavimas rengiamas gana toli nuo atsakovų pastatų ir ne per visą atsakovų sklypų ilgį. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais atsakovų argumentus, susijusius su ieškovų galimybe būti statytojais bei dalies privažiavimo įrengimu valstybinėje žemėje. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nenagrinėjami reikalavimai dėl gyvenamojo namo statybos, privažiavimo įrengimo valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje, nesprendžiamas klausimas dėl leidimo išdavimo ieškovams statyti gyvenamąjį namą ir privažiavimą, šie klausimai priklauso atitinkamų valstybės institucijų kompetencijai ir turės būti išspręsti įvertinus ieškovų pateiktą projektinę dokumentaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, kompetentingos institucijos, išduodamos ieškovams leidimą statyti privažiavimą, privalės įvertinti, ar ieškovų projektinė dokumentacija tinkamai parengta, ar pagal ją įrengus privažiavimą bus apsaugoti trečiųjų asmenų interesai. Ieškovai byloje pateikė V. M. personalinės įmonės parengtus numatomo privažiavimo su komunikacijomis (atraminėmis sienutėmis) konstrukcinius sprendinius. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad projekte turi būti nurodyti esminiai objekto pertvarkymo duomenys, kurių pakaktų tam, jog galima būtų nuspręsti, ar pagal Statybos įstatymo 4, 6 straipsnius ir kitus teisės aktus nebus pažeisti kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, teismo sprendimas nepakeičia leidimo rekonstrukcijai ir (ar) statybai, tiesiogiai nesuteikia teisės vykdyti šiuos darbus, o turi būti pateikiamas atitinkamai statybos priežiūros įstaigai, sprendžiančiai dėl leidimo rekonstrukcijai ir (ar) statybai išdavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2007).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O., V. Č. v. V. B., bylos Nr. 3K-7-230/2010, konstatavo, kad STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus; teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu; civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti; statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Tokios pat pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir 2010 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. Š. v. V. A. Ž., bylos Nr. 3K-3-296/2010. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovai pagrįstai ginčijo kasatorių atsisakymą duoti sutikimą statyti privažiavimą, iš esmės nevertino techninių sąlygų, ar, esant trijų STR normų pažeidimams, apskritai gali būti pripažįstama ieškovų teisė statyti susisiekimo komunikacijas be kaimyninių sklypų savininkų sutikimo. Išduodamas leidimą, teismas jo nemotyvavo, visus techninius sprendimus pavesdamas spręsti kitoms valstybės institucijoms. Tačiau tokio pobūdžio bylos negali būti sprendžiamos neįvertinus techninių klausimų ir vadovaujantis tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes tokiu teismo sprendimu pažeidžiami ne tik kaimyninio žemės sklypo savininko, bet ir viešasis interesai.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 konstatavo, kad kaimyninio sklypo savininkas neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam suteikia statybos techninių reglamentų neatitinkančios statybos. Kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ši kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, suvienodinusi kasacinio teismo praktiką, dar nebuvo priimta, kasatoriai pateikė argumentus ir dėl įrodinėjimo taisyklių nagrinėjamoje byloje taikymo. Teismai, pažeisdami CPK 176-182 straipsnių nuostatas, neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevertino kasatorių pozicijos, todėl nepagrįstai nusprendė, kad kasatoriai neįrodė savo atsikirtimų į ieškinį. Įvertinus tai, kad ieškovų sklypo plotis privažiavimo vietoje yra tik 2,98 m, kai pagal STR reikalavimus turi būti 3 m ir dar po 1 m iš abiejų pusių iki kaimyninių sklypų ribos, taip pat tai, kad dėl sudėtingo reljefo šie atstumai turėtų būti dar didesni (sklypo nuolydis yra 45 proc. vietoje leistino 12 proc.), ieškovai turėjo pateikti teismui ypač rūpestingai surinktus įrodymus, kaip planuojama įrengti privažiavimą prie sklypo toje vietoje, kur jo niekada nebuvo, bei statyti statinius, kurių plotas daugiau kaip 400 kv. m. Kasatoriai prašė teismo išreikalauti iš ieškovų dokumentus, susijusius su žemės sklypo detaliuoju planavimu, su jų teisėmis įrengti privažiavimą laisvoje valstybinėje žemėje bei numatomų statyti žemės sklype statinių bei komunikacijų projektinę dokumentaciją, tačiau išsamios informacijos taip ir nebuvo pateikta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik valstybės institucijų pozicija, konstatuodamas, kad kompetentingos vykdomosios valdžios institucijos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Aplinkos ministerijos pareigūnai) nusprendė, jog techninių kliūčių privažiavimui įrengti nėra. Tokia išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismai nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad kitoje vietoje nėra jokios galimybės įrengti privažiavimą į ieškovams nuosavybės teise priklausantį sklypą, ir be jokių motyvų konstatavo, jog tokio privažiavimo įrengimas iš esmės nepažeidžia kasatorių teisių ir teisėtų interesų.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šios bylos įrodinėjimo dalyku aplinkybių, susijusių su ieškovų teise įrengti privažiavimą valstybinės žemės sklypo dalyje, taip pat su ieškovų teise statyti gyvenamąjį namą. Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, teismų išvados šioje byloje turėjo būti daromos įvertinus visas bylos aplinkybes.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Asmenys negali savo teisių įgyvendinti visiškai nepaisydami kitų asmenų interesų, nesilaikydami protingumo ir sąžiningumo principų, piktnaudžiaudami savo teisėmis (CK 1.137 straipsnio 2-3 dalys), todėl kasatoriai gali tik pagrįstai atsisakyti duoti sutikimą įrengti privažiavimą į privatų sklypą arčiau jų sklypų ribų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad sutikimo davimas nepažeidžia kasatorių teisėtų interesų. Ieškovų teisė į statybą bei privačią nuosavybę gali būti ginama teismine tvarka (CK 1.137 straipsnio 2-3 dalys, 1.138, 4.37, 4.98, 4.99 straipsniai, Statybos įstatymo 3 straipsnis). Kasatoriai, teigdami, kad teismų praktikoje neleidžiamos tokios teisių gynimo priemonės, kokias taikė teismai šioje byloje, neteisingai interpretuoja kasacinio teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad teismo sprendimu gali būti leidžiama statyti arčiau kaimyninio sklypo ribos, nepaisant kaimyninio sklypo savininko atsisakymo duoti tokį sutikimą; kasacinis teismas yra konstatavęs, kad taikant CK 4.99 straipsnį žemės savininkas privalo įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes – kaimyniniuose sklypuose statomo naujo statinio neteisėtą poveikį jo žemės sklypui arba sklype esančio pastato stabilumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2007; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2005; kt.). Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-203/2010 buvo nagrinėjamas visiškai kitoks ieškinio reikalavimas ir kita teisinė situacija nei šioje byloje (buvo keliamas klausimas dėl neteisėtos statybos padarinių, o ne dėl leidimo statyti be kaimynų sutikimo), todėl nurodyta byla šiai bylai neaktuali teismų praktikos nuoseklumo požiūriu. Be to, civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 kasacinis teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis, palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo. Taigi kasacinis teismas pripažįsta netgi galimybę įteisinti statybą, atliktą pažeidžiant įstatymus, o nagrinėjamoje byloje ieškovai nepažeidė jokių norminių aktų, siekia atlikti statybą įstatymų nustatyta tvarka, todėl jų interesai turi būti ginami.
2. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose nustatyta teisė į kelio servitutą (CK 4.117-4.121 straipsniai), t. y. teisė įrengti kelią, ne tik besiribojantį su kitų asmenų sklypais, bet ir patenkantį į kitų asmenų sklypų ribas (analogiškas reguliavimas nustatytas požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms, CK 4.123 straipsnis), darytina išvada, kad įstatymų leidėjas ypatingą reikšmę teikia keliui (privažiavimui) kaip civilinių santykių objektui, nes nustatytas šio objekto specialus teisinis reguliavimas aiškiai parodo, jog asmens interesai turėti kelią (privažiavimą) yra aukščiau nei asmenų, per kurių žemės sklypas jis įrengiamas, interesus, juolab kad nagrinėjamoje byloje privažiavimas būtų įrengiamas tik iki kaimyninių sklypų ribos. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovai neturi jokių galimybių įsirengti privažiavimą kitoje sklypo vietoje. Dėl to ieškovų ieškinys turėtų būti pripažįstamas pagrįstu vadovaujantis vien CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
3. Daugelis kasaciniame skunde keliamų klausimų peržengia šios bylos ginčo ribas. Ieškovai prašė tik pripažinti jiems teisę įsirengti privažiavimą arčiau nei per 1 m nuo kaimyninių sklypų ribos be šių sklypų savininkų sutikimo, tačiau nekėlė klausimo dėl galimybės nesilaikyti kokių nors statybos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų. Ieškovai atlikdami statybą privalės laikytis visų statybos norminių aktų, įskaitant reikalavimą statybos procese nedaryti žalos kitiems asmenims, todėl šioje byloje kasatoriai nepagrįstai kelia klausimus, nesusijusius su nagrinėjama byla: dėl kelio pločio, nuolydžio dydžio, šlaito stabilumo, detaliojo plano, ieškovų teisių į valstybinės žemės sklypą. Bet kokios kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl STR (išskyrus STR 1.01.07:2002 1 priedo reikalavimą įrengti privažiavimą arčiau nei 1 m iki kaimyninių sklypų gauti šių sklypų savininkų sutikimą) ar kitų norminių aktų laikymosi nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, jos buvo paneigtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Statybos įstatymo 20 straipsnio 14 dalyje nustatyta galimybė taikyti kompensacines priemones, kurios pakeičia tam tikrų normatyvinių nuostatų laikymąsi. Ieškovai yra gavę Aplinkos ministerijos oficialų pritarimą tokioms kompensacinėms priemonėms. Kasatorių teiginių dėl norminių aktų nesilaikymo nepagrįstumą rodo ir tai, kad ieškovams statybos leidimas nebuvo išduotas tik dėl to, kad nebuvo gautas kasatorių sutikimas (apeliacinės instancijos nutarčiai, kuria ieškinys patenkintas įsiteisėjus, savivaldybės pareigūnai pakartotinai išnagrinėjo situaciją ir nenustatė jokių kliūčių statyti, todėl išdavė statybos leidimą).
4. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kasatoriai, prieštaraudami ieškovų planuojamam įsirengti privažiavimui, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius realų, o ne tariamą jų interesų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 441/2007; 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2008). Kasatoriai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad privažiavimas galėtų pažeisti jų teisėtus interesus. Kadangi kaimynų sutikimas reikalingas ne tam, kad būtų statomas namas ar įrengiamas privažiavimas, kaip toks, o tik tam, kad privažiavimas būtų įrengiamas arčiau kaimyninių sklypų, tai ne privažiavimo buvimo faktas, o tik privažiavimo artumas iki kaimyninių sklypų yra šio ginčo priežastis ir pagrindas. Dėl to teismai turėjo vertinti tik tas įtakas ir realias grėsmes, kurias sukelia būtent minimalaus atstumo iki sklypų nesilaikymas, o ne apskritai privažiavimo, kaip tokio, ar namo statyba. Kasatoriai tokių grėsmių neįrodė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo kompetencijos leisti statyti statinį nesilaikant minimalaus nustatyto atstumo iki sklypo ribos be įstatymų reikalaujamo kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimo
Kasaciniu skundu keliami klausimai dėl teismo teisių ir įrodinėjimo dalyko apimties bylose, kuriose nagrinėjami reikalavimai leisti statyti statinius nesilaikant norminių reikalavimų ir negavus kaimyninių sklypų savininkų sutikimų, kai jie yra būtini, taip pat dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Tai teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, jie sudaro nagrinėjamos bylos kasacijos objektą (CK 353 straipsnio 1 dalis).
Pagrindinis statybos procesą reglamentuojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos statybos įstatymas. Jame nustatyti visų statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminiai reikalavimai, statybos techninio normavimo, statinių projektavimo ir statybos, naudojimo ir nugriovimo bei visos su statyba susijusios veiklos priežiūros tvarka, subjektų veiklos šioje srityje principai ir atsakomybė (Statybos įstatymo 1 straipsnis). Statinio projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinio naudojimo, priežiūros ir nugriovimo reikalavimus, taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Pagal Statybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą vieni iš normatyvinių statybos techninių dokumentų yra statybos techniniai reglamentai – Vyriausybės įgaliotos institucijos teisės aktai, kurie nustato statinių, jų statybos, naudojimo ir priežiūros techninius reikalavimus tiesiogiai arba nuorodomis į standartus arba statybos ar statinių naudojimo ir techninės priežiūros taisykles. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad statybos techniniai reglamentai yra privalomi visiems statybos dalyviams, taip pat viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams (naudotojams), juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reglamentuoja Statybos įstatymas. Taigi statybos techniniai reglamentai yra Statybos įstatymo nuostatų įgyvendinimą nustatantys teisės norminiai aktai, kurių paskirtis – detalizuoti, konkretizuoti reglamentavimą, siekiant įgyvendinti Statybos įstatyme įtvirtintus viešuosius ir privačiuosius tikslus, užtikrinti statybos teisėtumą, įtvirtinti statybos procese dalyvaujančių subjektų teises ir pareigas, apsaugoti asmenų, kurių interesai gali būti pažeisti, teisėtus interesus.
Statybos normatyviniuose dokumentuose, be kitų, nustatyti ir reikalavimai statant naujus pastatus ar statinius laikytis nurodytų minimalių atstumų iki gretimų žemės sklypų ribų. Šių atstumų konkretus dydis priklauso nuo statomo pastato ar statinio klasifikacijos, parametrų, paskirties. Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalyje nurodyta, kad statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, yra vieni iš esminių statinio projekto sprendinių, o to paties straipsnio 71 dalyje statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, įvardyta kaip savavališka statyba. Tai, kad esminiais statinio projekto sprendiniais, be kitų, laikomi ir sprendiniai, kuriais nustatoma statinio vieta sklype, o šių sprendinių pažeidimas lemia statybos neteisėtumą, nurodyta ir Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime dėl CK 4.103 straipsnio 3 dalies ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi pirmiau nurodytų įstatymo reikalavimų dėl statinio vietos sklype nustatymo laikymasis yra viena iš būtinų statybos teisėtumo sąlygų. Tokių reikalavimų pažeidimas, t. y. statinio statymas mažesniu nei nurodyta atitinkamame teisės akte atstumu iki gretimo žemės sklypo, pagal įstatymą leidžiamas tik turint rašytinį gretimo žemės sklypo savininko sutikimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, suvienodindama iki tol nenuoseklią teismų praktiką aiškinant ir taikant statybą reglamentuojančių teisės aktų normas, nustatančias reikalavimus laikytis nurodytų atstumų iki gretimo sklypo ribos, 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O., V. Č. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija (bylos Nr. 3K-7-230/2010), konstatavo, kad statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais siekiama užtikrinti, jog statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip formalus teisės būti statytoju, kaip vienos iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formų, ribojimas. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo tai, kad STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus; teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu; civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti; statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi.
Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai kvestionuoja šių kasacinio teismo išaiškinimų aktualumą nagrinėjamai bylai, remdamiesi tuo, kad kasacinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 buvo kitokios aplinkybės ir keliami kitokio pobūdžio reikalavimai. Šis ieškovų argumentas pagrįstas tik iš dalies. Iš tikrųjų pareikšti reikalavimai bylose skiriasi (kasacinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 buvo pareikštas reikalavimas nugriauti statinius, pastatytus nesant kaimynų sutikimo, kai toks sutikimas pagal teisės aktų nuostatas buvo būtinas, o šioje prašoma leisti statyti be kaimynų sutikimo), atitinkamai skiriasi ir faktinės bylų aplinkybės – pirmiau išnagrinėtoje byloje statiniai buvo jau pastatyti, šiuo atveju tik ketinama tai daryti. Kita vertus, ir vienu, ir kitu atveju buvo keliamas ir sprendžiamas tas pats klausimas: ar statyba gali būti pripažinta teisėta, kai statinys statomas nesilaikant statybos techniniuose reglamentuose nurodytų atstumų iki gretimo sklypo ribos ir nesant sklypo savininko sutikimo. Taigi nors bylose susiklosčiusi teisinė ir faktinė situacija yra nevienoda, tačiau byloje Nr. 3K-7-230/2010 išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai dėl statybą reglamentuojančių norminių aktų imperatyvaus pobūdžio ir jais siekiamų viešųjų tikslų apsaugos taikytini ir nagrinėjamoje byloje, nes abiejose bylose keliamas tas pats – teismo kompetencijos įteisinti nesudėtingo statinio statybą nesant statybos techniniame reglamente reikalaujamo gretimo sklypo savininko sutikimo – klausimas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė leisti jiems statyti atraminę sienutę ir susisiekimo komunikacijas (privažiavimą) mažesniu nei 1 m atstumu nuo gretimų žemės sklypų ribų be šių sklypų savininkų sutikimo. Reikalavimus nurodytiems statiniams reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, ieškinio pareiškimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (su vėlesniais pakeitimais) ir šiuo metu galiojantis aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“. STR 2.02.01:2004 187 punkte (8 lentelė) nurodyta, kad minimalus privažiavimo automobiliams plotis turi būti 3 m. Pagal STR 1.01.07:2002 1 priedo reikalavimus minimalus atstumas nuo susisiekimo komunikacijų namų valdoje (pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalį susisiekimo komunikacijos – tai visų rūšių transporto bei pėsčiųjų judėjimo vietos, taigi ir privažiavimas prie pastatų) iki kaimyninio sklypo ribos turi būti 1 m, o mažesniu atstumu šie statiniai gali būti statomi tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą. Pagal nurodyto reglamento nuostatas statant atraminę sienutę 1 m atstumo reikalavimas netaikomas, tačiau jeigu ji statoma ant žemės sklypo ribos, taip pat būtina gauti gretimo žemės sklypo savininko rašytinį sutikimą. Pagal šiuo metu galiojančio STR 1.07.01:2010 11 priedo „Besiribojančių sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų privalomumo atvejai“ 2 punktą rašytiniai gretimų žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai) privalomi statant atraminę sienutę ant sklypo ribos, o pagal 3 punktą – tiesiant susisiekimo komunikacijas arčiau kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos. Taigi statybos techninių reglamentų normose įtvirtinti imperatyvieji reikalavimai tiek privažiavimo prie pastatų, tiek atraminės sienutės statybai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų žemės sklypo plotis toje vietoje, kur jie nori įsirengti privažiavimą, yra 2,98 m. Pagal teisės aktų reikalavimus minimalus privažiavimo plotis turi būti 3 m. Be to, reikalaujama laikytis mažiausiai 1 m atstumo iki kaimyninių žemės sklypų ribos. Tokiomis faktinėmis aplinkybėmis ieškovų prašymas teismui leisti statyti susisiekimo komunikacijas ir atraminę sienutę be atsakovų sutikimo iš esmės reiškia prašymą leisti apskritai nesilaikyti jokio atstumo iki gretimų sklypų, be to, tame pačiame 2,98 m plotyje, kuris yra mažesnis už reikalaujamą vien tik važiuojamosios dalies 3 m plotį, įrengti dar ir atraminę sienutę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus ir nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovų pareikštas reikalavimas leisti jiems statyti nurodytus nesudėtingus statinius nesilaikant teisės aktų reikalavimų be kaimyninių žemės sklypų savininkų sutikimo negali būti tenkinamas. Tokia išvada grindžiama šiais argumentais.
Minėta, kad statybos techninių reglamentų normos, nustatančios privalomus atstumus susisiekimo komunikacijoms ir atraminėms sienutėms statyti, yra imperatyviosios. Taigi statytojas privalo laikytis nurodytų reikalavimų. Jų nesilaikyti galima tik vienu atveju – jeigu su tuo savanoriškai sutinka kaimyninio žemės sklypo savininkas, t. y. jeigu jis laisva valia atsisako tam tikros savo kaip savininko teisių apsaugos. Pagal STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ V skirsnio „Trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsauga“ 173 punkto nuostatas projektuojamosios būsto visumos poveikis tretiesiems asmenims turi būti toks, kad, pastačius statinius, juos naudojant ir prižiūrint, trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos nepablogėtų, palyginus su sąlygomis, kurias jie turėjo iki statybos pradžios; 175 punkte nustatytos tokios reglamentuojančios sąlygos: suprojektuota būsto visuma turi būti pastatyta pagal projektą ir naudojama pagal paskirtį, o projektas turi būti parengtas taip, kad gyvenamojo pastato, jo sklypo formavimo, priklausinių, priėjimų ir privažiavimų, inžinerinių sistemų požeminė ir antžeminė statyba (tiesimas) nepablogintų trečiųjų asmenų statinių esamos techninės būklės ir nesudarytų prielaidų atsirasti veiksniams, galintiems vėliau (juos naudojant) pabloginti tų statinių techninę būklę. Teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę asmeniui sutikti, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius mažesniu nei nustatytu atstumu iki jo sklypo ribos, rodo, jog atstumų iki kaimyninių žemės sklypų nustatymas, siekiant viešųjų statybos proceso teisėtumo tikslų, visų pirma siejamas su trečiųjų asmenų interesų apsauga. Taigi sutikti ar nesutikti su tuo, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius arčiau nei nustatyta iki sklypo ribos, yra asmens teisė, kurios jis, suprantama, gali atsisakyti, tačiau niekas kitas to negali padaryti už jį. Jokiam kitam asmeniui, taip pat teismui, tokios teisės nesuteikta. Ieškovai, prašydami teismo leisti jiems nesilaikyti imperatyviųjų normų reikalavimų, kurie, minėta, kartu yra ir trečiųjų asmenų nuosavybės teisių apsaugos garantija, iš esmės prašo ne pripažinti ir apginti jų teisę statyti, bet sukurti naują teisę. Tokių teisių gynybos būdų civiliniuose įstatymuose nenustatyta (CK 1.138 straipsnis). Statytojo teisė – tai teisė statyti laikantis įstatymų reikalavimų, o ieškovai prašo pripažinti jiems teisę pažeisti imperatyviąsias teisės normas. Teismas negali apginti asmens teisės, kai šis siekia ją įgyvendinti pažeisdamas įstatymus ir kitų asmenų teisėtus interesus (CK 1.137 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ieškovai nepagrįstai remiasi kasacinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 išdėstytu aiškinimu, jog tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis, palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, tai vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo. Šios bylos aplinkybėmis, kai ieškovai prašo ne nežymiai pažeisti 1 m atstumo reikalavimą (tai galbūt būtų pateisinama protingumo principo ir viešojo intereso apsaugos požiūriu), bet apskritai jo nesilaikyti, nėra jokio pagrindo remtis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes ieškovams palankiu teismo sprendimu būtų iš esmės paneigtas imperatyvusis reglamentavimas ir gretimų žemės sklypų savininkų teisės, kartu būtų pažeistas statybos veiklą reglamentuojančių įstatymų saugomas viešasis interesas.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai statytojas siekia statyti statinį ženkliai nukrypdamas nuo teisės normų, nustatančių privalomus statomo statinio atstumus iki kaimyninių žemės sklypų ribų, reikalavimų, teismas neturi kompetencijos duoti sutikimą vietoje gretimų žemės sklypų savininkų, nes tik jie patys turi teisę spręsti, kaip jiems įgyvendinti savo nuosavybės teises: atsisakyti dalies savo teisių apsaugos ar ne. Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje byloje Nr. 3K-7-230/2010 yra išaiškinęs, kad teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininkų teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas, todėl kaimyninio sklypo savininkas, atsisakęs duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki jo sklypo ribos, neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Dėl to šioje byloje neanalizuojami kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, susiję su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvais vertinant, pagrįstai ar nepagrįstai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, atsakovai atsisakė duoti sutikimą.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, patenkindami ieškinio reikalavimą ir suteikdami ieškovams teisę statyti jų nurodytus statinius pažeidžiant imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir nesant kaimyninių žemės sklypų savininkų sutikimo, netinkamai taikė nurodytas teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl teismų sprendimas ir nutartis naikintini. Kadangi kasacine tvarka nagrinėjant bylą nekilo fakto klausimų, nes yra nustatytos visos reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės, o buvo sprendžiami tik kasacinio teismo kompetencijai priklausantys teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, tai kasacinis teismas, konstatavęs netinkamą teisės normų taikymą ir dėl to panaikinęs teismų sprendimą ir nutartį, negrąžina bylos nagrinėti iš naujo, o priima naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Kiti kasaciniame skunde keliami klausimai (dėl žemės sklypo detaliojo planavimo, ieškovų teisių naudotis valstybine žeme ir kt.) nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Priėmusi naują sprendimą, teisėjų kolegija pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovų (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovui G. K. iš ieškovų solidariai priteistina 132 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, o atsakovui V. Ž. – 137 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Valstybei iš ieškovų solidariai priteistina 60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 19,70 Lt apeliacinės instancijos teisme ir 48,90 Lt kasaciniame teisme, iš viso – 128,60 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui G. K. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų R. V. S. (duomenys neskelbtini) ir I. S. (duomenys neskelbtini) solidariai 132 (vieną šimtą trisdešimt du) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti atsakovui V. Ž. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų R. V. S. (duomenys neskelbtini) ir I. S. (duomenys neskelbtini) solidariai 137 (vieną šimtą trisdešimt septynis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovų R. V. S. (duomenys neskelbtini) ir I. S. (duomenys neskelbtini) solidariai 128,60 Lt (vieną šimtą dvidešimt aštuonis litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Janina Stripeikienė